Narimantas – Didžiojo Naugardo kunigaikštis 1333–1348 m., Pinsko kunigaikštis 1340 – 1348 m.
Narimantas buvo antrasis Gedimino sūnus, gimęs XIII a. pabaigoje. Politinės karjeros galimybės jam atsivėrė 1330 m., kai Didžiajame Naugarde buvo nušaltinas promaskvietiškas arkivyskupas Moisejus ir vietoj jo išrinktas Vasilijus Kaleka. 1331 m. birželį, vykdamas į Volynę gauti įšventinimo pas visos Rusios metropolitą Teognostą, jis susitiko su Gediminu ir susitarė, kad Narimantas taps tarnybiniu Didžiojo Naugardo kunigaikščiu ir gaus valdyti žemes pasienyje su Švedija. 1333 m. spalį Narimantas, pasikrikštijęs Glebo vardu, atvyko į Didįjį Naugardą ir gavo žadėtas teritorijas (Ladogą, Orechovą, Korelą ir pusę Koporės). Daugiausia tai buvo finų genčių – vodų, ižorų ir karelų – žemės, kuriose dar nebuvo įsigalėjusi krikščionybė. Pats būdamas naujakrikštis Narimantas ėmėsi čia platinti krikščionybę. Gautose žemėse Narimantas nerezidavo, nes apie tą laiką mirus Polocko kunigaikščiui Gedimino broliui Vainiui jis buvo paskirtas valdyti ir Polocką. Savo vietininku Didžiajame Naugarde paliko sūnų Aleksandrą. 1337–1338 m. žiemą kilo karelų sukilimas, karelai į pagalbą pasikvietė švedus. Narimantas buvo priverstas atšaukti sūnų iš Koporės ir paskyrė labiau patyrusį vietininką, bet vėliaus Aleksandrą sugrąžino atgal. 1335 m. Narimantas atskira sutartimi įsipareigojo Livonijos magistrui bausti sukčiaujančius pirklius. Prie šios sutarties prikabintas jo antspaudas su raiteliu. 1338 m. lapkričio 1 d. Narimantas, kaip Polocko kunigaikštis, drauge su broliu Algirdu patvirtino Gedimino su Livonijos magistru sudarytą prekybos sutartį. 1340 m. mirus paskutiniam savarankiškam Haličo–Volynės kunigaikščiui Jurgiui II Boleslovui, Volynė atiteko Narimanto broliui Liubartui, o jos įtakoj buvusi Pinsko kunigaikštystė – Narimantui. Polocką palikęs Vainiaus sūnui Liubkai, Narimantas įsikūrė Pinske, kuris liko ir jo palikuonių valda. Kai 1341 m. Lietuvos sostą paveldėjo Jaunutis, Narimantas su juo sudarė tandemą, tam tikra prasme nukreiptą prieš kitus brolius. 1344–1345 m. sandūroje Kęstučiui ir Algirdui nuvertus Jaunutį, Narimantas bėgo ieškoti pagalbos pas Aukso Ordos chaną Džanibeką, bet jos negavo. 1346 m. grįžo į Lietuvą ir pripažino Algirdo viršenybę. Narimantas žuvo 1348 m. vasario 2 d. Lietuvai nesėkmingame Strėvos mūšyje su Vokiečių ordinu.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Narimantas.
Dalininkas – Artūras Slapšys.