Sofija Alšėniškė – Lenkijos karalienė ir Lietuvos aukščiausioji kunigaikštienė 1422–1434 m., ketvirtoji Jogailos žmona.
Sofija, dar žinoma kaip Sonka, buvo Jono Alšėniško sūnaus Andriaus ir Drucko kunigaikštytės Aleksandros antroji žmona. Gimė apie 1405 m. galbūt Kijeve, kurį tuo metu valdė jos tėvas. Tačiau kai Andrius Alšėniškis mirė, Sofija, dar nesulaukusi pilnametystės, ir jo našlė su dukromis grįžo į Drucką. Apie 1420–1421 m. Sofija patraukė jau trečią kartą našlaujančio Jogailos dėmesį, ir šis nusprendė ją vesti. Jogailos pasirinkimui pritarė ir Vytautas; jis, matyt, tikėjosi savo žmonos dukterėčią būsiant dar vienu sąjungininku Krokuvoje. Kad vyresniajai seseriai Vasilisai nebūtų skriaudos, Vytautas paskubėjo ją išleisti už Algirdo vaikaičio Ivano, Vladimiro sūnaus, o Sofija su Jogaila susituokė 1422 m. vasarį Naugarduke. Lenkijos ponai iš pradžių buvo nusistatę prieš naująją karaliaus žmoną, bet pamažu Sofijai pavyko įveikti jų priešiškumą. 1424 m. kovo 5 d. ji buvo vainikuota Lenkijos karaliene, o tų pačių metų spalio 31 d. pagimdė sūnų Vladislovą. 1426 m. gegužės 16 d. gimė Kazimieras, miręs 1427 m. kovo 2 d., tų pačių metų lapkričio 30 d. – Kazimieras Andrius, geriau žinomas kaip Kazimieras Jogailaitis. Sofijos vaisingumas negalėjo nesukelti apkalbų, tad 1427 m., dar prieš gimstant Kazimierui Andriui, Jogaila Sofijai iškėlė ištikimybės bylą. Vis dėlto, atrodo, kad Jogaila tą padarė ne iš pavydo, o kaip tik siekdamas apsidrausti, kad po jo mirties sūnų įpėdinystės teisės nebūtų kvestionuojamos. Jogailai talkino Vytautas. Sofijai buvo priskirta bent septynetas meilužių, bet ji buvo išteisinta. Lenkų ir lietuvių literatūroje Sofiją įprasta vaizduoti kaip Vytauto karūnacijos priešininkę. Apie 1430 m., susirgus Jadvygai Jogailaitei, pamotė buvo apkaltinta ją nunuodijus, tačiau kaltinimai rodo, kad Sofija buvo aršiai puolama. Ir šį puolimą organizavo didžiausias Vytauto karūnacijos priešininkas vyskupas Zbignevas Olesnickis. 1430 m. kovą lenkų ponai Jedlnioje patvirtino Vladislovą Jogailos įpėdiniu, bet atmetė Sofijos regentystę. Tik Vytautui mirus, Sofija ėmė ieškoti Zbignevo Olesnickio paramos. 1434 m. ji liko našlė, o dešimtmetis Vladislovas sėdo į Lenkijos sostą. Reali valdžia teko Karūnos tarybai. Sofija, siekdama apriboti Zbygnevo Olesnickio įtaką, naudojosi jos vidaus nesutarimais ir tik bendri interesai paversdavo juos sąjungininkais. 1440 m. jiedviem pavyko išrūpinti Vladislovui Vengrijos karūną, tačiau Kazimierą į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, likusį laisvą nužudžius Žygimantą Kęstutaitį, Sofija jau pasodino savo ir savo giminių pastangomis. Po to ji liko Lenkijoje viena, ir, susitelkusi į jai paliktą Sanoko žemę, veikė kaip gabi administratorė. 1444 m. Vladislovui žuvus prie Varnos, Sofija rūpinosi, kad Lenkijos karūna atitektų Kazimierui, kuris ilgainiui nušalino nuo valdžios Zbignevą Olesnickį, o motiną įtraukė į tarybą. Sofija mirė 1461 m., palaidota Vavelio katedroje.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Sofija Alšėniškė.
Dalininkas – Artūras Slapšys.