Pagrindinis > Žmonės > Pomėgis > Po to, kai žmona vyrą „užkrėtė“… špicais

Po to, kai žmona vyrą „užkrėtė“… špicais

 

Žinomas visoje Lietuvoje tautodailininkas Saulius Česna, Sangrūdoje gyvenantis 15 metų, tapęs savotiška Kalvarijos krašto vizitine kortele. Joje – ir menininko gebėjimas subtiliai jausti medį (įvairialypė meistro kūryba, apimanti ir praktiškus buities daiktus, ir medžio skulptūras įvairia tematika, ir kryžius, koplytstulpius), ir skvarbus tyrinėtojo žvilgsnis į šimtmečiais nutolusią mūsų tautos buitį. Į savo meno pasaulį įtraukęs ir žmoną Inetą, ko gero, numanyti nenumanė, jog ši atsilygins tuo pačiu: įtrauks jį į polinkį, kuris pakeis šeimos gyvenimo būdą.

Taigi šiuo metu Česnų namuose garsiai skardena septyni nykštukiniai špicai, kieme gali pamatyti ir du Eurazijos špicus, žavinčius įspūdingu ūgiu ir neregėtu draugiškumu, taip pat čia gyvena ir du mopsai. Tai ir yra sutuoktinių polinkis, pakeitęs jų gyvenimo būdą.

Pirmieji šeimos šunys – nekilmingi

Buvęs kauniečiai Česnai, dar Kaune gyvendami, įsigijo pirmą savo šunį. Jų sūnui buvo tuomet vos keli mėnesiai amžiaus, tad nusprendė, jog pirktasis vokiečių aviganis (tiesa, pirko be jokių dokumentų, tik pasitikėdami pardavėjo žodžiu: „Tikrai grynaveislis!“) užaugs kartu su vaiku. Taip ir buvo, tik kai Marsas (taip augintinį pavadino) užaugo, pasirodė, kad jis maišytas, negrynaveislis. Tačiau šią pardavėjo apgaulę atpirko nepaprastai geras šunelio būdas, jautrumas, ištikimybė šeimininkams (ypač šeimos galvą – Saulių – Marsas mylėjo: pajusdavo jį iš didžiausio atstumo). Kai Česnų vaikai paaugo, Marso nebeužteko – įsigeidė mažo šunyčio. Taip namuose atsirado „pekinukas“ – taip pat be dokumentų, netgi nelabai panašus į tikrąjį „pekiną“. Marsas, kaip šeimos narys, pas Čėsnus išgyveno 16 metų – mylimas, reikalingas, o „pekinukas“, taip pat visų labai mylimas, – 10.

„Meilė iš pirmo žvilgsnio“

Įgavus karčios patirties, kas yra „tikrai grynaveislis“ (pasak sutuoktinių, ne veltui sakoma, kad pigus sūris tik spąstuose…), ėmė Česnai, ypač Saulius, mąstyti apie šunį iš veislyno. Vyrui atrodė natūralu kaime auginti vokiečių aviganį, o žmonai labiau prie širdies buvo mopsai. Taigi 2007 m. į Sangrūdos kaimą įvežti pirmieji kilmingi šunys, žinoma, su visais jų garbingą kilmę liudijančiais dokumentais. Atrodytų, daugiau nieko nereikėjo tikėtis: šunys kilmingi, su jais Česnai sėkmingai dalyvavo šunų parodose, tačiau tos pačios parodos ir pervertė viską. Ineta vienoje iš jų pamatė nykštukinius špicus. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – lyg juokais, lyg rimtai vėliau pasakos moteris. Vis dėlto juokų būta čia mažai, mat namuose netrukus ėmė skardžiai amsėti „špiciukas“ (vyras atsisakė net keisti automobilį, ką jau kalbėti apie naujų padangų komplektą, kad tik amsinčią žmonos svajonę galėtų paversti tikrove), o po kiek laiko – dar vienas (net iš Sankt Peterburgo jį gabenosi!). Taip namuose atsirado pirmoji špicų pora.

Kodėl špicai?

„Tai patys nuostabiausi šuniukai“, – įsitikinusi Ineta. Jie nepaprastai meilūs, draugiški. Tiesa, šie gražuoliai pūkuotukai – nors iš esmės nėra pikti, tačiau labai dideli triukšmadariai, garsiu lojimu reaguojantys į bet kokį jiems įtartiną garsą, taigi gyva signalizacija garantuota! Be to, jų labai lengva priežiūra: ilgas pūkuotukų plaukas nelinkęs veltis, nereikalaujantis kasdienio šukavimo, ši rūšis nėra lepi. Špicai – tobuli streso nuėmėjai: prisiglaudžia prie šono – ir gera pasidaro. Nors jie visus šeimynykščius myli, būtinai išsirenka tą vieną vienintelį – kone dievuką, kuris mėgaujasi ypatingu šuniuko dėmesiu ir meile.

Česnams labai imponuoja ir špicų istorija, kurios pėdsakai siekia net akmens amžių: ant uolų yra išraižytų šios rūšies šuns atvaizdų, o Olandijoje net paminklas špicui pastatytas! Ir, matyt, ne veltui: juk viduramžiais špicus laivininkai su savimi į kelią imdavo. Laivuose šie ne tik duodavo ženklą, jei kas ne taip, bet ir peles gaudydavo – taigi ir katino funkcijas atlikdavo!

Šalia nykštukinių – porelė Eurazijos špicų

Vienoje iš parodų Sauliaus dėmesį patraukė didelis, gauruotas šuo, panašus į jų laikomus mažylius. Po ilgo domėjimosi ir laukimo laikotarpio Česnų namuose atsirado Eurazijos špicai (patinėlis – iš veislyno Švedijoje, patelė – iš Prancūzijos). Tik 1972 m. išvesta veislė į Lietuvą atkeliavo būtent per Česnus. „Tai šeimos šunys, – sako Ineta apie didžiuosius špicus, – Geri, be jokios agresijos, žodžiu, 300 proc. pateisino visus mūsų lūkesčius. Paprastai kiekvienoje veislėje pirmiausiai ieškoma minusų (štai nykštukiniai špicai – baisūs triukšmadariai), bet Eurazijos špicuose jokių trūkumų neradau.“ Pasak Sauliaus, šie šunys tinka viskam, išskyrus rimtą apsaugą (tiesa, aploti, jei reikia, būtinai aplos, bet be reikalo gerklės neplėšys): ir sportui (juos galima net į roges kinkyti), ir draugystei (tai tiesiog lyg dideli meilūs katinai). Pernai įvesti į Lietuvos rinką Česnų Eurazijos špicai jau spėjo pelnyti laurus: prieš Naujuosius metus Vilniuje vykusioje parodoje Uno (patinėlis) tapo čempionu, o jau šiemet per parodą, vykusią Kaziuko mugės metu, čempionės titulą pelnė Ami (patelė).

2009 m. Česnai įregistravo šunų veislyną, sulaukė pirmosios nykštukinių špicų vados. Įregistravo ir mopsų veislyną, nes kiekvienai veislei turi būti atskiras, tačiau labiau linksta prie špicų.

Jau keli metai Česnai gana dažnai su savo šunimis dalyvauja parodose, vykstančiose įvairiuose Lietuvos miestuose. Ruošiasi dalyvauti ir užsienyje vykstančiose tokio pobūdžio parodose. Tai ir pabendravimas, pasidalijimas patirtimi su kitais šunų augintojais, ir pramoga. Daug jau ir garbingų apdovanojimų pelnyta. Vis dėlto ne parodos svarbiausia: skandalingoji švelniapūkių keturkojų draugija – didžiulis džiaugsmas namams ir neišsenkantis pažinimo bei gerų emocijų šaltinis.

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 11(15), 2013 m. kovo 16-22 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE