Žinoma žvejų mėgėjų svajonė – pameškerioti rimtas žuvis jūroje. Nebe pirmą kartą kalbina mane su jachta „Sūduva“ nuplukdyti juos į platesnius vandenis. Marijampolietis žvejys mėgėjas Saulius, jausdamas, kad jau turėtų pasirodyti menkės mūsų pakrantėse, surinko įgulą. Aš savo ruožtu pažiūrėjau, kokius vėjus žada Europos meteorologai. Sekmadienį N, NW tik truputį stiproki, tačiau iš rimtų žvejų esu girdėjęs, kad tik prie šių krypčių (apie penki m/s vėjo greičio) spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje turi pasirodyti menkės. Skubu Klaipėdon ruošti jachtą. Sutartu laiku žvejai budina mane, uosto dispečeris netrukdo išvykos, bet perspėja, kad jūroje vėjas 14 m/sek. Šeštą val. mes jau už vartų, iriamės NWW kryptimi. Iš vakaro žvejai ten buvo radę laimikių.
Švintant pirmas sustojimas. Visi vienuolika jachtos svečių neatsistebi laivo stabilumu, visi patenkinti patirtu įspūdžiu. Pora žvejų nustoja garbinti įspūdžius, nes stovinčiame laive supimo amplitudė ir intensyvumas prie dar padidėjusio vėjo nepavydėtini. Esant tokioms dviejų metrų aukščio bangoms, plaukiant su burėmis supimas būna daug mažesnis, nes burė laiko pavertus laivą ir neleidžia jam daug siūbuoti. Po kelių sustojimų įvairiuose gyliuose nuo 20 iki 40 m ateina 10 val. Meškeres pasidėjo dar keli žvejai. Jau tariamės baigti eksperimentus, kai pastebėjome kitų žvejų mėgėjų laivus, ateinančius mums į talką. Kantrybė buvo stipresnė. Kartodami laivų su tobuliausiais žuvis ir dugno reljefą matančiais prietaisais – echolotais manevrus, kai ką pradėjome rasti. Pirmą žuvį pagavo Gintaras, kurią pagal dorą žvejų tradiciją paleido į jūrą. Stojant į dreifą vis toje pačioje vietoje prasidėjo šioks toks kibimas, „atgijo“ praradusieji viltį, bet trys žvejai taip ir liko gulėti, vienas iš jų, dažniausiai šėręs žuvis, guodėsi: kada nustosime jį kankinti. Kai lovoje užmigo, mums grįžus į uostą atsikėlęs buvo patenkintas.
Įspūdingiausias laimikis buvo Sauliaus. Kai valas įsitempė, meškerė užlinko, pasirodė lyg kažkas juda, blaškosi. Draugas padeda sukti ritės rankenėlę, metras po metro valas trumpėja (kad tik nenutrūktų!), visi šalia esantys suvynioja valus – gali tekti į pagalbą skubėti. Beveik visi pamatė pilkšvai rusvą nemažiau metro šoną. Tai žvėris – stebėjosi visi. Kad nepaleidus, dirbama kvalifikuotai. Robertas sušuko, jog akį matęs – tai žvėris. Meškerės laikytojas susirūpino: kaip mes ją išimsime, kablio reikia. Aš tuoj suradau švartavimosi prie bujos kablį (beveik 1,5 m ilgio metalinį kablį), persisvėriau per bortą, kad pasiekčiau kuo giliau. Pasirodė nasrai, kabinau iš apačios lyg už žiaunos ir “ji” jau mūsų rankose.
Prapliupo galingas kvatojimas, apie pusvalandį buvusi įtampa atslūgo. Aš tuoj įvertinau laimikį – bus jachtai minkščiau krante stovėti žiemą, pakalsiu ant atraminių pagalvių. Tai buvo minkštos, rusvos spalvos dviejų metrų ilgio transporterio juostos gabalas. Po šio įvykio žvejyba pasidarė geresnė, vėjas pavakarėjo 30-čia laipsnių, bet vis švilpčiojo trosuose, tai reiškia vėjo greitis per 10 m/sek.
Tą dieną įvairiose vietose grupelėmis po tris, keturis laivus žvejojo apie 12 didesnių laivų, mažesnieji nedrįso. Išbuvę jūroje apie 10 val., kiekviena meškere pritraukę ne mažiau keturių menkių ir kiek daugiau strimelių pasukome link vartų. Tikrų menkių, po metrą ilgio, Neptūnas neatsiuntė. Tikriausiai pyko, kad ryte nepavaišinome. Mat ir patys žvejai nei vieno buteliuko neištuštino, nes nebuvo kada, tad ir Seniui su šake neteko. Patenkinti laimikiu, nuotaikingi, nusifotografavę atminimui, išsiskirstėme. Kiek būtų buvę šnekų, jei “žvėris” būtų nutrūkęs, neįsitikinus kas už tos “akies” slepiasi. Nežinau, kaip žvejai, mažiau pratę suptis jachtoje, jautėsi iš ryto, aš pabudęs pirmadienį turėjau gerai pamankštinti nugaros, šonų ir kitus raumenis.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
