Rusija, Rytų Sibiras, Karslago lageris Nr. 7, 1942 m. pavasaris, taiga, miško kirtimų proskyna. Trumpa politinių kalinių iš Lietuvos poilsio valanda, pietūs. Dega lauželis, už nugarų su šautuvu stypso siauraakis sargybinis. Žingsnis į šoną, šūvis, taikli Sibiro medžiotojų akis. Susėdę ant rąstagalių grupelėmis, prie kelmų, iš konservinių skardinių ar savadarbių katiliukų gurkšnoja miško gėrybių – kedro spyglių, bruknių lapelių – karštą vandenį, arbatą. Po žaliu kedru šnekasi du vilkaviškiečiai – Šmariahu (žydas, verslininkas) Pustapetskis ir Kazys Žilinskas (Rūdos k., Gižų valsčius, ūkininkaitis). Greta, nugara atsirėmęs į kedrą, senus klumbokus bando viela suveržti mokytojas iš Plokščių (Šakių apskr.) Stasys Ankevičius. Tolėliau aplink laužą šildosi susėdę buvę Lietuvos Respublikos ministrai. Vyksta gyvas pokalbis, netgi ginčas tarp buvusio Lietuvos Respublikos prezidento A. Stulginskio ir ministrų St. Šilingo, Iz. Tamošaičio, Šakenio, K. Tonkūno. Tolėliau karštą vandenėlį siurbčioja grupelė kunigų, policininkų.
– Šmariahu! Likimo drauge! Dėkui tau už čekambilį (iš pernykščių bulvių krakmolo kepami paplotėliai), – sako Kazys. Laužia ir pusę duoda greta sėdinčiam Stasiui Ankevičiui. Ministrai ir kunigai kramto svogūną su duonos kriaukšleliu. 1942 m. jie pradėjo gauti siuntinius iš savo žmonų ar giminaičių, gyvenančių tremtyje Sibiro kaimuose. Šmarahiu, pagarsėjęs iškalba, žinantis įvairiausių istorijų ir nutikimų iš prieškario Vilkaviškio gyvenimo, gyvai šnekina kažko susimąsčiusį Kazį.
– Kazeli, ko tokis susimąstęs? Vakar mačiau per pietus besišypsantį. Gyreisi, kad su prezidentu Aleksandrus Stulginskiu medžius pjovei. Kokia garbė! – šaiposi žydelis.
– Ko man nesišypsoti? Aš paprastas kaimo bernas, o kokia ,,garbė”: pjaunu medžius su pačiu Lietuvos prezidentu, tik jis vos krutas, ne jis laiko pjūklą, o pjūklas jį. (Iš K. Žilinsko atsiminimų)
– Anokia čia iš tiesų garbė, klipatėlėmis virtome. Su visam paliegęs tas mūsų prezidentas. Va, anądien mačiau, nukrito lageryje prie šuns būdos, tiesia vargšelis ranką prie šuns dubenėlio su maisto likučiais. Žinai, Kazeli, ką aš tau pasakysiu, gerai padarė prezidentas A. Smetona, kad pasitraukė iš Lietuvos. Mačiau, kaip Lietuvos karininkai, juk ir aš Kaune baigęs karo mokyklą 1935 metais, laužė kardus, kai jiems teko rusus pasitikti be šūvio, pagarbiai ir dar pagarbas atiduoti. Dabar tie Lietuvos gynėjai prie Lenos Lamos lageryje baigia išmirti. Tad būtų čia vargšas Smetona galavęsis. (Iš Š. Pustapetskio atsminimų, užrašytų Izraelyje 2009 m. Užrašė A. Žilinskas)
Kazys:
– Šmaruli (mažybinis vardas), paliksime kaulelius šioje amžino įšalo žemėje. Iš bado, sako, ir šuo vuoboles ėda. O mes čia vienas kitą ir šunis valgome. Pameni, kaip mudu su žydeliu Segaliu iš Marijampolės nutykojome komendantienės šunelį, kai jis, vargšelis, išbėgo pasidžiaugti pavasario saule.
– Taigi, griebėte judu su Segaliu ir lakūnu Barkoniu tą šunelį, ir ką? Parpuolę vos atsikėlėte.
– Nusukome sprandą gyvulėliui, kailį nudyrėme. Aš kažkur už tris rublius iš kriminalinio katiliuką gavau. Už lagerio kampo lauželį susikūrėme ir vos pašutusį be druskos sudorojome. Šventė buvo, kailį į žemę užkasėme. Salsvas skonis to korėjietiško patiekalo, panašiai kaip kokio žiurkiuko ar pelioko. Tik po kelių dienų tą kailį atkasėme ir su plaukais šutinome. Nors ir be druskos, be pipirų, bet geras buljonas, sultingas. Atsigavome nors kelioms dienoms.
– Tu šunelį! O ar žinai, kad mano tautietį Segalį urkos (kriminaliniai kaliniai) apvogė, iš jo mirusio išpjovė šlaunies gabalą. Mačiau, ir tave urkos skriaudžia.
– Tie urkos – lagerio valdžios akys ir ausys. Dėl kąsnelio duonos bet ką gali nugalabyti. Taigi matei, kaip vienas urka ukrainietis mane norėjo be arbatos palikti. Grįžome tą vakarą sušalę, apledėję. Pastačiau ant karštų geležių savo skardinukę su vandeniu, o atėjęs urka ją nužėrė ir savo pastatė.
– Mačiau ir aš tą įvykį. Tik kad kitais vakarais tavo skardinukė jau kaito ant to „železniako“ krašto.
– Matai, ir tarp ruskelių yra dar gerų vyrų. Prie to mano skriaudiko, kurį puošė Stalino galvos tatuiruotė ant krūtinės, priėjo mano būrio brigadininkas, buvęs sovietinis karininkas, komunistas, nubloškė urkos skardinę, trenkė stiprų antausį, po to paėmė mano skardinę, padėjo ant pečiaus ir urkai prisakė: ,,Atmink, čia – Kazimiero puodelio vieta“. Nepatikėsi, po šio antausio urka tapo mano bičiuliu, ir puodelis be vargo kaisdavo kas vakarą. Tas brigadininkas buvo kartu su maršalu Tuchačevskiu areštuotas.
– Tas karininkas – tikros rusiškos dūšios inteligentas, buvęs Didžiojo karo dalyvis. Pažinau daug tokių ir mano Vilkaviškyje, kur su vokietukais ir rusiukais gerai sutarėme, alų gerdavome, į roboksus eidavome. Mano motina buvo rusų kalbos mokytoja, žavėjausi rusų literatūros klasika. Kai kurie žydai net nepriklausomoje Lietuvoje šeimose kalbėjo rusiškai, kaip ir mano kaimynai Haskeliai. Grūdų pirklio Haskel viena dukra netgi tapo balerina, sako, Paryžiuje, Tel Avive, Amsterdame šoko. Pažinau juos ir Rusijoje, kai per Didįjį karą rusai juos ištrėmė į Charkovą.
– Šmaruli, tu toks pasakorius, pralinksmink mudu su Staseliu kokia nors linksma istorija. Matai, koks mokytojas liūdnas, matyt, ilgisi savo Rozalijos, kaip ir aš savo Selemutės. Liko ji su senais mano tėvais ir sūneliu Vincuku bolševikų Lietuvoje.
– Dabar ten vokietys, ne ką geresnis už bolševiką. Ir aš Liubos ilgiuosi. Sakai, linksmą istoriją. Ką gi, štai pažvelgiau į prezidentą A. Stulginskį, kuris su ministrais skanauja sausus miltus iš kišenės ir vandeniu užgeria. Taigi, paporinsiu, kaip linksmai Vilkaviškyje buvo sutiktas prezidentas A. Smetona.
Vilkaviškyje buvau žinomas, turėjau ,,Pasagos” gamyklėlę, jos darbininkai dar bandė 1940 metais po nacionalizacijos padėti man, prašė, kad tęsčiau darbą įmonėje, aš ten likau dirbti iki suėmimo dienos, birželio 14-os. Apie areštą kita kalba. Įberk dar keletą kedro spyglelių į mūsų vandenėlį ir klausyk. Laukėme A. Smetonos su jo palyda prie miesto ribos. Sutikimui vartai įrengti, žalumynais išpuošti, užrašas: ,,Sveikiname Tautos vadą!“ Stovi išsitempę burmistras, policijos ir šaulių vadai, lietuvaitės su tautiniais rūbais, laikydamos rankose lininį rankšluostį su duona, druska ir stikleliu degtinės, papuoštu rūtos šakele. Laukia ir Vilkaviškio klebonas su rabinu, kalbėti pasiruošę. Prezidentas paragavo duonos, išlenkė stiklelį, duonutę pabučiavęs perdavė adjutantui.
Prasideda valdžios vyrų pataikūniški sveikinimai. Po klebono ir rabinas lietuviškai: ,,Ponas Prezidente! Mes, Vilkaviškio žydai, nuo amžių čia gyvenantys, sveikiname Jus ir sakome, kad ir jūs ir mes esame giminės. Mūsų byblis ir jūsų byblis iš vienos šaknies! Po šių žodžių valdžios vyrai pastėro, o prezidentas A. Smetona ramiai išklausė ir tarė: ,,Ko jūs raukotės? Aš jį supratau, jis sakė, kad mūsų tikėjimas ir biblija (byble) ir jų tikėjimas vienos kilmės. Visi esame Abraomo vaikai“. Mat Smetona puikiai mokėjo senąsias kalbas – graikų ir lotynų. Biblija – tai graikų kalbos žodžio biblos (knyga, ritinys) mažybinis vedinys biblion. Grįžęs iš susitikimo, pavarčiau Senąjį Testamentą, hebrajiškai parašytą. Pasirodo, mano vardas – Šmariahu – hebrajiškai ,,Saugok jį, Dieve“.
– Protingas tas buvęs mūsų prezidentas ir linksma tavo istorija. Gal papasakok, kaip tave areštavo.
– Matai, tai ilga istorija, vargu ar per šią pertraukėlę spėsiu papasakoti. Na, tai gurkštelkim dar mūsų kedrinės. Kai sovietai užėjo ir ėmė nacionalizuoti kapitalistų turtą, įmones, namus, krautuves, mūsų butą užėmė sovietų pulkininkas Cimbal, mums gi paliko du kambarėlius. Konfiskavo ir mylimą automobilį ,,Daimler Benz“. Vieną ankstų 1940 m. liepos rytą į mano ir Liubos kambarėlį pasibeldė milicininkas. Įsakė prisistatyti Vilkaviškio komunistų vadui. Liuba apsiašarojo, pradėjo rinkti daiktus, laukdama trėmimo dienos. Nuraminau ją sakydamas, jeigu neareštavo, gal viskas bus gerai. Taigi prisistatau partijos sekretoriui. Nustembu kieme išvydęs savo automobilį. Tas naujai iškeptas vadukas paprašė manęs pagalbos. Esą, atvykę iš Kauno agitatoriai kviesti žmones į Liaudies Seimo rinkimus. O vairuotojo agitatoriams nuvežti juos į miestelius nepavyko surasti.
Ką gi, lengviau atsikvėpiau, grįžęs nuraminau Liubą ir, sėdęs į savąjį ,,Daimler Benz“, nuvežiau tuos du agitatorius į Alvitą. Sukvietė žmonelius prie bažnyčios, lipa į tribūną kauniečiai ir piešia rojaus gyvenimą. Pirmasis kalbėtojas ugningą, bet nerišlią kalbą užbaigia šūksniu: ,,Tegyvuoja K. Markso ir F. Engelso mokymas!“ Pasigirsta skysti plojimai. Po pirmojo oratoriaus prakalbo antrasis ir kalbą baigė sušukdamas: ,,Tegyvuoja Volfas Egelmanas!“ Mat 1927 metais įsteigto bravoro alų kaimiečiai puikiai pažinojo ir šūksnį palydėjo audringais plojimais. Veždamas juos į Vilkaviškį girdėjau, kaip pirmasis barė antrąjį, o anas atsakė: ,,Bet kaip mums plojo už Volfą Egelmaną, matysi, dėl alaus ateis ir į rinkimus.“
Vyrams baigus keliauti prisiminimų takais, nuo ministrų laužo pakyla buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis ir lėtai eidamas prisėda prie vilkaviškiečių grupelės, sveikinasi: ,,Kaip laikosi suvalkiečiai? Kadaise su jūsų daktaru J. Basanavičiumi tvėrėme Lietuvą.“
– Kazeli, mielasis porininke. Kaip tavo sveikatėlė?
– Skauda vidurius, niekada tokių skausmų neturėjau. Drebulys ima, kai pagalvoju, kad mums čia paruoštos kapinės.
– Va, ir aš dažnai gulinėju, viduriuose skausmai didėja. Čia nėra galimybės laikytis dietos. Be juodos duonos nieko negalima gauti. Pusiau baltos juodos čia nėra jau seniai… (iš „A. Stulginskis ir jo epocha“, p. 293). Imk, Kazeli, mano juodos kriaukšlį. Vyrai, sulaukime vasaros, taigoje prisirinksime meškinio česnako, čeremšos, atsigausime. Ir gal dar Lietuvėlę išvysime.
Besimezgantį kalinių pokalbį nutraukė sargybinio šūksnis: ,,Vstavai! Na rabotu, bistro! (,,Keltis. Skubiai į darbą!“).
Pokalbiams panaudota:
A. Eidintas, ,,A. Stulginskis ir jo epocha“, V., 2014.
St. Ankevičius, ,,Už Uralo, žemės galo“, V. 1989.
Šmariahu Pustapetskio atsiminimai (žurnalas ,,Banga“, 2012) bei Izraelyje įrašytų atsiminimų fragmentai, 2009.
Tremtinio Kazio Žilinsko pasakojimai (1966–1970).
Sibiro kankinių likimai
Šmariahu Pustapetskis grįžęs iš Sibiro Riešėje dirbo buhalteriu, aplankė Vilkaviškį, aštuntame dešimtmetyje emigravo su šeima, žmona Liuba ir 1952 m. Sibire gimusius sūnumi Efraimu, į Izraelį. Mirė sulaukęs 96 metų 2010 metais protėvių žemėje.
Stasys Ankevičius, grįžęs iš tremies Kupreliškių kaime prisiglaudė pas brolį. Vilkaviškio girininkijoje įsidarbino arklininku, nuo 1958 m. – muzikos mokytojas Paežerių aštuonmetėje mokykloje. Paežeriuose dr. V. Kudirkos klėtelėje įkūrė pirmąjį rajone muziejų, surado Lietuvos himno autoriaus smuiką. Vilkaviškio garbės pilietis, apdovanotas V laipsnio Gedimino ordinu, Mindaugo medaliu.
Kazys Žilinskas, 1956 m. grįžęs į tėviškę, glaudėsi pas seserį Agotą Bulkauskienę. Dirbo miško darbininku. Amerikoje mirus broliui Jonui ir sesei Marijai, kartu su kitais giminaičiais gavo nemenką palikimą. Pasistačius namus Gižuose, gyveno su sūnaus Vinco šeima. Sulaukė Lietuvos Atgimimo. Kartu su likimo broliu Stasiu Ankevičiumi 1998 m. spalio 7 d. Vilkaviškio aikštėje iškėlė Tautinę vėliavą, trispalvę. Mirė 1990 metais, palaidotas Rūdos kaimo kapinėse.
Treminių iš Rešiotų Kroslago lagerio Nr. 7 ministrų likimai
Aleksandras Stulginskis, 1954 m. iš kalėjimo ištremtas į Komiją, 1956 m. su žmona Onute Matulaityte (gimusi Marijampolės apskrityje) grįžo į Lietuvą, įsidarbino Vytėnų daržininkystės sodininkystės stotyje, po dvejų metų atleistas. Iš bado gelbėjo dukros Aldonos siuntiniai iš Amerikos. Vienas iš Lietuvos Krikščonių demokratų partijos lyderių. 1922–1926 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas mirė 1969 m. rugsėjo 22 d., palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.
Stasys Šilingas, teisininkas, Teisingumo ministras. 1942 m. Ypatingasis pasitarimas skyrė mirties bausmę, kurios laukė iki 1954 m. tremties. Išteisintas, 1954 m. grįžo į Lietuvą, bet po 22 dienų grąžintas į tremtį. Iš tėvų paveldėjęs grafo titulą, vedė garsaus filosofo Ramūno Bytauto seserį Emiliją, susilaukė devynių dukterų. Rūpinosi M. K. Čiurlionio kūrinių supirkimu ir išsaugojimu, galerijos įkūrimu. Po 1940 m. birželio 14 d. arešto gimtinėje Ilguvoje (Šakių apskr.) su žmona ir dukra Raminta atvežtas į Pilviškių geležinkelio stotį ir nuo šeimos atskirtas. Dukra Raminta su žmona Emilija mirė 1943–1944 m. iš bado Sibire. Perlaidotos Ilguvoje, atvežti palaikai iš Ust Kano. Grįžęs iš Sibiro apsigyveno Kelmėje pas žmonos seserį Feliciją. Mirė 1969 m. Kelmėje. 1999 m. perlaidotas Ilguvoje.
Juozas Tonkūnas, Švietimo ministras, LŽŪA rektorius, agronomas, selekcininkas, profesorius. 1955 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Dotnuvoje, dėstyti LŽŪA. Išleidimą į Lietuvą iš tremties lėmė ir rekomendacinis A. Sniečkaus ir Gedvilo raštas, nes, jų nuomone, ,,tikslinga J. Tonkūną, profesorių ir žymų žemės ūkio specialistą, su šeima iš spec. tremties paleisti“. Teistumas panaikintas 1958 metais. Mirė 1968 m. gegužės 6 d. , palaidotas Gėlainių kaimo kapinaitėse, Kėdainių rajone.
Izidorius Tamošaitis, kunigas, filosofijos daktaras. Gan šiuolaikiškai skamba jo mintis: ,,Mirties kirminas graužia, negailestingai naikina šių dienų istorijos lapus. Nedarnios, o jau tuo pačiu nevaisingos visos žmonijos veikimo sritys nesulaikomai slenka į bedugnę; aiškiausiai yra jaučiamos vidujos ir laukujos katastrofos“. Mirė 1943 m. vasario 6 d. Rešiotų lageryje. Palaidojimo vieta nežinoma.
Konstantinas Šakenis, inžinierius, nuo 1927 metų A. Voldemaro vyriausybėje Švietimo ministras, IV Seimo Prezidiumo pirmininkas, pasižymėjo lojalumu Prezidentui A. Smetonai. Iš Sibiro grįžo į Troškūnus. Nuo 2000 K. Šakenis įtrauktas į Tikėjimo liudytojų XX a. kankinių sąrašą tarp 12 tūkstančių pasaulio krikščionių. Jo atminimas įamžintas Vabalninke, pavadinta gatvė ir mokykla, įrengtas tėviškėje muziejus, Kaune, Vytauto per. 89/Laisvės al. 9, yra atminimo lenta. Mirė 1959 m. liepos 7 d.
Nuotraukoje: Šmariahu Pustapetskis (kairėje) ir Kazys Žilinskas (dešinėje).