Balandžio 28 d. Kulionių kaime (Molėtų raj.) vykusios Jorės šventės, kurią organizavo Senovės baltų religinės bendrijos romuva, metu buvo paskelbta ir apie Sūduvos romuvos, šiuo metu jungiančios apie 20 žmonių, gyvavimą bei įšventinta šios romuvos vaidilė Vita Jakimavičiūtė-Gvazdaitienė, Marijampolės kultūros centro Liudvinavo skyriaus mėgėjų teatro „Žalias sodas“ bei vaikų teatro studijos „Gaja“ režisierė.
– Tapimas senovės baltų romuvos vaidile – tai kažkas naujo jūsų gyvenime?
– Esu šiame kelyje nuo pat pradžių. Kokia pasaulio prigimtis, prasmė, iš kur žmogus atėjo, kur jis eina – nuo pat mažens mane jaudino šie klausimai. Ir visada atsakymai sustodavo prie žmogaus ir gamtos vienovės.
– Pradžia – tai vaikystės namai?
– Taip. Esu dėkinga pamotėlei (Vita mamos neteko būdama vos septynerių. – Aut. past.) bei tėčiui už įskiepytą pagarbą savo šaknims: gimtajai kalbai, kultūriniam paveldui (tradicijoms, papročiams, tautosakai, netgi kulinariniam lietuvių paveldui), ryšiui su gamta…
Vertinu natūralų kaimišką gyvenimą, kalendorines šventes su iš amžių glūdumos atėjusiais ritualais – prausimuisi apeiginiu vandeniu, dalijimuisi duona ir kt. – savo tapatybės pripažinimą ir priėmimą. Dabartinis žmogus nelaimingas, nes iškrito iš gamtos ritmo rato.
– Senovės baltų tikėjimas – jūsų tikėjimas?
– Nors esu gimusi katalikų šeimoje, bet savaime norėjosi gauti atsakymus iš aplinkos, gamtos, dangaus. Man gražu, įdomu… Jei nori būti laimingas, turi būti vienybėje su supančiu pasauliu, gamta. Toks požiūris ir nuo mažens didesnis jautrumas leidžia aiškiau matyti, plačiau mąstyti, taip atsiranda didesnis supratimas ir intuicija. Tame pačiame žmoguje veikia ir Dievas, ir velnias. Ir tik lyginamuoju būdu atsirenki, kas yra kas.
– Daug dėmesio skiriate gamtai.
– Gamta – stebuklas. Be jos niekas neegzistuotų.
– …ir senosioms tradicijoms.
– Vaikai, kurie lanko mano vadovaujamą tearo studiją, klausia: kodėl svarbios mūsų tradicijos? Atsakymas paprastas: jos orientuotos į gamtą! Vanduo, duona – rodos, įprasti kasdieniai, tačiau būtini dalykai, ateinantys iš mūsų ryšio su gamta. Taigi visi atsakymai slypi gamtoje, ir tai ne gūdi praeitis, o mūsų dabartis.
– Taigi vaikai, lankantys teatro studiją, mokosi ne vien aktorystės!
– Yra begalinė laimė ir noras padėti žmonėms pamatyti, koks nuostabus pasaulis, koks gyvybės stebuklas aplink. Turime viską, o dažnai praeiname net nepastebėję. Ypač norisi vaikams parodyti, koks stebuklas yra gyvybė, gyvenimas, pasaulis.
– Ką jums reiškia vaidilės statusas?
– Ar priklausau romuvai, ar esu Sūduvos romuvos vaidilė, tai nėra taip svarbu. Svarbu bendrauti su žmonėmis, kuriuos sieja panaši pasaulėžiūra, kurie gyvenimą kaip stebuklą supranta. Iš čia kyla ir Dievo pajautimas: juk Dievą savyje reikia turėti, Jis neįvardijamas, o jaučiamas. Deja, šiais laikais mes daug kalbame, tačiau mažai jaučiame – kiek daug nejautrių žmonių aplink! Kai kurie žmonės prasivardžiuoja: tu pagonė… Nepriklausau jokiai sektai, tiesiog gamtą suvokiu savaip.
– Vis tik gal galėtumėte pasidalinti savo, kaip vaidilės, planais.
– Pirma mintis – rengti susitikimus. Taip pat atkreipti dėmesį į vaikus. Jų akyse nėra pasaulio, jie mato netikrus dalykus aplink, gyvena savotiškoje matricoje.
Dabar – žydėjimo metas, tad norisi atkreipti dėmesį į žmogaus gyvenimo žydėjimą.
Bus organizuojamos šventės, žinoma, kalendorinės. Vis dar keista, kodėl žmonės kartais paklausia, kodėl jos svarbios. Ogi todėl, kad jos vyksta čia ir dabar, atliepdamos į gamtos ir Visatos ciklus.
– Dėkoju už pokalbį.
Autorės nuotraukoje – Sūduvos romuvos vaidilė Vita Gvazdaitienė.