Pagrindinis > Naujienos > Vasaros prisiminimų gurkšnis tamsiam žiemos vakarui, arba lietuviškos vyndarystės paslaptys

Vasaros prisiminimų gurkšnis tamsiam žiemos vakarui, arba lietuviškos vyndarystės paslaptys

 

Istoriniai šaltiniai byloja, kad vyno gimtinė – dabartinė Gruzijos ir Armėnijos teritorija. Čia vynas pradėtas gaminti prieš 7–8 tūkstančius metų. Lietuva nėra žinoma, kaip vyno šalis. Mūsų krašto pasakos ir legendos pasakoja, kaip  vyrai-mūrai-ąžuolai nuo senų senovės gėrė girą, alų, midų… Taigi, vyno vartojimo kultūra – menka. Mat lietuviška vasara – per trumpa vynuogėms subręsti. Tačiau iš kur tada ta nepamirštama daina apie Pienių vyną?

Giliai įsišaknijusi vyndarystės tradicija ne vyno šalyje

Kidulietis vyndarys Juozas VILKENIS tikina, kad jo šeimoje jau penkios kartos gamina vyną, moka juo mėgautis ir puoselėja šią tradiciją. „Vaikystėje padėdavau seneliui gaminant vyną. Tada mane itin žavėjo didieji giminių susiėjimai, kai kiekvienas gaudavo paragauti po vyno taurę. Senelis sakydavo: „Turiu pasekėją, kuris mano tradicijas pratęs“, – nostalgiškai pasakoja jis ir prisipažįsta, kad dabar ir pats puoselėja viltį sudominti anūkus šiuo amatu. Maždaug nuo 1975 metų pradėjęs gaminti vyną J. Vilkenis sako, jog eksperimentavęs su daugeliu uogų, vaisių rūšių, išbandęs ne vieną vyno gamybos naujovę, tačiau galop sugrįžęs prie senelio vyno gamybos receptų.

Pagal giminės tradiciją gaminamas Pienių vynas – gėrimas, garsinantis Juozo Vilkenio vardą visoje Lietuvoje. Svarbu ne tik skambus vardas, pasak ekspertų, vynas visais vertinimo kriterijais ir parametrais atitinka aukščiausios kokybės vynų reikalavimus. Taip pat pagal senelio receptą gaminamas raudonas Šešių uogų vynas dar netapo legenda, nors vyninės svečiai jį jau pamėgo. Šalia laiko patikrintų receptų vyndarys pristato ir savo išmonės rezultatus, kurie gal ne šimtmečių senumo, bet jau ne mažiau mėgstami. Kidulių krašto vynai pelno ne tik ragautojų liaupses, bet turi jau ir Lietuvos organinio maisto ir gėrimų bei Lietuvos kulinarijos paveldo sertifikatus ir emblemas.

Žavi tai, kad net radęs patikimą receptą J. Vilkenis nesustoja, eksperimentuoja toliau. Būtent smalsumo ir gyvenimiško atsitiktinumo dėka jis pagamino ne tik draugus, bet ir kolegas nustebinusį dilgėlių vyną. Kitas sėkmingas bandymas – jau beveik dešimt metų tobulintas burokėlių vynas, kurį spėjo pamėgti artimieji. Kol kas abu vynai – eksperimentiniai, kaip ir dar keletas kitų, kurių receptūrą vyndarys kruopščiai tobulina ir neskuba pristatyti pardavimui. Stabilumo ir gebėjimo vis nustebinti derinys į vyninę-kavinę „Vilkenta“ traukia ne tik vietinius gyventojus, bet ir dideles ekskursijas iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

Gurmaniškų tradicijų ugdymas

939188_1112441452099743_1011603597_o

Lietuviško vyno fanų malonumui vyninėje-kavinėje organizuojamos degustacijos. Vienoje jų kaip delikatesai buvo pristatyti Kidulių krašto sūriai ir gurmaniškai paruoštos sraigės iš vietinio ūkio. Juozas Vilkenis puikiai suvokia, kad vienas lauke – ne karys, o išmokyti lietuvius, kad vynas – ne svaiginimosi, bet bendravimo priemonė – ilgas ir sunkus mūšis. Išguiti buitinį alkoholizmą ir vyno gėrimą paversti sielą gaivinančiu ritualu siekia ir „Lietuvos vyndarių asociacija“, kuriai priklausantis J. Vilkenis atstovauja tai mažumai narių, kurie yra gavę licenciją prekybai.

Jei filosofijos maža, tai skaičiai kalba patys už save: lietuviškas naminis vynas tiesiog per brangus, kad nugirdytų tautą. „Jeigu įvertintume absoliučiai viską: įdėtus produktus, darbą, meilę, žinias, gero lietuviško vyno butelis kainuotų ne mažiau kaip 30 eurų“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako vyndarys. Pasak jo, lietuviai mažiau vertina lietuviška vyną nei atvežtinį, tačiau su plačiąją rinka jis nesivaržo ir nesivelia į diskusijas su tais, kurie lygina jo vynų kainą su parduodamų prekybos centruose. J. Vilkenis prisipažįsta, kad malonu, kai pirkėjai nori kalbėtis ne apie kainą, o apie vyno ypatybes, gamybos proceso subtilybes. Dažniausiai tai – užsieniečiai ir didmiesčių gyventojai, nors ir rajone yra vienas kitas nediplomuotas vyno žinovas, o norinčių jais tapti – daugėja.

„Nors vyno tradicijos Lietuvoje senos, siekia XIV–XV amžių, žmonės į lietuvišką vyną dažnai žiūri skeptiškai.  Matyt, dar neišmokome vertinti to, ką turime“, – sako Juozas Vilkenis primindamas, kad vynas – ne tik natūralus ir gyvas produktas pramogai, bet tinkamai vartojamas gali ir sveikatą pataisyti. Vyndarys džiaugiasi, kad populiarėjant sveikai gyvensenai ir ekologiškiems produktams pradėta labiau vertinti ir lietuviškus, naminius vynus. Kaip teigia kai kurie mitybos specialistai, dabarties tendencija – gerą vyną vartoti kaip kokybiško maisto papildą.

Nelaukdamas permainų vėjų, pats vyndarys stengiasi ugdyti savo klientus. Ne tik negaili laiko pabendrauti su vyno gamybos procesu susidomėjusiais vyninės lankytojais, pats veda vyno degustacijas, bet į vieną jų pasikvietė ir patyrusį somelje iš vieno Kauno restoranų. Renginio dalyviai buvo išmokyti, kaip ragauti vyną, kad išryškėtų jo geriausios savybės, kaip jas įvertinti ir su kokiu maistu, kokį vyną derinti. Juozas Vilkenis juokiasi, kad siekiant, jog verslas Lietuvoje klestėtų, reikėtų gaminti daugiau pusiau saldaus vyno. Nors pasaulyje labiausiai vertinamas sausas vynas, Lietuvoje dar mažai kas tokį mėgsta. Ne kartą ir „Vyndarių asociacijos“ šventėse jis su kolegomis pastebėjo, kad lietuviškam skoniui labiausiai įtinka juodųjų serbentų vynų spalva, aromatas ir saldumas. Šių uogų  vilionėms neatsispyrė ir pats J. Vilkenis – 2015 metų Lietuvos vynų čempionate jo pusiau sausas juodųjų serbentų vynas pelnė bronzą.

Sunkiausia – įtikti biurokratijai

939175_1112441715433050_1786611804_o

Vyndarystė visada buvo J. Vilkenio aistra, bet pagrindiniu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu tapo tik atidarius vyninę-kavinę „Vilkenta“ ir gavus licenciją naminio vyno gamybai. Jei vynų receptai buvo tobulinami metų metus, kol būdavo ragaujami ne tik šeimos, bet ir platesniame draugų rate, tai ir reikalai dėl licencijos nebuvo sutvarkyti žaibiškai – vyno gamybai taikomi itin griežti reikalavimai, todėl buvo reikalingos ir nemažos investicijos, ir kantrybė. „Mes – pirmieji rajone, kuriems teko šis išbandymas. Vertinančios institucijos iš pradžių net gerai nežinojo, kaip kas turėtų būti. Kol viską sužiūrėdavo, praleisdavo terminus“, – pasakojo vyndarys, kaip pats turėjo dabar jau trejus metus gyvuojančios vyninės svečiams vis žadėti naują datą vyno ragavimui.

„Pagal įstatymą vyno gaminti galime, kiek tik turime noro ir galimybių, bet realizuoti ne daugiau kaip 10 tonų per metus. Maždaug 37 butelius per dieną“, – sako J. Vilkenis ir džiaugiasi, kad tokiam kiekiui pagaminti užtenka šeimos narių pagalbos, nors darbuotis jis labiausiai mėgsta vienas. Atsakymą į klausimą, ar pavyksta tiek vyno parduoti, vyndarys kukliai nutyli, bet patvirtina iš barmenės girdėtus žodžius – būna dienų, kai vynas perkamas dėžėmis.

Su meile pagamintas tikras Kidulių krašto produktas

Nors į kasmetinę „Lietuvos vyndarių asociacijos“ organizuojamą žalio vyno šventę Lukšiuose vežamas vos trijų mėnesių vynas, nuo gamybos pradžios iki eksperto taurės užtrunka daug ilgiau. Savo vyninės-kavinės svečiams Juozas Vilkenis siūlo nuo vienų iki penkerių metų išlaikytą vyną. Akivaizdų skirtumą galima pajausti nebent degustuojant bent du skirtingų metų vynus vienu metu, tačiau vyndarys pataria pasitikėti jo ilgamete patirtimi – pastovėjęs vynas įgauna ryškesnį skonį, aromatą, skaidrėja jo spalva – didesnis malonumas visiems pojūčiams.

Naminiam, kraštą reprezentuojančiam produktui itin svarbu natūralumas. Uogos, žiedai ir medus – pagrindinės J. Vilkenio gamybos vyno sudėtinės dalys, surenkamos nuosavame sode, pievose ar vietiniame miške. Užraugto vyno fermentacija paprastai užtrunka maždaug tris mėnesius, tačiau būna visko. „Vynas diktuoja savo sąlygas ir turi jo klausyti, elgtis taip, kaip jis nori“, – tikina vyndarys. Po fermentacijos nupilamos nuosėdos ir vynas paliekamas bręsti. „Kas mėnesį po vieną sykį kiekvieną talpą perpilstau, nes vynas turi išvysti truputį šviesos ir gauti deguonies,“ – aiškina iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą procesą J. Vilkenis. Paklaustas, kaip iš begalės receptų knygose ir internete išsirinkti patikimiausią, jis tik šypteli, kad esmė visur ta pati. Daugiausia lemia išmanymas, patirtis ir meilė darbui. „Vyndariu negali būti kiekvienas. Iš dalies tai yra kūrybinis darbas: su juo žaidi, su juo kalbiesi, eksperimentuoji. Sakyčiau, gaminti tiktai pagal senolių tradiciją būtų visai neįdomu. Vyno skonis priklauso nuo paties išradingumo“, – pasakoja vyndarys.

 Pasilepinti savo krašto turtais

Kadangi vyndariu per dieną ar vakarą netampama, Juozas Vilkenis siūlo kitą būdą, kaip bent šiek tiek prisiliesti prie vyno paruošimo proceso. Ilgiems, šaltiems žiemos vakarams jis pristato keturis karšto vyno receptus, suderintus su nepriklausomu mitybos ir kulinarijos ekspertu Vincentu Saku. „Tarpukario arba Smetonos laikotarpiu kiekvienas turtingas žmogus žiemą ir ypač per Kalėdas gamindavosi karštą vyną. Gaminti karštą vyną jokiu būdu nepatikėdavo tarnaitėms, nes kiekvieno tikro vyro garbės reikalas būdavo pačiam pagal savo išskirtinį receptą paruošti karšto vyno,“ – pasakoja ekspertas tikindamas, kad lietuviai nuo senų laikų turėjo tam tradicijas.

V. Sako teigimu, tikras, šviežiai pagamintas karštas vynas yra puikus pagalbininkas nuo peršalimo ligų, net ir plaučių uždegimo. Karštas kvapnus gėrimas sušildo ir tonizuoja organizmą. Skandinavijos šalių mokslininkai nustatė, kad karštas vynas ne tik padeda įveikti fizinį ir psichinį nuovargį, bet ir stiprina imunitetą po sunkių ligų. Lietuviams gal ir nėra įprasta, tačiau peršalus ar pasirodžius pirmiems gripo požymiams ekspertas pataria išgerti puodelį karšto vyno su spanguolėmis ir gultis lovon po šilta antklode, o ryte vėl keltis žvaliam.

Receptus skaitykite ČIA.

* * *

Juozo Vilkenio gaminamų vynų paragauti ir įsigyti galima ne tik vyninėje-kavinėje „Vilkenta“. Vyndarys jau turi atstovus Šakiuose, Birštone, Vilniuje ir Kaune. Taip pat Kidulių krašto vyno galima įsigyti internetu,  ir užsakyta siunta bus pristatoma į bet kurią Lietuvos vietą.

Monika BŪBLAITYTĖ

Andriaus Ufarto nuotraukos.

Komentaras “Vasaros prisiminimų gurkšnis tamsiam žiemos vakarui, arba lietuviškos vyndarystės paslaptys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite