Versmėj. Tapsme. Savimi…

„Gyvenu panašiai kaip ir visada: žaidžiu gyvenimą, – teigia marijampolietė žinoma literatė Luana MASIENĖ, kurią šįkart pristatome jos eilėmis. – Pragyvenu iš matematikos, klaidžioju filosofijos labirintais, nardau ezoterikos versmėse ir vis dar bandau IŠLIKTI…

Kas man yra kūryba? Kūryba – tarsi mazochistinis–ekshibicionistinis seansas. Autentiškais užkalbėjimais gydaisi nuo gyvenimo. Suvokdamas, kad niekada neišgysi…

…Ilgokai nesupratau, kodėl keletą dienų pabuvus namuose, o po to išėjus į gatvę apima liūdesys. Ir noras kuo greičiau grįžti atgal. Pagaliau suvokiau…Tarp mano keturių sienų vyksta šimtmečių karai, amžiaus dramos, čia užklysta genijai ir bepročiai, čia lankosi dievai ir demonai, iš čia nutiesiami zondai kelionėms į kosmoso platybes ir žemės gelmes, čia jausmai, emocijos ir patirtys neturi ribų, čia naktį šviečia saulė, o dieną spindi žvaigždės, čia baimės ir nevilties klyksmas atsveriamas palaimos šūksniais… Po tokio intensyvaus gyvenimo išėjus į gatvę (provincijos, sostinės ar pasaulio megapolio) tu nustembi nuo tempo lėtumo ir pamatai, kad šis (išorinis) pasaulis per tas kelias dienas nė trupučio nepasikeitė (na, gal grindinys naujas, lempučių parkuose daugiau, pastatas iškilęs vietoj plynės ar atvirkščiai…, bet tai taip nereikšminga prieš tavuosius Minotauro labirinto užkaborius). Tu jau kitoks, nei buvai vakar, o JIS – TOKS PAT. Todėl kuo skubiau veržiesi atgal, kad nepraleistum dar vieno įvykio. Versmėj. Tapsme. Savimi.“

GEORGES BATAILLE

(1897-1962)

Iš abato celės atskriejęs verksmas (ne malda)

Perskrodė dangaus žydrynę.

Žemė prasivėrė tarsi mylimosios įsčios…

Kuoleliai, žymėję ribas, ištraukti

Ir susmeigti į kūną

Kaip gimtadienio torto žvakutės.

Slidu. Nuo Eroso ašarų.

Glitu. Nuo mirštančiojo spjūvių –

Bejėgiškumo klampynė.

Protas, sunaikinęs dievą, prakeikiamas

Ant moters mumijos įrengtoje šventykloj.

Trekšt… Oi, užlipau ant akies.

Kita ironiškai mirkteli:

Bėk, bėk… Vis tiek grįši čia.

DU PASAULIAI

S e k m a d i e n i o    p o p i e t ė

ŠMC                                        Rotušės aikštė  

Baltos  sienos                          Margaspalviai apdarai

Uždara erdvė                           Atvira scena

Šokis be vaizdo                       Šokis tik vaizdas

Žingsnių šnabždesiai               Lenkų „Mazurkos“ trenksmas

Pasąmonės užkaboriai             (Ne)sąmonės kultūra

Aš – viena                                Jūs – minia        

ŽINIA

Nebereik man nei sodų Edeno,

anei šiltnamio su ridikėliais.

Nebeliko manęs – tik vėjas,

Letos upėj plukdantis sielius.

Nebenoriu piešti bambukų,

kvėpt – iškvėpt, priimt ir paleisti.

Virto striptizu šokis teptuko,

jėgų nėr  – nei teist, nei atleisti.

Nebereik man l’amūrų pliuškenimo,

garsas skrodžia tylą (pa)stojusią,

lieka pėdsakas iš gyvenimo

ir žinia ši – nuo angelo puolusio.

PARALELIAI

“Kuo  greičiau judi,

tuo lėčiau eina laikas,”– 

ištarė Beyuso triušis,

gurkšnodamas girą,

kurioje plaukiojo razina.

Tuo metu Žemėje

mergaitė Alisa

žaidė sąvartyne.

„Žygio batų“ dėžėje

rado languotą liemenę:

„Kokia mažytė,

kaip tik triušiukui.

O, dar laikrodėlis…

Be rodyklių?

Kaip gerai – visada

bus dvylika

be penkiolikos keturios.“

„Kuo  greičiau judi,

tuo lėčiau eina laikas,” – 

ištarė Beyuso triušis,

gurkšnodamas girą,

kurioje plaukiojo razina.

„Hmmm…” – mąsliai nutęsė

Alisos triušis,

krapštydamasis liemenės kišenėlėje.

„Dvylika be penkiolikos keturios?

Aš skuodžiu. Tuoj atneš man

matuotis  liemenę…”

SKAIČIUOTĖ

Dešimt jaunuolių

maudėsi upėje

Dvidešimt laumių

rezgė intrigas

Dvylika fėjų

kūrė performansą

Dar devyni

ieškojo sodybos

Dešimt jaunuolių

kalbėjo mantras

Dvidešimt laumių

varžės dėl sosto

Dvylika fėjų

rašė refleksiją

Dar devyni

užgrobė uostą

Dešimt jaunuolių

klausė Sokrato

Dvidešimt laumių

puošėsi puotai

Dvylika fėjų

brendo atakai

Dar devyni

ruošėsi kvotai

Dešimt dorybių

Dvidešimt ydų

Dvylika talentų

Devyni nuopuoliai…

Sujungęs patirtį

su tezėm iš knygų

atrask teisingą

gyvenimo modelį.

DIEVO PAVIDALAI

Pirmas

Šiandien Dievas neįsileido manęs.

Užtrenkė trobelės duris:

„Dar ne laikas grįžti,

dar neišpildei dangaus planų“.

Seilėmis nusivaliau kraują nuo nuospaudų,

snūstelėjau valandėlę prie agrastų krūmo

ir vėl pasukau keliu atgal…

Į savo egzistencijos guolį

ant naktinio stalelio pasidėjusi taurę.

Įlašintas kraujo lašas po užkalbėjimų

virsta nuodais: taurę galiu pripildyti greitai,

nes skausmas tapo norma.

Bet, deja, išgerti galėsiu tik

gavusi  leidimą. KADA NORS.

Antras

Dievas paprastai gyvena manyje.

Nors kartais aš jam leidžiu išvykti –

paviešėti Tavyje.

Dėl įvairovės.

Ir tam, kad įtikėčiau,

jog Tu esi Dievas.

Trečias                                                                                                   

Jeigu vieną dieną

nebematysi Dievo,

neišsigąsk – tiesiog

priėjai per arti.

Visą vaizdą matyti

gali tik atsitraukęs.

Ketvirtas

Parašiau Dievui sms.

Atsakymo nesulaukiau.

Gal Dievas negavo atlyginimo,

o sąskaita tuščia?

Gal sugedo telefonas?

Nupirkau naują. Už vieną litą.

Vėl parašiau Dievui sms.

Atsakymo negavau.

Gal Dievas nepamena manęs,

o klaust nepatogu?

Prisistačiau.

Ir dar parašiau Dievui sms.

Atsakymų nebuvo.

Gal kažką padariau ne taip?

Gal įžeidžiau Dievą? Gal…

Kai jau apkaltinau save visomis

(būtomis ir nebūtomis)

pasaulio nuodėmėmis,

staiga švystelėjo išganinga mintis:

„Viešpatie, tu juk nemoki rašyti“.

OBSKURANTAMS

Klonai kloakoje

šventė gimimą

dar vieno dievo

sukurto iš nieko

be visų E

ir be konservantų

be įpakavimo

ir be jokių priedų

Proto implantai

skleidė ereziją

apie pasaulio

susinaikinimą

baimė parklupdė

anksčiau nei priešai

paskelbė pradžią

vaidinimo

Uždanga leidžias

uždanga kyla

stebi žiūrovai

šešėlių paradą

svaido idėjas

žodžių fakyrai

uždėję ant mėšlo

aukščiausiąją prabą.

Luana MASIENĖ