Tikriausiai daugelis iš jūsų žinote ar bent jau girdėjote apie Marijampolėje esantį Meškučių piliakalnį, kurį kai kas dar vadina ir Marcinkalniu. Jeigu neteko apie jį girdėti ir regėti savo akimis, tai turiu pasakyti, kad šis piliakalnis stūkso Pabaigų kaimo žemių rytiniame pakraštyje ties riba su Tarpučių kaimo žemėmis ir šiuo metu yra Marijampolės miesto teritorijoje. Iš karto noriu pabrėžti, kad tai nėra visų puikiai įsivaizduojamas piliakalnis, kuris primena į krūvą sustumtas žemes. Mano minimas piliakalnis labiau asocijuojasi su skardžiu, kitaip dar vadinamas atodanga. Ši atodanga nei didelė, nei maža – 15 metrų aukščio. Piliakalnį 2007 m. išaiškino, o 2010 m. žvalgė Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija. Nuslinkusios aikštelės pakraščiuose aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų: degusio molio tinko, lipdytos lygios ir grublėtos keramikos šukių. Buvo nuspręsta, kad piliakalnio prieigose, kurios datuojamos I tūkst. pr. Kr. pabaiga–XIII a., vyko gyvenimas. Tad štai tokia trumpa Marijampolėje esančio piliakalnio istorija. Tačiau aš tikrai noriu papasakoti ne apie istoriją (nors mokykloje ji man sekėsi gana neblogai).
Šiandienos jaunimui ši vieta labiau asocijuojasi ne su kultūrine ar istorine verte, o su pramogomis. Dar vidurinės mokyklos laikais kartais užsukdavau į šio piliakalnio apylinkes ir beveik visuomet jį rasdavau „linksmoje kompanijoje“. Drįstu taip teigti tik iš savo asmeninės pozicijos, kadangi daugeliu atvejų sutikti žmonės linksmindavosi su įvairiais gėrimais arba kur kas intymiau pažeidinėdavo visuomeninę rimtį ir tvarką. Tik vargu ar pačiam piliakalniui būdavo linksma. Jei šiomis dienomis ten ir nesutinku jokios „gyvos dvasios“, tai gana dažnai atrandu požymių apie čia vykusią „čionykščių“ veiklą. Tikriausiai jau įtariate, kad tai nėra keramikos, titnago ar kiti senų rakandų likučiai.
Šis piliakalnis yra išties nuostabus, nes mūsų akims dovanoja įstabius vaizdus, o širdžiai – ramybę ir harmoniją. Tačiau jis taip pat puikus pavyzdys, kaip nėra prižiūrimi Lietuvos kultūros vertybių saugomi objektai. Mes puoselėjame miesto centrą, giriamės nuveiktais darbais, tačiau užmirštame mūsų miesto šaknis. Galbūt mane visi dabar nuteisite ir prikalsite prie kryžiaus, bet aš esu tiesiog toks žmogus, kuriam daug labiau rūpi ištrūkti į šalia miesto esančią gamtą ir ja žavėtis, nei vaikščioti dulkinomis jo gatvėmis. Mylėkime ir puoselėkime mūsų miesto gamtos vertybes!
Šarūnas MARTIŠIUS
Autoriaus nuotraukos.
Informacijos šaltinis:
http://www.marijampolesblogas.net/scaronar363no-blogas/atgimes-meskuciu-piliakalnis
