Pagrindinis > Žmonės > Saviraiška > Jolanta Dumbliauskienė: „Papuošalas – tai komplimentas“

Jolanta Dumbliauskienė: „Papuošalas – tai komplimentas“

 

Gyvenime nėra nieko atsitiktinio, nors kartais atrodo, jog nelemti atsitiktinumai jaukia mūsų planus, talžo kasdienybės svajones. Iš tiesų tai kažkokia nematoma mums ranka, vedanti mus į savo prigimties atskleidimą, kuriam priešintis paprasčiausiai beprasmiška. Marijampolietė Jolanta DUMBLIAUSKIENĖ, jau penkeri metai vedama tos nematomos rankos, kuria įstabaus grožio papuošalus: apyrankes, auskarus, vėrinius… Moteris neslepia: šis pomėgis, atsiradęs iš tuštumos, atsiradusios nutrūkus buvusiai visuomeninei veiklai (arba paprasčiau – netekus darbo), iš tikrųjų ir yra jos tikroji prigimties išraiška.

 Vaikystėje prie rankdarbių nelinko

 J. Dumbliauskienė – grynakraujė marijampolietė, čia gimusi ir užaugusi. Polinkį į grožį, meną paveldėjo iš savo šeimos, ypač iš senelių. Jolanta valandų valandas galėtų pasakoti apie savo senelius iš mamos pusės: senelį, tuo metu žinomą Sasnavos siuvėją, bei senelę, kuri buvo puiki mezgėja, nėrėja (iki šiol atmintyje išlikusios senelės nunertos gėlės, gulbių ežerai, pagalvėlės). Tiesa, vaikystėje ji pati nesigriebė dailiųjų rankdarbių (apskritai nieko bendro su menu neturėjo: nei piešė, nei lipdė, nei siuvinėjo), tačiau turbūt įgimtas polinkis prie meno tik ir laukė, kada galės išsiveržti. O laukti teko ilgai. Pakeitusi tris mokyklas, Jolanta baigė tuometinę Marijampolės 6-ąją vidurinę mokyklą (dab. – Sūduvos gimnazija. – Aut. past.) su… dideliu nepasitikėjimo savimi jausmu. Nors buvusiai abiturientei imponavo žmonės, kurie siekia mokslo, – tai žmonės, anot jos, turintys kryptį, tačiau pati nedrįso tuomet savo krypties pasirinkti. Tad įgijusi barmenės-padavėjos specialybę, pagal kurią niekada ir nedirbo, nuplaukė pasroviui.

 Kūrybingumas prabudo likus be darbo

 Sukūrė šeimą, ėmė auginti vaikus… Štai tuomet ir atėjo tas momentas, kai nutarė, jog reikia kažko daugiau siekti. Taip jauna mama tapo Kauno kolegijos studente neakivaizdininke, savo studijų objektu pasirinkusia paslaugų vadybą. Tarp mokomųjų dalykų buvo ir dizainas, tačiau tuomet, prieš 10 metų, Jolanta dar nesuvokė, kokia svarbi jai ši disciplina bus ateityje, nors jau tada net pati stebėjosi, kaip gerai jai sekasi kompozicija. Baigusi kolegiją, J. Dumbliauskienė įsidarbino Marijampolėje paslaugų įmonėje vadybininke, tačiau, gimus trečiajam sūnui, į buvusią darbovietę jau nebegrįžo.

Daug laiko namuose praleisdama, moteris vien buitimi bei rūpinimusi šeima neapsiribojo. Štai tuomet ir išlindo jos taip ilgai miegojęs kūrybingumas. Pirmiausiai į rankas pateko vilna, tačiau jos vėlimas, tuo metu buvęs „ant bangos“, Jolantai neprigijo. Kažkaip nejučia moteris atrado akmenis, kristalus, bižuterijos detales, ėmė dėlioti, derinti, kol procesas įsisiūbavo.

 Vedama fantazijos ir kūrybiškumo

 Pirmieji Jolantos sukurti papuošalai buvo apyrankės, paskui auskarai, vėriniai… Prisimena: vos pradėjusi kurti papuošalus, pirmiausiai džiaugėsi spalvomis, jų gausa bei darna, tad ir pirmieji darbai išsiskyrė spalvingumu. Vėliau jau atsirado poreikis pasirinkti spalvinės gamos liniją, kur spalvos derėtų su joms tinkančiais atspalviais. O kai atsirado pirmieji gaminiai, atsirado ir žmonės, juos įvertinantys. Pirmuosius savo pagamintus papuošalus Jolanta padovanojo brolio žmonai bei draugėms. Susižavėjusios moterys ėmė skatinti toliau gaminti papuošalus. O Jolantai tokie paskatinimai atitiko ir jos vidinį poreikį nesustoti. Ir štai: šiemet jau penkeri metai, kai J. Dumbliauskienė panirusi į papuošalų gamybą.

Moteris savo darbų meno kūriniais nelaiko, ji teigianti gaminanti vartotojiškus papuošalus. Kad tai yra jos sritis, Jolanta seniai įsitikino, tačiau tai paversti verslu nepaprastai sudėtinga: papuošalus dabar gamina daug kas, įvairovė labai didelė, pasiūla – taip pat. Kaip išsiskirti, kad tavo gaminys lipte liptų prie potencialios klientės? Jolantos paslaptis – ne tik subtiliai derinamos medžiagos, spalvos (šiuo metu stengiasi, kad gaminamame aksesuare „žaistų“ 2-3 atspalviai), bet ir unikali technika – kristalų nėrimas ant valo ir pagal neribotą fantaziją tvirtinimas gaminamam vėriniui, auskarams, apyrankėms… Jolanta savo darbams, kiek įmanoma, renkasi natūralias medžiagas, visiškai nenaudoja plastiko. Na, o dermė – vėlgi: fantazijos žaismas. Tarpusavyje derindama akmenį, stiklą, kristalus, metalą, viską sutvirtindama bižuteriniais intarpais, „žaidžia“ tol, kol atsiranda naujas kūrinys. Įdomu tai, kad moteris papuošalus „konstruoja“ lyg „lego“ principu: papuošalo nešiotoja pati gali papuošalą keisti atsisakydama kurių nors detalių ar vėl jas pridėdama.  

 Papuošalas – kaip komplimentas

 J. Dumbliauskienė, siekia, kad jos kuriamas aksesuaras moteriai, ją puošiantis, atneštų komplimentus. Tuo tikslu ji važinėja po parodas, ne tik savo darbus pristatydama, bet ir labai domėdamasi tuo, ką kuria kiti. Šis domėjimasis visiškai nereiškia idėjų medžioklės (Jolanta teigianti nieko nekopijuojanti, o realizuojanti savo pačios sumanymus), tai tiesiog savęs pasitikrinimas. Smagu, kad tokie „pasitikrinimai“ nenuvilia, o tarsi tvirtai teigia, jog papuošalų gamintoja eina teisingu keliu. Tas kelias nesibaigiantis, jau šimtais galėtų skaičiuoti savo sukurtus papuošalus, beje, visi skirtingi – antro tokio paties ji nėra sukūrusi.      

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Asmeninio J. Dumbliauskienės albumo nuotraukos.

 

 

Nr. 38 (42),  2013 m. rugsėjo 21–27 d.

 

 

 

3 komentarai(-ų) “Jolanta Dumbliauskienė: „Papuošalas – tai komplimentas“

  1. Žavi moteris, šaunuolė! O svetainės autoriams bent pavardę pavadinime tai gal buvo galima pataisyti. Liapsusas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite