Ši istorija nutiko beveik prieš du dešimtmečius žinomam Lietuvos krepšinio gerbėjų bendruomenėje žmogui, Lietuvos nusipelniusiam treneriui Gintautui Žibūdai. Kilęs iš Simno, sporto pedagogas po Vilniaus pedagoginio instituto baigimo daugiau nei keturis dešimtmečius gyvena bei dirba Marijampolėje. Tai, ką papasakojo Gintautas, puikiai iliustruoja, jog sportas – ne vien alinančios treniruotės, ištvermė bei jėga, o ir protų kova, strateginis mąstymas, kuriantis pridėtinę vertę, ir, be abejonės, verslas. Sporte, kaip ir gyvenime, būna, jog, atrodytų, nereikšmingos detalės staiga atveria duris į sėkmę…
2006 metais kovo 14 dieną Prancūzijos Aix-en-Provence mieste, esančiame netoli Marselio, turėjo įvykti Europos moterų krepšinio taurės finalas. Ruošiantis finaliniam susitikimui tarp Rusijos Maskvos srities „Spartak“ bei Prancūzijos „Pays d‘Aix Basket13“ moterų krepšinio komandų „Spartako“ treneriai, taip pat komandos savininko Šabtajaus Kalmanovičiaus (daugiau informacijos apie šią labai spalvingą asmenybę galima rasti „Yuo Tube“) patarėjai rinko visą įmanomą informaciją apie būsimų varžovių žaidimo stipriąsias ir silpnąsias puses. Kažkuris jų prisiminė, jog neseniai prancūzes, vykstant Europos moterų krepšinio taurės susitikimams, nugalėjo Marijampolės moterų krepšinio komandos „Arvi“ merginos, treniruojamos Gintauto Žibūdos. Taigi, treneris gal turi šių rungtynių vaizdo įrašą, kurio dėka pavyktų „išstudijuoti“ Prancūzijos krepšininkių žaidimą.
Vaikystę ir jaunystę praleidęs Kaune, o vėliau emigravęs į Izraelį apsukrusis Š. Kalmanovičius, beje, užsienio žiniasklaidos šaltinių teigimu, Rusijos specialiųjų tarnybų „ištrauktas“ iš Izraelio kalėjimo, kuriame atliko bausmę už šnipinėjimą Rusijos naudai, liepė savo pavaldiniams tą trenerį iš Marijampolės kartu su vaizdo kasetėmis nedelsiant pristatyti į Prancūziją…
Marijampolietis, nusipelnęs Lietuvos krepšinio treneris Gintautas Žibūda pasakoja: „ 2006 metų kovo 12 dienos vakare, likus iki Europos taurės finalinių rungtynių mažiau nei dviem paroms, man paskambino kaunietis, Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas, tuo pat metu buvęs Š.Kalmanovičiaus reikalų Lietuvoje patikėtinis Ramūnas Šalūga. Jis be užuolankų pasakė, jog Šabtajaus Kalmanovičiaus prašymu rytoj devintą valandą ryto turiu būti Prancūzijoje ir atvežti visą „Arvi“ moterų krepšinio komandos rungtynių su prancūzėmis vaizdo medžiagą. Taip pat pasakė, jog iš Vilniaus aerouosto šeštą ryto skrydžiui į Paryžių jau paliktas bilietas. Paryžiaus aerouoste mane pasitiks „Spartako“ komandos vadybininkas su juo skrisim dar 700 kilometrų iki Marselio…
Atsisakyti tokio netikėto pasiūlymo nebuvo kaip, mat R. Šalūga primygtinai prašė ir tarstelėjo, kad gal kada gyvenime man taip pat reikės Šabtajaus pagalbos…
Tad, pasiėmęs šiek tiek pinigų, kovo 12 dienos vidurnaktį išvykau į Vilnių. Kaip tyčia tąkart dėl plikšalos kelias buvo labai slidus ir iš Marijampolės iki Vilniaus aerouosto važiavau daugiau nei tris valandas.
Penktą valandą ryto pradėjus darbą aerouosto kasoms sužinojau, jog į Paryžių skrendantį lėktuvą paprastų bilietų nėra, telikęs vienas brangus, kainuojantis tūkstantį litų skrydžiui verslo klase. R.Šalūga minėjo, kad kelionės išlaidas padengs Š.Kalmanovičius, todėl nusipirkau tą brangų bilietą ir išskridau.
Paryžiaus Šarlio de Golio aerouoste nusileidus lėktuvui paaiškėjo nemalonus dalykas, kad manęs nelaukia žadėtasis vadybininkas. Prancūzų kalbos nemoku, anglų kalbos žinios nepakankamos, be to, prancūzai su kitataučiais nori bendrauti tik prancūziškai. Visa tai privertė sunerimti ir smarkiai komplikavo kelionę. Bet, laimei, po kurio laiko suskambo mano telefonas. Skambino iš Maskvos. Š. Kalmanovičiaus padėjėjas paaiškino situaciją ir ką reikia daryti.
Pasirodo, pasikeitus aplinkybėms, žmogus, turėjęs mane pasitikti, išskrido į Marselį kiek anksčiau, bet aerouosto kasoje man paliktas bilietas skrydžiui į Marselį. Šiaip taip susikalbėjęs bei gavęs minėtą bilietą pasileidau bėgti į tuoj tuoj išskrisiantį lainerį. Man labai pasisekė, nes dar minutė kita, ir lėktuvo durys būtų užtrenktos, o kelionė atsidurtų aklavietėje. Tokį didelį stresą senokai buvau patyręs…
Iš Marselio autobusu nukakau į Aix-en-Provence miestelį ir apsistojau viešbutyje, kuriame su savo „Arvi“ komanda teko gyventi maždaug prieš mėnesį. Tačiau sutiktas viešbutyje pažįstamas teisėjas iš Bulgarijos paaiškino, jog Maskvos srities „Spartako“ komanda gyvena kitame viešbutyje… Taigi vėl teko keisti lokaciją. Na, o toliau viskas klostėsi sėkmingai. Viešbutyje sutiktas kaunietis Vidas Mikalauskas nedelsiant informavo Šabtajų Kalmanovičių apie mano atvykimą. Priėjęs prie manęs stovinčio viešbučio vestibiulyje „Spartako“ savininkas pasisveikino lietuviškai ir toliau bendravom lietuviškai, tarsi būtume seni pažįstami. Pasidomėjęs, kaip klostėsi kelionė Š. Kalmanovičius pasirūpino mano įsikūrimu viešbutyje, taip pat supažindino su žmona Anastasija“.
Maskvos srities moterų krepšinio „Spartako“ komanda Š. Kalmanovičiaus vadybinių gebėjimų dėka pasiekė iki tol neregėtų sportinių aukštumų. Komanda tapo Rusijos čempionato nugalėtoja, joje žaidė kelios pasaulinio garso žvaigždės, kurias buvo nupirkęs savininkas. Viena iš jų, amerikietė, keturis kartus olimpinė, du kartus pasaulio, du kartus WNBA čempionė, 196 centimetrų ūgio krepšininkė – Lisa Leslie. Ji pasaulio moterų krepšinyje yra Maiklas Džordanas ir pirmoji moteris pasaulyje, per rungtynes „įdėjusi“ iš viršaus kamuolį į krepšį. „Spartako“ ekipoje tuo metu žaidė ir kitos moterų krepšinio žvaigždės, tai vokietė Linda Frohlich, portugalė T. Peničeiro, amerikietė C. Robinson.
Š. Kalmanovičius treneriui G. Žibūdai dosniai apmokėjo kelionės išlaidas ir su savo pagalbininkais nedelsiant ėmėsi atvežtos vaizdo medžiagos studijų. Matyt, studijos padėjo, mat „Spartakas“ nugalėjo prancūzes keturiolikos taškų skirtumu, taip atverdamas sau kelią į Eurolygą.
„Šabtajus Kalmanovičius ir jo komanda šią pergalę šventė su užmoju. Pradėję švęsti dar skrydžio metu, užbaigė Paryžiuje, puikiame restorane. O visus puotos kaštus apmokėjo komandos savininkas. Beje, į Prancūzijos sostinę Rusijos komanda bei ją lydintys treneriai, svečiai skridome net trimis lėktuvais, kurie nusileido ne Šarlio de Golio aerouoste, bet visai kitame pakilimo take, skirtame tik Prancūzijos, taip pat užsienio šalių vadovams. Būtent tada pajutau ir pamačiau, ką gali itin dideli pinigai, kurių Š. Kalmanovičiui tikrai pakako…
Deja, po trijų metų, tai yra 2009 metais, atskriejo žinia iš Maskvos, jog šio neeilinių gebėjimų žmogaus nėra tarp gyvųjų. Jį, važiuojantį viena iš Maskvos gatvių, prie šviesoforo sušaudė samdomi žudikai. Verslininkas žuvo, o vairuotojas nors buvo sužeistas, bet išgyveno“, – taip baigė savo pasakojimą Gintautas Žibūda.
Norėjo tapti mokytoju, o tapo treneriu…
Rašinio pradžioje minėjau, kad Gintautas Žibūda yra kilęs iš Simno. 1976 metais ten baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti kūno kultūrą ir geografiją. Pedagogo kelią rinkosi vien todėl, kad giminėje buvo nemažai mokytojų. Bet gyvenimas dažnai pakoreguoja mūsų planus visiškai netikėtu kampu.
„Studijų metais, aš, jaunuolis iš nedidelio Dzūkijos miestelio, Simnu vadinamo, susidūriau su didžiuoju krepšiniu – prisimena studijų metus Gintautas, – taip jau sutapo, jog mano grupės institute kuratoriumi buvo nusipelnęs treneris, dirbęs su Vilniaus „Statybos“ komanda ir jos įkūrėjas Antanas Paulauskas. Aš labai labai norėjau tapti panašiu į šį trenerį. A. Paulauskas matydamas tokį ryžtą visaip mane skatino, palaikė, sakė, kad iš manęs gausis geras treneris. Jis supažindino mane su žymiais to meto krepšinio specialistais ne vien Lietuvoje, bet ir buvusioje Tarybų Sąjungoje. Klausiausi jų pokalbių apie krepšinį, godžiai rydamas kiekvieną ištartą frazę. Dar ir šiandien su dėkingumu prisimenu institute dirbusius profesorius P. Karoblį, A. Šatą, J. Skernevičių bei kitus dėstytojus daug nuveikusius formuojant mano kaip trenerio charakterį.
1981 metais Kapsuko sporto mokyklai reikėjo krepšinio trenerio, į institutą tikslu jį rasti atvyko tuometinis direktorius Pijušas Urbonas, tad instituto vadovai rekomendavo direktoriui mane, nors entuziazmo vykti dirbti į Kapsuką tikrai nejaučiau.
Taip Suvalkijoje ir pradėjau trenerio darbinę biografiją dirbdamas dabartinėje liuteronų bažnyčioje, anuomet paverstoje sporto mokykla. Kurį laiką ten nedideliame kambarėlyje ir gyvenau su žmona Vida. Kiek vėliau gavau nediduką pusantro kambario butą Draugystės gatvėje. Mūsų vaikai Raimundas ir Aivaras taip pat kaip ir mes su žmona baigę Vilniaus pedagoginį institutą,“ – šypsosi treneris.
Per ilgus darbo Suvalkijos sostinėje metus Gintautas Žibūda išugdė tokius garsius krepšininkus kaip Darius Songaila, Arnoldas Kulboka. Abu žaidė NBA.
Buvo laikas, kai trenerį kvietė dirbti į Vilnių, bet iškėlė sąlygą atvykti kartu su D. Songaila, kuris smarkiai rūpėjo „Lietuvos rytui“. Net butu miesto centre viliojo, tačiau Gintautas nusprendė likti Marijampolėje ir netrukdyti siekti sportinių aukštumų Dariui už Atlanto žaidžiant NBA.
Gintautas yra treniravęs Marijampolės sportinę garbę šalies ir Europos čempionatuose gynusias bei ginančias tiek vyrų, tiek ir moterų krepšinio komandas, parašęs didelės apimties knygą apie mūsų krašto krepšinį, o netrukus turėtų pasirodyti antroji jo knyga krepšinio tematika.
2000 metais jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas, turi daugybę Kūno kultūros ir sporto departamento įsteigtų apdovanojimų tokių kaip „Sporto garbės kryžius“, „Sporto komandoro ženklas“. Apdovanotas Lietuvos olimpinio komiteto vardine taure, Ministro Pirmininko A. Brazausko apdovanotas vardiniu laikrodžiu už dalyvavimą 2004 metais Europos čempionate, kur jis buvo rinktinės treneriu, o keturi jo auklėtiniai užėmė ketvirtąją vietą.
Nuotraukos autoriaus ir iš Gintauto Žibūdos asmeninio archyvo.
