Pagrindinis > Naujienos > Tomas Kukauskas: „Mes su savo protėviais nesusikalbėtume“

Tomas Kukauskas: „Mes su savo protėviais nesusikalbėtume“

Nuostabus jausmas, kai žengdamas XXI amžiaus miesto gatve mintimis iškart gali nusikelti šimtmečiu ir daugiau atgal, nes jau nevalingai atmintis rikiuoja praeities vaizdą iki smulkiausių detalių, netgi tuomet gyvenę žmonės stoja prieš akis tarsi šių dienų pažįstami, bičiuliai. Ir visa tai – puikiai žinant, jog pats esi XXI amžiaus žmogus! Tokia pasaulėvoka – Marijampolės Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus vyr. fondų saugotojo Tomo KUKAUSKO (g. 1978 m.) kasdienybės pamatas. Muziejininką, kuriam domėjimasis istorija – gyvenimo būdas, ypač traukia savojo miesto istorija, o ja jis, kaip ekskursijų vadovas, su užsidegimu dalijasi su kitais.

Domėjimasis istorija, etnokultūra – nuo mokyklos suolo

Tomas Kukauskas, nors gimęs Dzūkijoje, Švendubrės kaime, tačiau užaugęs ir visą laiką gyvenęs Marijampolėje, save laiko visaverčiu suvalkiečiu-sūduviu. Tiesa, Tomas neslepia savo šiltų jausmų Kaunui, kurio architektūra, istorija, laisvas gyvenimu stilius jį sužavėjo studijų metais.

Pradėjęs mokytis tuometinėje Marijampolės 5-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 10 klasės pereina į Rygiškių Jono gimnaziją ir čia tampa pirmosios gimnazistų laidos atstovu (tuomet tik dešimt mokyklų visoje Lietuvoje turėjo teisę vadintis gimnazijomis).

Besimokydamas gimnazijoje, Tomas pasireiškė kaip humanitaras, kuris… baigė ir  sustiprintus gamtos mokslus. Pripažįsta: tai išvystė matematinį loginį mąstymą, kuris labai svarbus ir darbe, ir kasdieniniame gyvenime.

Tomui neteko blaškytis, kur stoti, kai jau spaudė rankose brandos atestatą: dar besimokydamas 11 klasėje, jis tvirtai žinojo tolesnį savo gyvenimo kelią, kuris būtinai bus susietas su istorija (nuo vaikystės ją mėgsta, tiksliau nuo to laiko, kai į rankas pateko A. Šapokos „Lietuvos istorija“), etnologija. Tam labai pasitarnavo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Reginos Dilienės pamokos. Prisimena: tuomet nagrinėjo J. Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“. Tomas neslepia: pats romanas jam tada nepatiko, o štai mokytojos pasakojimai, interpretacijos tiesiog užbūrė. Tokiu būdu jis atrado mitologiją, puolė studijuoti J. Greimo, P. Dundulienės darbus… O kai jau baigė gimnaziją, iškart įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti etnologijos.

Muziejininkas, gidas, istorikas-pasakotojas

Tomas save laiko ne istoriku, o žmogumi, esančiu prie istorijos, tad visai nenuostabu, kad po sėkmingų studijų grįžo į Marijampolę ir nuo 2004 m. pradėjo dirbti K. Griniaus muziejuje. Jo, kaip muziejininko, darbas – pristatyti specifinę sritį: Prezidentą K. Grinių, Marijampolę, jos istoriją, garsias praeities asmenybes, kaip pranešėjas dalyvauja istorinėse konferencijose.  „Esu gidas, ieškantis priežastinių ryšių, ne istorikas, – šypsosi Tomas, – arba istorikas-pasakotojas“.

Vadovavimui ekskursijoms ir sėkmingam gido darbui Tomui labai padeda per studijų metus gauta patirtis, nuostabūs dėstytojai (su didžia pagarba muziejininkas prisimena universitete jam dėsčiusius Gintarą Beresnevičių, Liną Bulotą), kurių paskaitos buvo šou, mono spektakliai. Ypač atmintin įstrigo G. Beresnevičiaus paskaitos sąranga, turėjusi dramaturgijai būdingą formą, o baigdavosi ji kulminacija: studentai kvapą užgniaužę pačioje įdomiausioje vietoje stebėdavo, kai dėstytojas apsisuka ir išeina…

Tad tuomet, kai ekskursijos dalyvių dėmesys nukreiptas į jį, Tomas, meistriškai  prisitaikydamas prie esamos auditorijos, stengiasi mūsų krašto istoriją pateikti taip, kad klausytojui ji būtų įdomi. Mat jam lokalioji istorija – pats įdomiausias dalykas, kurio nenusveria nė didžiausių pasaulio civilizacijų istorija. „Kraštotyrinė istorija mane labiausiai domina, daugiausiai „gyvenu“ XIX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės istorija, taip  pat ir žydų, gyvenusių mūsų krašte, tautos istorija“, – neslepia gidas, kuris daug skaito, ypač istorinės, kraštotyrinės literatūros – tokia istorija populiarėja kartu su turizmu. Taigi istorija jam – ir darbas, ir pomėgis.  

Kodėl istorija tokia svarbi? „Iš istorijos galima išmokti tai, kad niekas niekada iš jos nepasimoko“, – sparnuota fraze juokauja muziejininkas.

Tomui apskritai patinka juokingos istorijos – anekdotai, kilę tikrovėje, ir jais jis mielai dalijasi su klausytojais, kai vadovauja ekskursijoms.

Pateikiame vieną iš tokių istorijų – Prezidento K. Griniaus pasakojimas apie J. Basanavičių. Kai vyko I-oji dailės paroda Vilniuje, dailininkai, rengdamiesi jai, buvo susikūrę savo parodos viziją. J. Basanavičius, grįžęs iš Bulgarijos, kaip tautos patriarchas, mėgdavo patarimus dalyti ir neprašytas. Taigi ir rengiantis parodai aiškino, kaip paveikslai turėtų būti sukabinti. Dailininkai galiausiai neapsikentė ir, išvydę ateinantį J. Basanavičių, užsirakino ir jo neįsileido. Patriarchas atkakliai klebeno durų rankeną, tačiau suvokęs, jog nieko nepeš, bumbėdamas nuėjo šalin. Po kurio laiko J. Basanavičius susitiko vieną iš dailininkų ir jam pasakė: „Pasakyk visiems, kad jie yra kiaulės!“

Tomas gilinasi į žinomų asmenybių gyvenimo kelią, jam smagu atrasti, kad ryškų pėdsaką tautos istorijoje palikę asmenybės buvo gyvi žmonės, turėję ne tik privalumų, dėl kurių įėjo ton istorijon, bet ir silpnybių, trūkumų, ir būtent tai juos darė unikaliais.

Į istoriją žvelgia išlaikydamas distanciją

„Stengiuosi žvelgti kuo toliau, domėtis išlaikant tam tikrą distanciją, taigi į istoriją žiūriu kaip į filmą. Tiesa, kartais klausiu savęs, ar reikia pasiduoti istorinėms emocijoms. Nors galbūt tai ir nėra įmanoma, o štai istoriniai faktai man įdomūs patys savaime“, – sako Tomas.

Istorijoje, įsitikinęs muziejininkas, yra labai daug įdomybių. Įdomu, kas ten buvo, įdomu tai, ko nežinai, įdomus yra istorinės pasaulėžiūros kitimas, ypač įdomūs yra mažai žinomi istoriniai faktai. Tiesa, tarp visų šių įdomybių visuomenėje egzistuoja ir romantinis požiūris į istoriją. Ypač tai pastebima, kad žmogus atsigręžia į savo asmeninę istoriją. „O mano laikais buvo…“ – sako teigdamas, jog buvo tais „mano laikais“ geriau. „Nereikia sureikšminti tokių dalykų, – sako Tomas, mat tokiais atvejais dažniausiai kalba žmogaus jaunystės nostalgija“. Vis tik žvelgiant labai toli į praeitį, pasak istoriko-pasakotojo, akivaizdus žmogaus sąmonės kitimas. „Mes su savo protėviais nesusikalbėtume, nes mes jau skirtingai mąstome“, – įsitikinęs Tomas, kuris save nevengia pristatyti ir kaip popkultūros atstovu: domisi kompiuteriu, naujausiomis technologijomis, filmais, muzika, tebeperka kompaktines plokšteles, nevengia ir į komiksus žvilgtelėti.

Autorės nuotraukoje – Tomas Kukauskas.

Komentaras “Tomas Kukauskas: „Mes su savo protėviais nesusikalbėtume“

  1. Išsilavinęs žmogus, Marijampolėje dar neįvertinta deramai. Teko žavėtis jo, gido, žiniomis ir maloniu bendravimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite