…Šita tarnystė niekada nesibaigia, nes ji susijusi su nepaliaujamu atradimų džiaugsmu, visiškai nepriklausančiu nuo bėgančių metų, sukauptos gyvenimiškosios patirties. Tokia tarnystė, vadinama ir pašaukimu, – ir istoriko, Kalvarijos krašto muziejaus muziejininko Alvydo TOTORIO (g. 1952 m. balandžio 15 d.) lemtis. Šio žmogaus gyvenimo kelias, rodos, nuo pat vaikystės buvo nulemtas, ir eina juo iki šiol. Buvęs pedagogas, knygų, straipsnių istorine tematika autorius atradimų džiaugsmais ir rūpesčiais istorijos srityje gyvena diena iš dienos: juk nėra vienos knygos, kurią perskaitęs visą istoriją galėtum kaip ant delno matyti: istorijos knyga – pats gyvenimas, praeities šydą atveriantis nuolat ir labai dažnai visai netikėtai. Taigi todėl toji tarnystė niekada nesibaigia.
Senelių pasakojimai apie praeitį – pirmieji prisilietimai prie istorijos
A. Totoris Kilęs iš Kupiškio krašto, Laičių kaimo, mokėsi tuometinėje Žaidelių aštuonmetėje mokykloje, po to – Kupiškio vidurinėje, Vilniaus universitete.
Jį, kiek save prisimena, visą laiką domino įvairiausios senienos, ypač senos knygos. Štai kodėl jam, dar vaikui, močiutės pasakojimai būdavo ištisa nesibaigianti šventė. O močiutė pasakodavo daug ir apie viską. Nuėjusi gan ilgą gyvenimo kelią, sukaupusi didelę patirtį moteris savo anūkui dėstydavo apie praeitį: porindavo ir apie savo jaunystę, apie I pasaulinį karą. Labai vaizdinguose močiutės pasakojimuose atgydavo ir to meto buitis, ir papročiai, ir žmonių išgyvenimai. Deja, iki 8 klasės vaikas nesuprato, kad tuos pasakojimus reikia užrašyti, o kai susivokė, buvo per vėlu – močiutė mirė. Pasakojimais apie praeitį vaiką maitino ir senelis, buvęs Lietuvos savanoris, tik jo pasakojimuose dominavo karo su lenkais peripetijos, o etnografiniai dalykai, kurie taip pat labai domino vaiką, likdavo kažkur nuošaly.
Ir besimokant mokykloje istorija (tiesa, dar ir geografija) buvo labiausiai dominantis dalykas, tad jau bebaigiant mokyklą blaškymosi dėl ateities kelio pasirinkimo nebuvo – tiksliai žinojo, ko nori, kur eis.
Į Kalvariją – visam laikui
Ir nuėjo. Į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Vilnius ką tik „iškeptam“ studentui buvo didysis atradimas ne tik dėl svajonių studijų. Sostinėje atsivėrusios galimybės dvasiniam augimui tuomet atrodė stulbinančios. Būsimojo istoriko akiratį plėtė ne tik studijos, bet ir bibliotekos, muziejai, taip pat ir sutikti žmonės. Tiesa, nuo mažens domėjosi ir savo krašto praeitimi, ir tas domėjimasis niekur nedingo nei studijų metais, nei vėliau, gyvenimui nubloškus į visiškai kitas erdves. Universitetą A. Totoris baigė neakivaizdiniu būdu – privalomoji tarnyba armijoje, šeimos sukūrimas įnešė savų korekcijų. Porą metų jauna šeima gyvenimą kūrusi Kaišiadoryse, vis tik nuolatine stotele buvo priversta pasirinkti Kalvariją, žmonos tėviškę. Taip lėmė aplinkybės – jau garbaus amžiaus žmonos tėvų negalima buvo palikti vienų, o ir jaunieji Totoriai, įsikūrę Kalvarijoje, puikiai čia savirealizavo. A. Totoris įsidarbino tuometinėje Kalvarijos vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju ir dirbo ten iki pat pensijos (nuo 1982 iki 2015 m.), tiesa, taip pat mokydamas istorijos ir buvusiame Kalvarijos technikume, kol tas egzistavo.
Krašto praeitį saugojančių muziejų keliu
A. Totoris nesitenkino vien pamokine veikla. Vadovaudamas mokinių kraštotyros būreliui, vaikus skatino skaityti savo aplinkos praeitį senuose namų apyvokos daiktuose, išartoje vagoje išverstame akmenyje, kuriame matėsi žmogaus rankų prisilietimo pėdsakai, skatino tuos istorijos liudytojus kaupti. Visa tai pamažu vedė prie mokyklos muziejaus įkūrimo, kurio priešistorė vis tik buvo paženklinta sovietine dvasia. Kadangi tuomet mokykla nešiojo B. Pušinio vardą, istorijos mokytoją paskyrė būti atsakingam už revoliucionieriaus garbei parengtą ekspoziciją. Na, kas reikia – reikia, nepasiginčysi. Tačiau A. Totoriui, einant šias „garbingas“ pareigas, rūpėjo, kad būtų informacijos apie miesto, krašto praeitį. Štai taip ėmė kauptis ir istorinės nuotraukos, ir senienos – istorijos liudytojos. Mokiniai atnešti eksponatų būdavo skatinami labai gerais pažymiais. To užteko, kad kaimo vaikai leistųsi per pažįstamus žmones, kaimynus, gimines ir prašytų senų knygų, nuotraukų, etnografinių daiktų, netgi patys atidžiau vertindavo išartus akmenis ir viską tempdavo istorijos mokytojui, mat žinodavo: bus įvertinti. Ir ne bet kaip!
1988 m., papūtus tautinio atgimimo vėjams, vis besipildanti ekspozicija išaugo, virto muziejumi, kuriame tuomet tilpo ir mokyklos, ir viso miesto istorija. Mokyklos istorijai patys mokytojai rinko atsiminimus, kaupėsi svarbių istorinių nuotraukų archyvas. Štai taip dviejose mokyklos patalpose ir gyvavo du muziejukai, kurie vis pildėsi. Ypač miesto istorijos muziejus turtėjo autentiškais etnografiniais daiktais, archeologiniais radiniai, į muziejų atvykusiais pačiais įvairiausiais keliais.
Šiuo metu Kalvarijos miesto istorijos muziejus iš mokyklos pastato išėjęs (ten dabar tik mokyklos istorijos muziejus likęs) ir, restauravus senąjį buvusio arklių pašto pastatą, įkurdintas čia. Žinoma, kartu su jo iniciatoriumi A. Totoriu, kuris yra Kalvarijos krašto muziejaus, atidaryto 2019 m., muziejininkas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar istoriko gyvenimo būde pasikeitimų nedaug: ir dabar renka eksponatus, leidžiasi į istorijos tyrinėjimus, taip pat priima interesantus, ekskursijas.
Kalvariją pažįsta kaip niekas kitas
40 metų A. Totoris gyvena Kalvarijoje. Nors labai daug dirbo ir dirba savo gimtojo krašto kultūrai, istorijai, Kalvarija šiam žmogui tapo be galo artima. Nebūtų istorikas! Čia su žmona užaugino du sūnus, čia bėga visas gyvenimas. Nors ir sako, kad gimtinė yra gimtinė, ten ir oras esą kitoks, tačiau Kalvarijos nuošaly nepaliko – ėmė nuodugniai domėtis ir miesto, ir viso Kalvarijos krašto istorija. „O kas man beliko? – vėliau sakys. – Tik pažinti tą vietą, kurioje gyvenu.“ Ir dabar pažįsta A. Totoris Kalvariją kaip niekas kitas, gali ne tik pasakoti apie krašto istoriją, bet ir vedžioti po miestą, prikeldamas kiekvieno jo kampelio istoriją. Ko jau vertas vien žydų paveldo Kalvarijoje išmanymas! Istorikas jums ne tik parodys kiekvieną buvusį žydo namą mieste, bet it papasakos jo atsiradimo aplinkybes, čia gyvenusių žmonių likimus. Apskritai žydų temą jį vijosi nuo pat studijų laikų. Prisimena: Vilniuje kambarėlį nuomojo iš žydo. Kartą teko būti ne tik liudytoju, bet ir dalyviu ypatingos šventės – žydų Velykų, mat į vaišes ta proga žydelis pasikvietė ir nuomininką. Tai būta solidaus „baliaus“, kaip prisimena A. Totoris, kuriame, beje, dalyvavo vien vyrai. Kodėl? – neaišku iki šiol.
Duoklė gimtinei ir savo šaknims
Aukštaitija, ypač Kupiškio kraštas, – tai, kas buvo brangu, yra ir bus: meilė gimtinei, matyt, niekada nesikeičia, štai kodėl į tėviškę vis nuvažiuoja, apsilanko ten vykstančiose šventėse (beje, iki šiol yra išlikęs vienkiemis, kuriame jis gimė). Vis tik, kai apsigyveno Kalvarijoje, nuo jaunystės puoselėtą domėjimąsi savo gimtojo krašto istorija lyg ir buvo „užmetęs“. Buvo surinkęs istorinės medžiagos, keletą straipsnių istorine tematika parašęs – tiek tų nuopelnų ir tebuvo. Bet netikėtai gautas laiškas, kuriame buvo pranešama, jog Vilniaus kupiškėnai leidžia Kupiškėnų enciklopediją, o štai jam siūloma bendradarbiauti: prie jos leidimo prisidėti mintimis, idėjomis ir, žinoma, savo rašto darbais, viską pakeitė. Šis bendradarbiavimas truko beveik 20 metų, jau išėjęs net trečias enciklopedijos tomas. Tai buvo grynai idėjinis darbas. Enciklopediją kūrė apie 50 autorių, kurie už savo darbą jokių honorarų negaudavo. Duoklė savo krašto meilei – ir dvi knygos: „Laičiai“ bei „Žaideliai“. Almanachas „Kupiškis“, leidžiamas nuo 2003 m., taip pat be A. Totorio plunksnos neapsieina: reguliariai pateikia ten savo straipsnius.
A. Totoris domisi ir savo giminės istorija. Su giliu savo, kaip istoriko, žvilgsniu. Ieškodamas informacijos įvairiausiuose šaltiniuose, ypač atidžiai tyrinėdamas archyvų medžiagą, A. Totoris „prisikasė“ net iki XVII amžiaus. 568 asmenys jau figuruoja giminės schemoje (eneloginis medis – iš tėvo linijos), 1010 mirusių jau žmonių ten užfiksuota. „Tas medis žaliuoja, nesvarbu, kad daug kas mirę“, – sako istorikas.
A. Totoris mėgsta senovės romėnų išmintį, teigiančią, jog žmonės, nežinantys istorijos, gyvena kaip vaikai. Tad jam ir nesuvokiama, kai nesidomima savo šaknimis (šiuolaikiniai vaikai net savo senelių vardų nežino, ką jau kalbėti apie prosenelius, tolimesnes kartas!).
***
Sparnuota frazė – istorija – gyvenimo mokytoja – yra A. Totoriui ir kelrodė žvaigždė, ir jo didžiosios tarnystės variklis, nors, kaip pastebi istorikas, istorija nesikartoja, todėl jos pamokas išmokti labai sunku…
Autorės nuotraukose – Alvydas Totoris.