Rodos, likimo vingiai būna visiškai nenuspėjami, tačiau įdėmiai patyrinėję jau praeitimi virtusią patirtį matysime, jog „pranašiški“ ženklai labai aiškiai būdavo siunčiami dar tik kelio, kurį vėliau vadinsime vėlgi poetiškai – gyvenimo tikslu, misija, pašaukimu, pradžioje. Tiesa, jau einant tuo didžiuoju keliu būdavo visko: ir takelių, ir šunkelių, ir klystkelių, tačiau vis vien visos gyvenimo peripetijos tik išgrynindavo žmogui tą sritį (vietą), kurioje jis geriausias.
Rolandas KALINAUSKAS, lakūnas, ne vien Lietuvoje žinomas aviakonstruktorius, vaikystėje ne tik, kaip ir dauguma berniūkščių, galvą užvertęs į dangų lėkdavo per laukus paskui skrendantį lėktuvą ar savo paties sulankstytais popieriniais lėktuvėliais „apskraidydavo“ visas įmanomas patalpas, tačiau savo močiutei, dievinusiai anūką, nuolat žadėjo: „Užaugsiu, skraidysiu su lėktuvu, kurį pats pasidarysiu!” Pažadą išpildė su kaupu!
Rolandas, kaip lakūnas, skraidęs lėktuvais „Vilga“, „An-2“, „Jak“, 15 tipų ultralengvaisiais, ore, pilotuodamas lėktuvą, praleidęs apie 4000 valandų.
Kaip konstruktorius, „nuo nulio“ sukūręs iš viso 16 lėktuvų. Pats ir išbando savo sukonstruotus lėktuvus: dairosi, šalina trūkumus. Lėktuvas turi būti saugus, netgi pilotą saugoti!
Žemė neviliojo – traukė dangus
Rolandas Kalinauskas (g. 1955 m.) kilęs iš Suvalkijos, iš Pašeimenių kaimo, esančio netoli Keturvalakių, Vilkaviškio raj. Taip jau susiklostė Rolando tėvų likimas, kad tėvas po nelengvų klajonių ne savo valia apsistojo Pašeimeniuose, ten sukūrė šeimą, kuri apsigyveno pas žmonos tėvus. Rolandas šeimoje iš trijų vaikų vyriausias, tad, ko gero, natūralu, jog tėvai puoselėjo viltis, kad sūnus bus linkęs prie žemės, kaimo darbų. O gavosi visiškai priešingai. Rolandas nuo pat mažumės daug skaitė, kėlė akis į dangų, domėjosi technika.
Rolandas prisimena, jog iki 7 metų amžiaus jį auginusi močiutė – kitaip būti ir negalėję: tėvai kolūkyje darbavęsi… Natūralu, kad jis, močiutės numylėtinis, ne su tėvais dalijosi savo didžiausiomis svajonėmis. Močiutei jau nuo mažens buvo patikėta žinoti, jog moteris augina būsimą povandeninių laivų inžinierių, na, be abejo, ir lakūną, kuris, kaip minėta, pradžioje, skraidys su savo pasigamintu lėktuvu!
Mokėsi Rolandas tuometinėje Pašeimenių aštuonmetėje mokykloje. Mokslai sekėsi, o technika, aviacija kaitino galvą ir toliau.
Pirmą tikrą skrydį lėktuvu Rolandas patyrė būdamas septynerių metų amžiaus. Kaune, prie Aleksoto, gyveno teta, kuri pakvietė tuomet septynmetį Rolandą į Palangą. Taip susidėliojo aplinkybės, kad iš Kauną į Palangą paprasčiau vykti buvo… lėktuvu. Šito Rolandas niekada nepamirš: jis, jo teta ir močiutė sėda Aleksoto aerodrome į lėktuvą LI-2 ir – į Palangą. Dvi svajonės pildosi vienu metu – argi būna geriau!
Nuo aviamodeliukų – iki skraidymo sklandytuvu
Tetos įtaka Rolando gyvenime ir vėliau buvo didelė. Baigus 8 klases, laukė mokslai vidurinėje. Artimiausia tokia mokykla buvo Vilkaviškyje, tačiau kaunietė teta pasiūlė apsigyventi pas ją ir tolesnius mokslus krimsti Kaune. Kitų variantų šeima nesvarstė.
Taigi nuo 9 klasės Rolandas – kaunietis. Atsivėrė ir kelias judėti savo svajonės link. Rolandas nuo mokslų Kaune pradžios pradeda lankyti aviamodeliavimo būrelį tuometiniuose Kauno pionierių namuose. Tai buvo įkvėpimo kupina saviraiška: kurti modeliukus, įsivaizduoti, kad juos pilotuoja, kad skrenda… Sukonstravęs per 20 modeliukų tuomet ir nė vieno pagal kažkieno pateiktus brėžinius! Būrelyje įgyta patirtis įpratino savarankiškai konstruoti ir suvokti labai prasmingą tiesą: aviamodeliuotojas, rankomis „čiupinėjantis“ teoriją, geriau suvokia aerodinamikos dėsnius už bet kokį gryną teoretiką.
Būrelį lankė trejus metus, tačiau vien to jau per maža. Būdamas 10 klasėje, įstojo ir į Kauno aviacijos sporto klubą Pociūnuose, mat labai norėjo ne tik savo pagamintus skrendančius aviamodeliukus stebėti, bet ir pačiam skraidyti. 17 metų būdamas jau skraidė su sklandytuvu.
„Stalius su aukštuoju išsilavinimu“
Dėl pasirinkimo baigus vidurinę mokyklą, rodos, galvos sukti nereikėjo – norėjo būti lakūnu. Vienareikšmiškai. Lietuvoje tuomet nebuvo aviacijos mokyklos, o buvo tik TSRS gilumoje. Stojamieji Vilniuje. O štai ten medicinos komisija rando ligą, kurios, kaip išsiaiškino po 20 metų, iš tikrųjų net nebūta! Bet kelias į aukštuosius aviacijos mokslus tuomet jau uždarytas. Tiesa, jam buvo siūlyta mokytis aviatechniku, tačiau jis atsisakęs – norėjo lakūnu būti. Bet kažkur stoti mokytis reikėjo. Kadangi, ne aviacijos, visur viskas buvo vienodai neįdomu, „šovė“ bet kur – įstojo į tuometinį Kauno KPI studijuoti medienos apdirbimo technologijos, kitaip tariant, bus „stalius su aukštuoju išsilavinimu“.
Kaip dabar prisimena, mokslai buvo „baisūs“, tačiau penkerius jų metus sąžiningai „atpylė“. Visą studijų laikotarpį, gelbėdamasis nuo nereikalingų klausimų, kodėl jis – ne aukštosios aviacijos mokyklos studentas, skraidė, netgi susidraugavo su skraidyklininkais, mat taip galėjo patenkinti skrydžio alkį žiemą (su skraidykle lėkdavo nuo Kulautuvos, Netonių šlaitų). Per paskaitas, užuot konspektavęs dėstomą dalyką, piešdavo lėktuvų modelius, čia pat juos ir projektuodavo.
Po mokslų baigimo naujai iškeptas inžinierius technologas gauna paskyrimą dirbti kažkur už Vilniaus – Veliučionių specialiojoje proftechninėje mokykloje, beveik kolonijoje. Nuvažiuoja, apsdairo – ir išvažiuoja puikiai žinodamas, jog čia nedirbs. Atvyksta į Pociūnai. Tuometinio Vytauto Pakarsko, sklandytuvų gamyklos direktoriaus, teiraujasi apie įsidarbinimo galimybes, o šis: „Nuo šiandien tu dirbi!“ Tiesa, po to pokalbio buvo dar dvi savaitės atostogų, tačiau Pociūnuose Rolandas apsistojo. Šįkart ilgam.
Biografijoje bus parašyta: konstruktorius Rolandas Kalinauskas 1978 m. įsidarbina Pociūnų sklandytuvų fabrike, persikelia gyventi į Prienus.
Lakūnas bandytojas ir lėktuvų konstruktorius
Įsitvirtinęs Pociūnuose, po kurio laiko įsidarbina lakūnu bandomųjų bandymų stotyje. Ir taip – dvylika su puse metų, mat jokia produkcija neišeina iš gamyklos nepabuvusi ore.
Būti lakūnu bandytoju – tai buvo tarsi svajonių darbas: garbė, prestižas, pinigai… Bet tai ir nepaprastai pavojingas darbas, kiekvieną kartą labai nesunkiai galėjai tiesiog prisiploti. Taigi ir patirties per tuos daugiau nei dešimt metų būta įvairios – nuo, rodos, smagių nuotykių iki situacijų, kai pirmiausiai reikėdavo dėti net ir neįmanomas pastangas, kad būtų išsaugotas šaltas protas…
Nors Rolandas dirbo lakūnu bandytoju, visą laiką jį domino ir lėktuvų konstravimas. Ypač tas domėjimasis ėmė stiprėti artėjant pensijai (į pensiją lakūnai bandytojai išleidžiami 36 metų). O stimulą nerti į širdžiai mielą sritį buvo 1988 m. Biržuose vykęs sąjunginis savadarbių lėktuvų sąskrydis.
Rolandą tuomet prisikalbino patalkinti prie savadarbių lėktuvų. Patalkino, o paskui jau pats ėmė mąstyti savarankišką apie lėktuvo konstravimą. „Mano lėktuvas turi nebijoti greičio, būti saugus“, – kėlė sau uždavinius konstruktorius, galvodamas ir apie tuomet Biržuose savo paties atliktą skrydį, kai bandomasis lėktuvas pakliuvo į flaterį (nevaldomą rezonansą). Tada Rolandas vos nežuvo, laimei, pavyko suvaldyti sudėtingą situaciją ir saugiai nusileisti.
RK (Rolando Kalinausko) serijos lėktuvai
Rolandas žodžių vėjais nemėtė.
1989 m. sukonstruojamas lėktuvas RK-1 „Kregždutė“, vienvietis žemasparnis metalinės konstrukcijos monoplanas.
1991 m. – RK-2 „Žaibas”, kurtas kaip dvivietis mokomasis.
1993 m. – RK-3 „Volungė”, keturvietis lėktuvas, ore, beje, praleidęs daugiau nei 1500 valandų.
1995 m. – RK-4 „Minija”, RK-6 „Magija” prototipas. Dvivietis, mediniais sparnais, metalinės ferminės konstrukcijos rėmu, Rotax 582 varikliu, mediniu dvimenčiu sraigtu.
1997 m. – RK-5 „Rūta” Keturvietis lėktuvas su labai geromis greičių charakteristikomis. Mažiausiais greitis 60 km/val. kreiserinis iki 200 km/val. Sparnai mediniai, visa kita – virintas plienas, dengta dalinai aliuminio skarda ir sintetiniu audiniui, sparnai dengti klijuote. Priskraidęs apie 1000 val, sėkmingai skraido toliau.
2001 m. – RK-6 „Magija”. Dvivietis UL. Variklis Rotax 582 64 a.j. Sparnai mediniai su užsparniais. Liemuo virintas iš plieno vamzdelių, uodeginė dalis aliuminė, kniedyta. Sparno danga klijuotė-audinys, liemens danga – aliuminio skarda, audinys. Kabina šildoma. Pagaminta du egzemplioriai, pirmas priskraidęs 1000 val.
2003 m. – RK-7 „Bitė”/„Apelsinas”, iš viso 2 lėktuvai. Vienvietis. Variklis Rotax 503, 50 a.j. Sparnai mediniai (sustiprinti BRO 11), liemuo virintas iš plieno vamzdelių. Uodeginė dalis aliuminė. Priskraidę 200 ir 500 val.
2005 m. – RK-8 „Šarka”, sklandytuvas vaikams.
2012 m. – RK-9 „Elena”. Sparnai mediniai, įrengti užsparniai. Sparnų danga – sintetinė (dakronas). Uodegos plokštumos – virinti metaliniai vamzdeliai, aptraukti sintetine danga. Kabinoje 2 vietos. Įrengtos dvi bagažinės: sunkesniam (iki 100 kg) bei lengvam kroviniui.
…ir ANBO-II replika
Lėktuvo ANBO-II replika, kurios gaminimas prasidėjo 2012 m., baigtas – 2016 m. Kadangi nebuvo nei lėktuvo, nei jo brėžinių, daug kas buvo atkuriama pagal išlikusias nuotraukas, sekant to meto technologijas arba tiesiog diskutuojant su kolegomis. Replikos statusas leido pataisyti klaidas, padarytas pirmoje konstrukcijoje.
ANBO-II, dvivietis monoplanas, buvo vienas iš tarpukario Lietuvoje Antano Gustaičio sukonstruotų lėktuvų. Lėktuvas buvo skirtas mokymui bei karo pramonei. Orginalas neišlikęs – sudužo 1934 m.
Sparno griaučiai pagaminti iš medžio ir dengti drobe. Nekompensuoti eleronai įtaisyti sparne. Lakūno vieta po sparnu. Lėktuve ANBO-II buvo žvaigždinis oru aušinamas 60 AJ „Walter” variklis, betarpiškai sukęs dvimentį medinį 2,06 metro skersmens propelerį. Skardinė uždanga apsaugojo liemenį, benzino ir alyvos bakus nuo ugnies. Bakuose tilpo degalų ir tepalų 7 skridimo valandoms.
R. Kalinausko atkurta ANBO-II replika sėkmingai skraidė penkerius metus, buvo aviacijos švenčių, kitų masinių renginių pažiba ir traukos objektas. Deja, 2021 m. rugpjūčio 8 d. Latvijoje ANBO-II replika kildamas nukrito ir sudužo. Žuvo ją pilotavęs „ANBO eskadrilės“ įkūrėjas ir projekto siela Arvydas Šabrinskas…
* * *
Dar modeliavimo būrelis, kaip minėta ir anksčiau, R. Kalinauskui įskiepijo suvokimą, jog rankomis gali pačiupinėti aerodinamiką! Labai rimtai Rolandas į lėktuvų konstravimą žiūri nuo pat modeliukų konstravimo, gal todėl jis laikomas šioje srityje vienu iš geriausių, jei ne pačiu geriausiu!
Šaunuolis ,kuris bus minimas Lietuvos aviacijos istorijoje!