Moters ir kaktusų mįslingos draugystės nepalaužia nei laikas, nei silpnėjanti sveikata

Rūstaus, skurdaus pasaulio ir nepaprasto grožio harmonija, telpanti dygliuotame augale, – tai pasaka, daugiau nei dešimt metų puoselėjama Skaisčiūnų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojos Albinos LUKOŠIENĖS. Egzotiškų kraštų augalai ir paprasta Suvalkijos kaimo moteris susigyveno, kaip susigyvena saulė ir jūra, vėjas ir debesys. Lukošių namuose vienas kambarys – tikras kaktusų rojus, kuriame per 300 vazonų su dygliakailiais augalais. „Deja, tik tiek…“ – liūdnai sako A. Lukošienė, mat prastėjanti sveikata privertė atsisakyti ne vieno kaktuso: dar taip neseniai visuose namuose, ne tik viename kambaryje, karaliavo kaktusai – būta jų net per 1000 vienetų!

A. Lukošienė, nors ir nežino kiekvieno savo kaktuso pavadinimo, tačiau visus iki vieno „pažįsta iš veido“, kiekvienam negaili meilės ir rūpesčio (nors ir sveikata šlubuoja), o jie atsidėkodami veši ne blogiau nei savo gimtajame krašte, nuolat apsipildami pasakiško grožio žiedais…

Kaktusai širdyje rado ypatingą vietą

Pirmutiniai vazonėliai į Lukošių namus atkeliavo kaip dovanos. Dabar jau ir nebeatmena, kokia proga ir kas sumanė padovanoti dygliakailę „gėlytę“, tačiau nejučia ponia Albina pradėjo norėti, kad jų ir daugiau atsirastų. Saikingai laistomos lietaus ar ištirpinto sniego vandeniu, tos „gėlytės“ ėmė augti kaip ant mielių, vis džiugindamos savo šeimininkę. O kad taip auga, kad tokį džiaugsmą teikia, ėmė ir pati A. Lukošienė vis pirkti kaktusus. Iš pradžių lyg ir lengva buvo: užeini į gėlių parduotuvę, vis nematyti kaktusai, vis rasdavo, kuo pasidžiaugti ir ką nusipirkti. Vėliau – kebliau. Kur beužeitų, nieko naujo nemato – negi tuos pačius pirksi! Atrado parduotuvėje kaktusų sėklų, nusipirko, pasisėjo, tie išdygo, užaugo – niekuo nesiskiria nuo pirktinių.

Ponios Albinos, meilę gėlėms paveldėjusios iš savo mamos, namuose, aplink namus visada buvo gausu gėlių, tačiau kaktusai širdy ypatingą vietą rado. Net ir kartą nuvykusi į Kauno botanikos sodą pasigrožėti būtent šiais augalais, nuliūdo, kai sužinojo, jog neparduodami čia jie… Vis dėlto moteris namo negrįžo tuščiomis – išsiprašė keleto kaktusų atžalų.

Visas kambarys – kaktusų karalija

Lukošių namų didžiajame kambaryje – didžiulė keliaaukštė piramidė. Tai lentynos kaktusams, kurias pagamino samdytas meistras. Visur čia kaktusai, kaktusai ir kaktusai. Jie ne tik tam skirtose lentynose įsikūrę. Dailiose medinėse sūnaus pagamintose dėžutėse, įmantriuose vazonuose (net akmeniniuose!) – kaktusų kompozicijos. Ponia Albina kiekvienam kaktusui skiria vis kitą vazonėlį (kaktusas – „poniškas“ augalas, nemėgsta dalytis „geru“, t. y. erdve ir maisto medžiagomis, su kaimynais, netgi su artimais giminaičiais), o tos kompozicijos – vazonėlių puokštės, papuoštos akmenėliais (beje, pačios A. Lukošienės surinktais pajūry ar iš Vištyčio ežero išgriebtais).

Kad kaktusams būtų smagiau (o žmogaus akiai maloniau), dygliagalvių karalijoje vietą rado ir kita ponios Albinos aistra, trunkanti beveik tiek pat, kiek ir kaktusų auginimas. Kriauklės, kriauklelės, kriauklytės, pirktos, dovanotos, surinktos, puikiai įsikomponavo tarp egzotiškų augalų.

Kaktusais ne vienus metus „sirgo“ visi Lukošių šeimos nariai. Ponios Albinos vyras Zigmas (g. 1931 m.), nutaikęs progą, vis žmonai parnešdavo nupirkęs kaktusų. Nesvarbu, kad jau turimos rūšies – A. Lukošienė sako, jog kiekvienu nauju augalėliu nuoširdžiai džiaugdavosi. Ir visi keturi Lukošių vaikai, ir anūkai aktyviai palaikė šį pomėgį. Tiesa, ponia Albina leidžia, kad šeimos nariai grožėtųsi kaktusų karalija, kad padėtų juos įkurdinti, tačiau persodinti niekam, be šeimininkės, nevalia, nors ir labai nelengva tai daryti dabar, kai sveikata prastėja. Dėl tos priežasties A. Lukošienė kaktusų nebedaugina, netgi mažina jų kiekį: dovanoja, parduoda…

Kaktusai neduria savo augintojai

A. Lukošienė visus kaktusų gyvenimo ypatumus perpratusi praktiškai – rūpindamasi jais (beje, susidomėjusi spygliuotaisiais, šia tema ir perskaitė, ir įsigijo daugybę literatūros). Nors dygliuotuosius augalėlius persodina nedažnai, tačiau kai reikia, nesvarbu, koks metų laikas. Kaip supranta, kada laikas? Ogi nieko suprasti nereikia – pats kaktusas parodo, kad nori būti persodintas.

Vasarą kaktusai paprastai „iškraustomi“ į lauką, mat labai atsigavo tiesioginiuose saulės spinduliuose, gaivaus vėjo, lietaus tikrume. Ar jiems nebūna šalta? Ogi ne! Dar daugiau: kaktusai, kaip parodė ponios Albinos patirtis, iškenčia net iki 7 laipsnių šalčio! O štai žiemą, parkeliavę iš lauko, kaktusai visiškai nelaistomi (išskyrus „kalėdinius“, „velykinius“ kaktusus bei sodinukus): šaltąjį metų laikotarpį jais tik gėrėtis dera, mat jei laistysi, tuomet nebūsi tikras, kad visi sulauks pavasario – ims ir supus, o štai nelaistymas – tikroji garantija, kad išliks.

A. Lukošienės patirtis parodė dar daugiau neįtikėtinų dalykų. „Kad kaktusai namuose auga, kad jų daug, – sako moteris, – man ne tik labai gražu, bet ir labai gera širdžiai.“ Štai turbūt dėl ko poniai Albinai taip miela būdavo gauti kaktusą dovanų.

Moters meilę, matyt, ir kaktusai jaučia. Kaip sako A. Lukošienė, ji plikomis rankomis juos persodina, gali net glostyti kaip kačiukus – nieko. Kaktusai jos neduria. Bet tik jos! „Gal tikrai kažką jaučia, kad „nekanda?“ – svarsto ponia Albina. O ir kaip nejaus! Tokios priežiūros, tokios meilės ir tokio grožėjimosi šių namų kaktusams net karalienės orchidėjos pavydėtų! Nei katinas, nei šuo nepatenka į kaktusų karaliją – ims ir apvers, iškapstys! Vasarą lauke net nuo vištų jie apsaugoti – ką žinai, kas kvailam paukščiui į galvelę šaus! O ir namiškiai žino: su kaktusais pagarbiai reikia elgtis. Na, jei kartais netyčia išverstų, nulaužtų… „Neduok, Dieve, – nukerta ponia Albina. – Tam – galas!“ Kaktusai čia auginami tik jiems skirtoje specialioje žemėje, netaupoma jų trąšoms. „Galiu be duonos išsiverst, – lyg juokais, lyg rimtai sako rūpestinga kaktusų augintoja, – bet kaktusams – kas reikia, tai reikia!“

Na, o namuose, kaip aiškina A. Lukošienė, galbūt nuo namų šeimininkės ir kaktusų mįslingos draugystės jauku, šilta, gera, daug meilės ir darnos, tarp namiškių klesti tarpusavio supratimas. Ir sunku suvokti, iš kur paprastai kaimo moteriai, visą gyvenimą dirbusiai sunkius žemės ūkio darbus, gražiai užauginusiai vaikus, tiek noro kurti stebuklą, juo džiaugtis ir kitus džiuginti… Et, kad tik sveikata būtų kokia buvusi: kaktusų karalija namuose oi, kaip klestėtų…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.