Kovo 20 d. Kalvarijos savivaldybėje lankėsi Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Vydūnas Trapinskas ir Jaunimo politikos plėtros ir programų įgyvendinimo skyriaus vedėja Valda Karnickaitė. Susitikime dalyvavo Kalvarijos savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bagdanavičius, administracijos direktoriaus pavaduotojas Karolis Babeckas, Kalvarijos savivaldybės jaunimo reikalų tarybos pirmininkė Kristina Giraitytė, jaunimo reikalų koordinatorė Evelina Didvalienė ir VšĮ ,,Sveikatingumo idėjos“ direktorius Andrius Jasinskis.
Susitikimo tikslas – stiprinti jaunimo politiką vietos lygmeniu. Diskusijų metu jaunimo reikalų koordinatorė pristatė prioritetines jaunimo politikos savivaldybėje kryptys 2017 metams irpagrindines veiklas: atviro darbo su jaunimu plėtra, savanoriškos veiklos skatinimas bei jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimas savivaldybėje.
Planuojama atlikti atviro darbo su jaunimu galimybių ir poreikių analizę, aplankyti Lietuvoje veikiančius Atvirus jaunimo centrus bei erdves, parengti rekomendacijas savivaldybės politikams dėl atviro darbo su jaunimu plėtros.
Plėtojant savanorišką veiklą savivaldybėje planuojama atlikti savanorius galinčių priimti įstaigų bei organizacijų apklausą, esant poreikiui parengti savivaldybės savanoriškos veiklos modelio aprašą, parengti informacinį leidinį, parengti rekomendacijas bendrojo ugdymo mokykloms dėl mokinių socialinių valandų vykdymo.
Įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą (toliau – JGI) savivaldybėje bus parengtipirminės intervencijos/neaktyvių jaunų žmonių suradimo ir įtraukimo į veiklas bei JGI įgyvendinimo ir jos teikiamų galimybių viešinimo/komunikacijos planai, plečiamas tarpžinybinis tinklas.
Kalvarijos savivaldybės jaunimo reikalų tarybos pirmininkė Kristina Giraitytė pristatė, kaip jaunimo reikalų taryba prisidės prie savivaldybės prioritetinių jaunimo politikos krypčių įgyvendinimo.
VšĮ ,,Sveikatingumo idėjos“ direktorius Andrius Jasinskis apžvelgė Jaunimo garantijų iniciatyvų įgyvendinimo projekto ,,Atrask save“ rezultatus Kalvarijos savivaldybėje bei kylančias problemas, kurių pagrindinė yra, kad niekur nedirbantys ir nesimokantys jauni žmonės nesutinka dalyvauti projekte.
Susitikimo pabaigoje susitarta dėl bendradarbiavimo stiprinant ir įgyvendinant jaunimo politiką Kalvarijos savivaldybėje. Jaunimo reikalų departamento atstovai užtikrino pagalbą įveikiant sunkumus.
Kovo 24 – oji Pasaulinė Tuberkuliozės diena. 2017 metų šūkis: ,,Vienykimės įveikdami tuberkuliozę!”
Tuberkuliozė išlieka viena aktualiausių užkrečiamųjų ligų Marijampolės apskrityje. Pavojingiausia yra atviros plaučių tuberkuliozės forma, kuomet ligonis platina tuberkuliozės sukėlėjus mikobakterijas. Manoma, kad kiekvienas sergantis atvira plaučių tuberkulioze asmuo, per metus gali užkrėsti 10 – 20 ar net daugiau žmonių. Jau 2017 m.(sausio – kovo mėn.) Marijampolės apskrityje nustatyta 16 atviros plaučių tuberkuliozės atvejų!
Sergamumo atvira plaučių tuberkulioze rodikliai Marijampolės apskrityje buvo aukštesni už vidutinius Lietuvos Respublikos sergamumo rodiklius1,4 karto.2016 m. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamente(toliau – Marijampolės departamentas)buvo užregistruota 70 naujų atviros plaučių tuberkuliozės atvejų (sergamumo rodiklis 4,7 atvejai 10 000 gyventojų), iš jų Marijampolės savivaldybėje – 16 (sergamumo rodiklis 2,8 atvejai 10 000 gyventojų), Šakių raj. savivaldybėje –21 (sergamumo rodiklis 7,1 atvejis 10 000 gyventojų), Vilkaviškio raj. savivaldybėje –18 (sergamumo rodiklis 4,7 atvejai 10 000 gyventojų), Kalvarijos savivaldybėje–8 (sergamumo rodiklis 7 atvejai 10 000 gyventojų), Kazlų Rūdos savivaldybėje –7 (sergamumo rodiklis 5,65 atvejai 10 000 gyventojų) (Lietuvoje – 952 atvejai, sergamumo rodiklis 3 atvejai 10 000 gyventojų). Lyginant 2016 m. ir 2015 m. sergamumo rodiklius, sergamumas atvira plaučių tuberkulioze ženkliai padidėjo Kazlų Rūdos ir Šakių rajono savivaldybėse.
2016 m. Marijampolės departamento specialistai atliko epidemiologinę diagnostiką 11 – oje atviros plaučių tuberkuliozės židiniuose, kurie buvo nustatyti maisto subjektuose, ikimokyklinėse, asmens sveikatos priežiūros ir kitose įstaigose. Epidemiologinės židinių diagnostikos metu profilaktiniams pasitikrinimams buvo nukreipti 294 kontaktiniai asmenys. Vienam iš kontaktinių asmenų buvo nustatyta atvira plaučių tuberkuliozės forma.
Tuberkuliozė viena dažniausių mirties nuo užkrečiamųjų ligų priežasčių. 2016 m. nuo tuberkuliozės Marijampolės apskrityje mirė 5 asmenys (iš jų Kazlų Rūdos savivaldybėje – 3, Kalvarijos savivaldybėje – 1, Vilkaviškio raj. savivaldybėje– 1).
Atsparios vaistams tuberkuliozės paplitimas- išlieka svarbi problema. Pavojingiausia yra dauginio atsparumo vaistams tuberkuliozė, kuomet tuberkuliozės sukėlėjai yra atsparūs dviem svarbiausiems gydymui skiriamiems vaistams, o kai kuriais atvejais ir keletui prieštuberkuliozinių vaistų. Dažniausiai atsparios vaistams tuberkuliozės priežastis yra nesėkmingo gydymo pasekmės, kuomet gydymas būna nutraukiamas dėl įvairiausių priežasčių: dėl socialinių priežasčių, nes vartoja alkoholį, narkotikus, nedirba, valkatauja arba dėl psichologinių priežasčių, nesuvokimo šios sunkios ligos sukeltų pasekmių, nenoro gydytis ir baigti gydymo kursą, gydymo režimo pažeidinėjimai. 2016m. Marijampolės apskrityje nustatyta 13dauginio atsparumo vaistams tuberkuliozės atvejų (Marijampolės savivaldybėje – 4, Kazlų Rūdos savivaldybėje – 3, Šakių rajono savivaldybėje – 3, Vilkaviškio rajono savivaldybėje –. 2, Kalvarijos savivaldybėje – 1).
Kita problema – tuberkuliozė yra viena iš pagrindinių ŽIV infekuotų žmonių mirties priežasčių. Ryškėja tendencija, kad užsikrėtimas ŽIV infekcija padidina riziką susirgti sunkiomis tuberkuliozės formomis. Šios abi ligos susijusios dėl labai panašių ligas įtakojančių socialinių veiksnių: gyvenimas įkalinimo įstaigose, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, bedarbystė, neturėjimas nuolatinės gyvenamosios vietos, nesilaikymas prevencinių ir kita. Todėl labai svarbu tuberkuliozės ir ŽIV prevencijos priemonių kompleksinis įgyvendinimas, susirgusiųjų tuberkulioze ištyrimas dėl ŽIV, nustačius viena ar kitą infekciją tinkamas gydymas, prevencinių priemonių aiškinimas, gydymo prieinamumas socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. 2014-2016 m. Marijampolės apskrityje 5 ligoniams, sirgusiems tuberkulioze,buvo nustatyta ir ŽIV infekcija.
Klastingoji tuberkuliozė tyko kiekvieno. Ligą sukelia mikobakterijos, kuriomis žmogus užsikrečia oro lašeliniu keliu. Suserga ne kiekvienas įkvėpęs mikobakterijų. Žmogaus organizme nuolat yra tuberkuliozės sukėlėjų, tačiau imuninė sistema sugeba apsaugoti nuo jų žalingo poveikio ir ligos simptomai nepasireiškia. Manoma, kad Lietuvoje užsikrėtusiųjų mikobakterijomis žmonių yra apie 80 proc., apie 90 proc. nesuserga, o kliniškai aktyvios tuberkuliozės formos pasireškia apie 5 – 15 proc. užsikrėtusių asmenų. Dėl tam tikrų priežasčių nusilpus žmogaus imuninei sistemai, jo organizmas nepajėgia apsisaugoti nuo tuberkuliozės mikobakterijų poveikio ir liga pasireiškia aktyvia tuberkulioze. Atviros tuberkuliozės metu žmogui pasireškia simptomai: užsitęsęs dusulys, kosulys, karščiavimas, skrepliavimas, skausmas krūtinėje, naktinis prakaitavimas, kūno masės mažėjimas, bendras silpnumas, atsikosėjimas krauju. Kai tuberkuliozė apima ne plaučius, o kitus organus, simptomai priklauso nuo pažeisto organo. Dažniausiai pažeidžiami inkstai ir kaulai, ypač pavojingas galvos smegenų dangalų pakenkimas. Susirgęs asmuo turi ištverti ilgą ir sudėtingą gydymo procesą, be to, gali užkrėsti aplinkinius. Pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie gali turėti įtakos tuberkuliozės mikobakterijų suaktyvėjimui ir imuninės sistemos nusilpimui: įvairios ligos (pvz.; onkologinės, diabetas, endokrininės sistemos ir kt.), alkoholio ir narkotikų vartojimas, rūkymas, kenksmingi faktoriai darbo aplinkoje, prasti asmens higienos įgūdžiai, stresas, darbas sveikatos priežiūros srityje, prasta mityba, senėjimas bei su juo susijusios ligos, artimas kontaktas su sergančiu asmeniu, chemoterapija, ŽIV infekcija, nėštumas ir kita. Atvira tuberkuliozė dažniausiai paplitusi tarp darbingo amžiaus nedirbančių asmenų, dažniausiai liga nustatoma asocialiai gyvenantiems, dažnai vartojantiems alkoholį asmenims. Nors tuberkuliozė nuo seniai siejama su socialinėmis, ekonominėmis, skurdo, nedarbo, alkoholizmo, narkomanijos, nepakankamos profilaktikos, pavėluotos diagnostikos ir kitomis problemomis, tačiau pastaraisiais metais ryškėja tendencija, kai tuberkuliozės atvejai nustatomi geros socialinės padėties asmenims ir net vaikams. Stebima, kad nemažai susirgimų atvira tuberkulioze paskutiniu metu nustatoma jaunų žmonių amžiaus grupėse.
Tuberkuliozė negailestingai plinta vaikų tarpe. Klastinga užkrečiamoji liga pradėjo siautėti mokyklose ir net ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. 2016 m. Marijampolės apskrityje buvo nustatyti 5 atvejai. Paprastai aukšti sergamumo rodikliai vaikų tuberkulioze išryškėja dėl didelio ir išplitusio sergamumo visuomenėje. Kontaktuodami su sergančiais atvira tuberkulioze asmenimis vaikai, turi labai didelę riziką užsikrėsti. Ypač rizika padidėja artimai kontaktuojant su šeimos nariais (,,šeimyniniai“ kontaktai), kolektyvuose (mokykloje, klubuose, turistinėse kelionėse ir kita). Epizodiniai bendravimai su sergančiuoju riziką užsikrėsti mažina, tačiau pavojingi kūdikiams. Todėl, esant galimai užsikrėtimo rizikai, reikia vaikus tikrinti profilaktiškai, nes kūdikiams ir mažiems vaikams ši infekcija yra labai pavojinga. Daugumai vaikų, užsikrėtusių tuberkulioze, gali nebūti jokių simptomų, tik retkarčiais karščiavimas, kosulys, silpnumas, į gripą panašūs požymiai, tačiau jie praeina per savaitę. Daugumai vaikų tuberkuliozės pažeidžia plaučius, kitus organus, dažniausiai tarpuplaučio limfmazgius. Kadangi vaikai dažniausiai serga besimptomėmis formomis, teisės aktais yra nustatytos grupės vaikų, kurie profilaktiškai kas metai šeimos gydytojų turi būti patikrinti, ar neserga tuberkulioze, t.y., jiems turi būti atliekami diagnostiniai įodiniai tuberkulino mėginiai. Jeigu reakcija į tuberkulino mėginį būna teigiama, tuomet vaikui atliekami išsamesni tyrimai: jį konsultuoja pulmonologas, atliekama krūtinės ląstos rentgenograma bei kiti sudėtingesni tyrimai. Patikrinti vaikus dėl tuberkuliozės būtina, jei žinoma, kad šie bendravo su sergančiaisiais. Tuberkuliozės profilaktiką vaikų tarpe, siekiant mažinti tuberkuliozės plitimą ir kuo anksčiau išaiškinti užsikrėtusių vaikų skaičių ir pradėti gydymą, kasmet atliekami tuberkulino mėginiai 7 metų vaikams ir šių rizikos grupių vaikams, t.y. neskiepytiems nuo tuberkuliozės, bendraujantiems su sergančiais tuberkulioze (šeimoje, kolektyve), dažnai sergantiems viršutinių kvėpavimo takų ligomis, sergantiems lėtinėmis ligomis, gydomiems kortikosteroidais, infekuotiems žmogaus imunodeficito virusu arba esant kitoms imunodeficitinėms būklėms, iš socialinės rizikos šeimų, gyvenantiems sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, vaikų globos namuose, internatuose, pensionatuose, migrantams. 2016 m. Marijampolės apskrityje buvo patikrinti ne visi vaikai, o tik 86 proc. septynmečių ir 67 proc. priklausančių rizikos grupėms susirgti tuberkulioze. Skiepai nuo tuberkuliozės yra sukurti tik vaikams ir neapsaugo suaugusių asmenų. TB vakcina nemokamai skiepijami naujagimiai gimdymo skyriuose. Taip jie apsaugomi nuo sunkių ligos formų, tokių kaip tuberkuliozinis meningitas ir miliarinė tuberkuliozės. Tačiau visavertis imunitetas nesusidaro, neapsaugoma nuo užsikrėtimo tuberkuliozės sukėlėjais ir ligos vystymosi ateityje.
Svarbiausia priemonė siekiant sustabdyti sergamumą – profilaktinis tikrinimas dėl tuberkuliozės ir sergančiųjų išgydymas. Šia liga galima užsikrėsti bet kur: autobuse, parduotuvėje darbe, todėl, jei žmogus turėjo kontaktą su sergančiu asmeniu, rekomenduojama pasitikrinti. Dažnai susiduriame su visuomenėje paplitusiomis nuostatomis, jog tuberkulioze serga asocialūs asmenys, o profilaktiniai pasitikrinimai kenksmingi sveikatai. Kreipkitės į savo šeimos gydytoją, reikalui esant jis nukreips pulmonologo konsultacijai.
Tuberkuliozė – gydoma ir išgydoma liga. Keiskime požiūrį – tai ne tik socialinių problemų turinčių asmenų liga! Svarbu neignoruoti profilaktinių pasitikrinimų, pasitarkite su specialistais. Stabdyti tuberkuliozę reikia kol ji neperėjo į sunkias formas, kurios turės pasekmes ne tik Jums, bet ir Jūsų artimiausiems žmonėms.
Pirmas etapas. Į keptuvę supilkite aliejų, gerai įkaitinkite, sudėkite sugrūstus česnakus, smulkiai sukapotus svogūnus, morkas, papriką, imbierą ir 4 min. patroškinkite. Į puodą sudėkite nuplautus lęšius, kubeliais supjaustytas bulves, nuluptus ir skiltelėmis supjaustytus pomidorus arba, šiuo atveju, jau paruoštus pomidorus iš skardinės, lauro lapelius, prieskonius, įpilkite apie litrą vandens įmeskite kubelį sultinio ir viską užpilkite patroškintomis daržovėmis iš keptuvės. Kai daržovių ir lęšių troškinys užvirs, puodą uždenkite ir ant labai mažos ugnies virkite, kol lęšiai suminkštės (maždaug 30 min.). Lęšių ir daržovių troškinys jau ir paruoštas – galima valgyti. Bet… Juk mūsų rubrika vadinasi „Neskaičiuojantiems kalorijų“!
Antras etapas. Kol puode troškinasi daržovės su lęšiais, į įkaitintą keptuvę dedame kubeliais pjaustytą svogūną, česnakus, susmulkintą rozmariną ir pakepiname. Vėliau dedame mėsos faršą, prieskonius, o faršui apskrudus, supjaustytus pievagrybius bei keletą susmulkinto jalapeno griežinėlių (galima ir aštriosios ankštinės paprikos). Patroškiname viską dar apie 8–10 min. Turime du atskirus patiekalus, kuriuos, baigę gaminti, sumaišome kartu viename inde ir dedame lėkštėn. Kam patinka aštresnis patiekalas, jalapeno griežinėlių galima įsidėti sau papildomai. Labai sotu ir nepakartojama. Skanaus!
Šventvietė, virtusi orgijų vieta, arba – nelabojo namais? Taip trumpai galima būtų pristatyti Parausių kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio raj.) esančią koplytėlę, kuri nors puikiai išsilaikiusi po karo, pokario neramumų, neatgijo (kaip atgijo daugybė koplytėlių Lietuvoje), atgavus Nepriklausomybę, naujam dvasiniam gyvenimui, priešingai – visiškai išsigimė… Jau nebepasakytum, jog čia kažkada buvo kviečiami žmonės džiaugsmingam „Aleliuja“, pamaldžios moterėlės rinkdavosi Mojinėms, nors koplytėlė, puikiai išlaikiusi neramių laikų išbandymus, tebealsuojanti praėjusio šimtmečio dvasia, stūkso palyginti tvirta ir… gyvybinga. Deja, gyvybė jos, matyt, ne iš Dievo garbės ateina. Čia lankytojai renkasi, deja, ne maldai, ne Dievo garbinimui, o… paprasčiausiam lėbavimui ir dar bala žino kam (kas pasakys, kas ten vyksta nakties tamsai užvėrus visas langines?!).
Šviesioji koplytėlės istorijos dalis – tik prisiminimuose
Paežerių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojai Vidai Vosylienei (g. 1936 m.), kilusiai iš Parausių kaimo, minėtosios koplytėlės istorija buvo tiesiog suaugusi su moters vaikystės ir jaunystės istorija. „Mūsų šeima gyveno visai netoli koplytėlės, – pasakojo V. Vosylienė. – Netoli gyveno iš viso keturi senojo kaimo ūkininkai.“ Dabar čia viskas kitaip: vos vienas gyventojas, šalia kurio – kaimo kapinaitės, šiek tiek toliau – koplytėlė, o aplink – tik laukai (kolektyvizacijos procesas šiam kaimui buvo negailestingas: žmonės iš vienkiemių masiškai buvo sukilnoti į gyvenvietes).
Nors senieji Parausių kaimo gyventojai pamaldoms vykdavo į vos už 6 kilometrų esančių Pilviškių bažnyčią, kaip menama, seniai buvęs noras ir savo kaime turėti kulto vietą – kad ir nedidelę, kad ir kuklutę… Geriausiai lūkesčius atitikusi kaimo koplytėlės vizija, kuri apie 1920 – 1921 -uosius metus buvo realizuota. Koplytėlės pastatymo istorija, pasak V. Vosylienės, labiausiai siejama su ūkininke Magdele Staugaityte, kuri daugiausia lėšų tam reikalui skyrusi (prie kaimo šventovės statybų prisidėję ir kiti ūkininkai).
Medinė koplytėlė iškilo ant kauburiuko, tarp… pelkių, mat visai šalia – užakęs ežeras, pelkynai. Kaimo gyventojai neatsidžiaugė savąja šventove, kurioje buvo viskas, netgi apeiginis karstelis, kad Dievo vardas būtų šlovinamas, kad žmogaus gyvenimas būtų prasmingas, o mirtis lengva… Pasak V. Vosylienės, koplytėlę, kuri iš dalies atlikdavo bažnyčios funkcijas, nors kas sekmadienį joje ir nevykdavo pamaldų, kaimo žmonės labai puoselėdavę: kiekvienos šventės išvakarėse apkaišydavo žolynais, gyvomis žydinčiomis gėlėmis. Joje kiekvieną gegužę vykdavo Mojinės, kai kurie atlaidai (į Parausių koplytėlę tuomet atvykdavo kunigas iš Pilviškių bažnyčios), žmonės rinkdavosi ten ir Dievą pagarbinti, ir buvimu drauge pasidžiaugti.
Geroji dvasia tarp pelkių negalėjusi gyvuoti?
Tuomet, „auksiniais“ koplytėlės klestėjimo laikais, net įsivaizduoti, ko gero, nebuvo galima, kad laikas (ir žmonės?) gali viską taip aukštyn kojom apversti. O gal net pačioje pradžioje jau buvo tam tikrų ženklų, rodančių, jog geroji dvasia toje vietoje neužsiliks, tik niekas jų tuo laiku nemokėjo perskaityti? Vienas iš tų ženklų – koplytėlės vietos parinkimas. Iš lietuvių mitologijos, tautosakos žinome, jog pelkės – ne ta vieta, kur gyventų gerosios dvasios, ten paprastai „įkurdinami“ visokio plauko nelabieji, dvasine prasme žmogaus sielą ne į dangų keliantys, bet atsivėrusian akivaran gramzdinantys. Taigi koplytėlė, iškilusi ant kauburėlio tarp pelkių, tarsi ir negalėjusi Dievo galybei tarnauti…
Pasak V. Vosylienės, koplytėlėn nešdavo ir kaimo mirusiuosius, prieš palydint juos amžinajam poilsiui į netoliese esančias kaimo kapinaites. Vėliau ir koplytėlės šventorius virto kapinaitėmis, kur iš pradžių buvo laidojami ūkininkai, prisidėję prie koplytėlės statybos. Koplyčios šventoriuje kapų pamažu daugėjo, o koplytėlės sienos iš vidaus buvo pradėtos puošti gana keistu būdu: kai koplytėlės šventoriuje buvo laidojamas ūkininkas, ne visi laidotuvių vainikai būdavo sudedami ant kapo: dalis jų buvo sukabinama koplytėlėje iš vidaus – gražu? Ir šiandien, prabėgus ne vienam dešimtmečiui, galime pamatyti tuos laidotuvių vainikus (metalinius, tokių dabar jau niekas negamina), kuriais nukabinėtos koplytėlės sienos. Makabriškai atrodo koplytėlė iš vidaus tokių puošmenų dėka: lyg čia nuolatos vyktų šiurpios šermenys, kai velionio kūnas neturėtų teisės būti priglaustas žemės, o siela – apkabinta dangaus. Anot V. Vosylienės, tokių minčių tuomet, kai metaliniai laidotuvių vainikai buvo kabinami ant koplytėlės sienų, net nekildavo, o taip papuoštos sienos siaubo nekėlė (dabar, kai tie metaliniai laidotuvių vainikai, prisiglaudę prie koplytėlės sienų, jau skaudžiai paženklinti laiko, jų nukabinti tarsi ir nedera: tai irgi paveldo dalis…).
Koplytėlė po karo buvo uždaryta, o neramiais pokario metais netgi savotiška slėptuve buvo virtusi: joje Lietuvos partizanai ginklus slėpdavę. Matyt, ir ginklų aidas gerąsias dvasias padėjo iš čia išguiti… Be to, kaip pasakojama tuose kraštuose, prie pat koplytėlės esanti pelkė saugo ir šiurpų nusikaltimą: esą tais pačiais pokario metais joje partizanai prigirdė rusų belaisvį, tokį bolševiką Aleksejų…
Vėliau, anot V. Vosylienės, dar bandyta koplytėlę prikelti maldai, tačiau apie 1958 m. ji jau galutinai buvusi uždaryta. Tiesa, „kolchozų“ laikais būta minčių šį gerai išsilaikiusį pastatą nukelti į netoli esantį Ramoniškių kaimą, tačiau tos mintys taip ir liko tik mintimis.
Priebėga orgijoms su negeros lemties ženklu
Šiuo metu Parausių koplytėlė virtusi tiesiog gyvu vaiduokliu. Tie patys kaimo gyventojai, jau garbaus amžiaus žmonės, kurie vaikystėje ir jaunystėje čia ateidavo kaip į maldos vietą, nejaukiai jaučiasi, kai reikia bent į koplyčios teritoriją, aptvertą tvora, užsukti: sako, jog kažkas negero netgi ore jaučiama. Bet užsukti tenka, mat čia yra ir kapinaitės, tad reikia aptvarkyti čia palaidotų mirusių artimųjų kapus. Sako, jog atlieka tai kaip itin nemalonią pareigą ir kuo greičiau eina šalin… (Visai kitoks jausmas esą apima lankantis gretimai esančiose kaimo kapinaitėse: ten gera aura lydi, tad žmonės ne tik mielai, su ramybe širdyje vaikšto po mirusiųjų uostus, bet susitikę buvusius kaimynus, draugus, esant geram orui, šalia kapinaičių susėda pabendrauti). Nedaugelis buvusių Parausių gyventojų ryžtasi koplytėlės vidun užsukti – esą negera dvasia kuo tolyn vejanti, širdyje pasėdama sunkiai paaiškinamą baimę…
Vis dėlto šios šiurpios vietos nevengia lėbavimų ištroškę žmonės, paprastai jaunimas. Pasak netoli koplytėles esančios sodybos šeimininkų, jau įprasta tapo ne tik šiltuoju metų laiku pavakarėmis matyti link koplytėlės sukančius automobilius. Iš atdarų automobilių langų garsiai plyšaujanti muzika aiškiai sako, jog jaunimėlis buvusion šventovėn vyksta linksmintis… „Mes jau esame įpratę prie to, – sako dabartiniai Parausių gyventojai. – Kai tik geras oras, žiūrėk: jau lekia piemenys ten orgijų kelti. Išvažiavę tuščių alkoholio butelių koplyčios viduje primėto, surūkytų cigarečių pakelių… Būna, kad tik paryčiais iš koplytėlės išsinešdina… Ir policija budėjusi šioje vietoje, tačiau „žalias“ jaunimėlis ar ir vyresni orgijų mėgėjai nieko nepaiso: šita vieta lyg masalas traukia visus lėbautojus. Mes jau ir nekreipiame dėmesio, kai pamatome link koplyčios sukantį automobilį.“
Tiesa, su išniekinta šventove, virtusia orgijų vieta, susijęs išties tragiškai mistiškas nutikimas. Pasakojama, jog eilinių išgertuvių koplytėlėje metu kompanija susidomėjusi apeiginiu karsteliu (tuomet dar labai gerai išsilaikiusiu – šiuo metu jau jo ir nebėra). Vienas vaikinas susilažino su draugu, jog įsidėsiąs karstelį į automobilį, pasivežiosiąs po Pilviškius – na, ar čia didelio daikto? Dievui tai nerūpėsią, o velnias tokiam darbui pritarsiąs! Kaip tarė – taip padarė: lažybų sąlygas išpildė visiškai ir grąžino karstelį į jo buvusią vietą. Lemties atsako (ar paslaptingųjų jėgų keršto?) laukti ilgai nereikėjo: vaikinui važiuojant iš koplytėlės, prie šalia Pilviškių esančios degalinės, įvyko avarija, kurios mirtina auka tapo tas pats vaikinas, lažybų laimėtojas…
Parausių koplytėlė šiuo metu yra tikras galvos skausmas Pilviškių seniūnijai. Anot seniūno Vytauto Judicko, seniūnijai priklausantis pastatas kelia vien bėdas. Koplytėlė yra saugoma Lietuvos architektūros paveldo, tad seniūnijai taip pat belieka tik saugoti: sudėlioti lėbautojų išmušamus langus, surankioti šiukšles. Anksčiau bandė rakinti pastato duris, tačiau buvo tik blogiau: orgijų ištroškę piliečiai, geruoju nepatekę koplytėlės vidun, įsiverždavo ten įsilaužę…
Bet koks smurtas prieš vaikus yra grubus vaiko teisių pažeidimas, bet tai vis dar labai didelė šių dienų socialinė visuomenės problema. Pasikartojantys ir vis nauji skaudūs pavyzdžiai visoje šalyje skatina imtis visų švietimo ir socialinės apsaugos priemonių, kad vaikai būtų gerbiami ir mylimi, kad galėtų jaustis saugiai ir oriai augti sveikoje ir saugioje visuomenėje.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenė su Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriumi ir partneriais – Kauno apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriumi bei Marijampolės „Zonta“ klubu – siekdami atkreipti dėmesį į vaikų patiriamą smurtą ir skatindami šviesti visuomenę, organizuoja akciją „Aš neskriaudžiu kitų. Prisijunk ir tu!“ Akcija prasidės kovo 24 dieną mokykloje, o jos finalinis renginys vyks J. Basanavičiaus aikštėje gegužės 15 dieną.Renginio pradžia 12 val. Organizatorių patirtis byloja, jog efektyviausias būdas atkreipti visuomenės dėmesį į opias problemas – socialinės akcijos ir vieši renginiai. Džiaugiamės, kad nesame vieni – akciją palaiko Irūna Puzaraitė-Čepononienė ir Ineta Puzaraitė-Žvagulienė. Juk vaikas, kuris sulaukia iš tėvų ir visuomenės dėmesio, meilės ir švelnumo, vystosi sklandžiai. Tada jis supranta – pasaulis geras ir saugus. Toks požiūris padeda džiaugtis gyvenimu ir būti laimingam.
Akcijoje dalyvauti kviečiame Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigas bei šeimas, kurios palaiko šią iniciatyvą. Mokiniai kartu su pedagogais iš siūlų gamins akcijos simbolius – vaiką vaizduojančias lėlytes. Mokiniai savo pagamintas lėlytes parneš į namus kaip žinią apie vykdomą akciją. Taip pat kiekvienas akcijos dalyvis po vieną pasigamintą simbolinę figūrėlę atsineš ir į J. Basanavičiaus aikštę. Ten kartu su bendraminčiais šoks bendrą šokį (jo pasimokyti galima iš įrašo, kurį rasite internetinėje svetainėje www.stankeviciaus.lt). Taip pat akcijos metu mokiniai aplankys įvairias įstaigas, įsikūrusias miesto centre, ir joms padovanos akcijos simbolį su žinute, jog visi vaikai nori augti saugūs.
Šia akcija drąsiai paskelbsime visuomenei, kad kiekvienas vaikas turi teisę į rūpesčiu, meile ir švelnumu pripildytą sveiką ir saugią vaikystę be smurto.
Organizatoriai
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenė,
Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius
Nuotrauka – iš Marijampolės savivaldybės administracijos archyvo.
Neseniai mano vaikų auklė pareiškė, kad ji emigruoja iš Lietuvos. Ne dėl darbo užmokesčio, suskubo raminti ji, o dėl bendro neigiamo psichologinio klimato šalyje ir prastos švietimo kokybės. Ji, kaip ir daugelis šiuo metu emigruojančių, tikisi užsienyje užtikrinti savo šeimai ne tik materialinę, bet ir psichologinę gerovę, o vaikams – galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą. Panašu, kad emigruoti skatinančios priežastys yra ne tik ekonominės, ir su jomis kovoti gali būti ypač sudėtinga.
Emigracijos mastai, mažėję 2012-2014 metų laikotarpiu, nuo 2015 metų vėl ėmė sparčiai kopti į viršų. Statistikos departamento duomenimis, per praėjusius metus iš Lietuvos išvyko daugiau nei 50 tūkstančių šalies gyventojų – tai yra 13 proc. daugiau nei 2015 metais.Tiesa, dalis emigrantų sugrįžo, tačiau grynoji emigracija (išvažiavusių ir atvykusių gyventojų skaičiaus skirtumas) vis vien siekė apie 30 tūkstančių ir, lyginant su 2015 metais, išaugo maždaug trečdaliu.
Auganti emigracijos banga pernai vėl tapo regionų fenomenu, tuo tarpu emigracija iš Vilniaus miesto sumažėjo. Įdomu tai, kad Vilniaus apskritis buvo vienintelė, išsiskyrusi išaugusia imigracija. Ir tai nestebina – juk Vilnius ekonomiškai stipriausias šalies miestas, neseniai pačių sostinės gyventojų išrinktas geriausia gyvenimui sostine Europos Sąjungoje.
Ekspertams ne visada lengva suprasti pastaraisiais metais išaugusios emigracijos priežastis. Juk ekonomikos augimas įsibėgėja, vidutinio neto darbo užmokesčio augimas pernai paspartėjo iki 8,3 procentų, o minimalus darbo užmokestis nuo 2011 metų išaugo net 64 procentais. Visgi kai kurie šalies gyventojai menkai pajuto ekonomikos pakilimą. Visų pirma, tai viešojo sektoriaus darbuotojai, kurių darbo užmokestis pastaraisiais metais augo lėčiau nei dirbančiųjų privačiajame sektoriuje, bei socialiai labiausiai pažeidžiamos grupės – bedarbiai, neįgalieji, pensininkai bei regionų gyventojai.Tad, nepaisant ekonomikos augimo, būtent ekonominės priežastys greičiausiai išliko pagrindiniu emigracijos motyvu.
Visgi augančią emigraciją gali skatinti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, grandininė reakcija. Didelė lietuvių bendruomenė užsienyje, emigracijoje įsitvirtinę giminaičiai bei draugai, jų sėkmės istorijos skatina ir Lietuvoje likusius drąsiau ryžtis emigracijai. Neretai seniau išvykę emigrantai išsiveža ir pagyvenusius tėvus bei anksčiau šalyje paliktus vaikus.Vis svarbesni tampa ir „traukos“ veiksniai, pavyzdžiui, galimybės daugiau uždirbti, geresni darbo pasiūlymai, politinis stabilumas, geresnė švietimo kokybė bei sąlygos.
Prie „traukos“ veiksnių pernai greičiausiai prisidėjo ir britų sprendimas „Brexit“ referendume pasitraukti iš ES – gali būti, jog Lietuvos piliečiai suskubo patekti į šią šalį dar neužsivėrus jos sienoms. Apie tai signalizuoja 22,5 proc. per metus išaugęs emigrantų į šią šalį skaičius. Traukos veiksniai ypač svarbūs jaunesniajai kartai, kuri neretai save laiko globaliais piliečiais, nėra prisirišę prie gyvenamosios vietos ir nuolat ieško geresnių pasiūlymų. Visgi, tikėtina, kad pagerinus šalies švietimo kokybę, tai paskatintų daugiau gyventojų rinktis studijas ir karjerą Lietuvoje.
Taip pat nereiktų pamiršti ir psichologinių veiksnių. Minėtoji mano auklė išvykdama ypač nusistebėjo, jog niekas mokykloje jos ar vaikų nepaklausė, kodėl jie palieka mokyklą. Dėmesio kitiems žmonėms ir empatijos stoka, kuria lietuviai garsėja, neprisideda prie gero psichologinio klimato šalyje. Lietuviams neretai pritrūksta tolerancijos ir kitaip mąstantiems bei netradicinės lytinės orientacijos žmonėms. Šių vertybių ugdymas, kaip ir bendruomenių stiprinimas beipagalba užmezgant naujus socialinius ryšius galėtų padėti kurti geresnį psichologinį klimatą šalyje.
DAROM, IR GAMTA PADĖKOS! – su tokiu šūkiu akcijos organizatoriai kviečia dalyvauti jubiliejinėje nacionalinėje tvarkymosi akcijoje DAROM 2017, kuri balandžio 22 dieną 10 valandą suburs visus Lietuvos žmones. O jos tikslas – dar kartą suvienyti žmones, skatinti bendruomeniškumą ir atkreipti dėmesį į taršos, aplinkosaugos problemas.
DAROM sėkmė
DAROM arba Let’s do it World – tarptautinė aplinkosaugos organizacija, kuri vienija daugiau nei 112 pasaulio valstybių, ir 2013 metais buvo pripažinta JTO. Idėjos autoriai – estai, tačiau Lietuva buvo viena iš pirmųjų šalių, kuri prisijungė prie šio judėjimo.
Dabar DAROM – viena iš įtakingiausių organizacijų Lietuvoje, kuri nuo 2008 metų kasmet organizuoja aplinkos tvarkymo akciją DAROM ir kitus aplinkosaugą bei pilietiškumą skatinančius renginius visoje Lietuvoje.
Skaičiuojama, jog per devynerius veiklos metus Lietuvoje DAROM akcijose dalyvavo net 1 361 000 žmonių ir surinkta apie 38 000 tonų atliekų.
2016 metai DAROM organizacijai buvo ypatingi: įvyko nacionalinis DAROM forumas, pasirašytas memorandumas su tuometiniu premjeru A. Butkevičiumi, inicijuotas „Nacionalinis miškasodis“, po kurio sužaliavo 100 hektarų naujų miškų, ir akcija „DAROM padangas“, kurios metu buvo renkamos padangos prie Žaliųjų ežerų, įvyko sporto renginys Kaune „Ąžuolyno bėgimas 2016“, o akcijos DAROM 2016 metu Vilniuje pasodintas 20 metų, 6 metrų aukščio medis, primenantis Lietuvai ir Vilniui DAROM indėlį mūsų šaliai.
Akcija DAROM 2017. Svarbiausia informacija
Šiais metais akcija vyks balandžio 22 dieną, 10 valandą visoje Lietuvoje.
DAROM taškų žemėlapis bus paskelbtas balandžio 10 d. mesdarom.lt. Taip pat DAROM taškų ieškokite savivaldybių internetiniuose puslapiuose. Būtent iš šių taškų bus išvežami raudoni DAROM maišai į sąvartynus akcijai pasibaigus.
Norintys pasiūlyti savo tvarkymo tašką, kreipkitės į savo savivaldybės atstovą. Bendras kontaktinis el. p. šiuo klausimu: biciuliai@mesdarom.lt Primename, kad DAROM akcijos metu yra tvarkomos tik viešos vietos.
Organizatoriai kviečia didesnes įmones bei organizacijas registruotis iš anksto: https://goo.gl/forms/PZVHdDpHekNeGRwB2. Tokiu būdu akcijos dieną bus galima tvarkingai suvaldyti dalyvių srautus.
DAROM kviečia tapti draugais
DAROM kviečia prisidėti prie akcijos visus: moksleivius, studentus, organizacijas, bendruomenes, įmones, politikus – visus, kurie yra neabejingi akcijai ir jos puoselėjamoms vertybėms.
Visi, norintys prisidėti prie akcijos DAROM 2017 organizavimo – tapti DAROM regionų ar miestų koordinatoriais, patruliais ar draugais-rėmėjais, rašykite el.paštu: hr@mesdarom.lt.
Raudonieji DAROM šiukšlių maišai
Balandžio mėnesį visuose didžiuosiuose prekybos centruose galėsite įsigyti DAROM šiukšlių maišus. Jie yra pagaminti iš 100 proc. perdirbto plastiko žaliavos, dideli ir stipresni nei įprastai, todėl juos galėsite naudoti ir tvarkydami savo namus, sodus. Pirkdami šiuos maišus prisidėsite prie DAROM organizacijos iniciatyvų įgyvendinimo.
Sekite naujienas „Mes Darom“ „Facebook“ puslapyje, o visą reikalingą informaciją rasite www.mesdarom.lt.
7534 (2016) m. – Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausiųjų Dvasių altoriai sujungti su Sūduvos Vyriausios bažnyčios (katedros) altoriumi. Uždarytas dangus.
7535 (2017) m. – Dievo ir Tautos kalbos valymo pradžia.
7536 (2018) m. – Tautos vaikų atgailos pradžia.
7537 (2019) m. – Dievo Trejybės pažinimas: AMŽ, MAŽ, ŽMA.
7538 (2020) m. – Pieno Puta – tobulybės dvasia. Atidarytas dangus. Ruduolio – Atrijimo – Prisikėlimo dvasios sugrįžimas. Sūduvos bažnyčiai 500 metų.
7539 (2021) m. – Tėvas Tautai sugrąžina kalaviją, kirvį ir dvigalvį žirgą (ir ant stogų).
7540 (2022) m. –Tėvas Tautos žemėje atidaro Gimtinę ir išleidžia kareivius, vienuolius ir mažutėlius.
7541 (2023) m. –Tautos karalių (83) vėluona (kapas) – Šventaragis – Sostinė – Vėlinius tarp Vėlijos ir Vėlnos (slaviškai Vilnius) įkurtas 4627 m. (užrašytas prieš 700 metų).
7542 (2024) m. – Tautos karaliaus Gedimino atgailai – 700 metų. Tautos vaikų atgailos užbaiga.
7554 (2036) m. – Tautos kūnų apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7558 (2040) m. – Tautos dvasių apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7578 (2060) m. – Pasaulio kūnų apvalymas nuo nereikalingų kūnų.
7582 (2064) m. – Tauta išnyksta iš tautų atminties. Kitašalis neįžengs į Tautos žemę. Tautiečių vienetai lankys kitas tautas. Tauta pasirodys kitų tautų nežinojimo katile po 1045 metų.
Tautos metų skaitmuo. Meto pirmo mėnesio pirma diena visada pirmadienis – pagal dabartinį kalendorių – gruodžio mėnesio 22 d. Ir septinto mėnesio pirma diena – visada pirmadienis – pagal dabartinį kalendorių – birželio mėnesio 22 d. Metų pabaigoje (po 52 savaites) sekmadienio Kūčia – viena diena ir kas ketvirti metai – vėlyvoji Kūčia (2 dienos). Kūčia nepriklauso savaitei, mėnesiui, ketvirčiui nei metams.
Priminimas
Šeimos mokykla – Tautos švietimo pagrindas iki XIX a. antros pusės vidurio. Paskaitos vyko žiemos laiku – pabaigus laukų darbus. Viena auditorija. Klausytojai ir kalbėtojai buvo kūdikiai, vaikai, jaunuoliai, tėvai ir seneliai. Kalbėdavo ir klausydavo nepaleisdami darbų iš savo rankų.
Vaikščiojanti mokykla – amatininkai, elgetos, prekybininkai, daraktoriai skleidė įvairias žinias (dvasias).
Malūno mokykla – o ypač: „Ožka pikliavojo“. Ne visuose malūnuose buvo pikliavojimo įrengimai, tekdavo važiuoti 50–60 km ir laukti dvi tris dienas. Dėl šios priežasties kaimietis 30 km spinduliu žinojo ir pažinojo sodybų šeimininkus, žentus, marčias, svarbesnius įvykius ir mokslo naujienas. XIX a. pabaigos nuotrupa: „Sako, Žemė sukasi… Šikna tavo sukasi, o ne Žemė! Jei ji suktųsi, tai šita grabutė būtų ir anoj pusėj malūno!“ Taip pasakė malūno šeimininkas.
Vižlų mokykla. Vižlos tūkstančius metų vedžiojo Tautos aukščiausio laipsnio žinovus į Afriką, Aziją ir Europą pagal Didįjį Įsakymą, valstybių ir tautų užsakymus. Ten jų pėdsakus randame architektūros, technikos, karybos, žemdirbystės ir religijos srityse. Įdomiausias ženklas – vižlos savus išvesdavo – svetimų neparvesdavo.
Ar tokia švietimo žinyba pateisino Tautos reikmes ir gyvybę? Visiškai. Dar dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje sakydavome: „Einu pasitarti“, o štai antrojoje pusėje jau visi bijojome, kad mano nuomonės niekas nesužinotų, kad neatsidurčiau belangėje. Tėvai bijojo vaikų, vaikai – tėvų. Dingo Tautos svarbiausias įstatymas: „Jei nežinai, pasiklausk Tėvo, nes jis viską žino“, o vietoj jo per prievartą įbruko: „Dievo nėra“, „Esame beždžionių palikuonys“, „Išnaikinsime priešus“, „Žemėje sukursime rojų“, „Tauta gausės ir džiūgaus“, bet… „Kur mes nuėjome“, „Gelbėkite“. Vadinasi, dabartinė mokykla ne šviesos ir gyvenimo, bet tamsos, žuvimo ir išnykimo…
Viso pasaulių mokyklų pagrindas yra mintis, žodis ir kalba. Ši trejybė yra gimdytoja, augintoja ir naikintoja – tarpininkė tarp visų Tėvo dvasių: matomų – nematomų, girdimų – negirdimų, šaltų – karštų, skystų – kietų ir visų visų. Daugelis nesuprantame, kaip dvasia gali būti skysta ar kieta. Jeigu nežinome, sako, kad nepažįstame savo kalbos. Prieš 700 metų vieni (o kiti prieš 500 metų) žinojome įstatymą (pakartojame): „Jeigu nežinai, paklausk Tėvo“. Šis įstatymas tiko, tinka ir tiks visada tik mūsų kalbai, nes esame mažutėliai – Dievo Tėvo trejybininkai. Kas yra Dievo Trejybė?
Palyginimas (pagal mūsų tautosaką): Dievas Tėvas yra žiedas be pradžios ir pabaigos, mažiausias ir didžiausias, auksinis ir šilkinis, matomas ir nematomas – be laiko ir erdvės.
Dievo Tėvo Dvasia yra mazgas (mažgas) užmegztas (žiedo nepjaunant), užmezgimas pradžia, patraukimas už galų – atmezgimas – pabaiga. Dievo Tėvo Dvasia turi laiką, bet neturi erdvės.
Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) yra žiedo kamuolys – susuktas žiedas su mazgais (žiedo nepjaunant). Kamuolys savyje turi daug mazgų – Dievo Tėvo dvasių. Sukamas kamuolys turi pradžią, susuktas – turi erdvę, patraukas už abiejų galų, jis išnyksta – turi pabaigą. Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) turi laiką ir erdvę.
Dievo Trejybės nepažinojo ir dabar nepažįsta visos tautos, nors kai kurios save įvardija krikščioniškomis. Ar jas galima supažindinti? Dar kartą kartojame: NEGALIMA dėl žodžio ir kalbos skirtumo. Šią neįveikiamą prarają įrodė prieš 2000 metų Dievo Sūnus – Žodis, kad jį kala prie kryžiaus ne už darbus, bet už žodžius. Todėl tik mes vieni žinome: „Visa, kas yra ir ko nėra, yra Dievo Trejybė“. „Neturiu milijono eurų“, – su šia dvasia galiu gyventi, bet kai „neturiu pusės euro“ – su šia dvasia negaliu gyventi – aš nepykstu, jos neniekinu, nekeikiu, nes ji yra Dievo Tėvo dvasia kaip ir visos visos dvasios, bet stengiuosi šią nereikalingą dvasią pašalinti kitų dvasių pagalba, kad pakankamai turėčiau šlamančių dvasių. Senoliai žinojo įstatymą: „Be pelų nėra grūdų, bet pelus reikia atskirti“, o kaip atskirti – reikia pasiklausti Tėvo. Dar Konstantinas Sirvydas užrašė: „Teismas“ ir „Sūdas“. Pirmas reiškia „žmogaus sprendimą“, antras – „Dievo sprendimą“ jo klausiant. Dievą vadinti teisėju yra Jo sumenkinimas iki klystančio žmogaus. Už pamėgdžiojimą kitų kalbų ir pažodinį vertimą – reikės… tikrai reikės…
Ar mūsų mokykla nemoko Tautos kalbos?
Rinkinėlis „Dainos“ (Vilkaviškis, 1938 m., surinktas dr. J. Basanavičiaus gimnazijos gimnazistų, surinkusių dainas, kurias tuo laiku dainavo Sūduvos žmonės). Pateikta 218 dainų. Iš jų 51 autorinė, 167 tautosakinės, iš jų 4 pamėgdžiojančios kitų tautų dvasias. Kelių dainų amžius daugiau nei 2000 metų (pagal tautosakos tyrinėtojus), bet jos niekuo nesiskiria nuo vėlesniųjų ir pačių vėliausiųjų. Susidaro vaizdas, kad jos visos sukurtos vieno autoriaus ir vienu laiku. Dainose nėra keršto, pykčio, baimės, abejonės, nepamatuoto narsumo, garbės siekimo, karštligiškų jausmų. Tautosakos tyrinėtojai (ne mūsų tautos) jas įvardijo vaikų dainomis, kaip ir pasaką „Eglė – žalčių karalienė“ – nestandartine, nepaaiškinama. Pažvelkime į rinkinėlio tautosakines dainas. Išvados: Tautos kalba nekinta tūkstančius metų; garsai, skiemenys, žodžiai pateikti pagal savo reikšmę griežta tvarka; visos dainos susietos su Tėvu ir jo dvasiomis priesagų pagalba; jų neįmanoma išversti į jokią pasaulio kalbą; Tautos kalba išskirtinė – seniausia pasaulio kalba; bet kokios tautos susilietimas su Tauta mūsų kalboje palieka pėdsaką; Tėvas, Tauta ir Žodis nekinta, todėl mūsų kalbą valyti būtina, ir atliksime taip, kaip Tėvas pasakys.
Užbaigsime akimirksnį „noriu“ ir toliau tęsime „reikia“. Taip rodo saulėratis, metskaitlius, kalendorius – Tėvas.
Legioneliozė – labai reta, bet pavojinga liga. Marijampolės apskrityje nuo 2012 iki 2016 m. nustatyti 2 susirgimo atvejai. 2016 m. Lietuvoje buvo užregistruota 11 atvejų, 2017 m. Vilniuje 3 atvejai, kurie baigėsi mirtimi. Legioneliozė – plaučių uždegimo rūšis, kurią sukelia Legionella bakterijos. Šiai ligai būdingos dvi formos: pirmoji – Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos .Žmonių imlumas šiai ligai nėra didelis. Dažniausiai šia liga suserga silpno imuniteto asmenys, taip pat sergantys lėtinėmis ligomis. Legionella bakterijos plinta per vandens dulksną (aerozolius), dažniausiai dėl netinkamai prižiūrimos ar sukonstruotos vandentiekio sistemos. Legionella bakterijos dauginasi +20 – +50oC temperatūros vandenyje, o aukštesnėje nei +50oC temperatūroje bakterijos gyvuoja, tačiau nebesidaugina. Legionella bakterijos žūva, kai vandens temperatūra pakyla virš + 65oC. Legionelioze galima užsikrėsti įkvėpus bakterijomis užteršto vandens aerozolio. Liga nėra perduodama vienam žmogui nuo kito ar geriant vandenį. Liga taip pat neplinta iš vieno namo į kitą. Kuo ilgesnė ir techniškai sudėtingesnė vandentiekio sistema, tuo didesnė rizika Legionella bakterijų atsiradimui. Šios ligos yra visai nesudėtinga išvengti, jei nuolat palaikysime šaltą vandenį šaltu, o karštą – karštu. Gyventojams turi būti teikiamas tinkamos temperatūros karštas vanduo. Karšto vandens temperatūra vartotojų čiaupuose visą laiką turi būti ne mažesnės kaip + 50 laipsnių temperatūros. Esant mažesnei temperatūrai vandenyje susidaro sąlygos atsirasti ir daugintis Legionella bakterijoms. Karšto vandens sistemų prižiūrėtojai privalo gyventojams tiekti tinkamos kokybės karštą vandenį bei įgyvendinti profilaktines priemones, kad būtų išvengta karšto vandens sistemos taršos Legionella bakterijomis. Gyventojai turi reikalauti iš karšto vandens sistemų prižiūrėtojų, kad jiems būtų tiekiamas tik tinkamos temperatūros karštas vanduo. Tad kiekvienu atveju, jeigu kyla klausimų dėl vandens kokybės ar nepalaikomos temperatūros, pirmiausia reikėtų kreiptis į savo namo administratorių ar tiesiai į karšto vandens sistemos prižiūrėtoją. Jeigu yra žinoma, kad tiekiamas karštas vanduo nėra pakankamos temperatūros ir vartotojai pamatavę vandens temperatūrą savo čiaupuose nustato, kad ji yra nepakankama, galima kreiptis į karšto vandens sistemos prižiūrėtoją, kad temperatūra būtų pakelta.
Jeigu karšto vandens tiekėjas dėl kokių nors priežasčių nevykdo gyventojų prašymo, reikėtų apie tai pranešti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentui: tel. (8 343) 91315, el p. marijampole@nvsc.lt ir Valstybinei energetikos inspekcijai, kuriai yra pavesta šilumos ir karšto vandens tiekėjų kontrolė (Marijampolės apskrities gyventojus aptarnauja Valstybinės energetikos inspekcijos Alytaus padalinys, kreiptis tel. (8315)77987, mob. (8 646)00 270,el. p. sandra.valukonyte@vei.lt, el.p. giedrius.mackevicius@vei.lt).
Gyventojams dėl legioneliozės profilaktikos rekomenduojama rytais ar ilgiau nenaudojus karšto ir šalto vandens periodiškai nuleisti vandenį kelias minutes, valyti ir dezinfekuoti vandens filtrus (ne rečiau kas 3 mėn.), valyti dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos, išvalius čiaupų filtrus juos dezinfekuoti tirpalais veikiančiais legioneles.
Ingrida PUCĖTIENĖ,
Vidaus administravimo skyriaus vedėja, laikinai
vykdanti Marijampolės departamento direktoriaus funkcijas
Šių metų Jungtinių Tautų (JT) „Pasaulio laimės ataskaitoje“ Lietuva tarp 155 vertintų valstybių pakilo į 52 vietą. Per metus pasiektas nemažas progresas – pernai Lietuva buvo 60 vietoje. Dėl ko lietuviai jaučiasi vis laimingesni ir kas dar labiau galėtų padidinti jų laimės jausmą?
Remiantis JT ataskaitos duomenimis, lietuviai yra laimingesni nei latviai, estai ar vengrai, bet jaučiasi blogiau nei daugelis turtingesnių europiečių. Nieko nuostabaus – beveik visose šalyse daugiau nei penktadalį laimės jausmo lemia būtent finansinė gerovė, šiuo atveju matuojama kaip vienam gyventojui tenkantis BVP.
Tiesa, BVP vienam gyventojui yra netobulas rodiklis, nes jis nedaug pasako apie gyventojus, beveik visai neparagaujančius šalies ekonominio pyrago. Vis tik pastaraisiais metais sparčiai augę atlyginimai bei mažėjusi pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų prisidėjo prie nemažos dalies gyventojų didėjančio laimės jausmo.
Tačiau, priešingai nei prieš metus, Lietuvoje didesnę dalį laimės jausmo paaiškina ne ekonominiai, o socialiniai rodikliai. Rodiklis „socialinė parama“ matuojamas ne vertinant valstybės mokamas socialines išmokas ar suteikiamas socialines garantijas, bet klausiant gyventojų, ar jie turi draugų ir giminaičių, kuriais galėtų pasikliauti atsidūrę bėdoje. Pagal šį rodiklį Lietuva pakilo į 20 vietą ir lenkia beveik visas Vakarų Europos šalis, tačiau atsilieka nuo Šiaurės valstybių. Žinoma, čia galima ne tik pasidžiaugti,bet ir įtarti, kad dėl silpnokosvalstybės socialinės apsaugos sistemosneretai belieka pasikliauti artimaisiais.
Deja, pagal du rodiklius Lietuva nepasistūmėjo į priekį, o nukrito žemyn. Lietuva niekada neblizgėjo pagal sveiko gyvenimo trukmės kriterijų, o dabar nukrito dar žemiau – iš 62 į 71 vietą pasaulyje. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vertinama ne tik tikėtina gyvenimo trukmė, bet ir sveikata senatvėje. Todėl sveikesnio gyvenimo būdo skatinimas ir pastangos mažinti alkoholio ir tabako vartojimą ilgesniu laikotarpiu leistų reikšmingai kilstelti ir laimės lygį.
Pagal dosnumo rodiklįLietuva, deja, yra priešpaskutinėje vietoje pasaulyje – tik labai maža dalis gyventojų nuolat skiria pinigų labdarai. Lietuviai linkę padėti ir pasikliauti artimų žmonių rate, bet daug šaltesni kitų žmonių problemoms. Tokie rezultatai antrina ir kitų institucijų atliktiems tyrimams, rodantiems, kad, pavyzdžiui, lietuviai nėra empatiški. Tačiau dalinimasis ir rūpinimasis kitais sukuria laimės jausmą, kartais didesnį nei kažko gavimas. Tai vienas iš lengvesnių būdų kilstelti nacionalinę ir asmeninę laimę.
Kaip ir anksčiau, didelė dalis lietuvių nesijaučia galintys laisvai kontroliuoti savo gyvenimo. Iš dalies tai turbūt yra susiję su finansinėmis priežastimis. Be to, dalis vyresnės kartos tas galimybes prarado dėl ilgos okupacijos. Nepasikeitė situacija ir korupcijos srityje, ji labai neigiamai veikia laimės jausmą – lietuviai korupcijos mato per daug ir į jį ją reaguoja skaudžiai. Tačiau nepasitenkinimas esama situacija ir visiškas korupcijos netoleravimas yra svarbus žingsnis link jos naikinimo.
Galiausiai,net ir besidžiaugiant pakilusiu nacionaliniu laimės lygiu nereikėtų užmiršti Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“ išsakytos minties, kad visos laimingos šeimos yra panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Vidutinė laimė, kaip ir vidutinis darbo užmokestis, vidutinė gyvenimo trukmė ar vidutinė ligoninės pacientų temperatūra slepia daug detalių apie individualias problemas. Vidutinė lietuvių laimė atrodo neblogai, bet skurde ir neviltyje esančių šeimų yra vis dar per daug.
Atsiras teigiančių, kad nelaimingi emigruoja, todėl situacija neatrodo labai bloga. Iš tiesų, nemažėjantys emigracijos mastai rodo, kad bent daliai lietuvių dabartinio užimtumo ir atlyginimų augimo neužtenka, kad jie jaustųsi laimingi, ten kur gimė. Tačiau šis Jungtinių Tautų tyrimas rodo, kad ne piniguose laimė. Arba bent jau – laimė yra ne tik piniguose. Sveikesnė, laisvesnė, mažiau korumpuota, dosnesnė ir rūpestingesnė visuomenė yra nemažiau svarbios aplinkybės siekiant asmeninės laimės.
Jau kuris laikas įvairaus plauko apsimetėlės „socialinės darbuotojos“, „medikės“ ir „pensijų specialistės“ apgaudinėja skirtingų Lietuvos vietovių žmones, ypač vyresnio amžiaus gyventojus. Dvi tokios „specialistės“ kovo 17 d. apie 13 val. užėjo į neužrakintą namą, esantį Vilkaviškio r. sav. Keturvalakių sen., kuriame gyvena moteris (g. 1935 m.). Šįsyk šeimininkei jos prisistatė medicinos darbuotojomis ir pasisiūlė atlikti keletą procedūrų: stetoskopu „paklausė širdelę“, turėjo ir kraujo spaudimo matavimo aparatą. „Sveikatos patikra“ apgavikių „gerumas“ nesibaigė – jos informavo moterį, kad „iš fondo“ jai priklauso 180 eurų, bet šios turinčios 500 eurų (kaip paaiškėjo – taip pat padirbtus), tad reikia, kad senolė duotų grąžos. Be abejo, moteris nepastebėjo, jog pinigai padirbti, ji nuskubėjo ieškoti grąžos, o apgavikės stebėjo, iš kur moteris ima pinigus. Po to „medikės“ liepė moteriai nueiti ir iš pašto dėžutės pasiimti jau atsiųstą raštą. Moteris grįžo nieko neradusi pašto dėžutėje, o „medikės“ skubiai pasišalino. Po keliolikos minučių ji apsižiūrėjo, kad nebėra jos santaupų – apie 11 000 JAV dolerių ir apie 7 000 eurų ir pranešė policijai.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) pareigūnai po pusvalandžio (apie 13.50 val.) Marijampolėje Vytauto g. sustabdė automobilį su „medikėmis“. Dalį galimai iš nukentėjusios pavogtų pinigų pareigūnai rado pas įtariamąsias romų tautybės moteris, gyvenančias Marijampolėje (viena jų gimusi 1979 m., kita – 1987 m.), ne kartą teistas dėl panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų. Jos abi sulaikytos.
Pareigūnai turi informacijos, kad tokio pobūdžio nusikalstamas veiklas jos vykdė Lazdijų, Alytaus, Kelmės, Trakų, Prienų, Raseinių, Vilkaviškio rajonuose bei kituose Lietuvos miestuose. Įtariamosios dėvėdavo skirtingus perukus, įvairius akinius, stengdavosi keisti savo išvaizdą.
Tyrimas pradėtas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 dalį. Joms gresia laisvės atėmimas iki 8-erių metų.
Asmenis, galėjusius nukentėti nuo šių moterų arba ką nors žinančius apie šias nusikalstamas veikas, prašome kreiptis į Marijampolės apskr. VPK pareigūnus tel. 8 700 60391, mob. tel. 8 655 48065 arba 112.
Urna su buvusio ilgamečio Marijampolės savivaldybės mero Vidmanto Brazio palaikais kovo 19-ąją atgulė Amžinojo poilsio Ožkasvilių kaimo kapinaitėse, netoli jo šeimos namų. Gerbiamą ir vertinamą merą į paskutinę kelionę išlydėjo minia marijampoliečių ir atvykusiųjų iš kitų Lietuvos kampelių. Palaidoti ne miesto centrinėse kapinėse, o atokiose kaimo kapinaitėse buvo jo šeimos noras.
Sekmadienį aukotos gedulingos Mišios Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Reto grožio Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupijos vyskupas J. E. Rimantas Norvila, jam talkino visų aplinkinių parapijų kunigai. Mišiose giedojo pripažintas Č. Sasnausko kamerinis choras. „Requiem“ sugiedojo specialiai atvykę operos solistai Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė, kurie puoselėjo šiltus bendradarbiavimo ryšius su buvusiu meru.
Velionio urna šeštadienį buvo pašarvota Savivaldybės administracijos pastato aktų salėje. Į ją visą šeštadienį ir sekmadienio rytą plūdo gausybė žmonių – ir garbių politikos veikėjų, kolegų merų, kultūros ir sporto žinomų veidų, paprastų Marijampolės krašto žmonių, kuriems dirbdamas meras teikė ypatingą dėmesį, rūpestį ir pagalbą. Miesto meno kolektyvai noriai atidavė paskutinę pagarbą apeigose išreikšdami ją muzikos garsais ir giesmėmis. Atsisveikinti su buvusiu kolega atvyko Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, aplinkinių Kalvarijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybių merai Vincas Plikaitis ir Algirdas Neiberka, LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius, Seimo narys Juozas Olekas, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, Kauno valstybinio muzikinio teatro direktorius Benjaminas Želvys ir kiti. Atiduoti paskutinio pagarbos ženklo buvusiam miesto vadovui atvyko ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ nariai, šalies krepšinio ir futbolo federacijų atstovai.
„Šiandien išlydime į Amžinybę ir paskutinį atsisveikinimo žodį tariame neeiliniam žmogui, ilgamečiam Savivaldybės merui, Marijampolės garbės piliečiui Vidmantui Braziui. Jį likimas buvo gausiai apdovanojęs pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – didžiule atsakomybe, pareiga Marijampolės savivaldybei, nuoširdžia meile žmonėms“, – prie kapo duobės sakė jo bendražygė mero pavaduotoja Irena Lunskienė.
Artimiausiame Marijampolės savivaldybės tarybos posėdyje Tarybos nariams teks slaptu balsavimu apsispręsti, kam pavesti savivaldybės vairą laikotarpiui, kol bus surengti nauji mero rinkimai.
Vidmanto Brazio gyvybė užgeso kovo 17 d. naktį po sunkios ligos Santariškių ligoninėje. Šias pareigas jis ėjo nuo 2000-ųjų su nedidele pertrauka, kai dirbo Savivaldybės mero pavaduotoju. 2015 m. Marijampolės savivaldybės meru išrinktas pirmuose Lietuvoje organizuotuose tiesioginiuose mero rinkimuose. Tai buvo penktoji kadencija.
Užsiimti aktyvia fizine jėga tampa vis labiau madinga. Gera ši mada, mat sportuojantis žmogus yra žymiai žvalesnis, geresnės nuotaikos. „Sporto metu išsiskiria laimės hormonai, kurie ilgainiui tampa priklausomybe, ir aktyvi fizinė veikla pradeda patikti vis labiau“, – teigia kineziterapeutas Edvinas GORIS.
Vienas iš populiariausių sportavimo būdų – bėgimas. Rodos, tai būtų ir pats paprasčiausias sportas, nereikalaujantis nei ypatingų sąlygų, nei pasiruošimo: užsimanei sau – ir bėgi! Vis dėlto, pasak kineziterapeuto, nors aktyviai besimankštinančių daug, tačiau ne visi žino, kaip tai daryti taisyklingai. Specialistas pažymi, kad prieš atliekant intensyvią treniruotę reikėtų atlikti keletą pasiruošiamųjų pratimų. Mankštos tikslas – padidinti viso kūno audinių temperatūrą, pagerinti sąnarių paslankumą, suaktyvinti stabilizuojančius pilvo raumenis bei paruošti nervų sistemą būsimam krūviui.
Toliau pateikiame kineziterapeuto patarimus, kad bėgimas taptų ne tik maloniu įpročiu, bet ir sustiprintų sveikatą, garantuotų gerą nuotaiką.
Kaip minėta fizinė veikla pagerina žmogaus emocinę būklę?
Kineziterapeutas Edvinas Goris.
Sportuojantys žmonės žino, kad po puikios treniruotės pasimiršta visos problemos, stresą keliantys dalykai bei rūpesčiai. Išsiskiriantys laimės hormonai tampa priklausomybe ir fizinė veikla pradeda traukti mus vis labiau. Mokslininkų teigimu, 3–5 kartai 30 minučių lengvo bėgimo per dieną gryname ore yra pakankamas kiekis paskatinti smegenų plastiškumą, pagerinti hormonų veiklą, sumažinti streso hormonų kiekį bei atitolinti senatvės požymius.
Kaip tinkamai pasiruošti bėgimui?
Prieš užsiimant aktyvia fizine veikla, reikėtų įvertinti savo sveikatos būklę. Sportuojantysis neturėtų jausti jokių lėtinių skausmų. Taip pat nepatartina bėgioti, kai jaučiami lėtiniai skausmai, kada sergate ar jaučiate kitus sveikatos negalavimus. Reikėtų įsitikinti, kad jūsų sąnariai neturi didelių apribojimų, širdies ir kraujagyslių sistema yra pajėgi įveikti užsibrėžtą tikslą. Įvertinti sveikatos būklę galima stebint savo būseną, kada nueinama dvigubai ilgesnius atstumus negu bėgant.
Kokius pratimus būtina atlikti prieš pradedant intensyvią treniruotę?
Pagrindiniai tikslai ruošiantis intensyviai treniruotei yra padidinti viso kūno audinių temperatūrą, pagerinti sąnarių paslankumą, suaktyvinti stabilizuojančius pilvo raumenis bei paruošti nervų sistemą būsimam krūviui. Tam puikiai tinka balistiniai tempimai, judesiai, kurie apima daugiau nei keletą sąnarių vienu metu. Judesiai turėtų būti greiti, reikalaujantys koordinacijos ir pusiausvyros. Svarbu, kad judesiai per visus sąnarius būtų atliekami pilnomis amplitudėmis.
Dažnas apšilimo metu daro klaidų. Pagrindinė jų – per didelis dėmesio skyrimas ilgai trunkantiems statiniams tempimo pratimams. Pastarieji ne tik nepakelia mūsų audinių temperatūros, bet ir atpalaiduoja raumenis, sumažina jų jėgą. Juos rekomenduojama atlikti tik po treniruotės. Kita klaida – daug laiko skiriama lengvam, lėtam bėgimui. Bėgimas pakelia kūno temperatūrą ir paruošia audinius, tačiau sąnariai dėl mažos amplitudės judesių nebus tinkamai parengti.
Kuriai kūno daliai\dalims vertėtų skirti didžiausią dėmesį mankštos metu?
Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl kiekvienas turime stipriąsias ir silpnąsias sritis. Didesnį dėmesį reikėtų skirti toms vietoms, kurios kažkada buvo traumuotos. Svarbu suaktyvinti korpuso raumenis, kurie stabilizuoja mūsų kūną bei leidžia galūnėms išvystyti didesnį pajėgumą.
Kiek laiko turėtų trukti apšilimas, kad kūnas būtų pasirengęs aktyviai fizinei veiklai?
Priklausomai nuo kiekvieno tikslų bei pasiruošimo metodų. Įprastai apšilimas turėtų trukti ne ilgiau negu 25 minutes.
Kokią avalynę patartina rinktis?
Bėgant sąnariams tenka 2–3 kartus didesnės apkrovos nei kūno svoris, todėl renkantis avalynę reikėtų atkreipti dėmesį į bėgimo batelių padą, jo paslankumą bei sugebėjimą sugerti tenkančias apkrovas. Naujokams yra patartini platesnio pado bateliai, kurie suteikia stabilumo.
Kokiam paviršiui teikti pirmenybę – minkštam ar asfaltui?
Norint išvengti minėtų apkrovų, ypač pradedantiesiems ir turintiems problemų su sąnariais, pirmumą reikėtų teikti minkštam paviršiui. Miško paviršiai yra puikiai pritaikyti žmonėms, bėgantiems dėl geresnės sveikatos. Miškuose esantis nelygus paviršius gerina pusiausvyrą, koordinaciją ir stabilizuojančius raumenis. Be to, grynas oras gerina sportuojančio smegenų veiklą.
Kurioms kūno vietoms ir kokį poveikį daro pasirinktas netinkamas bėgimo paviršius?
Kietas paviršius ir netinkama avalynė sukelia dideles apkrovas mūsų sąnariams. Ilgi atstumai tokiomis sąlygomis gali sukelti uždegiminius procesus kelių, klubų ir nugaros sąnariuose, priklausomai nuo silpniausios grandies bei bėgimo technikos.
Koks būtų optimalus atstumas, kurį patartina nubėgti pirmaisiais kartais?
Kaip ir minėjau, prieš ruošiantis bėgti pirmiausiai reikėtų pasivaikščioti, stebėti nueinamus atstumus, savo organizmo atsaką į krūvį. Žinant savo nuovargio ribą, pirmaisiais kartais patartina nubėgti trigubai mažesnius atstumus nei nuėjote. Vėliau, stebint savo savijautą, fizinį krūvį galima didinti.
Ką galima patarti pradedančiajam sportininkui?
Koncentruotis į kokybę, bet ne kiekybę. Šiuolaikiniai žmonės koncentruojasi į greitus rezultatus. Vis tik laimi tie sportininkai, kurie koncentruojasi į tolimą tikslą ir jo kantriai siekia. Be to, prieš pradėdamas bėgti ar užsiimti kita fizine veikla, žmogus turite savęs paklausti, kodėl tai daro ir kodėl būtent taip. Jei turi atsakymus į šiuos klausimus ir užsiima sportu, tegu tai teiktia malonumą, bet nebūna darbas per prievartą.
„Tikroji išmintis – pasaulio pažinimas per skausmą, džiaugsmą, sunkiu triūsu, išnaudojant kiekvieną akimirką, kiekvieną atodūsį, kol tai taps mūsų savastimi, nes tik tai, kas tvirtai įsišaknija mumyse, yra tikroji mūsų esybės dalis.“
Jau ketvirtus metus iš eilės gegužės paskutinį savaitgalį įvyks bėgimas už miestą per Marijampolės miesto dienas. Prieš metus pritraukęs apie 800 bėgikų renginys tapo vienu didžiausių sporto įvykių Marijampolėje ir visame Sūduvos krašte.
“Tai vienas tų retų bėgimų, kurio tikslas nėra uždirbti, o surengti gražų renginį miestui, svečiams. Organizacinė savanorių komanda kviečia bėgti šeimas, įmones, neįgaliuosius, vaikus, mamas ir tėčius su vaikų vežimėliais ir taip prisidėti prie gražios idėjos”, – sako Marijampolės lengvosios atletikos klubo pirmininkas Darius Kemeraitis.
Visos surinktos lėšos, kurios nepanaudojamos sporto šventės organizavimui skiriamos miesto gražinimui. Lėšos jau buvo dovanotos neįgaliųjų sporto organizacijoms, o prieš metus centrinėje miesto dalyje atsirado dar dovana miestui – 3D piešinys.
“Per šiuos metus bėgimas už Marijampolę išaugo į ryškų ir laukiamą renginį, pritraukiantį svečių ne tik iš kitų miestų, bet ir kitų šalių, todėl tęsiame tradiciją ir jau kviečiame registruotis” – ragina asociacijos “Marijampoliečiai” pirmininkė Vaida Kelerytė – Burokienė.
Bėgimas išskirtinis dar ir tuo, kad apdovanojama labai daug amžiaus kategorijų bėgikų bei gausiausiai bėgusi šeima, organizacija, jauniausias ir vyriausias dalyviai, įdomiausio kostiumo savininkas bei nauja, šiais metais įsteigta kategorija – pirmasis mama arba tėtis įveikęs trasą su kūdikiu vežimėlyje. Renginyje yra net 50 prizinių vietų.
Kovo 17-osios naktį po sunkios ligos užgeso ilgamečio Marijampolės savivaldybės mero, Marijampolės Garbės piliečio Vidmanto Brazio gyvybė. Šias pareigas jis garbingai ėjo nuo 2000-ųjų su nedidele pertrauka, kai dirbo Savivaldybės mero pavaduotoju. Gyvenimo ir politikos vėtros palaužė stipriausią Suvalkijos ąžuolą, kurio šakų pavėsyje paguodą rasdavo senas, jaunas, mažas…
Netekome Savo tiesiogiai rinkto mero, garsėjusio atsakingumu, principingumu, gebėjimu padėti žmonėms, marijampoliečių ir visų savivaldybės žmonių mylimo, visų bendruomenių gerbiamo savivaldybės vadovo, išmintingo politiko, puikaus bičiulio, kolegos, šviesios asmenybės. Šeimos nariai – jautraus ir rūpestingo vyro, tėvo ir senelio.
Brazys Vidmantas gimė 1946 m. balandžio 26 d. Balsupių k., Marijampolės r. 1953–1957 m. mokėsi Balsupių pradinėje mokykloje, 1957–1961 m. – Keturvalakių (Vilkaviškio r.) 8-metėje mokloje, 1961–1965 m. baigė tuometį Kapsuko ŽŪT, 1981–1986 m. studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje.
1968–1969 m. dirbo Balsupių kolūkyje zootechniku selekcininku, 1969–1989 m. ir 1991–1992 – m. Kapsuko kolūkio (Suvalkijos ŽŪB) vyr. zootechniku, 1989–1991 m. – pirmininko pavaduotoju, 1992–1995 m. – Marijampolės rajono Žemės ūkio valdybos viršininku, 1995–1997 m. – Marijampolės apskrities valdytojo pavaduotoju, Žemės ūkio departamento direktoriumi, 1997–1999 m. – UAB „Marijampolės agrochemija” direktoriumi, 1999–2000 m. – ž. ū. kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai” pirmininku.
1992–1995 m. Marijampolės rajono tarybos deputatas, nuo 2000 m. Marijampolės savivaldybės tarybos narys, nuo 2000 m. – Marijampolės savivaldybės meras (2007–2008 m. – mero pavaduotojas). 2015 m. Marijampolės savivaldybės meru išrinktas pirmuose Lietuvoje organizuotuose tiesioginiuose mero rinkimuose.
Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, LSDP tarybos narys, Marijampolės skyriaus pirmininkas.
Buvusio Marijampolės savivaldybės mero Vidmanto Brazio sugebėjimas įsiklausyti į kiekvieno savivaldybės gyventojo, verslo, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir kitų sričių problemas bei didžiulis noras padėti jas spręsti lėmė rinkėjų ir Tarybos narių, atstovaujančių įvairioms partijoms, pagarbą bei pasitikėjimą. Meras mokėjo konsoliduoti, išklausyti Tarybos narių nuomonę, todėl jo dėka daugelį metų Savivaldybės taryba dirbo konstruktyviai. Siekiamybė kalbėtis ir susikalbėti lemdavo darnų Tarybos darbą. Didelį indėlį meras įnešė bendradarbiaudamas ir plėtodamas draugiškus santykius su užsienio šalių savivaldybėmis.
Buvo Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos narys, Marijampolės regiono plėtros tarybos narys, Marijampolės savivaldybės apdovanojimų komisijos pirmininkas. 2004 m. už ilgametį darbą ir nuoseklų rūpestį Marijampolės ekonomine, socialine ir kultūrine plėtra suteiktas nusipelniusio marijampoliečio vardas. 2011 m. už nuopelnus savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui įteikta Lietuvos savivaldybių asociacijos „Auksinės krivūlės riterio“ nominacija. 2012 m. Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimu merui suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.
Meras Vidmantas Brazys aktyviai dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, buvo Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos narys. Daug dėmesio skyrė savivaldybės jaunimo, pagyvenusių žmonių ir kitoms visuomeninėms organizacijoms ir asociacijoms, noriai bendravo ir stengėsi išspręsti jų problemas, buvo dėmesingas ir jautrus kiekvienam sutiktajam.
Prisiminsime Vidmantą Brazį kaip stiprų savivaldybės merą ir atsakingą politiką, puikų vadovą, nuoširdų ir jautrų žmogų. Pavasaris nusinešė prasmingą, su meile savo kraštui, miestui ir jo žmonėms atiduotą Vidmanto Brazio gyvenimą, nepabaigtus sumanymus, šiltus žodžius, drąsius sprendimus, palikdamas jo darbų rezultatus ir pačius šilčiausius prisiminimus. Deja, sunki liga buvo stipresnė už Jo troškimą gyventi…
Išėjusio amžinybėm žmogaus gyvenimas – jau iki galo parašyta knyga, mes – likusieji – vartysime šią gyvenimo knygą, prisimindami brangiausias ir šilčiausiais akimirkas…
Ankstyvas rytas. Autobusas riedėjo, kaip man atrodė, gana siauru keliu, laikas nuo laiko subanguodamas kelio vingiuose. Dairiausi pro langus gal kiek nuobodžiaudama: kartu su vilnijančiomis lygumomis, mėginau pasiruošti naujai, įspūdžių pilnai dienai. O ji, rodos, žadėjo būti apniukusi: plaukė sunkūs debesys, lietus plovė autobuso langus. Taigi, nuotaika – panaši.
Staiga pūstelėjęs vėjas už autobuso lango pradėjo taršyti medžius, ėmė giedrėti dangus. Priekyje atsivėrė neregėto grožio vaizdas – Sen Mišelio kalnas. Reikėjo šiek tiek laiko susivokti – sapnuoji, o gal patekai į matyto filmo kadrą, ar šis reginys – reali vieta realiu laiku. Tarsi galingos, nematomos rankos paimtas ir ant beribės lygumos nuleistas stovėjo didingas, mistiškai atrodantis kalnas. Atmintyje nubudo matyto filmo epizodas: palengva virš jūros sklaidosi rūkas, ant kranto – karžygys, o tolumoje, ant vandens – paslaptinga burtininko pilis. Gaila, bet koks tas filmas neprisiminiau, tik žinojau, kad tai – pasaka. Galbūt todėl staiga išvydus Sen Mišelio kalną nejučiomis ėmiau laukti pasirodant burtininką Merliną.
Tačiau, tai – ne filmas ir ne mitiniai laikai. Tai – istorinė, sakrali vieta – Sen Mišelio kalnas. Pasak vienos legendos, kartą Avarančo vyskupas išvydo Arkangelą Mykolą (prancūziškai – Mišelį). Šis vyskupui liepęs kalno viršūnėje pastatyti koplyčią. Šventikas Arkangelo paliepimą įvykdė. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Taigi, Sen Mišelio įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas.
Anuomet šią granitinę kalvą supo miškas ir pelkė, kurią netrukus užliejo vandenynas. Atskirtas nuo kranto ir pasaulietiško gyvenimo, Sen Mišelis išlaikė savitą dvasinį pasaulį. Į šią vietą traukė žmonės, išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai kalne įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, ir Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams…
Truputis istorijos. Įspūdingame kalne X amžiuje įsikūrė benediktinų vienuolynas: pirmojo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. XVII amžiuje vienuoliai paliko Sen Mišelį ir jis buvo naudojamas kaip kalėjimas. Vėliau, Napoleono dekretu, kalėjimas buvo likviduotas.1874m. Sen Mišelio kalno sala, užregistruota kaip Prancūzijos istorijos paminklas. 1979 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Buvo atlikti restauravimo darbai, nutiestas pylimas, sujungęs salą su žemynu.
Šiandien Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka. Į jį atvyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia ne tik vienuolynas, betir itin ryškūs potvyniai bei atoslūgiai. Sen Mišelyje – pati didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslūgsta 13 m per valandą greičiu. Potvynių metu jis pakyla iki 15 m aukščio, kalną paversdamas sala. Atoslūgio metu vanduo į vandenyną pasitraukia 20 km atstumu nuo kranto, palikdamas neįprastą vaizdą – „nuogą“ vandenyno dugną. Per parą būna tokie du potvyniai ir atoslūgiai.
Nuo autobusų stovėjimo aikštelės prie kalno turistus nuveža nemokamas specialus „medinis“ autobusas (taip čia propaguojama ekologija). Legendomis apipintas Sen Mišelis nuo kranto nutolęs vos porą kilometrų. Sakau – nutolęs nuo kranto, nes jis stovi ant vandenyno dugno, kurį potvynio bangos užlieja, kalną paversdamos sala.
Lankantis Sen Mišelyje, vanduo buvo palikęs kalną, bet jo neseni buvimo pėdsakai matėsi labai akivaizdžiai: vandens nuplautas, dar vis šlapias žemės masyvas plytėjo iki horizonto. Kiek akys užmato – aplink vien jūros dugnas. Labai norėjosi juo pasivaikščioti, tačiau tokio malonumo neturėjau.
Kalno apačioje šaknimis į granitą įsikibę žaliavo nedideli medeliai ir įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebėsi įspūdinga, smailiabokštė bažnyčia. Šis vaizdas puošia visus turistinius bukletus ir yra vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Visa tai pamačius „gyvai” – tampi užburtas, atrodo, pamiršti kvėpuoti.
Siaura gatvele pakilus į vienuolyno teritoriją pajutau didybę ne tik ten esančių statinių, bet ir tų asmenybių, kurios juos statė. Vienuolynas – trijų aukštų. Kadaise jie simbolizavo tris pakopas: žemiausia atstovauja materialiems polinkiams, vidurinioji – erudicijai ir tiksliesiems mokslams, o aukščiausioji simbolizuoja sąjungą su Viešpačiu. Pirmajame, kukliausiame aukšte, buvo podėlis ir valgykla, antrajame aukšte – valgomasis garbingiems svečiams ir skriptoriumas (šventų tekstų perrašinėjimo patalpa), trečiajame aukšte – vienuolių valgykla ribojosi su vienuolynu, kuriame buvo kabantis sodas, apsuptas arkadomis – jas laikė gėlėmis dekoruotos kolonos.
Net nežinant vienuolyno istorijos, vos įėjus į vieną ar kitą patalpą, nesąmoningai pajunti, kokia tai buvusi patalpa ir kokią paskirtį anuomet ji turėjo. Įspūdingai įrengta salė, kurioje vienuoliai perrašinėjo Biblijos rankraščius. Jos skliautuose sukabintos stiklinės raidės – sakytum perrašomi šventi žodžiai skraido ore. Arba Storųjų kolonų kripta… Čia teisiamieji laukdavo nuosprendžio paskelbimo. Slogi, niūri ir grėsminga patalpa. Dar viena įspūdinga vienuolyno erdvė – valgomasis. Tai didžiulė, aukšta salė su daugybe ilgų stalų. Iš pirmo žvilgsnio šioje patalpoje nėra langų, tačiau tai netiesa. Atėjus į valgomojo vidurį atsiveria siauri, bet per visą sienos aukštį langai. Ir jų daug. Į patalpą lengvai patenka saulė, ji puikiai apšviečia. Šiame valgomajame vienuolis nuo pakylos skaitydavo Šventąjį Raštą, o kiti tuo metu spengiančioje tyloje valgydavo.
Tai tik kelios vienuolyno erdvės. O jų yra daug ir visos turi savo istoriją, paskirtį, dvelkia gilia praeitimi, istorija. Kiekviena iš jų sukelia įvairias emocijas ir tuo jos žavios.
Sen Mišelio kalne yra gražiai prižiūrimas uždaras vidinis vienuolyno sodelį-kiemelis (XIIIa.). Jame gausu žydinčių augalų. Tai – meditacijos vieta. Kiek žemėliau – vienuolyno kapinės ir veikianti bažnyčia: čia užplūsta neįtikėtina ramybė. Smilkalai, tyli sakralinė muzika, ramiai mirguliuojančios žvakių liepsnelės priverčia kiek ilgėliau užsibūti, paskęsti šventoje ramybėje, nors trumpai pabūti su savimi.
Mažiau ramybės siauromis gatvelėmis nusileidus žemyn nuo lig šiol veikiančios benediktinų abatijos. Parduotuvės, kavinukės, įsikūrusios tiesiog siaurose Viduramžių galvelėse arba ant kalno šlaito, pilnos turistų. Čia jie ieško įsigyti suvenyrų, grožisi nuostabia kraštovaizdžio panorama, atsivėrusia vandenynui nutolus nuo kranto. Tai – neįprastas reginys.
Per atoslūgį rengiamos ekskursijos – vandenyno dugnu keliaujama į greta esančią salą. Vieniems, be gido,turistams ten keliauti draudžiama: čia gausu smegduobių, ne visi atvykę žmonės orientuojasi vandenyno potvynių ir atoslūgių laike bei nesuvokia jų galingumo – per toli nuklydę, prasidėjus potvyniui, gali nebespėti pasiekti kranto. Kalbama, kad tokių tragiškų nutikimų yra buvę. Todėl, pageidaujančius nuotykių, lydi vietiniai gidai. Dėl laiko stokos šia pramoga nepasimėgavau: neįprastais akiai vaizdais grožėjausi iš vienuolyno bažnyčios terasos.
Įspūdinga vieta. Lankantis prie Sen Mišelio kalno pasijunti lyg pasakoje ar mistiniam pasaulyje: lyg iš niekur išdygęs kalnas su statiniais, aplink neįprasti akiai vaizdai, keisti pojūčiai…
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Multicentre pristatoma fotografijų paroda „Spalvingi oro balionai“, skirta Sporto metams paminėti.
Prisimenant praeitais metais Marijampolėje vykusį Pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionatą, kuriame aukso medalį iškovojo Lietuvos oro balionų sporto pilotas marijampolietis Rokas Kostiuškevičius, didžiuojantis, kad Marijampolės oreivių klubo atstovai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai – žinomi visame pasaulyje šios sporto šakos profesionalai ir Marijampolės ambasadoriai, Multicentras organizavo fotografijų konkursą „Spalvingi oro balionai“. Siekdamas šios ekstremalaus sporto populiarinimo, Rokas Kostiuškevičius entuziastingai priėmė šią idėją ir prisidėjo prie konkurso bei parodos organizavimo.
Fotografijų parodos atidaryme dalyvavęs Lietuvos oro balionų sporto pilotas, daugkartinis Lietuvos čempionas, Marijampolės oreivių klubo pirmininkas Rimas Kostiuškevičius, kuris 2018 m. minės nuo savo skrydžių oro balionu pradžios dvidešimties metų sukaktį, džiaugėsi parodos atidarymu ir dėkojo už užfiksuotas akimirkas. Jis pasidalijo mintimis apie tai, kaip pradėjo skraidyti oro balionu ir užsikrėtė šiuo viso gyvenimo sportu, apie nepakartojamus skrydžio laisvės įspūdžius ir oro baliono valdymo subtilybes, skrydžio tikslumo ypatumus, piloto sugebėjimų ir profesionalumo svarbą.
Konkurso „Spalvingi oro balionai“ atrankoje dalyvavo 14 dalyvių. Sustabdytoe akimirkose užfiksuoti margaspalviai oro balionai ir žaismingi skrydžio viražai. Iš pateiktų nuotraukų komisija išrinko 6 geriausias fotografijas. Oreiviški prizai – kvietimai paskraidyti oro balionu – buvo įteikti: Mantui Jusui, Austėjai Kuršvietytei, Aušrai Venskienei, Kristinai Gelčienei, Martynui Patinskui ir Aurelijui Šeštokui.
Paroda Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Multicentre (Vytauto g. 20) veiks iki kovo 31 d.
Maloniai kviečiame apsilankyti ir prisiminti margaspalvius oro balionų skrydžius virš Marijampolės!
Kiekvienais metais Lietuvos rinką papildo tūkstančiai naujai įkurtų įmonių. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. Lietuvoje buvo įregistruota beveik 9 tūkst. naujų įmonių. Deja, dėl įvairių priežasčių vidutiniškai 5 tūkst. įmonių kasmet nutraukia savo veiklą. Pasak verslo valdymo sistemų bendrovės „Directo“ vadovės Indrės Liutkevičienės, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo savininkai ir vadovai nemažai pamokų jau išmoko, tačiau labai dažnai ir toliau daro vieną esminę klaidą – per mažai skiria dėmesio veiklos efektyvumui.
Verslo savininkasužsiima techniniais darbais, o ne vertės kūrimu
Nuosavo verslo pradžioje jo savininkai skaičiuoja viską, kas susiję su jų įmonės veikla, tik ne darbo valandas. Neretai brangų laiką pradedantieji verslininkai skiria ne savo verslo strategijos vystymui ir įsitvirtinimui rinkoje, bet įvairių operacinių ir techninių darbų priežiūrai, kontrolei, dažnai ir jų vykdymui, pvz., sąskaitų išrašymui, prekių inventorizavimui, komercinių pasiūlymų rengimui, klientų duomenų bazių sudarymui ir daugybei kitų techninio pobūdžio darbų.
„Poreikis prižiūrėti ir kontroliuoti savos įmonės procesus būdingas ne tik pradedantiems verslininkams, ir tai nėra blogai – geras verslininkas turi žinoti, kas vyksta jo įmonėje. Tačiau labiau patyrę žino, kaip tai atlikti greičiau ir efektyviau. Tam praverčia tinkamai pasirinkta verslo valdymo sistema, kuri visiems įmonėje vykstantiems procesams pritaiko reikalingus modulius, o šie vieningai veikia centralizuotoje platformoje – tuomet nebereikia klaidžioti po nesibaigiančius dokumentus kompiuterio ekrane ar pusę dienos praleisti susitikimuose su atskirų įmonės veiklos grandžių darbuotojais“, – pataria Indrė Liutkevičienė.
Neskiria pakankamai dėmesio verslo strategijai
Prieš beveik dvejus metus „Directo“ verslo valdymo sistemą pradėjusi naudoti gatvės stiliaus drabužiais ir laisvalaikio prekėmis prekiaujančio parduotuvių tinklo „Trip Shop“ įkūrėja ir vadovė Ingrida Virkšaitė prisipažįsta, kad yra iš tų vadovių, pro kurių akis niekas nepraslysta. „Aš visada žinau viską, kas vyksta mano parduotuvėse, ir labai ilgai ieškojau sistemos, kuri man šį darbą palengvintų. Bandžiau pati ją susikurti, tačiau verslui augant, darėsi vis sunkiau užtikrinti prekių judėjimą iš sandėlio į parduotuves ir galiausiai – tais pačiais kiekiais į pardavimų ataskaitas. Nesuskaičiuojamą galybę valandų teko praleisti sprendžiant klausimus, kodėl kai kurių prekių trūksta, o kitų lieka per daug. Tai labai vargino, nors jau buvau susitaikiusi su mintimi, kad tikriausiai nuolatiniai skaičių neatitikimai yra mažmeninės prekybos verslo neišvengiamybė“, – patirtimi dalinasi verslininkė I. Virkšaitė.
„Trip Shop“ vadovė pripažįsta, kad tinkamos verslo valdymo sistemos paieškos užtruko keletą metų. „Mūsų atveju labai svarbu buvo rasti sprendimą, kuris padėtų sujungti prekių likučius elektroninėje ir fizinėse parduotuvėse. Tai atrodė kaip neįmanoma užduotis.Teko investuoti nemažai laiko ir finansų, išbandyti skirtingas verslo valdymo sistemas, kol galiausiai radome mūsų verslui tinkamą sprendimą. Su „Directo“ visuose procesuose atsirado daugiau tvarkos, atlaisvėjo mano darbotvarkė, todėl galiu skirti daugiau laiko strateginiams klausimams“, – priduria Ingrida Virkšaitė.
Nesiruošia augimui
Daugiau nei 2 tūkst. įmonių Baltijos šalyse verslo valdymo sistemą įdiegusios bendrovės „Directo“ vadovė įvardina ir kitą, verslininkų daromą klaidą – tai netinkamas pasiruošimas verslo plėtrai.
„Kol įmonė jauna, savininkams atrodo, kad visus veiklos procesus jie pajėgūs administruoti savarankiškai. Tačiau neįvertina, kad, laikui bėgant, centralizuoti visus duomenis ir prie naujos sistemos pripratinti didesnį darbuotojų kolektyvą augančioje įmonėje darosi vis sudėtingiau“, – patirtimi dalinasi I. Liutkevičienė.
Verta pridurti, kad savarankiškai administruojama įmonės informacija didina nepageidaujamų grėsmių riziką – darbuotojui pakeitus darbovietę, dalis informacijostaip pat gali iškeliauti ir likti neperduota, o kai kurie svarbūs verslo rodikliai apskritai gali būti neįvertinti, nes jų paprasčiausiai niekas nestebi ir neanalizuoja. „Juk kiekvieno, net ir mažo verslo vadovams reikia priimti sprendimus, pagrįstus aktualia informacija, realiais verslo rodikliais. Nemažiau svarbu yra suprasti šių rodiklių sąsajas ir pastangas nukreipti tiksliai ten, kur jų labiausiai reikia. Verslo valdymo sistemos visas analizes atlieka už verslininkus“, – sako verslo valdymo sistemų specialistė Indrė Liutkevičienė.
Nesiryžta skaidriai veiklai
Pasiteiravus, kodėl dauguma smulkių įmonių neskuba investuoti į veiklos procesų optimizavimą, „Trip Shop“ tinklo įkūrėja ir vadovė atsako atvirai – ne visi yra pasiryžę dirbti sąžiningai. „Dauguma smulkaus verslo savininkų ir vadovų yra pripratę daugelį metų dirbti su buhalteriais, kurie kažkokiu būdu visus skaičius sutvarko taip, kaip reikia. Neteigiu, kadtokių verslininkų yra dauguma, tačiau tokių tikrai yra. O juk darbas su verslo valdymo sistema reiškia ir bekompromisį įsipareigojimą veikti sąžiningai ir skaidriai“, – sako verslininkė Ingrida Virkšaitė.
Nuplauname pievagrybius ir su šaukštu išskaptuojame kotelius bei galvučių vidų. Paruošiame grūdėtos varškės įdarą: į dubenį sudedame grūdėtą varškę, smulkintą česnaką, smulkintus svogūnų laiškus, krapus, Provanso žolelių bei vištienos prieskonius, maltų juodųjų pipirų. Viską lengvai permaišome. Į kepimo indą įtiesiame foliją, pašlakstome aliejumi ir sudedame pievagrybių galvutes. Į pievagrybius sudedame paruoštą įdarą, ant viršaus pabarstome kmynais ir uždedame gabalėlį parūkytos šoninės ar lašinukų. Šauname ruošinį į iki 220 laipsnių įkaitintą orkaitę 30–35 minutėms. Iškepus užkandėlei, sėdame ir ragaujame. Tai gali būti ir pagrindinis patiekalas su virtomis bulvėmis, ir užkandėlė prie kitų gaminių. Kepant kepimo inde išsiskirs aromatingas sultinys – neišpilkite jo. Supilkite į anksčiau gamintą sriubą ar panaudokite jį padažų gamybai. Kotelių taip pat neišmeskite – juos panaudosite gamindami kitus patiekalus.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena Marijampolėje palydėta vaikų ir jaunimo dainomis, šokiais ir kitokiais meniniais pasirodymais. Kultūros centro didžiojoje salėje surengtas Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigų ugdytinių koncertas „Tau, Tėvyne, dovanoju“. vakare jaunimas rinkosi į koncertą po atviru dangumi kultūros centro aikštelėje.
Iškilmes kultūros centro salėje pradėjo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė. Savo šventiniame sveikinime ji marijampoliečiams sakė: „Kovo 11-oji – mūsų Laisvės paukštė, pakylėjusi mūsų Valstybę ir mus skrydžiui, kurio sėkmė priklauso nuo mūsų polėkio, susiklausymo, darbų, tautinės dvasios išsaugojimo. Kviečiu visus nepabūgti sunkumų, kasdien siekti nors ir nedidelių pergalių, turtinti savo šalį gražiais darbais, siekti mokslo ir garbingais poelgiais garsinti Lietuvą“.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga mero pavaduotoja I. Lunskienė padėkomis apdovanojo už iniciatyvią veiklą ugdant vaikų tautiškumą bei etnokultūros tradicijų puoselėjimą Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ pedagogę Dalią Brazaitienę, už pilietinių projektų įgyvendinimą ir bendruomenės telkimą tautinėms vertybėms puoselėti – to paties lopšelio-darželio pedagogę Virginiją Pajaujienę ir viso lopšelio darželio „Nykštukas“ kolektyvui, kuriam vadovauja direktorė Dalytė Luckuvienė, už kryptingą vaikų pilietinį ugdymą ir iniciatyvumą rengiant pilietines akcijas. Mero pavaduotojos padėkos įteiktos Vaidai Pituškienei, Marijampolės Sūduvos gimnazijos istorijos mokytojai metodininkei, už pilietines iniciatyvas, brandinančias jaunosios kartos tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, Povilui Rutkauskui, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abiturientui, už aktyvią savanorystę organizuojant Marijampolės kultūros centro renginius, nuoširdų bendravimą su marijampoliečiais ir iniciatyvumą, Daliai Žarskienei, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos istorijos mokytojai metodininkei, už pilietines iniciatyvas ugdant jaunąją kartą, Ainorui Žukauskui, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos IV klasės mokiniui, už gebėjimą šiuolaikiškai prakalbinti savo krašto laisvė kovų istoriją. Taigi šia proga buvo pagerbti pedagogai, kryptingai ugdantys jaunąją kartą.
Administracijos direktorius Sigitas Valančius įteikė padėką už meilę gimtajai kalbai ir aktyvų dalyvavimą ją puoselėjančiuose renginiuose marijampoliečiui gydytojui Vladislovui Greičiui. Gydytojas yra tikras nacionalinio diktanto entuziastas, nepraleidęs nė vieno diktanto rašymo.
Koncerto pradžioje, po „Tautiškos giesmės“ giedojimo, jaunoji koncerto vedėja Greta Gelgotaitė pakvietė į sceną visus mokytojus, vadovus ir koncertmeisterius, nuoširdžiai prisidėjusius prie šios šventės kūrimo: Daivą Vosylienę, Vitą Gvazdaitienę, Daivą Žardeckienę, Loretą Dambauskienę, Giedrę Stanionienę, Ireną Valiulienę, Nadeždą Liberis, Mindaugą Biveinį, Jolitą Lukšienę, Rasą Burinskienę, Laimą Lapkauskaitę, Aliną Kvietkauskienę, Zitą Venckūnienę, Eglę Čaplinskienę, Arūną Šerpytį, Daivą Pranckevičiūtę. Jiems padėkota už skleidžiamą šviesą, rūpestį, Tėvynės meilę pirmaisiais pavasario žiedais. Vėliau scenoje pasirodė kanklininkė Dominyka Vosyliūtė, antrojo tarptautinio konkurso „Gintarinis glissando“ pagrindinio prizo laimėtoja (mok. D. Vosylienė), tarptautinių bei respublikinių festivalių, dainų švenčių dalyvis, VII respublikiniame konkurse-festivalyje „Tirlytis“ laimėjęs „Grand prix“ ansamblis „Tūto“ (mok. D. Vosylienė). Po jo į sceną išėjo jaunasis pasakorius Simonas Ulevičius, Liudvinavo teatro studijos „Žalias sodas“ jaunasis aktorius (vad. V. Gvazdaitienė). Dainas atliko duetas „Dvi Saulės“, trio „Trys Sauliai“ iš Šv. Cecilijos gimnazijos ir „Ryto“ pagrindinės mokyklos, kurių mokytoja D. Žardeckienė, Šv. Cecilijos gimnazijos jaunučių choras „Cantabile“, respublikinio konkurso „Mes Lietuvos vaikai“ III vietos laureatas ir regioninio turo nugalėtojas, nuolatinis Lietuvos moksleivių dainų ir šokių švenčių dalyvis – Marijampolės meno mokyklos jaunių choras (vad. L. Dambauskienė). Scenoje pasirodė ir jaunosios popmuzikos žvaigždutės: vokalinės dainos ir šokio studijos „Kotita“ dainininkės, vadovaujamos R. Burinskienės ir choreografės D. Pranckevičiūtės, grupė „O lia lia“ (vad. L. Lapkauskaitė) – dažna televizijos projektų dalyvė.
Vingrią šokių pynę pynė šokių kolektyvas „Opa“ (vad. J. Lukšienė), Marijampolės meno mokyklos tautinių šokių kolektyvas „Javonėlis“, vadovaujamas choreografės A. Kvietkauskienės, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos tautinių šokių kolektyvas „Tryptukas”, vadovaujamas Z. Venckūnienės.
Koncerte puikius kūrinius atliko ir jaunieji instrumentalistai: violončelininkas Kasparas Šerpytis (mok. I. Valiulienė), tapęs laureatu nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse bei IX jaunųjų lengvosios džiazo muzikos konkurse „Elektrėnų žiburiukai 2016“, jaunasis kompozitorius, pianistas Lukas Butkus (mok. N. Liberis), tarptautinio pianistų konkurso „Muzikinis trofėjus“ laureatas, „Pianistai lyderiai“ pagrindinio prizo ir kompozitorių konkurso „Jaunieji kompozitoriai“ laimėtojas, pianistas Justinas Pliskus (mok. G. Stanionienė), kuris yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas ir diplomantas, nacionalinio Balio Dvariono konkurso laureatas, taip pat džiazo atlikėjai Iveta Kemerzūnaitė ir Povilas Stonkus (mok. M. Biveinis). Minėti džiazo atlikėjai pernai tapo laureatais 17-ajame vaikų džiazo muzikos festivalyje. 9-ajame respublikiniame jaunųjų lengvosios-džiazo muzikos atlikėjų festivalyje-konkurse „Elektrėnų žiburiukai“ Iveta tapo laureate. Povilas džiazo festivalyje „Marijampolė Music Park“ atliko solo partiją trimitu.
Vakare visi širdyje jauni buvo pakviesti išgirsti ir pamatyti jaunimo sveikinimus Lietuvai specialiame koncerte po atviru dangumi, kultūros centro aikštelėje.
Didžiuosius Lietuvos miestus aplankę Europos šalių kino forumo „Scanorama“ filmai jau nuo kovo 17 d. bus pristatyti ir Marijampolės kino gurmanams. Kino teatre „Spindulys“ kovo 17–22 dienomis žiūrovai turės galimybę išvysti šešis išskirtinius filmus, pelniusius tarptautinį pripažinimą garsiausiuose kino festivaliuose.
Kovo 17 dieną 17.45 val. žiūrovus į kino salę kvies opius etinius klausimus keliantis garsaus Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Komivojažierius“ (The Salesman / Forushande, 2016). Filme pasakojama apie iraniečių porą, Emadą ir Raną, kurie dėl buto griūties yra priversti persikraustyti į naują būstą Teherano centre. Tačiau naujas nuomininkas porai neatskleidė, kad buvusi nuomotoja buvo prostitutė. Bėgant laikui, Raną ima erzinti buvusios gyventojos palikti daiktai. Galiausiai šeimą sukrečia incidentas, kai žmona į namus įsileidžia nepažįstamąjį, galvodama, kad tai yra jos vyras. 2016 metais Kanų kino festivalyje filmas „Komivojažierius“ laimėjo apdovanojimus už geriausią aktorių, geriausią scenarijų ir buvo nominuotas Auksine palmės šakele. Miuncheno filmų festivalyje laimėjo geriausio tarptautinio filmo apdovanojimą.
Kovo 18 dieną 17.45 val. „Spindulyje“ – švedų režisieriaus Hannes Holm komiška drama „Gyveno kartą Uvė“ (A Man Called Ove / En man som heter Ove, 2015). Filme pasakojama apie 59-erių metų rajono pikčiurną, vardu Uvė. Prieš keletą metų jis buvo pašalintas iš bendruomenės asociacijos prezidento pareigų. Tačiau Uvei tai nė velnio nerūpi. Jis toliau viską stebi ir rūpinasi savo bendruomene geležine valia. Kai nėščia Parvanė ir jos šeima atsikrausto į priešais Uvę esantį namą ir netyčia įvažiuoja į jo pašto dėžutę – įsižiebia netikėta draugystė, kuri pakeičia seno ir, atrodo, niekam nereikalingo Uvės gyvenimą. 2016 metais Kaburgo romantinių filmų festivalyje filmas laimėjo žiūrovų apdovanojimą, Edinburgo tarptautiniame filmų festivalyje – antrąją vietą žiūrovų apdovanojimo kategorijoje, „Guldbagge“ apdovanojimuose – žiūrovų, geriausio makiažo, geriausio aktoriaus apdovanojimus. Sietlo tarptautinių filmų festivalyje – geriausio aktoriaus ir geriausio filmo trečiosios vietos apdovanojimus.
Kovo 19 dieną 17.45 val. „Scanorama“ siūlo pamatyti prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“ (Things To Come / L’aveni, 2016). Pagrindinė filmo veikėja – svajingame Paryžiaus mieste gyvenanti Natalija, kuri vidurinėje mokykloje moko filosofijos. Ji dirba su aistra ir mėgaujasi mąstymo malonumais. Galiausiai vieną dieną Natalijos vyras paskelbia, kad šis palieka ją dėl kitos moters. Laisvės jausmui užplūdus Nataliją, moteris turi iš naujo atrasti savo gyvenimą. Filmas „Ateitis“ Berlyno tarptautinių filmų festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą, Bukarešto tarptautinių filmų festivalyje pelnė „Festivalio prizą“ už geriausią režisierių, Jeruzalės filmų festivalyje buvo nominuotas už geriausią tarptautinį filmą.
Švedų režisierės Pernilla August romantinė drama „Rimti žaidimai“ (A Serious Game / Den Allvarsamma leken, 2016) „Spindulio“ kino teatre bus rodoma kovo 20 dieną 17.45 val. Tai – uždraustos meilės istorija, įvykusi 20-ojo amžiaus pradžioje, Stokholmo mieste. Istorija atskleidžia meilės romaną tarp Arvido ir Lidijos, kurie yra per dideli vargšai, kad galėtų susituokti. Tačiau net po daugelio metų, kai abu yra pasiturintys ir turi atskiras santuokas, mylimieji negali gyventi vienas be kito. Galiausiai viskas pasisuka melodramatišku kampu. Filmas pastatytas pagal Hjalma Söderberg romaną „Rimtas žaidimas“. 2016 metais Kaburgo romantinių filmų festivalyje filmas buvo nominuotas „Grand Prix“ apdovanojimu.
2016 metais Kanų filmų festivalyje Auksine palmės šakele nominuotas belgų režisierių Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne filmas „Nepažįstamoji“ (The Unknown Girl / La Fille inconnue, 2016) Marijampolės kino teatre „Spindulys“ bus rodomas kovo 21 dieną 17.45 val.
Filmo herojė Ženi Davan vadovauja klinikai Lježo priemiestyje. Vėlų vakarą pasigirsta skambutis į duris, bet ji sulaiko duris atverti pasiruošusį praktikantą, nes darbo valandos jau seniai baigėsi. Net išeidami namo po ilgos darbo dienos jaunuoliai nieko nepastebi. Kitą rytą atvyksta du policijos pareigūnai, prašydami parodyti saugos kamerų įrašus. Daktarų nuostabai, praėjusią naktį prie pastato buvo rastas negyvos paauglės kūnas. Iš vaizdo įrašų paaiškėja, kad tai buvo jauna persekiojama prostitutė, desperatiškai ieškanti pagalbos. Įvykio sukrėsta Dženė siekia išsiaiškinti merginos tapatybę, jos mirties priežastį bei numalšinti kaltės jausmą.
Talentingo vengrų kino kūrėjo Szabolcs Hajdu filmas „Šeimos šventė“ (It’s Not The Time Of My Life / Ernelláék Farkaséknál, 2016) Marijampolės kino teatre „Spindulys“ bus rodomas kovo 22 dieną 17.45 val.
Vėlų vakarą Esterą, jos vyrą Farką (vaidina rež. Szabolcs Hajdu) ir sūnų Bruną užgriūva netikėti svečiai. Esteros sesuo Ernela su šeima po nesėkmingo bandymo įsikurti Škotijoje pasirodo prie jos namų durų. Bendras seserų šeimų gyvenimas nė iš tolo neprimena idiliškos vienovės. Nors Ernela džiaugiasi priėmimu, tačiau sesės nuolat dėl ko nors nesutaria. Iškyla klausimas, kiek ilgai iškęs Esteros šeima ir kaip Ernelos šeima išspręs savo problemas. 2016 metais Karlovi Varų kino festivalyje filmas „Šeimos šventė“ laimėjo geriausio aktoriaus (Szabolcs Hajdu) apdovanojimą ir „Krištolinį gaublį“ už geriausio filmo nominaciją, Miškolco tarptautiniame kino festivalyje laimėjo publikos apdovanojimą.
*******
Europos šalių kino forumo SCANORAMA filmai Marijampolėje
Kino teatre „Spindulys“
Kovo 17–22 d. 17.45 val.
Bilieto kaina – 2,50 Eur. Bilietus galima įsigyti kino teatro kasoje arba internetu www.spinduliokinas.lt
Informacija teikiama tel.: (+370 343) 54787
Apie SCANORAMĄ:
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ yra vienas didžiausių ir svarbiausių kino renginių Lietuvoje. 2003 metais įkurtas kino festivalis prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas ir iš pradžių į kino teatrų sales traukė išskirtinai skandinaviško kino gerbėjus. Užmezgusi stiprius draugystės ir bendradarbiavimo ryšius su svarbiausiais Europoje vykstančiais Šiaurės šalių kino festivaliais (Ruano kino festivaliu Prancūzijoje, Liubeko Vokietijoje, Geteborgo Švedijoje ir kt.), netrukus „Scanorama“ tapo didžiausiu Šiaurės šalių kino forumu Baltijos regione.
Dar po trejų metų „Scanorama“ tapo tarptautinio Europos kino festivalių tinklo „Alliance of Central and East European Film festivals” nariu, o nuo 2006 metų pradėjo bendradarbiavimą su Austrijoje įsikūrusiu Tarptautiniu Linco kino festivaliu „Crossing Europe“.
Sparčiai augdama, plėsdama savo geografinį lauką ir sulaukdavusi vis daugiau žiūrovų, 2009 metais „Scanorama“ tapo visos Europos šalių kino forumu. Ir nors dabar festivalio programoje geografija išsiplėtė, „Scanorama“ nepamiršta savo ištakų – ryšys su Šiaurės Europos šalimis, kurių filmai tapo reikšmingu impulsu formuojant festivalio tikslus ir vertybes, ir šiandien yra svarbus „Scanoramos“ akcentas.
Skandinaviška kultūra alsuojanti „Scanorama“ – tvirtų moralinių nuostatų festivalis, investuojantis į kokybę, o rodomais filmais puoselėjantis etines ir profesines vertybes. Prieštaraudama įsišaknijusiam komerciniam skoniui, „Scanorama“ nuo pat pradžių laikėsi tvirtų programos formavimo ir filmų atrankos kriterijų. Festivalis kritiškai žvelgia į nūdienos paviršutiniškus poreikius ir savo pavyzdžiu siekia įrodyti atskirtį tarp komercinės ir meninės sėkmės.
„Man – 25-eri. Esu komunikabilus, draugiškas, pozityvus, gana valingas jaunas vyras, įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse pasiekęs gana įspūdingų rezultatų, tačiau po vaikystėje patirtos avarijos turintis fizinę negalią (nenorėčiau atskleisti kokią). Aplinkiniai mane vertina (bent jau vertino) už drąsą, kūrybiškumą, stiprybę, pasiekimus, nepaisydami mano turimos negalios.
Vis dėlto negalėčiau savęs vadinti laimingu. Noriu mylėti, jaustis mylimas, turiu daug draugių, tačiau trokštu tos vienintelės merginos, kurios, deja, mano gyvenime taip ir nėra. Sakysite, ne visiems sekasi meilėje? Sutinku, ir dėl to nesikreipčiau į jus pagalbos. Bėda ta, kad jei galiu savyje amžinos meilės poreikį ir numalšinti, su siaučiančiomis hormonų audromis susidoroti sekasi sunkiai. „Sperma spaudžia smegenis“, – tokia gan vulgaroka metafora tapo mano gyvenimo realybe. Būtent tokiomis akimirkomis visiškai nesivaldau. Socialiniuose tinkluose kalbinu savo drauges, tačiau būtent tada nevalingai pokalbį suku link galimo ar bent jau virtualaus sekso. Žinoma, mano draugės lieka šokiruotos, tačiau tuomet, kai jos draugiškai bando mane nuraminti, tarsi raudona lemputė galvoje užsidega ir visiškai netenku sveiko proto: apipilu jas, drauges, moteris, iš kurių kai kurios pagal amžių man ir į mamas tiktų, pačiomis gašliausiomis fantazijomis, įsivaizduoju šalia savęs jas nuogas, matau, kaip intymiai jas glamonėju, kaip… Žinoma, visa tai joms ir sakau, ir rašau. Po tokių proveržių tarsi išsikraunu, tačiau vėliau ateina pabudimas. Gėda būna tokia didelė, kad nenustoju savęs graužti iki kito karto, kai vėl „smegenis ima spausti sperma“… Ar bereikia sakyti, jog ne viena iš tų draugių nuo manęs nusigręžė, o aš iš draugiško, linksmo virtau gėdos ir kaltės graužiamu maniaku, vis besidairančiu sau naujos aukos?.. Prašau, patarkite, kaip man išsivaduoti iš šio pragaro“, – savo skaudulius išpažįsta Rimantas (Marijampolė).
Psichologės komentaras
Skaitant šią situaciją, kyla keletas minčių. Suprantami jauno vaikino kūniški poreikiai, tačiau, atrodo, jog juos tenkinti pasirinktas tiek save, tiek kitus gluminantis būdas.
Galbūt vaikinui padėtų išteisinta visuomenės akyse (ankstesniais laikotarpiais vadinta iškrypimu) masturbacija, kuri nežeistų ir paties, ir santykių su moterimis nesugadintų. Šituo aspektu galėtų padėti ir seksologo konsultacija.
Kita, kas ateina į galvą, tai vaikinui reikėtų mėginti suprasti, kodėl, žinodamas, jog tai bus nepriimtina daugumai pažįstamųjų, vis tik vaikinas tęsia, lyg pats to ir nenorėdamas, savotišką moterų žeminimą? Gal tai ir yra nesąmoningas, mažai suvaldomas elgesys, tačiau mes tam ir turime sąmonę, kad ją naudotume. Taigi kas būtų sąmoningiau? Vaikinas galėtų parašęs minimo turinio žinutes jų tiesiog spontaniškai ir tuoj pat nesiųsti, o būtinai prisiversti jas paskaityti dar kartą po kokios valandos. Tuomet, ko gero, norai išsiųsti gali būti pasikeitę.
Kita šio nesąmoningo elgesio (tokiu būdu patenkinti savo poreikius) dalis integruoja savyje jau minėtą nesąmoningą norą pažeminti moteris. Tai būtų klausimas, į kurį vaikinui atsakyti padėtų jo asmeninės istorijos analizė. Analizė padėtų suprasti ir artimos draugės suradimo problemiškumą.
Vilma VĖLYVIENĖ,
psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el.paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.
Kovo 2–10 d. Kalvarijos viešojoje bibliotekoje vyko 2017 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso ,,Sidabro vainikėlis“ vietinio rato darbų paroda.
Konkursui darbus pristatė Kalvarijos, Sangrūdos gimnazijų ir Akmenynų, Jungėnų, Liubavo Juozo Montvilos pagrindinių mokyklų mokiniai.
Į regioninio turo parodą, kuri vyks nuo kovo 13 d. iki gegužės 3 d. Marijampolės kultūros centre, atrinkti Kalvarijos sav. Liubavo Juozo Montvilos pagrindinės mokyklos mokinių darbai: Emilijos Baliulytės ,,Siuvinėtos servetėlės“ ir Samantos Miknaitytės ,,Sodas“ (mokytoja Zenona Valentienė), Jungėnų pagrindinės mokyklos mokinio Gedimino Skroblo ,,Medžio skulptūra“ (mokytojas Gintautas Kazlauskas), Sangrūdos gimnazijos IIIG klasės mokinės Gintarės Čepulionytės medžio dirbinių kolekcija (mokytoja Dalia Paškevičiūtė) ir Kalvarijos gimnazijos IIb klasės mokinio Volodymyr Krasitskyy medžio drožybos darbas ,,Skrynia“.
„Būk mokinys! Stenkis labiau, negu kiti mano, kad reikėtų. Pasitikėk labiau, negu kiti mano esant išmintinga. Būk naudingas labiau, negu kiti mano esant praktiška. Tikėkis daugiau, negu kiti mano esant įmanoma.“
sultinio ir viską užpilkite patroškintomis daržovėmis iš keptuvės. Kai daržovių ir lęšių troškinys užvirs, puodą uždenkite ir ant labai mažos ugnies virkite, kol lęšiai suminkštės (maždaug 30 min.). Lęšių ir daržovių troškinys jau ir paruoštas – galima valgyti. Bet… Juk mūsų rubrika vadinasi „Neskaičiuojantiems kalorijų“!
svogūną, česnakus, susmulkintą rozmariną ir pakepiname. Vėliau dedame mėsos faršą, prieskonius, o faršui apskrudus, supjaustytus pievagrybius bei keletą susmulkinto jalapeno griežinėlių (galima ir aštriosios ankštinės paprikos). Patroškiname viską dar apie 8–10 min. Turime du atskirus patiekalus, 
kuriuos, baigę gaminti, sumaišome kartu viename inde ir dedame lėkštėn. Kam patinka aštresnis patiekalas, jalapeno griežinėlių galima įsidėti sau papildomai. Labai sotu ir nepakartojama. Skanaus!
krapus, Provanso žolelių bei vištienos prieskonius, maltų juodųjų pipirų. Viską lengvai permaišome. Į kepimo indą įtiesiame foliją, pašlakstome aliejumi ir sudedame pievagrybių galvutes. Į pievagrybius sudedame paruoštą įdarą, ant viršaus pabarstome kmynais ir uždedame gabalėlį parūkytos šoninės ar 
lašinukų. Šauname ruošinį į iki 220 laipsnių įkaitintą orkaitę 30–35 minutėms. Iškepus užkandėlei, sėdame ir ragaujame. Tai gali būti ir pagrindinis patiekalas su virtomis bulvėmis, ir užkandėlė prie kitų gaminių. Kepant kepimo inde išsiskirs aromatingas sultinys – neišpilkite jo. Supilkite į anksčiau gamintą sriubą ar panaudokite jį padažų gamybai. Kotelių taip pat neišmeskite – juos panaudosite gamindami kitus patiekalus.
