Šeštadienis, 16 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 226

    Ten, kur gaudžia medžioklės ragas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    …Juos ir jų pomėgį, neretai tapusį ir gyvenimo būdu, šiuolaikinė visuomenė vertina gana prieštaringai. Vis tik šįkart nesivelsime į moralines-etines dilemas „už“ ar „prieš“, kaip paprastai nemojuojame kovos kirviais prekybos centruose ar turgavietėse, ant prekystalių išvydę išdėliotą skerdieną  (užaugintą vadinamuose biofabrikuose, kur vargšas kalakutas, iki tapdamas būsimu kepsniu, net miega stovėdamas, ar jaukiame kaimo tvartelyje, kur šeimininkas iki lemtingos dienos kiekvienąkart paršeliui atnešdamas ėdalo ir paausį pakaso).

    Šiais laikais medžioklė labai skiriasi nuo pirmykščių bendruomenių medžioklių, būtinų prasimaitinimui, skiriasi ir nuo iškilmingų didikų pramogų, trukdavusių ilgai ir plačiai. Bet ji tebėra gyva, net labai gyva! Statistika skelbia,  jog Lietuvoje yra apie 30000 medžiotojų, kitaip tariant, medžioja kas 140-tas šalies gyventojas (skaičiai palyginimui: Kipre kas ketvirtas žmogus medžioja, Suomijoje – kas vienuoliktas, Belgijoje – kas 500-as).

    „Mūsų savaitė“ kartu su Marijampolės medžiotojų klubu „Tauras“ Buktos mišką „naršė“ paskutinįjį šių metų sausio šeštadienį, arba kitaip – paskutiniąją kolektyvinės šio sezono medžioklės dieną, stebėjo tos dienos medžioklę, medžiotojų bendravimą bei sekė jų tradicijas, kurios, anot pačių medžiotojų, dar tik kuriamos…  

    Marijampolės medžiotojų klubas „Tauras“: vizitinė kortelė

    Klubas, įkurtas 1993 m. balandžio 13 d. Liudvinavo medžiotojų būrelio (įkurto 1968 m.) pagrindu, yra vienas iš Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ įkūrėjų. 2002 m. spalio 2 d. prie „Tauro“ klubo prisijungė kaimyninis „Orijos“ medžiotojų būrelis. Klubo narių skaičius šiuo metu – 66.

    Medžioklės plotai – apie 15000 ha Marijampolės–Kalvarijos plento riba iki degalinės „Lukoil“, esančios už Kalvarijos, kita riba eina Šešupės riba. „Tauro“ medžiotojai gali džiaugtis turtingais medžioklės plotais: čia esama visokių žvėrių, kokių tik yra Lietuvoje (briedžių, šernų, elnių, kiškių…).

    Klubo medžioklės plotuose medžioklei tykojant yra pastatyta 56 stacionariniai ir kilnojami tykojimo bokšteliai, įrengtos 2 veterinarijos reikalavimus atitinkančios pirminio žvėrienos apdorojimo aikštelės. Buktos miške įrengtos 2 šėrimo aikštelės (pašarams naudojami cukriniai runkeliai, kukurūzai, kviečiai), kuriose yra laižyklos. Ne medžioklės sezono metu vyksta budėjimai ir reidai medžioklės plotuose.

    Klubas turi savo emblemą, kuri nešiojama ant rankovės, vėliavą. Medžioklių organizavimui naudojamas medžioklės ragas.

    Klubas aktyviai dalyvauja Sūduvos medžiotojų sąjungos organizuojamose medžiotojų šventėse, daugelis klubo narių, pvz., Gedvydas Pėtelis, Kęstutis Tamošiūnas, Saugirdas Pėtelis, Saulius Paknys, yra tapę šventėse organizuotų varžybų nugalėtojais ir prizininkais.

    Klubas padeda organizuoti medžioklinių šunų lauko bandymus, kadangi turi šaudyklą, rengia ir  šaudymo varžybas.

    Finalinė šių metų sezono kolektyvinė medžioklė

    Sausio 30-osios rytas. „Mūsų savaitė“ kartu su „Tauro“ klubu, kaip minėta, pasineria į finalinę kolektyvinę šio medžioklės sezono medžioklę.

    …Medžiotojai renkasi savo būstinėje – aikštelėje Buktos miške, kurioje yra ir jų namelis. Medžioklės rago garsas visus medžiotojus sukviečia į rikiuotę (netoliese būriuojasi ir šviesą atspindinčiomis liemenėmis pasipuošę varovai). Pakeliama vėliava (ši garbė tenka geriausiam praėjusios medžioklės medžiotojui), iškart po to medžioklės vadovas (tąkart – klubo vadovas Ričardas Juknelis) duoda nurodymus: šįkart bus medžiojami šernai, lapės, kiškiai, kiaunės, mangutai.

    Pirmasis varymas. Medžiotojai su varovais viena linija pasiskirsto po medžioklės plotą: vieni – tykoti grobio, kiti – jį atvaryti (atstumas tarp varovų ir medžiotojų – kilometras). Varovai viena linija šūkčiodami (taip baidydami žvėris) artėja link medžiotojų. Pasigirsta šūvis (miške tas garsas tiesiog kurtinantis), kitas, trečias… Pagaliau varovai susitinka su medžiotojais. Pirmojo etapo pabaiga. Dabar – rezultatų skaičiavimas. Taiklaus būta vienintelio šūvio: jo metu kulka pakirto net du šernus. Sėkmingojo šūvio savininkui Aleksandrui Lomovui tuoj pat už kepurės užkišama eglės šakutė – jis kol kas šios medžioklės karalius. Antrasis varymas. Medžiotojai automobiliais keliauja jau į kitą medžioklės plotą. Tvarka ta pati: vienoje linijoje tam tikru atstumu vienas nuo kito išsirikiuoja tykoti medžiotojai (eilės tvarką lemia burtai – medžioklės vadovo mestas į viršų šovinys, kurio galas nukritęs atsisuka į „nr.1“, toliau – jau eilės tvarka), už kilometro priešais juos – varovai. Šįkart taiklųjį šūvį paleidžia ir pakerta kiškį vyriausias medžioklės dalyvis Vytautas Dambrauskas (g. 1928 m.). Trečiasis ir paskutinysis medžioklės varymas (taip pat kitoje vietoje) tuščias. Medžioklė (taip pat ir kolektyvinis jos sezonas) baigta. Medžiotojai sugrįžta į namelį. Vėl iškilminga medžiotojų rikiuotė, tradiciškai apdovanojamas šios medžioklės karalius (medžiotojas arba daugiausiai žvėrių nušovęs, arba didžiausią žvėrį) – Aleksandras Lomovas, vienu šūviu du šernus patiesęs, taip pat viso sezono karalių karalius – Vaidotas Sadauskas. Ypatingai pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas – jam suteikiama garbė nuleisti vėliavą. Nuaidi dar vienas šūvis – patrankos: juo skelbiama ir kolektyvinės medžioklės pabaiga, ir atiduodama pagarba vyriausiajam medžiotojui, jau atsisveikinančiam su medžiokle. 

    Iš arčiau: medžiotojai

    Klubo vadovas Ričardas Juknelis pateikė šio medžioklės sezono statistiką: per sezoną (kolektyvinės medžioklės sezonas – nuo spalio 15 iki vasario 1 d.) įvyko 18 medžioklių (su varovais ir be – medžiojant kiškius), sumedžioti 2 briedžiai, 44 stirnos, 30 šernų, 75 pilkieji kiškiai, 10 lapių, 10 bebrų.

    Medžioklė su varovais baigėsi, nors individuli – tykojant iš bokštelių ir sėlinant – tęsiasi iki balandžio 15 d., o šernai, lapės apskritai ištisus metus medžiojami.

    Nuo 1997 m. medžiojantis R. Juknelis, kurio didžiausias sumedžiotas žvėris – briedis, savo aistrą aiškina ir poreikiu pažinti gamtą, gyvūnus, taip pat neslepia, jog medžioklė – seniausias žmonijos užsiėmimas, iki šiol ne vienam vyrui (netgi ne vienai ir moteriai!) kaitinantis kraują…

    Susipažinkime dar su keliais „Tauro“ medžiotojais.

    Gedvydas Pėtelis, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ valdybos pirmininkas, daug metų vadovavęs ir „Tauro“ klubui, taip pat ir – „Sūduvos“ medžiotojų sąjungai, aktyviai medžioja jau 34 metai, turi visas medžiotojo kvalifikacijas: medžioklės trofėjų ekspertas, kinologas ekspertas, daug metų dirbęs ginklų parduotuvėje ginklininku. Sumedžiojęs visus įmanomus žvėris – taip pat ir vilką. Didžiausias sumedžiotas žvėris – briedis, mažiausias – kiaunė. Medžiojęs  ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje (ten – paukščius: tetervinus, kurtinius, perkūno oželius). „Medžioklė man – gyvenimo būdas, pastaruoju metu – pomėgis, – sako G. Pėtelis, – į medžioklę einu pailsėti. Medžioklė – kaip bacila, tūnanti nuo senų laikų, ir nežinia, kada ji išlįs. Štai vienam žmogui ji išlindo sulaukusiam 74 metų! O būna, kad medžioklė žmogui neprilimpa arba šeimyninės aplinkybės neleidžia: juk su moterimi pyktis – tas pats kas paršiuką kirpti: vilnos nėra, o žviegimo – ant viso kaimo.“

    Vytautas Dambrauskas (g. 1928 m.) medžioklei atidavęs net 70 savo gyvenimo metų! Paskutinė „Tauro“ kolektyvinė sezono medžioklė šiam žmogui buvo ir paskutinė jo medžioklė: tądien jis, kaip medžiotojas, atsisveikino su draugais, ginklais ir mišku… V. Dambrauskas, buvęs Marijampolės pedagoginės mokyklos kūno kultūros dėstytojas, medžioti pradėjęs nuo18 m. „Tai šeimos genuose užkoduota, – sako medžiotojas veteranas, – mano tėvas nuo piemens su šautuvu rankose, su šautuvu jis ir mirė… Taigi ir man medžioklė nuo mažens buvo labai įprastas dalykas. Vos 18 metų jau medžiojau oficialiai: paruošoms kailius teikdavau, vėliau tai tapo pomėgiu“. Paskutinioji V. Dambrausko medžioklė jam, kaip minėta, buvusi itin sėkminga. „Dievulis man kiškutį siuntė!“ – džiaugėsi medžiotojas gražiu ir pakiliu išėjimu iš pomėgio, kuriame virė, kaip minėta, net 70 metų!

     „Medžiotojas esu jau per 20 metų, nors su ginklu elgtis moku nuo 15 metų: tuomet pradėjau lankyti kulkinio šaudymo būrelį, – mintimis dalijasi ir medžiotojas Petras Šapalas. – Man medžioklė – savotiškas gyvenimo būdas, atsipalaidavimas, bendravimo su gamta ir kitais žmonėmis galimybė. Tai ir romantika, kuri, deja, iškart pasibaigia vos tik ką nors sumedžioji… Taigi būtent dėl to medžioklėje man žvėries nušovimas iš tiesų nėra pagrindinis dalykas: svarbiausia man – pats tykojimas, laukimas, gamtos pažinimas. Apmaudu, jog visuomenėje egzistuoja negatyvus požiūris į medžiotojus. Mes juk nesame žudikai, be to, gamtai ne tik nekenkiame, bet padedame: rūpinamės žvėrių šėrimu šaltuoju metų laiku, gyvūnų selekcija – silpnus, ligotus gyvūnus pašaliname.“

    Medžioklės tradicijos: ir paveldėtos, ir tebekuriamos 

    Medžiotojai turi savo dieną. Lapkričio 3-oji, arba Hubertinės, minima kaip Medžiotojų diena. Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas, kurį globojusi lietuvių pagonių medžioklės deivė Medeinė.  Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis, mat šis šventasis laikomas medžiotojų globėju. Legenda pasakoja, jog VII amžiuje gyvenęs Burgundijos hercogo Huberto sūnus jaunystėje mėgęs kraugerišką medžioklę ir puotas. Apreiškimas aistringą medžioklį pagavęs vieną šv. Kalėdų vakarą, kai jis išjojęs medžioti pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jaunuolis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jis atsisakė aukštų titulų, gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, pasinėrė į religinę praktiką, o savo buvusių medžioklių plotuose įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga, po mirties paskelbtas šventuoju.

    Marijampolės „Tauro“ medžiotojams Hubertinės – labai svarbi diena. Apskritai šio klubo žmonės tradicijoms skiria išties didelį dėmesį. Neįsivaizduojama čia pradėti ir užbaigti medžioklės be iškilmingos rikiuotės, medžioklės rago ar medžioklės karaliaus rinkimo, neįsivaizduojama medžioklė ir be medžioklės šunų, tikrų medžioklės „asų“, pėdsekių, greitai surandančių nušautą žvėrį ir ištikimų savo šeimininkų pagalbininkų (kaip anekdotą „Tauro“ vyrai pasakoja apie Mindaugo Genevičiaus šunį, neradusį paežerėje nušautos anties, tačiau nenorėjusį nuvilti šeimininko ir atvilkusį jam… apie 2 kg karpį…).  Pamažu čia įsišaknija ir gyvūnų pagerbimo tradicija, kurios ištakos siekia senuosius laikus: po visų medžioklių aikštelėje žvėrys yra išguldomi pagerbimui, ant žaizdų uždedamos eglių šakelės, o keturiuose aikštelės  kampuose užkuriami laužai…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Medžiotojai rikiuojasi medžioklei. Medžioklės vadovo nurodymai. Pakeliama klubo vėliava. Lengvu žingsniu - į medžioklę! Ir varovas, ir jo šuo - su ryškiomis liemenėmis. Miške. Medžiotojas Petras Šapalas. Po pirmojo taiklaus šūvio. Aleksandras Lomovas vienu šūviu patiesė du šernus. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojui Vytauto Dambrauskui "Dievulis atnešė kiškutį". Po medžioklės. Po medžioklės. Po medžioklės. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Klubo vėliavą nuleidžia medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Taip pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Taip pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Pirmame plane – medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Patrankos šūvis skelbia šio sezono kolektyvinės medžioklės pabaigą. Patrankos šūvis skelbia šio sezono kolektyvinės medžioklės pabaigą. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vytautas Žukauskas – Sūduvos krašto metraštininkas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Daugeliui iš Suvalkijos kilusių fotografų Vytautas ŽUKAUSKAS (1940–2016) buvo mokytojas ir draugas. Jis   buvo rajoninio laikraščio ,,Naujasis kelias“ (dab. ,,Suvalkietis”) fotografas, TV Suvalkijos regiono ilgametis   teležurnalistas, ,,Sūduvos” fotoklubo pirmininkas, daug nuveikė, kad tuometinio Kapsuko (Marijampolės) kultūrinis gyvenimas, per karą sunaikinta fotografų bendruomenė tolydžio būtų atkuriama, renkamas ir saugomas fotografijų paveldas, puoselėjamos bendruomeniškumo tradicijos.

    Daugiau nei keturis dešimtmečius jis šio regiono metraštį kūrė fotografuodamas laikraščiui, fotoparodoms, o vėliau – filmuodamas ir kurdamas tekstus telesiužetams LTV.

     Mane jis paskatino rinktis žurnalistiką, fotografiją, už tai aš jam dėkingas. Kaip pedagogas, iš kitų sovietmečio profesionalių vidurinės mokytojų jis išsiskyrė tuo, kad kiekviname jaunuolyje jis sugebėdavo pastebėti jo gabumus, polinkius ir tarsi pakylėdamas ragino lavinti savo polinkius, kūrybiškumą, siekti trokštamo tikslo.

    Į žurnalistiką ir fotografiją, duodamas pradžiamokslį ir patarimus, palydėjo Algį Palionį, ilgametį ,,Eltos” fotokorespondentą, savaitraščio ,,Monitorius” redaktorių, mane, šių eilučių autorių (,,Komjaunimo tiesa”, ,,Vakarinės naujienos”, ,,Vyzdys”), fotografus Zenoną Nekrošių (,,Atgimimas”, ,,Lithuania in the world”), Romą  Vilčinską (,,Naujasis kelias”), Bronių Krakauską. O chirurgui G. Olekai, geologui E. Butėnui ir daugeliui kitų fotobūrelyje ir klube pamėgta fotografija išliko rimtu hobiu visam gyvenimui.

    V. Žukauskas gimė 1940 m. Lazdijuose, tačiau karo ir pokario neramumų bei pavojų atblokštas vaikystę, jaunystę ir brandos metus praleido Marijampolėje, mieste prie Šešupės. Čia mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto diplomą. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse.

     Niekuo nebuvo ypatinga Marijampolė. Jeigu vertintume carinės imperijos ar kitais geokriterijais, Marijampolė (Kapsukas) buvo provincijos miestas prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą su viena pagrindine gatve, kuri cariniais metais ir vadinosi Varšavskaja. Vėliau buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto, pervardinta vaduotojo generolo I. Černiachovskio vardu, vėl Vytauto… Vardai, viršininkai, pastatai keitėsi, daug unikalių miesto pastatų buvo sugriauta ne tik per karą, bet ir sovietmečiu, Atgimimo laikais. Atstatyta naujais tipiniais ,,maximų” kubais, sunaikinant paveldą, miesto charakteringumą. Tačiau viena išliko nepakitę: miestas tebėra prie didžiojo tranzitinio kelio – „Via Baltic“, kuris maitina ne tik automobilių prekeivius ir kontrabandininkus, bet ir greitai atneša pažangias naujoves.

    V. Žukauskas sakydavo, kad dauguma jo herojų buvo verti pagarbos, nes išties gerai ir sąžiningai dirbo, buvo dori žmonės. Per savo žurnalistinę praktiką jam beveik neteko fotografuoti vadinamųjų nusikalstamo pasaulio autoritetų, mafijozų. To laikotarpio laikraščius imta spausdinti rotaciniu būdu ir dėl to suprastėjo spaudos kokybė: būdavo gaila ir gėda prieš herojus, kad šie savęs negalėdavo laikraštyje atpažinti. Apie operatyvumą nė kalbos negalėjo būti. Klišes veždavo gaminti į Kauną, taigi užtrukdavo savaitę…

    Laikraštis ,,Naujasis kelias” ir Sūduva fotoklubas

    vytNuo tų dienų, kai Vytautas Žukauskas, rajoninio laikraščio fotokorespondentas, aktyviai fotografavo, lamdė ir remontavo savo ne pirmos jaunystės fotokameras, jau praėjo daug metų… Išaugo nauja karta, atėjo naujas amžius… Į „chruščiovinį“, „brežnevinį“ laiką jau galime pažvelgti iš šiokio tokio atstumo. Galime iš nuotolio pažvelgti ir į ano meto fotografijas.

    Fotokorespondento darbas buvo gana monotoniškas, įspaustas į siaurus bukinančios propagandos rėmus. Kaip diena nuo nakties skiriasi to laiko ir šiandienio fotokorespondento darbas. Tuomet reikėjo nufotografuoti pirmūną vienai laikraščio skilčiai.

     Kokioje aplinkoje dirbo ano meto laikraščio korespondentai? Man teko tik epizodiškai tai patirti, kai, būdamas vos devyniolikos metų, VU studentas, žurnalistinę praktiką atlikau „Naujojo kelio“ (dab. „Suvalkietis“) redakcijoje. Mėlynanosis atsakingasis sekretorius jau po pietų būdavo girtas. Redaktorius, išmintingasis Bronius Daktariūnas, perrašinėjo kiekvieno korespondento straipsnius sakydamas, kad jie turi būti trumpi ir tikslūs, nereikia aprašinėti peizažų. Pvz., mano studento-praktikanto straipsnelius neredaguodavo, spausdindavo tokius, kokie yra, esą pasižiūrėkite, kokius „studentus-specialistus“ siunčia…

    artTais laikais korespondentas buvo partijos pasiųstas kokybės kontrolierius, tikrinantis ir aprašinėjantis, fotografuojantis, kaip vykdomi planai, direktyvos. O kai atvyksta tikrinti, rinkti medžiagos straipsniui, kolchoze jau padengtas stalas: laukia pataikaujantys pašnekovai, partijos sekretorius, komjaunimo sekretorė, stengiasi pavaišinti, kad teigiamai parašytų. O ir degtinės, ir vaišių negaila, nes lėšos eina iš kolūkio bendro katilo… Ypač didelis alkoholio krūvis tekdavo ,,N.k.” žemės ūkio korespondentui V. Stankevičiui (jis buvo senas marijampolietis, čia gimęs ir augęs, ne atėjūnas, mėgdavo pasišnekėti su jaunimu apie miesto praeitį, ypač apie vokiečių okupacinį laikmetį). Man įsiminė jo pasakotas 1941 m. epizodas. Per holokaustą išžudė žydus, Marijampolėje liko tik vienas  kirpėjas – barzdaskutys lietuvis. Stovi hitlerininkai bei jų pakalikai lietuviai eilėje kirptis ir murma nepatenkinti, kad reikia laukti. Kažkas pasakė: „Nereikėjo žydų išžudyti, tai dabar ir eilės nebūtų, ir būtumėte gražiai apkirpti…“ ,,Patylėk, prisikvaksėsi, tave patį tuoj į duobę pakasim“, – pagrasino nacių pakalikai.

    V. Stankevičius sugebėdavo „pakelti“ degtinę. Labai dažnas atvejis, kad jį, korespondentą, tiek prigirdydavo, jog namo parveždavo kaip bulvių maišą. O rytą jis vėl būdavo darbe, ir vėl rašė, ir vėl į reidą kolchozan… Buvo sunku neprasigerti…

    Tačiau Vytautas Žukauskas išgertuvių madai, alkoholizmo spaudimui buvo atsparus. Visą gyvenimą išliko  kultūringas, saikingas, inteligentiškas vadinamųjų „antidepresantų“ vartotojas. Jam atgaiva buvo kūrybinis organizacinis darbas „Sūduvos“ fotoklube, parodų rengimas, jo, kaip pedagogo, bendravimas su jaunimu fotobūrelyje. Gal todėl kūrybiškesni tarybinių laikų laikraščių fotokorespondentai šalia tiesioginio darbo dar fotografuodavo sau, „stalčiui“, fotoparodoms. V. Žukauskas daug kūrybiškumo ir energijos atidavė Sūduvos fotoklubui, rengė kūrybines ir dokumentines parodas, organizavo prizus už geriausias fotografijas, jam vadovaujant klubas buvo pasiekęs aukštą kreivę. Šis klubas buvo įkurtas 1957 m., kartu su R. Pačėsa jį V. Žukauskas atgaivino ir savo veikla galbūt nusileido tik Kauno klubui. Kuriantis fotomenininkų sąjungai ir centralizuojant fotomėgėjų bei fofografų veiklą Lietuvoje, klubai ėmė nykti. Gaila, kad taip atsitiko, tiesą sakant, išdžiūvo šaltinis, iš kurio galėtų atitekėti naujų fotografų pajėgų.

    Aštuonerius metus V. Žukauskui vadovaujant fotoklubui, jo veikla suaktyvėjo, kasmet buvo rengiamos ataskaitinės ir teminės klubo parodos, surengta pirmoji respublikinė humoristinės fotografijos paroda, vėliau ji buvo  reguliariai rengiama. Bandyta pasišaipant iš savųjų suvalkietiškų silpnybių bendradarbiauti ir su bulgarais iš Gabrovo. Užmegzti ryšiai su kaimynais Lenkijos, Elko fotokubo, Suomijos Kokolos miesto fotomėgėjais, pasikeista fotoparodomis. Sūduvos narių branduolį sudarė, kaip ir dera provincijos miestui, daktaras, mokytojas, keli inžinieriai, keli profesionalūs fotografai, keli aukštos kvalifikacijos darbininkai. Ironizuojant ,,smetoniškus“ laikus, galima būtų pasakyti, jog trūko tik vachmistro ir vaistininko. Ir susirinkdavo jie ne kortomis lošti, o parodyti savo fotografijų, aptarti naujienų, gandų, niekad negerdavo degtinės. Klubo narių gretas papildydavo fotobūrelio, kuriam vadovavo V. Žukauskas, auklėtiniai. „Seniai“  klube dažniausiai ginčydavosi, mano akimis, nepasižymėjo geranoriškumu, gailėjo vieni kitiems gero žodžio. Tik V. Žukauskas buvo kitoks, jis džiaugdavosi kitų pasiekimais, organizuodamas parodą, įsteigdavo prizus geriausioms fotografijoms, kūrė geranorišką aplinką, į klubą atvesdavo savo fotobūrelio auklėtinius.     Į klubą ateidavo ir „smetoninio“ laikmečio fotografas Stasys  Rūškys, jis vienintelis išlikęs gyvas iš Marijampolės fotografų, kiti (tarp jų M. Buhalteris, J. Vinsbergas,  J. Fridbergas ir kiti žuvo per holokaustą). S. Rūškys buvo vienintelis iš anos kartos, iš ano pasaulio išlikęs gyvas ir dalyvavo Sūduvos fotoklubo veikloje. Betgi S. Rūškys  susikūrusio Sūduvos fotoklubo veikloje dalyvavo vangiai, buvo mažakalbis, laikė šį sambūrį daugiau mėgėjų užsiėmimu, kartais ateidavo į klubo susirinkimus, rūškanai kritikuodavo kitų  klubiečių darbus. Rūškanai, nes pats buvo rūškys. O S. Rūškio fotografijos, atliktos tradiciniu, sustabarėjusiu studijiniu ateljė būdu, taip pat daugumai klubo narių atrodė nebeįdomios, nors ir gerai techniškai atliktos. Prieškario Marijampolės fotografijos, nors jų autoriai buvo išžudyti, išliko. Ir klube jomis buvo domimasi. Patyliukais buvo kalbama, kad žymiausias  marijampoliečio M. Buhalterio mokinys Izraelis Bidermanas (pasaulyje žinomas  pseudonimu Izis), emigravęs į  Prancūziją, tapo žymiu fotografu Vakaruose, apie  Paryžių yra išleidęs 11 autorinių fotoalbumų.

    Daugiausiai prieškario fotografijų surinko inžinierius A. Senkaitis, chirurgas P. Zaronskis. Tačiau ne viską  tuomet buvo galima rodyti, sovietinė cenzūra draudė Lietuvos kariuomenės, „smetoninio“ valstybingumo, religinius, vaizdus. Tačiau V. Žukausko rūpesčiu buvo surengta retrospektyvinė  fotoparoda „Kapsukas (Marijampolė) vakar ir šiandien“, sulaukusi didelio susidomėjimo. Vėliau, jau dabartiniais laikais,  panaudojant mūsų fotoklubo veteranų P. Zaronskio, V. Gulmano ir mano surinktą medžiagą pavyko išleisti  fotoalbumą „Senoji Marijampolė fotografijose“, kuris turi nemažą pasisekimą, išėjo du leidimai. Čia sutilpo beveik visos prieškario Marijampolės fotografų M. Buhalterio, J. Vindsbergo, J. Fridbergo, Tezbos, S. Rūškio, J. Miežlaiškio fotografijos, kurias išsaugojo žmonės savo šeimyniniuose fotoalbumuose. Jeigu nebūtų Sūduvos fotoklubo veiklos, tai tokie leidiniai vargu ar būtų pasirodę.  Kiekvienam derliui būtina paruošti dirvą. Tai Sūduvos fotoklubo, pirmiausia V. Žukausko, šviesa subrandino tokių retro istorinių leidinių idėją, kuri pirmoji užgimė Suvalkijoje.

    Archyvas

    gatŠiandien svarbu įvertinti gausų V. Žukausko fotoarchyvą, tačiau esu įsitikinęs, kad yra daug vertingos medžiagos. Tai miestų ir miestelių, kaimo gyvenviečių vaizdai. Kaip ir daugelio fotografų archyvą, negatyvus, pirmiausia reikėtų sutvarkyti (gaila, kad daugelis fotografų netinkamai saugo savo turtą – negatyvus. Pvz.,  amerikiečių portretų meistras Karschas savo negatyvus, gerai supakuotus, saugojo banko seife). Kai kurie V. Žukausko darbo pirmūnų portretai, daryti laikraščiui ir kolūkių garbės lentoms, turi meninio apibendrinimo jėgos, nes turi laikmečio dvasią, atributiką, juos galbūt tinkamai įvertins vėlesni fotografijos ir kultūros tyrėjai. Tai galima pasakyti ir apie filmuotą Sūduvos regiono kino dokumentiką.

    Negaliu nepaminėti įspūdingų rūmų Miesto sode, kur susirinkdavo fotoklubo ir fotobūrelio nariai. Sovietmečiu buvusieji vyskupijos rūmai buvo paversti moksleivių kūrybos namais, tai buvo galbūt šviesiausias pastato laikotarpis. Kažkada originalios architektūros pastatą suprojektavo G. Lansdbergis-Žemkalnis. Pastato istorija yra nevienalytė, dramatiškai turtinga: vokiečių okupacijos metais  čia – gestapo būstinė, pokario metais – NKVD  štabas su kalėjimu rūsiuose. Daugybė niekuo nekaltų žmonių iš čia buvo pasiųsta myriop, į Sibirą. Tačiau mums, jaunimui, tokių liūdnų istorijų apie moksleivių namus niekas nepasakojo. Mes džiaugėmės, kad galime kurti, eksperimentuoti. Fotobūrelyje buvo tarsi kuriama fotoreligija, savotiškas fotografijos kultas, kažkas panašus į krepšinio kultą. Buvo noras tapti kūrėjais, išsiskirti iš kitų, tapti svarbesniais negu esame. Tai skatino ir aplinka: šalia veikė muzikos mokykla, smuiko garsus nustelbdavo altas, kažkas barškindavo pianinu, o mes rūsyje ryškindavome fotojuotas, gaminome cheminius tirpalus. Mūsų vadovas ir mes, moksleiviai, iš buvusios vyskupijos rūsio, dvokiančio drėgme ir oksiduotais ryškalais, kupini samurajiško fanatizmo, stengėmės įveikti savo nevisavertiškumo jausmus, ir fotografavimas tapo saviraiškos forma, gyvenimo būdu. Kiekvienas nedidelis pasisekimas mums buvo tikras džiaugsmas.

     …Tuo metu buvo ruošiamasi V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms. Partijos draugams palaiminus, fotoklubo nariai taip pat paskyrė parodą didžiojo revoliucijos vado metinėms. Tai buvo viena iš daugelio prisitaikymo formų, niekas per daug giliai širdin ideologijos nepriimdavo. „Leninui – 100“, „Leninui – 100“ – visur ant sienų kabojo reklaminiai skydai, o žmonės  juokaudavo: ,,Reikia ir drg. Leninui įpilti 100 g degtinės“.

     Vadinamasis išsivysčiusio socializmo laikotarpis nuėjo į praeitį,  gatvėse jau nematome „žiguliukų“, o mūsų metraštininkų fotografijose išlieka sustabdytos akimirkos. Fotografui ir teležurnalistui Vytautui Žukauskui  per ilgą kūrybinę biografiją teko laimė rašyti turtingą vaizdų dokumentinį metraštį ir iš sovietmečio, ir Atgimimo laikmečio įvykių. 

    Valentinas JURAITIS

    www.vyzdys.com

    Autoriaus nuotraukoje – fotografas ir kino operatorius Vytautas Žukauskas 2005 m.

    Susijęs straipsniai:

    Atsisveikinome su Vytautu Žukausku

    Vytautas Žukauskas: žmogus, paskyręs gyvenimą televizijai, spaudai ir fotografijai (video reportažas)

    Karlosas Ruisas Zafonas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Pavydas – vidutinybių religija. Jis suteikia jiems jėgų, atliepia iš vidaus juos graužiantį nerimą, galiausiai supūdo jų sielą ir leidžia pateisinti miesčioniškumą ir gobšumą, ir jie ima tikėti, kad dorybės ir dangaus vartai atsivers tik tokiems kaip jie. Jie eina per gyvenimą nepalikdami jokio pėdsako, tik suktus ketinimus pažeminti, pašalinti ir, jeigu įmanoma, sunaikinti tuos, kurie jau vien savo kitonišku gyvenimu parodo jų dvasios ir proto menkumą bei ištižimą. Laimingas tas, kurį aploja kvailiai, nes jo siela niekada jiems nepriklausys“.

    Meilės anatomija, arba Ką reikia žinoti apie labiausiai geografiškai paplitusį jausmą

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    3

     

    Psichoterapeutai juokauja, kad meilės bėdos neleidžia išnykti jų profesijai. Kai žmonės jaučiasi mylintys ir mylimi, bet kokios bėdos nėra tokios sudėtingos ir nepakeliamos. Taigi šįkart pakalbėkime apie meilę.

    Įsimyli ne tik žmonės – vienas kitą myli ir paukščiai, ir bitės, netgi dresuotos blusos.

    Ir ne kartą visi esame savęs paklausę – kaip ir kodėl mus apima tas jausmas, dažnai vedantis per kančias arba verčiantis elgtis neracionaliai? Visa tai gali atrodyti esą už logiško aiškinimo ribų, tačiau iš esmės atsakymas į šiuos klausimus yra beveik žinomas…

    Vienas iš dešimties pasaulio žmonių šiuo momentu yra kažką beprotiškai įsimylėjęs. Meilė yra labiausiai geografiškai paplitęs jausmas. Amerikiečių apklausos duomenimis, tik penki iš tūkstančio apklaustųjų sakėsi niekada nemylėję, o likusieji prisipažino bent kartą gyvenime pasidavę šiam jausmui. Taigi kas yra ta euforija, vadinama meile? Į šį klausimą yra atsakinėję ne tik psichologai ar poetai, racionalų atsakymą bandė pateikti ir biologai, ir anatomai. Pavyzdžiui, zoologai meilę aiškina gyvūnų elgesio stebėjimais paremtomis išvadomis apie organizmo biochemiją.

    Adrenalinas – sąlyga įsimylėti?

    Pirmiausiai tai, kad esate sujaudinti kito žmogaus, išduoda jūsų akys: adrenalinas išplečia akių lėliukes. Tai aštrina ir mūsų regėjimą. Štai renesanso epochos italų dailininkai, norėdami paaštrinti savo regėjimo pojūtį, į akis prisilašindavo lėliukes plečiančių beladonos lašų.

    Neseniai amerikiečiai pabandė tai įrodyti kitu metodu – daugeliui vyrų buvo rodomos paeiliui dviejų moterų dvynių nuotraukos – vienos paprasta akių išraiška, kitos – su išplėstais vyzdžiais. Vyrams labiau patiko mote ris su išplėstomis akių lėliukėmis. Vėliau tyrimais buvo įrodyta, kad padidinus adrenalino srautą – biochemiškai ar psichologiškai – žmonės yra labiau jautresni įsimylėti negu tie, kurie sėdi ir laukia, kol tai atsitiks.

    Britų Kolumbijoje buvo padarytas keistas eksperimentas su dviem tiltais per Kapilano upę – vienas iš jų buvo nepatvarus ir aplūžinėjęs bambukinis tiltas, svyruojantis 70 metrų aukštyje, kitas, netoliese esantis – tvirtas betoninis ir garantuotai patikimas. Patraukli eksperimente dalyvavusi moteris sustabdydavo vyrus, atsitiktinai perėjusius vieną ar kitą tiltą, ir paprašydavo užpildyti apklausos duomenis. Lyg tarp kitko ji dar sugebėdavo jiems įbrukti ir savo namų telefoną. Vėliau jai paskambindavo kur kas daugiau iš tų vyrų, kurie buvo perėję pavojingesnį tiltą. Tai leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad meilė iš esmės yra panaši į kitas emocines būsenas – padidinkite adrenalino antplūdį, priverskite širdį mušti smarkiau, ir galite tikėtis, kad netrukus jus pervers Amūro strėlės. Pastebėta, kad per tokias krizes kaip karai ar žemės drebėjimai daugiau žmonių dažniau įsimylėdavo – greičiausiai dėl adrenalino kiekio kraujyje.

    Meilė – kaip narkotikas

    Tačiau romantikų tvirtinimai, kad meilė yra ypatingas jausmas, taip pat turi savo paaiškinimą. Ypatingumas yra aiškinamas unikaliais smegenų elementais, veikiančiais tik aistros momentais. Manoma, kad tuo metu, kai mes įsimylime, organizmas gamina medžiagą, vadinamą feniletilaminu – FEA, kuris savo poveikiu panašus į žinomo narkotiko – amfetamino savybes. FEA kol kas yra neištirtas, ir niekas nežino, kaip ir kurioje smegenų dalyje jis atsiranda, tačiau nustatyta, kad įsimylėjusių žmonių kraujyje jie veikia smegenų receptorius, kurie pažadina komforto ir palaimos jausmą. Natūraliausiu šio chemikalo šaltiniu yra laikomi kokos lapai, nors jo pakaitalas taip pat randamas ir rožių žiedlapiuose, tuo remiantis, yra paaiškinama, kodėl vyrai mėgsta moterims dovanoti gėlių bei šokolado. Prie FEA yra įprantama, todėl pasitraukimo nuo jo simptomai gali sukelti ilgesį ir lengvą depresijos formą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad abipusės meilės būsenos nutraukimo simptomai gali atitikti agoniją bei jausmus, išgyvenamus atpratinant nuo amfetamino vartojimo.

    Meilė – genetinis dalykas?

    Dar kitos meilės aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad meilė yra genetinis dalykas. Jų teigimu, jeigu žmonija nelaikytų meilės nemaloniu dalyku, visi žmonės būtų pasmerkti išnykti. Todėl meilė yra valdoma genų ir yra perduodama iš kartų į kartas. Žmonės, išgyvenantys stiprias ir malonias emocijas, yra tie, kurie mylės ir turės vaikų. Žmonės, kuriems nerūpi seksas ir meilė, neturės vaikų ir nesiųs savo genų į kitas kartas.

    Pagal šią teoriją taip pat yra aiškinama, kodėl mylintys vyrai ieško moteryse kitokių savybių nei moterys vyruose. Moterys mėgsta sveikus ir galingus vyrus, žibančius savo švelnumu, nors šiais laikais galia gali būti labiau suprantama kaip finansinė arba politinė padėtis nei fizinė kūno sudėtis. Tokios charakteristikos galėtų būti ankstesniems laikams, nes kartu tai sudaro gerą kombinaciją ginti ir auginti šeimą ir kartu leisti vyrui perduoti savo genus kitai kartai.

    Tai gali atrodyti logiška, tačiau nepaaiškinama, kodėl ir kaip mes pasirenkame partnerius iš tūkstančių panašių bei tinkamų žmonių. Kodėl mes iškart įsimylime kai kuriuos žmones?

    Įsimylime panašius į save?

    Kad ir kaip būtų keista, žmones vienus prie kitų traukia tarpusavio panašumas, nors iš pradžių tai net sunku ir įsivaizduoti. Nuo pat savo gimimo dienos mes siunčiame žodžiais neišsakomus signalus aplinkiniams visais įmanomais būdais: vaikščiojimu, laikysena, kalbos tonu, veido išraiška, apranga ir kt. Ir jeigu jūs viename kambaryje esančius žmones paprašytumėte susiporuoti pagal įsivaizduojamą tinkamumo lygį, jie natūraliai pasirinktų panašių į save šeimų, socialinių klasių ir auklėjimo atstovus. Mes visada ieškome kažko panašaus į save, nors paprastai negalime įsivaizduoti, kad taip iš tikrųjų yra.

    Veido bruožai taip pat turi didelę įtaką partnerio pasirinkimui. Žmonės ieško ilgalaikio bendravimo su tais, kurie yra panašaus patrauklumo lygio. Tai buvo patvirtinta keliais tyrimais. Dalyvavusiems eksperimente asmenims buvo parodytos keliolikos vestuvinių nuotraukų atskirtos dalys (jaunieji atskirti vienas nuo kito) ir paprašyta iš veidų nustatyti veidų patrauklumo laipsnį. Kai poros vėl buvo atkurtos, pasirodė, kad eksperimente dalyvaujantys asmenys porų veidus klasifikavo panašiais lygiais.

    Mes ne tik įvertiname kitus pagal savo sukurtą skalę, bet kiekvienas iš mūsų savo galvoje nešiojasi ir tą grubų supratimą, kiek patrauklūs yra mūsų pačių veidai. Mes suvokiame, kad jeigu įsižiūrėsime patrauklesnį už save žmogų, turime didelį šansą būti atstumti.

    Ar įmanoma amžina meilė?

    Meilė – stabilesnis jausmas nei įsimylėjimas. Įsimylėjimą galime įvardyti kaip aistrą, kai žmogus nelabai susigaudo, kas su juo vyksta. Gimus meilei, neišvengiamai atsiranda atsakomybė, įsipareigojimų. Tai labiau apibrėžti santykiai. Dažnai kyla klausimas, ar gali išlikti meilė po ilgo bendro gyvenimo kartu. Taip, tai visiškai įmanoma. Porų bendras gyvenimas pereina tam tikrus etapus. Pirmąjį galima pavadinti simbiotiniu ryšiu. Du žmonės mato vienas kitą kaip vienetą, panašiai galvoja, nemini savęs kaip asmenybės ar atskiro subjekto. Antras etapas – atskirumo – autonomijos. Kyla klausimas: kur mano interesai, kodėl viskas tik kitam? Vėliau – eksperimentavimo stadija, kai bandoma elgtis taip, kaip norisi, neatsižvelgiant į kito individo interesus. Kita stadija – suartėjimo. Pradedama toleruoti trūkumus ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Paskutinė stadija – artumo bei autonomijos kompromiso. Jaučiamasi visiškai gerai su kitu žmogumi. Priimami jo interesai, pomėgiai, tikslai, kurie gali būti ir visiškai kitokie. Kita asmenybė ne tik toleruojama, bet ir gerbiama. Dažniausiai kyla klausimų, ar žmogus pajėgus pereiti visus etapus, nuo ko priklauso, ar žmogus pereis šias stadijas. Labiausiai tikėtina, jog tai priklausys nuo asmenybės praeities., kokį įsivaizdavimą apie jausmus jis turi gavęs iš savo šeimos. Dažnai žmonės, kurie kreipiasi į psichoterapeutus, įsivaizduoja, kad kažkieno yra gražūs santykiai, bet tik ne jų šeimoje. Paprašius pateikti gerų santykių pavyzdžių, jų nesuranda. Tuomet suvokiama, kad galbūt santykiai šeimoje nėra tokie prasti, tiesiog kasdieniški, labiau įprasti. Šeima yra gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi. Santykių kaita yra natūralus procesas. Jei santykiai su svarbiu ir mylimu žmogumi nutrūko, svarbu „pagyti“ ir nesustoti – eiti toliau, ieškoti laimingos meilės. Jeigu kažkas randa, vadinasi, ji įmanoma ir pasiekiama. Reikia ir tuo tikėti ir, be abejo, stengtis – tai neateis be mūsų pastangų.

    Vilma VĖLYVIENĖ,

    psichologė, psichoterapeutė

    Kauno g. 60, Marijampolė,

    tel. 8 686 59 554,

    el.paštas: vilvel@yahoo.com

    interneto svetainė: www.velyviene.lt

    Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.

    Fotografijose – žmogaus ir gamtos darnos akcentas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Šiuolaikinė žmonija vadinama technokratine. Bauginančiu ir globaliu reiškiniu tampa visų gyvybės formų pavergimas viešpataujančiai technikai ir technologijoms, brutaliai grūdama vartojimą skatinanti reklama. Šių dienų žmogus tapo pavaldus aplinkybėms, skubantis, nuolat besisukantis visuomenės sraigtelis, priklausomas nuo daugelio dalykų, bet ne nuo savo poreikių, minčių… Taip pat jis labai nutolo nuo gamtos, nes paprasčiausiai nelieka tam laiko. 

    Marijampolės kultūros centro I-ajame aukšte atidarytos (veiks iki kovo 1-osios) dvi  fotoparodos: Irenos Tamulynienės „Sustabdytos akimirkos“ ir Ričardo Lekavičiaus „Saulės take“. Sukurti vaizdai nors trumpam grąžina mus į gamtą, skatina ją pažinti, suprasti. Fotografijose užfiksuota tik mūsų regiono paukščiai. Žvilgsniai – atsargūs ir budrūs, nes pavojų grėsmė visada egzistuoja. Kaip žinia, kasmet išnyksta tūkstančiai augmenijos ir gyvūnijos rūšių, taip pat – ir paukščių, kurių negalėsime pažinti, kurių nematys mūsų vaikai, tai bus galutinai prarasta. „Žemė, kurioje gyvename, tampa vis mažiau turtinga ir graži, vis labiau nuskurdinta ir pilka“, – pastebi popiežius Pranciškus neseniai paskelbtoje enciklikoje. Regint šias paukščių mizanscenas, akivaizdus autorių jautrumas aplinkai ir gamtos (paukščių) grožiui. Paklausus Irenos, kaip tuos mažus paukštelius ji pastebi, atranda, ši atsakė, kad iš balso – kiekvieno balsą atpažįsta! Žino ir kiekvieno charakterį, gyvenimo būdą: kuo minta, kur suka lizdus, kada peri… Ričardui sunkiau rasti laisvesnę valandėlę, tinkamą kadrui pagauti, tačiau gamta jį taip pat žavi, ir žmogus stengiasi tai išsaugoti fotografijoj.

    Atėjo metas kiekvienam atkurti santykį su gamta, su savimi, su vienas kitu. Pagarba sau, vienas kitam, bet ir mus supančiai aplinkai tapo itin svarbi. Svarbi dėl išlikimo mūsų visų. Pagonybėje nuo gamtos žmogus priklausė, buvo jai pavaldus ir ją mylėjo, netgi dievino. Žemę motinėle, maitintoja vadino. Santykis pasikeitė – žmogus laukia (ieško) gatavo produkto. Žemė rodo savo išteklių ribas. Laimei, prasideda kitas etapas: žmogus pradeda susivokti, kuriasi, populiarėja ekobendruomenės su nuostata mažiau vartoti ir vartoti tik tai, ką galime užsiauginti patys, kuo mažiau paliekant šiukšlių, o ramybę, gerovę ir laimę stengiasi atrasti gamtoje.

    Norisi tikėti, kad šie gamtos kadrai bent mažumėlę skatins išlikti dėmesingiems gamtos grožiui, jos apsaugai, skatins taršos mažinimą. Gamta – bendri visų mūsų namai, kuriais privalome rūpintis.

    Laimutė KRAUKŠLIENĖ

    Neringos Lesete nuotraukos.

    Irena Tamulynienė ir Ričardas Lekavičius. Parodų atidarymo akimirka. Parodų atidarymo akimirka. Parodos fragmentas. Parodos fragmentas. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Mes tikrai MYLIM Lietuvą!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kiekvienas žmogus savo širdyje nešiojasi Tėvynę. Mūsų Tėvynė – Lietuva, kurią mylime su visais joje žaliuojančiais miškais, pievomis, upėmis, miestais, namais, skambančia kalba ir mylimais žmonėmis.

    Artėjant Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenė pasigamino trispalves vėliavėles, išėjo į kiemą, sustojo į gyvąjį žodį „MYLIU“ ir sugiedojo tautišką giesmę. Taip, pilietiškai nusiteikus, prasidėjo paskutinės mokslo dienos rytas prieš Vasario 16-osios šventę.

    Mes mylime Lietuvą, mylėkite ir Jūs!

    Eglė ALENSKAITĖ

    Neformaliojo švietimo organizatorė

    D. Basanavičienės nuotrauka.

    Sustabdytos akimirkos (autorė – Irena Tamulynienė)

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    „Išeikime į gamtą šaltą šerkšnotą rytą ir atsidursime jos sukurtoj žiemos pasakoj… Ir  pažvelkim į dangų visais metų laikais: gal regėsim, kaip sklendžia ratais vanagas, ieškodamas  grobio… Gal aukštai danguje virpins orą vyturėlis ir išgirsime  jo giesmę…“ /Irena Tamulynienė/ 

    Gimusi Vilkaviškio raj. Majoriškių  k. Leokadijos ir Adolfo Segevičių šeimoje. Studijavo ekonomiką VVU.

    Fotoparodos:

    2015 m. jungtinė fotoparoda  „Kupolinės“  MKC  (Marijampolės kultūros centre).

    2015 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda  „Nespalvotas miražas“  MKC.

    2014 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda  „Laisvės vardas – Marijampolė“.

    2013 m. fotoparoda  „Kupolinės 2013“  MKC  (drauge su R. Linioniu).

    2013 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda  „Tapatumo ženklai: pietvakarių Suvalkija“  Marijampolėje.

    2012 m. fotokonkursas „Fototerapija“  Klaipėdoje.

    2012 m. Paroda-konkursas  „Humorpolis“   MKC.

    2012 m. fotokonkursas, skirtas jubiliejui – Marijampolės miesto savivaldai 220 „Miesto fokusuotė“.

    2011 m. fotokonkursas  „Drauge mes galime“  Marijampolės P.Kriaučiūno viešojoje  bibliotekoje.

    2011 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda  „Fragmentacija“ Marijampolėje.

    2011 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda  „Žmogaus link“  Marijampolėje.

    2010 m. junginė Sūduvos fotoklubo paroda  Marijampolėje.

    2010  m. „Fotografija viešosiose erdvėse-miesto vitrinose“,   Marijampolė.

    2008 m. fotokonkursas  „Lietuva Europoj“,  www.euro.lt   (padėka iš LR vyriausybės kanceliarijos).

    2008 m. „Dimensijos“ –  Marijampolės VB,  J.Naujalio memorialinis muziejus, Kaunas,  Raudondvaris.

    2007 m. finalinė festivalio „Kaunas Photo 07“ paroda  „Mįslės, paslaptys, iliuzijos“  [katalogas],  Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Kauno paveikslų galerija.

    2007 m. „Lietuvos fotografija“. Kaunas. „Šviesa“.

    2006 m. festivalis  „Kauno fotografijos dienos“  –  „Laikas fotografijoje“ [katalogas].

    2005 m. fotografijos paroda – konkursas „Mes-pora“, Marijampolės VB.

    2004 m. (drauge su vyru) paroda  „Lyg dangus “. Kaunas, Žaliakalnio funikulieriaus  galerija.

    2004 m. festivalis  „Kauno foto dienos“  [katalogas  „Nuo turgaus… iki prekybos centro“].

    2003 m. pirmoji  (drauge su vyru)  paroda  „Pilkieji kiškiai iš arti“. Marijampolė,  Prienai,  Kaunas,  Vilnius.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Ar plėšimo aukai valstybė kompensuos padarytą žalą?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Klausimas:

    Mano sūnus buvo smarkiai sumuštas ir apiplėštas, pradėtas tyrimas, sulaikytas įtariamasis. Ar gali būti atlyginta padaryta žala?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas numato, kad iš Nukentėjusių nuo smurtinių nusikaltimų fondo atlyginama žala tik nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų. Smurtinis nusikaltimas – tai  Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika.

    Smurtinių nusikaltimų sąrašas yra pakankamai ilgas – jame yra įvardintos net 57 nusikalstamos veikos. Šiai nusikaltimų kategorijai priskiriami nužudymas; nužudymas labai susijaudinus; naujagimio nužudymas; sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės; padėjimas nusižudyti; sunkus sveikatos sutrikdymas; sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus; nesunkus sveikatos sutrikdymas; neteisėtas laisvės atėmimas; plėšimas, prekyba žmonėmis; išnaudojimas priverstiniam darbui, visi seksualiniai nusikaltimai; vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas; vaiko pirkimas arba pardavimas; vaiko išnaudojimas pornografijai; plėšimas; turto prievartavimas; piktnaudžiavimas; poveikis liudytojui ar nukentėjusiajam; savavaldžiavimas; įtraukimas į prostituciją ir kt.

    Visi smurtiniai nusikaltimai yra išvardinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 „Dėl smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašo patvirtinimo“ patvirtintame smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąraše.

    Šiame sąraše minimas ir plėšimas. Tačiau asmeniui žala gali būti kompensuojama, jeigu jis patyrė nesunkų, apysunkį ar sunkų sužalojimą (tai gali nustatyti teismo medicinos ekspertai).

    Įstatyme numatyta galimybė šią žalą kompensuoti avansu. Tokia teisė į kompensaciją atsiranda, jei vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas. Išmoką avansu taip pat galima gauti, jeigu nusikalstamą veiką padarė asmuo, pagal tarptautinės teisės normas turintis imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, taip pat asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, arba veiką padaręs asmuo mirė.

    Avansu kompensuojama tik smurtiniais nusikaltimais padaryta turtinė žala, susijusi  su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos ir kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos); negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sutrikdyta;  12 MGL neviršijančios laidojimo išlaidos, jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo atimta žmogaus gyvybė.

    Avansu kompensuojama turtinė ir neturtinė žala negali viršyti pusės ne avansu kompensuojamų turitės ir neturtinės žalos dydžių.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Šv. Agotos diena Plutiškių gimnazijoje: su duonos kvapu – į pirmapradę skalsą

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Vieną kartą per metus, per šv. Agotos dieną, minimą vasario 5 d., visos Plutiškės (Kazlų Rūdos sav.) pakvimpa kepama duona. Rūgštus ir skalsus jos kvapas, sumišęs su rugio rauda, prakaito skoniu ir žemės alsavimu, tądien Plutiškių gimnazijos bendruomenės dėka pasisklaido po visus namus, pripildydamas juos sotumu ir iš amžių atėjusiu tikrumu. Laikas čia tuomet iš XXI amžiaus staigiai šokteli bent pora šimtmečių atgal, sustoja mažutėje trobelėje ir grįžta atgal, pasilikdamas senosiomis vertybėmis alsuojančių žmonių likime. Tame pačiame – poetų apdainuotame, rašytojų atvaizduotame… Štai kodėl duonos kvapas tąkart kvepia ir vasaros karščiu, pliskinančiu pro mažučius XIX amžiaus kaimo trobelės langelius, ir žiemos speigu, pyškinančiu kiemo tvoras, ir rudens vėjais, kaukiančiais kamine, ir pavasario upeliais, gūrančiais nuo laukų, žadinančiais rugį…

    Nepamokinės veiklos diena

    Kiekvienais metais šv. Agotos, arba Duonos, dienai Plutiškių gimnazijos bendruomenė (mokiniai, jų tėvai, mokytojai) kruopščiai ruošiasi gerokai iš anksto, o kai ateina vasario 5-oji, gimnazijoje skelbiama nepamokinės veiklos diena.

    …Taigi ir šįkart vasario 5-ąją gimnazija šurmuliavo nuo pat ankstyvo ryto. Pirmiausiai čia vyko mokinių kūrybinės dirbtuvės su klasių vadovais (mokiniai kepė duoną, iš sūrios tešlos lipdė skulptūrėles, piešė, repetavo vaidinimus, šokius, dainas), tiesa, vien gimnazijos teritorija neapsiribojusios.

    Sakralus momentas – su duona, pagarbiai apgaubta lininio rankšluosčio, gimnazijos abiturientai keliauja į Plutiškių bažnyčią. Čia jie dalyvauja šv. Mišiose, kurių metu duona pašventinama, tad gimnazijos vyriausieji po šv. Mišių grįžta jau su ypatingų galių turinčia duonele.

    Iškilmingasis laikas – šventė, kūrybinių darbų pristatymas bei pačių keptos duonos ragavimas – persikelia į gimnazijos salę. Pirmiausiai susirinkusiuosius pasitinka mažiausių mokyklos bendruomenės narių darbų parodėlės: pirmokų skulptūrėlių iš sūrios tešlos (jiems padėjo technologijų mokytoja Alė Muliauskienė), antrokų – dailės darbelių duonos tema.

    Šviežios duonos kvapas salėje net matomas! O kaip kitaip? Net keturios klasės kepė duoną: penktokai kepė duoną gimnazijos direktorės Irenos Kašauskienės namuose, o kepdami rengė pristatymą „Kokiais gražiais vardais senovėje duoną vadino?“, II klasės gimnazistai – mokyklos valgykloje, I klasės gimnazistai – bendramokslio namuose, III – auklėtojos. Šventės metu duonos kepėjai ne tik dalijosi mintimis, kuo pačių kepta duona yra geresnė už pirktą parduotuvėje, tačiau ir pristatė duonos kelią, pasidalijo savo keptos duonos receptu.

    Toliau – meninė šventės dalis: moksleivių parengtos dainos, šokiai, net mini spektaliukai:  Šeštokai su trečiokais inscenizavo pasaką duonos tema, kitą pasaką suvaidino septintokai su ketvirtokais.

    Šventės vedėjai (aštuntokai bei istorijos mokytoja Edita Jūrienė, kartu su mokytoja Rūta Šiugždiniene organizavusi šią šventę) priminė šios dienos šventimo ištakas, papasakojo duonos atsiradimo legendą, taip pat visą salę įtraukė į smagų žaidimą: kiekvienai klasei buvo išdalinti dubenėliai su sumaišytais žirnių, kviečių ir perlinės kruopų grūdais, kuriuos reikėjo išrinkti į atskirus dubenėlius (greičiausiai su šia užduotimi susidorojo šeštokai).

    Duonos šventę gimnazijoje savo dainomis, šokiais papuošė Plutiškių etnografinis ansamblis „Vabalkšnė“, visą gimnazijos bendruomenę įtraukęs į šokio sūkurį, kuriame visi buvo lygūs: ir pradinukai, ir abiturientai, smagiai sukosi poros, čia pat besimokančios šokio žingsnelių.

    Šventė baigėsi gražia akcija: moksleiviai pasileido į kaimą ir šventinta duona apdalijo visus Plutiškių gyventojus.

    Legendų keliu: Šv. Agota, Duonos diena, ir Plutiškės

    Šv. Agotos, kaip Duonos dienos, ištakos mūsų tautoje siekia labai tolimus laikus. Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų.

    Krikščionybė senąją lietuvių šventę sutapatino su Šv. Agotos varduvėmis, duona šią dieną imta šventinti bažnyčiose.

    Kaip teigia legenda, Šv. Agota gimė Sicilijoje III a. viduryje. Ji buvusi viena iš ankstyvosios krikščionybės kankinių (tuomet krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami). Agotai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui, dėl to buvo atiduota į viešnamį. Vėliau Agota vėl sulaukė to paties pasiūlymo, tačiau vis tiek nesutiko. Tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis, galiausiai sudeginta ant laužo (štai dėl to ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų). Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos…

    Ne veltui senoji lietuvių šventė bei Šv. Agotos diena taip prigijo Plutiškėse. Įprastas, bet dabar jau daug kur egzotika tapęs ritualas (kaip toj pasakoj: žemę išarti, grūdą pasėti, rugį nupjauti, nupjovus iškulti, miltus sumalti, tešlą išminkyti, karštoj krosny iškepti ir tik tada sviestu tepti…) Plutiškių krašte iki šiol labai gyvas. Čia šeimininkės nesikrato duonos kepimo, kaip nesikratė net sovietiniais laikais, kai duonos kepimas namuose buvo kone pamirštas reikalas. Pagarba duonai, jos keliui užkoduota ir kaimo pavadinime. Apie kaimą, nešiojantį duonos plutos vardą, sklando ne viena legenda. Viena iš populiariausių – apie dėkingą Prienų bajorą, kuris XVIII amžiaus viduryje į miškingą kraštą, kuriame nuolat medžiodavo, kartu buvo pasiėmęs savo mažametę dukterį. Mergaitei atsiskyrus nuo būrio ir miške pasiklydus, bajoras iššukavęs, rodės, kiekvieną plotelį, tačiau mažylės tuokart jam nepavykę surasti. Prapuolenė atsiradusi tik po kelių dienų. Mergaitė papasakojusi, kad ją, išalkusią, sušalusią ir leisgyvę, miške aptikęs vargingos išvaizdos jaunuolis. Jis bajoraitę pavalgydinęs duonos plutele ir šitaip išgelbėjęs nuo mirties. Atsidėkodamas už sugrąžintą dukterį, 1791 metais Prienų bajoras toje klaidžioje miškavietėje pastatęs koplyčią, aplink kurią pradėję kurtis gyventojai. Šie maldos namai, 1801 metais rekonstruoti į bažnyčią, ir dabar žymi Plutiškių miestelio centrą.

    Ritualinis duonos kepimas – ir meilės gimtajam kraštui išraiška

    Kaip minėta anksčiau, Plutiškių gimnazija jau daugelį metų Šv. Agotos dieną paverčia švente mokyklos ir kaimo bendruomenei. Anot gimnazijos direktorės I. Kašauskienės, tokių švenčių tikslas – ugdyti pilietinę savivoką per savo gimtinės, tėviškės etnokultūros paveldą, tradicijas, papročius, tarmę. Bet ne tik. Tokiu būdu lengvai, gyvai puoselėjamos tradicijos, istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą. Su šventės ritualiniu duonos kepimu taip ugdoma pagarba darbui, šiltam tarpusavio bendravimui, meilė gimtajam kraštui…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Užgavėnėse gausiai susirinkę gražiai pasidabinę marijampoliečiai nuotaikingai žiemą išvijo

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Užgavėnių šventėn J. Basanavičiaus aikštėje sekmadienį gausiai susirinkę marijampoliečiai džiaugėsi pavasarišku oru, gardžius blynus ragavo ir linksmybėmis bei gera nuotaika sprunkančią iš Sūduvos žiemą tolyn vijo.

    Užgavėnių šventę šiemet rengė Laisvalaikio ir užimtumo centras. Visam šurmuliui šarmingai vadovavo Gaspadinė ir Gaspadorius, sveikinimais ir smagiu pasibuvimu šventę pagerbė Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka, LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius.

    Užgavėnės neįsivaizduojamos be persirengėlių ir jų keliamo šurmulio, tad šiemet šventė sulaukė gausaus būrio išradingomis Užgavėnių kaukėmis pasirėdžiusių vaikų ir suaugusiųjų, o kas jų neturėjo galėjo jas pasigaminti ir į besilinksminančiųjų būrį įsilieti. Vaikščiojo ir mažos, ir didelės čigonės, „žydai“ ir gervės, ožiai, meškos, velniai, daktarai, giltinė, vestuvininkai, arklys ir kiti persirengėliai. Vyko Užgavėnių kaukių apžiūra, o gražiausiai buvo pamalonintos Kultūros skyriaus ir rėmėjų dovanomis.

    Šventėje su visais susirinkusiais aktyviai ratelius suko Sūduvos gimnazijos moksleivių ansamblis „Klevelis“ (vadovė Danutė Klevienė), Marijampolės kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Jotvingis“ (vadovė Alina Kvietkauskienė), nuotaikinga liaudies muzika linksmino Laisvalaikio ir užimtumo centro folkloro ansamblis „Žibinyčia“(vadovas Žydrūnas Rutkauskas), kantri kapelai „Jovarai “( vadovas Albinas Venclovas) ir ansamblis „Bočiai“( vadovas Jonas Zakaravičius).

    Šventėn atvykusieji nepamiršo, kad reikia per Užgavėnes prisivalgyti iki soties riebaus maisto prieš ilgą gavėnią, nes iki Velykų, kovo 27 dienos, teks pasninkauti septynias savaites. Tad nuo pat ryto gausai pirko gėrybes, kurias siūlė kulinarinio paveldo puoselėtojai, noriai ragavo gardų šiupinį, spurgas, troškintus kopūstus ir kitus gardumynus, o ypač nemokamus blynus, kuriuos kepė įvairių partijų atstovai,  bei pirko malonius dirbinius, kuriuos siūlė amatininkai bei tautodailininkai.

    Šventės dalyvius sočiai prisivaišinusius organizatoriai kvietė specialiuose Užgavėnių sportinėse pramogose dalyvauti: su lašininių ir kanapinių pasigalynėti ar savo stiprumą bei miklumą pademonstruoti. Varžybose dalyvavę ir sušilo, ir specialiais Sporto skyriaus paruoštais medaliais buvo apdovanoti.

    Lašininis ir Kanapinis, uoliai kovodami, žiemai nuosprendį paskelbė ir jai į Sūduvą sugrįžti uždraudė. Tradiciškai daili Morė nuo ryto pasidabinusi šiemet vėl ne vieną šventėn atėjusį fotografuotis viliojo, o šventės pabaigoje, kaip ir laužas, sudegė traškėdama, žiemos negandas nusinešdama ir pavasarį pasveikindama.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotrauka.

    Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogai stažuojasi užsienio mokyklose

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Kiekvienam žmogui yra suteikiama galimybė tobulėti, todėl ir Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojai, laimėję „Erasmus+“ programos mobilumo projektą KA1, semiasi žinių ir dalinasi savo patirtimi stažuodamiesi projekte dalyvaujančiose Europos mokyklose. Pedagogai maksimaliai stengiasi pasinaudoti proga pasisemti patirties, pasidalinti bei panaudoti gautas žinias.

    Pirmoji pedagogų išvyka buvo į Londoną, Oxford House College privačią mokytojų mokymo mokyklą, kurioje įgyti mokytojo kompetencijos bei CELTA ir DELTA sertifikatus atvyksta mokytojai iš viso pasaulio. Šioje įstaigoje taip pat mokosi viso pasaulio žmonės, norintys išmokti anglų kalbos.

    Net du vizitai buvo numatyti į šią švietimo įstaigą. Anglų kalbos mokytojos Daiva Veselgienė ir Indrė Kiškienė, pradinių klasių mokytoja Gitana Kalinauskienė vyko į „Kūrybinės metodologijos“ kursus, kuriuose mokėsi skirtingų metodų kalbų mokymui, užduotimis paremto mokymosi gudrybių, leksinio metodo, taikė eksperimentinę praktiką, sužinojo, kaip patikrinti mokinių suvokimą. Išduoto kursų baigimo pažymėjimo mokytojoms priede yra pabrėžiama, jog jos entuziastingai dalinosi patirtimi, mokėsi iš kitų, buvo atviros naujovėms ir praktikoms.

    Anglų kalbos mokytoja Odeta Grrušelionienė ir mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė vyko į „Profesinio tobulėjimo“ kursus, kuriuose mokėsi pritaikyti darbe autentišką medžiagą, mokyti vaikus dalyko per kultūros pažinimą, literatūrą plačiai naudojant informacines technologijas, taip pat sėmėsi patirties, kaip išsiversti pamokoje visai neturint mokymo(si) medžiagos bei išteklių.

    Pradinių klasių mokytojos Irena Šverčiauskienė, Gražina Vencienė ir anglų kalbos mokytoja Vilma Lišauskienė lankėsi Danijoje, Risingskolen mokykloje Odensėje. ReMida organizacijoje pedagogės susipažino su metodais, naudojamais lankytose mokyklose, mokyklų darbo tvarka, turėjo galimybę stebėti pamokas, pasikalbėti su mokytojais bei mokiniais. Mokytojų pažintį su Danija praturtino kultūrinės kelionės po Nyborgą, Odensės miestą, Funen salos pietus.

    Etikos mokytoja Jolita Žukelienė  ReMidoje lankė kursus tema „Vaikas ir 100 kalbų“, mokėsi kūrybiškai dirbti pamokoje kuriant gražesnes ir įdomesnes mokymosi aplinkas.

    Biologijos mokytoja Rita Dijokienė bei geografijos mokytoja Nijolė Birštonienė stažavosi Barselonoje, kur dalyvavo kursuose „Lyderystės meno tobulinimas“. Pedagogės mokėsi efektyviai dirbti grupėse, sužinojo, kaip lyderystės principus pritaikyti klasėje bei darbe su kolegomis. Mokytojos taip pat dalyvavo ir mokyklose vykusiuose renginiuose, pamokose, stebėjo ispaniškos mokyklos darbą.

    Ne tik žinių parsivežė mokytojai ir administracijos vadovai. Pedagogai taip pat pamatė kultūrinius šalių skirtumus, palygino savo ir užsienio kolegų darbo metodus, pasisėmė gerumo, supratingumo, tolerancijos.

    Mūsų projektas dar tik įsibėgėjo, o įgytos žinios sklinda žaibo greičiu. Mokytojai ruošiasi skleisti gerąją patirtį Marijampolės miesto bei rajono kolegoms, dalinasi vieni su kitais naujomis idėjomis ir dėkoja ŠMPF už suteiktą galimybę dalyvauti Erasmus+ programoje ir įgyvendinti savo svajones.

    Odeta GRUŠELIONIENĖ

    Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos

    anglų kalbos mokytoja, projekto koordinatorė

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Konkordija Antarova

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Nėra tokių žodžių, kuriuos be pasekmių gali žmogus mesti į pasaulį. Visas gyvenimas – amžinasis judėjimas ir tas judėjimas kuria žmogaus mintis. Žodis – ypatingas raidžių darinys. Net jei žmogus ir nežino nieko apie jėgas, kurias savyje nešiojasi, ir negalvoja, kokius aistrų ir blogio vulkanus galima sukurti ir pažadinti su neatsargiai mestu žodžiu, net tuomet nėra be pasekmių mestų į pasaulį žodžių. Saugokis apkalbų ne tik žodžiais; net mintyse visada rask pateisinimą kiekvienam ir dovanok jų sieloms taiką, bent tai vienai minutei, kol esi su jais.“

    Užgavėnės’2016 Marijampolėje

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vytenio SKROBLO nuotraukos

    Ką bendro turi sportas ir asmeniniai finansai?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

    Sporto principų naudojimas asmeninių finansų valdyme nėra naujas dalykas. Pagrindinės sėkmę nulemiančios taisyklės – orientacija į rezultatą, disciplina ir motyvacija – yra identiškos tiek norint pagerinti fizinę formą ar sveikatą, tiek pakeisti finansinius įpročius ar sutaupyti konkretiems tikslams. Vadinasi, jei sėkmingai galite deginti kalorijas, tirpdyti kilogramus ar auginti kietesnius raumenis, yra didelė tikimybė, kad jums pavyks džiaugtis ir geresne finansine situacija.

     Nenuolaidžiaukite sau

    Sportuojant atsiranda begalė priežasčių, kodėl šiandien negalite ar jums sunku nueiti į treniruotę: skauda gerklę, reikia pakeisti automobilio padangas, buvo sunki diena darbe, didelės nuolaidos (tik šiandien!) jūsų mėgstamiausioje parduotuvėje. Lygiai taip pat yra ir su finansine drausme. Jei ieškosite „legalių“ priežasčių, kodėl šią savaitę ar šį mėnesį negalite atidėti lėšų numatytam finansiniam tikslui pasiekti, jų tikrai rasite. Bet geriau neieškokite – nenuolaidžiaukite sau ir netoleruokite pusiau pasiekto tikslo.

    Verčiau tikslą suskaidykite į mažesnius etapus. Pavyzdžiui, jei siekiate atidėti naujoms studijoms po 60 eurų per mėnesį, paskirstykite šią sumą po 15 eurų per savaitę ar po 2 eurus per dieną – išmokite visiškai įgyvendinti uždavinį ir džiaugtis rezultatais. Finansinių tikslų siekimas yra žinių ir įgūdžių rinkinys, nesimokykite daryti klaidų. Jei šį mėnesį nepavyko atidėti reikiamos sumos, kitą teks pasispausti. Net ir muzikantams, mokantis atlikti kūrinį, rekomenduojama iš pradžių jį sugroti lėtesniu tempu, bet būtinai be klaidų, nes nuolat kartojant klaidingą veiksmą pirštais, smegenys užfiksuoja ir įsimena šį kelią.

     Užsibrėžkite konkrečius tikslus ir aiškų terminą

    Dar niekam nepavyko atsikratyti papildomų kilogramų, jei pradinis tikslas skambėjo „norėčiau numesti kažkiek svorio“. Dažniausiai tokie „tikslai“ tik persikelia iš metų į metus, iš paskos tempdamiesi ir nesėkmių bei nepasitenkinimo savimi šleifą.

    Keldami finansinius metų tikslus labai aiškiai apibrėžkite sumą ir terminą. Neveiksminga siekti „atnaujinti baldus“, „sutaupyti žiemos ir vasaros atostogoms“, „padidinti metines pajamas“. Tai būtų tas pats, kas, kalbant sportiniais terminais, užsibrėžti sau, kad „tapsiu sveikesnis“, „pradėsiu daugiau ir geriau sportuoti“. Konkrečius tikslus būtinai užsirašykite.

    Be to, per daug skirtingų finansinių tikslų taip pat gali būti kliūtis juos pasiekti. Ne veltui sena kinų patarlė byloja: kas vaikosi du zuikius vienu metu, tas nepagauna nė vieno.

     Tiksliai numatykite priemones

    Jei užsimanysite padaryti vien tik daugiau atsilenkimų, labiausiai tikėtina, kad šis noras taip ir liks tik galvoje. Blogiausiu atveju – didžiausio užsidegimo ar silpnumo akimirką pasidalinta išpažintimi –pažadu savo „Facebook“ paskyroje.

    Kaip ir sportuojant, taip ir siekiant finansinių tikslų, svarbu numatyti visą priemonių komplektą, o taip pat kada ir kaip jos bus įgyvendinamos. Pagalvokite ne tik apie taupymą, bet ir apie galimybes išleisti mažiau. Pavyzdžiui, pirkdami bilietus į kiną ar sporto klubo abonementą kooperuokitės su draugais. Arba pagalvokite, kaip gauti papildomų pajamų – tegul ir nedidelių. Galbūt jūsų namuose stovi vertingas muzikos instrumentas, kuriuo jūs maždaug 10 metų ketinote pasimokyti groti, o iš tiesų prisiliečiate tik dulkių šluoste? Gal vertėtų jį parduoti? Galbūt galite pasisiūlyti prižiūrėti mažus kaimynės vaikus?

     Pasirūpinkite savo motyvacija

    Tikslas turėtų jus motyvuoti. Jei vaikysitės „madų“ ar seksite draugų pavyzdžiu, kurie nusprendė susitaupyti naujam automobiliui, o jūs puikiai jaučiatės važinėdami viešuoju transportu, jums reikia kitokio tikslo – svajonės, kurią iš tiesų norėtumėte pasiekti. Ir būtinai turėtumėte įsivaizduoti, kaip jausitės pasiekę tikslą, nes greičiausiai retas kuris patiria katarsį vien žiūrėdamas į besikeičiančius skaičius sąskaitoje ar pilnėjančią taupyklę.

     Nenuvertinkite mažų žingsnelių

    Niekas nepradėjo bėgti 42 km maratono prieš tai neįveikęs mažesnių atstumų. Jei šiandien padarote tik 1 prisitraukimą ar 10 šuoliukų per virvutę, kasdien kryptingai treniruodamiesi po mėnesio sustiprėsite ir padarysite daugiau. Tad jei šiandien jūsų pajamos neleidžia svajoti apie pradinio įnašo būstui sukaupimą, tai nereiškia, kad taip bus visada. Juo labiau, tai nereiškia, kad jūs neprivalote turėti finansinių uždavinių – pavyzdžiui, sureguliuoti finansinius srautus, kad mėnesio pabaigoje nereiktų prašyti draugo paskolinti 100 eurų.

    Sėkmingai įveikę trumpesnes distancijas, paragausite pergalės ir pasididžiavimo savimi skonio, jausitės geriau ir būsite pasirengę imtis didesnių uždavinių.

    Taigi, jei iki šiol nesisekė kelti ir vykdyti finansinių tikslų, gal verta pradėti nuo atsispaudimų ar bėgimo takelio?

    Odeta BLOŽIENĖ

    „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė

    Nuotraukoje – Odeta BLOŽIENĖ.

    Gali būti aktualus faktoringas

    Kaip įregistruoti dizainą su valstybės simboliais?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Klausimas:

    Ar, norint dizaine panaudoti Lietuvos vardą, kitus Lietuvos heraldikos simbolius (herbą, vėliavą, Gediminaičių stulpus ir pan.), būtina gauti kokį nors leidimą? Ar reikalingi leidimai ir norint registruoti dizainą su kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų simbolika?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Taip, norint įregistruoti dizainą, kuriame yra naudojami oficialūs Lietuvos valstybės simboliai, turi būti gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro leidimas.

     Pareiškėjas, pageidaujantis įregistruoti dizainą su Lietuvos valstybės simbolika, per Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą pateikia teisingumo ministrui adresuotą prašymą.

     Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį (trumpąjį) valstybės pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo komisija (toliau – Komisija) svarsto teisingumo ministrui adresuotą prašymą ir teikia motyvuotą siūlymą.

    Teisingumo ministras, įvertinęs Komisijos siūlymą, priima sprendimą: suteikti leidimą vartoti Lietuvos valstybės simboliką dizaine arba atsisakyti suteikti leidimą vartoti Lietuvos valstybės simboliką.

     Jeigu norima įregistruoti dizainą, kuriame naudojama kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų (pvz., Europos Sąjungos vėliavos mėlyna spalva su ratu išdėstytomis žvaigždutėmis) oficialūs, heraldiniai simboliai, būtina gauti tos valstybės ar tarptautinės organizacijos kompetentingos institucijos leidimą.

    Bet koks oficialių Lietuvos valstybės (Lietuvos vardo, vėliavos, Vyčio, Gedimino stulpų ir kt.) ar kitų valstybių, tarptautinių organizacijų simbolių naudojimas, net ir neregistruojant dizaino, turi būti pagarbus ir nežeminantis.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Mokytis saugaus elgesio su ugnimi kviečia meškiukas Joris

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kaip žaismingai ir suprantamai ugdyti saugų mažųjų elgesį su ugnimi, ką daryti, kad toks elgesys lengvai ir tarsi savaime taptų įpročiu? Pasirodo, padėti gali meškiukas Joris!

    Jei norite tuo įsitikinti, vasario 10 d. 14.00 val. kviečiame į knygelės „Meškiuko Jorio nuotykiai” pristatymą Beatričės Kleizaitės – Vasaris menų galerijoje (Meilės Lukšienės švietimo centras, P. Butlerienės g. 5).

    Labai laukiame ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo, vaiko dienos centrų pedagogų, pradinių klasių mokytojų, bibliotekininkų, knygynų darbuotojų, taip pat visų, kuriems tai aktualu.

    Leidinuką parengė Marijampolės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, iliustravo buvusi Sūduvos gimnazijos moksleivė Milda Dudonytė, o ekspertavo Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ ugdytiniai ir pedagogai.

    Norėdami pasiteirauti apie renginį ar užsiregistruoti, skambinkite tel. 92572 arba rašykite el. paštu jurate.msc@gmail.com.

    Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro informacija

     

    Marijampolės burmistras Justinas Staugaitis ir Marijampolė XX a. I p.

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Ilgai istorijos tyrinėtojų ieškotą šio žmogaus kapą aptikau atsitiktinai tik pirmąją 2016 metų dieną, kai lankiau artimųjų palaidojimo vietą. Buvusio Marijampolės burmistro kapas yra pagrindinio tako asfalto pabaigoje, kairėje pusėje – trečias. Raskime kartais laiko stabtelėti ties šio miestui nusipelniusio žmogaus amžinojo poilsio vietos.

    Gimė 1876 m. vasario 8 d. Tupikų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje (dabar Šakių rajono savivaldybė) vidutinių ūkininkų šeimoje (turėjo 40 ha žemės); sodybvietė išliko. Pradžios  mokslus „krimto“ savo kaimo mokykloje. Ketverius metus mokėsi Varšuvos amatų mokykloje, kurioje  įgijo ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir siuvėjo specialybę. Čia besimokydamas susipažino su dvejais metais jaunesne Punsko lietuvaite Ona ir ją vedė; žmona tapo ištikima jo darbų ir sumanymų įgyvendintoja iki pat gilios senatvės. Pragyvenęs Varšuvoje 10 metų, apie 1900 metus grįžo  Lietuvon  ir apsistojo  Marijampolėje.

    Spaudos draudimo metais ir vėliau rašė lietuviškoje spaudoje: „Tėvynės sarge“, „Ūkininke“, „Tėvynės žiniose“, „Šaltinyje“ ir kitur. Į visuomeninę veiklą A. Staugaitis įsijungė paskatintas savo brolio Justino ir daktaro Vinco Kudirkos. Jis ir vėliau labai didžiavosi savo pažintimi su V. Kudirka, net savo išvaizda stengėsi būti panašus į mūsų „tautos žadintoją“. Tai paliudija ir viena A. Staugaičio nuotrauka, išlikusi šeimos albume. Beje, jis ir pats gal nežinojo, kad išvaizda buvo labai panašus į … JAV prezidentą A. Linkolną.

    Prieš lietuviškos spaudos draudimą kovojo ne pasyviomis, o naujomis ir kovingomis formomis. Daktaras Kazys Grinius prisiminė 1903 metų įvykius: „Iš po nakties Marijampolėje atsirado prie A. Staugaičio ir Jono Gavėno masties krautuvės graži iškaba „Vienybė“. Kitur buvo didžiulė lentu su parašu „Varšavinės siuvėjas A. Staugaitis“. Už tokį poelgį siuvėją užtampė teismai. Istorikas Vytautas Merkys rašė: „Visiems žemės savininkams teismas uždėjo po 20 ar 25 rb. pabaudos“. Tuomet minėti asmenys ir J. Kačergius pasiskundė taikos teisėjų suvažiavimui, kurie kaltinamuosius išteisino. O A. Staugaičio skundą nagrinėjo net Senato teismas, kuris taip ir neįžiūrėjo nusikaltimo – siuvėjas baudos nemokėjo.

    1906 m. sausio 6 d. į steigiamąjį „Žiburio“ draugijos  susirinkimą, vykusį Vinco Penčylos namuose, suėjo apie 40 aktyvių marijampoliečių. Į jos valdybą išrinko ir Antaną, tapusį sekretoriumi, o pirmininku – brolį Justiną. Draugija tuoj atidarė dvi pradžios mokyklas.  Siuvėju dirbantis A. Staugaitis rasdavo laiko vakarais drauge su kitais „žiburiečiais“ repetuoti mėgėjiškame teatre, tačiau, anot atsiliepimų, scenoje „jautėsi suvaržytas ir be komizmo“.  

    Į 1907 m. balandžio 7 d. vykusį Lietuvos Mokslo draugijos steigiamąjį suvažiavimą jis buvo pakviestas, bet negalėjo atvykti – todėl pasiuntė suvažiavimui sveikinimą ir sutiko būti draugijos nariu. 1909 m. kovo 27 d. Marijampolėje įsikūrė Krikščionių darbininkų draugija, kuri įgijo teises steigti skyrius visoje Užnemunėje. Šio sąjūdžio organizatoriumi ir faktiniu visų reikalų vedėju tapo Antanas Staugaitis.

    Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Marijampolės nesitraukė. 1917 m. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą ėmė dar labiau domėtis tautos ir valstybės reikalais. Jo brolis jau buvo žinomas kaip Telšių vyskupas, Lietuvos tarybos vicepirmininkas ir Nepriklausomybės akto signataras. Jiedu dažnai lankėsi vienas pas kitą – sutapo pažiūros ir siekiai. Todėl Antanas įstojo į tautininkų partiją. Dalyvavo Steigiamajame Seime, o dviejuose kituose Seimuose  priklausė Darbo federacijos frakcijai.

    Nuo 1918 m. vasaros vadovavo „Žiburio“ draugijos knygynui, bet netrukus jį perleido vienuolėms vargdienių seserims; knygynui prigijo „Šešupės“ pavadinimas. 

    1922 m. jį išrinko Marijampolės miesto burmistru; šias pareigas ėjo labai sąžiningai. Rūpinosi miesto statybomis ir tvarkymu. Šis tolerantiškų pažiūrų žmogus visus besikreipiančius interesantus priimdavo nuoširdžiai. Jau pirmaisiais darbo mėnesiais jam teko priimti aukštus svečius: 1923 m. sausio 13 d. į Marijampolę atvyko ministras pirmininkas E.Galvanauskas su keliais ministrais. Juos atgabeno pirmasis traukinys, patekęs į Marijampolę – vyko trasos Kaunas – Marijampolė – Šeštokai atidarymas. Burmistras pasidžiaugė šiuo reikšmingu įvykiu ir pasveikino svečius su tokia dovana miestui ir Lietuvai.

    1924 metais prijungus prie miesto buvusias Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes susiformavo Naujamiesčio gatvių ir nuosavų namų tinklas, o Tarpučiuose sklypus gavo mokytojai. Vis tik šiuo laikotarpiu miesto savivaldybės pastangomis neiškilo jokių reikšmingesnių statinių; visų didesnių rūmų statybą finansavo arba ministerijos, arba privačios ir visuomeninės organizacijos.

    A. Staugaitis 1929 m. pradėjo  J. Basanavičiaus ir Kęstučio gatvių kampe statyti savivaldybės rūmus, kurių pirmajame aukšte 1930 m. įsikūrė valdiška vaistinė.  Pamačius, kad ir šių patalpų savivaldybei yra maža (ji tuo metu veikė Kauno gatvėje, priešais sinagogą nuomotame name), imtasi ilginti namą ir statyti jam antrąjį aukštą. Deja, jame, baigtame 1933 m., darbą pradėjo jau kitas burmistras.  

    Buvęs siuvėjas ir valstybininkas visuomet rasdavo laiko šeimai, o vaikus sugebėjo išleisti į mokslus. Vyriausiasis sūnus Vytautas Vienoje studijavo ekonomiką ir prekybą, o 1941–1943 m. vadovavo Šiaulių prekybos institutui.  Jaunesnysis Antanas ir duktė Gražina studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Šeimos albume yra nuotraukų, bylojančių apie A. Staugaičio visuomeninė veiklą, ryšius su daugeliu to meto lietuvių inteligentų. Burmistru buvo iki 1931 metų – tuomet jį pakeitė Juozas Maurukas.

    Kuklų gyvenamąjį namą (dabar V.Kudirkos g. Nr.49) pasistatė dar nebūdamas burmistru. Tiksli šio pastato atsiradimo data nėra žinoma, bet atrodo, kad žemės sklypą pasiturintis siuvėjas, remiamas brolio kunigo, įsigijo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o namą galutinai įsirengė jau pradėjęs burmistro darbą. 1912 m. miesto amatininkų sąraše paminėta, kad jis dar gyveno Bažnyčios gatvėje. Beje, A. Staugaitis niekada savo namuose neturėjo telefono. Sovietų valdžia pastatą nacionalizavo.

    1941–1942 m. vokiečiai, rekomenduoti vietos gyventojų, vėl pakvietė A. Staugaitį eiti mero pareigas; tiesa, jos tuomet nebuvo įtakingos. Taigi, buvęs siuvėjas, mokytas ir išsilavinęs žmogus, ilgiausiai iš visų miesto burmistrų užėmė šias pareigas.  Būdamas dideliu teatro gerbėju ir neprofesionaliu režisieriumi, jis organizavo spektaklių rodymui tinkamos parapijos salės įrengimo darbus. Ir nors burmistro pareigas jau buvo perleidęs A. Česoniui, 1943 m. pavasarį entuziastingai pasveikino atidaromus Marijampolės teatro rūmus.

    Sugrįžusi sovietų valdžia negreit apsižiūrėjo, kad reikia „neutralizuoti“ du kartus Marijampolės burmistro pareigas ėjusį ir keliskart Seimo nariu buvusį „politiškai svetimą“ asmenį, bet tik atsitiktinumo dėka A. Staugaitis išvengė tremties. Abu sūnūs, kurių represinių struktūrų darbuotojai irgi atkakliai ieškojo, pasitraukė į Vakarus. Kai 1951 metais mirė jo žmona, tai A. Staugaitį į Kauną išsigabeno duktė, dėl senyvų tėvų priežiūros pasilikusi Lietuvoje. Nors ji ir neteko darbo, bet religingą tėvą prižiūrėjo rūpestingai. Mirė 1954 m. pavasarį Kaune, bet buvo palaidotas Marijampolės kapinėse.  

    Benjaminas MAŠALAITIS

    Autoriaus nuotraukoje – A. Staugaičio kapas Marijampolės senosiose kapinėse.

    Laukiame gyventojų pasiūlymų !

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas savivaldybėms pateikė siūlymus dėl licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išdavimo ir išorinės alkoholio reklamos kontrolės.

    Kviečiame Marijampolės savivaldybės gyventojus, bendrijas, bendruomenes, asociacijas ir kitas institucijas raštu teikti Marijampolės savivaldybės administracijai nuomonę dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo ir licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišdavimo.

    Informuojame, kad Ūkio subjektams, numatantiems vykdyti alkoholinių gėrimų mažmeninę prekybą, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas teikia konsultacijas alkoholinių gėrimų prekybos, reklamos ir pan. klausimais tel. (8 706)  68 094 arba el. p. ntakd@ntakd.lt. Teisės aktų, reglamentuojančių alkoholio produktų rinką, sąrašas pateiktas Departamento internetinės svetainės www.ntakd.lt skiltyje „Teisinė informacija / Teisės aktai / LR TA ir kiti dokumentai“.

    Marijampolės savivaldybės gyventojų pasiūlymų ir nuomonių laukiame el. p. zita.bungardiene@marijampole.lt

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Netekome maestro Sauliaus Sondeckio

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Eidamas 88-uosius metus mirė profesorius, orkestrų vadovas, smuikininkas, pasaulyje pripažintas dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Sondeckis.

    1960 m. S. Sondeckis subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, kuriam vadovavo iki 2004 m. Per daugiau nei keturis dešimtmečius, orkestras dalyvavo daugybėje tarptautinių konkursų, koncertavo su pasaulinio garso muzikos žvaigždėmis. Maestro 1989 m. buvo pakviestas į Sankt Peterburgą vadovauti orkestrui „Camerata Sankt Peterburg“, nuo 2004 m. buvo kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ kviestinis dirigentas, 2005 m. tapo Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovu, vadovavo jaunimo orkestrams, buvo tarptautinių konkursų žiuri narys.

    Maestro daug prisidėjo prie muzikinių tradicijų Marijampolėje plėtojimo: buvo iniciatorius nuo 1984 metų mūsų mieste gyvuojančių naujamečių koncertų tradicijų – senųjų palydos skambant J. Haydno „Atsisveikinimo simfonijai“, jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras kartu su žymiais solistais marijampoliečiams padovanojo daug koncertų. Marijampolės kolektyvai taip pat turėjo garbės dalyvauti visame pasaulyje pripažinto orkestrų vadovo rengiamose programose.

    1967 m. sužavėtas Marijampolės berniuko choro „Vyturėlis“ dainavimu prof. S. Sondeckis pakvietė jaunuosius marijampoliečius konceruoti kartu su kameriniu orkestru ir operos solistais. „Mus tiesiog nustebino aukštas meninis lygis, kurį pasiekė „Vyturėlis” vadovaujamas A.Uzėlos. Choras ir orkestras turėjo vos vieną bendrą rimtą repeticiją, o koncertuose nė menkiausios klaidos” , – žurnale „Kultūros barai” apie koncertus atsiliepė S.Sondeckis. ‘

    Su maestro S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru ne kartą koncertavo  ir Marijampolės Česlovo Sasnausko mišrus kamerinis choras. Paminėtini tradiciniai naujametiniai koncertai, kurių metu su orkestru buvo atlikta nemažai stambių kūrinių.

    2009 metais prof. Saulius Sondeckis už Marijampolės muzikų ugdymą ir koncertinę veiklą buvo apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliu.

    Prof. S. Sondeckis – Valstybinės (1971),Vyriausybės (1998), Nacionalinės kultūros ir meno (1999) premijų laureatas, apdovanotas Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13 medaliu, Austrijos I laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui, Estijos Marijos žemės baltojo kryžiaus ordinu, Lenkijos garbės kavalieriaus ordinu už nuopelnus Lenkijos respublikai, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Šiaulių universiteto garbės daktaras (1999), Šiaulių miesto ir Mažeikių garbės pilietis. 2006 m. jam suteiktas Sankt Peterburgo N. A. Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos garbės profesoriaus vardas. Prof. S. Sondeckiui įteiktas Vilniaus miesto apdovanojimas – Žygimanto Augusto medalis (2008), Garbės ordinas už indėlį vystant muzikos meną ir stiprinant Rusijos bei Lietuvos kultūrų ryšius, tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“ už tarptautinių kūrybinių humanitarinių ryšių plėtotę (2010). 2013 metais apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

    „Išėjo žmogus, svajojęs apie Didžią Lietuvą – didžią ne teritorija, o mintimi, polėkiu, kūryba, ir pats dešimtmečiais kūręs tokią Lietuvą. Išėjo profesorius Saulius Sondeckis“, – rašoma Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus užuojautoje dėl maestro Sauliaus Sondeckio mirties.

    NATO štabo nariai susipažino su Marijampole

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    „Mes esame čia tam, kad užtikrintume taiką ir saugumą Lietuvoje“, – sakė NATO pajėgų integravimo vieneto (NPIV), įsteigto pernai rudenį Vilniuje, vadas pulkininkas Jakobas Sogardas Larsenas susitikime su Marijampolės savivaldybės meru Vidmantu Braziu, kitais tarybos nariais, įvairių organizacijų atstovais. Vasario 2 d. Marijampolėje vykusio susitikimo metu NPIV Lietuvoje atstovai pristatė marijampoliečiams savo tarnybos misiją ir uždavinius, tuo pačiu geriau susipažino su šio regiono, jungiančio Baltijos šalis su Vakarų Europa, ypatumais ir svarba.

    Nuo rugsėjo mėn. Europoje pradėjo veikti aštuoni NATO pajėgų integravimo vienetai, iš jų

    vienas Vilniuje, kuriam vadovauja Danijos kariuomenės pulkininkas Jakobas Sogardas Larsenas. Šiame NATO darinyje dirba įvairių pasaulio šalių atstovai. Tai karininkai ir seržantai iš JAV, Kanados, Vokietijos, Junginės Karalystės, Danijos, Portugalijos bei Lietuvos. Apsilankę Marijampolėje kariškiai pristatė, koks tai štabas, kokiais tikslais sukurtas ir kokius uždavinius sau kelia. Pristatydamas NPIV misiją vadas J. S. Larsenas pasakojo, kad NATO sureagavo į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir padidino greito reagavimo pajėgas, turėdamas galvoje ir karių skaičių, ir patį reagavimo procesą. „Aš senas karys, gyvenau Danijoje, kur buvo iškilusi panaši situacija kaip dabar Lietuvoje. NATO kariai treniravosi reaguoti labai greitai, dėl to mes Danijoje buvome saugūs“, – tęsė vadas, pabrėždamas, kad tie patys reagavimo principai buvo panaudoti 2002 m. Irako krizės metu ir dabar. „Tik saugioje ir stabilioje aplinkoje kyla žmonių gerovė, atsiranda užsienio investicijos, vystosi mokslas ir, kas svarbiausia, žmonės jaučiasi saugūs“, – sakė plk. J. S. Larsenas.

    Apie būtinybę šalims, NATO narėms, o jų dabar 28, skirti tinkamą finansavimą gynybai kalbėjo ir kiti NPIV atstovai, pristatydami pasirengimo planą. Šio plano vienas iš svarbiausių tikslų yra matomas ir nuolatinis NATO pajėgų buvimas ore, vandenyje ir žemėje. O tai galima pasiekti tik sukuriant kolektyvinę gynybą, kokia dabar ir yra sukurta. Karinio vieneto Lietuvoje veikimo principus kariškiai palygino su gerai veikiančio viešbučio, kur atvykusiam svečiui viskas iš anksto parengta. Jų teigimu, Lietuva jau padarė labai daug, padidinusi biudžetą, ginkluotę, dalyvavusi aukšto lygio pratybose, atnaujinusi šaukimą į Lietuvos kariuomenės gretas. Sukurtame specialiame Lietuvos NPIV ženkle yra dvi simetriškos pusės – vienoje NATO, kitoje – Lietuvos simbolika, o per vidurį pavaizduotas ieties antgalis, paimtas iš Lietuvos istorijos ženklų.

    „Marijampolė yra socialiai aktyvus miestas, kuris rūpinasi žmonių gerove, jų švietimu ir žinoma – saugumu. Labai smagu, kad Marijampolės savivaldybės meras sutiko priimti NATO atstovus“, – susitikime kalbėjo Marijampolės savivaldybės mero visuomeninis patarėjas, UAB „Mantinga“ valdybos pirmininkas Klemencas Agentas. Po oficialaus susitikimo svečiai lankėsi „Mantingos“ įmonėje, kur susipažino su pačiu gamybos procesu, domėjosi gamyklos pajėgumais.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės ir Juozo Slabodos nuotraukos.

    Susitikimo vaizdo transliaciją galite žiūrėti svetainėje www.marijampole.lt

    Kpt M. Paukštas pristato strategiją. NATO kariai susitikime Marijampolėje. NPIV vado dovana merui - plaketė su NATO ženklu. Susitikimo su NATO kariais dalyviai. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Bet kuri mokykla gali laimėti „Išmaniąją klasę“!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Visos savivaldybės mokyklos nuo sausio iki birželio mėnesio gali dalyvauti naujame „Mes rūšiuojam“ projekte, kurio metu daugiausia naudotų mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių surinkusiai mokyklai bus įrengta „Išmanioji klasė“.

    Konkurse gali dalyvauti tiek iki šiol projekte „Mes rūšiuojam“ užsiregistravusios mokyklos, tiek nauji dalyviai. Konkurse dalyvauja visos mokyklos, kurios atskirai nuo kitos senos elektronikos ar buitinės technikos renka mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius. Tiems, kurie iki birželio mėnesio surinks daugiausia minėtų atliekų, mokykloje bus įrengta „Išmanioji klasė“, kurioje bus 20 vnt. „Huawei“ planšetinių kompiuterių.

    Taip pat puikius prizus laimės ir ta mokykla, kuri surinks daugiausia mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių atliekų skaičiuojant vienam mokiniui. Toks skatinimas taikomas todėl, kad skirtingo dydžio mokyklose labai skirtingos rūšiavimo sąlygos. Tai mokyklai, kurioje vienam moksleiviui teks daugiausia atliekų, bus įrengta kiek mažesnė „Išmanioji klasė“ su 10 vnt. „Huawei“ planšetinių kompiuterių.

    Projektą „Išmanioji klasė 2016“ organizuoja Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA), Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos atliekas iš mokyklų veža bendrovė „Atliekų tvarkymo centras“. Projekto partneris interneto parduotuvė emobilus.lt žada laimėjusioms mokykloms skirti moderniausius planšetinių kompiuterių modelius, kurie sutieks galimybę išmaniąsias technologijas pritaikyti ne tik pramogaujant, bet ir siekiant žinių.

    Apie naują projektą daugiau informacijos galima rasti http://www.mesrusiuojam.lt/mokyklos-3/, su projekto organizatoriais dėl dalyvavimo galima susisiekti el. paštu info@mesrusiuojam.lt.

    Kaip žinoma, projektas „Mes rūšiuojam“ Lietuvoje vyksta jau ketvirtus metus, jame dalyvauja apie 1500 Lietuvos švietimo įstaigų, kurios suvienijo jėgas rūšiuojant elektros ir elektroninės įrangos, buitinės technikos bei nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekas. Atliekų surinkimas ir perdirbimas vyksta pagal Aplinkos ministerijos nustatytas tvarkas bei aprobuotus teisės aktus. Per projekto gyvavimo laiką surinkta beveik 260 tonų elektronikos ir buitinės technikos atliekų. Dar 11 tonų svėrė surinktos senos baterijos, kurios kelia ypač didelį pavojų gamtai. Į projektą aktyviai įsijungė ir automobilių servisai bei įvairios įmonės.

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Aplinkos valdymo skyrius

    Gazelė 2015“ apdovanojimas – Marijampolės regiono lyderei UAB „Swetrak“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Konkurso „Gazelė“ finaliniame renginyje buvo įteikti apdovanojimai sparčiausiai augančioms smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Marijampolės regiono lydere išrinkta UAB „Swetrak“. Apdovanojimą „Gazelės 2015“ atsiėmė įmonės direktorius Vilius Parulis.

    Šventiniame renginyje dalyvavo ir regiono verslo nugalėtoja pripažintą Marijampolės įmonę su puikiu įvertinimu  pasveikino Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius.

    UAB „Swetrak“ Marijampolėje dirba nuo 1998 metų. Sėkmės proveržiui pasitarnavo 2013 metais Lietuvoje pradėtas tiesti europinės vėžės geležinkelis „Rail Baltica“. Įmonėje pagaminti visi šiai vėžei skirti pabėgiai. Gamykloje veikia šešios gelžbetoninių pabėgių gamybos linijos, taip pat gaminami ir iešminiai pabėgiai. Gelžbetoniniai pabėgiai gaminami pagal Švedijos firmos “Abetong AB” ilgo stendo technologiją, kuri  leidžia kurti gerą kokybę. UAB “Swetrak” – viena iš 36 įmonių pasaulyje, dirbančių pagal šios firmos technologiją, šešios įmonės, gaminančios pagal šią technologiją, veikia Australijoje.

    Pristatant šių metų projektą „Gazelė 2015“, rengiamą jau 12-ą kartą, dienraščio „Verslo žinios“  vadovai pastebėjo, kad smulkusis ir vidutinis verslas, pagrįstai tituluojamas ekonomikos garvežiu, apsukas didina įspūdingais tempais. Tą byloja rekordinis sparčiausiai augančių bendrovių, patekusių tarp „Gazelė 2015“ nominantų, skaičius. Konkurse „Gazelė 2015” dalyvavo per 4.000 įmonių arba visu tūkstančiu daugiau nei 2014 metais. „Verslo žinių“ rengiamame konkurse dalyvavo bet kokios nuosavybės įmonės, kurios pradėjo veiklą ne vėliau kaip 2011 m. sausio 1 d. ir tais metais jų apyvarta buvo 0,29–40 mln. Eur. Pastaraisiais lyginamaisiais metais – 2014-aisiais – konkurso kriterijus atitinkanti įmonė turėjo dirbti pelningai. Esminis kriterijus, kuris lėmė nugalėtojus, yra apyvartos šuolis. Kitas kriterijus – skaidrumas bei viešumas. Įmonė turi tvarkingai mokėti įstatymais numatytus mokesčius ir kasdienėje veikloje vadovautis geros verslo praktikos principais. Todėl ar įmonės tvarkingai moka mokesčius, ar jų mokamas darbo užmokesčio vidurkis yra ne žemesnis, nei paprastai moka to regiono įmonės, užsiimančios panašia veikla, padėjo įvertinti konkurso partnerė Valstybinė mokesčių inspekcija. Kitas svarbus kriterijus – kiek pati įmonė  viešai kalbėjo apie savo veiklą ir dalijosi patirtimi apie savo verslą bei priimtus sprendimus, lėmusius apyvartos augimą.

    Finaliniame renginyje dalyvavo ir smulkiuosius verslininkus bei konkurso nugalėtojus pasveikino projekto globėją Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    „Jūs esate mūsų valstybės ekonomikos gyvastis, nes net 99% visų šalies įmonių yra smulkios ir vidutinės. Džiaugiuosi, kad galiu globoti šį renginį,  nes smulkios Lietuvos įmonės ne vaikšto, o šuoliuoja – valstybei irgi labai svarbu būti greitai, prisiderinti prie besikeičiančių sąlygų. Reikia tikėtis, kad valstybė irgi judės į priekį tokiais šuoliais, kaip ir smukusis verslas“, – sveikindama apie 800 smulkaus ir vidutinio verslo atstovų, susirinkusių į parodų ir kongresų centrą „Litexpo“, sakė Prezidentė.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat įteikė pagrindinį Lietuvos „Gazelės2015“ apdovanojimą Kauno agroverslo didmeninei prekybos grūdais bendrovei UAB „Agrosfera“.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Sukčiai vėl bando gyventojų budrumą ‒ taikosi į kodų kortelių naudotojus

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    „Swedbank“ įspėja, kad prisitaikydami prie bankinių paslaugų pokyčių, sukčiai griebiasi naujų apgaulės būdų. Paskelbus informaciją apie 2016 m. balandį įsigaliosiančius naujus internetinės bankininkystės saugumo reikalavimus, sukčiai šįkart nusitaikė į saugumo kodų korteles naudojančius gyventojus.

     „Nuo metų pradžios jau užfiksavome ne vieną sukčių bandymą išgauti prisijungimo prie interneto banko kodus prisidengiant tuo, jog pavasarį įsigalios griežtesni saugumo reikalavimai internetu atliekamiems mokėjimams. Banko darbuotojais prisistatę sukčiai telefonu gyventojus įspėja apie tariamą grėsmę elektroninių mokėjimų saugumui ir gavę prieigą prie interneto banko žada pašalinti visus nesklandumus. Įspėjame gyventojus neapsigauti, nes banko darbuotojai tokios informacijos telefonu niekada neprašo“, – komentuoja „Swedbank“ operacinės rizikos ekspertas Mindaugas Montvilas.

    Vieno iš paskutinių tokio sukčiavimo atveju, jaunai merginai paskambinę sukčiai prisistatė banko darbuotojais ir pasakojo apie būsimus saugumo pokyčius bei būtinybę atlikti pakeitimus merginos e. banko paskyroje. Pokalbiui įpusėjus, mergina buvo sujungta su tariamu „saugumo specialistu“, kuriam ji atskleidė savo asmeninius el. bankininkystės duomenis. Supratusi, jog greičiausiai tai buvo sukčiai, mergina kreipėsi į banką, tačiau žalos visgi išvengti nepavyko.

    Pasak „Swedbank“ operacinės rizikos eksperto M. Montvilo, saugumo kodų kortelių naudotojams svarbu žinoti kelis dalykus. „Visų pirma ‒ kortelės galės būti naudojamos ir toliau, tačiau kai kurias operacijas reikės patvirtinti SMS žinute gautu kodu. Kitas svarbus aspektas ‒ mobilaus telefono numerį, kuriuo bus siunčiami saugumo kodai, gyventojai kviečiami registruoti savarankiškai ir banko darbuotojai dėl to telefonu niekada neskambina. Jei sulaukėte skambučio su pasiūlymu pagelbėti kodų kortelių saugumo klausimais, tikėtina, jog bendraujate su sukčiais“, ‒ pabrėžia „Swedbank“ saugumo ekspertas.

    Labai svarbu yra žinoti tai, jog telefono numerį registruoti galima prisijungus prie savo interneto banko paskyros, atvykus į banko padalinį arba paskambinus į banką tel. 1884. Nei registruoti telefono numerio kitose interneto svetainėse, nei siųsti numerio ar kitų asmeninių duomenų el. paštu, bankas niekada neprašo.

    Pasak M. Montvilo, sukčiai kruopščiai atlieka visus reikalingus namų darbus. „Jie renka informaciją tam tikromis temomis, analizuoja bankų veiksmus. Remdamiesi realiais įvykiais ir šalies institucijų priimtais nutarimais, sukčiai pasirenka taktiką, kaip įbauginti gyventojus dėl jų pinigų saugumo ir taip išgauti jų asmeninius duomenis“, – sukčių triukus vardija „Swedbank“ atstovas.

    Vis dėlto, pasak „Swedbank“ operacinės rizikos eksperto, lemiamą vaidmenį šiose situacijose atlieka ir žmonių patiklumas. Sulaukus įtartino skambučio, jis pataria nedelsiant nutraukti pokalbį, o atskleidus savo prisijungimo duomenis ‒ nedelsiant informuoti savo banką ir policiją.

    Naujieji kodų kortelių saugumo reikalavimai Lietuvoje įsigalios nuo šių metų balandžio 1 dienos. Pervedant mažesnes nei 30 eurų sumas „Swedbank“ klientams pakaks kodo iš kodų kortelės, kaip ir iki šiol. Tačiau pervedimus, kurių suma viršija 30 eurų, kai kuriais atvejais reikės patvirtinti papildomu saugumo kodu, gautu SMS žinute. Papildomo kodo taip pat reikės tvarkant periodinius mokėjimus ir e. sąskaitas bei keičiant asmeninius duomenis interneto banke.

    Detalesnės informacijos apie tai, kokias operacijas reikės patvirtinti papildomu saugumo kodu, gautu SMS žinute, rasite čia: https://www.swedbank.lt/lt/articles/view/2417

    Daugiau informacijos:

    Saulius Abraškevičius

    „Swedbank“ Lietuvoje atstovas spaudai

    Tel. (8 5) 258 21 25

    El. paštas: saulius.abraskevicius@swedbank.lt

    Grabnyčių žvakių liejimas – kantrybės reikalaujantis darbas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Vasario 2 diena – Grabnyčios (Kristaus paaukojimo šventė). Pats žodis „grabnyčios“ kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo. Ši žvakė bažnyčiose šventinama būtent vasario 2 dieną. Ikikrikščioniškoje kultūroje ši šventė buvo vadinama Perkūno diena. Tikėta, jog grabnyčių žvakė saugoja namus nuo tamsos, nelaimių, perkūnijų ir gaisrų, taip pat buvo naudojama mirties akivaizdoje.

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos etninės kultūros būrelis, artėjant vasario 2 dienai, domėjosi Grabnyčių tradicija, rinko atsiminimus iš savo tėvų ir senelių. O Grabnyčių dienoje lankėsi Marijampolės kraštotyros muziejaus rengiamoje edukacijoje „Žvakių liejimas“. Išbandė kantrybę, papildė savo žinių bagažą ir namo išsinešė po kvepiančią vaško žvakę. Nulieti žvakę savo rankomis tai – prisilietimas prie tautos tradicijų, pabandymas suvokti žvakės svarbą ankstesniais laikais, kai nebuvo elektros, supratimas, kad žvakės šviesa galima džiaugtis turint nemenką kantrybę ir atkaklumą.

    Mokinės, kurios dalyvavo edukacijoje buvo be galo žingeidžios ir vieną po kito žėrė klausimus etnologei Rasai Bernotienei. Nusilieti žvakę galima turint įrenginį (ratelį arba medinį lankelį), prie kurio tvirtinami žvakių dagčiai (liaudyje vadinami knatai), indą vaškui tirpinti, kaitlentę, samtį, žirkles ir vaško. Žvakė pradeda formuotis, kai ant dagčio pilamas ištirpintas vaškas. Žvakę nusilieti galima per 2 valandas, tačiau paruošiamieji ir baigiamieji darbai trunka dar tiek pat.

     Eglė ALENSKAITĖ

    Autorės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Dovana – „Žalgirio“ varžybų stebėjimas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla dalyvauja projekte „Mąstau. Rūšiuoju. Gyvuoju!“ Šio projekto I etape mokyklos bendruomenė, vadovaujama mokytojos Ritos Dijokienės, laimėjo garbingą I-ąją vietą. Už pergalę nugalėtojų bendruomenė apdovanota bilietais į krepšinio varžybas (Kauno „Žalgiris“ – Alytaus „Dzūkija“). Sausio 24 dieną į varžybas vyko 150 sirgalių palaikyti Kauno krepšininkus, kurie laimėjo rezultatu 101:62. Po varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti padėkos raštais ir turėjo galimybę pabendrauti su „Žalgirio“ komandos krepšininkais.  Išgyventos emocijos ir parsivežti įspūdžiai dar ir šiandien trykšta iš mokinių, kurie Kauno „Žalgirio“ arenoje aktyviai palaikė komandą „Žalgiris“.

    Tegul I-ojo etapo laimėjimas ir prizas bus paskaita siekti pergalės kituose projekto etapuose!

    Eglė ALENSKAITĖ

    Neformaliojo ugdymo organizatorė

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    1...225226227...279Puslapis 226 iš 279