Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Palydint senuosius metus

Palydint senuosius metus

Metai

Dienos metų

Jau snaigėm nutūpę

Ir nukritę  gruodžio lašais,

Į svajonių sapnus įsisupę,

Išsiliejo spalvotais dažais.

Visko buvo:

Ir džiaugsmo, ir nerimo.

Netgi meilės keli trupiniai.

Spartūs žingsniai bekraščio gyvenimo,

Sudarkyti vilties karpiniai.

Ir kraujuojantis saulės tekėjimas,

Ir graudinanti saulės laida,

Ir beribis žmogaus tikėjimas,

Kad teisus nugalės visada.

Tas beprotiškas vasaros karštis,

Neapsakomai ilgas ruduo.

Žmonės, savo svajonę išbarstę,

Lyg nerimstančios upės vanduo.

Tik trumpa atkarpa mūs gyvenimo,

Nesibaigianti jo tąsa,

Tarsi dūmai išsprūdę iš kamino,

Greit išdžiūstanti ryto rasa…

 

Metai II

Nuskubėjo Metai, nutrupėjo.

Net nespėjom jų širdim pajaust,

Lyg gaivaus pavasarinio vėjo,

Pasišaukti, pasigaut, priglaust.

 

Jau Kalėdų Angelų ramybė

Gaubia mus šių švenčių skaidrumu.

Dar labiau priartindama  ribą

Lig žmonių.  Gerų ir artimų.

 

Trapią ribą, kai išdykėlė Beždžionė

Išmintingąją ožkelę pavaduos,

Tik savaitę, garbingieji ponai

Ko dar nesuspėjome, atlikti duos.

 

O metus, praėjusius lyg skrynią,

Laikas visagalis užrakins.

Vien tik tai, kas dar neišsitrynę

Nešimės į priekį, Ateitin.

 

Viskas bus gerai. Svarbu tikėti,

Kad už vartų metų blogis liks,

Kad turėsime, kur prisiglaust per lietų,

Kad Gerumas tarsi sapnas neišnyks.

 

Meilę gersime lyg saldų  vyną,

Laimė kris lyg mana iš dangaus

Lai mus Dievas saugoja ir gina,

O Lemtis te Džiaugsmą pranašaus!

 

Beždžionės metai

Taip trūksta tų mažų, lengvučių snaigių.

Ir žemės apsnigtos, ir šerkšno ant langų.

O metai šie trumpėja, nyksta, baigias.

Ožkelė greitai mus paliks. Tegu.

Sutiksime Beždžionę.Gal išdykėlę, gal rimtą?

Kas žino, ką nugvelbs, ką dovanos?

Tai, ką ji mums pasiūlys, teks priimti.

Juk daug kas keisis ir gimtinėj, ir namuos.

Pasensim. Na ir kas. Taip turi būti!

Užtat vėl tapsime gerokai gudresni:

Blaiviau žiūrėsim į pasaulio suirutę.

Tauta mūs neturtinga, bet dosni.

Kai tiek mažai turi, tai ir bijot nereikia,

Kad pamatys kažkas, paims, parduos.

Vis tiek branginkime tą stebuklingą Laiką,

Kai verias vartai Ateities slaptos…

 

Visiems, visiems!

Greit  Naujieji vartus atkels

Ir pakvies ten visus, kurie tiki,

Kad  Likimas  į širdį pabels,

Kad svajotojai dar neišnykę.

Kad sudegs lyg Joninių laužai

Mūsų  smulkios ir tuščios intrigos,

Kad gyventi galėsim gražiai,

Nekamuos nei kivirčai, nei ligos.

Kad smagiausią valsą sušoks

Laimė Meilę švelniai apglėbus,

O ir skausmas išliks tik toks,

Kad ištverti galėtų jėgos…

****

Kad Viltis niekada neužgestų,

Kad Kantrybė neimtų dejuoti,

Kad, sustojus prie Rūpesčių vartų,

Nereikėtų mums jų skaičiuoti…

****

Te  į savo vežimą nepriima

Metai nuoskaudų, pykčio, ligų.

Tegul audžia naujų dienų kilimą

Iš sėkmės, iš kantrybės. Tegu

 Meilė vienišą sielą aplanko.

Te vilioja jaukumas namų.

Tegul laiko visiems mums pakanka

Apsigaubt švelnumu, gerumu.

****

Pasidžiaukime dar metai kupini

Mūsų šypsenų, kelionių, atradimų.

 Tik supratę, kad sunkumai laikini,

Su NAUJA VILTIM gyventi imam.

****

Tegul sužydi Jūsų Meilė gėlėmis

Ir Laimei – sesei – ranką tepaduoda.

Tegul gyvena Džiaugsmas su Jumis

Per karštį tvankų ir per žvarbų gruodą…

Ką metai parašys baltam lape?

„Nusivylimai, Džiugesys, Vienatvė…“

Gal Meilė ir Sėkmė keliauja pas tave,

Tik dar nežino namo numerio ir gatvės.

Galbūt kelionei ratai sutepti?

Betrūksta bilietą kelionei nusipirkti.

Naujieji Metai jau labai, labai arti.

Kantrybe ženklinti ir Viltim auginti…

Aldona MURAUSKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukoje – Aldona Murauskienė.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite