Simona Šermukšnytė: „Ir kažkas iš aukščiau prideda rankytę prie mano SĖKMĖS“

Marijampolėje gimusi ir užaugusi, tuometę 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Sūduvos“ gimnazija – aut. past.) baigusi Simona ŠERMUKŠNYTĖ (25 m.) jau septintus metus gyvena Vilniuje ir savo kasdieniu darbu bei scenine veikla kuria savo ateitį, kurioje regi gražią, darnią, laimingą savo šeimą. Merginos svajonės pildosi: ji daro tai, kas jai labai miela, ir yra žinoma Lietuvos pop muzikos scenoje, ji turi aukštojo mokslo diplomą – yra filologė, o 2013 m. rugsėjo 7-ąją santuoka vainikavo apie 7 metus trukusią jos artimą draugystę su vyru, kuriuo labai didžiuojasi nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų. Savo vestuvių išvakarėse Simona kalbėjosi su „Mūsų savaite“ – davė paskutinį savo interviu. Paskutinį – kaip Šermukšnytė, nes dabar ji turi kitą pavardę – Nainė.

ATLIKĖJOS VIZITINĖ KORTELĖ:

Nuo 5 metukų – pop chore „O lia lia“.

Nuo 15 metų (2003 m.) – muzikos grupėje „Mokinukės“.

Nuo 2007-ųjų – grupėje „Pikų panos“.

Nuo 2011 metų iki dabar – grupėje „Pinup Girls“.

Pradžia – prie laiptinės

 – Simona, kas lėmė, kad pasukote scenos žmogaus keliu?

 – Sakyčiau, mano aistra muzikai (ir tėtis, ir mama, ir daug giminaičių – muzikalūs žmonės), noras „kažką parodyti“ ir talentingoji vadovė Laima Lapkauskaitė, į kurios rankas patekau nuo 5 metukų. Namo kaimynams turbūt pabodo žiūrėti į mano rengiamus koncertus prie laiptinės, todėl vienai kaimynei ir šovė į galvą mintis, kad „šią mergaitę reikia leisti į muzikos būrelį“. Kaip dabar pamenu savo vadovę Laimą Lapkauskaitę dailiu baltu kostiumėliu, sėdinčią prie pianino ir vertinančią priimamus naujokus. Nuo pirmųjų muzikavimo dienų ir tikriausiai iki gyvenimo pabaigos šiai nuostabiai moteriai jausiu ypatingą pagarbą ir padėką.

– Bet scena jums – ne pagrindinė veikla. Įgijote profesiją, dirbate tarptautinėje įmonėje…

– Taip, aš norėjau studijuoti, turėti profesiją, o dainavimas – tik aistringas pomėgis. Todėl, 2006-aisiais baigusi vidurinę mokyklą, iškart įstojau ir tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą (VPU) ir 2010 metais baugiau lietuvių filologijos studijas. Dabar dirbu vienoje tarptautinėje įmonėje Vilniuje personalo vadove bei administratore. Mano dabartinė veikla – labai intensyvi: daug koncertų su grupe „Pinup Girls“ ir darbas įstaigoje.

– Aukštuosius mokslus baigę jaunuoliai dažnai būna nusivylę, nes ilgai neranda darbo – darbdaviams nereikalingi specialistai be patirties. Gal turite ką patarti jaunimui, kaip kuo greičiau sėkmingai įsidarbinti?

– Svarbiausia – norėti dirbti ir į darbą žiūrėti atsakingai. Aš pradėjau dirbti dar būdama pirmo kurso studentė. Darbą pavyko puikiai derinti su paskaitų grafiku, tad sistemingai ir mažais žingsneliais kopiau savo karjeros laiptais. Vieną darbą keitė kitas. Kasmet įgijau daugiau žinių, uoliai mokiausi ne tik su mūsų gimtąja kalba susijusius dalykus. Taip, jaunimui nelengva rasti gerai apmokamą darbą, tad reikia apsišarvuoti kantrybe ir sistemingai darbuotis. Manau, kad pagrindinis jauno žmogaus „arkliukas“ – sužibėjimas per darbo pokalbį, kuris dažniausiai ir lemia, ar esi pakviečiamas dirbti komandoje. Ir pažintys gali padėti, bet ateis metas pačiam parodyti žinias ir išmanymą konkrečioje situacijoje. Kas tada? Pažintys gali padėti gauti darbą, tačiau jame išsilaikyti ar siekti karjeros gali tik pats žmogus. Svarbiausia – netingėti, neskaičiuoti darbo valandų, būti labai atsakingam.

– Dauguma jaunimo sako, kad lengviausias kelias nerandant darbo Lietuvoje – emigracija…

– Neturiu nieko prieš tuos, kurie išvažiuoja, nes jeigu žmogui blogai gyventi, reikia kažką keisti. Juolab kad tik nuo mūsų pačių priklauso mūsų gyvenimo gerovė. Aš nenusigręžiu nuo emigracijos, bet išvykti į užsienį mane priverstų tik kritinė gyvenimo situacija. Kol turiu galvą ant pečių, idėjų ir moku realizuoti save, tol savo ateitį puikiai matau Lietuvoje. Šiuo metu man labai patinka Lietuvoje!

– Lietuvoje, bet tik ne mokytojos darbas, kuriam buvote rengiama VPU? O gal gali taip būti, kad kada nors Simona dirbs mokytoja, kaip ir jos mama? (Vilija Šermukšnienė – ilgametė ir labai gerai vertinama Mokolų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja – aut. past.)

– Žinau, kad galėčiau dirbti mokytoja ir kad šis darbas yra itin atsakingas. Studijų laikais atlikau dvi praktikas Vilniuje, ir man iš tiesų patiko mokytojauti. Jeigu dirbčiau mokytoja, norėčiau ir siekčiau, kad vaikai tiesiog veržtųsi į mano pamokas ir jiems būtų įdomu. Savo mokykloje turėjau tris nuostabiausias pasaulyje mokytojas: Neolią Knizelienę, Danutę Klevienę ir Ireną. Auštrienę. Jeigu jos dabar skaito šį žurnalą, tai siunčiu visoms po bučinį! Beje, aš jau nuo dešimtos klasės žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą. Čia tikriausiai mano lietuvių kalbos mokytojos Irenos Auštrienės nuopelnas. Jeigu turėdavome dvi lietuvių kalbos pamokas, aš visą suplanuotą darbą padarydavau per vieną pamoką. Man sekėsi.

Šeimoje dviračio neišradinės

– Sekėsi ir toliau sekasi, o ypač turi sektis šiais metais, ar ne? Nes jie jums labai įsimintini: ką tik atšvęstas 25-metis, grupės „Pinup Girls“ veikla – „ant bangos“, vestuvės. Ar laikote save sėkmės žmogumi?

– Manau, kad savo sėkmę žmogus susikuria pats. Aš dirbu tiek daug, kad kartais visiškai nebeturiu laiko asmeniniams dalykams. Tačiau tikiu ir tuo, kad kažkas iš aukščiau prideda rankytę prie mano sėkmės.

– Bet juk tie asmeniniai dalykai irgi klostosi puikiai, jeigu dabar – vestuvės! Šiek tiek pakalbėkime apie tai. Kaip pavyko suderinti itin aktyvią koncertinę veiklą su pasirengimu vestuvėms?

 – Ką tik pasibaigusi vasara išties buvo beprotiškai darbinga. Turėjome daugiau nei 120 grupės „Pinup Girls“ koncertų. Tuo pačiu metu dar dirbau ir savo įprastą darbą biure, tad dabar energijos pertekliumi pasidžiaugti negalėčiau. Kadangi nuo pat pradžių su Jonu (Simonos mylimasis Jonas Nainys – „ZIP FM“ radijo stoties laidų vedėjas, TV projektų dalyvis, pramogų pasaulio žmogus – aut. past.) žinojome, kokių vestuvių norime, tai šventės planavimas nebuvo kažkoks didžiulis darbas. Viskas vyko labai palaipsniui ir sistemingai. Mergvakaris buvo smagiai atšvęstas Klaipėdoje, o bernvakaris – Dubingiuose (Molėtų r.).

– Ar savo vestuvių detales (vietą, laiką) slėpėte nuo žurnalistų, kaip neretai daro žinomi žmonės?

– Na, tikrai nerėkėme garsiai, kur, kada ir kaip viskas vyks, bet ir nebėgsime nuo žurnalistų, jeigu jų bus per mūsų šventę. Vis dėlto mūsų su Jonu šeimos, artimieji yra per daug paprasti žmonės, kad jiems būtų malonu tokią svarbią dieną būti apsuptiems žurnalistų, tad pagarba jiems skatino mus šiek tiek slėpti savo vestuvių konkretų laiką ir vietą.

 – Simona, jūsų gerbėjams įdomu, kada ir kaip judu su Jonu susipažinote? Kaip manote, kas labiausiai vieną prie kito jus traukė ir traukia?

– Mudu susipažinome prieš septynerius metus per vieną renginį. Žinoma, pirmiausia akies krašteliu pastebi žmogaus išorę, tačiau labiausiai mane Jonas patraukė savo nuoširdumu. Jis iš tikrųjų yra toks žmogus, prie kurio visada norisi prieiti tik su teigiamomis emocijomis. Aš labai didžiuojuosi, kad toks geras žmogus – mano vyras.

 – Turbūt esate ne kartą pamąsčiusi, koks šeimos modelis yra jūsų siekiamybė?

– Mano ir Jono šeimos modelis – labai paprastas. Dviračio neišradinėjame. Norime, kad mūsų šeimoje visada vyrautų pagarba, meilė, supratimas ir darna. Kad būtume materialiai apsirūpinę ir mūsų vaikai bei mes patys gyventume taip komfortiškai, kaip tik norime. Svajojame ir stengiamės būti tokia šeima, kad ir po kelių dešimtmečių vis dar galėtume vienas kitam pasakyti: „Myliu tave, seniuk!“

Populiarumas nevargina

– Ar jums atrodo patvarios scenos žmonių (ypač – kai abu yra scenos žmonės) santuokos? Juk šou versle visada yra daug naujų pažinčių, daug pagundų, intrigų, flirtui ir aistroms palankių situacijų.

– Jeigu žmonėms iš tikrųjų gera kartu ir yra vidinė harmonija, manau, visai nesvarbu, ar jie scenos žmonės – šokėjai, ledo čiuožėjai, dainininkai, ar kitų profesijų atstovai. Tik abu porą sudarantys asmenys bendromis pastangomis gali sukurti tobulą šeimą.

– Scenos žmonės yra labai matomi, jiems plojama, jais žavimasi. Tai – žvaigždės ir žvaigždutės, kaip įprasta sakyti. Ar populiarumas netrukdo kasdienybėje?

– Aš niekada nesijaučiau ir, manau, nesijausiu esanti įžymybė. Taip, kartais būna situacijų, kai žmonės atpažįsta gatvėje, aptarinėja, apžiūrinėja arba prieina apsikabinti, bet nuo to aš tikrai nesikankinu. Man tai labai mieli momentai, kuriuos vertinu. Nesvajojau būti jokia žvaigžde – svajojau būti mokytoja.

– Būna, kad mūsų scenos žmonės kartais, švelniai tariant, nusideda. Tai, žiūrėk, avariją padarė, tai girti prie vairo, tai su vagystės, sukčiavimo ar net kvaišalų šešėliu… Ar atlaidžiai vertinate tokius žinomų scenos žmonių paklydimus?

– Mano nuomonė apie scenos žmonių sukeltus skandalus ir pasitaikančius paklydimus labai paprasta: nereikia kišti nagų ten, kur žinai, kad tikrai gali skaudžiai nusvilti. O jau kvaišalų platinimas ar jų vartojimas – apskritai žemiausio žmogaus lygio charakteristika. Nesvarbu, ar tas žmogus žinomas, ar ne. Kiekvienas pasirenkame, kokiu gyvenimo keliu norime eiti, todėl niekada nesmerkiu kitų žmonių – juk jie tokį kelią pasirinko. Tik nereikia klaidinti, kad dauguma jaunosios kartos pramogų pasaulio žmonių – alkoholio ir kvaišalų garbintojai. Jeigu pats žmogus nenori, jam niekas niekada neįsiūlys kvaišalų, nesupils alkoholio į gerklę, net nepridegs cigaretės. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.

– Beje, jūsų – trijų merginų – grupė „Pinup Girl“ kartais, kaip tekę girdėti, vertinama prieštaringai. Ką atsakytumėte žmogui, kuris sako, kad jūsų grupė – tik dar vienas eilinis prodiuserių produktas, labiau traukiantis ne muzika, o tik įvaizdžiu (grožiu, jaunyste)? Ar jaunatviško jūsų įvaizdžio nekritikuoja jūsų tėvai ar seneliai (kitos kartos žmonės), esą tai per nuogos esate, tai per trumpais drabužėliais? 

– Aš manau, kad tie, kas sakė, jog „Pinup Girls“ – tik produktas ir laikina merginų grupelė, jau įsitikino, jog esame viena iš stipriausių merginų grupių. Turime savo debiutinį albumą, kuriame sudėtos mūsų dainos, taigi vien tik grožio ar kitų antraeilių dalykų nedemonstruojame. Mano tėvai, senelis ir močiutė yra labai jaunatviški žmonės, todėl dar niekada nepriekaištavo dėl kažkokio netinkamo mano elgesio ar veiklos, ar išvaizdos. Priešingai – iš jų dažnai sulaukiu gražių žodžių. Ypatingai linksmų „bajerių“ pasako mano senelis (žinomas dailininkas Juozas Tumas – aut. past.). Šį žmogų ypatingai myliu!

– Simona, kaip dažnai būnate Marijampolėje? Kaip jums atrodo Marijampolė po didžiosios aikščių, gatvių, parkų rekonstrukcijos?

– Marijampolėje aš esu retas svečias. Kai grįžtu namo, tai stengiuosi ilgiau pabūti namie su tėvais, aplankyti senelius ir draugus. Marijampolė man visada patiko ir patiks, nes su ja asocijuojasi milijonai teigiamų įspūdžių ir prisiminimų. Taip, miestas dabar sutvarkytas labai gražiai, bet man už viską gražiausia yra … mūsų suvalkietiška kalba! Gyvendama Vilniuje, kartais pamirštu, kaip žmonės šneka suvalkietiškai, tad grįžus namo man labai patinka išgirsti gražią mūsų tarmę.

– Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės naujame jūsų gyvenimo etape!

Kalbino Vida KARALIŪNAITĖ

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.