Mes suglumusios linktelime. Nieko negaliu atsakyti moteriai, štai tokiu netikėtu rakursu prabilusiai apie Suvalkijos „Bermudų trikampį“. O ji ir nelaukia atsakymo.
– Kad egzistuoja gyvųjų ryšys su mirusiaisiais, net neabejoju, o aš pati ryšį su mirusiųjų pasauliu pajutau iškart po senelės mirties, – tęsia Marija. – tad jaučiu, kad mirusiųjų (ir abiejų mano tėvų) sielos čia, šiuose namuose, tebegyvena – niekur jos neišėjusios.
Tarsi patvirtindami šeimininkės žodžius, jos šunys kartais vis pašoka ir loja tarsi kažką matydami ore. Iš pradžių nejauku dėl to, tačiau vėliau lyg ir priprantame.
Nors aplankysime ir kitas dvi dar likusių gyvenamų sodybų šeimininkes: Oną ir Aldoną, pas Mariją svečiuosimės ilgiausiai, o jos pasakojimai aiškiausiai atvers tą sudėtingą pasaulį, kuriame dar vis gyvena trys panašaus amžiaus moterys.
– Mama čia tikrai likusi… Kodėl? Gal dėl to, kad nepripažino jokių kalčių ar nuodėmių… – atsidūsta Marija. – Šioje vietoje gyvenusios gal keturios kartos. Visos ilgaamžės. Mamai nepatinka, kad aš čia būnu… – Pokalbio tema vėl grįžta prie mirusios mamos. – Vis pasibaladoja į langus, sienas. Ji manęs gyva būdama nekentė. Kai moteris nekenčia savo vyro, nemyli ir su juo sugyventų vaikų. Taip jau, matyt, yra šiame pasaulyje. Mano tėvas jos vilčių nepateisino – ji tekėjo ne iš meilės. Aš atsekiau, kad mūsų giminėje iš kartos į kartą veikia prakeiksmas: negali ištekėti ar vesti tą, kurią labai labai myli. Mama neištekėjo už savo meilės ir visą gyvenimą kentėjo. Taip pat buvo ir man, ir broliui, ir seseriai. Toks pats likimas ir senelės, mano mamos mamos. Kažkokios jėgos tarsi neleidžia būti su mylimu žmogumi…
Marija neslepia: vis tik ji šiuose namuose jau tik svečias – sulauks pirkėjo ir visam laikui atsisveikins su vaikystę bei kartų dramas menančia sodyba, mat net ir fiziškai čia sunku, todėl ir norisi nešdintis.
– Šitą sodybą nuolat reikia gramdyti, – liūdnai kalba Marija, – nes namo sienos persigėrusios kančia, neapykanta.
– Iš namų, tiksliau, vieno kambario, niekaip nedingsta mirties kvapas… – prislopinusi balsą sako moteris. – Kuo tik nešveičiau lubų, sienų, grindų, kiek bevėdinau – veltui. Mirtis turi savo kvapą, kuris vis atsigauna, aš jau tai patyriau. Norite pažiūrėti? – kreipiasi į mus.
Susižvalgome. Ar įskaitome baimę viena kitos akyse? Veikiau smalsumą, tad kone sutartinai linktelime. Pakylame ir paskui Mariją einame namo vidun. Vos peržengus trobos slenkstį, į akis krinta nepaprasta tvarka ir švara. Namo kambariai išdėstyti seniau populiariu principu: „eismas ratu“, tai reiškia, jog visi kambariai yra pereinami. Lėtai, pradėjusios virtuve, einame į vieną kambarį, pereiname kitą… „Čia…“ – staiga stabteli Marija. Jos perspėjimo nereikia: vos peržengus slenkstį į minėtą kambarį, apninka keisti pojūčiai. Ar tai mirties kvapas? Tuomet apie tai negalvoju, tik jaučiu, kad gerklėje ima kažkas deginti, o plaučiai, rodos, visiškai subliūkšta smegenims likus visiškai be deguonies. Oras, kur oras? – toks klausimas neiškyla, tačiau įkvėpti neįmanoma – nieko. Galvoje ima spengti vienintelė mintis: jei iš čia neištrūksiu – viskas. Laimei, „eismas ratu“ baigiasi kažkokiu būdu peršokus šį kambarį. Atsidūrus lauke, pirmas oro gurkšnis atrodo kaip palaima – išgyvenau…
Vėl susėdame prie stalo, vėl kalbamės. Tiesa, kalba daugiausiai Marija, o jos žodžius palydi prie kluono pririštų šunų ambrijimas – kartais momentinis, kartais net ir pratisas.
Marija atsisako fotografuotis, tačiau savo trobą įamžinti fotoaparate leidžia. Atsisveikinant ji parodo, kaip surasti kitas kaimo gyventojas: Oną ir Aldoną. Mums jau beuždarant sodybos vartelius, paprašau jos telefono numerio – „jei dar būtų klausimų“ ir, žinoma, „ne spaudai“.
Į automobilį, pastatytą prie Marijos sodybos, nesėdame – prasivaikščiosime, juolab kad ir oras puikus. Miškų apsuptas kaimas alsuoja. Ne, ne ramybe. Oras atrodo įelektrintas, bet ne taip, kaip būna prieš audrą. Pagaliau galime įvardyti tą pojūtį, kuris apėmė vos čia patekus. Atrodo, lyg būtum po stikliniu gaubtu, besibaigiančiu kažkur už miškų ir atitveriančiu tave nuo viso pasaulio, kuriame ir greitas dienos bėgsmas, ir rūpesčiai, ir džiaugsmai lieka kažkur toli. Ir gaivi rugpjūčio diena niekuo čia dėta…
Lengvai randame Aldoną, paskui – ir Oną. Moterys noriai leidžiasi į kalbas, o anapusiniai išgyvenimai, kuriais dalijasi lygiai taip lengvai, kaip kalbėtų apie bulvių kaupimą bei kolorado vabalų naikinimą, patvirtina jau Marijos teiginius: čia, šiame nykstančiame kaime, nėra griežtos takoskyros tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Net šių moterų sapnai menkai atitolsta nuo tikrovės. Štai Ona pasakoja sapnavusi Marijos mamą, einančią keliu. Klausia, kur einanti. „Einu namo, – atsakiusi toji, – bet grįždama dar Saliamutę pasiimsiu.“ Saliamutė – paskutinė kaimo senbuvė, kuri mirė nuo sapno praėjus gal savaitei. Kitą kartą Ona sapne vėl susitinka Marijos mamą. Ši panorusi grįžti kartu su Ona ir kad griebusi už rankos, kad suspaudusi… Ona nėjusi kartu su kaimyne, bet pabudusi nuo sugnybtos rankos skausmo. Iki šiol tas skausmas, kaip teigia Ona, nepraeina…
– Mirusieji įspėja, – tvirtai įsitikinusi buvo Marija, mums dar besisvečiuojant pas ją, – bet kodėl kartais aš jų nesuprantu? Mano mamos ryšys su senele buvęs stiprus. Ji lauko virtuvėje dirbo kažką ir kartu rūkė mėsą. Staiga aiškiai girdi riksmą: „Stase, dega“ Užsidegusi buvo rūkykla prie pat tvarto. Vanduo – po ranka, skubiai užgesino ir taip gaisro išvengė. Kitą kartą mama buvo darže ir vėl išgirdo senelės balsą. „Stase, eik namo“, – įsakmiai sakiusi ši. Mama pareina – elektros laidais keliauja mažytė liepsnelė. Nežinia kas ją nuvedė į kambarį, ji išsuko elektros saugiklius ir taip dar kartą išvengė gaisro.
Apie mirusiųjų įspėjimus daug galėtų papasakoti Aldona: kad mirusieji visada įspėja apie būsimą nelaimę.
– Mano jau miręs vyras visada su manim net ir po mirties, – sako Aldona. – Jei tik man koks negerumas, jis visada prisistato per sapną arba garsiai vaikščiodamas po namus.
Po Aldonos vyro mirties velionį ryškiai sapnavusi Ona. Jis tarsi nusileidžia nuo dangaus ir prašo: „Padėk Aldonai šieną suvežti, pamalkauti. Juk žinai, kaip jai dabar sunku…“ Ir kaip nepadėsi, jei net iš Anapus esi raginamas!
Ona tvirtai žino, kad prieš nelaimę ji taip pat įspėjama iš Anapus. Ją vardu tuomet aiškiai, garsiai pašaukia arba jos mirusi motina, arba vyras. Kai iškyla kokia nors problema, Ona mintimis kreipiasi į savo mirusią motiną. Konkretaus patarimo sulaukia per sapną. Norėjo moteris plėšinėlį darže išsiplėšt. Bet kurioj vietoj žolę plėšti? Mama patarusi sodo gale. Ona paklausė ir nenusivylė: viskas taip auga, kad net miela. Gal, kaip dabar galvoja, mama žinojusi apie požeminius šaltinius toje vietoje, jei nelaistomas daržas per sausras vešėte veši. Ir anytėlė labai išmintingai nusako, ką kaip daryti. Ir iš šių namų Onai išeiti mama patarusi – taip reikia…
Mirusieji padeda net fiziškai sunkią naštą pakelti! Štai kėlė Onos anytėlė, dar gyva būdama, sunkų maišą, tik jaučia, kad kažkas iš apačios atsargiai kilsteli. Ir taip lengva pasidarė. Neabejojo tada moterėlė, kad tai jos mirusio tėvelio tokia lengva ranka.
– Mūsų mirusieji saugo kaimą nuo plėšikų, – sako Ona, – jie mums padeda. Štai jau keleri metai, kai pas mus nelyja, bet viską užsiauginame. Nors gyvename čia kaip narve, jaučiamės saugūs. Už tai esame dėkingi savo mirusiesiems.
– Mane užaugino senelė, labai mylėjo, – pritardama kaimynei, pasakoja Marija. – Ir dabar, kai man būna labai sunku, tiesiog fiziškai jaučiu aš jos kūno šilumą. O žmogui gyvenime labiausiai trūksta meilės šilumos ir šviesos. Iš senelės meilės gaunu net iš Anapus.
Kaip teko patirti iš visų trijų tuomet jau beveik sunykusio kaimo gyventojų, ne vien per sapnus mirusieji lanko savo artimuosius. Šio kaimo žmonių nestebina trenksmai, rodos, be jokios objektyvios priežasties varstomos durys ir jau minėtas šunų skalijimas tiesiog į orą.
– Kai man sukako 65-eri metai, – pasakoja Marija, – kažkas ėmė bildėti ant namo stogo. Buvo ramu, tik šunys draskėsi kaip pašėlę. Garsas – tarsi medinio rato dardėjimas ant stogo. Išlėkiau į lauką pažiūrėti – nieko nematyti, tik dardėjimas ir šunų ardymasis girdėti. Po to, prieš susirenkant svečiams, norėjau truputį nusnūsti, bet negalėjau: kad klega moterų balsai štai šiuo keliu, kad kalba… Pažinau mamos balsą, mirusių kaimynių, šio kaimo senbuvių. Jos taip gražiai sugyveno ir pragyveno gyvenimą. Išeinu į lauką – nieko nėra, tik vis draskosi šunys…
– Jau snausiu, – savo potyriais dalijasi Aldona, – bet girdžiu, kad kažkas duris varsto, vaikšto po namus. Atsikeliu – nieko nėra. Taip būna prieš kažkokį įspėjimą. Tai vyras visada pareina, įspėja apie kažką. Man koją dažnai labai skauda. Kol skausmas nepraeina, negaliu užmigti. Ir tada girdžiu žingsnius. Durys, kai atsikeliu, būna uždarytos, nors aiškiai girdėjau, kad jos buvo varstomos.
Marija įsitikinusi, kad nuolatiniai bildesiai į sienas, langus – mamos darbas. Ir nekreipia per didelio dėmesio – įprato.
…Onos gyvenimas paženklintas vargo, kančios, girtuoklio vyro agresyvumo. Vyriškis gyvenimą baigė savižudybe. Ir po mirties vyras neramus likęs. Naktimis į sieną garsiai suduoda – taip kelia žmoną. Plumpsi po namus, lauko duris varsto. Net dieną pasitranko, ypač jei Ona susiruošia prigulti. Kai subeldžia stipriai į sieną, nuo trenksmo Ona pašoka ir tuoj pat susivokia – jos velionis vyras „kalbina“.
…Aldona, vienintelė iš šių trijų moterų, po savęs nieko nepaliks – nedavė jai Dievas susilaukti vaikų.
– Žinojo Dievulis, ką daro, – susitaikiusi su savo lemtimi Aldona. – 17 metų slaugiau invalidą vyrą, jam buvo arterijų kalkėjimas, rankos, kojos vargšo buvo nupjaustytos. Kankinosi iki pat mirties. Ir anytėlę, prikaustytą prie patalo, dvejus metelius slaugiau. Tad rūpintis į valias turėjau kuo. Ar sunku buvo? O ką darysi, jei taip Dievulis surėdė? Kupranugaris net dvi kupras neša – ir jam sunku!
(Bus daugiau)
Mano nuomone, sugebėta parašyti taip, kad kiekvienas sakinys traukia į tolesnį skaitymą ir tarsi skatina skubėti laukiant, kas bus toliau… Įdomu… Didžiuojuosi turėdama draugę – RAŠYTOJĄ!