„…Tik vėliau ateina supratimas, kad pats, žmogau, vienas, be Dievo pagalbos, menkai ką gali, kad viskas gyvenime būna taip, kaip reikia, o ne taip, kaip galvoji, kad bus, ir net galutiniame etape būna viskas geriau nei galvoji“, – sako Pilviškių (Vilkaviškio raj.) Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Gediminas Bulevičius.
Su šia mintimi net ir tikinčiam žmogui būna sunku sutikti (ką jau kalbėti apie netikintį!), tačiau dvasiniai dėsniai veikia absoliučiai visiems, visiškai nepriklausomai nuo to, ar tikime, ar ne. Tad kokie tie dėsniai veikia ir kaip, juos žinodami, galime pagerinti savo gyvenimą?
Kodėl Dievas leidžia keroti blogiui?
„Žmogui yra Dievo duotas supratimas, kaip elgtis“, – dėsto kun. Gediminas. Būtent šis supratimas ir yra mūsų elgesio, lemiančio vienokius ar kitokius rezultatus, varomoji jėga. Vis tik, kaip pastebi dvasininkas, būna, kad nepasiseka, ištinka nelaimė, netgi tragedija. „Dievo nėra!“ – tada teigiame, tuo pateisindami savo netikėjimą. Argumentų daug: kodėl Dievas nesulaiko žudikų? Kodėl vyksta žiaurūs karai? Kodėl gerą žmogų čaižo piktas likimas? Kurgi visagalis Dievas tada ir daugybėje kitų atvejų, kai šviesų pasaulio veidą drasko pikti blogio pirštai? „Man įsiminė vieno vienuolio, patyrusio didžiulę skriaudą, atsakymas į šį klausimą, – sako G. Bulevičius. – „Dievas buvo šalia, kai tai vyko, ir verkė“, – sakęs vienuolis, kurio tikėjimo jokie išbandymai nepalaužė“.
Taigi ir amžinas klausimas – kodėl Dievas leidžia keroti blogiui? – vienareikšmiško atsakymo neturi ir labai dažnai atsiremia į paprastą tiesą: žmogus turi laisvą valią, kurios pasireiškimas (tinkamas ar netinkamas) žmogaus gyvenime leidžia veikti ne pačioms geriausioms jėgoms.
Žmogui duota laisva valia rinktis
Bažnyčia pripažįsta egzistuojant du dvasinių būtybių pasaulius, kurių veiklos arena – žmogus. „Vidinis arbitras – sąžinė – padeda orientuotis tarp tų pasaulių, – tikina kun. Gediminas. – Juk žinome, jei turime sąžinę, kur yra gera, kur – bloga. Be to, turime laisvę pasirinkti bei protą – pažinti.“
Pasirinkimas – vienas iš sunkiausių dalykų. Renkamės neretai daugybę kartų, kol pasirenkame teisingai. Tik tuomet „užburtas ratas“ užsidaro. Gera padarai, apima geras jausmas.
Žmogui, kaip minėta, duota laisva valia rinktis. Viską. Taip pat ir aplinką ar bent jau jos detales. Neaišku, kokie motyvai lemia, kad, pavyzdžiui, ne vieno žmogaus gyvenamajame kambaryje ant sienos įsikomponuoja velnių kaukės, vudu lėlės, kiti blogio jėgų atributai. Tokių kambarių šeimininkai nežino, kodėl ima prastai jaustis, netgi didesnių bėdų susilaukia: konstatuoti tenka netgi apsėdimą. O logika čia paprasta: matydamos tokią aplinką, blogio dvasios joje jaučiasi kaip savo namuose, taigi ir lankosi dažniau, ir net ilgesniam laikui įsikuria. Ir gera valia neišsinešdina, reikia jau rimtos pagalbos, norint jas išprašyti. O išprašius – daugiau jau neįsileisti, mat blogio jėgos vėlgi mūsų gyvenime veikia tik tiek, kiek mes patys joms tai leidžiame daryti.
Kiek lemta klaidžioti tarsi užburtu ratu?
Išbandymai mums padeda „į protą ateiti“. „Per netektis, klaidas, kurios žmogų nuleidžia „ant žemės“, ateina išsilaisvinimas, tikrasis suvokimas“, – sako kun. Gediminas. Deja, ne kiekvienas žmogus atlaiko išbandymus – ne vieną jie palaužia ar net visiškai sugniuždo. Visa tai įvyksta dėl to, jog žmogus negali nugalėti savo puikybės. Mane nuskriaudė: kodėl? Už ką? Kodėl mane ištiko bėda, ne kažką kitą? Visi išbandymai, kuriuos patiria žmogus, atneša, kaip minėta, daug naujų suvokimų, tačiau neretai tampa ir puikybės įsivešėjimo žmoguje pradžia. Ne veltui sakoma, jog išbandymus reikia priimti kaip pamokas ir jas išmokti. Jei neišmoksi, nepriimsi, ateis antras, trečias… Nesusitaikant su tuo, kas tenka patirti, veda į tą užburtą ratą, kuris, rodos, niekada nesibaigia, o paprasčiausiai leidžia keroti puikybei. O ateina vis nauji iššūkiai… Jei jau nebežinai, kaip į juos reaguoti, jei neteisingai pasirenki, vėl kaip toje loterijoje: antras išbandymas, trečias, dar kitas…
Puikybė – didžiausia nuodėmė
„Dievo malonę dažnai priimame kaip savo nuopelną (vėl puikybė!), nors patys iš savęs neką tesugebame. Sakome: sutapimas, atsiradome tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Iš tiesų sutapimų nebūna – būna tik Dievo malonė“, – aiškina G. Bulevičius. Ir labai dažnai nepriežastinė, duota tiesiog, o ne už kažkokius nuopelnus. „Esi tik Visatos dulkelė, tačiau ir tokia dulkele Kūrėjas rūpinasi – „nė vienas plaukas nenukris nuo tavo galvos be Tėvo žinios“. Kūrėjas šį pasaulį, taip pat ir mus, kūrė iš meilės, iš noro, tačiau mes, apriboti protu ir laike, to nesuvokiame“, – sako gerbiams dvasininkas.
Puikybė – didžiausia nuodėmė, – skelbia Bažnyčia. Lengviausiai ją atpažįstame per nežabotą aroganciją, nors ji labai nuožmiai veikia ir ardo mus pačius bei mūsų gyvenimus daug subtiliau. Pavyzdžių apstu ir jų ieškoti visiškai nereikia. Štai, rodos, geras žmogus, tik nelaimingas ir to neslepia. Atvirkščiai. Visiems, kuriuos sutinka savo kelyje, pasakoja, kaip jam sunku, kokios ligos kamuoja, kokie žmonės aplink bjaurūs, kokia valdžia bloga, pagaliau koks netikęs kiekvieną dieną oras. Pažįstamos natos? Kurgi ne – juk skųstis, rodos, mums, lietuviams, įaugę į kraują. Ir turbūt retas susimąstome, jog tai ne kas kita kaip puikybės, pačios didžiausios nuodėmės, vešėjimas mumyse. O kaip su dėmesio reikalavimu? Tai irgi puikybės apraiška. Ne paslaptis – socialiniai tinklai, labai dažnai jei ne išstumiantys, tai bent paraleliai šiais laikais einantys su gyvenimu, dažnai tampa puikybės arena. „Patiktukai“ svarbiau už realų žvilgnį, rankos paspaudimą, o savo vertė matuojama peržiūrų skaičiumi…
Puikybė, kaip minėta, reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Ne vienas tikintis pasako, jog jo netinkama dvasinė būsena ar nesėkmė – demono pinklės. Bet ir tokiais atvejais kalba ne kas kita kaip puikybė. „Demonas – pasiteisinimas, žemiausia puikybės apraiška, – sako kun. Gediminas. – Pasiteisinimas, ieškojimas kaltų, nenoras prisiimti atsakomybės už save, savo veiksmus, pagaliau už savo gyvenimą“.
Esame įmesti į gyvenimą, tad „teesie Tavo valia…“
„Dievas mūsų nelaiko sterilioje aplinkoje. Įmeta į gyvenimą, – tikina G. Bulevičius. – Mums lemta pažinti pasaulį, taip pat ir gyvenimą“. Taigi visas gyvenimas – kova, o žmogus turi joje praeiti visus suklupimus, todėl visada reikia apmąstyti ir pasirinkti vieną iš visų variantų. Jei ne tas, tenka grįžti, vėl pasirinkti… Taip įgaunamas patyrimas, kuris visada išeina į naudą. Naujajame Testamente pateikiamas pasakojimas apie sūnų palaidūną – ne vieno iš mūsų savo tikrojo kelio paieškos istorija, apipinta klystkeliais, kurios išvada aiški: žmogus, atitoldamas nuo Dievo, kenčia dvasinę sausrą. Štai kodėl reikia išpažinti savo klaidas – kad Dievas vėl grąžinų tave į gyvenimą.
„Mes kalbamės su Tėvu, prašome Jo kažko, bet pabaigoje pasakome – teesie Tavo valia, o ne mano“, – reziumuoja kun. Gediminas, tikindamas, jog tai – pats teisingiausias kelias.
Autorės nuotraukoje – kun. Gediminas Bulevičius.