…Šią istoriją viešai kažkada norėjau nutylėti. Juk ką žmonės pasakys?! Pamanys, kad man pasimaišė. O juk tuomet visuomenės nuomonė atrodė tokia svarbi! Išdrįsau prabilti apie tai, kas ten dėjosi iš tikrųjų, tik po beveik dvidešimties metų, kai jau visiškai nesvarbu, nei ką pasakys, nei juo labiau – ką pamanys…
…Tai buvo, rodos, eilinė išvyka į vieną kaimą. Vienas pažįstamas prasitarė, kad girdėjęs, jog Suvalkijoje yra vieta, savotiškai primenanti Bermudų trikampį, suprask – kaimas ten toks. „Kas gi ten vyksta? Karvės iš ganyklų dingsta?“ – bandžiau juokauti. Jis tik numojo ranka – esą tik kažką puse ausies girdėjęs. O paskui, paklaustas, kur tą vietą, tą kaimą rasti, aiškino taip pat, lyg iš kavos tirščių burdamas: privažiuosi „tašką X“, nuo jo pasuk dešinėn, o paskui kažkur tiesiai pavažiavus turėtų būti – nei kaimo pavadinimo, nei tikslios vietos jis nežinojo.
Važiavome dviese. Mano kolegė turėjo kita tema reportažą pasidaryti, na, o aš tiesiog važiavau ieškoti „Bermudų trikampio“. Važiavau labai nuoširdžiai tikėdama, jog nieko nerasiu.
Pirmiausiai sutvarkiusios draugės reikalus, pasukome bičiulio nurodyta kryptimi ir – tiesiai. Asfaltuotas geresnis kelias greitai baigėsi, prasidėjo šunkelis, kažkada garbingai žvyrkeliu vadintas. Kelias buvo labai siauras, automobilis jame vos išsiteko, mat pavojų ilgam įklimpti šiose „paieškose“ lėmė iš abiejų pusių esantys grioviai, kuriuos supo kviečių laukai. Jokie „bermudai“ čia, šitoje senojo lietuviško kaimo idilėje, vaidentis tikrai negalėjo.
– Suksimės ir grįšim, – pasakiau Letai, pati dairydamasi, kaip čia reikės apsisukti – vargšė „Askonė“ vos pūškavo šioje rankovėje, pilnoje dulkių. Bet staiga pro veidrodėlį pamačiau, kad užpakaly – raudonas „Golfas“. Apie apsisukimą net kalbos negalėjo būti, teko važiuoti pirmyn. Prieky matėsi miškas. Apsidžiaugiau: gal rasiu kokį šalutinį keliuką, į kurį galėsiu įsukti, kad praleisčiau raudoną uodegą. Bet nutiko dar keisčiau. Priešais mišką „Golfas“ išgaravo. Štai taip, išgaravo! Vieną akimirką dar pro veidrodėlį mačiau jį raudonuojant, kitą – jau ne. Abi mus nukrėtė šaltis: mus sekusi mašina negalėjo niekur nusukti, tiesiog nebuvo kur. Ji išgaravo! – tik taip, remiantis fizikos dėsniais, galima buvo paaiškinti raudonojo automobilio išnykimą. Dar pavažiavau į priekį, ieškodama patogesnės vietos apsisukti, ir vėl nukratė šaltis. Vėl abi. Atvažiavome, matyt, ten, kur ir reikėjo, o golfas nesekė mūsų, bet tiesiog čia mus atvarė. O atvaręs tiesiog ištirpo ore… O tada ir pamatėme, ir pajutome…
Pirmiausiai mus pasitiko apleista sodyba su įspūdingo aukščio šulinio svirtimi. Prie jos pakabintas kibiras – lyg kažkas vandens būtų pasėmęs.Galbūt praeitis semia čia gyvybės ir mirties vandenį, prisodrintą prisiminimų šviesos ir tamsos? – taip galvosime jau gerokai vėliau.
Kadangi apleistoje sodyboje mums tik liūdnai moja šulinio svirtis, sukame toliau. Prie kelio namas, rodos, gyvenamas. Taip, gyvenamas, mat mus, išlipusias iš mašinos, pasitinka garsus skalinimas. Ir ne vieno draugo „lenciūginio“, o kelių. Mums net neatvėrus medinės paklaipytos tvoros vartų, kitoje jų pusėje pasirodo moteris. Mojame, kad norime pasikalbėti.
– Ne, aš čia negyvenu, tuoj pašauksiu… – rėkia ji iš tolo, nueidama šalin.
Laukiame. Po kurio laiko prieina giedro veido senyva moteris. Pasisveikiname. Nežinau, kaip pradėti kalbą. Pagaliau ryžtuosi.
– Ar čia, šioje vietoje, nėra ko nors keisto… – Jaučiuosi kvailai, tad ir kalba man nesiriša, žodžiai pinasi. – Na, kažkas panašaus į Bermudų trikampį, tik kitaip… – Ir savo pačios akyse atrodau tikra idiotė. Nutylu.
Stebiu jos akis. Man kalbant jos neramiai sublizga, bet tai tik akimirkos žaismas, nusprendžiu.
– Ne, kas gi čia bus… – atsako visiškai ramiai.
Nejauki tyla. Mes stypčiojame šioje tvoros pusėje, ji – kitoje. Nei mes nueiname, nei ji traukiasi. Bet jos akys jau keičiasi. Buvusi ramybė persimaino į kažkokį nekantrumą. Matau jos veide atsispindinčią vidinę kovą, kuri baigiasi tvoros vartų atvėrimu.
– Gerai, užeikite… – atsidūsta ji. – Jus pasitiko mano draugė, ji tik vieši čia, mums netrukdys.
„Lenciūginių“ – o jų net trys – skalijimas paūmėja, bet užtenka šeimininkei pasakyti porą žodžių, kaip jie ūmai nutyla ir jaukiai išsitiesia prie to paties kluono, prie kurio ir yra prikabinti. Šunyčiai ramūs – jei šeimininkė įsivedė dvi nepažįstamąsias, vadinasi, ji žino, ką daro.
Moteris mus nusiveda prie šalia gyvenamojo namo esančio lauko stalo, pasiūlo prie jo prisėsti ir trumpam atsiprašo. Dingsta trobos duryse, o grįžta su ant padėklo garuojančia arbata, sausainėlių vazele.
– Kas čia kitaip? – tarsi atsakydama į mano nerišlų klausimą, užduotą dar anapus vartų, prabyla moteris, supilsčiusi į puodelius arbatą ir paragindama mus vaišintis. – Iš klestėjusio kaimo dabar vos trys sodybos gyvenamos (ir tai – jau tik labai laikinai), ir visose tas pats – nėra aiškios takoskyros tarp gyvybės ir mirties, kur mirusieji, senieji kaimo gyventojai, vis neapleidžia savo buvusių namų, juose gyvenančių namiškių. Vadinkite mane Marija – jums nereikia žinoti mano tikrojo vardo.
(Bus daugiau)