Save ji vadina tarpininku, laidininku, per kurį plūstantys didžiuliai energijos srautai – jos misija ir pagalbos kitiems esmė.
Olandijoje jau daug metų gyvenanti Rūta MOLENAAR užsiima vadinamąja „The Reconnection“ praktika, suvokiama kaip sielos dvasinis šuolis, kai kūno energijos laukai yra prijungiami prie tinklo, esančio apie Žemę, ir Visatos tinklo, dvasinio stuburo tiesinimu.
Moteris, savo gyvenime patyrusi visko, dabar puikiai žino, jog kiekviena patirtis, kad ir kokia ji negatyvi, skaudi bebūtų, – dar vienas žingsnelis į savo tikrąjį kelią, į kurį žmogus atėjęs gali ne tik pats gyventi harmonijoje su savimi bei aplinka, tačiau ir būti tvirta atrama kitiems.
Patirtas stresas – sustabdymas nuo ne jai skirto kelio
Rūta kilusi iš Varėnos rajono, o nuo 12 metų amžiaus iki emigracijos gyvenusi Alytuje. Vidurinė mokykla šiame mieste, prekybos mokykla Vilniuje, Ekonomikos fakultetas Vilniaus universitete – ir, vos įsivažiavus į studijas, lūžis, arba, kaip dabar pasakys, atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Tiesiog, besiruošiant vienam iš egzaminų, staiga dingo atmintis: kiek beskaitytų tą patį puslapį, jokia informacija atminty nepasilieka. Šokas (juk visada mokėsi labai gerai, įsimindavo viską, ką reikia, be vargo, o čia tokia situacija, su kuria nežinia, kaip tvarkytis!), stresas, po to – suvokimas, kad studijų teks atsisakyti… Dabar, vertindama tą tuomet skaudžią praeities situaciją, Rūta pripažįsta, jog tokiu būdu ji buvo sustabdyta nuo ne jai skirto kelio. Jeigu to nebūtų įvykę, ji būtų buvusi labai „žemiška“, o dvasiniai dalykai, kuriuos turbūt jau gimdama atsinešė, būtų buvę geriausiu atveju nustumti į antrą planą. „Pasukau į priešingą pusę, – prisimindama tą patirtį dabar sako ji. – Ir tai leido savo ydas sutvarkyti, o būčiau likusi vien ydų pusėje… Negaliu pasakyti nė vieno žodžio netiesos, teisingumas – mano aukščiausia dorybė.“
Didysis perversmas – atsidūrus visiškoje neviltyje
Rūta – emigrantė Olandijoje. Čia nuo 1999 m. ir iki šiol gyvena, Lietuvą tik lankydama. Tiesa, anksčiau tos viešnagės būdavusios kas du mėnesiai, mat čia, Lietuvoje, liko visi artimieji: dukra, sesuo, brolis su šeimomis. Nors Olandija jau Rūtos namai, vyras – olandas, vis tik gimtasis kraštas nė kiek netapo svetimesnis: ji įsitikinusi, kad grįš į Lietuvą visam laikui, kai jos vyras išeis į pensiją.
Grįždama mintimis į vaikystės metus, Rūta pastebi, kad nuo mažumės jautė aplinkinių ypatingą dėmesį – ją laikė išskirtine ne tik artimieji, bet ir kiti. Vos pradėjusi lankyti mokyklą, siekė būti geriausia: puikiai mokėsi, apie ją burdavosi bendramoksliai – ji buvo autoritetas, jos nuomonės įvairiais klausimais buvo klausiama, nors pati, kaip prisimena, žmonių prie savęs per daug arti neprisileisdavo.
Į sąmoningą dvasinį kelią Rūta atėjo per… santykius. Kai matydavo, jog aplinkiniai žmonės keičiasi, tačiau santykiai vis tokie patys blogi, suprato, jog problemų reikia ieškoti savyje. Kita vertus, ir gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad moteris atsidūrė visiškoje krizėje: prarado viską, ką tik įmanoma prarasti, nebeliko jokios materialinės atramos, apniko visiška nevilties. Ir tuomet, rodos, pačiame dugne, pačios kojos ją nunešė į bažnyčią. Čia, kaip dabar įvardytų, įvyko didžiulis perversmas – susitikimas su gyvu Dievu. Visa savo esybe juto, kad kažkas su ja, per ją vyksta. Užspaudė gerklę, ašaros tekėjo, rodos, be priežasties, o transcendentiniai išgyvenimai vertė suvokti vieną dalyką: toliau ji bus vedama.
Viskas vyksta savo laiku
Taip ir buvo. Ji negalėjo nepaklusti tam vedimui, kuris kreipdavo ją ten, kur reikia: susitikti reikiamus žmones, išklausyti reikalingas paskaitas, lankyti reikalingus seminarus, ateidavo ir reikalinga informacija, reikalingos knygos… Štai taip žingsnis po žingsnio Rūta tapo tuo, kuo yra dabar – savimi, moterimi, galinčia jau ir kitiems padėti. Juk vartai atsidaro tada, kada reikia!
„Viskas vyksta savo laiku, – įsitikinusi Rūta. – Nieko negali nei pagreitinti nei nustumti – visi mūsų žingsneliai kruopščiai suskaičiuoti.“ Vadinasi, žmogus nėra savo likimo kalvis? „Taip, yra, – sako Rūta, – jei jam leidžiama juo būti.“
Pasak Rūtos, per mūsų norus reiškiasi Dievo norai, o mūsų laisva valia – Dievo duota valia siekimui. Kiek Dievas leidžia valios turėti, tiek mes jos ir turime.
Nuo 35 m. amžiaus Rūta jau savo pašaukimo kelyje. Didžiulis energijos srautas ją nešė dažnai pačiai iš pradžių nesuvokiant kur. Daug suvokimų, daug gyvai išgyventų tiesų, daug vizijų – visko daug. Viena iš svarbiausių tiesų – priėmimas meilės savyje, sugrįžimas į pradžią, kad pamatytum dualumą, susivoktum jame.
Gyvenant be klausimų ir abejonių
Į Rūtą žmonės kreipiasi įvairiais klausimais: dėl tarpusavio santykių, sveikatos problemų, materialių norų išsipildymo. „Reikia, – sako Rūta, – kad Dievas vestų pas save žmogų.“ Ji pati yra, kaip sako, tik tarpininkas, laidininkas, mat pati iš savęs nieko nedaro: per ją teka srautas, kuris viską ir veikia. Jos tikslas – padėti kelti žmogaus vibracijas, sąmoningumą, atverti širdis sau, pasauliui, pažinti, pajausti dieviškumą savyje.
„Negaliu sakyti, kad tai lengva ar sunku, – sako Rūta, – labai daug įtampos, sunku rasti balansą, energijos srautai kartais taip spaudžia, kad protas bijo susprogti. Taip, fiziniam kūnui sunku, tačiau yra ir kita medalio pusė: mano protas man jau nieko neaiškina, jis tylus, tad ir jokių klausimų nebelieka. Ir emocijos – ne tik protas – manęs nekankina.“
Ir nieko jau įrodinėti nereikia. Visada jaučiasi stabiliai, nėra abejonių, klausimų, mat pripažįsta, jog eina per gyvenimą pagal vedimą, kurį jautė visada. Tiesa, jai, kaip ir kiekvienam žmogui, būna įvairių situacijų, išgyvenimų, tačiau esant sąmoningame dvasingumo kelyje kiekviena patirtis priimama suvokiant jos prasmę. „Aš einu savo sielos evoliucijos keliu ir viskas vyksta tame kelyje pagal mano sielos troškimus, – sako Rūta. – Tas kelias yra labai įvairus, įdomus, bet turi savo kainą. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, krentu į savo pragarus ir kylu į savo rojus. Ir taip buvo visą gyvenimą, tik anksčiau tai vyko nesąmoningai, o dabar intuityviai atsiduodu vedimui per dabarties momentus ir stebiu, kaip tai vyksta. Aš čia tam, kad tapčiau Keliu. Meilės Keliu.“
Dvasingumas užkoduotas kiekviename žmoguje
„Šviesa kalbasi su šviesa, ne iš proto pozicijų reikia kreiptis į Dievą, kad būtum išgirstas, – įsitikinusi Rūta. – Apskritai Dievo nereikia ieškoti išorėje, juk išorė – tik vidaus atspindys. Kūnas duotas, kad Šventoji dvasia pro mus pratekėtų. Kad ateitų gilesnis suvokimas, reikia kažkokį kelią praeiti.“
Pasak Rūtos, viskas yra dvasingumas – ir teigiama, ir neigiama patirtis. Apskritai, kaip teigia ji, dvasingumo nereikia ieškoti – jis jau užkoduotas žmoguje, visa kita – tik patyrimai. Mat kiekvienas žmogus yra dvasingas, per visus teka Dievo energija. Visgi žmogus taip sukurtas, kad kai jam viskas gerai, jaučiasi savo gerovės kūrėjas: „Aš pats viską darau!“, o kai blogai – „Dieve, padėk!“
„Palinkėčiau spjauti į viską ir gyventi dėl savo malonumo, – į klausimą, ko norėtų palinkėti visiems žmonėms, vis neatrandantiems nei balanso savyje, nei savo vietos po saule, atsakytų Rūta. – Čia ateiname patirties. Ar mes norime, ar ne, viską darome iš malonumo, tik to nesuvokiame.“
Balansuojant tarp baimės ir meilės dažnių
Pasak Rūtos, yra du dažniai – baimės ir meilės, pagal kuriuos dėliojasi visi gyvenimo scenarijai, tačiau bet kokią situaciją galima pakeisti, tik reikia pakelti sąmonę į kitą dažnį.
„Kuo anksčiau pereisime iš žemų dažnių į aukštus, tuo greičiau negatyvūs gyvenimo scenarijai pasikeis, – sako Rūta. – Kai baimės dažniai pasitraukia, tampi vieniu su erdve, su Šaltiniu, su savimi, su Dvasia (jos dažnis – besąlyginė meilė), kuri pastoviai tavimi rūpinasi. Tada nebelieka baimės, absoliučiai ramu dėl rytdienos. Mes brangūs ir svarbūs Žemėje, bet nenaudingi be meilės. Jeigu nori būti sėkmingas, ką bedarytum, nedaryk be meilės!“
Žemas vibracijas išgyvenantys žmonės turi poreikį išsaugoti savo atminties scenarijus ir priešinasi aukštas vibracijas išgyvenantiems žmonėms. O aukštas vibracijas pragyvenantys žmonės saugosi, kad į jų scenarijus neįsimaišytų žemos vibracijos.