Pagrindinis > Naujienos > Viešnagė „Bermudų trikampyje“ III

Viešnagė „Bermudų trikampyje“ III

III.

Pagaliau atsisveikiname su šio keisto kaimo gyventojomis, sėdame į mašiną ir – namo. Dar neišvažiavusios iš kaimo, stabtelime prie didžiulio maumedžio, augančio, kaip pavyko sužinoti anksčiau, jau mirusios sodybos kieme. „Augantis“ – netikslus apibūdinimas, greičiau  – augantis ir merdintis vienu metu, mat koks penkdadalis nuo šaknų – vešlumo įsikūnijimas, tačiau toliau, iki pat viršūnės – nuogas, plikas, miręs strampas. (Maumedis lietuvių mitologijoje – Pasaulio medis, kurios šakose supasi saulė ir mėnulis, gyvybė ir mirtis. Tai vienintelis spygliuotis, metantis spyglius, o pavasarį auginantis naujus. Lapų metimas ir naujų augimas – gyvybės rato ciklas. Juk viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą, o kiekvienoje pabaigoje – nauja pradžia.) Kaimo puošmena ir tų namų pasididžiavimu vadintas maumedis – viso to kaimo gyvenimo personifikacija?

Išlipu iš mašinos – medį nufotografuosiu (Leta lieka). Paimu į rankas fotoaparatą, taikausi, ieškau geresnio rakurso. Staiga kažkas iš rankų fotoaparatą ima plėšti (vėjo nėra, ramu kaip reta). Tvirtai suspaudusi, bandau susikoncentruoti tik į fotografavimą. Dar keli bandymai išplėšti daiktą man iš rankų, ir – ramu. Kol kas. Su palengvėjimu atsidūstu ir vėl taikausi kadrui. Staiga fotoaparato ekranėlyje atsidūręs medis ima šokinėti į šonus, nepaisant to, kad pati esu kone kvėpavimą užspaudusi – kad tik nesujudėčiau. Tai trunka kelias sekundes, tačiau tik spėju nusitaikyti – vėl tas pats.

– Kiek tu ten gali kuistis? – šaukia iš mašinos kantrybės netekusi draugė.

Bandau nusakyti, kas dedasi.

– Juodai-baltą daryk, pavyks!

Jokių nustatymų keisti negaliu – jei medis „sustoja“ vietoj, kažkas iš rankų fotoaparatą ima plėšti. Šiaip ne taip pliaukšteliu keletą kadrų ir grįžtu į automobilį.

– Na, ir dienelė… – atsidūstu sėsdama prie vairo. Kol seguosi diržą, užvedu variklį, Leta apžiūrinėja fotoaparatą.

– Sakiau, kad juodai-baltos pavyks! – džiaugiasi. Nustėru ir tuoj pat sustabdau mašiną, nors pavažiavau vos kelis metrus.

– Aš nieko nekeičiau!!!

Dabar šalta srovė nupurto abi ir abi įknimbame į fotoaparatą. Maumedžio nuotraukos ekranėlyje tikrai juodai-baltos… Ir tiktai!

…Tuo metu, kai jau pagaliau riedėjome iš to kaimo, dar nežinojome, jog mūsų nuotykiai tik prasideda…

Įsukusios į pagrindinį kelią, vedantį į namus, nutariame sustoti degalinėje, kurią tuoj pat privažiuojame: nusipirksime vieną kitą smulkmenėlę. O čia ir prasideda. Bandau lipti iš mašinos – kojos lyg vatinės, visiškai neremia. Bandau kažkaip su jomis tvarkytis: mankštinu, trinu, kol jos lyg ir įgauna formą. Pažvelgiu kiton mašinos pusėn. Situacija tokia pati: Leta rangosi lyg gyvatėlė, graibstydamasi už kojų. Viena iš kitos juokiamės, o atgavusios judėjimo dovaną šiaip ne taip nusvirduliuojame iki degalinės parduotuvės. Kai vėl pasiekiame automobilį ir įsėdame į jį, užlieja džiaugsmo banga – nereikės kvailai stypčioti vaidinant įprastą ėjimą. Nesiaiškiname, kaip jau čia nutiko, kad vienu metu mūsų kojos tarsi nutirpo.

Pagaliau miestas. Įsuku į aikštelę, sustoju šalia ten esančio Letos automobilio ir jau atsisveikinsime, kai pamatome link mūsų artėjantį Audrių, kaip visada, nešiną sunkia savo, kompiuterių fanatiko, kuprine. Jis mums moja.

– Lipame, – sako Leta. – Mano mašinoje visi pakalbėsime.

– Trumpam, – nenoriai sutinku.

Visi trys įsitaisome Letos automobilyje. Leta ir Audrius, ant užpakalinės sėdynės numetęs savo garsiąją kuprinę, priekyje, aš – už jų, šalia numestos kuprinės. Bandome su Audriumi dalintis išvykos įspūdžiais, tačiau padriki sakiniai jam negali perteikti įspūdžio, tad nutariame skirstytis. Jau lipsiu iš mašinos, kai pajuntu, kad kažkas mane laiko. Ne, nieko antgamtiško, tik… Audriaus kuprinės užtrauktukas pagavęs mano kelnių diržo kilpą. Ir taip pagavęs, kad visi trys mažiausiai pusvalandį vargstame, kol aš atsilaisvinu. Su Leta susižvalgome. Kiekvienos iš mūsų akyse jau ne tik nuostaba, bet ir baimė.

Namo grįžtu be nuotykių, bet ir be energijos. Visiškai. Vos pravėrusi namų duris, iškart krentu ant lovos. Galvoje spengia, jaučiuosi visiškai tuščia, o kiekvienas judesys reikalauja milžiniškų pastangų. Nežinau, kiek laiko taip tysau. Įkyriai zvimbia telefonas. Tegu. Nustoja. Po kurio laiko – vėl. Ir vėl. Ir vėl. Sukaupusi visas jėgas, atsiliepiu. Leta.

– Kaip jautiesi? – teiraujasi.

– Neklausk… – sumurmu.

– Atvarau pas tave, – pasako.

Nelabai suvokiu, kodėl, tačiau ir nesigilinu. Tuštuma, nė akimirkai neatleidusi, vėl pasiglemžia mane visiškai. Nemiegu, tik atviromis akimis žvelgiu į tą tuštumą, nematydama nei kambario sienų, nei lubų – nieko.

Leta stovi prie manęs.

– Prauskis, – sako tiesdama buteliuką su kažkokiu skysčiu.

Nesuvokiu, ko ji nori ir kodėl ji čia.

– Čia šventintas vanduo, – sako ji.

Malda, apsišlakstymas, vėl malda… Jaučiu, kad grįžta jėgos (įtaiga?).

– Man tas pats buvo. Man padėjo, tad supratau, kad pas tave reikia lėkti, – aiškina Leta. – Be jokios abejonės, mes ne vienos iš ten grįžome… Gal tik palydėjo, gal sugrįš ten, kur buvo…

Matyt, mus iš tiesų TIKTAI palydėjo, nes jau kitą dieną jautėmės, lyg nieko nebūtų buvę. Tačiau įspūdis liko neišdildomas.     

Nufotografuoto namo, kompiuteryje išdidinus nuotraukas, lango stikluose matėsi keisti atspindžiai – tarsi žmonių, žvelgiančių pro langą, veidai, figūros. O įjungus negatyvo funkciją, matėsi ir vyriškio dvasininko drabužiais atvaizdas. Tuoj pat paskambinau Marijai ir iš tolo pradėjau klausinėti, ar jos giminėje nebuvę kunigų. „Taip, – atsakiusi moteris, – dėdė – kunigas, tačiau apie jį dabar nieko nežinau, net nežinau, ar gyvas jis: jis gyveno Čikagoje, jau kuris laikas karšinčius…“ Vadinasi, ir tas dėdė tuo metu jau buvo „parėjęs“ į tuos namus…

Įdomus tų nuotraukų likimas, tiksliau, neišlikimas. Mano kompiuteris, į kurį buvo tos nuotraukos įrašytos, taip „nusprogo“, kad jokių duomenų nebuvo įmanoma atgaminti. Leta taip pat turėjusi tas nuotraukas – jos irgi stebuklingu būdu dingo. Liko tik laikraštiniame popieriuje atspausdinta vos pora kadrų… Vėliau tiesiog nevalingai kurį laiką fotografavau įvairius langus, ypač senų namų. Paskui nuotraukas atidžiai tyrinėjau – nieko panašaus taip ir neteko išvysti.

Į tą vietą daugiau nebegrįžau. Kažkokia jėga tarsi laikė net nuo tokių minčių, o galbūt ir nenoras daugiau „kažką“ parsivesti, kad „palydėtų“, kaip tąkart buvo, stabdydavo. Nieko nežinau ir apie visų tų trijų moterų tolesnį likimą. Ilgai net nesidomėjau, kaip ten viskas klostosi, tik visai neseniai teko sužinoti, jog tame kaime išdygę nauji modernūs pastatai. Nenuostabu: vieta puiki – miškas, upeliukas, tad joje jau užgimęs naujas pasaulis, kuriame bus naujos istorijos, nebūtinai susijusios su senojo pasaulio patirtimi.

…Galbūt ta vieta – joks „Tvin Pyksas“ ar „Bermudų trikampis“, tiesiog mums pasitaikė į ją patekti tuomet, kai senasis pasaulis jau buvo beišeinąs, o naujasis dar neatėjęs – juk taip turbūt visada yra: sandūrio laiku ribos tarp, rodos, nesuderinamų pasaulių išsitrina…       

Komentaras “Viešnagė „Bermudų trikampyje“ III

  1. Labai smagiai “susiskaitė” – labai lengvas parašymo stilius! Rodos, girdžiu JŪSŲ pokalbius ir matau pažįstamus veidus! Ačiū!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE