Pomirtinė K. Donelaičio kelionė

Iš Tolminkiemo istorijos

Prieš 300 metų vos už keliolikos kilometrų nuo mūsų Vilkaviškio krašto, Lazdynėliuose, gimė grožinės lietuvių literatūros pradininkas, kunigas, poetas Kristijonas Donelaitis. Kunigas ir poetas, paprastų kaimo žmonelių, lietuvninkų gynėjas ir globėjas, net 37 metus išgyveno Tolminkiemyje, kaimelyje prie Romintos mitologinės girios. Aukštame kalnelyje jo rūpesčiu iškilo bažnyčia, klebonija, mokykla, našlių namai.

Mažosios Lietuvos inteligentai lietuviai ir vokiečiai XVIII–XIX a. išgarsino K. Donelaičio vardą bei Tolminkiemį. Prieškario Lietuvoje po K. Donelaičio vietas keliavo jo palikimo puoselėtojas iš Lietuvos.

Antrojo pasaulinio karo metais Tolminkiemį nuniokojo karas, kaimelis, perfrazavus poeto V. Reimerio, žodžius virto ,,Purvinaisiais prūdais“ (Čistyje Prudy (sovietinis Tolminkiemio pervadinimas) rusiškai: „švarūs tvenkiniai“ ).

Apie 1960 m. susirūpinta bažnytėlės atstatymu ir muziejaus įrengimu. Architektas Napalys Kitkauskas pradeda tyrinėjimus, parengia atstatomos bažnyčios ir restauruojamos klebonijos projektą. Po įtemptų ir sudėtingų archeologinių kasinėjimų, po bažnyčios altoriumi suradus poeto palaidojimo vietą, mokslininkams pavyko nustatyti ir pagal išlikusius palaikus atkurti poeto portretą. Veido rekonstrukciją pagal atkastą poeto kaukolę atliko archeologas V. Urbanavičius.

 K. Donelaičio sugrįžimas į Tolminkiemį

Nuo 1971 m. prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai, o 1975 m. nuspręsta atstatytoje bažnyčioje įkurti muziejų ir po altoriumi įrengtoje kriptoje perlaidoti poeto palaikus. 1978 m. pabaigoje dviejų istorinių asmenybių – poeto K. Donelaičio ir T. Ruigio – palaikai pervežti iš Vilniaus į Tolminkiemį. Istorinis ekskortas vyko per Marijampolę, Vilkaviškį, Kybartus.

Pagal projektą K. Donelaičio perlaidojimo kriptoje buvo numatyta virš palaidojimo įrengti antkapinę plokštę, skirtą tik poetui. Po ilgų paieškų Molėtų rajone surastas didžiulis tamsus akmuo.

Tolminkiemio memorialo kūrėjas N. Kitkauskas, tų istorinių įvykių aktyvus dalyvis, yra smulkiai apibūdinęs perlaidojimo procesą.

 Profesorius J. Markulis – Erelis ir Donelaitis

Iš N.Kitkausko užrašų: „1979 m. birželio 13 d. mes su J. Misiuliu pernešėme K. Donelaičio palaikus iš Istorijos ir etnografijos muziejaus palėpės į pirmą aukštą. Jie buvo saugomi juodoje dėžėje, panašioje į karstą. Palaikų perkėlimui į laidojimo urną buvo iškviestas medikas, profesorius J. Markulis (pokario laikų garsusis partizaninio judėjimo provokatorius J. Markulis – Erelis. – A. Žilinsko pastaba). Į perlaidojimo ceremoniją atvažiavęs pagyvenęs, kumpanosis, rausvo veido su ūsiukais J. Markulis užsivilko chalatą, užsimovė gumines pirštines. Tuo metu E. Misiulis suredaguoja tekstą, kuris bus įdėtas į urną, įrašo ir J. Markulio pavardę.

Ąžuolinio karsto dugne, kur ruošiamasi perkelti K. Donelaičio palaikus, pritvirtinama lentelė su įrašu. Karstan įdedamas ir tekstas su perlaidojimo dalyvių pavardėmis ir parašais.

Perlaidojimo urnos viduje J. Markulis įklojo lignino, o ant jo – K. Donelaičio kaulus. J. Markulis palaikus sudeda taip, kad jie primintų bendrą žmogaus skeletą. Ant palaikų vėl užklojamas ligninas.

Visi dirbo susikaupę, tik baigęs darbus J. Markulis juokavo, save vadindamas ,,tarakonu“. Taip jį dėl specifinių ūsų esą praminusi žmona. Dar jis postringavo, kad teismo dieną prisikėlus žmonių palaikams bus sunku atskirti atgijusius kūnus, bet mirusiųjų palaikų atomai bus susimaišę tarpusavyje.“

K. Donelaitis keliauja per Vilkaviškį

Birželio 14 d. ryte komisijos nariai su gėlėmis rankose susirinko Kultūros ministerijos kieme, trūko tik J. Markulio.

Nepavykus gauti juodos ,,Volgos“, komisijos nariai su K. Donelaičio palaikais iškeliavo trimis ,,Volgomis“ (pilkos, smėlio ir pilkai melsvos spalvos).

Iš muziejaus urną išnešė K. Korsakas ir G. Glemža. K. Donelaičio palaikus vežusi ,,Volga“ važiavo ekskorto viduje. K. Donelaičio palaikus vežusi delegacija stabtelėjo netoli Aukštadvario prie ,,Napoleono kepurės“, vėliau prie Kapsuko (Marijampolė). Keliauta pusiau slapčiomis, į perlaidojimo ceremoniją nebuvo pakviesti moksleiviai iš Klaipėdos, Kybartų, K. Donelaičio vardo mokyklų.

K. Korsako prašymu, ekskortas stabtelėjo Alvite, prie kelio ženklo į S. Nėries tėviškę bei Kybartuose. Atvykusi su K. Donelaičio palaikais delegacija iš Lietuvos urną įnešė į bažnyčią ir pastatė ant stalo priešais altorių. Vietoj religinių apeigų kalbėjo valdžios atstovai: akademikas K. Korsakas ir Nesterovo rajono partijos komiteto sekretorius V. Sivkovas. Ceremonijoje dalyvavo Kaliningrado srities Istorijos ir kraštotyros muziejaus direktorius L. Zaičikovas, Čistyje Prudy (Tolminkiemio) apylinkės pirmininkas V. Krivošejevas ir neseniai muziejaus direktore paskirta Liudmila Pavlovna Silova.

Po iškilmingų kalbų urna su Donelaičio palaikais pernešta į kriptą ir nuleista į gilią duobę. Kapą papuošė juodas granito antkapis, kuris buvo nuklotas gėlėmis.

Neįmintos K. Donelaičio paslaptys

Ir perlaidojant K. Donelaičio palaikus, ir vėliau netilo ginčai: ,,Ar iš tikrųjų po bažnyčios altoriumi palaidoti poeto palaikai?”

Pirmieji abejones paskleidė profesorius J. Lebedys, literatūrologas V. Kuzmickas, žurnalistas B. Aleknavičius. Pastarasis tikina, kad atkurtasis K. Donelaičio biustas (pagal V. Urbanavičiaus tyrinėjimus) niekaip negali būti žmogaus kūrėjo, poeto. Ne tie bruožai.

Be to, vyravo prielaida, kad K. Donelaitis galėjo būti palaidotas sode ar tarp keturių ąžuolų. Ugnies į ginčą įpylė skulptorė Onutė Drulienė, kuri 1988 m. su virgule rankose nustatė, kad tarp keturių ąžuolų yra palaidojimas. Archeologai ištyrinėjo aikštelę tarp ąžuolų ir tikrai surado du senus palaidojimus: moters ir vaiko.

Atkritus šiai versijai, profesorius J. Nainys 1989 m. pareiškė, kad jis įsitikinęs, jog K. Donelaičio palaikų identifikacija matematiškai įrodyta.

Tačiau abejonės vis dar sklando. Kas žino, gal ateities kartos pateiks kitas išvadas, suras kitus K. Donelaičio palaikus.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto direktorius