Pagrindinis > Naujienos > Apie ausuotus žvejus ir apie paukščius, kurie savo vaikus peni gėlių žiedais

Apie ausuotus žvejus ir apie paukščius, kurie savo vaikus peni gėlių žiedais

 

Per praėjusias Jonines teko pasiirstyti valtele po Aukštadvario ežerus. Valtis plastmasinė, aerodinaminėmis savybėmis primena kartono dėžę, bet juk šventės ne vien iš alaus gėrimo susideda… Taigi pasirišau ilgesne virvele fotoaparatą (jei kas – bent kortelė su nuotraukomis atminimui liks) ir išplaukiau į vandenis plačiuosius. Toks vaizdas, kad ežere gyvena tik ausuotieji kragai… Ausuotasis kragas – vienas iš labiausiai paplitusių Lietuvos vandens paukščių. Dydis – panašus į anties, galva su išskirtiniais kuodukais, labai gerai nardo. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vabzdžiais ir jų lervomis. Gyvena vidaus vandenyse, kur būdinga vešli augalija, dideli vandens plotai, meldų, nendrių, švendrų salelės, dėl savo sandaros negali vaikščioti sausuma ir nuo jos pakilti, todėl visą laiką praleidžia ant vandens ir pakrančių sąžalynuose. Aukštadvario ežerai jiems puikiai tinka. Vien tik poroje ežerėlių gal 6 šeimos su jaunikliais sukinėjosi. Laikas – pats vidurdienis, dangus giedras, saulė spigina… Po kurio laiko pradėjau ir alų su ilgesiu prisimint. Keletą kragų šeimų nusifotografavau iš tolo, kol nutaikiau vietą, kad lengvo vėjelio nešamas su valtele „pramigruočiau“ pro vieną šeimynėlę kuo arčiau. Tik ten ir pavyko keletas pusėtinų kadrų.

 Plaukdamas tolyn pastebėjau ir vėlyvą krago lizdą su vienu kiaušiniu. Pliaukštelėjau pro šalį dreifuodamas kelis kadrus ir nusiyriau tolyn. Dar pagalvojau, kad greičiausiai bus paliktas lizdas, nes kitų vadų jaunikliai jau didoki. Pasirodė, kad klydau. Žiūronų neturėjau, tad senu įpratimu praplaukdamas iš tolo fotografavau įdomesnius objektus nendrynuose. Namie peržiūrinėdamas nuotraukas pamačiau toje vietoje tupintį kragą. Šiaip jau lizdus fotografuoti neetiška, nes gautos nuotraukos nekompensuoja tos žalos, kurią gali patirti fotografuojamas lizdas. Paprastai atviresnėse vietose perintys paukščiai prieš palikdami lizdą, savo dėtį bent kiek pridengia šapeliais ar lapeliais, kad kuo mažiau kristų į akis galimiems nenaudėliams. Juk gal kaip tik tuo metu netoliese sukinėjasi aštriažvilgsnis kranklys ar gudruolė varna. Jei taip, kiaušiniams ar jaunikliams likusios minutės jau suskaičiuotos… netgi jei ir nepastebės sparnuotieji plėšrūnai, dėtis gali sušalti ar perkaisti. Tad dar kartą kartoju: jei kada ir aptiksite lizdą su kiaušiniais ar jaunikliais – nepulkite apžiūrinėti, filmuoti ar fotografuoti. Ir jokiu būdu nesišaukite viso būrio draugų, kad galėtumėte pasigirti radiniu. Kelios akimirkos abejotinos šlovės paukšteliams gali būti lemtingos. Ant žemės ar krūme susuktam lizdeliui gresia dar daugiau pavojų – išmynus aplink žolę ar nulenkus kokią šakelę dėtis gali tapti ne tik paukščių, bet ir keturkojų plėšrūnų užkandžiu.

Toliau besiirstant pakrantėmis dar pasitaikė neįprastai šviesi didžioji antis su 3 tamsiais ančiukais. Kaip vėliau sužinojau krante, tai vietinė garsenybė, kurią jau atpažįsta pramoginių laivelių įgulos ir keleiviai. Tokie šviesesni ar tamsesni variatetai pasitaiko ne taip ir retai, nors spalvų kitimo priežastys sukelia nemažai diskusijų. Vieni kaltę verčia didėjančiam gamtos užterštumui, kiti – genetiškai artimų gyvūnų kryžminimuisi tarpusavyje.

Prieš grįždamas stabtelėjau retų vandens žolių prižėlusioje įlankoje. Išgirdęs charakteringus garsus, sulaukiau lankytojų. Tai buvo laukių porelė su dviem jaunikliais, kurie lesinėdami patys ir maitindami jauniklius gan ilgai sukinėjosi netoliese, kol galiausiai nutolo. Laukys – vištelinių šeimos paukštis. Plaukdamas primena antį, bet gerokai trumpesnis. Visas laukio kūnas matinės juodos spalvos, tik pilvas pilko atspalvio. Ant kaktos balta odos plokštelė. Snapas trumpas, baltas. O jaunikliai… ne kartą teko girdėti – kai Dievas dalino paukščių vaikams grožį, keistai pajuokavo. Spręskite patys, man gi visi tie pypliukai gražūs. Dabar – apie susitikima su laukiais plačiau. Kai jau susiruošiau irtis namolio, pamačiau palyginti netoli iš nendryno išlendant laukio jauniklį, po akimirkos pasirodė ir antras. Porąkart parodę balsą, pasirodė ir tėvai. Vienas jų priplaukė manęs apžiūrėti iš arčiau, nusprendė, kad nors ir nevalgomas, bet nelabai ir pavojingas… Antrasis suaugėlis su jaunikliais laikėsi pakrantės nendrių juostos pakraštyje. Tuo tarpu pirmasis iš tėvų pasuko prie lūgnės žiedo, ir visai netikėtai (bent jau man) kibo jį doroti. Pabaigęs krapštyti žiedo viduriuką, viena akim stebėdamas mane, nusiyrė toliau. Tą patį pakartojo dar kelis kartus. Prie snapą prisikrovusio suaugėlio priplaukė ir pradėjo kaulint maisto vienas iš jauniklių. Laukių šeimynos idilę papildė kažkoks civilizacijos produktas, greičiausiai baltos butelaitis… Daug ten tokio „grožio“ plaukiojo, o tai rodo, kaip savotiškai žmonės supranta bendravimą su gamta. Pas vieną iš tėvų užkandę, jaunikliai pasuko prie kito, ten irgi gavo savo dangaus pyrago dalį. Besimaitindama šeimynėlė pakraščiais nukeliavo tolyn, o aš nusiyriau ieškoti kremo saulės nusvilintiems pečiams. Keista, kol stebėjau ir fotografavau paukščius, saulės nejaučiau…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

3 komentarai(-ų) “Apie ausuotus žvejus ir apie paukščius, kurie savo vaikus peni gėlių žiedais

Komentuoti: Donata Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE