Garsusis bėglys – vaikščiojantis istorijos vadovėlis

Žmogus – legenda: „Negalėjau gyventi mele – troškau tiesos ir laisvės“

Žmogus – legenda, laisvės šauklys, garsiausias Lietuvos bėglys, amerikonas, po ilgų klajonių sugrįžęs į Lietuvą – štai kaip vadinamas iki šiol žurnalistų noriai „išnaudojamas“ pensininkas Simas KUDIRKA (g. 1930 m.), apie kurį po 1970-ųjų lapkričio 23-iosios aktyviai kalbėjo visas pasaulis, o pavardę linksniavo ir tuometis Tarybų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas, ir JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Dėl šio lietuvio likimo tuomet įvairiuose pasaulio kampeliuose vyko demonstracijos, buvo rašomos peticijos, jis daugybę kartų dalyvavo pagrindinių JAV televizijų laidose. Dabar Simas, kadaise nešęs laisvam pasauliui žinią apie sovietų melą ir dėl to gimtinėje vadintas tėvynės išdaviku, jau beveik šešerius metus su žmona Genute gyvena Pilviškiuose (Vilkaviškio sav.) ir yra lyg vaikščiojantis istorijos vadovėlis, tebetvirtinantis, jog žmogus negali gyventi užrištomis akimis ir užkimštomis ausimis.

Balandžio 9-ąją Simui KUDIRKAI sukanka 84 metai. Tai – proga ir vėl prisiminti šio laisvės šauklio dramatiško gyvenimo faktus, pasaulyje išgarsinusius didžiuliais minties, svajonių ir siekių sparnais apdovanotą paprastą jūreivį, gimusį Griškabūdžio miestelyje (Šakių sav.).

Šuolis į TIKRĄ laisvę

Lietuvoje gimęs ir augęs Simas Kudirka visada domėjosi praeitimi, laikmečio aktualijomis ir turėjo tvirtą savo nuomonę. Tai, kas šeštajame septintajame dešimtmetyje buvo vadinama tarybine gerove, Simas apibūdindavo trumpai: melas ir tarybinė bolševikų propaganda! Šią žinią tiesos ieškotojui labai rūpėjo išnešti į, anot jo, tikrąjį laisvąjį pasaulį.

Tokia proga S. Kudirkai atsirado 1970-ųjų lapkritį, pačiame „šaltojo“ karo įkarštyje, kai jis, dviejų vaikučių tėvas, dirbo žvejybiniame laive. Tąkart Simui atrodė, kad reisas bus jau paskutinis – jauną vyrą labiau gundė gyvenimas kartu su šeima. Juk jūreiviu jis dirbo tik todėl, kad gautų pažadėtą butą. Kaip tik tais metais jį pagaliau gavus, kilo minčių „kažką iš esmės keisti“.

Tai įvyko lapkričio 23-iąją, kai jūreivis Simas su tarybine plaukiojančia baze „Tarybinė Lietuva“ atsidūrė prie JAV krantų.

„Kai priplaukėme prie JAV krantų ir amerikiečių laivas „Vigilant“ prisišvartavo prie mūsiškio, man, radistui, tada buvo poilsio laikas, – pasakojo iki detalių viską tebeprisimenantis S. Kudirka. – Smalsumo vedamas, užlipau ant gelbėjimosi valčių aikštelės stebėti istorinio susitikimo. Amerikiečiai iš tolo draugiškai mojo rankomis. Jie mėtė cigaretes, buteliukus, centus. Mūsų jiems metamas degtinės butelis sudužo! Tada amerikiečiai metė mums kelis žurnalus. Tai pamatęs vienas iš mūsų vadų pradėjo mus barti, vyti nuo aikštelės – nepagarbiai elgėsi ir dar grasino visokiomis sankcijomis. Šis epizodas mane net nusmelkė – supratau, kad tuoj pat galiu būti tikroje laisvėje, jeigu ryšiuosi šuoliui į svetimą laivą. Į laisvę – po ilgų mano gyvenimo nesėkmių, priespaudos, nepasitikėjimo, smūgių, deportacijų, kolektyvizacijos! Tokios mintys mane tada užvaldė.“

Kai kiti jūreiviai išsiskirstė, Simas palaukė amerikiečių karininko ir pamojo jam savo laivo link, sakydamas: „Gestapo“. Amerikietis išpūtė akis, bet abiem susikalbėti nepavyko, nes lietuvis angliškai beveik nemokėjo. Tada Simas, skubiai iš kajutės pasiėmęs lapelį popieriaus ir parašęs, kad nori pasilikti peršokęs pas juos, tik laukia signalo, įdėjo raštelį į cigarečių pakelį ir permetė amerikiečiui. Netrukus šis linktelėjo Simui galva. Lietuvis, dar kiek pasitvarkęs daiktus savo kajutėje, šį tą sunaikinęs, šį tą paslėpęs, kad Lietuvoje likusiai žmonai nebūtų blogai, lengvai peršoko į amerikiečių laivą.

„Dabar pagalvojus, tada padariau tiesiog beprotišką žingsnį, – apibendrino Simas. – Dėkui Dievui, pataikiau ant labai gerų vyrų.“

10 valandų įtampos

Lietuvio šuolis buvo sėkmingas, tačiau bėglys, svetimame laive lipdamas laiptais į viršų, sutiko savo laivo vadą, vertėją ir dar vieną lietuvį, kurie tuo metu buvo legaliai atėję pas amerikiečius dėl dalykinio pasitarimo. Bėglys prabėgo pro labai nustebusius bendradarbius – tiesiai į vieno amerikiečio glėbį. Šis supratingas užsienietis užmetė lietuviui savo švarkelį ant pečių ir uždarė į kambarėlį. Netrukus į čia atėjo amerikiečių kapitonas, išsiaiškino, kad lietuvis nori politinio prieglobsčio, ir pradėjo spręsti šį klausimą, susisiekęs su JAV atitinkamomis tarnybomis. Tuo metu rusiško laivo vadovai amerikiečius informavo, kad bėglys S. Kudirka ką tik išplėšęs laivo seifą ir pavogęs 2 000 rublių. Tai, anot Simo, buvo melas – tai supratę ir amerikiečiai.

Po dešimties svarstymų ir įtampos valandų buvo nutarta… grąžinti lietuvį į rusišką laivą. Tuomet Simas, nustebęs ir sutrikęs, pradėjo verkti. Tai amerikiečiams padarė įspūdį, bet jie jau nieko nekeitė. Bėglio, išėjusio iš kajutės, laukė šeši vyrai iš jo laivo. Anot Simo, vienas laikė virves, kitas – kažkokį baltą dalyką, trečias – antklodę. Bėglys šoko ant jų, buvo pagriebtas ir nuramintas bei nutildytas, nors dar bandė priešintis ir buvo išsprūdęs bei kabinęsis į amerikiečių kajutę. Tuokart teko ir smūgių gauti.

Po gaudynių lietuvis buvo sučiuptas. Dabar jam atrodo, kad tuokart amerikiečiai aktyviai jo pusėn nestojo, nes galbūt manė, kad jis – šnipas. Sugautas ir suvaržytas lietuvis buvo partemptas į rusišką laivą, jam ant kaklo užmetus švartavimosi virvę. „Ką galėjau padaryti prieš šešis? – dėstė Simas. – Gal tik šokti per bortą. Bet tam nesiryžau. Todėl buvau parverstas ir suvystytas į antklodę, valtimi nuleistas iš amerikiečių laivo ir pargabentas į savo laivą.“

Rusų rašytojo įkvėptas

Į Klaipėdą S. Kudirka buvo sugrąžintas gruodžio viduryje ir laikomas suimtas. Vėliau savoje šalyje nuteistas ir išsiųstas 10 metų kalėti į Mordoviją (Sibire). Ten kalinys sutiko daugiau lietuvių, taip pat lenkų, latvių, estų, ukrainiečių, rusų. „Vien politiniai kaliniai“, – sakė S. Kudirka.

„Visiems rūpėjo, kodėl buvęs komjaunuolis ryžosi tokiam, kaip buvo skelbiama, išdavikiškam žingsniui, – pasakojo iki šiol puikia atmintimi galintis didžiuotis S. Kudirka. – Netikėjau, kad bolševikų valdomoje Lietuvoje bus galima ką nors padaryti, kad lietuviai gyventų geriau. Katalikų bažnyčios kronika buvo persekiojama, vienas po kito areštuoti šviesiausi dvasiškiai, akademikai. Už nieką – už radijo klausymą, už kitokios knygutės skaitymą – grėsė sankcijos. Aš buvau eilinis žmogus, bet labai norėjau, kad ir man, ir žmonai, ir mamytei, ir vaikams būtų nors truputį geriau.

Aš, radijo ryšininkas, turėjau „išėjimą“ į platųjį pasaulį ir žinojau, kaip jame yra. Man didžiausią įtaką padarė rusų rašytojo Aleksandro Solženycino skleidžiama tiesa, raginanti atitraukti nuo savo langų storas užuolaidas, nes lauke jau seniai šviesu, ir įsileisti šviežio oro. Žinoma, tai reikėjo suprasti perkeltine prasme.“

33 metai gyvenimo JAV

Po šuolio iš tarybinio laivo greitai nuteistas jūreivis S. Kudirka jau kalėjo Mordovijos lageryje, kai jo politinė byla greitai pradėjo aktyviai kelti tarptautinį šurmulį, masinius protestus. Tai guodė laisvės netekusį kalinį. Guodė ir mintis, kad Lietuvoje jo tebelaukia mama, vaikai ir žmona Genutė, po teismo nuosprendžio ryžtingai ištarusi vyrui, jog jiedu „dar pagyvens“.

Viso bausmės laiko S. Kudirka kalėjime neišbuvo. Jam pavyko įrodyti, kad jo motina yra gimusi Niujorke, ir 1974 metais lietuviui buvo suteikta JAV pilietybė. Taip atsivėrė ne tik kalėjimo vartai, bet ir galimybė laisvai išvykti į JAV. S. Kudirka tuoj pat išsikraustė į savo svajonių šalį, kartu išsiveždamas mamą ir savo šeimą.

Politinį kalinį, apie kurį jau žinojo daugybė žmonių ir laukė JAV lietuvių bendruomenė, Niujorko uoste pasitiko tuomet JAV gyvenęs, o gerokai vėliau Lietuvos prezidentu tapęs Valdas Adamkus. Lietuviai naujiesiems išeiviams iškart įteikė surinktus 70 tūkstančių JAV dolerių – naujojo gyvenimo pradžiai.

„Dirbau dažytoju, sodininku, telefonų bendrovės atstovu, kad išlaikyčiau savo šeimą, – pasakojo S. Kudirka. – Laisvu nuo darbo metu dalyvavau protesto akcijose ir įvairiuose susitikimuose, televizijos laidose, pokalbiuose su spaudos žurnalistais – visiems buvo įdomus mano likimas, mano tiesa apie bolševikų mulkinamą Lietuvą, apie politinio kalinio likimą. Labai norėjau padėti kitiems mano likimo žmonėms.“

Mintys šaukė į gimtinę

Pastaruosius kelis dešimtmečius, kol grįžo į Lietuvą, Kudirkų šeima gyveno Kalifornijos valstijoje, Santa Monikoje, kur prižiūrėjo didelį buvusio Lietuvos Seimo nario Kazio Bobelio žmonos broliui priklausantį namą. Lietuviai niekada nenustojo domėtis, kas vyksta gimtinėje – kokie permainų vėjai pučia, kokios nuotaikos vyrauja. Anot Simo, jo galvoje niekada nenumirė mintis senatvėje sugrįžti į kitokią Lietuvą – jau visam laikui.

Pirmą kartą po garsiojo šuolio iš laivo S. Kudirka Lietuvos žemę vėl palietė 1998 metais – tuokart buvo tyliai sugrįžęs „pasižvalgyti“, pasisvečiuoti. 28-erius metus nematyta Lietuva jam paliko gerą įspūdį. Netrukus, 2000-aisiais, S. Kudirka nusipirko namą Pilviškiuose – netoli savo gimtųjų vietų. Dabar pensininkas teigia ir savomis rankomis kartu su meistrais jį remontavęs – ruošęs jaukią aplinką sau ir žmonai Genutei. Vėliau vėl buvo parvykęs (iš viso bene 7 kartus), kol 2007-ųjų gegužę pensininkas Simas, būdamas 77 metų, su žmona Genute pagaliau visam laikui parvyko į Lietuvą, iš kurios kadaise su trenksmais buvo išvykęs kaip iš kalėjimo. Abu susitvarkė Lietuvos pilietybės reikalus, o turėtus tarybinius pasus (ir iš Simo toks pasas nebuvo atimtas) iškeitė į lietuviškuosius.

Nesijaučia esąs įžymybė

Pilviškiuose ieškantiesiems S. Kudirkos namo vietos gyventojai, pasišovę padėti, vis dar pasitikslina: „To amerikono?“

Dviaukštis Kudirkų mūrinukas stovi kone miestelio centre, Ateities gatvėje – labai taikliu šiai porai gatvės pavadinimu. „Amerikono“ namas niekuo neišsiskiria iš kaimyninių namų. Atvirkščiai: kitapus gatvės esantis namas gali greičiau suklaidinti ieškantįjį, nes atrodo kur kas prabangesnis ir modernesnis.

Gerokai pliktelėjęs Simas, nedidelio ūgio, guvus namo šeimininkas, svečiams pats atidaro savo namų duris ir maloniai kviečia į vidų, įterpdamas ne vieną anglišką žodį – šitaip jaustukais bando atsiprašyti, kad jis netikėtai užkluptas, kad buvo kažkuo kitu užsiėmęs, kad kelią į kambarius užstoja ne vietoje likę batai. S. Kudirka iškart paaiškina, kur name yra tualetas, pasiūlo atsigaivinti kokiu nors gėrimu.

Namo viduje nėra ypatingos, įsivaizduojamos „amerikoniškos“, prabangos. Viskas sutvarkyta taip, kad būtų patogu ir jauku gyventi dviem pensininkams. Simo žmona Genutė kamuojama ligų, todėl daug laiko praleidžia lovoje. Porai kasdienybėje padeda nuolat užsukantys pilviškiečiai sutuoktiniai Rimanta ir Kęstutis Matulevičiai, gerokai jaunesni „auksiniai“ žmonės, kaip juos vadina kai kurie miestelio gyventojai. Tačiau ligotos Genutės nepakeičiamas globėjas – ir pats Simas. Esą kito tokio rūpestingo ir kantraus vyro reikėtų ilgai paieškoti.

Pati Genutė nelabai linkusi „garsintis“ – nelabai patenkinta ir tuo, kad vyras vis nenustoja gyventi „garsiais prisiminimais“, nes tada kalbėti be jaudulio ir ašarų jis negali. O pačiam Simui – tik suteik progą kalbėti, tik paprašyk prisiminti 1970-uosius, tik pasiteirauk jo nuomonės vienu ar kitu klausimu. Tik negirk!

„Aš nesu didvyris ar šiaip kuo nors žymus, bet negaliu tylėti, kai matau neteisybę, ir negaliu gyventi suvaržytas, užsičiaupęs, nematantis, – kuklindamasis tarsi charakterizavo save vienas garsiausių Lietuvos bėglių. – O tada aš tik dariau tai, ką man liepė širdis – nepasinaudoti paskutine galimybe negalėjau. Tai labai pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimą, o pasaulis sužinojo, kad Lietuva skendi mele. Su bendraminčiais sudarėme politinių kalinių sąrašą ir platinome visais įmanomais kanalais, daug piketavome. Kai pagalvoju dabar, dėl Lietuvos galėjau padaryti daugiau.“

Prariję melo piliulę

„Kad mane suprastumėte, kodėl aš taip veržiausi iš Lietuvos, rizikuodamas ne tik visiškai prarasti laisvę, bet ir susigadinti sveikatą ar net žūti, turite išklausyti, kokia tada buvo Lietuva, – pabrėžė S. Kudirka ir nuteikė ilgam pokalbiui. – Okupuota, melagių ir išdavikų valdoma Lietuva. Bolševikų Rusijos brošiūros vedė mūsų Lietuvą ne tuo keliu, kuriuo reikėjo. Tokioje suirutėje ir protingas žmogus buvo išvedamas iš tikrojo kelio. Mes buvome verčiami paklusti svetimai tautai, svetimai filosofijai – viliojami į pelkę. Rusiška ateitimi tautą gundė ir garbingi ūkininkai, rašytojai, profesoriai, nepažindami tos kišamos sistemos, bet ja patikėję. Buvome tauta, prarijusi melo, šantažo, prievartos kapsulę. Nebuvo galima sakyti, kad, pavyzdžiui, itališki batai yra geresni už tarybinės gamybos ir yra duonos, skanesnės už rusišką. Buvo kišama mintis, kad rusai išmintingiausi, o Kremlius – žavėjimosi viršūnė. Aplinkui buvo skleidžiama baimė, jeigu tau atrodo kitaip. Iš neva klestinčio socializmo niekam nebuvo valia ištrūkti – juk reikėjo pasauliui parodyti, kad iš tokio gėrio tiesiog nebėgama, nesiveržiama. Lietuvių tremtis į Sibirą, kolektyvizacija, partizanų ir stribų kovos, sovietmečiu išplitęs alkoholizmas, papirkinėjimas, vagystės „iš valstybės“ – kokie skauduliai! Visi žmonės sovietmečiu vogė. Net ir aš, dirbdamas laive, vogiau silkę, radijo lempas.“

S. Kudirka, prisimindamas jį išgarsinusius laikus, linkęs kalbėti kelias valandas be pertraukos. Pensininkas nepamiršęs to meto nuotaikų, visus vardijamus faktus grindžia garsiomis politikų, profesorių, rašytojų pavardėmis, cituoja žymius žmones, deklamuoja rusiškas eiles. Tai tikrai gyvas istorijos vadovėlis! Kalbėdamas Simas vis patikina, kad neturi ko slėpti, o tikroji tiesa jam labai svarbi. Simo pašnekovui nelengva – išmintingas ir išsilavinęs, daug žinių savyje sukaupęs pensininkas nuolat pasiteirauja vienos ar kitos pavardės, nuomonės, tarsi egzaminuotų, ar pašnekovas vertas jo skiriamo laiko.

Žinios – per naktis

Savo kasdienybę Simas ir Genutė Kudirkai leidžia namuose. Pasitvarkyti name ir kieme jiems padeda, kaip jau minėta, rūpestingi ir nuoširdūs žmonės. Kai reikia, jie nuveža pas gydytoją (neseniai Simas turėjo rimtesnių regėjimo problemų) arba paprasčiausiai prisėda pasikalbėti. Dažniausiai aptarinėja politiką – ne tik Lietuvos.

Kaimynų teigimu, šviesa Simo kambario lange dažnai negęsta net iki paryčių – viskuo domėtis iki šiol nepaliaujantis guvus pensininkas „gaudo žinias“, nepaisydamas, kad šitaip jis nepailsi. Labiausiai Simą domina informacija anglų kalba. Dažnai būna įjungtas televizijos kanalas, informuojantis iš Teherano (Iranas). Anot Simo, iš Irano eina tiesa – ne iš Amerikos. Esą pensininkas tuo įsitikinęs, nes niekada nenustojo domėtis istorija.

Ant Simo kambario stalo – lietuviškos ir užsienietiškos knygos, žurnalai. Po ranka – knygos „Garsiausios pasaulio bylos“, „Žmogus, įveikęs Staliną“, „Stalino jaunystė“.

„Skaitau knygas, kurių turiu labai daug, žiūriu į dėžę, – sakė S. Kudirka, rankos mostu parodydamas į televizorių ir pasiguosdamas, kad tai ir gilina regėjimo problemą. – Bet negaliu pasakyti, kad sugrįžau į tokią Lietuvą, kokią įsivaizdavau. Buvo skelbiama, kad sugrįžau į ramybės uostą. Taip, jeigu kalbėtume tik apie mudu su žmona – du senukus, turinčius pastogę ir duonos kąsnį, tai atrodytų, kad tikrai gyvename ramybės uoste. Bet aš ne iš tų, kuriems nerūpi, kas vyksta aplinkui. Nors dabar laisvai iš lėktuvo į lėktuvą gali eiti, bet Lietuva vis dar nežino tikrosios laisvės kainos. Apirusi sąžinė Lietuvoje!“

Mergaitės, šokančios tango

Simui skaudu ir apmaudu, kad jaunimas per mažai skaito. „Tuščios bibliotekos, jaunimas išvis mažai kuo domisi – domisi ne tuo, kuo reikia! – liūdnai dėstė Simas. – Juk tik gerai istoriją išmananti tauta gali pasikeisti – daugiau suprasti ir giliau pažvelgti, lyginti, svarstyti, spręsti. Tik istorija mums padeda susivokti, kodėl mes esame tokie. O mūsų tauta dar neišsigydžiusi piktligės, kuria mus užkrėtė bolševikai. Lietuvą valdo tokia pati „aristokratija“, kokia buvo ir anksčiau – laisvalaikiu nosimi stumdanti kamuoliuką… O kas skleidžiama per Lietuvos televiziją? Jeigu rodomas geras filmas apie, pavyzdžiui, šviesaus atminimo Stasį Lozoraitį, tai jis nustumiamas į naktį, nes dieną ir vakare rodomos pusnuogės mergaitės, šokančios tango! Bet mums nereikia tų mergaičių – mums reikia, kad nuolat būtų kartojama: „O buvo taip… O buvo taip…“ Ir kas šiandien veda Lietuvą? Dauguma – tie patys žmonės, kurie buvo mokyti blogiu. Jie ir veda į blogį! Taip, yra dorų politikų Vyriausybėje, kurie atvirai prisipažįsta, kad padarė daug, bet ne tai, kas reikėjo, ir nuėjo bei nuvedė tautą toli, bet ne į tą pusę. Tik tokių žmonių yra vienetai. Išlikusi rusiška šutvė – tai blogio imperija, nutolinanti lietuvių tautos gerovę ir tikrąją laisvę, verčianti tautą gyventi nuolatinėje pasiutpolkėje.“

Tik faktai:

Simas ir Genutė Kudirkai užaugino 2 vaikus, kurie yra pasilikę gyventi JAV, ten dirba, važinėja po pasaulį, buvo atvykę ir pas tėvus į Lietuvą.

S. Kudirkos motina mirė 2003-aisiais Lietuvoje, į kurią iš JAV tuokart visam laikui buvo sugrįžusi prieš 9 metus.

Apie garsiausio Lietuvos bėglio S. Kudirkos rizikingą šuolį iš tarybinio laivo 1978 metais JAV buvo sukurtas vaidybinis TV filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“, kuriame pagrindinį lietuvio vaidmenį atliko Holivudo žvaigždė Alanas Arkinas; filmas, laimėjęs du „Emmy“ apdovanojimus, plačiai rodytas kino festivaliuose.

2013 metų knygų mugėje Vilniuje viešėjo prieš daugiau nei 60 metų į JAV emigravęs rašytojas Algis Rukšėnas (gimęs Kaune 1943 metais ir, būdamas vos 6-erių, su šeima emigravęs į JAV, ten baigęs mokslus) ir pristatė seniai parašytą, bet dabar dar papildytą savo knygą „Gėdos diena“ – tai istorinės dokumentikos kūrinys apie lietuvių jūreivio S. Kudirkos bandymą 1970-aisiais gauti politinį prieglobstį už Atlanto.

Dabar „Gėdos diena“, laikoma pačia išsamiausia knyga šia tema ir pelniusi aukščiausią JAV apdovanojimą už negrožinę literatūrą, privaloma perskaityti visiems JAV karinio jūrų laivyno kursantams, o lietuvio S. Kudirkos istorija įtraukta į JAV mokyklines programas.

2008 metais S. Kudirka apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi – apdovanojimas už beatodairišką drąsą ir ypatingą dvasios stiprybę, priešinantis sovietiniam okupaciniam režimui bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje, nepaprasto likimo lietuviui buvo atvežtas į Vilkaviškio kraštą ir įteiktas.

 Vida KARALIŪNAITĖ

Nr. 14 (18), 2013 m. balandžio 6–12 d.