Pasveikinai draugus?
Jau vienas pliusas.
Jei žvakių šviesoje,
Kai skamba bliuzas…
Kai prietema, bet viskas matos
Ir girdisi garsai, ir švyti natos.
Jauti kiekvieną, net per atstumą,
Kiekvieno sau brangaus žmogaus artumą.
Mintim gali išeit, sugrįžti.
Gali svajot, kas nesvarbu pamiršti.
Netradiciškai, eilėmis, šį kartą norisi pradėti straipsnį. Mat šio straipsnio herojaus ir šių eilučių autoriaus eiline ar tradicine asmenybe nepavadinsi. Subtilų humoro jausmą ir polinkį filosofiškai žvelgti į gyvenimą turintis muzikantas marijampolietis Linas Švirinas greičiausiai ginčytųsi pavadintas netradiciniu – o ką mes vadiname tradiciniu ar netradiciniu? Atsakyti į šį klausimą tiesiog paliksime mūsų skaitytojams.
Muzika daro stebuklus
„Tai stebuklas“, – tokius žodžius išgirdo L. Švirinas iš vieno savo mokinio mamos. Į Klaipėdoje esančią jo studiją „Grock“ vieną dieną užsuko moteris su savo sūneliu. Neįgaliųjų vežimėlyje prikaustytas vaikas norėjo mokytis groti. Tiesa, tuomet nei jis, nei jo mama net nenutuokė, kokį instrumentą negalią turintis vaikas galėtų paimti į rankas. Linas pasiūlė pradėti nuo pučiamųjų. Didžiulę pedagoginę patirtį turintis muzikantas prisimena, kad iš pradžių vaikas buvo kiek susikaustęs, tačiau kiekvienos pamokos metu vis laisvėjo. „Muzika pradėjo jį užvaldyti. Jis ėmė drąsėti, tvirtėti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Muzika vaiką ėmė keisti – grodamas jis galėjo pasijusti esąs pats sau šeimininkas, pradėjo pasitikėti savimi“, – prisimena L. Švirinas. Viena iš džiugiausių dienų buvo tuomet, kai Linas savo auklėtinį išvydo į pamoką ne atvežamą, kaip buvo įprasta, vežimėliu, o ateinantį savo kojomis. Tiesa, jį prilaikė mama, tačiau vien tai, kad jis žengė vienus iš pirmųjų savo žingsnių, visiems buvo didžiulis džiaugsmas. „Netrukus mes pradėjome groti klavišiniais! Muzika suteikė jam tikslą, o įdėtos pastangos atnešė vaisių. Tai pavyzdys, kad muzika tikrai turi galių“, – įsitikinęs L. Švirinas.
Karjerą pradėjo Marijampolėje
Prieš gerą dešimtmetį L. Švirino, atrodo, buvo pilna Marijampolė. Muzikantas Marijampolės televizijoje kūrė laidas, rengė koncertus, įvairiais instrumentais mokė groti vaikus. Tačiau gimtajame mieste menininkui pasidarė ankšta.
Pastarąjį dešimtmetį marijampolietis kur kas labiau žinomas pajūryje – Klaipėdoje su šeima įsikūręs L. Švirinas muzikuoja pats, muzikos moko vaikus ir jaunimą, kuria dainas, organizuoja festivalius. Klaipėdoje L. Švirinas – žinomas žmogus. Ir ne tik dėl viešų pasirodymų renginiuose, televizijų laidose. Žmonės jį pripažįsta ir gerbia dėl iššūkių, kuriems ryžtasi tikrai ne kiekvienas. L. Švirinas įsitikinęs, kad muzikuoti gali visi, ir visai nesvarbu, kad gamta neapdovanojo klausos pojūčiu ar išskirtiniu balsu. „Juk nebūtinai kiekvienas turi tapti žvaigžde, dainuoti didžiosiose scenose ar rodytis televizijose. Muzika – procesas, kuris savaime teikia palaimą. Ir pirmiausia tam žmogui, kuris muzikuoja“, – aiškina Linas.
Kartu su tėvu muzikiniame gyvenime vis aktyviau dalyvauja ir sūnūs Jotvilas bei Rytis. Nuo mažens muzikos garsų apsupti L. Švirino vaikai studijas pasirinko ne Lietuvoje – Anglijoje. Mokslai, žinoma, glaudžiai susiję su muzika.
– Priminkit, prieš kiek laiko išvažiavote į Klaipėdą ir dėl ko?
– Tiesą sakant, neprisimenu – neskaičiuoju, bet jau turbūt vasarą bus 13 metų.
– Kaip į šį sprendimą reagavo šeima, žmona Irena? Juk jos šaknys, seserys, draugės Marijampolėje. Ar nebandė atkalbėti?
– Tie visi įspūdžiai jau gerokai priblėsę, nes gyvendami Klaipėdoje taip pat nestokojame įdomių žmonių, draugų, bičiulių. Nesijaučiame vieniši.
– Ar sudėtinga buvo pritapti svetimame krašte? Kokia buvo ta pradžia?
– Padeda aiškus tikslas, ryžtas ir kiti dalykai, kurių su kaupu išsivežiau iš gimtosios Marijampolės. Darbas Marijampolės televizijoje, koncertinės veiklos organizavimo įgūdžiai ir panašiai. Todėl įsikūrimas Klaipėdoje buvo visa ko tąsa, tad sunku buvo tik tam tikrą laiką, kol apšilau kojas.
– Po kiek laiko susigriebėte: koks velnias mane čia nešė? Reikia krautis lagaminus ir „čiuožti“ atgal…
– Ilgesys kurį laiką graužė, bet iškenčiau.
– Pajūryje tęsėte Marijampolėje pradėtą pedagoginę veiklą – mokėte vaikus ir jaunimą muzikos. Marijampolėje buvote žinomas žmogus, galbūt ir dėl to tėvai noriai patikėdavo Jums savo atžalas. O kaip Klaipėdoje? Ar nebuvo sudėtinga surinkti vaikų grupes?
– Esu įsteigęs viešąją įstaigą „Muzikiniai projektai“, bet mano veikla labiau žinoma studijos „Grock“ pavadinimu. Šis ženklas Klaipėdoje asocijuojasi su vaikų ir jaunimo muzikos užsiėmimais. Mokomės groti gitara, klavišiniais, mušamaisiais instrumentais, bosine gitara, dainuojame, kuriame dainas ir, žinoma, koncertuojame. Koncertinę veiklą esame gana smarkiai išplėtoję: nuo kamerinių koncertų iki festivalių. Vienas iš didžiausių pasitenkinimą ir pasididžiavimą keliančių darbų – studijos jaunimo sukurta roko opera „Eglė žalčių karalienė“ pagal S. Nėries poemą. 2012 metų vasarą, Jūros šventės metu, buvome pakviesti ją atlikti vienoje pagrindinių scenų. Manau, kad tai dar kartą paliudijo mūsų veiklos sėkmę ir tai, kad einame teisingu keliu.
– Teko paragauti ir gatvės muzikanto duonos – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Grojote kartu su savo vaikais. Ką šis periodas davė Jums pačiam ir vaikams?
– Galiu pasakyti tik viena – ieškojau būdų, kaip vaikams, besimokantiems muzikos, neprarasti per vasarą formos. Manau, pasiteisino. O dėl pasiryžimo… Buvau „besupasuojąs“ pačioje pradžioje, tačiau viskas puikiai klostėsi.
– Nuo pat ankstyvos vaikystės Jūsų sūnūs gyvena muzikos pasaulyje. Tikriausiai jiems neliko nieko kito, kaip savo gyvenimą irgi sieti su muzika. Tam tikra prasme nedavėte kito pasirinkimo.
– Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam būtų pavykę atsiriboti nuo muzikos. Daugiau ar mažiau kiekvieno žmogaus gyvenime jos yra. Menininkai geba džiaugtis ne tik materialiais dalykais, jie apdovanoti gebėjimu patirti kūrybinio džiaugsmo teikiamus malonumus. Tik gal ne visi tuo pasinaudoja.
– Papasakokite apie vaikų studijas užsienyje. Kodėl ne Lietuvoje? Ką studijavo, kaip sekėsi?
– Sūnūs studijoms pasirinko Didžiąją Britaniją. Jotvilas jau baigęs mokslus ir dabar kartu dirbame. Jaunėlis Rytis dar studijuoja garso inžineriją, bet tikėtina, kad pabaigęs mokslus prisijungs prie mūsų. Nenoriu agituoti studijuoti svetur, bet yra dalykų, dėl kurių nesigailime dėl apsisprendimo.
Manau, kad Didžiosios Britanijos universitetuose stipresnė materialinė bazė, geresni studentų ir dėstytojų santykiai, labiau motyvuojanti aplinka, geresnė studijų paskolų sistema.
– Ką Klaipėdoje veikia žmona Irena? Kaip jai pavyko prisitaikyti prie gyvenimo pajūryje ir trijų savo vyrų muzikantų gyvenimo ritmo? Niekada neliepė mesti tuos žaidimus ir imtis „rimto“ verslo – pardavinėti batus, prekiauti akcijomis ar automobiliais?
– Žmonai, motinai nėra prie ko taikytis. Ji visada yra tuo, kuo yra. Nėra nei rimtų, nei nerimtų darbų – tiktai teikiantys pasitenkinimą arba varginantys, nepriklausomai nuo „rimtumo“.
– Pradėjote dar vieną naują veiklą – bendradarbiaujate su mokyklomis. Kokia tai veikla?
– Dalyvauju projekte „Kūrybinės partnerystės“ – meninėmis priemonėmis padedame mokyklose spręsti joms aktualias problemas. Vis daugiau dirbu su vaikais, turinčiais negalią, vedu užsiėmimus nėščiosioms.
– Kokie ateities planai? Emigrantai svajoja sulaukę brandaus amžiaus grįžti į tėviškę. Ar planuojate kada nors tai padaryti?
– Pats didžiausias ateities planas – „Šeimų festivalis“ gegužės mėnesį. O dėl grįžimo nei planuoju, nei atmetu. Neatitolau nuo gimtinės, dažnai čia parvažiuoju, todėl, jei atsirastų priežastis grįžti, nebūtų sunku apsispręsti.
– Na, ir ką nors interviu pabaigai…
Gražus rūbas,
Skanus maistas.
Kreivą sieną
Gelbsti glaistas.
Gaivus oras iš „flakono“,
Nemėgink atvert duris balkono.
Gėlės žiedas plastmasinis,
Bet puošni dėl to krūtinė.
Gatve žengia pareigūnas,
Saugo miestelėnų kūnus.
Na, gerai baigiu eiliuoti.
Reik pradėt, reik ir sustoti.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Justina RIŠKUTĖ
Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.