Koncertas “Vardan tos Lietuvos” Marijampolės kultūros centro aikštelėje (2017-03-11).
Vytenio SKROBLO nuotraukos.
Fotoalbume atgimė Marijampolės amatai, mados, tradicijos…
Marijampolėje Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerijoje kovo pradžioje marijampoliečiams pristatytas trečiasis fotografo, leidėjo ir žurnalisto Valentino Juraičio, gimusio ir užaugusio Sūduvos sostinėje, fotoalbumas „Senoji Marijampolė fotografijose. Amatai. Mados. Švietimas ir kiti atspindžiai“. Fotoalbumas supažindina visuomenę su turtingu Marijampolės miesto kultūriniu palikimu, parodo, kas išlikę, o kas jau pranyko.
Kaip teigia pats autorius, sugrįžimas į istoriją – tai sąšauka, savotiškas kalbėjimas ir apie šiandieną kaip apie didelį kontrastą. Senosios Marijampolės fotoalbumas – tai ir vystymosi, ir gyvenimo veidrodis. Šis leidinys papasakoja ir apie kažkada draustus istorijos puslapius, to meto madas, amatus. „Pažvelgdami į laiko nuspalvintas fotografijas, matome kaip gražiai, skoningai puošėsi mūsų moterys, neatsiliko nuo vakarietiškų madų, tobulino ir puoselėjo tautinius rūbus, kokie buvo amatai: siuvėjai, akmenskaldžiai, šoferiai ir net degtindariai…“, – sako jis. Anot V. Juraičio, jei sovietmetis mums dar daugeliui gerai pažįstamas, tai tarpukario metai eina užmarštin, nors galėtų būti kaip atskaitos taškas, ką turėtume saugoti ir puoselėti. Kadangi knygoje daugiausia archyvinių fotografijų, autorius pristato Užnemunės prieškario fotografus M. Buhalterį, J. Fridbergą, J. Vindsbergą, A. Pimšteiną ir kitus, kurie tapo holokausto aukomis. Užnemunės miestas turėjo turtingas kultūros, švietimo tradicijas, svarbių ūkinio gyvenimo židinių. Tarp jų – Lietuvos cukraus fabrikas ir Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Apie pastarąjį sukaupta per 70 archyvinių fotografijų, kurių dauguma nematytos, nepublikuotos. Kolekcininkas S. Andriušis yra sukaupęs didžiulę Užnemunės prieškario policijos ikonografiją, iš kurios galima susidaryti to meto policininko vaizdą.
„Dabar fotografuoja kiekvienas, tik kartais tai atrodo kaip savigyda, – sakė V. Juraitis, – galbūt grįš studijinė fotografija. Juk kiekvienam būtų malonu kabinti ant sienos kokybišką šeimos foto, tačiau dažnai tėvai dar nori, o vaikai jau ne“, – su viltimi tęsė jis.
Albumo pristatyme apie tarpukario madas pasakojo autoriaus pakviesta Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto lektorė Ilona Grybauskienė, apie fotografijos amato subtilybes – privačios fotostudijos savininkas Antanas Beniulis, apie miesto raidą – buvęs miesto vadovas Kęstutis Subačius. Savo prisiminimais dalijosi grynakraujė marijampolietė, prieškario miesto prekybininkų dukra Ona Dobilaitė-Sakalauskienė, daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų su tėvais fotonuotraukoje to meto Marijampolės ateljė įsiamžinęs Vytautas Gaulia. Pastarasis pasidžiaugė, kad albumo autorius grįžta su skola į gimtąjį miestą, kad yra vienas iš labiausiai nenuilstančių tarp didelio būrio Marijampolės fotografų.
Kaip minėta, tai jau trečiasis V. Juraičio senųjų Marijampolės fotografijų albumas. Pirmąjį išleido kartu su kolega Stanislovu Sajausku, albumo leidimą rėmė ES fondas ir Marijampolės savivaldybė. Savivaldybė finansiškai rėmė visų trijų albumų ciklo leidybą. Fotoalbumas bus dovanojamas miesto svečiams. Norintieji jį gali įsigyti vietos knygyne „Ei, pelėda“, kurio savininkas yra buvusio Marijampolės miesto burmistro Juozo Mauruko vaikaitis.
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės nuotraukos.
Alytaus ir Marijampolės kolegijos stiprina bendradarbiavimą
Kovo 7 d. Marijampolės kolegijoje lankėsi Alytaus kolegijos vadovai: direktorė Danutė Remeikienė, direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Jurgita Merkevičienė, direktoriaus pavaduotojas strateginei plėtrai ir infrastruktūrai Nerijus Cesiulis, Vadybos ir inžinerijos fakulteto dekanas Sigitas Naruševičius, Informacijos ir ryšių technologijų fakulteto dekanė dr. Lina Kankevičienė. Susitikime buvo aptariamos priemonės, padėsiančios stabilizuoti mažėjantį studentų skaičių regione bei pagerinti kitus svarbius aukštųjų mokyklų vertinimo rodiklius.
Marijampolės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas išreiškė viltį, kad pastaruosius keletą metų blogėjusi situacija Marijampolės regione stabilizuosis ir ims gerėti. Nors statistiniai duomenys ir rodo, kad ateityje regionai Lietuvoje dar labiau trauksis, tačiau Lietuva privalo imtis priemonių mažinti atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir regionų, taip pat tarp skirtingų socialinių grupių gyventojų, šią problemą Lietuvai nuolat primena ir Europos Komisija.
Alytaus kolegijos direktorė Danutė Remeikienė kvietė būti vieningiems, stengtis ne konkuruoti, bet ieškoti bendros naudos visiems, o ypač studentams. Anot jos, konkurencinį toną jau seniai uždavė didieji universitetai, bet turėtume ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir interesų. Susitikimo metu buvo užsiminta apie jungtinių studijų programų rengimą, dėstytojų ar akademinės bazės mainus ir kitas glaudesnio bendradarbiavimo tarp Alytaus ir Marijampolės kolegijų galimybes.
Tai buvo pirmasis susitikimas siekiant stiprinti Alytaus ir Marijampolės kolegijų bendradarbiavimą ir aptarti Pietų Lietuvos aukštojo mokslo dipolio kūrimą. Planuojama, jog kitas susitikimas vyks balandžio mėnesį, kur bus pasirašomas ketinimų protokolas. Dr. Vaidotas Viliūnas atkreipia dėmesį, kad tokie Alytaus ir Marijampolės kolegijos veiksmai nėra jokio dviejų kolegijų jungimosi pradžia. Glaudesnis bendradarbiavimas padėtų pasiūlyti kokybiškesnes, patrauklesnes ir įdomesnes studijų programas pietų Lietuvoje. Tokių būdu būtų sukurtas Pietų Lietuvos aukštojo mokslo dipolis.
Povilas ŠLAPŠEVIČIUS
Marijampolės kolegijos viešosios komunikacijos ir marketingo skyriaus vedėjas
Mokyklas registruotis kviečia nacionalinė „Žalioji olimpiada“
Kovo 6-ąją prasidėjo registracija į pirmąją Lietuvoje, ekologinį sąmoningumą ugdančią ir galvoti žaliai skatinančią nacionalinę „Žaliąją olimpiadą“, kurioje dalyvauti kviečiamos visos švietimo ir ugdymo įstaigos, turinčios 8 – 11 klasių auklėtinių. Registracija į pirmąjį etapą tęsis iki kovo 31 dienos.
Nacionalinė „Žalioji akademija“ – tai VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „RV Agentūra“ organizuojama iniciatyva, kuria siekiama netradiciškai ugdyti Lietuvos moksleivių ekologinį sąmoningumą – perteikti ekologijos ir aplinkosaugos žinias, formuoti įpročius, ypatingą reikšmę teikiant teisingam atliekų tvarkymui, racionaliam resursų naudojimui, aplinkos kokybės gerinimui. Norintys dalyvauti olimpiadoje turi pasiruošti maloniems iššūkiams, jų lauks tiek teorinės, tiek praktinės ar kūrybinės užduotys įvairiomis aplinkosaugos temomis.
„Mūsų olimpiados tikslas – ne tik išmokyti rūšiuoti, norime, kad moksleiviai suprastų savo, kaip vartotojo, teises ir pareigas – visą vartojimo ir gamtos tausojimo procesą. Rūšiavimas – tai galutinis žingsnis, kurį žengiame, tačiau prieš jį esti kiti svarbūs veiksmai, kuriuos atliekame ne itin atsakingai, tad olimpiados metu žaisdami ir vykdydami komandines užduotis gilinsime žinias aplinkos apsaugos, resursų taupymo, atliekų rūšiavimo ir vartojimo mažinimo srityse, o svarbiausia – pritaikysime jas mokyklos gyvenime“ – kalbėjo viena iš organizatorių Vaida.
Olimpiada vyks trimis etapais – pirmajame, užsiregistravusios įstaigos gaus praktinę resursų taupymo užduotį, o geriausiai pasirodžiusios mokyklos pateks į antrąjį etapą, kuriame delegavę 6 asmenų komandas, susitiks smagiuose protmūšiuose. Trečiasis etapas – finalas, vyks Vilniuje, jo metu bus išaiškinta aplinkai draugiškiausia komanda nugalėtoja, kuri ir laimės pagrindinį prizą – kelionę į europos šalį, o komandos mokykla taps kitų metų olimpiados ambasadore. Olimpiados finalas vyks 2017 m. spalio mėnesį.
Registracija
Švietimo ir ugdymo įstaigos, norinčios dalyvauti olimpiadoje, iki 2017 m. kovo 31 dienos, registruojasi šioje internetinėje registracijos formoje.
Jei elektroninė registracija neveikia, registracija priimama ir el. paštu info@rvagentura.lt , nurodant tikslų mokyklos pavadinimą, mokyklos el. pašto adresą, atsakingo asmens vardą ir pavardę, telefono numerį bei el. pašto adresą.
Daugiau informacijos svetainėje www.rvagentura.lt ir el. paštu info@rvagentura.lt, olimpiada@ztl.lt
Kaip auginti vaikus ir augti kartu – konferencija Marijampolėje
Marijampolėje, Marijonų gimnazijos salėje kovo 9 d. vyko regioninė konferencija „Aukime kartu. Šiuolaikiniai vaikai“, kurios metu buvo dalijamasi specialistų patirtimi užtikrinant sėkmingą vaiko socializaciją visuomenėje, jo interesų apsaugą ir visapusišką pagalbą vaikui ir visai šeimai. Konferencijoje pranešimus skaitė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus, VšĮ Asmenybės brandos centro įkūrėja, psichologė, VO „Gelbėkit vaikus“ atstovė Aurelija Lingienė, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro Psichologijos skyriaus socialinė pedagogė Simona Bieliūnė ir kiti. Konferenciją organizavo Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius kartu su Savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba, Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centru bei Marijonų gimnazija. Po pranešimų vyko diskusija. Į renginį buvo pakviesti pedagogai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai ir visi kiti, kam rūpi vaiko teisių apsauga, vaikų auklėjimo iššūkiai.
Sveikindama konferencijos dalyvius Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė sakė, kad savivaldybė yra labai susirūpinusi ir gerai žino vaikų teisių apsaugos problemas. Alternatyvų institucinei globai nebuvimas kelia sunkumų apgyvendinant tėvų globos netekusius vaikus, nepakanka kompleksinių paslaugų globėjams ar įtėviams, socialinės rizikos šeimoms, patiems vaikų teisių apsaugos darbuotojams nuolat kyla fizinė ir psichologinė grėsmė dirbant su agresyviais klientais – štai tokias bėdas ji išvardijo. „Klausimų daugiau negu atsakymų“, – sakė mero pavaduotoja ir palinkėjo konferencijos dalyviams rasti kuo daugiau atsakymų, gerų sprendimų.
Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius pabrėžė vaiko atsiradimo šeimoje svarbą, kaip jis keičia tėvų sąmonę, bet, deja, net 287 savivaldybės vaikai auga socialinės rizikos šeimose, kur sąmoningumo ir rūpesčio trūksta.
Psichologė A. Lingienė, kalbėdama apie pagalbą kiekvienam vaikui, pradžioje priminė faktorius, kurie formuoja vaiko asmenybę. Tai yra šeima, mokykla ir visuomenė. Nuo pat pradžių svarbu, ką vaikas gaus šeimoje – (ne)saugų prisirišimą, (ne)pasitikėjimą suaugusiais? Specialistės teigimu, nesant saugumo ir pasitikėjimo, nėra lengva pasiekti, kad paauglys suprastų, jog bendrauti su jumis jam yra naudinga – jis gali daug ką sužinoti, išmokti. Kaip jam pasakyti: „Aš esu tas žmogus, kuris gali tau padėti“? Kalbėdama apie mokyklos periodą, psichologė stebėjosi, kodėl čia procesai taip vėluoja palyginti su kitų sričių pažanga. „Juk nenorėtume eiti į XX a. vidurio dantisto kabinetą ar operuotis širdies pas to meto chirurgą“, – sakė ji. Tad svarbu užduoti klausimą: „Ar esi XXI a. mokytojas?“, nes mokiniai tikrai yra XXI a. – jie nežino, kas yra eilės prie žirnelių ar ėjimas į mokyklą 7 km pėsčiomis. Mokykla turi tapti galimybių, o ne suvaržymų vieta. Ji tvirtino, kaip svarbu keisti požiūrį ir pelnyti pasitikėjimą.
Vaiko teisių kontrolieriaus vyresnysis patarėjas E. Meilus kalbėjo apie vaiką ir mokyklą, apie nūdienos iššūkius. Jis teigė, kad šalyje turima gana gera teisinė bazė apsaugoti vaiko interesus, pagaliau turimas ir smurto draudimo įstatymas, tačiau kartais bijomasi, kad vaikai per daug žinos apie savo teises. Jo teigimu, žinant teises, neatsiejamas pareigų ir atsakomybės supratimas. „Reikia paaiškinti „žaidimo taisykles“ ir nesupainioti, kas yra „geras vaikas“ ir „patogus vaikas“, – sakė jis, primindamas, kad visada galioja vaiko interesų viršenybės principas. Šiuolaikiniai tėvai ir vaikai vis dažniau gina savo teises ir tai yra gerai.
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro Psichologijos skyriaus socialinė pedagogė S. Bieliūnė kalbėjo apie mokyklos vaiko gerovės komisijos veiklą – kokia ji, su kokiais iššūkiais susiduria. Marijampolės Petro Armino pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Ona Misiukevičienė išdėstė požiūrį ir savo patirtį, įgytą dirbant su šeimomis. Ką gali šeima, ar visada „obuolys nuo obels rieda netoli?“ Paaiškėjo, kad ne, nes visada yra šansas. Sesuo Živilė Mieliauskaitė SF pasakojo apie investicijų į tarpusavio santykius poreikį ir būtinumą, Marijonų gimnazijos direktorius Saulius Andriuška – apie sąlygas ir metodus užauginti laimingą žmogų. Gimnazijos mokytoja Rimanta Dragūnienė dalijosi patirtimi, kaip išbūti šiandienos pasaulyje tikru Mokytoju, o gimnazistai Kristijonas Brusokas ir Dovydas Vyšniauskas pasakojo, kaip sekasi „išbūti Mokiniu“.
Gimnazijos mokiniai konferencijos pradžioje dovanojo mokytojos Birutės Talalajevos padėtą kurti teatralizuotą kompoziciją, atskleidžiančią, kokie santykių rūpesčiai kamuoja kiekvieną gimnazistą. Kaip teigė konferencijos vedėja Vaikų teisų apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė, gimnazijos vaikai patys atsakė į labai daug klausimų.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Štai Jums NERIJA – tikroji!
Balandžio 5 d. 18 val. Marijampolės kultūros centre vyks legendinės grupės NERIJA koncertas.
Visa Lietuva žino, kas yra NERIJA. Ypač vyresnieji. Labiausiai įsiminę šlageriai: ,,Vėl švieski man, vėl‘‘, ,,O kaip bėga metai‘‘, ,,Siselija‘‘, ,,Sudeginti tiltai‘‘ ir daugelis kitų – atrodo, jau niekuomet neišdils iš atminties.
Jau daug visokių Jubiliejų buvo švęsta minint ,,Nerijos‘‘ vardą. Daugelis tapatina ,,Neriją‘‘ su žinomais Lietuvos dainininkais. Taip, tam tikra prasme po ,,Nerijos‘‘ vėliava yra dainavę nemažai dainininkų. Tačiau visi pamiršta, jog tikrasis ,,Nerijos‘‘ motoriukas buvo ir yra jos ilgamečiai muzikantai. Ir jei dainininkai, pabuvę kolektyve, keičia adresatą, tai Aleksas, Algirdas ar Egidijus jau 25 metai tęsia kolektyvo gyvavimą ir tradicijas. Be abejo, kiek atnaujinę, be abejo, kiek paaranžavę, bet vis dar atlieka tas SENAS ir GERAS dainas.
Tad visi, kas nori pasiklausyti žinomų ir širdžiai mielų dainų, kviečiami į koncertą 25 METAI SU LEGENDINE GRUPE NERIJA.
Prižadame, jog ne tik plosite ir dainuosite, bet ir neišsilaikysite nešokę!
Kai ištinka nesėkmė, svarbu surasti ką apkaltinti?
Kovo 2 d. internetiniame portale suduvis.lt pasirodė R. Dominaitytės straipsnis „Susidūrėme su visišku abejingumu ir neveiklumu“, kuriame dėl nepasisekusių „Knygos teatro“ gastrolių su spektakliu „Pakalnučių metai“ apkaltintas Marijampolės dramos teatras. R. Dominaitytė rašo: „Liūdina, kad šis teatras, pristatydamas kas mėnesį tik po vieną renginį, nesugeba surinkti bent jau trečdalio salės žiūrovų, daugelis renginių nukeliami arba visai atšaukiami.“ Jei kalbėtume apie mūsų pačių spektaklius, tai dėl nesusirinkusių žiūrovų nebuvo atšauktas dar nė vienas spektaklis, nors neturime profesionalios etatinės aktorių trupės ir esame tik mėgėjų teatras, todėl su tokiu teatru kaip „Knygos teatras“ net nedrįstame lygintis… Į gastrolinius spektaklius žiūrovus „renka“ patys gastroliuojantys teatrai, jie yra savo gastrolių organizatoriai, o mes esame tik salės nuomotojai, savo galimybių ribose padedantys gastroliuojančiam teatrui viešinti spektaklį. Padėjome ir šį kartą. Padėjome ne mažiau nei visiems kitiems pas mus gastroliuojantiems. To neneigia ir pati straipsnio autorė: „(…)“ organizatoriai spektaklio informacija pasidalino savo internetinėje svetainėje, (…) išplatino atsiųstus plakatus ir viešino renginį kelis kartus radijo stotyje.“ Tai kodėl jūs, R. Dominaityte, teigiate, kad susidūrėte su visišku abejingumu ir neveiklumu? Ko dar iš mūsų teatro norėjote? Kad iš savo menko biudžeto reklamuotume jūsų spektaklį per televiziją, žiniasklaidoje, anonsuotume jį mokyklose? Juk tai jūsų pačių pareiga, jeigu norite, kad ateitų žiūrovai. Žinokite, pas mus gastroliuoja ir teatrai, kurie nebūdami tokie reikšmingi kaip „Knygos teatras“ patys eina į mokyklas, jų aktoriai išradingai moksleiviams pristato spektaklius ir surenka pilnas žiūrovų sales. Kodėl to nedarėte jūs? Žinoma, nesėkmės atveju lengviau surasti ką apkaltinti, dar nubėgti pasiskųsti į Savivaldybę nei patiems šiek tiek daugiau ir išradingiau pakrutėti…
R. Dominaitytei labai nepatiko ir teatro administratorės Ritos Gvazdaitienės atsakymai į žiūrovų skambučius. Tie atsakymai R. Dominaitytę „tiesiog pribloškė“. Dėkui Dievui, kad dar išvis ji liko gyva po tokių atsakymų… O kaip, jūsų manymu, administratorė turėjo atsakyti į klausimus, ar spektaklis tikrai įvyks? Meluoti žiūrovams? Teigti, kad tikrai įvyks, skubėkite nusipirkti bilietą, kol dar yra, ir t.t.? Įdomu, kiek ir kokių piktų, tačiau pagrįstų straipsnių apie mus būtų išspausdinta, jei spektaklis vis dėlto neįvyktų? R. Dominaitytės supratimu, turbūt turėjo savo mokiniams meluoti ir viena straipsnyje minima mokytoja, mačiusi spektaklį Vilniuje: „Vaikai, būtinai nueikite į tą spektaklį, aš jį pati mačiau, jis jums labai patiks, jūs lengvai jį suprasite…“ Toks mokytojos „požiūris į jaunąją kartą“ R. Dominaitytės jau „neglumintų“?
„Knygos teatras“ mūsų teatre pernai rodė spektaklį „Prabangos“. Buvo beveik pilna žiūrovų salė. Tačiau aš pats mačiau, kaip spektaklio metu ne vienas žiūrovas išėjo… Tą galėtų patvirtinti ir mūsų teatro rūbininkės. Joms teko išgirsti ir piktokų replikų: „Kokį jūs čia spektaklį rodote, neįdomu.“ Tarsi tai būtų mūsų teatro spektaklis… Nusivylę ir išeinantys iš spektaklių žiūrovai nesigilina, jiems atrodo, kad viskas, kas teatre rodoma, yra mūsų teatro „produktas“. O tokių nusivylusiųjų gastroliniais spektakliais pasitaiko ne taip jau retai. Jų piktokas nepasitenkinimo replikas, deja, pirmiausia tenka išklausyti rūbininkėms. Ir kantriai aiškinti, kad tai ne mūsų teatro spektaklis, mes tik nuomojame salę ir t.t…Taigi žiūrovų įspūdžiai iš spektaklio „Prabangos“ gal irgi buvo viena iš šiemetinių „Knygos teatro“ nesėkmingų gastrolių priežasčių? Be abejo, kiekviena tokia gastroliuojančio teatro nesėkmė, kokios priežastys bebūtų, tam tikra prasme yra ir mūsų teatro nesėkmė. Juk gastroliuojantiems teatrams mes nuomojame patalpas, tuo šiek tiek papildydami kuklų teatro biudžetą. Vien iš mūsų steigėjo Savivaldybės tarybos teatrui skiriamo biudžeto negalėtume padengti nei pastato išlaikymo (mokesčių už elektrą, vandenį, šildymą) išlaidų, nei pasigaminti dekoracijų, įsigyti kostiumų naujiems savo spektakliams. Kiek lėšų planuojame ir kiek pavyksta užsidirbti patiems, kiekvienais metais mes privalome atsiskaityti Savivaldybės tarybai. Todėl neįsivaizduoju, kas iš pačių teatro darbuotojų galėtų būti suinteresuotas, kad pas mus spektaklių būtų rodoma kuo mažiau. O kad pasitaiko tokių mėnesių, kai būna parodomas vos vienas spektaklis ar net nė vieno – yra kitos priežastys, labai žmogiškos: aktorių ligos, kitokios nelaimės… Ir pas mus dėl šių priežasčių buvo atšauktas ne vienas gastrolinis spektaklis, pagaliau labai užsitęsė ir mūsų pačių teatro naujo spektaklio kūrimas, nutrūko jau pastatytų spektaklių rodymas, kadangi didelė nelaimė – insultas – praeitų metų pabaigoje ištiko vieną iš pagrindinių mūsų teatro aktorių, kuris turėjo pagrindinį vaidmenį naujai statomame spektaklyje ir didelės apimties vaidmenis jau sukurtuose spektakliuose. Nuo tokių bėdų neapsaugotas nė vienas teatras. Tačiau teigti, kad teatras pristato „tik po vieną renginį kas mėnesį“ yra tikrai nesąžininga. Kaip ir nesąžininga, tiesiog melaginga, neatsakinga teigti, jog „panašu, kad tik valstybės išlaikomo teatro darbuotojai galės nedirbti, imdami pastovų darbo užmokestį“. Pirmiausia mūsų teatras nėra valstybinis (seniau buvo, o, kad ir dabar toks būtų!..), antra, teatre yra tik administracinis ir techninis aptarnaujantis personalas, bet nėra etatinio profesionalaus kūrybinio personalo. Taigi mes esame mėgėjų teatras, ir mus vertinti, taikant tokius pačius kriterijus kaip ir valstybiniams teatrams, yra mažų mažiausia nelogiška. Teatre dirba puikūs, mylintys teatrą žmonės, ir savo „pastovų darbo užmokestį“ jie „ima“ už savo sąžiningai atliktą darbą. Taigi tokiais apibendrinančiais ir melagingais kaltinimais straipsnio autorei patarčiau per daug nesišvaistyti, nes vien šiuo atsakymu į jūsų mestus kaltinimus galėtume ir neapsiriboti. Apie tai dar svarstome, kadangi jūsų straipsnį vertiname kaip labai piktavališką. Jūs, jeigu save laikote teatro menininke, netgi vadovaujate teatrui, pasielgėte labai nekolegiškai. Sunku patikėti, jog nežinote, kokioje situacijoje yra atsidūrę ne tik Lietuvos teatrai, bet apskritai visa Lietuvos kultūra, kuri tampa labai reikalinga tik prieš rinkimus, o jiems pasibaigus… Tikiuosi, suprantate, ką noriu pasakyti? Nejaugi dar betrūksta vieniems ant kitų spjaudyti pagiežingais ir piktavališkais straipsniais, šmeižtu bei melagingais kaltinimais? Neikite šiuo keliu. Sužlugdysite ir save, kaip menininkę, ir savo vadovaujamą teatrą.
Romualdas KUČIAUSKAS
Marijampolės dramos teatro direktorius
Maskarponės sūrio pyragas
Reikės:
Maskarponės sūrio 500 g,
3 pakelių sausainių („Selga“, „Gaidelis“),
grietinėlė (35 proc. riebumo) 300 g,
6 šaukštų cukraus,
100 ml pieno,
1 šaukštelio vanilinio cukraus,
pusės citrinos sulčių,
citrinos žievelės,
tarkuoto šokolado arba kokoso drožlių,
saujelės razinų arba smulkintų džiovintų slyvų.
Tai pyragas, kurio nereikės kepti. Į grietinėlę dedame cukrų, pilame citrinos sultis, vanilinį cukrų, įtarkuojame citrinos žievelę ir viską gerai išplakame. Į grietinėlės plakinį sudedame Maskarponės sūrį ir viską išmaišome iki vientisos masės. Paimame indą, kuriame gaminsime pyragą (aš pasinaudojau 
tortine forma), išklojame sviestiniu popieriumi. Į dubenėlį įsipilame pieno ir trumpai palaikome sausainius, kad būtų minkštesni. Po to juos dedame į indo dugną ir pertepame paruoštu Maskarponės sūrio kremu. Dedame kitą pamirkytų piene sausainių eilę ir vėl pertepame. Kai sudedame ketvirtą sausainių eilę, į likusį kremą įberiame razinų arba smulkintų džiovintų slyvų – tai bus viršutinis kremo sluoksnis. Užtepę paskutinį sluoksnį kremu, pyragą apibarstome tarkuotu šokoladu ar kokoso drožlėmis 
ir dedame į šaldytuvą 6–8 val. Per tą laiką mūsų pyragas sustingsta, tampa vientisas. Pyrago gamybai užtruksime apie pusvalandį. Pasigaminame pyragą iš vakaro, ir šeimyną ar svečius nustebinsime ryte, prie kavos puodelio. Garantuoju – pirštus apsilaižysite!
Keleivių dėmesiui! Informacija apie autobusų eismą 2017 m. kovo 11 d.
Kovo 11-ąją- Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos:
Miesto maršrutais:
Nr. 6B Mokolai-Degučiai-Kvietiškis – kursuos sekmadienio tvarkaraščiu;
Nr. 3A Saulės g.-Punsko g.-Klaipėdos g.-Sasnavos g-Autobusų stotis-Laisvės g.-Vytauto g. – kursuos sekmadienio tvarkaraščiu;
Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys – kursuos sekmadienio tvarkaraščiu;
Priemiestiniais maršrutais:
Nr. 27 Kumelionys-Sasnava-Vinčai-Gavaltuva – kursuos šeštadienio tvarkaraščiu;
Nr. 28 Tursučiai-Šunskai-Marijampolė-Gyviškiai-Daukšiai – kursuos šeštadienio tvarkaraščiu;
Nr. 76 Marijampolė – Bagotoji – kursuos šeštadienio tvarkaraščiu;
Nr. 80 Marijampolė – Plutiškės – kursuos šeštadienio tvarkaraščiu;
Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai 2017 m. kovo 11 d. nekursuos.
Marijampolės savivaldybės administracija
„Kūrėjų kartos“ sumanytojai drąsino jaunuosius marijampoliečius pristatyti savo talentus
Kovo 7 dieną Marijampolės kultūros centre vyko renginys „Kūryba – tai laisvė“, kuriame Socialinių mokslų kolegija pristatė organizuojamą nacionalinio masto iniciatyvą „Kūrėjų karta“. Organizatorių sumanymas pristatyti projektą „Kūrėjų karta“ ir padrąsinti kūrybingą jaunimą atsiskleisti savo talentus, sulaukė nemažo būrio susidomėjusių, daugiausia mokyklinio amžiaus, jaunųjų marijampoliečių.
Pagrindinis renginio tikslas – paskatinti ir motyvuoti jaunuosius kūrėjus atrasti savyje kūrėjo dvasią. Pristatant pradedamą įgyvendinti iniciatyvą „Kūrėjų karta“ kraštietė, Socialinių mokslų kolegijos direktorė Gabija Skučaitė akcentavo, kad projektu siekiama įtraukti jaunus Lietuvos žmones į kūrybos bei visuomenines veiklas, skatinančias asmeninį tobulėjimą ir bendruomeniškumą, ugdyti jaunimo kūrybiškumą, verslumą ir socialinę atsakomybę. Įgyvendinant šią iniciatyvą bus organizuojamas konkursas „Ateities vizija“, kuriame laukiama kūrėjų nuo 14 iki 25 metų, turinčių genialių idėjų, originalių sumanymų, išskirtinių kūrybinių vizijų. Norintis dalyvauti konkurse iki balandžio 12 dienos turi internetu pateikti savo idėją, savo kūrybinius produktus pagal konkurso sritis: techninė daiktų kūryba, foto kūryba, vaizdo kūryba, taikomojo meno kūryba, rašytinė kūryba, IT kūryba, mados kūryba, vizualinė kūryba, eko kūryba ir perdirbimas, socialinė kūryba. Konkurso metu bus išrinkta ir apdovanota 10 skirtingų nominacijų nugalėtojų, po 1 iš kiekvienos nominacijos. Pagrindinis konkurso prizas – 1000 eurų stipendija. Informacija apie konkursą skelbiama interneto svetainėje www.kurejukarta.lt
Susitikime su jaunaisiais marijampoliečiais savo kūrybinę veiklą pristatė ir idėjomis dalinosi aktorė Kristina Savickytė – Damanskienė ir dainininkas Martynas Kavaliauskas. Žymūs žmonės pasakojo apie asmenines patirtis, talento ir kūrėjo savyje paieškas, santykį su kūryba ir dažniausiai pasitaikančias baimes. Svečiai ragino moksleivius išeiti iš komforto zonos, nebijoti ankstyvosios kūrybos ir veikti tai, ko labiausiai trokšti. Susirinkusieji ne tik su susidomėjimu klausė kviestinių svečių, tačiau ir patys aktyviai įsitraukė į diskusiją. Renginį vainikavo kūrybinė improvizacija, kuri sukūrė nuotaikingą kūrybinę atmosferą. Jos metu dalyvavusieji, skambant Martyno Kavaliausko melodijoms, kūrė eiles.
Šią nacionalinio masto iniciatyvą Lietuvos jaunimui – „Kūrėjų karta“ palaiko didžiulis būrys žinomų Lietuvos visuomenės lyderių, verslininkų, menininkų, muzikos atlikėjų bei aktorių: žurnalistas rašytojas Andrius Tapinas, operos tenoras Merūnas Vitulskis, menininkė Nomeda Marčėnaitė, lenktynininkas Benediktas Vanagas, verslininkai Ilja Laurs, Rima Olberkytė-Stankus, režisierius Donatas Ulvydas, aktorė Eglė Jackaitė, stilistė Olga Filatova-Kontrimienė ir kiti.
„Kūrėjų karta“ – judėjimas ateities pokyčiams, kurio misija jungti jaunimą bendrai kūrybai, tobulėjimui ir prasmingai veiklai.
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės nuotraukos.
Moterims – 8 kartus „ačiū“
Vieniems kovo 8-oji yra tulpių ir komplimentų moterims diena. Kiti šiandien prisimenamoteris, kovojusias už lygias moterų teises.Dar kiti tikina, jog ši diena nėra kažkuo išskirtinė. O man šiandien norisi visoms moterims ištarti bent 8 „ačiū“ už tai, kaip jos tvarko finansus ir savo biudžetą. Tad ko galima iš jų pasimokyti?
Jos taupo. Remiantis „Swedbank“ klientų duomenimis, bent viena taupymo arba investavimo paslauga banke naudojasi16 proc.moterų, tuo tarpu tai darančių vyrų yra mažiau– 10 procentų. Tad savo ir šeimosfinansiniu saugumu dažniau rūpinasi moterys.
Laiku grąžina paskolas. Kredito biuro „Creditinfo“ duomenys rodo, kad 70 proc. visų pradelstų paskolų yra paėmę vyrai ir tik 30 proc. tokių paskolų paėmusios yra moterys. Jos rečiau kreipiasi dėl kredito ir pageidauja skolintis mažesnessumas. Iš visų gyventojų, kurie pernai kreipėsi į bankus prašydami suteikti paskolą, vyrai sudarė 56 proc., o moterys – 44 proc. Tad galima sakyti, kad jos realiau vertina savo galimybes grąžinti paskolą ir skolinasi tada, kada tikrai reikia.
Rūpinasi mokesčiais. Moterys dažniau nei vyrai naudojasi įmokų ir mokesčių mokėjimo paslauga – „Swedbank“ jos atlieka 61 proc. tokių operacijų. Įdomu tai, kad moterysmoka mokesčius dažniau nepaisant to, kad jų pajamos yra mažesnės už vyrų. Lietuvoje moterys vidutiniškai uždirba 15,5 proc. mažiau nei vyrai.
Yra mažiau priklausomos nuo savo tėvų. Pasaulinė statistika rodo, kad jaunos merginos anksčiau pradeda savarankišką finansinį gyvenimą. Suaugusios jos greičiau išsikrausto iš tėvų namų ir ima pačios apmokėti savo kasdienes išlaidas.
Turi geresnį kredito reitingą. Moterys skolinasi mažesnes sumas,daro tai rečiau irįmokas mokalaiku. Tai atsispindi ir kredito reitinguose. Daugiau moterų nei vyrų turi aukščiausią kredito reitingą. „Creditinfo“ vertinamą A reitingą turi 12 proc. moterų ir 7 proc. vyrų. Daugiau moterų nei vyrų turi ir antrą geriausią reitingą B.
Puoselėja namų grožį. Kalbant apie tai, kam vyrai ir moterys leidžia pinigus, kiekvienos šeimos įpročiai gali būti skirtingi. Tačiau bendros tarptautinėstendencijos rodo, kad moterų išlaidų TOP5būna prekės namų apdailai ir įrengimui. Spėju, nemažai šeimų už namų jaukumą gali pasakyti ačiūmamai, gražinančiai namus.
Ieško pigesnių pirkinių. Tai, kad moterys yra žymiai imlesnės išpardavimams, galima vertinti įvairiai. Pavyzdžiui, JAV išpardavimamsnegali atsispirti 23,7 proc. moterų, tuo tarpu vyrų – tik 4,5 proc. Bet jei moterys stebi kainas ir kruopščiai renkasi piniginei „sveikiausius“ pirkinių krepšelius, o ne pasiduoda emociniam pirkimui – ačiū joms už tai.
Mažina vyrų polinkį rizikuoti. Moterys paskatina vyrus taupyti ir sustabdo nuo perdėto skolinimosi. JAVsurinkti duomenys rodo, jog vyrai, kurių aplinkoje nėra moterų, skolinasi 84% daugiauir jie, deja, taupo 42 proc. mažiau.
Kalbant apie finansinius įpročius, tikiu, kad abi lytys turi ko viena iš kitos pasimokyti. Tad šiandien išvardinusi šventinius „ačiū“ moterims nekantriai laukiu progos pakalbėti apie tai, kaip finansus valdo vyrai, ir kokius finansų valdymo principusbūtų verta perimti iš jų.
Jūratė Cvilikienė
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė
ššūkis Lietuvos verslui – augti su mažiau
Nepaisant praėjusiais metais matytų netikėtumų tarptautinės politikos scenoje, Lietuvos ekonomikos ir verslo plėtra vyko įprastu ritmu – fiksavome ekonomikos augimą ir pozityvius verslo rezultatus. Kokias verslo nuotaikas ir perspektyvas matome žvelgdami į šiuos metus?
„Swedbank“ šįmet tikisi spartesnio šalies ekonomikos augimo – Lietuvos bendrasis vidaus produktas per 2017 m. turėtų padidėti 2,8 procento. Tam didžiausios įtakos turėtų turėti toliau didėsiantis vartojimas, kurį skatina ir kelerius metus besitęsiantis atlyginimų augimas. Kitu augimą skatinančiu veiksniu, mūsų manymu, turėtų tapti įmonių investicijos.
Tenka pripažinti, kad pastaruosius keletą metų verslo apetitas investuoti pastebimai atsilikdavo nuo vartotojų noro išlaidauti. Nors įmonės ir yra sukaupusios rekordines „laisvų“ lėšų sumas, jų neskuba investuoti į gamybinių pajėgumų didinimą ir produktyvumo plėtrą.
Vis dėlto manome, kad šiais metais bent keli veiksniai turėtų išjudinti investicijas. Visų pirma, per 2017 m. laukiama spartesnio ES paramos panaudojimo, kuris padidins ir papildomo finansavimo poreikį nuosavomis arba skolintomis lėšomis. Antra, pramonės įmonių atsargų lygis yra sumenkęs, o gamybinių pajėgumų panaudojimas jau priartėjęs prie maksimalios ribos, tad tai turėtų padidinti norą plėstis.
Trečioji priežastis investuoti – tai gana sparčiai auganti darbo jėgos kaina ir darbuotojų trūkumas rinkoje. Per artimiausius keletą metų vis daugiau įmonių susidurs su ta pačia dilema: kaip su mažiau padaryti daugiau. Čia kone vienintelis kelias – veiklos efektyvinimas ir didesnis produktyvumas.
Žvelgiant į atskirus verslo sektorius, jų apetitas finansavimui nėra vienodas. Per praėjusius metus „Swedbank“ paskolų portfelis labiausiai išaugo prekybos, energetikos, gamybos srityse. Prognozuojame, kad prekybos ir gamybos sektoriuose poreikis finansavimui neturėtų keistis.
Pavyzdiniu galima laikyti šalies medienos sektorių, kuris ne vienerius metus iš eilės demonstruoja stabilaus augimo rezultatus, ir jo sukuriama pridėtinė vertė yra didžiausia visose Baltijos šalyse. Kitų gamybos įmonių poreikis finansavimui kol kas nuosaikesnis, tačiau jų galimybės užsitikrinti finansavimą žemų palūkanų aplinkoje išlieka geros.
Šalies įmonėms perorientavus eksporto kryptį į Vakarų Europą, praėjusiais metais Lietuvos vežėjai aktyviai atnaujino savo parkus ir užregistravo daugiau nei 60 proc. daugiau naujų sunkvežimių. Per 2017 m. naujų sunkvežimių įsigijimo tendencijos turėtų išlikti panašios – stiprią paklausą logistikos paslaugoms rodo toliau gerėjanti transporto įmonių klientų padėtis.
Prognozuojame, kad didžiausias finansavimo poreikis ir toliau bus juntamas nekilnojamo turto srityje – ši tendencija yra ryški visose Baltijos šalyse. Lietuvoje šiuo atveju situacija ypatinga tuo, kad sparčia plėtra išsiskiria ir gyvenamojo, ir komercinio nekilnojamo turto sektoriai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šalies verslo laukia įdomūs metai. Auganti darbo jėgos kaina bei galimas darbuotojų trūkumas įmonių dėmesį sutelks į produktyvumo bei efektyvumo paieškas. Todėl norėtųsi verslo įmonėms palinkėti sėkmingos plėtros ir investicijų, kad 2017–uosius galėtume apibūdinti kaip metus, kai verslas ištrūko iš „užburto“ mažų investicijų rato.
Nuotraukoje – Antanas Sagatauskas.
Kalvarijos krašto gyventojų dėmesiui! Vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės lauko pratybos
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-oji rinktinė informuoja, kad š. m. kovo 11-12 d.Kalvarijos savivaldybės teritorijoje vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 104, 105, 106 lengvųjų pėstininkų kuopų lauko pratybos. Jų metu bus naudojamos imitacinės priemonės, kariai vykdys patruliavimą Kalvarijos savivaldybės teritorijoje su ginklais, vykdys kontrolės postus ir žmonių agitaciją (Akmenynų, Sangrūdos, Liubavo kaimų kultūros centruose vyks savanorių veiklos pristatymas), karinė technika patruliuos apgyvendintose vietovėse ir miško keliais.
Kalvarijos savivaldybės administracijos informacija
Apie ką nutyli paviešinti atlyginimų vidurkiai?
Viešoji erdvė Lietuvoje vėl įkaito – dėmesio centre atsidūrė praėjusią savaitę paviešinti šalies darbdavių mokami vidutiniai atlyginimai. Buvo skubama aiškintis ir lyginti, kokio dydžio atlyginimus gauna vieno ar kito sektoriaus darbuotojai. Nusirito nuomonių lavina, kas darbuotojams moka per mažai ir kokios galimos to priežastys. Tačiau visose šiose diskusijose pritrūko vieno svarbaus aspekto, kokio?
Tai – vyrų ir moterų darbo užmokesčio vidurkio palyginimas. Būtų iš tiesų įdomu matyti ne bendrą šalies vidurkį, bet konkretesnius duomenis, kiek įmonės moka moterims ir kiek vyrams, dirbantiems tą patį darbą. Oficialioji statistika rodo, kad moterų ir vyrų atlyginimo skirtumas Lietuvoje 2016 m. buvo 14,3 proc. ir per metus jis dar padidėjo 0,6 procentiniais punktais. Didžiausias atotrūkis buvo fiksuojamas draudimo ir finansų sektoriuje (38,5 proc.), informacijos ir ryšių (29,5 proc.) bei sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (26,3 proc.) srityse.
Aiškindami tokių didelių skirtumų priežastis Lygių galimybių plėtros centro specialistai cituoja JAV mokslininkus. Jų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad apie 40 proc. moterų ir vyrų atlyginimo skirtumo atvejų lemia objektyvios priežastys. Likusius 60 proc. atvejų nulemia išankstinės nuostatos. Stereotipinio mąstymo, kai darbai skirstomi į moteriškus ir vyriškus, viešose diskusijose Lietuvoje mažėja labai pamažu, todėl ypač svarbios pačių darbdavių pastangos.
Nuo ko pradėti? Tokį klausimą prieš trejus metus mes uždavėme patys sau bei ėmėmės lygių lyčių galimybių „Swedbank“ analizės. Siekėme identifikuoti ir panaikinti bet kokius nepagrįstus vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus. Tai realizuoti reikalauja pastangų ir didelio personalo tarnybos, vadovų ir kitų kolegų įsitraukimo. Be to, tai reiškia ir papildomas išlaidas. Tačiau aš tikiu, jog tai ne išlaidos, o ilgalaikė investicija į darbuotojus, didžiausią organizacijos turtą.
Mums pavyko statistinį atlyginimų skirtumą tarp lyčių banke sumažinti iki 1 procento. Šis atotrūkis mūsų organizacijoje apskaičiuojamas, lyginant tik panašų darbą atliekančių darbuotojų moterų ir vyrų atlyginimų vidurkius. Pavyzdžiui, klientų konsultantai yra lyginami tik tarpusavyje, finansų analitikai, atliekantys panašaus sudėtingumo darbą, lyginami tik tarpusavyje ir panašiai. Toks statistinis skirtumas gali egzistuoti, nes jis atsiranda dėl objektyvių priežasčių – skirtingo išsilavinimo, kompetencijų, patirties bagažo.
Kitas svarbus aspektas – svarbu užtikrinti ir sveiką vadovių moterų bei vadovų vyrų organizacijoje balansą. Daugumą Lietuvos finansinio sektoriaus darbuotojų (daugiau nei 75 proc.) sudaro moterys, tačiau vadovaujančiose pozicijose jų yra mažuma. Mūsų siekis buvo užtikrinti 40/60 balansą vadovų komandose nuo paties žemiausio iki aukščiausio organizacijos lygmens. Šiuo metu mūsų banko vadovybėje moterys sudaro 40 proc., tuo tarpu visų grandžių vadovų moterų ir vyrų balansas „Swedbank“ organizacijoje yra kone lygus.
Skirtingų lyčių atlyginimų skirtumų naikinimas gali padėti pasiruošti vis didesnei konkurencijai darbo rinkoje, tai atvertų daugiau darbuotojų potencialo. Pastebime, jog pozityvūs pokyčiai vyksta ir kituose verslo sektoriuose. Ir be abejonės, dar didesnį postūmį mažinti atlyginimų „žirkles“ galėtų suteikti papildomas darbo užmokesčio duomenų viešinimas – darbuotojų vyrų ir darbuotojų moterų.
Antuanas de Sent Egziuperi
„Teisti pačiam save – kur kas sunkiau, negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tai rodys, kad esi tikras išminčius.“
Nijolė Skroblienė: lengviausia mokytis – mokant kitus
Kalvarijos viešoji biblioteka, jaukus miestelio kultūros židinys, džiugina ne tik šiltu bendravimu su lankytojais, prasmingų renginių gausa, bet ir skoningu interjero papuošimu ypatingomis progomis. Visa tai – Nijolės SKROBLIENĖS, Kalvarijos viešosios bibliotekos dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėjos, rūpestis, išradingumas, kūrybingumas, ypač atsiskleidęs Kalvarijoje įkūrus Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), kurio Menų fakulteto rankdarbių studijos vadove tapo būtent ji.
Sostinės kerai nublanko prieš gimtinės žavesį
N. Skroblienė – kalvarijietė nuo gimimo. Čia baigusi vidurinę mokyklą, išvyko netoli – į Marijampolę, kur tuometinėje miesto pedagoginėje mokykloje įgijo ikimokyklinių įstaigų pedagogės specialybę. Jo didenybė paskyrimas (tuomet buvo tokia tvarka absolventams) lėmė, kad Nijolė, kaip jaunoji specialistė, savo karjerą pradėjo ne bet kur, o sostinėje – mat į Vilnių lėkti lėmė jai paskyrimas. Reikia – tai reikia: nulėkė. Bet neilgam. Sostinės žavesys nublanko prieš tikruosius gyvenimo pamatus: šeimą ir gimtojo krašto ilgesį. Nijolė, sugrįžusi Kalvarijon, įsidarbino buvusio Kalvarijos technikumo bibliotekoje, o šį panaikinus – Kampinių kaimo pradinėje mokykloje. Nuo 1995 m. N. Skroblienė – Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja.
TAU Menų fakulteto rankdarbių studijos vadovė
Polinkis rankdarbiams moterį lydėjęs nuo mažens, tačiau, kaip pati pripažįsta, nebuvo tai aistra, be kurios ji būtų negalėjusi gyventi. Taip, smagu į rankas paimti siūlo galą, audinio skiautelę ir sukurti kažką gražaus, tačiau kai gyvenime atsiranda svarbesnių dalykų, be to „kažką gražaus“ galima ir apsieiti. Ir Nijolė apsiėjo. Bet tik tol, kol Kalvarijoje neatsirado TAU (Trečiojo amžiaus universitetas), kuris natūraliai ėmė glaustis prie Kalvarijos viešosios bibliotekos – ryškiausio kultūros židinio miestelyje. Štai taip Nijolė tapo TAU Sveikos gyvensenos ir namų ūkio fakulteto kuratore, o, prie to fakulteto prijungus Menų fakultetą ir įkūrus rankdarbių studiją, nereikia net spėlioti, kas tapo jos vadove.
„Mokytis meninio ugdymo niekada ne vėlu, – įsitikinusi Nijolė. – Nesvarbu: mums keturiasdešimt, šešiasdešimt, aštuoniasdešimt metų ar daugiau, nes jis skatina suaugusiųjų laisvą meninę kūrybą.“ Rankdarbių studijoje TAU studentai išmoko (ir tebesimo ko toliau!) kurti proginius atvirukus, kvietimus, knygų skirtukus, įvairius suvenyrus iš odos, stiklo, popieriaus, metalo gijų, molio, vilnos ir kt. „Rankdarbiai, – sako Nijolė, – puikus būdas praleisti laiką, įgyti praktinių įgūdžių, o gal tiesiog ir įgyvendinti paauglystės ar jaunystės svajonę – išmokti dailiojo rankdarbių meno.“
Domina viskas
„Devyni amatai, dešimtas – badas“, – juokauja Nijolė apie savo, kaip Kalvarijos TAU Menų fakulteto rankdarbių studijos vadovės, darbą. Ir tam, pasak jos, yra labai svarios priežastys. Moteris teigia, jog negalinti susikoncentruoti į vieną sritį (ką bepaims, viskas sekasi!): viskas ją domina, viskas svarbu, tačiau noras įkvėpti kitus, taip atrandant ir save, verčia rinktis. O štai čia ir gaunasi tas užburtas ratas: kaip pasirinkti, jei viskas įdomu: ir tai, kas naudinga (pvz., šlepečių gamyba), ir tai, kas tiesiog gražu (pvz., maisto dekoravimas)… „Visko po truputį, naudojant visokias technikas“, – galiausiai atsidūsta Nijolė, konstatuojanti, jog nieko nesuspėja, tačiau nuolat atsinaujinanti, tobulėjanti – ir kaip rankdarbių gaminimo vadovė, ir kaip atlikėja, mat mokydamas kitus pirmiausiais mokaisi pats!
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos autorės ir Nijolės Skroblienės asmeninio archyvo.
Patvirtintas 2017 m. Kalvarijos savivaldybės biudžetas
Kalvarijos savivaldybės taryba vasario 28 d. vieningai patvirtino 2017 metų savivaldybės biudžetą. Viename iš svarbiausių metų dokumentų yra nurodyta patvirtintos biudžeto pajamos ir asignavimai savivaldybės finansuojamoms įstaigoms. Šių metų biudžetas – 8 659,0 tūkst. Eur, panašus į pernykštį – 8 754,1 tūkst. Eur., tačiau šiek tiek mažesnis. Metų pradžios biudžeto lėšų likutis – 303,7 tūkst. eurų, kuris papildo patvirtintą biudžetą.
Kaip ir 2016 m., asignavimai paskirstyti pagal aštuonias tikslines veiklos programas. Didžiausia suplanuoto biudžeto dalis, beveik pusė, skiriama švietimo kokybės ir ugdymo(si) proceso užtikrinimui (43,1 proc.), antroje prioritetinėje vietoje yra Socialinių reikalų plėtros programos poreikiai (22,4 proc.), trečia pagal skirtas lėšas sritis – savivaldos tobulinimas (15,9 proc.), ketvirtoji rikiuojasi Kultūros, sporto ir bendruomeninės veiklos plėtros programa (7 proc.). Ūkio ir infrastruktūros poreikiams skirta 4,3 proc., investicijų – 3 proc., viešosios tvarkos užtikrinimui ir visuomenės apsaugai – 2,6 proc. bei 1,7 proc. gamtosaugos, žemės ūkio ir verslo plėtrai.
Kalvarijos savivaldybės 2017 metų biudžeto projektas buvo kruopščiai svarstytas savivaldybės tarybos komitetuose, visuomenei buvo sudaryta galimybė susipažinti su projektu ir teikti pastabas bei pasiūlymus.
Savivaldybės administracija
Pavasaris Kaziuko mugę atnešė ir į Marijampolę
Kiekvienais metais kovo pradžioje po visą Lietuvą pasklinda šurmuliuojanti Kaziuko mugė. Tai dienos, kai akys raibsta nuo gausaus tautodailininkų ir liaudies meistrų darbų, nuo pavasarį skelbiančių margaspalvių grožybių, įvairių papuošalų, žaismingų ir skanių saldumynų.
Marijampolėje Kaziuko mugę tradiciškai šiais metais vėl organizavo maltiečių vaikų dienos centras, kuris draugėn pasikvietė Šv. Vincento Pauliečio parapijos vaikų dienos centro „Dangaus vaikai“, Vaiko tėviškės namų ir Kalvarijos socialinių globos namų bendruomenes.
Pirmoji šių metų maltiečių suburta Kaziuko mugė, kupina besišypsančių vaikų ir suaugusiųjų, pilna įvairiausių prigamintų darbų darbelių, vyko kovo 1 dieną Marijampolės kultūros centre. Jaunieji prekybininkai nekantravo pristatyti savo darbus. Jie ant stalų turėjo pačių įvairiausių dirbinių ir suvenyrų. Čia net ir išrankiausiam pirkėjui buvo kas veikti!
Antroji mugės diena kovo 3-ąją persikėlė į Marijampolės savivaldybės administraciją. Savivaldybės darbuotojai ir užsukę marijampoliečiai galėjo įsigyti įvairių vaikų pagamintų darbelių: karolių ir apyrankių, margaspalvių gėlių, sagių, vazų, spalvingų medelių, margaspalvių kiaušinių, suvenyrų, nešančius sėkmę, ir žaismingų molio dirbinių.
Kaziuko mugė Marijampolėje tęsis dar iki sekmadienio. Kovo 5 d. nuo 8.30 iki 11.30 val. mugės dalyviai šurmuliuos prie Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios (esant blogam orui, parapijos salėje, Vytauto g. 31).
Tad kviečiame visus į linksmą, skambantį, dūzgiantį, šurmuliuojantį, nuotaiką keliantį ir pavasarį skelbiantį Kaziuką!
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnyba
D. Micutienės ir P. Ambrazevičiūtės nuotraukos.
„Lietuvos cukrus“ šiemet rengiasi mušti rekordus
Seniausias šalyje cukraus fabrikas – Marijampolės „Lietuvos cukrus“, sėkmingai baigęs praėjusius metus, ateinantį sezoną pasitinka rekordais – su ūkininkais jau pasirašyta sutarčių dėl 300 tūkst. tonų runkelių tiekimo. Tai yra pats didžiausiais kiekis, kurį gali perdirbti įmonė, ketinanti plėsti gamybos pajėgumą.
Praėjusių metų rugsėjį gamybos sezoną pradėjęs fabrikas jį baigė prieš pat Naujuosius metus. Gamykla perdirbo 270 tūkst. tonų runkelių ir pagamino 39 tūkst. tonų cukraus. Fabriko produkcija pasiekia ne tik Lietuvos, bet ir įvairių Europos Sąjungos šalių rinkas. Virškvotinis cukrus realizuojamas už Europos Sąjungos ribų esančiose valstybėse.
Generalinis direktorius pabrėžė, jog šiais metais fabrikas su ūkininkais atsiskaito nevėluodamas, nebeliko ankstesniais metais buvusių nesklandumų.
„Šis sezonas buvo kur kas ilgesnis, nes gavome daugiau žaliavos. Ją tiekė apie 100 cukrinių runkelių augintojų. Derlingumas buvo apie 67 tonos iš hektaro – tai vienas geriausių rezultatų visoje Europos Sąjungoje“, – sakė bendrovės „Lietuvos cukrus“ generalinis direktorius Augustas Obuchavičius. Jis tvirtino, kad būtent dabar prasideda fabriko klestėjimo laikas, nes Europos Sąjungoje naikinamos cukraus gamybos kvotos ir gamykla pradės dirbti laisvos rinkos sąlygomis. „Panaikinus kvotas mums atsiveria naujos galimybės, nes esame modernizavę įrenginius, ir dabar per parą galime perdirbti iki 2700 tonų cukrinių runkelių. Prieš metus perdirbdavome tik apie 2300 tonų“, – teigė A.Obuchavičius. Fabrikas visų pirma orientuosis į Baltijos šalių rinkas, o likusį cukraus kiekį galės be apribojimų parduoti bet kurioje Europos ar tolimesniųjų kontinentų šalyje. „Lietuvos cukrus“ ateityje atsižvelgdamas į rinkos tendencijas planuoja gaminti ir atitinkamą kiekį ekologiško cukraus. Fabrikas uždirba ne vien iš cukraus, bet ir pardavęs šalutinius gamybos produktus. Jau šiuo metu fabrikas gamina sertifikuotą kalkių purvą, kurį ūkininkai naudoją kaip puikią ekologišką trąšą. Fabrikas parduoda ir kitus šalutinius gamybos produktus: melasą, granules, išspaudas.
Įmonės strateginis tikslas – didinti gamybos apimtis, todėl, panaikinus ES cukraus kvotas, įmonė planuoja ilgalaikes investicijas, kurios suteiks galimybę pagaminti dar daugiau cukraus.
„Lietuvos cukraus“ vadovas prisimena ir lemtingus įvykius prieš gerą dešimtmetį, kada Europos Komisija, vykdydama cukraus reformą, mažino gamintojų skaičių. Tada Marijampolės cukraus fabrikui buvo pasiūlyta išmoka, jeigu jis nutrauks veiklą. Fabriko panaikinimas būtų buvęs skaudus smūgis regiono ekonomikai ir cukrinių runkelių augintojams. Buvo nuspręsta tęsti darbą, nors už tai teko brangiai sumokėti – fabrikas turėjo išsipirkti papildomas cukraus gamybos kvotas. 2008 metais fabrikas nusipirko papildomai 8000 tonų baltojo cukraus gamybos kvotą, kuri kainavo beveik šešis milijonus eurų.
Šiandieną marijampoliečiai džiaugiasi, kad fabrikas buvo išsaugotas, o papildomos investicijos pasiteisino ir suteikė naujų galimybių.
Virbalyje kalbėtasi apie smurtą šeimose
Smurtas – tai pavojingas reiškinys, kuris gali sukelti sunkius padarinius asmens sveikatai, saugumui, gerovei. Tai viena svarbiausių problemų Lietuvoje.
Šia aktualia tema kovo 1 d. Virbalio seniūnijoje buvo organizuotas interaktyvus susitikimas- diskusijų popietė “Smurtui – Ne!”. Susitikti su Virbalio seniūnijos gyventojais atvyko Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologė Laura Krupavičiūtė, Vilkaviškio rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė ir Marijampolės apskr. moterų ir vyrų krizių centro direktorė Adolfina Blauzdžiūnienė. Susitikime dalyvavo ne vien tik moterys, jos atėjo kartu su šeimos nariais – vyrais ir vaikais.
Į šią visuomenės problemą buvo pažvelgta iš trijų šalių perspektyvos: smurtą patiriančios moters, smurtaujančio vyro ir šeimoje augančių vaikų. Kalbėta, kad smurtas nėra tik vienos šeimos tragedija, moterys buvo skatinamos nebetylėti, reaguoti į smurtą, kreiptis pagalbos, jeigu smurtą patiria pačios ar žino, kad patiria kitos artimos, pažįstamos moterys. Buvo pateikta informacija, kur moterys ar vyrai gali kreiptis. Buvo kalbėta ir apie smurtaujančius vyrus, analizuota, kodėl vyrai gali taip elgtis.
V. Grybauskienė, kalbėdama apie tai, kodėl aukos smurtautojų nepalieka, analizavo smurto ratą – nuo ko prasideda įtampa, kaip smurtautojo poelgiai tampa nekontroliuojami ir galiausiai visa tai baigiasi „medaus mėnesio“ etapu, kai smurtautojas, supratęs, kad nuėjo per toli, bando gerai elgtis ir tada ratas užsidaro. Akcentavo, kad auka, kokios lyties ji bebūtų, privalo nedelsiant kreiptis pagalbos į tarnybas, kad būtų užkirstas kelias didesnei nelaimei.
Psichologė Laura Krupavičiūtė susirinkusiems kalbėjo apie tai, jog smurtinėje šeimoje užaugę žmonės paprasčiausiai nemoka kaip elgtis kitaip, niekada nėra matę, kaip tėtis apkabina mamą ar, pvz., apsiaučia ją pledu, kai šiai šalta. Dažnai berniukas, matydamas smurtą šeimoje, suaugęs perima tokį elgesio modelį kaip savaime suprantamą, tiesiog nežino, kad galima kitaip.
Susitikimo pabaigoje A. Blauzdžiūnienė pristatė Moterų ir vyrų krizių centro veiklą, pateikė daug naudingos informacijos, kur moterys ar vyrai gali kreiptis, kai reikalinga pagalba.
Susitikimas užsitęsė – susirinkusieji nesiskirstė, daug diskutavome, ieškojome sprendimo būdų, norintiems suteikėme psichologinę ir teisinę pagalbą.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Kur Sūduva šviesos išpasakota…
Vasario 28 d. Marijampolės kraštotyros muziejaus „Saulėračio“ galerijoje pristatytas ir marijampoliečių šiltai sutiktas Nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumas „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“.
Knygos sutiktuvėse drauge su fotomenininku A. Aleksandravičiumi dalyvavo ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, kuris kartu su autoriumi ruošiant knygą keliavo po Sūduvą, bei gausus būrys marijampoliečių, kurie tapo šios knygos personažai ir kartu pasakojo krašto istoriją bei šiandieną.
Fotoalbume sudėtos juodai baltos fotografijos, kuriose užfiksuota Sūduvos gamta ir kultūros paveldas, istorijai bei kultūrai svarbios vietos, iškilios šio krašto asmenybės, dabarties įvykiai ir spalvingi žmonės. Leidinyje publikuojamos fotografijos papildytos paties menininko parinktais ir parašytais tekstais.
„Sūduvą, be abejonių, galiu vadinti patriotiškiausiu Lietuvos regionu. Važinėdamas po šį istorijos ir žmonių turtingą kraštą širdyje jutau dvasią tų didžiavyrių, kurie paliko pėdsaką Sūduvoje: J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Jablonskis, A. Maceina, A. J. Greimas, A. Herbačiauskas, V. Mykolaitis-Putinas, K. Boruta, palaimintasis J.Matulaitis ir kiti. Lietuvybės lopšys – tebesisupa ir lietuvybės dvasia ryškiai juntama. Fotografuodamas mėgavausi šio krašto žeme ir dangumi. Tačiau pasigedau senovinių kaimų, vaizdingų medinių trobų, kurių čia jau beveik nebėra. Čia dabar namai daugiausia jau mūriniai, šiuolaikiški. Šis regionas arčiausiai Vakarų, gal todėl sūduviai iš kitų Lietuvos regionų išsiskiria vidine žmonių laisve, komunikabilumu, šmaikštumu ir optimizmu. Sūduva – progresyviausias, gaspadoriškiausias, sparčiausiai į ateitį žengiantis kraštas: net ir vėlų rudenį veikia fontanai, visi parkai sutvarkyti, pilni skulptūrų, net mažiausiuose kaimuose veikia kavinės. Jaučiau didžiulį malonumą fotografuodamas šio krašto žmones, o ypač nepaprastą šviesą skleidžiančius vaikus. Sūduva nėra itin turtinga gamtos reginių, tačiau kultūros paveldo ir iš čia kilusių žmonių lobynas – neišsemiamas“, – pristatydamas savo fotoalbumą sakė A. Aleksandravičius.
Susirinkusieji mėgavosi gražiais autoriaus prisiminimais iš kelionės po Sūduvą kuriant nuotraukas albumui, vartė pasirodžiusią naują knygą ir dalijosi šiltais prisiminimais apie susitikimus su albumo autoriumi.
Prie trijų fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus išleistų Lietuvos gamtos ir kultūros paveldą, jos žmonių grožį įamžinančių fotografijų albumų: „Žemaitėjė – mona meilė“ (2013), „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ (2014) ir „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“ (2015) – prigludo ir ketvirtoji knyga „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“, kuri šiemet vasario mėnesį pristatyta Tarptautinėje knygų mugėje ir jau pasirodė knygynuose.
Pavartykite „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“, tai jus sušildys…
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės nuotrauka.
Savivaldybės administracijai pareikalavus, griaunamas grėsmę keliantis statinys
Marijampolės savivaldybės administracija ėmėsi neatidėliotinų veiksmų dėl avarinės būklės medinio pastato, esančio Marijampolėje ties Gedimino-Žemaitės gatvių sankirta, kuris pastaruoju metu pradėjo kelti grėsmę aplinkai ir net žmonėms po vasario pradžioje ištikusios statinio dalies griūties. Nors pastato likučiai šiuo metu aptverti, konstrukcijos nuo sunkių stogo čerpių, lietaus ir vėjo krypsta ir gali bet kada visai nugriūti. Savivaldybės administracija pareikalavo visų namo savininkų, o jų yra keli, pašalinti avarijos metu nugriuvusias pastato konstrukcijas ir nugriauti likusią pastato dalį, kaip tai numato LR statybos įstatymas, iki šių metų kovo 13 d. Visi namo savininkai yra nevietiniai žmonės. „Mes viliamės, kad savininkai suskubs reikalavimą vykdyti – kitu atveju jiems grėstų baudos“, – sakė Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius.
Šis pastatas – gyvenamasis namas ilgą laiką buvo apleistas ir nenaudojamas. Pernai metų viduryje pastate buvo vyko vidaus sienų, pertvarų griovimo darbai, kurių metu, tikėtina, buvo pažeistos laikančiosios konstrukcijos, o vėliau tai galėjo paskatinti ir griūtį. Statybos įstatymas nustato statinių naudotojų (savininkų) pareigas, tarp kurių yra pareiga remontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jei jų tolesnis naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai ar aplinkai.
Minėtas pastatas buvo vienas senesnių medinės architektūros pavyzdžių Marijampolės mieste. Inventorinėje byloje randamas įrašas apie namo registraciją 1891 m. Yra istorinių spėjimų, kad šiame name galėjo būti kuriam laikui apsistojęs Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, besimokydamas tuometėje Marijampolės gimnazijoje.
Praėjusiais metais kompetentinga paveldo specialistų komisija svarstė, ar nykstantį pastatą įtraukti į kultūros vertybių registrą, tačiau archyvuose nebuvo rasta patikimų duomenų, įrodančių ypatingą šio pastato istorinę kultūrinę vertę.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienė nuotraukoje – namas jau griaunamas.
Stiklo konstrukcijos beremisstiklas.
Pavasarinė sula: ir maistas, ir vaistas
Kai nutirpsta sniegas, o medžiai dar visi pliki – tik ruošiasi naujam gyvybės etapui – pumpurų sprogimui, pats laikas leisti sulą. Mat tokiu metu medžių šaknimis ir kamienu brinkstančių pumpurų link kylantis vanduo, pavasarį perduodamas po žiemos atsigaunančio medžio vainikui, liaudyje vadinamas sula, būna praturtintas įvairių mineralų, cukraus, todėl nuo seno naudojamas maistui ir net gydymui. Beržų ir klevų sula Lietuvoje buvo ne tik gana populiarus gėrimas iki XX a. vidurio, bet ir iš jos tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus (jei sula veržiasi gausiai – vasara bus lietinga). Sulos, kaip natūralaus vitaminų šaltinio, nederėtų pamiršti ir dabar.
Kada ir kaip renkama sula?
Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti išėjus įšalui, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 °C, ir baigia, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite–dviem anksčiau nei beržai. Sula gaunama nepakenkiant medienai, iš šiaurinės medžio pusės 70 cm aukštyje grąžtu pragręžus iki 5 cm gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti (geriausiai rinktis stiklinį indą. Dėl plastikiniuose induose esančių cheminių medžiagų sula gali įgauti specifinį skonį). Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys.
Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota maisto saldinimui). Sula intensyviai teka keletą savaičių, tačiau patyrę sulos išgavimo meistrai skysčio tekėjimą pratęsia pakankamai ilgą periodą: pradžioje sulą leisdami iš ant kalvelių augančių medžių, vėliau pereidami prie šaltesnėse lomelėse augančių medžių.
Sulą galima rinkti iš visų beržų ar klevų, bet patariama vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos mineralinėmis medžiagomis ir kuriose naudojami įvairūs chemikalai.
Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui? Medis, iš kurio tekinama sula, nežūsta, tačiau praranda gan daug maisto medžiagų. Tokie medžiai kurį laiką auga lėčiau, trumpesnės jų šakos, smulkesni lapai, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, dažnai nežalojant tų pačių medžių kamienų. Tekinti sulą turėtume iš menkesnių ar iškirtimui numatytų medžių.
Ir nuotaikai pagerinti, ir ligoms gydyti
Sula – skanus, stiprinantis, gaivinantis ir naudingas gėrimas. Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra obuolių rūgšties, sacharidų (gliukozė, fruktozė), organinių rūgščių, vitaminų C, PP, kalio, kalcio, geležies druskų ir daug kitų mineralinių medžiagų, mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją.
Beržų sula tirpdo šlapimtakių akmenis, todėl ja, kartu su kitais preparatais, gydoma akmenligė. Šį gaivų gėrimą patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos. Net ir konservuotos beržų sultys nepraranda vertingų savybių ir aromato.
Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, reumatu, radikulitu, artritu, osteochondroze ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją. Taip pat vartojama trūkstant vitaminų, nuo seno naudojama plaukų ir odos priežiūrai. Moterys ja prausdavo veidą.
Kad sula teiktų naudos gydant ligas, reikia išgerti apie 2 litrus per dieną. Kitais atvejais geriama po stiklinę 3 kartus per dieną likus pusvalandžiui iki valgio.
Ankstyvą pavasarį naudinga kasdien gerti beržų sulą ir profilaktiškai. Pajusite, kad tampate stipresni, rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas. Jūsų kraujyje padaugės eritrocitų ir hemoglobino, pagerės nuotaika ir savijauta.
Beržų sulą galima maišyti su įvairių vaisių ir daržovių sultimis ar užpilti ant kokių nors vaistinių augalų (pavyzdžiui, jonažolių, takažolių, erškėtuogių, mėtų, melisos ir kitų) – gydomosios jų savybės sustiprina gydomąjį beržų sulos poveikį.
Įspėjimai: beržo preparatų nevartoti sergant inkstų ligomis. Beržų sulą saikingai vartoti reikia sergant cukriniu diabetu.
Kaip sulą išlaikyti kuo ilgiau?
Nepamirškite, kad šviežia sula greitai rūgsta, taigi geriausia gerti šviežią sulą, nes palaikius ilgiau kaip keletą dienų ji gali iš gydomojo gėrimo virsti nuodais. Jeigu sula neišgeriama iš karto, reikia ją laikyti užsuktame stiklainyje šaldytuve arba supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.
Šviežios sulos sezonas labai trumpas, o ja mėgautis norisi kuo ilgiau. Norėdami kuo ilgiau išlaikyti sulą, mūsų senoliai išmoko daryti iš jos girą – ją raugindavo statinaitėse. Nuo seno Dzūkijoje išlaikydavo sulą net iki vasaros darbų. Supylę ją į statinę, ant viršaus užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule ir pastatydavo rūsyje vėsioje vietoje. Sudygusios avižos suformuodavo savotišką dangtį ir apsaugodavo skystį nuo sąlyčio su aplinka. Karštomis vasaros dienomis kaimiečiai šiuo gėrimu malšindavo troškulį. Lietuvoje toks gėrimas buvo ganėtinai populiarus iki XX a. vidurio.
Kartais tokią sulą raugindavo į statinaitę įdėdami naminės duonos, juodųjų serbentų lapų ir ją apdėdami šiaudais bei apipildami avižomis. Iš sulos galima greitai pasigaminti ir skanios giros. Tam reikia beržų sulą pašildyti iki 35 laipsnių temperatūros, įdėti mielių su cukrumi, indą uždengti ir laikyti 5–10 laipsnių temperatūroje tris keturias dienas.
Dar skanesnė bus gira, jei į sulą įdėsite medaus, gvazdikėlių, citrinos žievelės ir pavirę ant silpnos ugnies atšaldysite, tada įdėsite mielių, o paskui perkošę supilstysite į butelius, įmesite po keletą razinų ir sandariai uždarę palaikysite vėsioje vietoje.
Rauginta sula – labai gaivus, suteikiantis jėgų ir gerinantis virškinimą gėrimas, ypač tinkantis sunkiai dirbantiems žmonėms atsigerti. Ji taip pat labai tinka sportininkams, dažnai ir gausiai pirtyje prakaituojantiems, persirgusiems infekcijomis žmonėms. Rauginta sula atkuria mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujyje.
Beržų sulą galima konservuoti (tuomet galėsite ją laikyti keletą mėnesių). Iš jos galima pasigaminti net šampano! Beržų sula savo vertingųjų ypatybių nepraranda ir konservuota.
„Skystasis auksas“
Dažniausiai pavasarį prisileidžiame beržų sulos, bet klevų suloje dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, tad neatsiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų sulos sudėtyje esantis didelis fruktozės kiekis stabilizuoja cukraus kiekį kraujyję ir taip smaližiams sumažina saldumynų potraukį.
Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį pat kiekį cukraus. Ši sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.
Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, geležies, kalcio, vario. Beržų suloje būna 1-2, o klevų – 2-4 (cukrinių klevų – iki 20) procentai cukraus.
Ypač vertingas yra klevo sirupas, kuris Lietuvoje nėra plačiai paplitęs, todėl daugiausia importuojamas iš Kanados. Klevo sirupas puikiai tinkamas tiek maisto ruošimui, tiek sveikatai. Naudojant patiekalams saldinti, klevo sirupas net pranašesnis už medų – jame mažiau kalorijų, o naudingų mineralų koncentracija didesnė. Be to, klevo sirupas – magnio ir cinko šaltinis. Tai saldiklis, kurį rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligų gydytojai.
Vienam litrui klevo sirupo pagaminti reikia beveik 40 litrų sulos (cukraus koncentracija sirupe siekia apie 60 procentų).
Jei ruošiatės klevo sirupą gaminti savarankiškai, tam geriausiai tiks kaimiška lauko virtuvė, nes gamybos procese išsiskirs daug drėgmės.
Parengė Laima GRIGAITYTĖ
Kaip aš atradau biblioteką, arba keletas žodžių netaupančiam
Ar tave apima jausmas, kad nesupranti, kur dingsta pinigai? Tikrai bandai taupyti, tačiau mėnesio pabaigoje sąskaitoje vėl nieko nelikę. Pyksti ir ant savęs, ir ant pagundų pirkti, išleisti, įsigyti. Jei į šiuos klausimus atsakei „taip“, vadinasi, šis tekstas skirtas tau. Patikėk, tikrai nesiruošiu moralizuoti, tik noriu pasidalinti savo istorija. Noriu papasakoti,kaip aš atradau… biblioteką ir kaip šis atradimas praplėtė mano galimybes keliauti.
Tikriausiai sutiksi, kad pinigus dažniausiai išleidžiame spontaniškai. Stanfordo universitete buvo atliktas vadinamasis zefyro testas. Darželinukams tyrėjai davė saldumyną pažadėdami, kad, jei jo iškart nesuvalgys, gaus ir antrą. Rezultatą nesunku atspėti. Nors pasiūlymas išties buvo vertas dėmesio, ne visi eksperimento dalyviai nusprendė laukti antrojo skanėsto. Tai geras klausimas ir tau – rinktumeis taupymo tikslaisatidėtą malonumą ar spontaninio vartojimo suteikiamąmomentinįpasitenkinimą?Būtent pastarasis jausmas skatina norą išlaidauti bei neleidžia pasinaudoti progomis sutaupyti.
O dabar grįžkime prie mano istorijos. Draugai ir šeimos nariai patvirtins, kad esu turėjusi tikrą priklausomybę nuo knygų. Juokaudama sakydavau, kad man reikia užpildyti prašymą, jog manęs nebeįlestų į knygų muges ir išpardavimus.O kur dar sezoninių išpardavimų, kalėdinių apsipirkimų ar atostogų „laimikiai“. Vertindama kiekvieną pirkinį atskirai tikrai nesijaučiau išlaidaujanti. Tačiau pažvelgus į juos iš kelerių metų perspektyvos, man atsivėrė akys – ar man tikrai tiek daug jų reikėjo ir kiek visa tai kainavo?
Šis praregėjimas atėjo netikėtai – perkraustant knygų spintą. Bandžiau įsivaizduoti, kokią sumą pinigų išleidau tam, ką galėčiau pasiskolinti iš draugų ar bibliotekos. Po šio pratimo knygų lentynoje netikėtai atsirado tuščios vietos – dalį knygų išdalinau. O mintyse pajutau tvirtą apsisprendimą ateityje nepasiduoti akimirkos impulsui pirkti. Kitą dieną tapau bibliotekos lankytoja ir dabar toliau laimingai skaitau knygas, o sutaupytus pinigus atidedu kelionėms, kurių tiek anksčiau negalėjau sau leisti. Vėliau permąstydama šią situaciją bandžiau suprasti, koks buvo mano tikslas. Jis buvo ir, beje, tebėra toks pat – skaityti! Tik jam pasiekti galiu pasirinkti visai kitokias priemones nei spontaninis išlaidavimas.
Paklausi manęs, ar įmanoma taupyti be greito rezultato?Įmanoma ir tikrai verta. Lietuvos banko atliktas tyrimas pateikia niūrią statistiką. Netekę pajamų su turimomis lėšomisiki vieno mėnesio išgyventų 4, iki 3 mėnesių 2 , o iki 6 mėnesių – vos 1 iš 10 šalies gyventojų. Aš bandau įsivaizduoti tuos žmones, kurie netekę reguliarių pajamų su turimomis lėšomis „ištemptų“ tik kelias savaites. Koks tai turėtų būti stresas, kai nejauti pagrindo po kojomis ir galvoti tenka tik apie vieną – kur gauti pinigų?
Apsidrausti nuo tokios situacijos nėra taip jau sudėtinga. Taip, gali apriboti apsilankymus parduotuvėse, vengti jų per kalėdinius apsipirkimo „atlaidus“ ar eiti apsipirkti tik su pirkinių sąrašu. Tačiau noriu paminėti tris fundamentalius asmeninių finansų valdymo principus. Tie, kas juos žino ir jais vadovaujasi, gali iš esmės pakeistisavo požiūrį į pinigų taupymą ir jų valdymą.
Principas nr.1 – 10 proc. nuolatinių pajamų turi būti atidedama. Todėl vos gavęs atlyginimą, pirmiausia „sumokėk sau“ ir atidėk kaupimui numatytą lėšų dalį. Nr.2 – taupyk išsikėlęs finansinį tikslą. Tai yra ypač geras saugiklis nuo eilinio nereikalingo pirkinio. Tikslai gali būti įvairūs – jei neturi neliečiamo rezervo, sukaupk jį, jei turi, išsikelk kitą konkretų tikslą. Kokį – sprendi tu. Gal naujos kalnų slidinėjimo slidės, gal naujas išmanusis telefonas ar kelionė į šalį, kurioje paviešėti iki šiol galėjai tik pasvajoti.Tik prieš pirkdamas dar vieną daiktą, pamąstyk, ar tau jo tikrai reikia.Negaliu nepritarti savo kolegai „Swedbank“ ekonomistui Nerijui Mačiuliui, kuris ragina vietoje daiktų verčiau kaupti įspūdžius. Jie visada lieka su tavimi ir neužima vietos tavo ankštoje spintoje.
Principas nr.3 – asmeninių ar šeimos finansų planavimas. Biudžetas gerai disciplinuoja kontroliuoti savo išlaidas. Svarbu aiškiai susidėlioti savo pajamas, būtinuosius poreikius ir jiems reikalingas išlaidas beilėšas, liekančiasvisiems kitiems tavo poreikiams. Pajamų ir išlaidų balanso nuolatinis sekimas bei žinojimas, kokios yra vieno ar kito poreikio finansinės „lubos“, suteiks kontrolės jausmą valdant kasdieninius finansus. Taip ėmus tvarkyti finansus nebekils klausimas „kur dingo pinigai?“. Pamatysi, kad taupymui atidedamų pinigų suma nuolat auga. Kaip ir tavo žinojimas, kad tu tikrai gali.
Jūratė CVILIKIENĖ
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė
Nuotraukoje – Jūratė Cvilikienė.
Keisti mes, žmonės, arba apsilankymas Kutna Hora ir Sedleco Kaulų koplyčioje
Retas kuris iš mūsų naktį nebijo, dar rečiau – jaučia malonumą vaikščiodamas kapinėse. Lyg ir žinome, kad čia ilsisi amžiams užmigę žmonės, lyg ir žinome, kad jie niekuo negali mums pakenkti, lyg ir suprantame, kad nieko bloga nenutiks, bet… Kažkaip nejauku, baugu… Suklūstame vėjui sujudinus medžio šaką, nuo šalčio pokštelėjus kapinių tvoros štakietui. Dažniausiai tokias amžino poilsio vietas aplenkiame, o jei negalime to išvengti – paspartiname žingsnį.
Dar rečiau kuris iš mūsų norėtume savo namuose turėti žmogaus kaukolę, kaip egzotišką interjero elementą. Nelabai galiu įsivaizduoti savo buvimo greta jos. Puikiai supranti, kad tai kadaise buvęs toks pat žmogus kaip ir tu: su savo gyvenimo istorija, likimo vingiais, kažkieno mylėtas (o gal neapkęstas) ir kažką mylėjęs. Nuoširdžiai suvoki, kad niekada nenorėtum, jog tavo kaukolė „puoštų“ kažkieno namus, kad ji taptų įmantria dekoracija ar dar blogiau – pelenine. Toks elgesys – mirusiojo pažeminimas, išniekinimas, amžinosios ramybės sudrumstimas.
Keisti mes, žmonės. Taip mąstydami apie gyvųjų pagarbą mirusiesiems, sverdami padorumo svarstyklėmis žmogiškumą, dažnai pasielgiame nenuspėjamai net pačiam sau. Nejaukiai jausdamiesi savo tėvų ar protėvių kapinėse, nejučiomis, smalsumo vedini, lankome tokias pasaulio vietas, kuriose šokiruojantys dalykai lyg ir įgauna mūsų gyvenimo, egzistencijos prasmę bei laikinumo suvokimą.
Pasaulyje yra daug vietų, kurios baugina, bet kartu ir traukia žmonių būrius. Manau, vedini smalsumo žmonės plūsta į tokias vietas, kur ne tik naktį, bet ir dieną apninka keistas jausmas: baimė, sumišusi su susižavėjimu.
Keliaujant Čekijoje teko aplankyti Kutna Hora miestelį. Dėl čia buvusių sidabro kasyklų viduramžiais jis buvo vadinamas Čekijos karalystės iždu. Šiandien Kutna Hora– turistų pamėgtas miestelis, apie 70 kilometrų nutolęs nuo Prahos. Jame galima grožėtis Viduramžių miesto turtingumo pėdsakais. Viena iš pagrindinių turistų lankomų vietų mieste – vėlyvosios gotikos stiliaus Šv. Barboros, kalnakasių globėjos, bažnyčia, kurios trys piramidiškos smailės didingai stiebiasi virš vynuogynais apaugusios kalvos. Dėmesį traukia ne tik dailus, tarsi įmantriais nėriniais išpuoštas bažnyčios eksterjeras, bet ir jos vidus: aukšti tinkliniai skliautai bei vertingos viduramžių freskos. Bažnyčia primena žymiąją Prahos šv.Vito katedrą – jas abi projektavo tas pats architektas.
Dar vienas malonumas akiai – puošnūs pastatai senosiose gatvėse. Mielai lankomas sidabro kasyklos muziejus, pasakojantis sidabro kasyklos istoriją bei supažindinantis su sidabro išgavimo procesu – nuo rūdos kasimo iki virsmo moneta. Deja, negalėjome į jį patekti – miestelyje vyko šventė, ir muziejus buvo užsakytas renginiams, į požemius lankytojai nebuvo leidžiami. Teks atvykti kitą kartą…
Kuta Hora – gražus istorinis miestas, tačiau turistus, taip pat ir mane, čia traukia kita lankytina vieta. Tai – Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, stovinti atokiau nuo Kutna Horos centro, Sedlece. Tereikia pavažiuoti du kilometrus ir tu – jau reikiamoje vietoje. Tiksliau, ne pati bažnyčia sulaukia tokio dėmesio, o koplyčia, dar kitaip vadinama Kaulų koplyčia.
Sedleco kaulų koplyčia laikoma viena įspūdingiausių ir unikaliausių bažnyčių pasaulyje. Jos interjerą puošia apie 40 tūkstančių žmonių skeletai. Kaulai mena XIV amžiuje vykusius maro epidemijos baisumus. Koplyčios atsiradimo istorija mus pakviečia keliauti į 1278 metus, kai Bohemijos karalius išsiuntė vieną abatą į Jeruzalę. Šis grįždamas parsivežė indą su žeme nuo Golgotos kalno, kurią išbarstė Sedleco kapinėse. Toks įvykis vietos gyventojams sužadino norą būti palaidotiems būtent šiose kapinėse. Iš pradžių čia buvo laidojami tik turtingieji, tačiau prasidėjus marui, o vėliau karui, buvo laidojami visi, neatsižvelgiant į luomą. Bėgant metams, kapinėse neliko vietos, todėl seniau palaidotųjų kaulai buvo išimami ir pernešami į XV amžiaus gotikinės bažnyčios rūsį, kur jie išgulėjo iki 1870 m., kai skulptoriui Frantičekui Rintui buvo įsakyta sutvarkyti rūsį ir kaulus. Menininkas juos panaudojo koplyčios interjero dekoravimui, paversdamas šią vietą išties šokiruojančia.
Kaulų koplyčia… Pats pavadinimas intriguoja: Romos katalikų koplytėlė ir kaulai. Keistas derinys. Tačiau ilgai apie tai mąstyti nelieka laiko: vos įžengus į ją, apninka nerimas ir dar lig šiol nepatirtas jausmas. Nuo sienų ir lubų liūdnai, tuščiomis akiduobėmis į tave žvelgia šimtai kaukolių. Iš smulkesnių kailiukų sudėliotas Švarcbergų šeimos herbas, varpai ir kitas koplyčios dekoras – unikalus, estetiškas, neįprastas. Prisipažinsiu – ir šiurpus. Tačiau bėgti iš jos visai nesinori. Mirtinoje tyloje, nors koplyčioje lankytojų daug, žingsnis po žingsnio nyri į statinio gilumą, kur sutinki vis daugiau ir daugiau negyvių žvilgsnių. Pasijunti lyg būtum pomirtinio pasaulio prieangyje, o gal ir jame pačiame. Pagauni save, kad kartais į visas tas kaukoles žiūri kaip į meno kūrinius, pagamintus iš gipso ar kitos tam tinkamos medžiagos. Reikia pastangų, kad grįžtumei į realybę – čia TIKRI žmonių kaulai, o ne imitacijos. Ir tie sietynai, ir herbai, ir altoriai, ir net kryžiai… Visur TIKRI žmonių kaulai. Tai suvokus – apima panika, siaubas, jautiesi vienas iš tų, kurie sudrumstė mirusiųjų pasaulio ramybę. Norisi atsiprašyti visų ir kiekvieno iš jų atskirai. Visų, kurie savo liūdnomis akiduobėmis sutiko mane ir kitus tūkstančius tokių kaip aš čia atėjusius bei palydėjo juos išeinant. Bet kaip..? Kaip tai padaryti?
Turistus sutinkančios kaukolės kiekvienam tarsi nebyliai sako: „Atmink, kad mirsi“. Tai – ne grasinimas, tai – priminimas: atėjome gyventi, o, nuėję mums paskirtą kelią, išeisime į ten… Jos kalba apie pagarbą vienas kitam, kol esame gyvi, tokios pagarbos prašo iš mūsų ir sau, kol esame Kaulų koplyčioje.
Kodėl tokios keistos vietos taip traukia žmones? Gal jie čia ieško šiurpių pojūčių, o gal nori pažvelgti į anapusinį pasaulį, kuris mums – didžioji paslaptis? O gal lankome tokias vietas tam, kad nugalėtume savo baimes ir suvoktume gyvenimo trapumą bei savo laikinumą? Daug klausimų. Tikriausiai dar daugiau atsakymų surastume kiekvienas iš mūsų.
Lankantis Sedleco kaulų koplyčioje turėjau galimybę būti archeologinių kasinėjimų liudininke. Visai greta koplyčios buvo atkastas kapinių plotelis, kur puikiai matėsi šepetėliais nuvalyti mirusiųjų kaulai… Kažin koks jų tolimesnis likimas, kur jie atguls po visų šių paieškų ir ištyrimų? Labai norisi tikėti, kad suras ramybę savo senoje kapavietėje.
Kuta Hora miestas prarado viduramžių karališko miesto spindesį: jau nebekasamas sidabras, išsekę jo atsargos, jau nekaldinamos monetos. Visa tai – istorija, užrašyta anuometinių metraštininkų, dabar kalbanti muziejininkų lūpomis. Tačiau jis puikus savo architektūra, nuostabus bažnyčiomis. O Sedleco kaulų koplyčia, pasaulyje žinoma savo dekoracijomis, sukurtomis iš žmonių kaulų, – lyg šių dienų kvieslys, raginantis sustoti beprotiško skubėjimo rate ir susimąstyti, kas esame, kokie esame ir kodėl esame.
Autorės nuotraukos.
