Racionalus žmogaus protas linkęs viską dėlioti į tam tikras lentynėles. Čia – mokesčiai, čia artimiausi darbai, čia neatidėliotini susitikimai, čia… Ir taip toliau, kol kartais (ne visiems ir ne tuo pat metu) „pasiekiama“ lentynėlė su dažnai trikdančiu užrašu „Dvasingumas“. O kaipgi čia? Ši lentynėlė netelpa į jokių „protingų“ lentynėlių klasifikaciją, tačiau ji yra! Juolab kad neįmanoma jos pašalinti ar bent jau ignoruoti, tad lieka tik pripažinti, kad ji yra, ir aiškintis, kodėl ji yra mūsų beprotiškai greitame gyvenimo kelyje…
Šį sunkų uždavinį – suprasti dvasingumą – bandysime gvildenti su Kauno Sakralinės muzikos mokyklos direktoriumi, bažnytinės muzikos magistru, teologijos mokslų daktaru kun. Viliumi SIKORSKU, kuris nuo 2014 m. yra ir Vilkaviškio vyskupijos Nuolatinių diakonų ruošimo centro dvasinis vadovas bei paskaitų lektorius, įvairių liturginių leidinių (apeigynų, giesmynų, CD ir kt.) rengėjas, konsultantas ir ekspertas, aktyviai besidomintis Bažnytinės muzikos, liturgijos, muzikinio pedagoginio švietimo, bažnytinio meno bei dvasingumo teologijos sritimis.
Dvasinis pasaulis visada turi nišą žmoguje
„Žmogus turi dvi puses, – sako kun. Vilius: – materialiojo pasaulio ir nematomo dvasinio pasaulio. Kada kalbame apie žmogaus dvasinę pusę, jo galias, jo atėjimą, ėjimą toliau nei matomas pasaulis, čia labai daug paslapties. Turime išvystytą žinojimą ar iš patirties kažkokias žinias, tad kunigo pašaukimas (ar specialybė?) ir yra būti dvasinės pusės žinovu, tačiau neatskiriant ir žmogaus fizinės pusės.“ Štai kodėl kunigai labai daug studijuoja psichologiją, išmano, kokie yra žmogaus gyvenimo tarpsniai ir visa ta buitis, tačiau jiems, kaip dvasininkams, labai svarbu žmoguje puoselėti dvasinę pusę ir padėti pačiam žmogui „atstovėti“ ją, nes yra didžiulis pavojus, besirūpinant materialiąja puse, gerove, visais gyvenimo iššūkiais, apleisti ją. „Žmogaus vidinė pusė, dvasinis pasaulis visada turi nišą žmoguje, – teigia kun. Vilius. – Šios nišos mes negalime niekuo užkišti. Laikinai – taip: kažkokiu gyvenimo įvykiu, siekimu, kitu žmogumi…“ Paprastai ir lavėjama yra tik dvasinėje pusėje, pradedant nuo paprastų dalykų, apčiuopiamų jau vaikystėje: Kalėdų senelis, zuikis, kuris atneša pyragą… Apie tai kalba ir profesoriai, kurie nugyvena gyvenimus, liūdi, kad žmoguje nuo pat vaikystės yra ta vadinama mistika. Vėliau, kai paaugame, mes tikime žmogumi: mylimiausias vyras, draugas, draugė… „Bet gyvenimas rodo, – sako kun. Vilius, – kad ir šitie dalykai nėra visiškai patenkinantys: yra senatvė, yra kiti dalykai, kur ir kada žmogus lieka vienas su savo būtimi, egzistencialiai vienas: vienas su savimi, vienas prieš save – tuo metu ypač būtina dvasinė patirtis.“
Dvasingumas iš dvasininko pozicijų
„Galėtume sakyti, kad žmogaus dvasinė pusė yra labai stiprus dalykas, reikalaujantis daugybės stebėjimo, – teigia kun. Vilius. – Kai mes kalbame apie religiją, ji turi savo pamąstymus ir įžvalgas. Mūsų, krikščioniška, religija yra apreikšta religija, tai reiškia, jog ji eina labai toli, labai giliai, faktiškai net eina gerokai toliau už mūsų patyrimą. Kalbėti apie žmogaus dvasinę pusę ir jos egzistavimą – tai iš tikrųjų kiekvienam žmogui yra ir sava, ir svetima: tai kalba ir liaudis – kaimo žmogus, neturintis gilesnių studijų, remiasi savo paprastomis įžvalgomis (turi visokių burtų, prietarų, net mūsų religinės šventės įgyja truputėlį paraliturginį momentą, kada į jas įtraukiame ateities spėjimus – šitie dalykai liaudyje labai gyvi). Religija turi krikštynas, santuoką, laidotuves; žmonės, kurie mažiau domisi, turi šalia liturgiją – savo papročius, tai rodo, kad šie dalykai yra giliai savi, todėl ir nevalingai stengiamasi kalbėti apie nematomus dalykus, juos jausti, nuspėti, net tuos nematomus dalykus bandyti paveikti. Kai žmogus veikia iš savęs, mes neturime garanto, kad tai žmogus nuo Dievo, kartais galima net pavadinti raganavimu, kitais dalykais. Kai yra tam pašvęstas žmogus iš sakramento galios, tai yra kunigystės tarnystė, tada žmogus turi stiprią galią, stiprų specialų paruošimą, ir kunigo specialybė būtų – labai stipriai žinoti ir pačiam būti patyrus dvasinį pasaulį. Labai įdomu pastebėti, kad, pavyzdžiui, budizmo religijoje mokomasi keletą metų ir dar perpus tiek ar lygiai tiek, kad dvasios mokytojas per savo kailį galėtų praeiti visus tuos dvasinius dalykus, tai nėra tik žinios, tai jau yra ir patyrimas, dvasinis patyrimas.“
Katalikų kunigai eina įvairias praktikas, mokslas trunka 6 metus, tačiau kad būsimas kunigas užsidarytų į kažkokią dvasinę terpę ir būtų su Dievu – taip neturi būti, vis tik natūraliau yra kasdienė malda, pratybos – tai natūralesnė „mistika“. Štai vienuoliai savo gyvenime daugiau skiria dėmesio tam dvasiniam potyriui, Dievo tarnybai, kai kunigai – maldai. Vienuolystė – tai būtų išskirtinis pašaukimas (yra aktyvūs vienuoliai, yra ir kontempliatyvūs: jie visiškai atsiriboja nuo pasaulio visai arba didžiąja dalimi ir praktikuoja maldos būseną arba polėkį).
Dvasingumas – tai, kas pakoreguoja tavo sprendimą
Mūsų sąžinė atsispindi pagal mūsų pasirinkimus, darbus. Dvasingumas, pasak kun. Viliaus, yra tai, kas kasdienybei suteikia spalvą, kas mintyse, darbuose pakoreguoja žmogaus elgesį.
„Dvasingumas – tai, kas viduje pakoreguoja tavo sprendimą, – sako kun. Vilius. – Kitaip tariant, dėl dvasingumo mes iš lėto išeiname iš džiunglių įstatymo: dantis už dantį, akis už akį, priešingai – mes matome artimo gėrį. Matyti daugiau nei šis poreikis, nei ši diena – tai ir yra dvasingumas.“
Dievas, pasak kunigo, per vidinę nuojautą leidžia žmogui jaustis laimingam, padarius gerą darbą. Modernus mokslas yra tyręs, kiek žmogui vidinė kompensacija yra svarbi, padarius gerą darbą, ateinanti iš artimo meilės. Žmogus, viduje iškovodamas dvasingumą, yra laimingas, arba kitaip tariant – didesnės pusiausvyros, didesnio gyvenimo pasitenkinimo, jo laimė tampa pilnesnė, stabilesnė.
Ir priešingai: nelaimingi žmonės tie, kurių geri ketinimai neįvertinti, nesuprasti, atmesti, todėl jie protestuoja (pykčiu, pavydu, netgi smurtu…), ieško kažkokios kompensacijos už savo apviltus ketinimus būti geriems. Jie tokiu būdu gina savo gėrį, bet jisai yra labai brutaliai ginamas.
Neregimojo pasaulio slėpiniai: sąžinė – Dievo potėpis
Kad egzistuoja neregimasis pasaulis, niekas nedrįstų abejoti, daugelis vienais ar kitais atvejais į jį netgi „kreipiasi“ patarimo įvairiais burtais, ženklų, kaip atsakymų, aiškinimusi. „Biblijoje rasime daug vietų, – sako kun. Vilius, – kur tikima sapnais, klausiama ženklo, metamas burtas. Šitie dalykai yra, bet Bažnyčia, tikroji religija skatina ir puoselėja žmogaus vidinį brandumą: žmogus iš savo vidinės brandos daro sprendimus, o ne iš vadinamojo kazuso, tam tikro atvejo, burto metimo. Kitaip tariant, mes esame skatinami puoselėti vidinę nuojautą ir proto galią. Kai kuriais atvejais būtini dvasininko patarimai, gali ir sapnai turėti prasmę, bet ši dalis mažiau puoselėjama. Dievas davė žmogui begalinę logiką ir ta logika iš tikrųjų – dovana. Dvasios pasaulio labiausiai apčiuopiama vieta – sąžinė (psichologijos vadovėliuose sąžinė – tai, su kuo žmogus negali susitaikyti ir susitarti, tai daug daugiau nei instinktas gyvūnijos pasaulyje), tai – Dievo potėpis. Viduje turime didžiulius svarstymus, turime pokalbį, ir tai yra didžiausiais Dievo priartėjimas. Jei žmogus išvis nepažintų religijos, jis Dievo prieigą turėtų vien per sąžinę (netgi šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojančios pirmykštės gentys, rodos, nieko bendro neturinčios su civilizacija, turi tuos vadinamus 10 Dievo įsakymų – jie prigimtiniai, taip pat ir maldą, kuri labai artima „Tėve mūsų“, tos gentys turi). Taigi žmogaus viduje sąžinė padiktuoja teisingai. Žmogus viduje turi neišvengiamai sąlytį su Dievu, tačiau apreikšta religija turi labai rimtas priemones, jas naudodamas žmogus atgauna ramybę, po nuodėmės vėl būna švarus, po neskaistumo – skaistus, po nesąžiningumo – sąžiningas, po apgaviko – vėl teisus ir t.t., ir tas atsikėlimas žmogui leidžia vis atitiesinti kelią, tai reiškia, jog Dievas nuima naštą, kurios pats žmogus niekaip negali nuimti. Jei nueisite pas psichologą ar psichiatrą, jis pasakys, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj, būsenoj, bet jis negali nuimti naštos. Nuėjus pas kunigą, kuris sėdi klausykloje (gali būti jis aklas, kurčias, senas, jaunas), per jį Dievas nuima žmogaus „kuprą“: žmogus tampa švarus, vadinasi, Dievo veikimas yra labai stiprus. Bet jei žmogus neturėtų religijos kaip dovanos, jis vidiniai sakytų „atsiprašau“, ir jam vidiniai ateitų švarumas.“
Žmogus – kūrėjėlis
Žmogus, pasak kun. Viliaus, turi laisvę valią, jis nėra robotas, mašina, bet Dievas laukia toj laisvoj valioj žmogaus pozityvaus sprendimo, laukia iš jo to vadinamojo kūrėjėlio. „Žmogus yra kūrėjėlis, arba dievas iš mažosios raidės, – sako kunigas. – Ir žmogus turi šitą galią: gali net žodžiu pakelti kitam nuotaiką ar nusmukdyti: vaikas iki 5 metų yra tėvų auginamas žodžiais (tu pats gražiausias, mylimiausias, šauniausias… – šitie dalykai vaiko augimui – duona). Vėliau mes suvokiame, jog tai turi būti užtarnauta, einame į vadinamą konkurencingumo principą, bet žmogus yra tikrai Dievo vaikas: mažas dievas žemėje – su pradžia ir be pabaigos, tuo tarpu Dievas – be pradžios ir be pabaigos.“ Jei mes esame Dievo atvaizdas, faktiškai mes kuriame savo pasaulius, kosmosus (šeimos, vaikai, specialybės pasiekimai, mokslas, menas…).
„Žmogus, – tęsia kun. Vilius, – dar neturėdamas apreikštos religijos, iš vidinės nuojautos viską įprasmino labai teisingai. Štai budizmo pradininkas Sidharta Gautama nurodė, kaip tvarkytis su blogu veiksmu – nuodėme (Rytai sąvokos „nuodėmė“ neturi), tam yra penkios atgailos dalys: prisiminti, surasti suaugusį blaivų žmogų, jam išsakyti, pažadėti daugiau to nebedaryti ir taisytis. Taigi žmogus, eidamas per vidinę nuojautą, pataiko beveik „šimtuku“ į Dievą!“
Kūrėjėlio paliktas pėdsakas gali skleisti ir gėrį, ir blogį
Klystame, anot kunigo, kai materialųjį pasaulį ir dvasinį sumaišome, vieną aiškiname per kitą, pavyzdžiui, dvasingumą aiškiname per fizinę galią, jėgą arba tikime, jog per teisingą kvėpavimą įgausime šventumo – tai netiesa, šventumo įgausime per ryšį su kitu žmogumi. „Materialusis ir dvasinis pasaulis – tai du skirtingi dalykai, – aiškina kun. Vilius, – bet per vieną patiriame kitą, jie abu sąveikauja.“ Žmogus priklauso ir vienam, ir kitam pasauliui. Būtent dėl to žmogus, kaip kūrėjėlis, palieka labai gilų savo pėdsaką, tik jis kartais matomas, kartais ne, kartais būna labai agresyvus, kartais – labai geras. Kartais tas pėdsakas būna labai užmaskuotas, ir reikia laiko, kad jis galėtų išlįsti, veikti.
Kun. Vilius prisimena šv. Benediktą (V–VI a.), gyvenusį oloje, kalno kertėje, Italijoje. Ten po kurio laiko netyčia įbėgo visiškai paklaikusi, serganti moteris, ir, kaip rašė popiežius Grigalius Didysis, ta moteris pasveiko buvusio tos olos gyventojo maldos galia. Bet lygiai taip pat ta ola galėjo skleisti blogio atmosferą, jei būtų buvusi pripildyta buvusio gyventojo skleidžiamo blogio.
Kai pasiveja blogio pėdsakas
Kun. Viliui yra tekę padėti žmonėms, kai įprastą kasdienybę sutrikdo vadinamasis vaidenimasis: žmonės kažką mato, girdi, ir tas „kažkas“ dažnai atima ramybę, pripildo baime, nerimu. „Pirmiausiai darau vadinamą vidinį auditą, – sako dvasininkas: – išklausinėju kiekvieną šeimos narį atskirai, slaptai nuo kitų, žiūriu, ar nėra priežasties pačiuose žmonėse, gal žmogus kažką nuslėpęs – būna, kad blogio šaknis ateina per žmogų, jo veiksmus. Prašau ir dar antrą ratą eiti per mane, paskui jie ruošiasi išpažinčiai, ją atlieka, o tik po to namus šventinu.“ Buvę išties įdomių atvejų. Į kunigą pagalbos kreipėsi šeima, kurios vyras ir tėtis prabudęs tarpdury vis matydavo žmogaus šešėlį, atvaizdą. Tai kartojosi ilgai, į visą šeimą įsikėlė nesaugumas, nerimas. Po vadinamojo kunigo atlikto vidinio audito pati šeima kaimynystėje rado šio reiškinio priežasčių… Taigi tokie atvejai leidžia konstatuoti, jog kai kurie namai turi tam tikrą blogį…
„Man teko laidoti du avarijoje žuvusius brolius, – savo patirtimi dalijasi kun. Vilius. – Jau per laidotuves buvo įvairių ženklų: ateinu laidoti, be debesio, tokio niūraus niūraus, iš lėto krenta lašai (liaudis sako, jog iš tikrųjų verkia mirusysis), šlakstau kūną – mama šluosto ašarą savo sūnui, nukrenta nuo jos laikrodis ant jo… Tiesa, man tuomet tie dalykai, rodos, nieko nepadarė, bet buvo keista: aš palaidojau du žuvusius brolius, aš mačiau pirmą kartą baimę velionių veiduose. Po laidotuvių mano naktis buvo tokia košmariška, kad negalėjau akių sudėti būdamas bebaimis kunigas, suaugęs žmogus. Iš kur tas blogis? Ne iš pačių brolių – jie blogio neturėjo, bet jie blogį patyrė. Blogis ateina iš blogio, mes sakome – iš velnio. Aš turėjau visą naktį košmarišką, ir tas košmaras tęsėsi maždaug savaitę. Turėjau važiuoti į tėviškę tuo keliu, kuriame broliai žuvo, ir jaučiau baimę, važiuodamas jaučiau brolius savo mašinoje. Tad tuo metu mano malda buvo už juos… Broliai manęs nepaleido ir vėliau. Aš to neplanuodamas dalyvavau tų brolių ir keturnedėlyje, ir metinėse, turėjau melstis už juos ir priimti baimę su savo vidine kova.“
Gėrio puoselėjimas – žmogaus dievėjimas
„Gėris ir blogis – pasaulyje veikia šitie du principai, bet Dievas visada laimi ir laimės, nes kitu atveju Jis nebūtų leidęs pasauliui egzistuoti“, kitaip tariant, pasaulis neišvengiamai ir nenutraukiamai ant gėrio prado pastatytas“, – sako kun. Vilius.
Žmogui nuo gimimo tiesiog būtina puoselėti gėrio daigą. Pats gyvenimas žmogui taip pat parodo tiesą, kad yra ir tas kitas – ne gėris. Kaip minėta, gėrį reikia ugdyti, įprasti jo siekti, dėti tam pastangas savyje. Jei žmogus turi įprotį vienam ar kitam geram veiksmui, mes sakome – dorybė, žmogus dorybingas, jei žmogus nesivaldo, pyksta, veikia iš egoizmo paskatų, pasiduoda neigiamai aplinkai, mes sakome – yda, žmogus ydingas. „Žmogus gyvendamas arba dievėja, arba žvėrėja, – įsitikinęs kun. Vilius, – bet žmogus niekada netaps nei Dievu, nei žvėrimi.“
Žmoguje yra vidinė erdvė, kuri skirta tik Dievui
Dievo poreikis žmoguje daug didesnis, nei jam gali atrodyti iš pradžių. Eremitai (atsiskyrėliai) sako, kad žmoguje yra langelis, kurio niekuo kitu negalima užkišti kaip tik… Dievu. „Mes tą langelį galime užkišti laikinais dalykais, – sako kun. Vilius, – bet kai žmogui, kaip kūrėjėliui, viskas „supasuoja“, jis lieka vienas, arba su juo lieka tik Dievas. Štai tuomet žmogus arba įgauna prasmę, arba kapituliuoja. Netgi žudydamasis žmogus (jo, kūrėjėlio, jėga tiek pažeista tuomet) įvaro save į kampą, bėga nuo beprasmybės, nes to nepakelia, tik tokiu būdu bando save atrasti (paprastai būna ir užsigailėjęs savęs) – net tuo metu jis eina į prasmę.“
Didžiausias dvasingumas – meilė
Sakoma, šis žmogus dvasingas, šis materialistas… Kodėl? Rodos, labai paprasta: jei gyveni pagal tai, ką sužinojai, jei į aplinką savo žinojimą spinduliuoji, esi dvasingas. Bet ne tik. Apaštalas Paulius: „(…)galėčiau viską daryti – kalnus kilnoti, kūną atiduočiau sudeginti (…), bet jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.“ Šv. Augustinas: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Kalbame apie vidinę meilę – dvasingumą, reiškiantį, jog žmogaus gyvenimas pasiekęs tą vidinę pilnatvę, kurią ir gali pasiekti. Visose motininėse religijos aukščiausia tiesa, o krikščionybėje dogma – artimo meilė. Štai kodėl Dalai Lama sakė, jog prieš Motiną Teresę galįs atsigulti ant žemės, mat ji pasiekė aukščiausią išmintingos, besąlygiškos meilės išraišką nesvarbu, kokias priemones ji naudojo (šiuo atveju – katalikiškas, krikščioniškas).
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukoje – kun. Vilius Sikorskas.
partija, keletą kartų pakeitusi pavadinimą ir nė karto neatsižadėjusi praeities, tapo socialdemokratais. Besivelkantis praeities nusikaltimų šleifas niekada neleis šiai partijai gerai valdyti šalies. 
negalime pakeisti pasaulio, išspręsti globalių problemų, bet galime sąmoningiau elgtis kasdienėse situacijose ir, manau, kad nuo to ir reikia pradėti. 
situaciją, kad susižeidėte koją. Turite pasirinkimą kreiptis į du gydytojus: pirmasis turi mediko išsilavinimą ir kelerių metų patirtį dirbant šioje srityje, antrasis visą gyvenimą buvo žemdirbiu, turi agronomo išsilavinimą ir jam šioje srityje neblogai sekėsi, tačiau vieną rytą jis pabudo ir suprato, kad nuo šiol bus nebe žemdirbys, o gydytojas. Kurį gydytoją jūs pasirinksite? Kasdieniame gyvenime atsakymas atrodo akivaizdus, tačiau politikoje kažkodėl vis klaidžiojame pasirinkdami antrąjį variantą. Politiku gali būti ne kiekvienas, nes kaip ir kiekvienoje specialybėje ar kiekvienose pareigose čia reikalingos specifinės žinios, patirtis ir tinkamos charakterio savybės (pašaukimas). Jeigu tuo norime įsitikinti, pažvelkime į Vakarų demokratijas: ten, norėdamas tapti parlamento nariu ar ministru, politikas turi nueiti gana ilgą kelią nuo tinkamo išsilavinimo iki nuoseklaus žengimo politinės karjeros laiptais. Kitokie atvejai būna labai reti ir išimtiniai bei dažnai nelabai sėkmingi. Lietuvoje tą galima pasiekti lygiai taip pat: įgyjant reikiamas teorines žinias (turime dvi labai kokybiškas VU ir VDU politikos mokslų kalves), dalyvaujant jaunimo organizacijų (nebūtinai politinių) ir bendruomenių veikloje, žengiant į savivaldą, o tada toliau į Seimą bei t.t. Toks nuoseklus kelias išugdo politiką, kuris patekęs į Seimą nesiblaško, neturi mokytis „nuo nulio“ ir iškart gali imtis rimto darbo. Net ir Lietuvos patirtis rodo, kad profesionalūs politikai savo darbą atlieka geriau, nei staiga politikais tapę kitų sričių žmonės. Ypač savivalda yra gera vieta pradžiai, tą galiu patvirtinti savo patirtimi. Dveji metai savivaldybės taryboje man davė neįkainojamos politinės patirties. Tad linkiu visiems, kurie veržiasi į politikos aukštumas, pradėti nuo savivaldos ir atstovavimo savo bendruomenei.
Šventieji dėl to, kad tokia būtybė kaip žmogus ima pavyzdį ne iš šnekų, o iš darbų. Atsiminkime, kai buvome vaikai ir kai tėvai kartodavo negerkit, nerūkykit, o tik svečiam atėjus traukia butelį, velka ant stalo ir dar kiša per prievartą, ragindami išgerti. Kokie veidmainiai tada jie atrodydavo savo vaikams. Ir vaikai tą tradiciją tęsia užaugę ir lygiai taip bando atkalbėti savo vaikus nuo alkoholio. Ar tai ne juokinga? Iš pavyzdžio, o ne iš kalbų mokomasi. Ir tai jau pastebėta labai seniai. Štai vieno politologo gyvenusio prieš 2,5 tūkstančio metų žodžiai: „Jei pats valdovas atsikratys geidulių, tai niekas jo šalyje nevogs, net jeigu vagys būtų apdovanojami.“ (Konfucijus).
Sėkmingo valstybės valdymo modelio ieškoma nuo seniausių laikų. Pradėjus spausdinti knygas, kai kurie mąstytojai parašė ne vieną tokį „vadovėlį“ politikams ar visuomenei; vėliau jau išleisdavo „patobulintą“ ar visaip kitaip mokančią knygą. Taigi, ir mąstytojai neturėjo vieningo „recepto“ tokioms problemoms spręsti. Ir negalėjo turėti. Todėl ir politikai siūlo įvairius valstybės gelbėjimo ar suklestėjimo modelius; jei būtų koks nors vienas geras „receptas“ – matyt, nereikėtų, nei tiek politologų, nei politikų… Nei šio rašinio.
