Antradienis, 12 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 233

    Tautodailininkas Zenonas Skinkys: „…vienas eina TUO keliu, o kitas – ne“

    1

     

    Vilkaviškyje gyvenančio tautodailininko Zenono SKINKIO (g. 1959 m.) daug pristatinėti nereikia. Žinomas menininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys pelnęs nemaža garbingų apdovanojimų: 1999 m. tapo Šepkos premijos laureatu, 2000-aisiais – respublikinės prakartėlių parodos laureatu, 2014-aisiais – tautodailės „Aukso vainiko“ laimėtoju. Štai nuo „Aukso vainiko“ laureato titulo praėję vos vieni metai, o jis vėl džiugina savo naujais darbais bei nesibaigiančiomis parodomis.

    Nuo tapybos iki drožybos

    Menininkas kilęs iš Vilkaviškio rajone esančio Starkų kaimo, šiuo metu gyvena Vilkaviškio mieste. Polinkis menui buvo nuo pat vaikystės, jis neišnyko nei mokantis Vilkaviškio S. Nėries vidurinėje mokykloje, nei vėliau, išėjus į savarankišką gyvenimo kelią. Z. Skinkys, vedinas savo pašaukimo, baigęs mokyklą ir atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, įsidarbino Vilkaviškio kultūros namuose dailininku: ruošė scenas įvairiems renginiams, agitacijas, stendus, o laisvu nuo darbo laiku kūrė. Noras tobulėti paskatino stoti į Maskvoje esančio Liaudies meno universiteto neakivaizdinį skyrių. Mokslas kūrybai iš pradžių netrukdė, tačiau po keleto metų, prasidėjus Z. Skinkio parodų vajui, studijos nutrūko – jau nesuspėjo visur…

    Menininkas, iš pradžių kūręs grafikos, tapybos darbus, vėliau apsistojo prie medžio drožybos. Visko išbandęs tautodailininkas nusprendė sukurti kažką unikalaus, kas vaizduotų savitą meno rūšį. Taip atsirado drožiniai, kuriuose galima rasti įvairių meno rūšių elementų. Drožiniams jis ėmė suteikti natūralias (gamtines) spalvas, taigi baigtas darbas atrodo lyg reljefiškas paveikslas, kurį autorius komponuoja iš kelių dalių be išankstinių eskizų ar planų. Savo drožiniams tautodailininkas paprastai naudoja liepą: tai minkštas, gerai sugeriantis dažus medis.

    Z. Skinkio darbai išties unikalūs. Juose galima įžvelgti įvairiausių motyvų nuo jaunystės pasaulio prisiminimų iki tautos paveldo, krikščionybės simbolikos, Biblijos legendų, mitologijos – senojo lietuvių pasaulio dievybių (pavyzdžiui, darbai „Juodas kudlotas“, drožinys, kuris mitologine prasme vaizduoja miškų dvasią, „Bangpūtys“).

    Kaip minėta, pirmuosius žingsnius pradėjęs nuo tapybos, Z. Skinkys šiuo metu užsiima daugiausiai drožyba. Apskritai visos meno sritys taip persipynę jo gyvenime, kad negali žinoti, kokiu keliu menininkas gali pasukti ateityje.

    Nuo pirmųjų menininko potėpių drobėje iki medžio skaptavimo pradžios praėję nemažai laiko, tad nenuostabu, kad bėgant metams pirmieji darbai nuo naujausių skiriasi. Norint įžvelgti skirtumus, galima palyginti net tapybos darbus „Šeimyna“ ir „Mistika“. Kiekvienas pastebėtų, kad spalvotus taškelius pakeitė lygūs potėpiai, tarsi vėjavaikišką jaunystę, judrumą sutramdė metų rimtis. Pirmame darbe vaizduojama šiluma, šeimynos gyvenimas, o jau kitame lyg prie to paties namo telikęs mistinis šešėlis…

    Įdomu pastebėti, kad pats tautodailininkas neskaičiuoja nei savo parodų, nei darbų skaičiaus, o kuria apie 25 metus.  Darbų parodos pabuvojo ne viename mieste, unikalaus tautodailininko darbus gyventojai galėjo grožėtis Šakiuose, Birštone, Kaune, Vilniuje ir, žinoma, gimtajame Vilkaviškyje.

    Žvelgiant į menininko darbus

    Kiekvienas darbas turi savitą istoriją. Menininkas minėjo, kad norint sukurti unikalų drožinį, reikia tam skirti nemažai laiko, kartais užtenka ir keleto dienų, kartais – keleto savaičių. Kalbant apie savaites, Z. Skinkio darbų gausoje galima pamatyti ir darbą, susijusį su savaitės dienomis („Savaitės dienos“). Šiame darbe kūrybiškai atvaizduoti septyni angelai, kurie perteikia kiekvienos dienos emocijas: pirmadienis vaizduojamas liūdnas, šeštadienis linksmas, o sekmadienis – besiilsintis. Visa savaitė atspindėjo vienu metu emociją ir sykiu vieną iš menininko kūrybos motyvų – religiją.    

    Vienas iš darbų, alsuojantis jaunystės prisiminimais, – „Tvora“. Tai gimtosios vietos ir ten stovėjusios tvoros atsiminimas… Kitas darbas siejamas su kieme augusia slyva, kuri nevedė vaisių, tad buvo nuspręstą ją panaikinti. Menininkui kilo puiki idėja iš jos padaryti darbą Adomo ir Ievos tema. Tame drožinyje atsispindi gyvenimo pradžia ir pabaiga, o pačiame viduryje yra koplytėlė, nes, kaip pats tautodailininkas pasakojo, lietuviams būdavo įprasta į medžius kabinti koplytėles, tad šiame darbe ji ir vaizduojama viduryje medžio. Koplytėlės viduryje vaizduojama Ieva ir Adomas ir, kaip įprasta,  jie atvaizduojami nuogi, kaip Dievas pradžioje sukūrė, kartu su jais žaltys, o jau kitas epizodas vaizduoja gyvenimo pabaigą, kai Ieva ir Adomas vienas į kitą negali žiūrėti ir nusisukę į skirtingas puses.

    Šiuo metu tautodailininkas bando atkurti darbą, kurį pristatė respublikinėje liaudies meno parodoje, jame vaizduojamas Dievas, kuris Adomui ir Ievai dovanoją rojų.

    Menininkas, paklaustas, ar ir toliau užsiims tik drožyba, patvirtino, kad nežino, ko galima tikėtis kitą dieną. Minėjo, kad atsiranda noras grįžti vėl prie tapybos. Užsiminė, kad jau turi reikiamos drobės, ir tik klausimas, kada išvysime kitą unikalaus menininko, nuo vaikystės tebeeinančio tuo pačiu keliu, darbą. 

    Z. Skinkys – kuklus menininkas, daugiau kalbantis kūryba nei žodžiai, netgi savo, kaip kūrėjo, vaidmens nesureikšminantis, menininko kelio ir misija nevadinantis, tik pastebintis, jog vienas, išgirdęs šauksmą, eina tuo keliu, o kitas – ne. Z. Skinkys eina…

    Vaida ŽITKUTĖ

    Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Zenono Skinkio albumo.

    Zenonas Skinkys. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. Žvelgiame į tautodailininko darbus. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vytautas Gustaitis: „Dangus ypač „veža“, kai gali juo dalintis su kitais!“

    4
    DCIM100GOPRO

     

    …Vos pažvelgus į jį, nevalingai apima saugumo jausmas: aukštas, tvirtas vyras, kurio nuoširdus veidas dvelkia gerumu, rūpestingumu, šiluma. Gal dėl to likimas pasirūpino, jog jis tą saugumą skleistų ir darbe, ir pasinerdamas į didžiosios gyvenimo aistros (sunku tai pavadinti tik pomėgiu!) – šuolių parašiutu – versmes.

    Marijampolietis Vytautas GUSTAITIS (g. 1962 m.), inžinierius-hidrotechnikas, UAB „Algos saugos tarnyba“ direktorius, parašiutininkas nuo ankstyvos jaunystės, sukaupęs per 1500 šuolių bagažą, Marijampolės aeroklubo narys, „tandem“ (dviviečio parašiuto) instruktorius, vien per praėjusį skrydžių bei šuolių parašiutų sezoną padėjęs įveikti aukščio baimę bei patirti laisvo kritimo džiaugsmą 118 žmonių. „Tandem“ jau keleri metai – jo „arkliukas“, leidžiantis dangaus jausmu dalintis su kitais, ir tai Vytautui – nepaprasta dovana (niekas gi nepaneigs: pasidalintas džiaugsmas sugrįžta keleriopai!).

    Ekstremalūs išbandymai – nuo pat jaunystės

    Vytautas Gustaitis – marijampolietis nuo pat gimimo. Baigęs Mokolų kaimo tuomet aštuonmetės mokyklos aštuonias klases, patraukė toliau į tuometinę 19 -ąją profesinę technikos mokytis ekskavatorininko-mašinisto specialybės. Vienturtis Gustaičių sūnus nuo mažens jautė didžiulę trauką… dangui. Prisimena: dar vaikystėje, kai su tėvu pirmąkart atvyko į tuometinį Tarpučių aerodromą, kur „kukurūzninku“ (lėktuvu AN 2) skraidino žmones, kvapą užgniaužė ir aerodromo aplinka, ir oro mašina. Tuokart pirmąkart lėktuvu skrido ir Vytautas. Įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad tą skrydį atsimena ir dabar. Nuo to laiko nelikdavo nepastebėtas nė vienas lėktuvas, o 1978 metais jau pats atliko pirmąjį šuolį su parašiutu. Pamažu aerodromas tapo kone kasdienybe, antraisiais namais: išeidamas 1980 m. į armiją, jau turėjo 460 šuolių su parašiutu bagažą.

    Sovietinė armija beveik visada – loterija: išeidamas nežinai, kur tarnausi: ar netoli namų, ar už tūkstančių kilometrų. Vytautui iš pradžių lyg ir pasiseka: jis, kaip desantininkas, tarnybą atlieka Alytuje kartu su Jonu Domarku, buvusiu labai perspektyviu parašiutininku, žuvusiu būtent šuolio metu Pociūnuose, tačiau nė metams nepraėjus – naujas perskirstymas. Šįkart – į karščiausią tuo metu tašką – Afganistaną. 

    Gyvenimo aistra, karjera ir… parašiutai

    …Iš armijos grįžo suvyriškėjęs – taip trumpai savo patirtį tikrame kare apibūdina Vytautas. Jis savo pavyzdžiu paneigia stereotipą, jog iš Afganistano grįžusieji – sužalotos psichikos vyrai, negalėję adaptuotis visuomenėje, todėl arba prasigerdavę, arba visiškai paskęsdavę nepagydomoje depresijoje. Vytautas kaip tik po tokios patirties labiau suvokė gyvenimo prasmę, tad pasinėrė į jį su visa aistra ir energija.

    Po armijos vėl – aerodromas, šuoliai, taip pat ir laurai. Apie 1983–1984 m. Vytautas dalyvauja klasikinio parašiutų sporto varžybose ir kartu su visa komanda tampa Pabaltijo čempionu. 1985 m. respublikinių parašiutinės daugiakovės varžybose jis užima II vietą.

    Savo aistringą pomėgį žmogus iškart po armijos ėmė sėkmingai derinti su praktine gyvenimo puse: iš pradžių pradėjo dirbti tuometiniame Kapsuko aviacijos techniniame sporto klube (ATSK) aviatechniku, po metų 3 metus dirbo vairuotoju, po to – įsidarbino policijoje, tais laikais – kelių milicijoje (VAI – valstybinėje autotransporto inspekcijoje) kelių inspektoriumi (12 metų ten išdirbo).

    Stojus nepriklausomybei, 1993 m. jis pakviečiamas dirbti kaip asmens sargybinis (neatsitiktinai: kaip minėta pradžioje, saugumo jausmas tiesiog dvelkia nuo jo) UAB „Alga“. Vėliau ima organizuoti bei vykdyti ne tik asmeninę, bet ir įmonių apsaugą, kol visa ši veikla išsirutulioja į atskirą įmonę – UAB „Algos saugos tarnyba“, kurios direktoriumi jis ir tampa. Darbą derina ne tik su šuoliais, bet ir su mokslais: baigia Lietuvos žemės ūkio universitetą, esantį Kaune, įgydamas inžinieriaus-hidrotechniko specialybę.

    Trauma nuo dangaus neatbaidė

    Apie 1995 metus šuolio su parašiutu metu Vytautas patyrė rimtą traumą (lūžo dubens kaulai), kuri bent 15 metų sustabdė šokinėjimą su parašiutu. Vis tik dangaus šauksmas nedavė ramybės, tad įsigijo motorizuotą parasparnį, su kuriuo priskraidęs apie 150 valandų.

    O prieš 8 metus vėl grįžo prie parašiutų. Atsargiai, įsitikindamas, kad naujos kartos parašiutai bus saugesni. Vienas šuolis, kitas – ir tarsi ilgos pertraukos nebuvę! „Kodėl trauma neatbaidė nuo šuolių? – sako Vytautas, – galėčiau pasakyti taip: žmogų, kuris ilgai vartoja narkotikus, labai yra sunku pagydyti, o mano narkotikas yra labai stiprus ir vadinamas vienu žodžiu – „aviacija“.

    2011-eji metai Vytautui ypatingi. Jis ryžtasi naujiems mokslams, kuriuos sėkmingai įveikęs tampa tandem‘o (dviviečio parašiuto) instruktoriumi. Licencijos gynimasis reikalauja šuolio, kuriame būsimas instruktorius turi pabūti „tandem“ keleivio kailyje. Vytauto tokia mintis – šuolio metu būti priklausomam nuo kito parašiutininko – visiškai nežavi, tačiau tai privaloma; visgi jis iš savo egzaminuotojo išsidera leidimą bent „medūzą“ (skleidimosi ratelį) ištraukti bei išskleisti parašiutą.

    „Tandem“ – didžioji savirealizacija

    Per kelerius metus Vytauto „įskaitoje“ jau susikaupė apie 400 šuolių vien su „tandem“, arbam, kaip paprastai vadina, – kengūra: parašiutininkas-instruktorius keleivį lyg kengūra vaiką prisitvirtina prie savęs, tad keleiviui – tik malonumas, daugiatonė įspūdžių gama, o visa atsakomybė – instruktoriui.

    Nors Marijampolės aeroklube yra ne vienas „tandem“ instruktorius, Vytautas pats nepajuto, jog būtent į šią sritį jis ėmė įsitraukti vis labiau, netgi paversdamas ją prioritetine. Per visą praėjusį šokinėjimo sezoną vos 5 kartus šokęs vienas, be keleivio. „Pojūtis – tarsi būtum plikas“, – apibūdina jis. Kodėl būtent „tandem“ taip parašiutininką „užkabino“? „Geros žmonių emocijos „veža“, – sako jis. – Kiekvienas žmogus – individualybė, bet turbūt kiekvienas svajoja apie skrydžio laisvę, nors ne visada tai gali pripažinti. 30 proc. keleivių, šokusių kartu su manimi, – tie, kurie atėjo palydėti šokantįjį, tačiau net negalvojo, kad patys gali išdrįsti tai išbandyti. Kai po laisvo kritimo išsiskleidžia parašiutas, visų reakcija panaši: „Aš tai padariau!“

    O kaip dėl baimės? „Normalu, kad bijai šuolio, – neslepia Vytautas, – tačiau kai tą baimę įveiki, laukia apdovanojimas: labai geras jausmas, pakylėjimas, jog įveikei save“. Parašiutininkas-instruktorius jau tapęs ir savotišku psichologu, lengvai atskiriančiu, kur kategoriškas atsisakymas nuo tokių patyrių, o kur – tik trumpalaikė emocijų sumaištis. Štai 18 m. mergaitė, šventusi gimtadienį, gavusi dovanų šuolį su instruktoriumi iš 3 km, jau prieš išeinant iš lėktuvo pareiškė, jog nešoks – bijo. „O ar galėtum pariesti kojas?“ – paklausęs jos Vytautas. Ši padariusi tai, kas prašyta, ir instruktorius ją išsinešė iš lėktuvo. „Mačiau, jog jos atsisakymas šokti – tik akimirkos siaubas, – vėliau sakys Vytautas, – taip pat supratau, jog neiššokusi ji save grauš (apačioje jos laukė artimieji, draugai su gėlėmis, sveikinimo tostais), tad įvertinęs situaciją ryžausi mažai apgaulei“. Apgaulė pasiteisino: mergina po šuolio švytėjo.

    Vytauto keleiviais buvę ir pramogų pasaulio atstovai, ryžęsi adrenalino dozei. Ypač įsiminė vieno šou dalyvė, žvarbią spalio dieną ryžusis šokti vilkėdama vien apatiniais…

    Ar buvę ore sudėtingų situacijų? Vytautas neslepia – ne viena. Vis tik instruktoriaus patirtis bei perduotas saugumo jausmas keleiviui atrodė kaip „dar daugiau ekstrymo“. Teko dukart atkabinti pagrindinį parašiutą (vieną kartą parašiutas skleidžiantis plyšo, kitą – dėl dėjimo klaidos deramai neišsiskleidė) ir leistis su išskleistu atsarginiu. Keleiviai sunkiai suvokė, kas įvyko, tad viską „nurašė“, kaip minėta, „ekstrymui“. O štai vienas drąsuolis netgi apsidžiaugė, kai adrenalinas pliūpsniais ėmė veržtis tiesiog iš oro: jau išsiskleidus parašiutui, netikėtai pakilo didžiulė vėtra. Vytautas, sukaupęs jėgas, parašiutą, į visas puses blaškomą lyg šapelį, kiek įmanoma tokioje situacijoje, vedė vien tik prie sėkmingo prižemėjimo – jau nesvarbu kur. O keleivis nesitvėrė džiaugsmu, manydamas, jog instruktorius taip stengiasi, kad šuolis būtų kuo įspūdingesnis…

    Visada, išsiskleidus parašiutui, Vytautas žmogų pakalbina (laisvame kritime susikalbėti dėl didžiulio greičio neįmanoma), taip pat jau pustrečių metų pats ir filmuoja šuolius. Su buvusiais „tandem“ keleiviais ryšys paprastai po šuolio nenutrūksta: bent 70 proc. šokusiųjų su Vytautu ryšius palaiko: jei ne „gyvai“, tai bent internetiniuose socialiniuose tinkluose.

    „Aš esu tavo kojos!“

    Vytauto galvoje jau seniai brendo projektas šuolius dovanoti neįgaliesiems, žmonėms, kuriems vienokios ar kitokios ligos gyvenimo aplinkybės neleidžia džiaugtis visiška judėjimo laisve: surinkti tokius žmones iš visos Lietuvos, juos reklamuoti, kad šuolis nieko jiems nekainuotų. „Žmogus turi negalią, bet gali šokti“, – įsitikinęs parašiutininkas-instruktorius.

    „Aš esu tavo kojos!“ – sakė Vytautas praėjusią vasarą po avarijos judėjimo laisvės netekusiam vaikinui, kuris savaitę prieš šuolį buvo šokančiojo palydoje. Vytautas tuomet, matydamas pavydų invalido vežimėlyje sėdinčio vaikino žvilgsnį, prie jo priėjo ir paklausė, ar šis norėtų šokti. Vaikinui tai buvo netikėta. Bet galimybė, jog ir jis, visiškai nejudinantis kojų, gali patirti skrydžio laisvę, po savaitės jį atvedė į Sasnavos aerodromą. Neįprastam šuoliui, kaip teigia Vytautas, ruoštasi buvo labai apgalvotai. Į lėktuvą jaunuolis nuvažiavo su vežimėliu, vidun jau jį įsikėlė instruktorius, čia ne tik prisegdamas diržais prie savęs, bet ir nejudančias jaunuolio kojas „priklijavęs“ prie savo kojų lipnia juosta. Tas šuolis Vytautą ypač sujaudino būtent dėl vaikino emocijų. Šviečiančios keleivio akys po šuolio buvo instruktoriui nepaprasta dovana.

    Parašiutais „serga“ ir žentas

    Parašiutizmas Vytautui – kaip antras gyvenimas. Saugos tarnybos direktorius (jo kabinete – ant sienos didelė kokybiška nuotrauka, vaizduojanti jį laisvo kritimo metu) neslepia: įtemptas darbas per savaitę labai išsekina, tad savaitgalio laukia kaip tikros šventės, mat tuomet lekia į aerodromą – „nusinulinti“: jei parašiutizmas – antrasis gyvenimas, tai aerodromas – antrieji namai. Prie geros Marijampolės aeroklubo auros Vytautas prisideda ne tik „tandem“ šuoliais, nuoširdumu, bet ir geru humoro jausmu. Štai kodėl jam netenka atostogauti vasaromis – visi savaitgaliai aerodrome, ištrūksta iš įprastos aplinkos tik žiemą – į kalnus paslidinėti.

    Per parašiutizmą į Gustaičių šeimą atėjo ir Tadas. Vaikinukas iš Vilniaus Sasnavos aerodrome atliko parašiutizmo pradžiamokslį vadinamuoju AFF. Krito jam į akį gražuolė parašiutininko Vytauto dukra Lina, vėliau tapusi jo žmona. Nors nei Vytauto žmona, nei sūnus, nei dukra parašiutizmui didelių simpatijų nerodo, šeimoje ši tema jau niekaip neišvengiama: juk žentas tokia pačia liga „serga“. Tiesa, Tadas Vytauto nei tėveliu, nei tėte nevadina: kreipiasi vardu ar net žargonu – „Vycka“. Ir tai normalu: jie pirmiausiai – oro broliai.

    * * *

    2015 m. šokinėjimo su parašiutu sezonas oficialiai jau baigtas, o į ateitį parašiutininkas-instruktorius jau žvelgia iš naujų šuolių perspektyvos, nes šiam žmogui dangus – gyvenimo būdas: daryti tai, kas yra labai malonu, nors ne visiems įmanoma ir nekasdieniška, bet tuo dalintis…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Vytauto Gustaičio asmeninio albumo nuotraukos.

    Vytautas Gustaitis. Prieš šuolį. Lipame į lėktuvą. Skrendame! Tuoj šoksime! Tuoj šoksime! Lėktuvas tolsta nuo mūsų. Laisvame kritime. Laisvame kritime. Dangus "veža"! Dangus "veža"! Dangus "veža"! Dangus "veža"! "Aš tavo kojos!" "Aš tavo kojos!" "Aš tavo kojos!" Šou dalyvė netgi žvarbų spalį šoko vilkėdama vien apatinius. Šou dalyvė netgi žvarbų spalį šoko vilkėdama vien apatinius. "Aš tai padariau!" Dangus "veža"! Vytautas Gustaitis su anūku. Vytautas Gustaitis su žentu Tadu. Vytautas Gustaitis - parasparnio pilotas. Dangus "veža"! Po šuolio. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Pageidavome vieno partnerio – gavome du

    0

     

    Marijampolėje lapkričio 6 dieną su pažintiniu vizitu viešėjo Estijos Respublikos Valgos miesto meras Kalevas Harkas (Kalev Härk) ir Latvijos Respublikos Valkos miesto meras Ventas Armandas Krauklis (Vents Armands Krauklis). Kartu su jais atvyko ir estų miesto savivaldybės Plėtros departamento patarėja Marika Post. Tai. Svečiai iš dviejų kaimyninių šalių miestų, kuriuos skiria tik mažas upelis, buvo supažindinti su Sūduvos sostinės istorija, architektūra, pramone ir kultūriniu bei sportiniu gyvenimu. Priėmime pas Savivaldybės vadovus kalbėta apie visų trijų savivaldybių oficialaus bendradarbiavimo galimybes.

    Balandžio mėnesį Marijampolėje apsilankiusio Estijos Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvoje Tomo Kuko (Toomas Kukk) Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys paprašė surasti bendradarbiavimo partnerį Estijoje. Šis pasiūlė Valgos miestą, o kartu užmegzti pažintį su lietuviais panoro ir latviškasis Valkos miestas. Iki tol šie miestai tarp būrio užsienio partnerių neturėjo ryšių su Lietuvos miestais. Abu merai tvirtino esantys laimingi suradę potencialų partnerį Lietuvoje.

    Pristatydamas abiejų miestų istoriją ir nūdieną Valkos miesto meras V. A. Krauklis sakė, kad istorinė teisybė yra tokia, jog daugelį metų tai buvo vienas miestas, kuriam kitų metų birželį sukaks 730 metų nuo vardo paminėjimo. Tik 1920 m., estų pusei pareikalavus, miestas buvo padalintas abiem valstybėms. Nepaisant to, kalbėjo latvių meras, abiejų pusių vadovai daug ką daro kartu – ekonomiškai tai yra vienas miestas. Administracinė sistema tarpusavyje kiek skiriasi, bet tai netrukdo gyventojams glaudžiai bendrauti. Estijos pusėje daugiau viešųjų paslaugų atlieka privačios kompanijos, Latvijos pusės administracinė sistema panašesnė į lietuvių. Tiesa, daugiau latvių keliauja dirbti pas estus. Abiejų miestų administracijos įgyvendina daug bendrų projektų. Naujajame ES finansavimo etape numatyta rekonstruoti visą centrą. Vyksta bendri kultūros, sporto renginiai. Kaip unikalų projektą latvis pristatė bendrą krepšinio komandą, kurioje pusė estų ir pusė latvių. Komanda žaidžia abiejų valstybių aukščiausiose lygose. „Bet treneris yra latvis“, – juokiasi Valkos meras, buvęs profesionalus muzikantas, asmeniškai pažįstantis latvių muzikos pasididžiavimą Raimondą Paulą, popdainininką Laurį Reinikį. Anot jo, sėkmingiausiai plėtoti ryšius sekasi kultūros, sporto, švietimo srityse, daug sunkiau išjudinti ekonominį bendradarbiavimą. Bet ir čia turi pasiūlymų – lietuviai galėtų įsteigti pas juos naudotų automobilių turgų. Marijampoliečius planuoja kviesti į tarptautinį dainos ir šokio festivalį, futbolo turnyrą, keistis moksleivių grupėmis. Jų krašte rengiami gausūs Livonijos turgūs, kuriuose labdaringai renkamos lėšos numatytam kilniam tikslui.

    Valgos miesto meras K. Harkas teigė savo darbe susiduriantis su pasienio miesto specifika, todėl jį domina Marijampolės bendradarbiavimo abipus sienos geroji patirtis. Estijos atstovas teiravosi, kaip lietuviai stengiasi apsaugoti savo šalies produkciją nuo įsivežtų. Valgoje yra įdomus karinis muziejus, kurį ypač pamėgę mokiniai. Kas antrus metus vyksta teatro festivalis. Miestas turi sceną po atviru dangumi, pasirodymus gali stebėti penki tūkstančiai žiūrovų. K. Harkui labai patiko Marijampolės miesto išplanavimas, projektų pagalba atlikti miesto rekonstrukcijos darbai. Po apsilankymo įmonėje „Mantinga“ svečias gyrė tendenciją, kad Marijampolėje verslą vysto vietiniai žmonės. „Nes jei įmonę turi suomis, jis būna tol, kol jam naudinga“, – sakė svečias.

    Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė ir administracijos direktorius Sigitas Valančius pristatė perspektyvinius Marijampolės plėtros planus, Laisvosios ekonominės zonos galimybes. Savo akimis delegacija galėjo pamatyti „Arvi“ futbolo areną, pereiti miesto parkus, apžiūrėti Kraštotyros muziejaus eksponatus, Mažosios bazilikos lobyną, užsukti į Kultūros centrą ir ten pasiklausyti sakralinės muzikos koncerto. Svečiams įteikti Marijampolės nuotraukų albumai. Susitikime nutarta žingsnis po žingsnio rengti oficialaus bendradarbiavimo dokumentus. Sutartį planuojama pasirašyti Valkos-Valgos miestų jubiliejiniame renginyje kitų metų birželį.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės ir Danguolės Micutienės nuotraukos.

    Susitikimo savivaldybėje akimirka. Su Marijampolės savivaldybės vadovais po susitikimo. Svečiai mėgaujasi MANTINGOS produkcija. Svečiai apžiūri miesto centrą. Kraštotyros muziejuje Kraštotyros muziejuje pirmame plane - V.A.Krauklis ir Marika Post. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Pirmą kartą Lietuvoje bus surengti visceralinės terapijos mokymo kursai

    3

     

    Lapkričio 28 d. Vilniuje prasidės savaitę truksiantys visceralinės terapijos mokymo kursai, kurių metu gydytojas iš Maskvos – Ušakov Aleksandr Jurjevič – per 68 akademines valandas lietuviams atskleis sparčiai pasaulyje populiarėjančios visceralinės terapijos – diagnostikos ir gydymo – pagrindus. Visceralinės terapijos esmė – rankomis per priekinę pilvo sienelę suaktyvinti kraujotaką, medžiagų apykaitą, atstatyti natūralią vidaus organų padėtį, pašalinti vidaus organų spazmus bei paskatinti organizme savireguliacijos procesus.

    Nors visceralinė terapija, kitaip vadinama chiropraktika, visame pasaulyje – Tailande, Filipinuose, Indijoje, Tibete, ir Rusijoje – žinoma jau labai seniai, Lietuvoje šiuo metu pagal šią gydymo metodiką konsultuoja ir dirba tik keli specialistai, baigę mokslus Maskvoje.

    „Naudojant šią metodiką, užtenka vos kelių seansų ir žmogaus negalavimai dingsta. Taip yra ne dėl mistinių priežasčių, bet dėl objektyvių dalykų. Dažniausiai medikai sako, kad jei yra rimtas sveikatos sutrikimas, tai jis visam gyvenimui ir teks vartoti skirtus vaistus. Visceralinės terapijos  filosofija tokia, kad nėra ligos, yra tik funkcinis organo sutrikimas, kurį galima pašalinti išmasažavus vidaus organus ir atstačius juose sutrikusią kraujo mikrocirkuliaciją bei išvalius organizmą nuo parazitų ir kirminų. Ši terapija itin veiksminga esant virškinamojo trakto problemoms, hipertoninei ligai, kepenų, kasos, inkstų sutrikimams, taip pat kraujotakos ar ginekologinėms ligoms bei migrenai“, – kalba Visceralinės terapijos specialistų asociacijos narė Birutė Kučinskienė. Anot jos, atstačius sutrikusią vidaus organų kraujotaką, vartojamų vaistų dozės sumažėja ir greičiau pasiekiamas gydymo rezultatas. Terapeutė pateikia gerosios praktikos pavyzdį – išmasažavus dešinį inkstą ir vietas aplink jį, įprastai dingsta „nuolatinio nuovargio sindromas“.

    Kursų organizatoriai sako, kad stebint žmogaus kūno refleksines zonas, – veidą, liežuvį, rankas, kojas – galima efektyviai diagnozuoti sveikatos sutrikimus. „Tarkime, itin dažnos odos problemos medikų sprendžiamos hormoniniais vaistais, kurie turi gausybę šalutinių poveikių. Yra žinoma, kad organizmas valo toksinus per odą. Kai organizmo intoksikacija yra labai didelė, sutrinka inkstų funkcija, jie „nesusitvarko“, todėl jiems organizmą valyti „padeda“ oda. Ant odos išmetami toksinai spuogų, įvairių bėrimų, poodinių riebalinių darinių, keratomų ir papilomų pavidalu. Visceralinis terapeutas neskiria vaistų, o pasiūlo šarminti organizmą, imasi atstatyti sutrikusią vidaus organų kraujo mikrocirkuliaciją juos masažuodamas“, – patirtimi dalijasi visceralinės terapijos mokymus Rusijoje baigęs Aloyzas Janulis.

    Visceralinės terapijos pradininkas – profesorius A. T. Ogulov – daug dėmesio skiria organizmo valymui. Parazitai ir pelėsiniai grybai (papilomos, keratomos), tūnantys žmoguje, įprastai sukelia daugybę ligų. Kaip vieną iš organizmo valymo priemonių, visceralinės terapijos specialistai naudoja ricinos aliejų, kuris padeda atsikratyti „blogybėmis“, susikaupusiomis žarnyne.

    Organų būklės tyrimai parodė, kad osteopatinėmis technikomis – stūmimu, vibracija, ištempimu ir kitomis – veikiamų organų funkcijos gerėja. Visceralinės terapijos specialistai būtent ir mokomi naudotis šiomis technikomis.  

    „Visceralinė terapija nėra stebuklas. Tai – būdas, kaip paprastomis, visiems prieinamomis priemonėmis padėti ne tik savo, bet ir kitų žmonių negaluojantiems organizmams „susitvarkyti“ ir padėti atstatyti sutrikusias funkcijas. Juk visos mūsų problemos yra susiję ir atsakymus galima rasti gilinantis į priežastis, o ne analizuojant pasekmes“, – įsitikinę visceralinės terapijos kursų Vilniuje rengėjai.

    Daugiau informacijos apie visceralinės terapijos kursus Vilniuje: Aloyzas Janulis, tel. +370 686 90050.

    Žydrė DARGUŽYTĖ

    Naujas Kelių policijos skyriaus viršininkas – Rolandas Gylys

    0

     

    2015 m. lapkričio 9 d. pareigas pradeda eiti naujas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kelių policijos skyriaus viršininkas Rolandas Gylys.

    Naujasis Kelių policijos skyriaus viršininkas 2002 m. baigė Lietuvos teisės universitetą ir įgijo teisės magistro kvalifikacijos laipsnį.

    Tarnybą vidaus reikalų sistemoje R. Gylys pradėjo 1997 m. (Marijampolės miesto ir rajono policijos komisariato  Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesnysis inspektorius). Vėliau ėjo šio skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas, o nuo 2002 iki 2006 m. buvo minėto skyriaus (vėliau poskyrio) viršininkas.

    2006 m. pareigūnas paskirtas Vilkaviškio rajono  PK viršininko pavaduotoju, o 2009 m. – Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio rajono PK viršininku. 2013 m. R. Gylys perkeltas į  Marijampolės apskr. VPK Valdymo organizavimo skyriaus viršininko pareigas.

    2015 m. lapkričio 9 d. R. Gylys į Kelių policijos skyriaus viršininko pareigas paskirtas po to, kai iš tarnybos išėjo ilgametis Kelių policijos skyriaus viršininkas Gedeminas Andriukaitis.

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Ar mirus partneriui galiu paveldėti jo turtą?

    0

     

    Klausimas:

    Su gyvenimo draugu 10 metų gyvenome jo bute nesusituokę, šią vasarą jis netikėtai mirė. Ar man priklauso dalis mirusio partnerio turto? Su žmona jis buvo išsiskyręs, turėjo pilnamečių vaikų.

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Deja, šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas negina kartu gyvenančių, tačiau nesusituokusių asmenų teisių. Neseniai Seime buvo atmestos Teisingumo ministerijos parengtos Civilinio kodekso pataisos, kuriomis buvo siekiama įteisinti vyro ir moters partnerystę bei apginti jų teises (tarp jų ir paveldėjimo teisę).

    Jūsų minimu atveju galioja bendros Civiliniame kodekse numatytos paveldėjimo taisyklės: paveldėjimas pagal testamentą arba paveldėjimas pagal įstatymą.

    Jei partneris buvo parašęs testamentą ir į jį įtraukė Jus, paveldėsite testamente nurodytą turtą. Informaciją, ar yra surašytas testamentas, galite gauti Centrinėje hipotekos įstaigoje, kuri tvarko Testamentų registrą.

    Paveldėjus turtą pagal testamentą, turėsite sumokėti paveldimo turto mokestį. Jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė nesiekia 150 tūkstančių eurų, tuomet reikia mokėti 5 proc. mokestį. Jeigu paveldimo turto vertė viršija šią sumą, tuomet mokamas 10 proc. pajamų mokestis.

    Paveldimo turto mokesčio įstatyme yra numatyti atvejai, kad nuo šiuo mokesčiu neapmokestinama vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas; vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas; paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršijanti 3 000 eurų. Savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti šį mokestį arba visai nuo jo atleisti.

    Jeigu testamento partneris nebuvo surašęs, tuomet nepaveldėsite jokio turto. Priklausomai nuo turto nuosavybės rūšies Civilinis kodeksas numato privalomąsias paveldėjimo dalis mirusiojo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Toliau išrikiuojama paveldėtojų eilė – vaikai, tėvai, šeimos nariai, kiti giminaičiai ir t.t. Partneriai į paveldėtojų sąrašą, deja, nėra įtraukti.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Aplinkosaugos vadovai susidomėjo cukraus pramone

    0

     

    Suvalkijos sostine vadinama Marijampolė tikrai turi kuo nustebinti į ją atvykstančius svečius. Nors miestas nėra labai didelis, tačiau jo gyventojai, kaip ir pati miesto istorija bei kultūra išties savita ir labai ypatinga. Tuo įsitikino ir Lietuvos regionų aplinkos apsaugos departamentų vadovai viešėję Marijampolėje ir netikėtai pakviesti apsilankyti seniausiame Lietuvoje cukraus fabrike.

    Garbinga aplinkosaugininkų delegacija kartu su aplinkos viceministru Algirdu Genevičiumi buvo pakviesti apsilankyti istoriniame Marijampolės cukraus fabrike UAB „Arvi cukrus“. Kadangi runkelių perdirbimo sezonas pačiame įkarštyje, atvykus į fabriką galima ne tik išgirsti, bet ir realiai pamatyti, kaip vyksta baltojo cukraus gamyba iš saldžiųjų šakniavaisų. Marijampolės RAAD direktorius Gintautas Česaitis pastebėjo, jog cukraus gamyba yra specifinė maisto pramonės šaka, tad nenuostabu, jog aplinkosaugos reikalavimai ir dėmesys šia veikla užsiimančioms įmonėms taip pat išskirtiniai. Svečius maloniai nustebino puikiai sutvarkyta fabriko teritorija, puoselėjami žalieji plotai, betonuotos autotransporto aikštelės, švarūs pėsčiųjų takai. Aplinkosaugos specialistų nuomone įmonėje pastebima pažanga organinių atliekų bei šalutinių cukraus gamybos produktų realizacijos srityse. Pozityviai įvertinta tai, kad įmonė tiek dėmesio skiria aplinkosaugai ir aplinkos puoselėjimui. „Nuolatinė diskusija su aplinkosaugos institucijomis, o ne bandymas nuslėpti pramonės eigoje atsirandančius aplinkosauginius iššūkius duoda teigiamą rezultatą“, – savo pastebėjimais dalinosi aplinkos viceministras A. Genevičius.

    Sunku net patikėti, kad autentiški XXa. 4-ajame dešimtmetyje statyti cukraus fabriko pastatai yra „gyvi“ ir juose šiandien vyksta baltojo cukraus gamyba lygiai taip pat, kaip ir prieš 84 metus. UAB „Arvi cukrus“ gamybos ir technikos direktoriaus Vido Piepolio teigimu, fabrikas nuolat renovuojamas, modernizuojami įrenginiai, automatizuojami gamybos procesai tačiau kultūros paveldu pripažinto senųjų pastatų komplekso autentiškumas yra išsaugojamas. „Cukraus fabrikas yra neatsiejama Marijampolės miesto dalis, kuri jau daugiau nei aštuonis dešimtmečius egzistuoja ir garsina miesto vardą. Ne veltui fabriko lankytojai dažnai jį pavadina gyvuoju cukraus istorijos muziejumi“, – teigė V.Piepolis.

    Giedrius ŠLEKYS

    aplinkos apsaugos inžinerijos projektų vadovas

    UAB „Arvi cukrus“

    Būk atsakingas – pasirūpink atliekomis tinkamai!

    1

     

    2015 m. lapkričio 24 d. Marijampolės savivaldybėje, įgyvendinant Aplinkos ministerijos nustatytus aplinkosauginius reikalavimus, organizuojama  gaminių atliekų surinkimo akcija, kurios metu iš gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų nemokamai bus surenkama:

    • Elektros ir elektroninės įrangos atliekos;
    • Nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekos;
    • Alyvų atliekos.

     Sumokant atliekų turėtojui bus surenkamos:

    • Vidaus degimo variklių tepalo, kuro ir oro filtrų atliekos;
    • Automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių atliekos;
    • Automobilinių ir pramoninių akumuliatorių atliekos;
    • Eksploatuoti netinkamos transporto priemonės.

     Taip pat gaminių atliekų surinkimo akcijos metu atliekas tvarkančiai įmonei galėsite išskirtinėmis sąlygomis perduoti ir kitas atliekas.

    Šiuo metu taip pat vyksta įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms skirtas projektas „Mes rūšiuojam“, prie kurio dar galite prisijungti, rūšiuoti atliekas, rinkti taškus ir keisti juos į įvairiausius prizus, keliones, ekskursijas! Informaciją  apie projektą „Mes rūšiuojam“, prizus, dalyvių registraciją rasite  www.mesrusiuojam.lt.

    Jeigu Jūsų įmonė, įstaiga ar organizacija bei Jūsų įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojai arba gyventojai turi aukščiau išvardintų atliekų prašome iki 2015 m. lapkričio 19 d. registruotis  e-paštu atliekos@atc.lt  arba telefonu 8 5 206 09 01.

    Norintys priduoti savo nebenaudojamą automobilį arba pateikti informaciją apie kiemuose be priežiūros paliktus nebenaudojamus automobilius ar nelegalius transporto priemonių ardytojus, turėtų rašyti e-paštu atliekos@gia.lt arba skambinti telefonu  8 600 900 30.

    Elektros ir elektroninėje įrangoje bei baterijose ir akumuliatoriuose esantys metalai, rūgštys ir kitos kenksmingos medžiagos kelia didelę grėsmę žmogaus sveikatai ir gamtai. Šių atliekų negalima maišyti su kitomis buitinėmis atliekomis. Jas reikia rūšiuoti, rinkti atskirai ir atiduoti atliekų tvarkytojui. Alyvų, oro, kuro, tepalo filtrų, amortizatorių atliekose esančios medžiagos taip pat kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Patekusios į vandenį, gruntą, atmosferą, jos užteršia pavojingomis, kenksmingomis ir toksiškomis medžiagomis. Kiekvienas alyvų, oro, kuro, tepalo filtrų, amortizatorių turėtojas rūšiuodamas atliekas ir jas atiduodamas atliekų tvarkytojams perdirbti ir pakartotinai panaudoti padeda saugoti aplinką ir tausoti gamtos išteklius. Naudojimui netinkamas, nevažiuojantis automobilis yra taršos šaltinis: iš jo į dirvožemį gali ištekėti aplinkai žalą darantys skysčiai (kuro, alyvos likučiai, įvairios rūgštys), išdaužyti automobilio stiklai ne tik teršia aplinką, bet ir gali sužeisti greta žaidžiančius vaikus. Plastikas, guma, alyva, padangos ar kitos automobilyje esančios medžiagos, pakliuvusios į aplinką, ilgai nesuyra, o netinkamai deginamos dar ir užteršia orą. Daugiau informacijos apie atliekų tvarkymą, atliekų rūšiavimą, atliekų surinkimo vietas, netinkamo atliekų tvarkymo žalą aplinkai bei žmonių sveikatai – www.gia.lt, www.eei.lt.

    Deividas Lynčas

    0

    „Kiekviename iš mūsų plyti sąmonės vandenynas – jis yra ir sprendimų vandenynas. Nerdami į tą vandenyną – į sąmonę – ją pabudinate. Panyri ne tam, kad rastum konkrečius sprendimus; panyri, kad pabudintum patį vandenyną. Tuomet intuicija plečiasi, randi tinkamus problemų sprendimus – lengviau pajunti, kada jie nėra visiškai tikslūs, ir žinai, kada atrodo teisingi. Šis sugebėjimas tobulėja, ir viskas, rodos, ima klotis sklandžiau.“

    Elnių miškas. II dalis

    22

     

    Kaip ir žadėjau, ankstesnės istorijos tęsinys. Jau ne taip ir mažai laiko praėjo, bet fotoaparato užfiksuotos akimirkos atmintyje be vargo atgaivina beveik dviejų mėnesių senumo įvykius.

    Taigi po pietų vėl sėdame į automobilį ir riedame miško keliukais. Pats vidurdienis, žvėrys turėtų būti neaktyvūs, lindėti tankmėje, tačiau gamta nenuspėjama. Nors grybų beveik nėra, tačiau grybautojų entuziazmo tai nei kiek nesumažina. Miško keliukų pakraščiuose pilna automobilių, traškindami krūmų šakas ir barškindami tuščius arba beveik tuščius kibirus, pavieniui ir poromis besiblaškantys grybautojai vis nepraranda vilties. Ne grybauja, nes grybų nėra, o ieško grybų… Nėra miške ramybės.

    Stoviniuojame prie kiekvienos proskynos, dairomės žvėrių buvimo ženklų. Eilinėje sankryžoje – neeilinė sėkmė: nelabai toli pamatome besiganančią elnio patelę. Stebime. Po kelių minučių prie jos prisijungia jauniklis, žolę skabo jau dviese. Kiek priartėja, nusuka į mišką. Kartais atviroje vietoje trumpam pasirodo, vėl pasitraukia. Niekur neskubame, tad sėdime automobilyje ir laukiame. Sėkmė šypsosi toliau – iš miško išeina Elnias. Ne šiaip sau elnias, o gražus, išdidus ir nuostabia ragų karūna pasipuošęs Elnias. Ilgas minutes stebi mus, o mes jį. Po to pasisuka šonu ir stovi toliau. Kolegos nervai neišlaiko – tyliai pavėręs dureles slenka iš automobilio ir bando prisėlinti kuo arčiau, tačiau Elnias nelaukia, lėtai kerta atvirą vietą ir dingsta už medžių. Praeina jaunas ylaragis elniukas, į proskyną sugrįžta elnė su elniuku. Aš sėdėdamas automobilyje iš šalies fotografuoju tai elnius, tai kolegą, tai visus kartu, o pažiūrėjęs į priekį pamatau kitą liniją kertantį jauną elnią. Fotografuoju tiesiog per priekinį stiklą, ne kokybė tuo metu rūpi… Jaunuolis dingsta. Išslystu iš automobilio ir aš. Nusėlinu į priešais esančią liniją ir… vietoje sugrįžtančio jaunuolio už kelių dešimčių metrų prieš mane praeina gana nemažas elnių patelių su jaunikliais būrelis. Fotografuoju tiesiai prieš saulę, autofokusas atkakliai kabinasi už retų tarp manęs ir elnių esančių smilgų. Po poros minučių paskui jas ateina ir jaunuolis, tačiau greitai apsisuka, paeina linija tolyn nuo manęs ir lenda atgal į mišką.

    Grįžtame į automobilį, pasitariame dėl tolimesnių dienos ir vakaro planų. Iki vakaro sutikti žvėrių galimybės labai artimos nuliui. Paklausia – kiek galėsi ištykoti vienoje vietoje? Kiek ilgiausiai esi laukęs? Dabar pusė trijų, ar išbūsi tykodamas iki sutemų? Na, laukimas man ne naujiena, kaip nors išbūsiu… Nuveža į vietą, paaiškina kur eiti, ko tikėtis ir palieka iki sutemų. Keliauju į pasiūlytą kirtavietę, įsitaisau. Netoliese, gal už puskilometrio, girdžiu retkarčiais subaubiantį elnią. Pirmą kartą baubiant išgirdau prasėdėjęs apie dvi valandas, o po to per valandą dar po 2–3 kartus… Ir viskas. Jokio judesio. Įpusėjus trečiai valandai iš garsų supratau, kad „mano“ baublys prisišaukė varžovą. Pasivaikė, patriukšmavo. Taip man ir nepasirodę išsiskyrė… Nuobodulį kiek praskaidrino kelis kartus netoliese nutūpusi liepsnelė, virš manęs praskridęs jaunas jūrinis erelis. Pradėjus temti, kuo tyliau nusėlinau į palaukę. Tuščia, tylu.

    Girdėjau, kaip iš miško pusės kažkoks žvėrelis atėjo netoli manęs, pastovėjo ir apsisukęs nutolo. Gal mane pajuto, gal šiaip kas… Vis labiau temo. Kai jau beveik nieko nemačiau, pastebėjau judesį tolimoje pamiškėje. Ir jau pažįstamas baubimas… Nemoku nupasakoti, koks jausmas, kai po tokio ilgo laukimo pamatai tokį gražuolį, ir jis vis artėja. Mano FB paskyroje yra filmukas iš šio susitikimo. Filmavau, nes nufotografuoti tokioje prieblandoje judantį gyvūną – jokių šansų… Padariau keletą kadrų, bet jie tik prisiminimui tetinka. O nufilmuotu vaizdu vis pasidžiaugiu kas kiek laiko. Elnias priėjo gana arti. Mane pajuto, nes pasitikėdamas tamsa neatsargiai sujudėjau. O gal ir kvapas išdavė, čia jau tik elnias žino, kaip ten buvo. Stabtelėjo, pašoko, lanku aplenkė kažką, kas buvo kiek šone nuo manęs, ir nubaubė tolyn… Kitoje pusėje dar nufotografavau dvi elnes želmenyse. Sutemo visiškai. Gavau žinutę į telefoną – laikas kilti ir keliauti link kelio, manęs jau atvažiuoja… Miške jau visiškai tamsu, kirtavietėje, kur praleidau popietę, vos matau kur takas veda. Kai prieinu tą vietą, kur prasėdėjau visą popietę, tamsoje pabaidau visą būrį kažko. Būtent kažko, nes tamsoje net neįsivaizduoju, ar ten buvo elniai, ar danieliai.

    Po vakarienės – miegas, po miego – naujas rytas. Vėl atveža į jau pamažu pažįstamu tampantį miško kampą, slepiamas tamsos stengiuosi kuo tyliau nusigauti į vakar vakare pasirinktą vietą. Iki saulėtekio dar beveik valanda, nieko nematyti, negirdėti. Pamažu pradeda švisti. Laukas prieš mane, pasirodo, pilnas gyvūnų. Ganosi elniai, bent dvi šernų šeimynos. Žvėrys toli, laukiu – gal prieis kas nors arčiau? Ir šviesos, šviesos… Pirmi link manęs pasuka šernai. Iš pradžių juda lėtai, bet kuo arčiau miško – tuo greičiau. Paskutinį šimtą metrų įveikia lyg sprinteriai, visu greičiu įsirėžia į pamiškės žoles ir nutraška per kirtavietę. Laukiu. Ir sulaukiu… Kažkas žvėris pabaido, ir jie visi draugiškai nuskuodžia į mišką. Gal ankstyvas ūkininkas, gal kitas gamtos fotografas, gal medžiotojas – nebesvarbu. Prašvito. Vienam palaukėje nuobodu, tad keliauju į mišką. Žinau, kad Elnių miške man beliko kelios valandos. Išgirstu baubimą. Ech, kad taip nors akies krašteliu pamatyčiau… Sėlinu per mišką, saugausi sausų šakelių, o krūmai taip ir taikosi įsipinti į maskuotę. Prieinu krūmokšniais ir jaunais medeliais atželiančią kirtavietę, baubimas artėja. Per krūmus nieko nematyti, tad pasilipu ant vėjo išversto medžio ir toliau einu jo kamienu. Dar keletas metrų, ir pamatau Jį. Medžiotojai gal vertintų ragų šakų skaičių, šakotumą, masyvumą, dar kažką – gi aš tiesiog grožėjausi. Iškart už Elnio stovėjo tarp rudeninių lapų vos įžiūrima patelė. Gal ir daugiau jų buvo, bet per šakas nesimatė. Elnias vis baubė, visam miškui skelbdamas koks jis sveikas ir stiprus. Iš jaudulio drebančiomis rankomis bandžiau fotografuoti. Tai ne taip jau paprasta balansuojant ant medžio stiebo. Tada dar nežinojau, kad kelionės išvakarėse nusipirktu brangiu objektyvu dėl jo gedimo kokybiškos nuotraukos padaryti neįmanoma… Kai elnias su visa savo svita pasitraukė, sėdėjau ant to išversto beržo ir fotoaparato ekranėlyje grožėjausi sustabdytais vaizdais. O miške aidėjo vis tolstantis elnio baubimas…

    Atsikvėpęs patraukiau link kitos man žinomos kirtavietės, o ją priėjęs tolimiausiame gale pamačiau elnią su visu jo globojamu haremu. Man artėjant, visi pasitraukė į mišką, tik viena patelė vis uodė orą ir ausimis gaudė keistus žalio kupsto skleidžiamus garsus. Galiausiai pasitraukė ir ji.

    Man irgi buvo metas. Atsisveikinau su savo globėju, padėkojau už patį nuostabiausią savaitgalį, kokį tik galima įsivaizduoti. Gavau tokią dovaną, kurios nenupirksi – galima daug apie tai skaityti, galima begalę filmų peržiūrėti, tačiau niekas neatstos tų akimirkų, kai stebint miško karalių gyvenimą pavyksta bent akies krašteliu gyvai pamatyti didžiausią rudeninį gamtos spektaklį – elnių vestuves.

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.

    Elnė su jaunikliu. Raguotis. Atrodo kad elniai Romualdo visiškai nebijo.  Per priekinį automobilio stiklą fotografuotas jaunas elnias. Į proskyną išeina pirmosios elnės. Štai ir visas jų būrys. Neapsisprendžiantis kur pasukti jaunuolis. Liepsnelė. Jaunas jūrinis erelis. Elnias vakaro sutemose. Besiganančios elnės. Ražienoje besimaitinantys šernai. Su patelėmis kartu ganosi ir jauni elnių patinai. Pabaidyti visi sprunka į miško prieglobstį. Baubiantis elnias. Prieš pradingstant miške. Tolumoje – elnias su savo haremu. Pati smalsiausia. Belaukiant kirtavietėje mane aplankė riešutinė. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Valgos ir Valkos savivaldybių vadovų vizitas Marijampolėje

    0

     

    Lapkričio 6 d. Marijampolėje lankėsi Latvijos Respublikos Valkos miesto meras Armands Kraauklis ir Estijos Respublikos Valgos miesto meras Kalev Hark. Vizito tikslas – susipažinti su savivaldybe ir aptarti galimas bendradarbiavimo sritis ir tikslingumą bei sutarties pasirašymo galimybes.

    Broliškų šalių Valgos ir Valkos miesto merai savivaldybėje susitiko su savivaldybės vadovais ir specialistais, aplankė Kraštotyros muziejų ir Kultūros centrą, UAB „Mantinga“, „Arvi“ futbolo areną ir stadioną, apžiūrėjo Poezijos ir Vytauto parkus.

    Valga ir Valka – tai dviejų kaimyninių šalių – Estijos ir Latvijos – miestai, kuriuos skiria tik mažas upelis.  Teigiama, kad Valkos ir Valgos miestai yra taip susiglaudę, kad jei nepamatytum iškeltų abiejų respublikų vėliavų ir nedidelio buvusio muitinės pastato, nė nesuprastum, kad pasigrožėjęs mažu, srauniu upeliu jau esi kitoje respublikoje.

    Tai pirmas Valgos ir Valkos merų vizitas Marijampolėje. Vasarą Marijampolės savivaldybės vadovai jau lankėsi šiuose miestuose. Planuojama ateityje su šiais miestais pasirašyti bendradarbiavimo sutartis.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Stabdo policija. Stoti ar bėgti? (Į pagarbą policijai – tik nelaimių ir tragedijų keliu?)

    1

     

    Sakoma, kad protingas yra tas, kuris mokosi iš kitų klaidų – jų nekartoja. Pagal šį posakį išeitų, jog gyvenime yra labai daug kvailių, nes šie iš nieko nepasimoko – nori viską išbandyti savo kailiu. Tokios mintys sukasi apie asmenis, įvairiose situacijose vis rizikuojančius sprukti nuo policijos, nors yra puikiai žinoma, kad pareigūnų pastangos bėgliams sulaikyti yra jų tarnybos kasdienybė, kartais atnešanti ir žūtį.

    Amžina kova, pavojai

    Taip, net ir tragedijų per bėglių gaudynes vis dažniau neišvengiama, nes kasdien su įžūliais nepaklusniaisiais susiduriantys policijos ir pasienio pareigūnai yra gavę „palaiminimą“ bet kokia kaina kovoti su tvarkos pažeidėjais. Juk šalies policijos ir pasienio vadovai kaskart po dramatiškai pasibaigusių gaudynių vis viešai praneša, jog tarnybinis ginklas ir didžiulis tarnybinio automobilio greitis vaikantis sprukusiuosius – tai neatsiejama pareigūnų kasdienės tarnybos dalis, jiems patiems kartais rizikuojant ir savo gyvybe.

    Amžinos gaudynės ir lenktynės, amžinas karas ir kova su nusikalsti linkusiais asmenimis, amžini pavojai – taip tarnybos policijoje ir pasienyje kasdienybę glaustai yra apibūdinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Renatas Požėla, prieš tai daugybę metų buvęs vienas iš Lietuvos policijos vadovų.  

    Būtent pasienio rajonuose, per kuriuos iš užsienio šalių į Lietuvą parvairuojami pavogti automobiliai, ten pat įsigytos kontrabandinės prekės ir kita, kitaip tariant – prie šalies vartų, kurie būtini blogiukams parsigabenti savo lobius, ir yra užfiksuojama daugiausia pareigūnų gaudynių lekiant paskui tvarkos laužytojus, nusikaltėlius ir jų pagalbininkus. Antraip, jeigu žmogus nieko blogo nepadaręs – turi savo ir automobilio tvarkingus dokumentus, vairuoja blaivus, neveža to, kas draudžiama, ir panašiai, jis visada paklus ištiestai policininko lazdelei, raginančiai sustoti.

    Sprukdamas žuvo

    Tai, suprantama, geriausiai žino patys pareigūnai, todėl ir vejasi bėglius, nepaklususius reikalavimui sustoti ir tik padidinusius sparčiai tolstančios mašinos greitį, nes įtaria, kad žaibiškai sprukta ne dėl noro tik paprasčiausiai palenktyniauti.

    5Toks įvykis neseniai buvo Pakruojo rajone. Policininkai, vėlų vakarą gavę pranešimą apie avariją Mažeikonių kaimo pakelėje, nuskubėjo į įvykio vietą. Ten rado tik apvirtusį automobilį, o žmonių nebebuvo. Tuomet pareigūnai, išsiaiškinę, kas yra mašinos savininkas, nuvyko ieškoti jo, o vėliau vėl grįžo į avarijos vietą. Kaip tik tuo metu prie nelaimę patyrusio automobilio stovėjo kitas automobilis – „Toyota Corolla“ įjungtomis avarinėmis šviesomis, o išlipęs žmogus atidžiai apžiūrinėjo nelaimėlę mašiną. Tačiau vyras, vos pastebėjęs policijos automobilį, šoko į tojotą ir skubiai leidosi pirmyn. Pareigūnams tai pasirodė įtartina, tad jie leidosi paskui.

    Netrukus policininkai pastebėjo, kad bėglys staiga pasuko į laukus ir vairuotojas išjungė tojotos švesas bei paskendo tamsoje. Pareigūnai suprato pametę bėglį iš savo akiračio, tačiau tuoj pat aptiko bėglio vėžes ir ėmė sekti jomis.

    Taip privažiuota iki kaimyninio Telišionių kaimo ir tuoj pat pastebėta griovyje apvirtusi ta pati tojota latviškais numeriais. Nesuabejota, kad šio bėglių automobilio nelaimę prišaukė netvarkingas ir nesaugus vairavimas.

    Tuoj tapo aišku, kad tojota važiavęs vienas vyras (23 m.) sunkiai susižalojęs, o kitas (49 m.) –  žuvęs. Abu – Pakruojo krašto gyventojai. Tokia buvo šių vyrų siekio išvengti akistatos su policija kaina.

    Pareigūnai netrukus suprato, kodėl automobiliu lėkta nuo jų. Ogi žuvusysis – gerai žinomas vietos policijoje, nes buvo 9 kartus teistas už reketą, vagystę, plėšimą, narkotikus, kitus nusikaltimus. O pas žuvusįjį buvo aliuminio folijos paketas su marihuana („žole“). Iškart įtarta, kad vyrai, pasirinkę bėglių kelią, galėję būti apsvaigę nuo alkoholio ar kvaišalų. Tai bus atsakyta vėliau. Vadinasi, ne be reikalo važiuota paskui juos, nes skubėdami ir lėkdami tamsoje jie nešė mirtį. Taip jau išėjo, kad mirtį prišaukė sau.

    Pasieniečio nušautas

    Sunku pasakyti, ar minėti pakruojiškiai buvo girdėję, kad rugpjūčio pabaigoje lygiai taip pat automobiliu nuo pasieniečių Druskininkų krašte, netoli sienos su Baltarusija, paryčiais spruko pareigūnams nestoję du automobiliai ir jie buvo raginami stoti šūviais iš tarnybinio ginklo. Vienas pasieniečio paleistas šūvis nelygiame kelyje pataikė ne į automobilį „Peugeot 607“, o į jo keleivį. Šis, alytiškis E. B. (18 m.), netrukus mirė nuo sužalojimo. Šiurpus įvykis dar tebetiriamas. Pasieniečiai jau nuo pirmų minučių tikino, kad automobiliu „Peugeot“ vyko ekipažas, turėjęs apsaugoti, pridengti kitą tuo pat metu sprukusį automobilį, kuriuo važiavo kontrabandinių cigarečių gabentojai. Netrukus šioje mašinoje išties buvo rastas tokių cigarečių krovinys. O žmonės jau buvo spėję pabėgti (vėliau sulaikyti). Tai tik patvirtina, kad bėglius buvo verta vytis, nes jie – įstatymų pažeidėjai, ryžęsi nusikaltimui.

    Vertindama šį skandalingą įvykį, visuomenė tuoj pasidalijo į skirtingas stovyklas. Vieni – už tai, kad pareigūnai padarė gerai, jog stabdė bėglius šūviais, nes tai yra leidžiama tvarkos sergėtojams, o  kiti – kad labai blogai, nes mūsų pareigūnai esą nėra profesionaliai pasirengę šaudyti taip, kad nesužalotų žmogaus. Bet juk ir kitose pasaulio šalyse, net ir tose, kurias daugelis lietuvių laiko pavyzdinės tvarkos šalimis, vis pasitaiko tokių atvejų, kad pareigūnai tarnyboje nušauna ar sužaloja sulaikomą pilietį. Tad ir Lietuva nėra išimtis.

    Ministro priesakai

    Po tragedijos Druskininkų krašte šalies vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis viešai užstojo pareigūnus, tarnyboje siekiančius bet kokia kaina sulaikyti nusikaltėlius ar įtariamuosius. Ministras aiškino, kad pareigūnams skubiai veikti ir iki galo viską pabaigti pavyzdingai, kai tokiose „lenktynėse“ situacija kaitaliojasi kas sekundę ir klostosi dramatiškai, kai sprunkantys bėgliai kelia pavojų aplinkiniams ir sau, ir patiems pareigūnams, yra itin sudėtinga. S. Skvernelis kreipėsi tada į visus savo pavaldinius sakydamas: „Nesiklaupkite, kovokite ir nebijokite. Tai, kas įvyko, yra nuolatinio realaus karo mūsų šalies pasienyje, karo, kuriame kariaujame tam, kad mūsų žmonės būtų saugūs, kad apsaugotume valstybės ekonominius interesus, rezultatas. Jūs kariaujate kasdien. Daugelis – netausodami sveikatos, rizikuodami, kai kiti ,,įsisavina” protu nesuvokiamas eurų sumas. Bet valstybės žmonių ekonominiams interesams ginti, kasdieniam saugumui užtikrinti pareigūnas paliekamas tik kaip gyvasis skydas, o ištikus bėdai neretai skubama jį pasmerkti. (…) Neabejokite – dauguma Lietuvos žmonių remia sąžiningai savo pareigas vykdančius pareigūnus.“

    Anot S. Skvernelio, toliau pareigūnams galima elgtis dvejopai: „būti parklupdytiems ant kelių, abejingiems, nematyti daromų nusikaltimų ir ramiai imituoti darbą“ arba „išlikti pareigūnais, stengtis sąžiningai atlikti savo pareigas. Nesiklaupti ant kelių prieš kriminalinį pasaulį, kovoti, nepasiduoti, nebijoti!“

    Ministras siūlo pareigūnams eiti tik antruoju keliu: „Niekada nesiklaupkite prieš neteisybę, smurtą, spaudimą, baimę. Niekada neatsukite nusikaltėliui nugaros. Duodami priesaiką Lietuvai, jūs ištarėte ne tuščius žodžius, o prisiekėte Lietuvai ir jos žmonėms“.

    Pavojai – kasdienybė

    Deja, ir po tokių ministro priesakų, „užkūrusių“ pareigūnus aktyviai ir drąsiai veikti, rizikuojančių bėglių vis tiek netrūksta, o nusikalstamas gyvenimas virte verda, tad ir pavojais pulsuojančių situacijų apstu.

    Štai – vien pastarosiomis dienomis: Šalčininkų rajone nuo pasieniečių spruko kontrabandininkai, pakeliui pametę apie 4000 kontrabandinių cigarečių pakelių (9500 eurų vertės); Tauragės krašte bėglys (20 m.) naktį tikrino policininkų kovinį pasirengimą, sprukdamas nuo jų, kaip netrukus paaiškėjo, ką tik pavogtu automobiliu ir vairuodamas girtas; Kalvarijos apylinkėse pareigūnai vaikėsi du bėglius, važiavusius Vokietijoje pavogtais automobiliais, ir netrukus vieną rado netoliese jau patyrusį avariją; taip pat Kalvarijos krašte pasieniečiai vijosi jiems nestojusį įtartiną automobilį, irgi pavogtą Vokietijoje, ir sulaikė jį tik po 17 kilometrų vykusių gaudynių, kai visą tą kelią skuosdamas bėglys buvo lyg skrendanti bomba galėtiems sutikti kitiems automobiliams ar žmonėms. O Lazdijų rajone automobiliu vakare sprukęs vyras, stabdomas ir šūviais iš tarnybinių ginklų, savo mašina kliudė vieną pareigūną ir užgavo jam koją, tuomet sustojo miške ir pabėgo; jo automobilyje pareigūnai rado raugo naminei degtinei, o miško tankmėje – ir veikiantį patį naminukės fabrikėlį…

    Apmaudžiausia, kai bėgliais kartais tampa ir patys pareigūnai, kurių pareiga – tramdyti kitus. Taip neseniai nutiko Druskininkų krašte, ties Švendubrės kaimu. Čia nuo patruliavusių pareigūnų spruko, kaip netrukus paaiškėjo, keturi Druskininkų pasienio užkardos pareigūnai, važiavę tarnybiniu VSAT automobiliu. Juos teko vytis. Paaiškėjo, kad dviveidžiai pasieniečiai trijose kuprinėse vakare nelegaliai gabeno kontrabandinius rūkalus. Po savaitės tie visi 4 bėgliai (35–46 m.) buvo atleisti iš tarnybos pasienyje už pareigūno vardo pažeminimą, o Druskininkų teismas jiems paskyrė administracines baudas po 1450 eurų dėl akcizais apmokestinamų prekių laikymo bei gabenimo pažeidžiant nustatytą tvarką.

    Po policijos mašina

    Dar vienas įvykis, kurio atomazga po pažeidėjo lenktynių su policija – gana liūdna, neseniai įvyko netoli Elektrėnų, greta Panerių kaimo (Vievio sen.), ties keliu Vievis–Maišiagala. Čia patruliavę pareigūnai, dienos metu pastebėję važiuojantį motociklą be valstybinių numerių, instinktyviai pasuko įkandin jo – šalutiniu miško keliu. Motociklininkas nepaisė pareigūnų teisėtų reikalavimų sustoti – lėkė tolyn. Netrukus jis, matyt, sutrikęs, kad pareigūnų tarnybinis visureigis jau kone lipa jam ant kulnų, skubėdamas nesuvaldė motociklo ir parvirto. Motociklas trenkėsi į prie jo priartėjusio visureigio priekį, o motociklininkas (18 m.) atsidūrė po pačiu visureigiu. Kai iš sustabdytos mašinos iššoko ja važiavę du policininkai, motociklininkas vaitojo, rėkė ir prašė kuo greičiau jį ištraukti.

    Visureigį vairavo blaivus ir uniformuotas Elektrėnų policijos Patrulių būrio vadas S. G. (36 m.). Jis netrukus sulaukė liudytojais tapusių žmonių priekaištų, kad neskubėjo traukti vaikino iš po visureigio ratų ar pakelti tarnybinio automobilio. Tačiau policininkai aiškino, kad tokiu atveju gelbėti motociklininką gali tik ugniagesiai gelbėtojai ir medikai, idant ištrauktų jį saugiai ir nesužalotų dar labiau, nepražudytų.

    Taip ir buvo – vaikiną iš po mašinos išlaisvino greitai atvykę profesionalūs gelbėtojai. Jis dėl patirtų kaulų lūžių ir kitų sužalojimų, nepavojingų gyvybei, buvo nugabentas į ligoninę.

    Paaiškėjo, dėl ko motociklininkas bandė sprukti – ogi jis, anot pareigūnų, buvo neblaivus.

    Bėglys turi džiaugtis

    Šis įvykis iškart sulaukė daugybės piliečių neigiamų vertinimų dėl neva negailestingų ir kelių eismo taisykles esą pažeidusių (važiuodami paskui motociklininką, nesilaikė saugaus atstumo) policininkų. Tuomet Policijos departamentas išplatino visuomenei vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotos ir minėtos gaudynės, ir motociklininko prašymai jį ištraukti, ir vaikino gelbėjimo operacija. Be to, medikai oficialiai pakomentavo, kad tokiais atvejais iš po automobilio traukti nukentėjusiuosius turi teisę tik tam gerai pasirengę ugniagesiai gelbėtojai ir medikai. Vadinasi, policininkai, po kurių visureigiu gulėjo motociklininkas, elgėsi deramai – skubiai iškvietė gelbėtojus, kalbino vaikiną, jį stebėjo.

    Galima tik pridurti, kad bėglys motociklininkas turėtų džiaugtis, jog liko gyvas tokioje pavojingoje situacijoje ir kad policininkai nebandė stabdyti jo šūviais, nes tada bėglys galėjęs ir šautinių sužalojimų ar net mirtinos tragedijos nebeišvengti.

    O dažnus ir gausius kritinius policijos veiklos vertinimus, kuriais policija tuoj pat, net neįsigilinus į situaciją, apiberiama po kiekvieno garsesnio incidento, vidaus reikalų ministras linkęs paaiškinti tuo, kad mūsų visuomenėje vis dar yra labai daug agresyvumo ir „sveiko proto deficitas“.

    „Mūsų savaitė“ dar priduria, kad visuomenėje yra labai daug piliečių, jau iš anksto nusiteikusių prieš policiją, todėl Lietuvoje kasdien užfiksuojama net po keletą įvykių, kai pažeidėjų agresyviai priešintasi policijos pareigūnams, šie vis apdraskomi, apdaužomi, plėšomos jų uniformos… Todėl absurdas, tačiau gali būti, kad pagarba policijai ilgainiui didės ir tokių nelaimių, tragedijų, kokios čia buvo paminėtos, keliu. 

    Tik faktai:

    Vidaus reikalų ministerija neseniai parengė teisės aktų pataisas, kurios gerokai aiškiau bei konkrečiau nustato, kada pareigūnai tarnyboje turi teisę naudoti prievartą ir šaunamąjį ginklą.

    Pagal tas pataisas, fizinė prievarta ir specialiosios priemonės pareigūnų turėtų būti naudojamos tik tada, kai psichinė prievarta buvo arba neveiksminga, arba negalima.

    Įvairiose užsienio šalyse situacijos, kai pareigūnų gaudomas pažeidėjas ar nusikaltėlis, vertinamos skirtingai: ispanai ir britai teigia, kad jokios aplinkybės nepateisina įtariamojo mirties – geriau tegul jis pabėga ir bus sulaikytas vėliau, o vokiečiai yra kategoriški, kad tokį pilietį būtina sulaikyti šaunamuoju ginklu, bet štai Norvegijoje pareigūnui draudžiama turėti ginklą ir t.t.

    KOMENTARAI

    3Saulius SKVERNELIS, Lietuvos vidaus reikalų ministras:

    Piliečiai privalo paklusti pareigūnų reikalavimams – stabdomi turi nebėgti. O kas pasirenka bėglio kelią, tas rizikuoja būti sužalotas. Nebūtų priežasties (įstatymų pažeidinėjimo) – nebūtų ir liūdnų pasekmių.

     

     

    2Linas PERNAVAS, Lietuvos policijos generalinis komisaras:

    Vienaip galima vertinti grėsmingas situacijas iš šalies, kai jos jau yra įvykusios, ir visai kitaip, kai viskas dar tik vyksta, kai konkrečioje situacijoje pareigūnams reikia veikti žaibiškai, skubėti, užkirsti kelią pažeidimams.

     

     

    1Vladimiras BANEL, Lietuvos nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas:

    Gerai, kad nufilmuota bėglio gaudymo medžiaga parodyta visuomenei – tai yra gera pamoka kitiems tokiems bėgliams. O policija turi teisę išnaudoti visas priemones tokiose situacijose. Ir turi gebėti valdyti rizikas.

     

     

     

    Irena ZUBRICKIENĖ

    Redakcijos ir policijos archyvo nuotraukos.

    Bėglio gaudynės gali bagtis ir taip. Bėglio gaudynės gali bagtis ir taip. Lenktynėse su policininkais bėgliai dažniausiai pralaimi. Neretai, gaudydami bėglius, pareigūnai naudoja vadinamąjį ežį, kurio spyglių vengia automobiliais sprunkantys bėgliai. Gaudyti nepaklusnius ir sprunkančius piliečius – policijos ir pasienio pareigūnų kasdienybė. Šis automobilis „Lexus“, pavogtas Vokietijoje, pasieniečių buvo pastebėtas Kalvarijos krašte ir skuodė nuo persekiotojų, kol už keliolikos kilometrų patyrė avariją – laimei, bėglys vairuotojas nežuvo. 

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Pavojinga liga, pasiglemžianti vis daugiau baltaodžių žmonių gyvybių

    1

     

    Pigmentinių dėmių rastumėme, ko gero, kiekvieno baltaodžio žmogaus odoje – jos toks pat natūralus reiškinys, kaip ir įdegimas saulėje. Tiesa, šis darinys gali virsti tiksinčia bomba – onkologų skaičiavimais, kasmet Lietuvoje nustatoma apie 1800 naujų odos vėžio atvejų. Šį rudenį viltis atsirado sergantiems pavojingiausia šios ligos forma – melanoma, nes sertifikuoti ir pradėti kompensuoti vaistai vėlyvajai šios ligos stadijai gydyti.

    „Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad melanoma – tai ne tik atviruose odos plotuose atsirandantis ir plintantis piktybinis procesas. Ji gali atsirasti ir vystytis tose kūno vietose, kurių neveikia saulė: nosies ertmėje, ryklėje, akių tinklainėje, skrandyje, žarnyne. Kaip ir visos onkologinės ligos, melanoma yra viso organizmo susirgimas, kurio pagrindine priežastimi laikomi ultravioletiniai saulės spinduliai, taip pat didelis kiekis apgamų bei paveldimumas“, – pasakoja Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė.

    Kiekvienais metais pasaulyje diagnozuojama apie 200 tūkst. naujų melanomos atvejų, o maždaug pusei šių atvejų nustatoma pavojinga mutacija, vadinamoji BRAF, pavadinta dėl geno, gaminančio B-Raf proteiną. Tokia melanoma yra sunkiausia odos vėžio forma, kurios vėlyvojoje stadijoje pacientai ilgiau kaip 5 metus išgyvena tik maždaug 20 proc. ligos atvejų. Laimei, mokslui tobulėjant net ir ši agresyvi liga gali būti suvaldyta.

    Pasak gydytojos onkologės S. Tulytės, šių metų rugsėjį tarptautinėje ESMO onkologų konferencijoje buvo pristatyti melanomą gydančių vaistų, dabrafenibo bei trametinibo, tyrimų rezultatai. Šie vaistai sėkmingai kovoja su BRAF melanomos mutacija, stipriai padidindami išgyvenimo tikimybę ketvirtąją ligos stadiją pasiekusiems pacientams, tai pat jie nesukelia tokių rimtų komplikacijų, kaip iki šiol dažniausiai taikomas vėžio gydymas –  chemoterapija. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba rugsėjį įtraukė vieną iš šių vaistų, vadinamuosius BRAF inhibitorius, į kompensuojamų vaistų kainyną, tad tai suteikia galimybę dar reikšmingiau padėti sergantiesiems sveikti.

    Pacientų, sergančių agresyvios formos melanoma išgyvenamumas pailgėjo daugiau nei dvejais metais, taikant inovatyvų gydymą naujausiu vaistu. Skiriant dabrafenibo bei trametinibo derinio, auglio augimas sulėtėja labiau nei skiriant vien kurio nors iš šių vaistų, skelbia mokslininkai, remdamiesi naujausiais atliktų klinikinių tyrimų duomenimis. Tokiu būdu BRAF mutaciją turintiems pacientams padidėja tikimybė suvaldyti ligą.

    Melanomą neretai galima aptikti ir patiems, pastebėjus, kad nekalta pigmentinė dėmė žmogaus odoje ima kisti: keičiasi jos spalva, diametras, forma. Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėja tokiu atveju siūlo įsiminti ABCDE taisyklę, pagal kurią, patvirtinus bent kelis simptomus, galima nustatyti melanomą:

    A (angl. asymmetric) – asimetriški apgamai;

    B (angl. borders) – netaisyklingo kontūro apgamai;

    C (angl. colours) – įvairių spalvų apgamai;

    D (angl. diameter) – apgamai, kurių diametras didesnis nei 6 mm;

    E (angl. evolution) – apgamai, kurie greitai didėja.

    Jei esate ypač šviesios odos, rusvaplaukė strazdanota mėlynakė, jums gresia padidinta rizika susirgti odos vėžiu. Patys paprasčiausi būdai saugotis nuo melanomos – vengti dažno lankymosi soliariumuose, naudoti apsauginį kremą nuo saulės su ultravioletinių spindulių filtru, stebėti savo kūną, o sulaukus 45-erių – tikrintis sveikatą, reguliariai lankantis pas gydytoją.

    Paveikslėlyje parodyta, kaip atpažinti melanomą.

    Melanoma - kaip atpazinti

    ausveitis

    Daugiau apie apgamų šalinimą rasite ČIA

    Renginiai, skirti Pasaulinei diabeto dienai

    0

     

    Nuo 1991 m. kasmet lapkričio 14-ąją minima Pasaulinė diabeto diena. Šia proga Marijampolės klubas „Diabetikas ABC“ organizuoja visuomenei nemokamus cukraus kiekio kraujyje tyrimus.

    Visų, kuriems rūpi jų sveikata, laukiama lapkričio 9 ir 10 dienomis 8.30–13.00 val. Marijampolės savivaldybės administracijos (J. Basanavičiaus a. 1) I. a. priesalyje (įėjus pro paradines duris pasukti į dešinę), lapkričio 11 d. 8.30–13.00 val. adresu: Bažnyčios g. 19 (buvusios poliklinikos patalpos). Primename, kad būtina ateiti nevalgius, kad tyrimo rezultatas būtų tikslus.

    Pasaulinės diabeto dienos ir Marijampolės klubo „Diabetikas ABC“ 25-erių veiklos metų minėjimas vyks lapkričio 13 d. Renginys prasidės Mišiomis 9 val. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, 11 val. – sukakties minėjimas adresu: Marijampolė Bažnyčios g. 19.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Marijampolės regiono įmonėms – nominacijos „Metų žvilgsnis 2015“

    0

     

    Spalio 29 d. Marijampolės regiono verslininkai jau devintąjį kartą rinkosi į Verslo dienos šventę. Kasmetinį viso regiono verslininkus suburiantį renginį Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialas šiais metais organizavo pramogų centre „Adampolis“.

    Tradiciškai šiame renginyje už verslumą ir socialinę atsakomybę sėkmingiausiai dirbusioms ir geriausių rezultatų pasiekusioms verslo įmonėms įteiktos „Metų žvilgsnis 2015“ nominacijos.

    Šventės dalyvius sveikino ir puikiais regiono verslo įmonių rezultatais, konstruktyviu bendradarbiavimu su savivaldybėmis ir socialiniais partneriais pasidžiaugė LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Susisiekimo viceministras Algis Žvaliauskas, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Benjaminas Žemaitis, Marijampolės filialo tarybos pirmininkas, UAB „Mantinga“ generalinis direktorius Kęstutis Svitojus.

    „Metų žvilgsnis 2015“ nominacijomis apdovanotos šios aktyviausios, inovatyviausios ir produktyviausiai dirbusios regiono įmonės: Marijampolės savivaldybės UAB „Baldgama“ (vadovas Evaldas Burba) ir UAB „Kelranga“ (vadovas Algirdas Brazys), Kalvarijos savivaldybės UAB „Kalvarijos statyba“ (vadovas Darius Vasiliauskas), Kazlų Rūdos savivaldybės UAB „Jūrės medis“ (vadovas Donatas Veinšreideris), Šakių rajono savivaldybės UAB „Lukšių tekstilė (vadovė Rima Bendorienė), Vilkaviškio rajono savivaldybės UAB „Art Glacio“ (vadovas Arūnas Simutis).

    Seimo narys Albinas Mitrulevičius padėkos raštus už verslo vystymą ir iniciatyvumą įteikė UAB „Žyraiva“ (vadovas Žydrūnas Naumavičius) ir VšĮ „Sveikatingumo idėjos“ (vadovas Andrius Jasinskis).

    Apdovanojimus pelniusias įmones taip pat sveikino ir simbolines dovanas įteikė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojai Irena Lunskienė ir Povilas Isoda bei kitų Marijampolės regiono savivaldybių vadovai.

    Renginio metu verslo vystymo pokyčius ir ateities prognozes pranešime „Naujų rinkų paieška“ pristatė „Danske Bank“ analitikas Baltijos šalims Rokas Grajauskas bei VšĮ „Versli Lietuva“ eksporto departamento direktorė Jurgita Butkevičienė.

    Tradiciškai šiame renginyje įteikti ir Sūduvos buhalterių klubo apdovanojimai geriausioms metų finansininkėms: Salomėjai Rakauskienei (UAB „Elektrifikacijos darbai“), Virginijai Rubinienei (UAB „Sumeda“), Astai Sagatauskienei (UAB Elektrifikacijos darbai“) ir Ilonai Grigaitienei (UAB „Ratainė“).

    Muzikiniais akordais šventę praturtino Marijampolės kultūros centro kamerinis ansamblis „Cantare“.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Renginių ciklas „Pažink pasaulį“

    0

     

    Lapkričio 13 dieną 10 val. Marijampolės kolegijos Iškilmių salėje startuoja renginių ciklas „Pažink pasaulį“. Pirmasis renginys – diskusija: Nuo Kijevo iki Damasko. Kodėl pasaulis toks neramus? Dalyviai: Gynybos ir saugumo ekspertas, „Veidas“ žurnalo žurnalistas Audrius Bačiulis ir buvusi Krašto apsaugos ministerijos ministrė, Seimo narė Rasa Juknevičienė.

     Pagrindinis ciklo tikslas – plėsti ir šviesti visos Marijampolės miesto bendruomenės akiratį, diskutuoti apie svarbiausias aktualijas. Tikslui įgyvendinti bus kviečiami garsiausi savo sričių profesionalai kalbėti apie viską – ekonomiką, politiką, kultūra, švietimą, tarptautinius reiškinius ir kt.

    Renginys yra nemokamas ir atviras visuomenei.

    Mantas JUŠKEVIČIUS

    Marijampolės kolegijos viešosios komunikacijos ir marketingo skyriaus vedėjas

    Žmonių su negalia klubas „Šešupė“ minėjo jubiliejų

    0

     

    Marijampolės savivaldybėje veikiantis žmonių su negalia klubas „Šešupė“ šiemet spalio pabaigoje minėjo veiklos 20-ties metų jubiliejų. Ta proga Marijampolės kultūros centre surengta šventė, kurios metu, kaip teigė klubo atstovai, didžiausias dėmesys skirtas ne istoriniams klubo įkūrimo faktams, bet jį garsinantiems žmonėms. Gal todėl renginyje buvo įteikta gausybė padėkų klubo sportininkams, kurie, nepaisydami turimos negalios, demonstruoja sportinį atkaklumą ir garsina pergalėmis Marijampolės vardą. Padėkas ir personalines dovanas teikė Marijampolės savivaldybės vadovai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos, LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono atstovai ir kiti.

    Mero pavaduotoja Irena Lunskienė už svarius sportinius neįgaliųjų pasiekimus mero padėką įteikė klubo „Šešupė“ pirmininkui Juozui Abramavičiui, klubo sportininkams Linai Cvirkienei, Gintautui Brazaičiui ir Virginijui Knabikui, už profesionalumą – klubo buhalterei Rasai Mureikienei. Dar keli sportininkai ir sporto specialistai buvo pagerbti socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Valančiaus bei Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidento Anatolijaus Čiupkovo padėkomis. Sporto skyrius savo padėką įteikė vieno iš buvusių klubo narių Jono Kartavičiaus našlei Ramutei – pats sportininkas jubiliejinės šventės nesulaukė… Į šventę buvo pakviesti ir klubo veteranai, kitų Lietuvos neįgaliųjų sporto klubų atstovai.

    Jubiliejinio renginio koncerte pasirodė iš Sūduvos krašto kilę populiariosios muzikos atlikėjai. Savo dainas šventės svečiams ir dalyviams dovanojo Danutė Šurmaitienė, Giulija ir Ovidijus Vyšniauskas.

    Klubo „Šešupė“ sportininkai jau dvidešimt metų kultivuoja neįgaliųjų šaškių, žūklės, bočios sporto šakas, iškovoja prizines vietas šalies ir užsienio varžybose bei turnyruose.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Marijampolėje vyks tradicinės japoniškos muzikos koncertas

    0

     

    Lapkričio 11 d. 18.00 val. viešbutyje ,,Mercure Marijampolė” vyks tradicinės japoniškos muzikos koncertas su Tomoya Nakai.

    Tomoya Nakai yra tradicinių Japonijos styginių instrumentų koto, shamisen ir 25 stygų koto atlikėjas ir kompozitorius. Sugebėdamas laisvai pademonstruoti plačią koto funkcinių stilių įvairovę, T.Nakai taip pat nagrinėja šio instrumento meniškumo galimybes. Publika liks sužavėta šio stulbinančio pasirodymo raiškumu ir meistriškumu bei subtiliu muzikos pateikimu.

    T. Nakai sukurti muzikos kūriniai yra autentiški. Jie išreiškia jo nepaprastą muzikinį stilių – tai tradicinės ir šiuolaikinės muzikos elementų įvairovė. Vadovaudamasis klasikine japoniška literatūra, tradiciniu atlikimo menu ir mitais iš viso pasaulio. Tomoya Nakai kuria kūrinius, kurie ne tik sudrebins klausytojų širdis, bet ir nuramins žmonių mintis.

    Renginys NEMOKAMAS

    Renginio organizatoriai: VšĮ ,,Sveikatingumo idėjos” , viešbutis ,,Mercure Marijampolė” ir Japonijos ambasada.

    Blaivybę keliuose skatins ne alkotesteriais, o meilės simboliais

    0

     

    Lapkričio 5 d. (ketvirtadienį) 8:30 val. Marijampolėje, PC „Rimi“ ir PC „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelėse vyks pilietinė akcija „Vairuoju blaivus, nes myliu jus“, kurios metu vairuotojams bus dalinami akcijos lipdukai. Akcija siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į mirtiną neblaivaus vairavimo problemą, priminti vairuotojų atsakomybę saugoti save ir kitus, paskatinti būti pilietiškais ir netolerantiškais neblaivių vairuotojų atžvilgiu.

    Akcijos lipdukai taip pat bus dalinami Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Radviliškyje, Kupiškyje, Panevėžyje, Šakiuose, Elektrėnuose, Šilutėje, Šilalėje, Šiauliuose, Kuršėnuose ir Anykščiuose. Akciją organizuoja Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

    Tą pačią dieną Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija bei Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje rengia visuomenės ir ekspertų diskusiją „Blaivybė keliuose: realybė ar utopija?“, kuri vyks Europos namuose, Vilniuje. Diskusija skirta plačiau pažvelgti į eismo saugumo ir neblaivių vairuotojų prevencijos situaciją bei galimus sprendimus Europos, nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu.

    Pranešimus skaitys ir diskusijoje dalyvaus Europos Parlamento narys B. Ropė, vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas prof. Aurelijus Veryga, kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, lenktynininkas Benediktas Vanagas, Pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimiras Banelis, valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų ekspertai.

    „Neblaivaus vairavimo problema suvienija net labai skirtingų politinių pažiūrų žmones ir net tie skeptikai, kurie paprastai priešinasi bet kokiam ES institucijų aktyvumui, pritartų, kad tiek Europa, tiek valstybė narė gali padaryti daugiau, kad mums brangūs žmones niekada nenukentėtų kelyje dėl girtų vairuotojų kaltės“, – sako diskusijos iniciatorius EP narys B. Ropė.

    Policijos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuvoje užregistruoti 509 kelių eismo įvykiai dėl neblaivių asmenų kaltės, t. y. kas šeštą užregistruotą įvykį sukėlė neblaivus asmuo. Juose žuvo 104, o 891 žmogus buvo sužeistas. 

    Pasaulio sveikatos organizacijos ir „Eurobarometro“ statistika taip pat pateikia liūdnus skaičius. Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie sukelia avarijas keliuose, ypač tokias, kurių pasekmės yra sunkūs žmonių sužeidimai ar mirtys. Ekspertų vertinimu, 25 proc. visų mirčių Europos Sąjungos keliuose priežastys susijusios su neblaiviais vairuotojais. Europos regione eismo įvykiai yra viena pagrindinių mirties priežasčių tarp 5−29 metų amžiaus vaikų ir jaunų suaugusiųjų.

    Dėl platesnio komentaro prašome kreiptis:

    Bronis Ropė
    Europos Parlamento narys

    +370 686 41744

    Prof. Aurelijus Veryga
    Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas

    +370 614 05997

    Geriausia prevencija – ugdyti pilietį nuo vaikystės

    0

     

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Vilkaviškio rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnai didelį dėmesį  skiria nepilnamečių  švietimui — organizuoja įvairius susitikimus, paskaitas, kalba vaikams  apie  saugumą ne tik kelyje, bet ir juos supančioje aplinkoje, interneto svetainėse, dalina patarimus, kaip apsisaugoti nuo smurto, nuolat primena  apie alkoholio ir tabako gaminių vartojimo ar įsigijimo pasekmes ir kt.

    Rugsėjo-spalio mėnesiais bendruomenės pareigūnai lankėsi daugelyje gimnazijų, progimnazijų, vaikų lopšeliuose-darželiuose, kur vedė saugaus eismo pamokėles vaikams. Tai pat pareigūnai vykdė švietėjišką veiklą vaikų tėvams, dalyvavo mokyklose vykstančiuose tėvų susirinkimuose, priminė apie tėvų atsakomybę už vaikų nepriežiūrą. Apie pasitaikančius nusikaltimus bei administracinius teisės pažeidimus, į kuriuos įtraukiami ir mažamečiai vaikai, pasakojo pareigūnės, dirbančios su nepilnamečiais.

    Susitikimų metu vaikai, ypač mažiausieji, būna ypatingai smalsūs, jiems viskas įdomu, pareigūnai sulaukia daugybės klausimų. Pareigūnai ne tik atsako, pamoko, bet ir suteikia galimybę vaikams iš arčiau pamatyti ir prisiliesti prie policijos specialiųjų priemonių, taip pat įlipti į policijos automobilį.

    Vyresnių klasių vaikai – dažni policijos komisariato lankytojai, jie nori sužinoti, kaip tapti policijos pareigūnu. Susitikimuose su vaikais bendruomenės pareigūnai pasakojo apie tai, kur galima įgyti policijos pareigūno profesiją, kokie keliami reikalavimai būsimiems ir jau esamiems pareigūnams. Vaikai iš pareigūnų sužinojo apie darbą policijoje – reikalaujantį didelės atsakomybės, darbštumo ir pareigos jausmo, kad pareigūnas privalo visada elgtis tinkamai kur bebūtų, nes jis visada yra pavyzdys kitiems

    Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK  informacija

    Kviečia jubiliejinis vaikų ir jaunimo muzikos festivalis „Rasos lašeliai”

    0

     

    Lapkričio 7 d., šeštadienį, Marijampolės kultūros centre – dešimtasis respublikinis vaikų ir jaunimo muzikos festivalis „Rasos lašeliai 2015”.

    Žaismingame muzikiniame renginyje gražiausias dainas ir gerą nuotaiką dovanos jaunieji atlikėjai ir solistai bei fantastiškiausi renginio vedėjai Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius.

    Jubiliejinį festivalį, žiūrovus žavinčiu žinomų atlikėjų ir vaikų bei jaunimo muzikiniais skambesiais, dešimtą kartą organizuoja Marijampolės popchoras „Kotita”.

    Festivalio globėjas Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, festivalio draugas Vidas Pielikis. Pagrindinis renginio rėmėjas – Marijampolės savivaldybė.

    Festivalio koncertai vyks 12 ir 17 val. Renginį filmuos ir transliuos LRT televizija.

    Nepraleiskite progos pamatyti popchoro „Kotita” ir jo bičiulių nuotaikingą muzikinį renginį „Rasos lašeliai” kupiną efektingos scenografijos, šviesos ir garso efektų Marijampolėje!

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

     

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla – gerosios patirties skleidėja

    0

     

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla sudarė bendradarbiavimo, tarpusavio partnerystės plėtojimo organizuojant ir vykdant bendrus projektus ir renginius sutartį su Prienų švietimo centru. Todėl spalio 29 dieną į Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinę mokyklą rinkosi Prienų rajono informacinių technologijų mokytojai, bibliotekininkai bei Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigų bibliotekininkai pasidalinti gerąja patirtimi.

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos informacinių technologijų mokytoja Neringa Urbonavičienė skaitė paskaitą  „Informacinių technologijų mokymo gerosios patirties sklaida“  Prienų rajono savivaldybės informacinių technologijų mokytojų metodinio būrelio nariams. Dabarties gyvensena kuriasi kiek kitokioje informacinėje erdvėje, kurią veikia naujos įtakos, keičiančios gyvenimo būdą ir gebėjimą mokytis. Mokytoja teigė, kad dalijimasis gerąja patirtimi padeda ugdyti mokinių informacinių technologijų kompetencijas, paįvairina pamokas, padeda atrasti  savo gebėjimus renkantis pamokos vedimo metodus siekiant  ugdymo tikslų bei uždavinių.

    Mokyklos bibliotekos vedėja Laima Vaičiūnienė skaitė pranešimą „Bibliotekos veiklos įvairovė, modernumas, kokybė, kūrybiškumas“, kuriame buvo kalbama apie bibliotekos kaitą. Šiuolaikinėje visuomenėje kertasi tradicijos ir modernumas. Jų sankirtoje stovi bibliotekininkas. Koks jis? Koks jo vaidmuo visuomenėje šiandien? Kokį jį mato žmonės? Ar jis yra pakankamai vertinamas? Šiuos klausimus buvo bandoma gvildenti  susitikime – diskusijoje.  Taip pat buvo kalbama apie kasdienius bibliotekininkystės darbus,  iškilusias MOBIS problemas. Laima Vaičiūnienė akcentavo, kad ji nenorinti, jog bibliotekininkų bendruomenė būtų laikoma konservatyvia: „Tad padarykim ją atvirą, novatorišką ir draugišką skaitytojui, atliekančią ne tik dokumentų kaupimo, saugojimo, informacijos sklaidos funkcijas, bet pajėgią sudominti besimokantį jaunąjį žmogų, skatinti jo norą skaityti ir lankytis bibliotekoje kitaip“.

    Šio susitikimo metu dalyviai turėjo galimybę susipažinti su įvairiomis veiklomis, pasidalino  gerąja patirtimi, metodinėmis rekomendacijomis. Patobulino įgūdžius ir gebėjimus inovacijų diegimo srityje ir įgijo pokyčių kompetencijų.

    Neringa URBONAVIČIENĖ,  informacinių technologijų vyresnioji mokytoja

    Vėlinių rytą – nauja auka kelyje „Via Baltica“

    0

     

    2015-11-02 apie 10.55 val.. Marijampolės sav., kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 64-ame km, automobilis „BMW 520“, vairuojamas 21-erių metų merginos, važiuojant šalutiniu keliu ir sumėčius automobilį, atbuline eiga įvažiavo į pagrindinį kelią ir susidūrė su krovininiu automobiliu „Renault Premium 420.19“, kurį vairavo 44-erių metų vyras. Eismo įvykio metu sužalota automobilio „BMW 520“ vairuotoja bei kartu važiavęs 21-erių metų jaunuolis, kuris tą pačią dieną apie 12 val. nuo gautų sužalojimų ligoninėje mirė.

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vladas Macevičius: neišsiųstas meilės laiškas Moteriai

    2

     

    Gražios vizijos – įkurti krašto muziejų, muziejų Motinai, netgi prof. M. Gimbutienei, apskritai – visam moteriškumui, kuriuo galų gale alsuoja viskas, kas gyva, Kazlų Rūdoje gyvenęs Vladas MACEVIČIUS (1941–2010) jau niekada neįgyvendins. Noras kažkuo labai reikšmingu, turinčiu išliekamąją prasmę giedoti giesmę amžinajai gyvybės tėkmei, kuriančiajam pradui, pasireiškiančiam per moteriškąją esybę atsitrenkė į šiurkščią tikrovę. Žmogus palūžo… Šiandien jau kaip apie istoriją galima kalbėti apie Vladą Macevičių, itin spalvingą meniškos prigimties asmenybę, savo laiku ypatingo žiniasklaidos dėmesio susilaukusio dėl vedybų su šimtamete. Šio žmogaus gyvenimas, jo idėjos virto dideliu nevilties šauksmu, atvedusiu prie susinaikinimo (lyg priekaištas tebestovi Kazlų Rūdoje muziejumi virsti bent vizijose turėjęs namas – apdegęs, suniokotas, niekam nebereikalingas), tačiau palikusiu gyventi tiesos, šviesos, meilės ilgesį…  

     „Dabar bėgti nėra kur“

     „Neteisybė senaties neturi“, – taip pavadintas laiškas su nurodytu adresatu – Vladas Macevičius, Algirdo 2. Kazlų Rūda – ankstyvą 2010 m. lapkričio 3 -osios rytmetį pasiekė keletos žurnalistų elekroninio pašto dėžutes. Šio straipsnio autorė jį perskaitė tuomet, kai tragedija jau buvo tapusi faktu. Tądien, apie pusę šešių ryto, Kazlų Rūdos centre, Algirdo gatvėje, nugriaudėjo sprogimas, po to užsiliepsnojo 2 -uoju numeriu pažymėtas didelis dviejų aukštų medinis namas, kuriame vienas gyveno Vladas Macevičius. „Namas iškart kaip fakelas užsiliepsnojo“, – sprogimo garso išversti iš lovų vėliau pasakos kaimynai. Operatyviai iškviesti gaisro gesinti gelbėtojai ant degančio namo išvydo plevėsuojančią gedulo kaspino paženklintą trispalvę, o prie lango pritvirtintą plakatą su užrašu: „Nesiartinti. Sprogs.“ Įsilaužę į namo vidų, kambaryje, skendinčiame dūmuose ir liepsnose, pareigūnai rado ir V. Macevičių. Nebegyvą… Manoma, jog žmogus susiprogdino prileidęs į namą dujų. Daug kas V. Macevičiaus apsisprendimą susiejo su legenda tapusio Romo Kalantos (1953–1972) likimu. Tik jei R. Kalanta susidegino už okupuotos Lietuvos laisvę, tai V. Macevičius – protestuodamas prieš bedvasę, beviltišką atmosferą, įsivyravusią laisvoje Lietuvoje – dėl nepagarbos žmogui, dėl teisingumo stokos, iš begalinio nusivylimo…

     „Dešimt metų siekiau, kad Algirdo g. 2 namas Kazlų Rūdoje būtų skirtas visuomeninei reikmei – krašto muziejui, – rašė V. Macevičius paskutiniajame savo laiške (tiksli gavimo data: 2010 m. lapkritis 3 d. 04:52, vos po pusvalandžio namas virsta fakelu, o jo šeimininkas išeina iš gyvenimo… – Aut. past.). – Tokia valia Elenos Švilpaitės-Ulevskienės-Žmuidienės, gim. 1903-12-15, seniausios Kazlų Rūdos gyventojos, šį namą pasistačiusios po pirmojo sklypų dalinimo 1922 m. Namas, vienas seniausių Kazlų Rūdoje, buvo jau gyvenamas 1923 m., nors kaip statinys įteisintas vėliau.  Jį ji man paliko testamentu, kad tą įgyvendinčiau. Tą teisme ginčijo Elenos artimieji, kurie senatvėje buvo ją apleidę ir su kartu negyveno, o Kazlų Rūdos savivaldybė  nerodė tam visuomeninio intereso.

    Taip pasielgti mane privertė ir devynerių metų senumo byla, kai dėl mano „kaltės“ žuvo vagis, naktį įsibrovęs į šio namo kiemą. Buvau daugiau nei keistai nuteistas. O šiais metais žuvusio vagies asocialūs artimieji, ir anksčiau iš mane šantažavę pinigų, prisiteisė „moralinę žalą“…

    1981 bėgau iš buvusios SSRS valstybės-lagerio. Buvau nuteistas. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę gavau politinio kalinio statusą.

    Dabar bėgti nėra kur.“

    Į Kazlų Rūdą – po vėtyto ir mėtyto gyvenimo

    Vladą Macevičių aplinkiniai gyventojai apibūdindavo kaip geros širdies, šiltą, malonų žmogų, tiesa, šiek tiek keistuolį, tačiau čia pat surasdavo ir paaiškinimą tokiam vertinimui – menininkas… Vyras buvo baigęs Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, dirbo teatre, bibliotekoje, miestelio laikraštyje, bendravo su teatralais, literatais, mėgo džiazą, skaitė sovietmečiu draustas knygas… To užtenka, kad provincijos miestelyje atrodytum keistuoliu. 1981 m.V. Macevičius bandė išsiveržti iš Sovietų Sąjungos – pabėgti į Suomiją oro balionu. Sučiupę pasieniečiai V. Macevičių buvo uždarę į psichiatrijos ligoninę. Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę  jis išsikovojo politinio kalinio statusą.         

    Vladas Macevičius į Kazlų Rūdą gyventi atėjo 2000 m., prieš tai visą savo gyvenimą buvo praleidęs Kaune, dukart vedęs – turėjęs dvi ilgalaikes santuokas, 20 ir 18 metų. Su antrąją žmona Kaune turėjo verslą, kuris žlugo. Reikėjo viską, net butą parduoti, netgi iš savojo miesto kraustytis. Ir su žmona keliai išsiskyrė.

    Atėjęs į tuomet beveik 100 metų amžiaus Elenos Žmuidienės namus kaip nuomininkas, jis jau dvejus metus gyveno kaip oficialiai išsituokęs. Apskritai jis čia atėjo pavargęs nuo ieškojimų, klaidžiojimų, teisėtų ir neteisėtų moterų, netgi bohemos, trokštantis ramybės… Kitoks žmogus, kitokio likimo, kitokio ir mąstymo apie moteris.

    „Mergaites ir merginas, – atviraus jis vėliau, – kad jos gražios, įsimylėdavau tik būdamas vaikas ar visiškas paauglys. Jaunystėje jomis nusivyliau, nes supratau, kad merginai, kaip ir patelei, vyras turi būti stiprus ir aršus kaip liūtas. O aš nuo mažumės buvau ligotas, ir „tikras vyras“ ne tik nebuvau, bet ir nenorėjau juo būti. Jaučiausi esąs priešingybė agresyviam, karingam patinui-vyrui. Bet labai geidžiau meilės. Paauglystėje ir jaunystėje baisėjausi ir gūžiausi nuo bendraamžių pagyrūniškų kalbų: „Išdulkinau!“ Vadinamų jaunimo šokių klubuose vengiau, baisėdamasis merginomis, kurių ne baidė, o žavėjo įprastinės ten vykstančios „kavalierių“ muštynės dėl jų. Įsimylėjęs bijodavau susidurti akis į akį su mergina, nes pasijusdavau iš drovumo visai paralyžuotas – jausdavau, kad ji laukia iš manęs ne tik liaupsių, kad ji graži, bet ir valdingumo, karingo šaunumo, jėgos fiziškai jos siekti. Tiesiog pasyviai iš jų tikėdavausi kažkokio stebuklo, bet stebuklų nebūna – tam jos ir gražios, kad viliodamos pačios laukia stebuklų. Ne joms aš buvau sutvertas ir ne jas, knygų prisiskaičius, reikėjo įsimylėti. Joms reikėjo vestuvių su stipriais patinais. Į mane, ligotą, žiūrėjo ir įsimylėdavo ne jos, o visokios pagyvenusios moterys ir kabinėdavosi homoseksualai, nes buvau lieknas ir gražus. Ir, metams bėgant, apie merginas ėmiau galvoti blogiau už paleistuves, apie kurias tiek daug šnekama, bet kurių realiai nesutikdavau; atrodė, jei paleistuvės prekiauja kūnu, tai tos paprastos mergelės, vaidindamas doras, – iš tiesų spekuliuoja jausmais ir širdimi: tu man – aš tau… Kas per meilė perkant, užkariaujant, prievartaujant?“ Deja, jam taip ir nepavyko rasti meilės – tokios, kokią matė jaunystės svajose: viskas tarsi praėjo pro šalį, gaudant kiekvieną progą, lekiant paskui tikrą ar netikrą viltį.

    Šimtametės senutės namai buvo priebėga nuo beprotiško gyvenimo, aistrų sūkurio, kuriame trūko paprasčiausių, bet svarbiausių dalykų: žmogiškai besąlygiško pasitikėjimo ir ramybės. Čia tikėjosi tokią ramybę rasiąs…

    Nuomininkas tapo teisėtu vyru

    Vienatvės ir senatvės supama Elena Žmuidienė tyliai leido savo dienas. Niekas ja per daug nesidomėjo, iš nieko per daug ir pagalbos nesulaukdavo. E. Žmuidienė, gimusi ir augusi Kazlų Rūdos krašte, Čečetų kaime, tuomet buvo jau dukart našlė. Apskritai apie praeities savo asmeninį gyvenimą senolė kalbėdavusi kaip apie bedvasį, kuriame visiškai nebuvę šilumos. Pirkąkart ją ištekino prievarta net aštuoniolikos nesulaukusią už beveik dvigubai vyresnio vyro. Tėvams nė motais buvo dukters jausmai, mat labai patiko būsimasis žentas: gražiai pasipuošęs, sukėlęs turtingo jaunikio įspūdį. Dominykas Ulevskis, kaip teigusi Elena, sumokėjęs klebonėliui nemažą pinigų sumą, tad greitai ir sutuoktuvės įvykę. Su šiuo žmogumi ji keturis vaikus sugyveno: tris sūnus ir dukrą. Eidama 21 -uosius metus, ji jau buvo trijų vaikų motina… Likimas taip susiklostė, kad per pokario neramumus vyrą tremtin išvežė, ten, Sibire, jis ir mirė… Nors priverstinė santuoka ir nebuvo labai bloga, Elenutė visą laiką jautėsi labai vieniša. Nebuvo šeimoje šilumos, meilės… „Matydavau šeimas, – buvo sakiusi senolė, – eina kartu, po ranka vedasi vyras moterį… Galvodavau, kodėl man Dievulis taip neskyrė…“ Antras Elenos vyras – Antanas Žmuida. Ir vėl Elena tekėjo ne iš meilės (jai tuomet buvo netoli 50). Su šiuo žmogumi kartu išgyveno 19 metų. Antanas mirė kraujo vėžiu, antrą kartą palikdamas Eleną našle.

    Iki lemtingos pažinties su Vladu Macevičiumi Elena Žmuidienė gyveno viena. Atgavusi namą Kazlų Rūdoje, persikėlė čia. Iš visų vaikų tik vienas sūnus Stasys (g. 1939 m.) buvo tuomet likęs, kitus teko laidoti… Norėjo, kad Stasys kartu su ja gyventų, bet jis liko Marijampolėje (Anapilin Stasys jau taip pat iškeliavęs).

    „Čia at­ėjęs, – pa­sa­ko­jo V. Ma­ce­vi­čius apie pir­muo­sius sa­vo, kaip nuo­mi­nin­ko, me­tus pas Elenu­tę, – jos gai­lė­jau­si, vis­ką tvar­kiau, tad bu­vau ta­da tiek jai, tiek jos sū­nui vos ne ide­a­las. Apie metus lai­ko taip pra­gy­ve­nau kaip nuo­mi­nin­kas, jos glo­bė­jas, tvar­ky­to­jas. Pas­kui įvy­ko ne­lai­mė. Šis kie­mas anks­čiau bu­vo vos ne vi­sų Kaz­lų Rū­dos „žu­li­kų“ skve­ras: čia pil­na bu­vo vi­so­kio plau­ko perėjū­nų, val­ka­tų, gir­tuok­lių. Čia se­niau bu­vo sep­ty­ni ko­mu­na­li­niai bu­tai, ku­riuo­se gy­ve­no gan asocia­lūs žmo­nės. Kai aš at­ėjau, po tru­pu­tį vis­ką ėmiau tvar­ky­ti: tvo­rą tver­ti, vi­sus tuos per­ėjū­nus vai­ky­ti. Pa­sta­čiau šilt­na­mį, au­gi­nom dar­žo­ves, sau­go­jau, bet jie vis lįsdavo į šilt­na­mį. Vie­na čia anks­čiau gy­ve­nu­si mo­te­ris ba­sa ėjo į šilt­na­mį pa­si­skin­ti, ma­tyt, dar­žo­vių. Bu­vau pa­da­ręs ne vi­sai tin­ka­mą ap­sau­gos prie­mo­nę – kad elek­tra pa­pur­ty­tų va­gi­šių. Taip iš­ėjo, kad ji bu­vo ba­sa, gir­ta, tas lai­das nu­trū­ko ir ją elek­tra nu­tren­kė. Aš pir­mas ir iš­vy­dau pa­sli­ką gu­lin­čią, dar ban­džiau gai­vin­ti – per vė­lu, jau su­stin­gu­si… Siau­bas ma­ne apė­mė, bet vis­gi pats nu­ė­jau į po­li­ci­ją, pra­ne­šiau. Man pritei­sė 8 me­tus lais­vės at­ėmi­mo. Ape­lia­ci­nis teis­mas „nu­me­tė“ tre­jus, krei­piau­si į Pre­zi­den­tą – pali­ko iš vi­so tre­jus me­tus. At­sė­dė­jau dve­jus ir pa­lei­do, me­tus pa­li­ko lyg­ti­nai”.

    2001 m., prieš pat V. Macevičiaus teismą, nuomotoja ir nuomininkas susituokė bažnyčioje, o 2004 m., vyrui grįžus, – santuoka buvo įteisinta ir civilinės metrikacijos biure. Štai būtent ši santuoka sukėlė didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą, apie ją buvo daug ir ilgai diskutuojama.

    Abiem šiems žmonėms jų santuoka buvusi tikra paguoda: vėlyva meilė Elenai lėmė garantuotą priežiūrą paskutiniaisiais metais, Vladas su ja atrado, kaip minėta, ramybę… Abu tuomet galėjo sakyti, jog abiejų jų trečioji santuoka – iš meilės, nors ir kaip skeptiškai į tokį ryšį bežiūrėjo aplinkiniai, ypač Elenos artimieji, kurie negalėjo patikėti močiutės ir jos buvusio nuomininko jausmais, matė tik naudos iš senolės besitikinčio vyriškio, kaip minėta, jaunesnio net už jos sūnų…

    Elena labai laukė savo vyro, grįžtančio iš kalėjimo, netvėrė džiaugsmu, kai šis grįžo. Toliau – gyvenimas kaip ir visose šeimose, kai euforiją pakeičia kasdienybė, ypač jei ši kasdienybė – neišvengiamas žengimas Anapus, nykstant jėgoms, kasdien vis greičiau kūnui, vystančiam, silpstančiam, išduodant sielą. Bet Eleną, kaip ir jos vyrą, meilė laikė. Nors ji, jiems susitikus, tenorėjo ramiai numirti, manė, kad gyvenimas jau praėjęs, o Dievas pamiršęs pasiimti pas save. „Kaip ir joks vyras iš karto nė nežiūrėjau į ją, šimtametę, kaip į potencialią Moterį, – vėliau prisipažins Vladas. – Bet ji beveik iš karto manyje pastebėjo sau vaiką – draugą, partnerį, neturėjusį jaunystės nevykėlį, kaip jai, dar visai jauną vyrą – geismų ir meilės vergą, geidžiantį moterų, bet bijantį, bėgantį nuo jų, lyg nuo bėdos.“ Tas dvasinis artumas ir buvo tai, ko nė vienas iš jų nepatyrė per ilgą gyvenimo atkarpą atskirai, tegu ir suvokiant negailestingą laiko vypsnį (didžiulis amžiaus skirtumas iš išorės rėžė akį iki pat širdies gelmių ypač moteriai – mylinčiai pirmąkart gyvenime…). Štai kodėl ji buvusi paskutiniaisiais metais be galo pavydi…

    Ji 2006 m. užgeso tyliai, ramiai. Prižiūrima ne sūnaus, o savo vyro. Ir į paskutinę kelionę lydėjo ją ne sūnus, o vyras, tiesa, jaunesnis už sūnų…

    Odę Moteriai būtų giedojęs… muziejumi

    „Įsitikinau, kad moters jausmai ir geismai moteriškėja visą gyvenimą, kaip ir tobulėja protinė patirtis. Su vyrais tikrai kitaip. Sako, žmogus psichologiškai subręsta keturiasdešimties. Nedaug vėliau moteris nustoja galios pakartotinai tapti motina, vietoje to padidėja sekso/meilės poreikis, tačiau tą psichologiškai vyrams ir moterims blokuoja išorinis atstumiantis senstančios moters stereotipas. Ir čia norisi prisiminti pasaulinio lygio archeologės M. Gimbutienės (Lietuvoje menkai žinomos ir pamirštos) matriarchato filosofiją – kad savo prigimtimi šeimos, giminės galva yra Motina. Meilės ir gyvenimiškos tiesos šaltinis. Visais laikais realus visas širdies gerumas visuomenėje visada plaukdavo iš motinų. Jos visada ne tik pirmos apverkdavo mirusius, žuvusius, bet ir visą savo širdies ir materialinį gerumą atiduodavo jauniems. Net dabar parapijų klebonai būtų lyg ant ledo, jei nebūtų tų vadinamų davatkų, kurios užpildo bažnyčias, tebemoko katekizmo vaikus ir šventėms atveda vyrus į bažnyčią. Viduramžiais degintos ant laužų, dabartinėje rusų kalboje tapusios šlykščiausių keiksmažodžių objektais, M. Gimbutienės neolite jos buvo kaip deivės, kunigės, kurioms buvo meldžiamasi ir kurių buvo besąlygiškai klausoma. Ir nebuvo jokios nešvankybės – taip kaip kiekvienam sūnui ar dukrai jo pasenusi nuoga motina nuo galvos iki kojų yra šventa.

    …Moterų jausmai nesensta ir neslopsta, kaip vyrų, jos daugiau myli siela ir širdimi, todėl dažniau išrankios likti Dievo sužadėtine davatka, nei dėtis su bet kokiu vyru.“

    Štai kodėl V. Macevičius po Elenos mirties griebėsi realizuoti idėją žmonos paveldėtame name įkurti minėtą muziejų. Tuo tikslu jis kreipėsi į Kazlų Rūdos savivaldybės merą, aiškindamas, jog velionė pageidavo, kad jos valda (du namai, ūkiniai pastatai, garažas) po jos mirties būtų skirta krašto muziejui. Deja, atsakymo jis negavo. Nors savivaldybė neturi muziejaus, tačiau čia yra senų pastatų, tad kam remontuoti  senus namus ir kišti pinigus į dar vieną? – logika savivaldybės vadovų buvusi paprasta.

    Muziejaus idėja buvo gyvenimo varomoji jėga

    Paskutiniuosius daugiau nei ketverius savo gyvenimo metus V. Macevičius gyveno vienas dideliame mediniame žmonos užgyventame dviejų aukštų name Kazlų Rūdoje. Su savo mintimis, prisiminimais ir ateities viltimis. Didžiulis noras šitą per didelę vienam erdvę (tiesa, ji per didelė buvusi ir anksčiau, kai jie čia buvo dviese…) paversti kažkuo labai svarbiu žmogų vertė varstyti atitinkamų instancijų duris (deja, nesėkmingai), kovoti dėl kliūčių, iškilusių teisėtam jo palikimui – tam pačiam namui ir namų valdai.

    Vladas Macevičius labai išgyveno dėl to, kad namo, kurį jam po mirties 2006 metais paliko E. Žmuidienė, nepavyko paversti muziejumi. Jo karštas sumanymas paversti šį namą muziejumi – nesulaukė, kaip jau minėta, vietinės valdžios palaikymo (dar 2001 m. šiuos savo siūlymus užregistravęs V. Macevičius siuntė tuometiniam Kazlų Rūdos merui V. Kazlui, vėliau merui V. Merkevičiui, o raštų kopijas –  Seimo nariui M. Varaškai, tačiau valdžios nuomonės vis keisdavosi arba V. Macevičius išvis nesulaukdavo jokių atsakymų…) . Be to, jis turėjo nemažai rūpesčių dėl bylinėjimųsi su žuvusios moters giminėmis bei su velionės žmonos sūnumi dėl namo dalies.    

    2009 m. rugsėjo 18 d. Kazlų Rūdos laikraštyje V. Macevičius rašė apie savo pastangas padovanoti namą visuomenės reikmėms ir ketinimus jame įkurti muziejų: „Ne tik noriu, bet ir turiu testamentu man paliktą namą Kazlų Rūdoje, Algirdo g. 2, skirti visuomeniniam interesui – kad jame būtų įkurtas miesto muziejus“.  Niekas neatsiliepė, niekam nebuvo įdomu. Paskutiniosios nesėkmės iš žmogaus atėmė visas jėgas. Jis daugiau nepajėgė kovoti…         

     Meilė mato kitomis akimis

    V. Macevičius, turėjęs retą dovaną mintis gražiai guldyti popieriaus lape (vėliau – kompiuterio ekrane), daug vietos savo apmąstymuose meilei, moteriškumui… Būtent tokiuose dienoraščiuose jis ir atskleidė savo ieškojimus. „Iš tiesų jauna graži moteris privalo paklusti gamtai, užuot emancipavusis, – rašė jis. – Ji turi turėti malonumą ir prasmę būti stiprių vyrų vergė ir gimdyti jiems vaikus; ir vyrai turi dėl jų kovoti, garantuoti joms aprūpinimą ir jas ginti. Jaunų vaisingų moterų seksualus gyvenimas, be tikslo kurti šeimą ir turėti vaikų, iš prigimties yra amoralus. Seksas greičiausiai negražus todėl, kad tai nevaisingų ar nenorinčių turėti vaikų moterų „išradimas“. Atskirčiau jaunas amoralias moteris nuo negražių ir  senų, nes jų,  ypač senų moterų, seksas dažniausiai esti daug  dvasingesnis už jaunų gražių ir vaisingų moterų biologiškumą. Pastarosios esmėje tėra patelės, kurioms išsilavinimas, intelektas, geras skonis tėra tik puošmena. Negražios ir senos moterys vietoje galimybių puikuotis išore puoselėja savo vidinį grožį ir ypač jausmus.“

    Per savo patirties prizmę, o ne iš protingų psichoanalitikų mokslinių tyrimų V. Macevičius matė vyriškojo ir moteriškojo prado skirtumus: „Kaip vyras gali nesidomėti mergaičių, merginų, moterų ir net senučių nuogybėmis? Jis taip sutvertas. Nieko jam negali būti svarbesnio, nes tam jis ir vyras. Moteris kiek kitokia. Jai vyras nėra toks svarbus, kaip ji jam. Lygiai kaip vištai gaidys ar karvei bulius. Vištai svarbiau už gaidį dėti kiaušinius, o karvei už bulių – veršiuotis ir būti melžiamai. Senai moteriai svarbiausia už viską yra Dievas. Kad vaikai būtų geri, o vyras lankytų bažnyčią.  Vyras iš tolo visada atkreips dėmesį į gražiausią merginą ar moterį. Kiekviena mergaitė svajoja tokia būti. O senutė, kaip moteris, yra truputį prakeikta – gamta nenori, kad vyras atiduotų jai spermą. Ir senutės kūnas ne to nori. Ji nori būti tuo, kuo yra. Galbūt net tuo, kuo žmonių visuomenei ji atrodo – nuoga nešvankybe. Su vyru sisieiti ne tam, kad priimti iš jo spermą ir pastoti… Pasenusi moteris ne tik veidu tampa panaši į vyrą.  Jai, kaip ir vyrui, lytiniai santykiai tampa svarbesni nei vaisingai merginai ar moteriai. (Šiuolaikinei jaunai moteriai – nuolatinis rūpestis nepastoti, be to, ji žino, kad vyrams tai, priešingai nei joms, yra didžiausias deficitas, todėl natūraliai linkusios tuo paspekuliuoti tiesiogine ar netiesiogine prostitucijos forma).

    Kažkuriame žmonijos vystymosi tarpsnyje sena moteris karaliavo visuomenėje todėl, kad vyrams nebuvo lytinių santykių deficito ir jie, paklusdami giminės Motinai, nebuvo agresyvūs  siekti valdžios“.

    Neišsiųstas meilės laiškas

    „Jei vyrai kuo pranašesni už moteris, tai tik tuo, – teigė V. Macevičius, – kad jie jas myli labiau nei jos juos. Nežinau, ar labai suklysiu – moterys vyrus myli nuolat, o vyrai jas, kai jiems yra erekcija, bet tada jie jų geidžia dešimteriopai stipriau už jas. Įsimylėjęs vyras yra tas, kuriam mylimąją prisiminus ar sapnuojant stojasi. Ir nėra už jį laimingesnio. Bet dažniausiai jie to gėdijasi, arba savo geismus joms paverčia linksma smagia nešvankybe. Įsimylėję vyrai padaro didžiausius žygdarbius ir sukuria pasaulinius kūrinius.“

    Pabaigai – V. Macevičiaus rašytas meilės laiškas, kurio adresatė gali būti kiekviena:  „…Vidury nakties keliuosi Tau rašyti, nes stovi dėl to, kad širdis taip plaka. Nuostabi Gyvenimo būsena. Kas gali būti nuostabiau už įsimylėjimą? Už erekciją impotentui ar senam vyrui?

    Tu protinga moteris. Protingos išrankios meilei ir nenusipigina. Viskas arba nieko.

    Tikra meilė išgydo nuo visų ligų ir negalių. Ji visagalė  ir nepavydi, nes viską duodanti ir viską gaunanti.

    Jaunystėje svajojau numirti besimylint su mylimąja. Elenutė, būdama tokia sena ir gulinti mirties patale, kalbėjo, kad lygiai taip norėtų su manimi kartu numirti… Ji sutvirtino mano įsitikinimą, kad iš esmės savo sudėtingame  gyvenime savo „keistenybėmis“ ir nuotykiais aš neklydau savo ieškojimuose ir prieš Dievą nuodėmės nedariau – visada ieškojau tikrosios Meilės ir Tiesos, nepaisant nieko. Ir ypač sutvirtino mano įsitikinimą, kad dvasingos kūniškos meilės geismai yra tokie pat šventi, kaip ir tikėjimas Dievu. Tai kaip gyvybės vanduo bei vaistas dvasiai ir kūnui.

    Bet mane visada domino ne literatūrinis žodis, o Tiesos žodis, žodis iš visų širdies ir jausmų gelmių. Man galbūt iš tikro visada labiau stodavosi ne kiek nuo moters nuogumo, kiek nuo svajonių, fantazijų, samprotavimų, kad protu patenkinti dvasinį smalsumą ieškant Tiesos. Tai labai panašiau į erotinį smalsumą visokiais būdais pajausti mylimosios nuogumą – pažinti Tiesą patenkinus smalsumą.

    Iš tiesų argi neaišku, kam moterys ir vyrai gyvena? Gyvenimo tiesų ieškojimas kažkur kitur iš tiesų yra troškimas atsinaujinti, praturtinti ir prailginti neamžiną meilės gyvenimą ir geismus. Ypač tikėjimas Dievu, Amžinuoju Gyvenimu nuspalvina, stiprina, taurina meilę, teikia jai paslaptingos didybės ir aistros.

    O tikroji Tiesos meilė ir jos ieškojimas yra ir Meilės ieškojimas – geismas. Pornografija yra nuoga tiesa apie žmogų. Tai jo natūraliausias gamtiškumas. Ir…dvasingumas – akivaizdžiai gilus psichologinis vyro/moters išgyvenimas.  Patriarchaliniame pasaulyje nuo seno priimta, kad tai nešvankesnis gyvuliškumas už nusilengvinimą, o to nešvankumo viršūnė paprastai siejama su sena moterimi/motina,  kuri natūraliai įpareigota būti moralia, gera…

    Mano gyvenimas taip susiklostė, kad moters vertę vyrui pajutau visai ne josios vaisingame išoriniame grožyje, o prote ir jausmuose. Jauna moteris akla troškimu susikurti šeimą ir turėti vaikų. Tik pagyvenusi moteris psichologiškai subręsta  sąmoningai meilei ir mylėjimuisi. Su vyru turėti reikalų ne kaip patelė, o kaip protinga ir dvasinga būtybė, trokštanti Gyventi, o ne egzistuoti. Manau, kad tai aukštesnė misija, nei tik tapti motina – dvasinis gyvenimas žmogų sudievina…“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    P.S. Vladą Macevičių į paskutinę kelionę palydėjo jo ketvirtoji žmona, su kuria jis susituokė praėjus pusmečiui po Elenos Žmuidienės mirties, nors kartu negyveno. Abu žmones jungė pagarba, noras vienas kitam padėti.

    Aplankyti žinomų žmonių kapai Marijampolės kapinėse

    1

     

    Marijampolės savivaldos vadovai kartu su administracijos darbuotojais artėjant Vėlinių dienai tradiciškai aplankė žinomų ir Marijampolei nusipelniusių žmonių kapus.

    Spalio 30 d. savivaldybės mero pavaduotojai Povilas Isoda, Irena Lunskienė, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Tumelis ir kiti uždegė žvakeles ir padėjo gėles ant buvusio Seimo nario Algio Rimo, buvusių Marijampolės miesto merų Vidmanto Vasiliausko, Broniaus Beržinio, Juozo Mauruko, žymaus pedagogo ir kraštotyrininko, Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordino kavalieriaus Vinco Viktoro Peckaus, Sausio 13-osios Laisvės gynėjo Rimanto Juknevičiaus, buvusio Marijampolės vykdomojo komiteto pirmininko Vinco Kemeraičio kapų senosiose miesto kapinėse. Stabtelėta ir pagerbta čia pat esantys 1863 m. sukilimo dalyvio, publicisto Tomo Žičkaus-Žičkausko, rašytojos Žemaitės, Tauro partizanų apygardos štabo steigėjo kunigo Antano Yliaus, Lietuvos aviacijos generolo Antano Gustaičio kapai. Savivaldybės atstovai atidavė pagarbą Lietuvos nepriklausomybės savanorių, Steigiamojo Seimo nario Antano Matulaičio, rašytojo Vinco Pietario, poeto, švietėjo Petro Armino-Trupinėlio, tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje Petro Kriaučiūno amžinojo poilsio vietoms.

    Naujosiose kapinėse aplankytas Tauro apygardos partizanų paminklas, buvusio Seimo nario Vytauto Sigito Draugelio kapas.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    Prie Broniaus Beržinio kapo. Prie Petro Armino-Trupinėlio kapo. Prie rašytojos Žemaitės kapo. Prie Rimanto Juknevičiaus kapo. Prie Algio Rimo kapo. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1