Ketvirtadienis, 17 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 274

    „Zonos“ pareigūnų kasdienybė – ne be grėsmės ir smurto

    1

     

    Marijampolės apskrityje yra dvi įkalinimo įstaigos – Kybartų pataisos namai Vilkaviškio savivaldybėje ir Marijampolės pataisos namai. Jose dirba didelis būrys vietos gyventojų. Žmogui, gyvenančiam laisvėje ir neturinčiam jokių reikalų su teismais bei įkalinimo įstaigomis, darbas „zonoje“, anapus spygliuotos tvoros, atrodo nelabai patrauklus, nes esą pilnas pavojų – juk kasdien tenka bendrauti su smurtautojais – žmogžudžiais, plėšikais, žagintojais… Tačiau patys įkalinimo įstaigų darbuotojai linkę tvirtinti, kad darbas su nuteistaisiais tikrai nėra lyg vaikščiojimas po minų lauką.

    Vis dėlto, kai už grotų nutinka koks nors incidentas su kaliniais, pareigūnai neslepia, kad jų kasdieniame darbe saugumo niekas negali garantuoti. Nors ir kaip stengiamasi, kad „zonos“ gyventojai, būdami nelaisvėje, ne tik pajustų taikaus gyvenimo skonį, bet ir į laisvę išeitų kupini šviesių nuotaikų, tačiau visada yra norinčiųjų gyventi kitaip – konfliktuojant ir smurtaujant.

    Iškalbingi skaičiai

    Šį tą apie atmosferą „zonoje“ gali pasakyti ir statistikos duomenys. Štai pernai Lietuvos įkalinimo įstaigose (11) visada kalėjo per 8 500 nuteistųjų (toks išvestas vidurkis, nes kalinių skaičius nuolat keičiasi – vieni išvyksta, kiti atvyksta). Su jais dirba apie 2 680 pareigūnų. Šie yra patyrę darbuotojai, nelinkę greitai mesti turimą darbą ir leistis į kito darbo paieškas.

    Kalėjimų departamento 2012 metų statistikos duomenimis, daugiausia pareigūnų turi 5–10 metų darbo su kaliniais stažą (763), 15–20 metų (574) ir 10–15 metų (491). Dar 313 pareigūnų „zonoje“ dirba daugiau negu 20 metų. Vadinasi, nors tarnyba ir nėra saugi, pareigūnai to nesureikšmina.

    Bene didžiausias kalinių „susidomėjimas“ yra jaunais pagal darbo stažą pareigūnais. Tokių, dirbančių „zonoje“ iki penkerių metų, šiuo metu Lietuvoje yra 540.

    Jauni pareigūnai nuteistiesiems – tarsi nepažinta sala. Domina geriau pažinti – palyginti, išbandyti, suprasti. Juk ir patys nuteistieji už grotų yra jauno amžiaus vyrai – daugiausia jų yra 21–30 metų amžiaus (3 158) ir 31–40 metų (2 471). Patys reikliausi, kovingiausi, vis dar ieškantys savo tiesų ir demonstruojantys savo galią.

    Ne tik kumščiais

    Pagal tai, kokio dydžio bausmes gavę įkalinti nuteistieji, skaičiuojama, kad Lietuvos kalinių bausmės vidurkis – net apie 6 metus. Todėl neturėtų būti keista, kad tiek metų už grotų leidžiamas laikas nuteistuosius gali pastūmėti į naujus konfliktus – net nusikaltimus.

    Daugiausia kalinių psichologinio ir fizinio smurto būna tarp pačių nuteistųjų, tačiau pasitaiko ir kalinių išpuolių prieš pareigūnus. Tiesa, kasmet tokių išpuolių Lietuvos įkalinimo įstaigose pastaruosius kelerius metus užfiksuojama iki poros dešimčių – taigi pareigūnai užpuldinėjami tikrai ne kasdien.

    Dažniausiai kaliniai savo įtūžį išlieja kumščiais, pasitaiko – ir spyriais, bet faktas, kad „zonos“ gyventojai turi pasislėpę ir nemažai duriančių bei pjaunančių savadarbių įrankių, taip pat yra iškalbingas. Kalėjimų departamento statistika skelbia, kad 2012 metais iš laisvės netekusių nuteistųjų buvo atimti 646 aštrūs, žaloti tinkantys daiktai. Iš jų Kybartų pataisos namuose – 39, o Marijampolės pataisos namuose – net 298.

    Dar primintina, kad Kybartų pataisos namuose šiuo metu įkalinimo bausmę atlieka apie 400 nuteistųjų, su jais dirba 104 pareigūnai, o Marijampolės „zonoje“ kali per 1 000 taip pat ne pirmą kartą teistų vyrų, su jais dirba 159 prižiūrėtojai.

    Dėl draudžiamų daiktų

    Įkalinimo įstaigų pareigūnai kasdien priversti būti itin dėmesingi darbe, akylūs, įsitempę, pasiruošę bet kokiam netikėtumui.

    „Labiausiai nuteistieji veliasi į konfliktus su pareigūnais tada, kai iškyla grėsmė į pataisos namų teritoriją įskriejusiam paketui su draudžiamais daiktais atsidurti pareigūnų, o ne nuteistųjų rankose, – sakė didžiulę darbo patirtį turintis Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca. – Kai nuteistieji žino, kas ir kada jiems turi būti permesta, o toje vietoje nors keliomis akimirkomis anksčiau atsiduria pareigūnai, konfliktas beveik neišvengiamas. Kovingai nusiteikę nuteistieji dažnai puola prie savo laukto daikto, nepaiso net pasipriešinimu pareigūnui padvelkusios situacijos, už kurią vėliau gali pailgėti bausmės laikas.“

    Sukčius ir chuliganas

    Tokia situacija neseniai buvo susiklosčiusi Kybartų pataisos namuose. Laimei, kalinių užpultas pareigūnas išvengė sužalojimo – nedarbingumo pažymėjimo jam neprireikė. O įtarimai ir ilgesnės bausmės grėsmė pakibo virš dviejų jaunų, bet jau po kelis kartus teistų kalinių galvų.

    Vienas jų bausmę už grotų atlieka už sukčiavimą, kitas – už viešosios tvarkos pažeidimą ir žmogaus sužalojimą. Sukčius ir chuliganas susivienijo, kai vieną vėlų vakarą abu laukė iš laisvės per pataisos namų tvorą permetant paketo su draudžiamais daiktais.

    Kadangi, kaip netrukus paaiškėjo, pakete buvo 5 SIM kortelių pakuotės, atminties kortelė, 2 laisvų rankų įrenginiai, 2 mobiliojo ryšio telefonai ir – bene svarbiausia – 3 paketėliai su biriais kvaišalais, šių „dovanų“ labai laukę abu nuteistieji, pastebėti prižiūrėtojo Lino B., ne tik nesuvaidino, kad ne jiems šis paketas skirtas, bet ir drįso nusikalstamai rizikuoti – „pasportuoti“ prieš pareigūną.

    Pareigūnas Linas B. akistatoje su kovingai nusiteikusiais kaliniais atsidūrė, kai radijo ryšiu gavo pranešimą apie į teritoriją ką tik permestą paketą. Prie to paketo jis nubėgo pirmas, tačiau iškart iš gyvenamojo sektoriaus atskubėjo ir du kaliniai. Jie veikė įžūliai – net nepaisė, kad ta „zonos“ vieta yra stebima vaizdo filmavimo kamerų.

    Vienas nuteistasis sugriebė prižiūrėtoją ir jį pargriovė. Prižiūrėtojas Linas B., nors buvo vienas, bet veikė drąsiai – panaudojęs kovinius imtynių veiksmus, bandė kalinį sulaikyti, tačiau tuo momentu pribėgęs kitas nuteistasis sugriebė pareigūną už striukės ir nustūmė jį nuo savo bendrininko. Prižiūrėtojas paleido pirmąjį užpuoliką ir bandė sulaikyti antrąjį, tada šis smogė pareigūnui į ranką, taip bandydamas išvengti sulaikymo. O pirmasis kalinys, nepaklusdamas pareigūno nurodymams likti vietoje ir nesipriešinti, staiga čiupo paketą ir švystelėjo jį į dviejų būrių gyvenamojo sektoriaus kiemą.

    Vis dėlto įžūlių kalinių rizika jiems naudos neatnešė – tuoj pat, atbėgus keliems kitiems pareigūnams, šie nugalėjo: ir paketas buvo paimtas, ir du chuliganai sulaikyti. Pastarieji turės atsakyti prieš teismą ne tik dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui, bet ir dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti.

    Įžūlūs nuteistieji

    Kaip teigė jau minėtas Z. Kunca, pavojingiausia pareigūnams pataisos namuose dirbti naktį, kai tarnyboje lieka tik keliolika pareigūnų. „Jų sveikata ir gyvybė yra vertinama labiau už nuteistųjų galimus padaryti materialinius nuostolius, – akcentavo šis patyręs pareigūnas. – Todėl paprastai pareigūnai raginami „zonoje“ vakarais ir naktį nebūti po vieną. Dalis teritorijos filmuojama.“

    Bet saugiausiai, anot pašnekovo, pareigūnai „zonoje“ jaustųsi tik tada, kai nuteistieji gyventų kamerose. Taip pat išpuolių prieš pareigūnus įkalinimo įstaigose turėtų sumažėti, kai gerai veiktų mobiliojo ryšio blokavimo sistema, ir nuteistiesiems tada nebūtų reikalo ieškoti ir laukti „dovanėlių“ iš laisvės, dėl jų kovoti.

    „Vis dėlto prognozuoti apie nuteistųjų išpuolius neįmanoma, nes statistika rodo nepaaiškinamus dalykus: štai pas mus keletą metų būdavę vos po kelis išpuolius prieš pareigūnus, o, atsimenu, 2010-aisiais – net 10, – teigė Z. Kunca. – Visada atsiranda nuteistųjų, kurie yra įžūlūs ir drąsūs prieš pareigūnus, ginkluotus tik gumine lazda ir dujų balionėliu.“

    Kolegai linkęs pritarti ir Kybartų pataisos namų direktorius Virginijus Adomaitis. Jis šiai įstaigai vadovauja dar tik nuo praėjusių metų birželio ir skaičiuoja jau tris kalinių išpuolius prieš pareigūnus – tiek ikiteisminių tyrimų pradėta. Visais atvejais incidentai kilę dėl per įstaigos tvorą permestų draudžiamų kaliniams turėti daiktų.

    „Taip, nuteistieji rizikuoja, – pasakojo V. Adomaitis. – Jie drąsūs ir įžūlūs, nes įsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, iš pareigūnų atimtas paketas tuoj pat bus permestas antram, trečiam, ketvirtam bendrininkui ir per kelias akimirkas „prapuls“ tarp nuteistųjų. O tada, neturint daiktinio įrodymo, ir tvarkos pažeidėją įvardyti bei nubausti sunku.“

    Nuteisė tik vieną

    Tai, kad įtariamųjų kaltę tokiais atvejais nelengva įrodyti, iliustruoja nesenas faktas – prieš porą savaičių Kauno apygardos teisme paskelbtas nuosprendis vienam Kybartų pataisos namų kaliniui – 37 metų mažeikiškiui Ramūnui Petruliui. Jis pasiųstas kalėti 12 metų už tai, kad 2010-ųjų rugpjūčio 7-ąją dalyvavo kalinių riaušėse Kybartų pataisos namuose, siekė sukelti chaosą už grotų ir pagrobti iš budėtojų dalies per 3 gramus heroino (iš tiek būtų buvę 100 000 litų vertės dozių kaliniams), kuris įstaigos seife atsidūrė, kai draudžiamą paketėlį kažkas permetė per pataisos namų tvorą.

    Tuomet grėsmė buvo iškilusi mažiausiai 5 pareigūnų sveikatai ar net gyvybei.

    Tiesa, kartu su iki tol 11 kartų teistu ir 10 metų už plėšimą nuteistu bei Kybartų pataisos namuose tuo metu įkalintu R. Petruliu tose riaušėse dalyvavo iš viso kone 30 nuteistųjų, bet kitų kaltė nebuvo įrodyta. Dar vienam – 6 kartus už vagystes ir plėšimus teistam ukmergiškiui 23 metų Rimantui P. – taip pat grėsė teismo bausmė už dalyvavimą tose riaušėse, bet šis vyras, iki teismo iš dalies pripažinęs savo kaltę, vėliau nebespėjo duoti parodymų teisme, nes pernai gegužę nusižudė būdamas už grotų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

    Riaušės dėl heroino

    Tos 2010-ųjų riaušės Kybartų pataisos namuose buvo organizuotos ir kėlė grėsmę pareigūnams. Apie 30 nuteistųjų, privalėjusių jau miegoti, bet to nepaisiusių, iš anksto pasiruošę – pasigaminę kaukes ir pasiėmę metalinius strypus, keliems tyčia išmušus antrojo aukšto prausyklos lango stiklą, perlipo per apsaugos tvoras, neteisėtai pateko prie budėtojų patalpų, grasino ir pasipriešino penkiems Apsaugos ir priežiūros skyriaus darbuotojams, bandė išlaužti seifą ir paimti jame buvusius narkotikus, bet ir nepajėgė, ir nespėjo.

    Atvyko pareigūnų pastiprinimas, ir kaliniai buvo nuraminti. Šie, kaip vėliau apskaičiuota, tuokart sugadino 445 litų vertės įkalinimo įstaigos turto, o riaušės pareigūnams liūdnai nesibaigė tik todėl, kad pirmieji užklupti 5 darbuotojai, tapę įkaitais, saugodami savo sveikatą ir gyvybę, protingai įvertino padėtį ir nesikovė prieš bene šešis kartus didesnį būrį agresyvių ir ginkluotų kalinių, pakluso jų reikalavimui išeiti iš patalpos, bet tuoj išsikvietė daugiau kolegų.

    Kadangi riaušininkai buvo kaukėti (kaukes pasidarę iš kepurių, kojinių ir pagalvių užvalkalų), tai nustatyti tikruosius dalyvius buvo nelengva. Teko tik spėlioti, įtarti – taip kone 30 kalinių buvo laikomi įtariamaisiais ir išvežti į Lukiškes.

    Beveik visi jie kaltę kategoriškai neigė, ypač – dėl riaušių organizavimo. Tyrėjams nepavyko nustatyti ir asmenų, kuriems buvo skirtas tas per tvorą permestas paketas su heroinu, dėl kurio rizikuota net riaušėmis.

    Tik atlikus kraujo pėdsakų, likusių ant išdaužytų stiklų ir kitų daiktų, nes riaušininkai buvo susižaloję, tyrimus, du jau minėti įsilaužėliai buvo nustatyti neginčytinai.

    Garantijos nėra

    Belieka tik džiaugtis, kad per riaušes sužalojimų tuokart nepatyrė pareigūnai. Ir ne tik dėl to, kad tai būtų tik dar vienas faktas, liudijantis apie pavojingą tarnybą „zonoje“. Mat įkalinimo įstaigas po tokių incidentų neretai prislegia ir kita problema – išmokos traumą tarnyboje patyrusiems pareigūnams.

    Pernai Lietuvos įkalinimo įstaigose tarnybos metu buvo sužaloti 9 pareigūnai. Gruodį pareigūnas buvo užpultas ir Kybartų pataisos namuose – dviejų nuteistųjų. Šie bandė atimti pareigūno rankose atsidūrusį per tvorą įšautą paketą, spyrė pareigūnui, pargriovė jį ant žemės, vienas užgulęs laikė, o kitas net smaugė. Laimė, jam pavyko apsiginti. Tačiau juk niekas negali garantuoti, kad už grotų nė vienas išpuolis prieš pareigūnus niekada nebus tragiškas.

    Tik faktai

    ***Kalėjimų departamento duomenimis, pernai Lietuvos įkalinimo įstaigose užfiksuota apie 10 nusikalstamų veikų dėl pasipriešinimo pareigūnams ir dar keliolika – dėl viešosios tvarkos pažeidimo; užpernai – atitinkamai 7 ir 2 tokios nusikalstamos veikos.

    ***Nuteisti chuliganai ir viešosios tvarkos pažeidėjai paprastai prasitęsia kalėjimo laiką keliais mėnesiais ar net metais.

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Nr. 10 (14), 2013 m. kovo 9–15 d.

    Savęs išmėginimų kelyje

    1

     

    Visos pergalės gyvenime prasideda nuo savęs nugalėjimo, – tartų žmogus, paliekantis ryškų pėdsaką savam gyvenimo kely. Tai tiktų ir marijampoliečiui Lionginui Mingailai, praeityje daug pasiekusiam sporto srityje, išbandžiusiam alpinisto duonos, o dabar savo didelę gyvenimo patirtį guldančiam eilėraščių posmuose.

    Marijampolėje – daugiau nei 30 metų

    „Laimės kūdikis“ – simboliškai būtų galima pasakyti apie L. Mingailą, nes šį pasaulį jis išvydo sausio 1-ąją Kauno r., Vandžiogalos valsčiuje, II Narkūnų kaime (dabar, deja, jis jau išnykęs…), suteikdamas daug džiaugsmo savo tėvams – juk pirmagimis! Vėliau gimė dar ir sesė.

    Liongino tėtis valdė 12 ha žemės, buvo bajoras, bet apie savo kilmingą titulą su sūnumi niekada nekalbėjo. Taigi Lionginas, nors yra paveldėjęs bajoro titulą, niekada to nesureikšmino.

    Kaune baigęs vidurinę mokyklą, tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus specialybę. Baigęs institutą L. Mingaila paskyrimą gavo į Jonavos azotinių trąšų gamyklą, kur dirbo mechanikos skyriuje inžinieriumi. Iš Jonavos (čia jis surado žmoną Elvyrą) trumpam persikraustė į Šilutę, o nuo 1981 m. gyvena Marijampolėje, kur iki pensijos dirbo Maisto pramonės automatų gamykloje inžinieriumi, vėliau, nuo 1985 m. – paruošų kontoroje direktoriaus pavaduotoju.

    Jaunystėje charakterį ugdė sportas

    Vos pradėjęs dirbti Jonavoje, jaunasis inžinierius, mėgęs įvairias sporto šakas, pelnė daugybę apdovanojimų už nuskintus laurus. Jis priklausė Jonavos alpinistų ir regbio klubams. 1975 m. įgijo regbio žaidime I sporto atskyrį (žaidė įvairiuose Lietuvos miestuose, ten laimėjo pirmąsias vietas, tarptautinėse varžybose su Lenkija, 30-mečio turnyre „Azoto“ taurei laimėti užėmė II vietą).

    L. Mingaila pamilo ir alpinizmą, juk tai – vyriškumo mokykla. Nelengva buvo kopti į kalnus, bet norėjosi sau įrodyti, kad viskas įmanoma: reikia tik labai norėti ir daug dirbti. Savo ištvermę lavino ir patirties sėmėsi dalyvaudamas dviejose alpinistų stovyklose, įgijo alpinisto ženkliuką. Būtent ten jis buvo paruoštas kopti ant uolų, ledu ir sniegu. Baigęs šiuos mokymus jau galėjo lipti į I, II ir III kategorijos sunkumo viršūnes. 1969 m. LSD „Nemunas“ alpinistų fizinio pasiruošimo varžybose laimėjo I vietą. Taip pat buvo apdovanotas (1971 m.) I laipsnio diplomu už draugijos alpinistinės daugiakovės varžybose laimėtą I vietą.

    L. Mingaila, būdamas pačiame jėgų žydėjime, įkopė į penkias Kaukazo kalnų viršūnes. Kalnai visada kerėjo savo grožiu, nors dažnai sunkus kopimas nustelbdavo jį… Tik atokvėpio valandėlėmis godžiai alsavo kalnų oru ir gėrė į save jų grožį, kad tai išliktų visam gyvenimui. Šiandien tuos išgyvenimus primena sudžiovintas edelveiso žiedas, kažkada parsivežtas iš Kaukazo kalnų…

    Be alpinizmo, L. Mingaila domėjosi ir kitomis sporto šakomis. Trečio laipsnio diplomu jis buvo apdovanotas, kai 1971 m. LTSR Naftos ir chemijos pramonės darbininkų profsąjungos respublikinio komiteto turistų sąskrydžio miško krepšinio varžybose užėmė III vietą.

    Mėgo ir rankinį bei plaukimą baidarėmis per kliūtis (į baidarių sportą L. Mingailą priviliojo draugas, labai didelis šio sporto entuziastas).

    L. Mingaila ir dabar gyvena aktyvų gyvenimą („Nors dabar jau ir pasyvesnis gyvenimas domina“, – pripažįsta buvęs alpinistas), kurio neatsiejama dalis – gamta. Todėl jį dažnai galima pamatyti minantį dviračio pedalus. Ne tik paupiais ar miško takeliais, bet ir miesto gatvėmis – visur, kur tik reikia.

    Išlikusi aistra kelionėms

    Didžiausia vertybe L. Mingaila laiko šeimą. Svarbiausi gyvenimo įvykiai – sūnaus ir dukters gimimas. „Smagu jausti, kai vaikas ištaria pirmą žodį, matyti, kaip nedrąsiai žengia pirmą žingsnį“, – šypsosi Lionginas. L. Mingaila, pats būdamas sportininkas, norėjo, kad jo atžalos augtų sveikos ir stiprios, tuo rūpinosi iki pat tos akimirkos, kai vaikams atėjo laikas palikti gimtąją pastogę. Taip jau nutiko, kad Mingailų vaikai atsidūrė už jūrų marių: sūnus Kuboje susituokė su lietuvaite ir liko ten gyventi, o dukrą likimas nubloškė į Norvegiją, kur rado gyvenimo draugą, su kuriuo įsitvirtino Londone… Vaikai, daug keliaudami po pasaulį, šią galimybę padovanoja ir tėčiui, labai mėgstančiam keliones (jaunystėje poilsiavęs Kryme, Palangoje, pabuvojęs Sankt Peterburge, Rygoje, Saratove, Kazanėje, darbo reikalais lankėsi Saratove prie Volgos, Uljanovske, Kazanėje, Maskvoje, Gardine ir kitur). Vaikų dėka teko pabuvoti Londone, Ispanijoje, aplankyti Viduržemio jūros pakrantes. Vis dėlto L. Mingailai labiausiai įsiminė pirmas skrydis lėktuvu į Sankt Peterburgą. Buvo tuomet 25-erių metų amžiaus, vyko į komandiruotę darbo reikalais. Iš paukščio skrydžio atsivėrė visas grožis: mažučiai namai, įvairiaspalviai žemės plotai, o vėliau – debesų patalai.

    Bet labiausiai L. Mingaila mėgsta keliauti po Lietuvą. Juk tiek daug dar nepamatyta! O jaukiausiai jaučiasi vienas gamtoje, nes ji žavi savo stebuklingu kasmetiniu pasikartojimu, ji tyra, tikra…

    Jautri siela gyvenimo patirtį išlieja eilėmis

    Buvusio aktyvaus sportininko prigimtis itin meniška. Jo sielai būtina klasikinė muzika, jis domisi kultūrinėmis, istorinėmis, pažintinėmis televizijos laidomis, aktyviai lanko parodas, sakralinės muzikos koncertus. L. Mingaila mėgsta knygas apie dailę, archeologiją, Lietuvos bažnyčias, turi keletą senovinių knygų, kurias labai vertina. Be lietuvių, laisvai kalba rusų, lenkų, anglų kalbomis.

    Laimę šis žmogus supranta labai paprastai: gyventi teisingai ir turėti ramią sąžinę. „Gal mes, lietuviai, kaip tik šito nesugebam, todėl dažnai jaučiamės nelaimingi… – svarsto L. Mingaila. – Mes, žmonės, esame labai skirtingi: vieni greitai užmirštame, kas buvo praeityje, atleidžiame mums padarytas nuoskaudas, kiti visą gyvenimą kankinamės, dėl to ir nusinešame į amžinybę visą susikaupusią gėlą. Aš negaliu pamiršti praeities…“

    „Visą gyvenimą manyje dega noras pažinti pasaulį. Jaunystėje turėjau stiprią valią. Mane, aštuoniolikmetį, draugai prikalbino rūkyti. Metus rūkiau po pakelį per savaitę. Paskui nusprendžiau, kad man viso to nereikia, ir mečiau rūkymą visam laikui. Ir išgeriu tik simboliškai – per šventes.

    Dabar valia gal jau kiek silpnesnė. Bet kai rudeninis dangus pilkas, už lango merkia lietus ir į namus skverbiasi liūdesys, dieną praskaidrinu darbu: remontuoju baldus, prižiūriu gėles ar tiesiog pažaidžiu su kate – juk ir jai reikia pramogų, draugo“, – atvirauja L. Mingaila.

    Savo jausmus, išgyvenimus L. Mingaila jau daug metų išlieja eilėmis. Kas tai paskatino? „Skaičiau daug knygų, – pasakoja žmogus, – pradėjau išsirašinėti iš jų įdomesnes mintis, o skaitant V. Vitmeno poezijos rinkinį „Žolės lapai“ pavergė natūrali, lengvai skaitoma poezija. Kai gimė sūnelis, kilo mintis parašyti vaikišką poemėlę. Rašiau ir tuomet, kai sūnus ir dukra lankė darželį. Rašiau ir sau: ne vien dienoraštį, bet ir eiles. O vėliau… Paskui atėjo ruduo, ir sutemos apgaubė žemę…“

    Irena TAMULYNIENĖ

    Autorės nuotraukos.

      Nr. 6(10), 2013 m. vasario 9–15 d.

    Regina Andriukaitienė: pokyčiai ateina savaime, jiems tereikia nesipriešinti

    0

     

    Senovės kinai savo didžiausiam priešui linkėdavo permainų laikų: mat sumaištis, kai persijojamos vertybės, prarandamas stabilumas – pats blogiausias dalykas žmogui. Na, o asmeninių permainų laikas gali būti labai teigiamas, ypač jeigu link tų permainų einama nuosekliai, reaguojant į gyvenimo ritmą. Šią tiesą savo asmenine patirtimi grindžia ir Regina ANDRIUKAITIENĖ, Marijampolės kolegijos dėstytoja lektorė, kolegijos tarybos narė, Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų Marijampolės filialo tarybos narė, o nuo praėjusių metų rugsėjo – ir Lietuvos sporto universiteto lektorė. Čia ji dėsto vadybos ir paslaugų tiekimo etikos dalykus bei dirba mokslinį darbą: kartu su kitais universiteto dėstytojais rašo vadovėlius studentams, mokslinius straipsnius, rengiasi konferencijoms Lietuvoje ir užsienyje (artimiausia – Latvijoje). Marijampolėje seniai prigijusi, suaugusi su Marijampolės kolegija dėstytoja – vienas iš tų gražių pavyzdžių, kai nuoseklus darbas, veržimasis aukštyn žmogui išties suteikia sparnus, o R. Andriukaitienė tai pavadintų savęs kūrim – nuolatiniu, niekada nesustojančiu. Taigi „Mūsų savaitės“ skaitytojams – pokalbis su šia asmenybe.

    – Marijampolė nėra jūsų gimtasis miestas. Iš kur esate kilusi?

    – Iš vaizdingojo Anykščių krašto.

    – Koks jūsų kelias į Sūduvos širdį?

    – Baigusi Anykščių J. Biliūno vidurinę mokyklą, 1979 m. įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, rusų kalbos, literatūros ir auklėjamojo darbo metodikos specialybę. 1983 m. ištekėjau, 1984 m., baigusi institutą, pradėjau dirbti mokytoja toje pačioje J. Biliūno vidurinėje mokykloje, kurią ir pati baigiau, tačiau ilgai ten dirbti neteko: 1986 m. su vyru persikėlėme į Marijampolę, jo gimtąjį miestą.

    – Ar lengvai pritapote šiame mieste?

    – Marijampolėje sunkiau buvo pirmaisiais metais pakeitus aplinką – iš vaizdingo Anykščių kraštovaizdžio į Suvalkijos lygumas. O dabar drąsiai galiu pasakyti: myliu tris miestus: Vilnių (studijų miestą), Anykščius (gimtinę) ir Marijampolę (dabartinį savo miestą).

    – Marijampolė jums neatsiejama nuo Marijampolės kolegijos…

    – 1988 m. pradėjau dirbti dabartinėje Marijampolės kolegijoje (tuomet – žemės ūkio technikume) auklėtoja, rusų kalbos mokytoja, o 1995 m. ėmiau dėstyti buities kultūros, namų ūkio specialybės disciplinas namų ūkio technologijų studentams. 2000 m. tapau vyr. dėstytoja. Dalyvau kuriant kolegiją, rengiau pirmąsias studijų programas. Iki 2003 m. dirbau katedros vedėja, nuo 2003 iki 2012 m. – Verslo ir technologijų fakulteto prodekane praktikai. 2005 m. baigiau verslo ir vadybos administravimo magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete. 2011 m. su kolegėmis bendraautorėmis parengėme knygą „Aptarnavimas paslaugų įmonėse“, skirtą turizmo administravimo ir maitinimo verslo organizavimo specialybių studentams. Dalyvavau rengiant Įmonių ir įstaigų administravimo studijų programą – buvau studijų programos rengimo komiteto narė.

    – Nuo praėjusių metų jūs ir Kauno sporto universiteto lektorė. Kaip tai įvyko?

    – Mėgstu mokytis, įgyti naujų žinių, plėsti akiratį. Buvo konkursas lektoriaus vietai, dalyvavau jame ir laimėjau. Tai išties naujos perspektyvos. Nors pati pradžia ir baugino, pamažu įsitraukiau į naują veiklos sritį. Per šiuos mokslo metus teko sutikti labai daug įdomių žmonių, ir tai ne tik džiugina, bet ir labai praturtina. Žinoma, Marijampolės kolegija labai svarbi iki šiol – tokia ji man, manau, išliks visada. Ne vien dėl to, kad čia praleista daug metų, realizuota daug kūrybinių minčių, daug prasmingų darbų atlikta. Tai labai svarbi patirtis, be kurios nebūtų dabarties perspektyvų, naujų ateities sumanymų, vizijų.

    – Kokie šiais laikais studentai? Ar jie labai pasikeitę, tarkime, per dešimtmetį? Ar labai skiriasi kolegijos ir universiteto studentai?

    – Studentai labai įvairūs. Kitaip ir būti negali: jie – mūsų visuomenės dalis. Yra labai motyvuotų, kiti paskaitas lanko tik tam, kad baigtų studijas, gautų diplomą. Žinoma, studentai, netgi lyginant su 1995 m. studentais, labai pasikeitę: dabartiniai yra daug veržlesni, reiklesni. Bet tai labai gerai, su jais labai įdomu bendrauti. Jie, tie motyvuotieji, žino, ko nori, ko siekia, kur eis. Džiaugiuosi tokiu jaunimu. Kolegijoje, palyginti su universitetu, šiek tiek kitaip: mažesnės grupės, kamerinis bendravimas. Nepaisant to, visiems savo studentams stengiuosi kuo geriau suteikti žinias ir dėstydama, ir bendraudama su jais.

    –_Šiuolaikinis jaunimas, sakoma, neatplėšiamas nuo kompiuterio, interneto. Ką apie tai manote?

    – Kompiuteris šiais laikais labai reikalingas – ir savo darbo neįsivaizduoju be jo. Tačiau išties yra ir pavojų. Mane baugina labai didelė priklausomybė, ypač jaunų žmonių, nuo kompiuterio, interneto. Besaikis pasinėrimas į virtualią erdvę – nemokėjimas realiai bendrauti, gyvenimas kitų gyvenimais. Virtuali erdvė siurbia laiką, o žmogus (nebūtinai vien tik jaunas), joje įstrigęs, nieko nepadaro, kad kažkuo taptų: nukenčia ir jo mokslas, ir karjera, ir asmeninis gyvenimas. Iliuzijų pasaulis pasiglemžia tikrąjį, atimdamas laiką, kurio nesusigrąžinsi.

    – Gyvenimas – ne vien darbas. Ar turite pomėgių?

    – Mano pomėgiai susiję su anksčiau ir šiuo metu dėstomais studijų dalykais. Pirmiausiai tai – rankdarbiai: siuvimas, nėrimas, mezgimas (deja, dėl labai didelio užimtumo dabar tam visiškai nelieka laiko), stalų serviravimo estetika (vestuvių ir kitų pobūvių stalų, interjero puošimas), floristika (ir sausų, ir gyvų puokščių komponavimas). Laiko aktyviam poilsiui, kelionėms nelieka, tačiau kiekvienais metais stengiuosi bent trumpam ištrūkti prie jūros. Labai gaila, kad nebelieka laiko grožinės literatūros knygai, skaitau pastaruoju metu tik dalykines knygas. Man labai patinka kinas, teatras, baletas, bet anksčiau dažniau tekdavo apsilankyti ten nei dabar…

    – Šie mokslo metai jums – pokyčių metai. Žvelgiant į ramybę jūsų veide, neatrodo, kad jie būtų sunkūs, alinantys.

    – Viskas gyvenime vyksta natūraliai. Savaime ateina ir pokyčiai – jiems tereikia tik nesipriešinti. Viską esu pasiekusi nuosekliu darbu, įsiklausydama į gyvenimo keliamus reikalavimus. Man nepriimtina drastiška rizika. Viską apmąstydama, realiai įvertindama savo gebėjimus priimu sprendimus. Planuodama kiekvieną veiklą, žingsnelis po žingsneliu einu pirmyn. Dėl to pokyčiai nėra baisūs, netgi atvirkščiai – džiugūs. Manau, taip mes ir esame sukurti: užkoduoti eiti tolyn, aukštyn (tai nepaliaujamas savęs kūrimas), tad žinau, jog ir aš nesustosiu. Tam ėjimui į priekį padeda ir visos žinios, įgytos per gyvenimą, jos labai reikalingos ir šiuo metu.

     – Ar esate laiminga?

    – Taip, nes turiu šeimą, ir žinau, kad mane visi myli. Labai džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir tai labai vertinu.

    – Dėkoju už pokalbį.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Šarūno MARTIŠIAUS nuotrauka.

    Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.

     

    Alaus atributikos kolekcionavimas – pomėgis, į gyvenimą įnešęs naujų spalvų

    5

     

    Kiekvieno žmogaus gyvenimą užpildo ne tik darbas, bet ir poilsis. Kartais mums darbas tampa rutina, nesuteikiančia nei pasitenkinimo, nei pilnatvės jausmo, todėl dažnam poilsis ir pomėgiai turi tai kompensuoti ir teikti malonumą bei atokvėpį. Todėl nenuostabu, kad daugelis žmonių visa galva neria į vienokį ar kitokį pomėgį: žvejybą, medžioklę, filateliją ar dar ką nors, kas užpildo dvasinį vakuumą. Arba sudarinėja netikėčiausias kolekcijas, renka viską, pradedant degtukų dėžučių etiketėmis ar saldainių popierėliais, baigiant brangiausiais automobiliais. Nors dažnai viskas priklauso nuo piniginės storio, tačiau viską atperka tas džiaugsmas, kurį kolekcininkas jaučia, kai pavyksta gauti retą egzempliorių. Šaipomasi, kad kolekcionavimas yra lengva nepavojinga pamišimo forma.

    Marijampolietis UAB „Statybos ritmas“ darbų vadovas Remigijus RAVINSKAS taip pat „serga“ šia liga – jis kolekcionuoja alaus atributiką, daugiausia taures. Prieš aštuonerius metus, kai didžiuosiuose prekybos centruose ypač pagausėjo akcijų ir kai už butelių kamštelius buvo galima gauti taurę su alaus rūšies ar alaus daryklos logotipu, tada ir užsikabino. Viena kolekcinė taurė, kita, o paskui ir prasidėjo…

    Alaus nemėgsta

    Gal labai mėgsta alų? Tai kad ne…„Studentaudamas dar išgerdavau alaus, o dabar tik ragauju. Alaus atributikos kolekcionavimas nėra alaus gėrimo propagavimas ar jo reklamavimas. Matot, yra alaus gėrėjai ir alaus mėgėjai, kolekcininkai – ne gėrėjai. Pavyzdžiui, stipriųjų alaus rūšių domina tik etiketė ar kamštelis, o turinys yra skirtas kitai publikai. Taures pradėjau kolekcionuoti dėl to, kad patraukė jų išvaizda, dizainas. Po truputį susipažinau su kitais kolekcininkais, kurių, pasirodo, Lietuvoje tikrai daug, pradėjau važinėti į jų rengiamus susitikimus“, – pasakoja jis. Vėliau sužinojo, kad Lietuvos birofilai susivieniję į klubą „Alutis“ (įkurtas 2001 m.). Birofilija – tai alaus atributikos (alaus kamštelių, alaus padėkliukų, skardinių, bokalų, taurių, etikečių, atidarytuvų ir kt.) kolekcionavimas. Lietuvoje nemažai žmonių domisi birofilija. Dažniausiai turbūt kolekcionuojami butelių kamšteliai, padėkliukai, etiketės – gal todėl, kad šios kolekcijos užima mažai vietos.

    Klubo „Humulus lupulus“ pirmininkas

    „Alučio“ klube dauguma kolekcininkų buvo vyresnio amžiaus, jaunesniems trūko veiklos, idėjų, todėl 2007 m. buvo įkurtas dar vienas alaus atributikos kolekcininkų klubas „Prie bokalo“, kurio pirmininku vienus metus buvo Remigijus. Tai buvo tarptautinis klubas, jo nariai buvo iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Suomijos. Tačiau ten, kur daug žmonių, nuomonės kartais išsiskiria, nesutampa interesai, todėl 2010 m. dalis narių atsiskyrė ir įsteigė dar vieną klubą, suteikdami jam „Humulus lupulus“ (apynys paprastasis) pavadinimą. Remigijus buvo jo įkūrimo iniciatorius ir iki šiol – pirmininkas. „Klube suburta šauni trylikos kolekcininkų komanda, – sako Remigijus. – Bet ko nepriimame, kandidatūrą svarstome klubo susirinkime. Norime, kad kiekvienas turėtų atsakingą ir konkretų požiūrį, tikslą, kad nebūtų tik keliautojas ir ragautojas, o padėtų vystyti klubo veiklą, puoselėtų alaus gėrimo kultūrą. Klubo nariai susipažįsta su įvairių šalių alaus gamybos tradicijomis, istorija. Ypač daug dėmesio skiriame Lietuvos aludarystės paveldui. Praėjusių metų rudenį Ukmergėje kartu su klubu „Alutis“ surengėme pirmą Lietuvos alaus atributikos kolekcininkų biržą, kurią rėmė ir teberemia „Vilkmergės alus“ . Tai turėtų tapti tradicija. Gal kai kam gali atrodyti, kad jeigu domimės alaus atributika, tai ir maukiame alų, bet tai netiesa. Biržose vyksta skirtingų alaus rūšių (porterio, kvietinio, šviesaus), degustacijos, neapsiribojame veikla tik Lietuvoje, važinėjame ir į kitas šalis. Vienos didžiausių ir prestižiškiausių Europos kolekcininkų biržų vyksta Žyveco mieste (Lenkija), Martine (Slovakija), Minske (Baltarusija), Hame (Vokietija), Maskvoje (Rusija). Artimiausia kelionė į Žyvecą – birželio mėnesį. Daug kas klausia, ką mums duoda šis pomėgis, kokia nauda. Tai neišmatuojama – plečiame savo akiratį, susipažįstame su aplankytų šalių istorija, geografija, tradicijomis. Nors mūsų klubas dar gana jaunas, bet jis žinomas ne tik Lietuvoje, turime narių iš Baltarusijos ir Rusijos. Pernai tapome Pasaulinės alaus atributikos kolekcininkų klubų konvencijos, kuriai priklauso 44 klubai, nariu.“

    Kolekcijoje – per 5000 taurių iš viso pasaulio

    Alaus atributikos kolekcionavimas nėra labai pigus malonumas, tenka daug ko atsisakyti vardan unikalios taurės ar įdomios kelionės. Už lietuvišką prieškarinę taurę, butelį ar padėkliuką mokama iki 1 000 eurų. Kolekcija papildoma biržose keičiantis, taurės perkamos alaus parduotuvėse, restoranuose, alaus daryklose,internetiniuose aukcionuose, tačiau daugiausia kolekcija pasipildo tarptautiniuose susitikimuose.

    Šiuo metu Remigijaus kolekcijoje – per 5 000 taurių iš 140 šalių ir daugiau nei 90 peleninių (beje, pats nerūko) su alaus daryklų logotipais. Tai didžiausia Lietuvoje taurių kolekcija. Taurės pas jį atkeliauja ne tik iš Europos, bet ir iš tokių egzotiškų šalių kaip Mergelių Salos (JAV), Vanuatu, Grenlandija, Palau, Nepalas, Palestina, Kaimanų salos, Guamas, Australija ir Okeanija, Karibų jūros šalys. Mažiausiai domina vokiškos taurės, didesnė jų dalis labai neptrauklios. Gražiausios savo forma yra belgiškos taurės, todėl žavi viso pasaulio kolekcininkus. „Aš renku taures ir bokalus iš viso pasaulio, tačiau yra kolekcininkų, kurie renka atributiką su tam tikra tematika (gyvūnai, sportas ir pan.) ar tik tam tikros alaus rūšies. Šiuo metu 175 pasaulio šalys turi savo alaus taures su logotipais. Vienos vertingiausių mano kolekcijoje yra lietuviškos taurės, jų turiu jų apie 750, o iš viso yra per 800. Anksčiau imdavau viską, rūpėjo kiekybė, dabar jau įsigyju tik 2–3 skirtingas taures iš vienos alaus daryklos. Problema – vietos stoka, jau dabar didesnė dalis taurių netelpa į lentynas, ilsisi dėžėse. Kai kurie renka molinius bokalus, bet manęs keramika nežavi ir, be to, jie užima daug vietos. Taip pat dar renku alaus padėkliukus, kamštelius, etiketes, bet jie būna skirti mainams į stiklą. Galvoju virš ūkinio pastato pristatyti antrą aukštą, kur galėčiau sudėti savo taures.“

    Pomėgio „garbei“ – Alutinio šventė Marijampolėje

    2011 metais klubas „Humulus lupulus“ surengė Marijampolėje Alutinio šventę – maratoną. Alutinis – sena lietuviška šventė, kai buvo gaminamas pirmasis alus iš tų metų miežių derliaus. Dar ši šventė buvo vadinama Koštuvėmis arba Ragautuvėmis. Alutinis kaip šventė, atėjęs iš pagonybės laikų, dar buvo gyvas devynioliktame amžiuje. Tai nebuvo paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Šventės metu būdavo alumi apšlakstomos trobos durys, langai ir visos kertės – aukojama namų dievybėms. Alų šiai šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį – trejų devynerių. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis. Iškūlus – sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų. Kiekvienam sambarių dalyviui jo pripildavo triskart po devynis kaušelius. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Ši šventė yra atgijusi ir prigijusi šiandienos Lietuvoje. Kodėl maratonas? Todėl, kad dalyviams teko tikrai nemažai pabėgioti po visą miestą. Kažkodėl gyvuoja stereotipai, kad jeigu jau renginyje yra alaus, tai bus vien tik besaikis alaus gėrimas arba tokioje šventėje dalyvaus „alaus pilvuką“ vos panešantys alaus ragautojai. Ne nuo alaus pilvukai auga, o nuo persivalgymo, be to, kolekcininkai norėjo parodyti, kad net ir su alumi renginys gali vykti kultūringai. Beje, maratone nepilnamečiams nebuvo leidžiama dalyvauti. Šis renginys labiau priminė sportines orientacininkų varžybas. Jo esmė paprasta – nuo starto visi dalyviai, vadovaudamiesi žemėlapiu, turėjo aplankyti iki 10 kontrolinių punktų miesto kavinėse, atlikti tam tikras užduotis ir finišuoti. Žinoma, kas norėjo, galėjo išgerti ir alaus, tačiau 25 maratono dalyviai nelabai jo griebėsi jo, nes spaudė laikas ir didžiulis noras pirmauti. Be to, aplankyti punktus reikėjo tik pėsčiomis ar visuomeniniu transportu, o kadangi šeštadienio pavakare jo Marijampolėje nė su žiburiu nerasi, tai ne vienam po šio bėgimo ir kojos šiek tiek drebėjo. Dalyviai teigė, kad patiko ir pati šventė, ir maratonas, ir užduotys, nors ne visiems jas pavyko įveikti. Reikėjo kinietiškais pagaliukais alaus kamštelius dėlioti, iš tų pačių kamštelių atspėti lietuviškas alaus daryklas, per virvutę šokinėti, alaus padėkliukus į „krepšį“ mėtyti ir dar kitokių užduočių įvykdyti.

    Alų ir pats ėmė gaminti

    Prieš keletą metų, kai mūsų krašte atsirado prekiautojai žaliavomis (salyklu, apyniais, mielėmis) alui gaminti, Remigijus nutarė pamėginti gaminti alų ir įsigijo tam reikalingą įrangą. Alų gamina sau, porą kartų darė klubo gimtadieniui: pirmajam – trijų salyklų, antrajam – tamsųjį porterį. „Alaus darymas kaip menas – antrą kartą tokio paties nepagaminsi. Alų galima gaminti su įvairiais priedais: kalendromis, čiobreliais, kmynais, imbieru, įvairiomis uogomis, vaisiais. Pavyzdžiui, Anglijoje gaminamas viržių alus, Azijos šalyse kaip priedai naudojami ryžiai, kitur –grikiai. Fantazijai ribų nėra.“

    Pomėgiu „užkrėtė“ ir žmoną

    Kolekcionavimas yra užkrečiamas užsiėmimas. „Iš pradžių žmona nelabai suprato mano pomėgį, – šypsosi Remigijus, – bet šita bacila ir ją pagavo. Sigla taip pat klubo narė, ji –„idėjinis variklis“ organizuojant renginius. Yra surinkusi 150 bato formos bokalų, ypač populiarių Vokietijoje, kolekciją, per 200 atidarytuvų ir daugiau nei 6 000 kamštelių. Kartu važinėjame į alaus biržas.“ Beje, žmona taip pat verda alų. Pora pavykusių eksperimentų – tai alus su mėlynėmis ir alus su šaltalankiais.

    * * *

    Sakoma, kad kolekcininkai daug ilgiau gyvena. Gal tai lemia gyvenimo godulys, aistra daugiau žinoti, daugiau pamatyti. Kas žino? Svarbiausia, kad šių jaunų žmonių buityje nėra rutinos, juos jungiantis bendras pomėgis skatina nuolat judėti į priekį.

    Lina NAUJOKAITĖ

    Asmeninio Ravinskų albumo nuotraukos.

    Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

    Jorė: į gyvybės vešėjimo metą – su senosiomis tradicijomis

    0

     

    Į tradicinę jotvingių Jorę (nuo XIX a. ši šventė perkrikštyta Jurginėmis), pavasario sutikimo šventę po atviru dangumi, pakvietė Jotvingių ir prūsų bendrija. Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (netoli Punsko, Lenkija), alsuojančioje meile ir pagarba senajam baltiškųjų kultūrų paveldui, vėl susirinko mūsų tautos atstovai – tiek gyvenantys šiapus, tiek anapus dvi valstybes skiriančios sienos, – kad pabūtų drauge, pasimėgautų po užsitęsusios žiemos pagaliau aukštyn šoktelėjusia tikrą šilumą skleidžiančia saule, pagaliau ir Jore – diena, kai Aukščiausioji galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, visa perkūnydama naujo vešėjimo metui.

    Nuostabios gamtos supamoje jotvingių ir prūsų gyvenvietėje jauki pavasarinė žaluma, jau apsibarsčiusi žiedų kekėmis, ne tik kėlė susirinkusiesiems dvasią savo gaivumu, šviežumu, tačiau ir leido pajusti Motinos gamtos paslaptingąją jėgą, kurią garbino mūsų protėviai, kuriai lenkiamės ir dabar. Viskas jotvingių ir prūsų gyvenvietėje tądien alsavo senąja nemariąja dvasia: jotvingių ir prūsų amatų mugė, gyvenvietės statiniai, skambantys akmens ir medžio simfonija, šventės organizatorių siūloma pramoga – šaudymas iš lanko, jau tradiciniu tapęs Jorės viralas „Dilgė“, kurio pagrindinis komponentas – pirmosios po žiemos sužaliavusios dilgėlės…

    Jorėti (augti, plisti, žaliuoti ir t. t.) šventės dalyvius kvietė ir folkloro kolektyvai. Pirmiausia, „Kukumbalio“ iš Merkinės vedami, visi įsiliejo į iškilmingą eiseną, kurios galutinis tikslas – aukuras. Gyvoji grandinė, skambant giesmėms, aidint būgno ritmui, vyniojosi apie kultines gyvenvietės vietas. Stabtelėjusi prie paminklinio akmens Durbės mūšiui atminti (čia tylos minute bei žvakelių uždegimu buvo pagerbtas žuvusių už tautą, mus ir mūsų ateitį protėvių atminimas, iškeltos baltų tautų – prūsų, lietuvių ir latvių – vėliavos, sugiedotas Lietuvos himnas), patraukė prie pagrindinės gyvenvietės alkvietės, kur vyko ir pagrindinės apeigos. Jos skirtos žalumos dievui Joriui (Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją, pabudinantis žemę, siunčiantis lietų), Gabijai, ugnies globėjai, Žemynai, Žemei motinėlei, iš kurios atėjome ir kurion sugrįšime, pagerbti. Buvo aukojamos aukos (druska su gintaro dulkelėmis, grūdas, duona kasdienė), kad žemelė būtų vaisinga, kad duotų gerą derlių, kad žmogų lydėtų gera sveikata, laimė, kad vienybė ir ramybė susilietų į vieną santarvę.

    Po apeigų – koncertas, kurį dovanojo jau minėtas „Kukumbalis“, Vilkaviškio kolektyvas „Rudenėlis“, Punsko „Tėviškės aidai“, Suvalkų „Ančia“ ir Alksnėnų „Alasėlis“.

    Įstabiosios jotvingių ir prūsų gyvenvietės, tapusios jaukiais namais Jorės šventės dalyviams, įkūrėjas Jotvingių ir prūsų bendrijos vadovas Petras Lukoševičius džiaugėsi, kad gyvenimas jo sukurtoje erdvėje verda ir netgi pamažu pranoksta lūkesčius. Pripažino, kad tuomet, kai pradėjo minėtos gyvenvietės atkūrimo darbus, daug ko nežinojo: pasirodė, jog nematoma jėga jam nežinant vedė teisingu keliu. Dabar, prabėgus ne vieniems metams, atlikus tam tikrus tyrimus, paaiškėjo, kad gyvenvietei pasirinkta vieta išties ypatinga: senovėje šioje teritorijoje būta gana daug sakralių vietų, kurios iš tikrųjų dabar atgyja.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.

    Skanaus!

    0

     

    Užkandis su baltu varškės sūriu

     

    Sudėtinės dalys: baltas varškės sūris (300 g), juodos alyvuogės be kauliukų (100 g), česnakas (2 skiltelės), majonezas (100 g), krapai (30 g), saulėje džiovinti pomidorai aliejuje (100 g), druska, pipirai.

    Gaminimas

    Sūrį supjaustome maždaug alyvuogės dydžio kubeliais. Alyvuoges nukošiame per sietelį, perpjauname pusiau. Saulėje džiovintus pomidorus nukošiame, supjaustome juostelėmis, krapus susmulkiname. Viską pabarstome prieskoniais ir sumaišome su majonezu.

     

    Sumuštinukai su pomidorais

     

    Sudėtinės dalys: forminė balta duona, pomidoras, majonezas, česnakas, „Santa Maria“ mėsos prieskoniai, krapai.

    Duoną paskrudiname skrudintuvėje arba orkaitėje, kad gražiai pagelstų. Majonezą sumaišome su trintu česnaku. Pomidorą supjaustome griežinėliais.

    Majonezą, sumaišytą su česnaku, užtepame ant duonos. Ant viršaus dedame griežinėlį pomidoro, apibarstome mėsos prieskoniais ir dedame krapo šakelę.

    Šie sumuštinukai puikiai tinka, kai aplanko netikėti svečiai, o šaldytuve teturite vos kelis produktus.

     

    Sumuštinukai su avokadu

     

    Sudėtinės dalys: forminė balta duona, avokadas, pomidoras, majonezas, česnakas, citrinpipiriai.

    Gaminimas

    Duoną paskrudiname skrudintuvėje arba orkaitėje. Avokadą (labai svarbu išsirinkti gerai išnokusį avokadą, kad pajustumėte tikrą šio sumuštinuko skonį) nulupame, išimame kauliuką ir supjaustome griežinėliais. Pomidorą taip pat supjaustome griežinėliais. Majonezą sumaišome su trintu česnaku ir užtepame ant skrudintos duonos. Dedame avokado griežinėlius, pomidoro griežinėlius ir apibarstome citrinpipiriais pagal skonį.

     

    Zrazai su grybais

     

    Sudėtinės dalys: kiaulienos nugarinė (400 g), kiaušiniai (3 vnt.), džiūvėsėliai (200 g), grybai (250 g), svogūnai (1 vnt.), morkos (1 vnt.), česnakas (2 skiltelės), aliejus, prieskoniai (druska, pipirai, muskato riešutas, maltos kalendrų sėklos).

    Gaminimas

    Kiaulienos nugarinę supjaustome maždaug 1 cm storio kepsneliais, plonai išmušame, pabarstome prieskoniais, druska, pipirais, maltu muskato riešutu bei maltomis kalendrų sėklomis ir trintu česnaku.

    Svogūną supjaustome kubeliais, morką sutarkuojame, grybus susmulkiname (jeigu naudojame sūdytus grybus, tuomet juos pirma nuverdame, kad nebūtų tokie sūrūs). Viską pakepiname ant trupučio aliejaus keptuvėje ir pasūdome.

    Ant išmuštos kiaulienos dedame šaukštą kepintų daržovių, užlankstome kraštus ir susukame.

    Susuktą kiaulieną pamirkome kiaušinio plakinyje ir pavoliojame džiūvėsėliuose, po to vėl merkiame į kiaušinio plakinį ir dedame į keptuvę su įkaitintais riebalais.

    Keptuvėje lengvai iš visų pusių apkepę kepsnį dedame į kepmo rankovę, užrišame rankovės galus ir kepame orkaitėje 180 oC temperatūroje apie 25–30 minučių.

    Zrazą patiekiame su bulvių koše ir mėgstamomis daržovėmis.

    Prie jų puikiai tiks svogūnų, sviesto ir grietinės padažas:

    Svogūną supjaustome kubeliais, dedame į keptuvę su sviestu ir pakepiname, kol svogūnai suminkštės. Tuomet dedame porą šaukštų grietinės ir truputį pakaitiname. Nukėlus padažą nuo ugnies įberiame žiupsnelį krapų.

    Rita ČIUPLIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 18 (22), 2013 m. gegužės 4–10 d.

    Jonvabalių naktys (Tęsinys)

    0

     

    „Ir tegul jis galvoja ką tik nori, ar man ne vis tiek? Kas jis man? Eilinis pažįstamas, Alvinos jaunikis“, – mintyse save ramino Rytė, nekreipdama dėmesio į Aro pašnekoves.

    – Pasimatysime vakare, – be ceremonijų su jomis atsisveikino vaikinas, leisdamas suprasti, kad nenori tęsti pokalbio.

    – Žiūrėk, kad pamačiusi tave su kita Alvina akių neiškabintų, – dar sviedė nueidama aukštoji. Antroji mergina taip ir nepratarė nė žodžio, net, atrodo, nepastebėjo nei Aro, nei Rytės.

    – Gal ji nebylė ar šiaip kvaištelėjusi? – paklausė Rytė. – Atrodė, kad nesupranta, kur atsidūrusi.

    – Kvaišalų prisirijusi, – piktai burbtelėjo Aras. – Tu neimk į galvą. Niekas nekreipia dėmesio į šias dvi lesbietes. Valkiojasi po miestą ir pliurpia pačios net nesuprasdamos ką.

    – Narkomanės? – Rytė nebuvo tokia naivi, kad nesuprastų, ką tai reiškia. Net ir jos kaime kai kurie bernai pasididžiuodami girdavosi, kad rūko žolę, nors kas ten žino, kiek tos teisybės…

    – Abi jos seniai jau ant adatos sėdi. Diana sakė, vys Rūtą iš darbo, jei nesiliaus. Mano sesei, jei kalba eina apie darbą, draugų nėra.

    – Nebijai, kad Alvina supyks, sužinojusi, jog su manim kavinėje buvai? – išraudusi nedrąsiai paklausė Rytė.

     – O kuo ji čia dėta? Juk ji man nei žmona, nei sužadėtinė, be to, mes su ja atskirai turime savus draugus, savus pomėgius. Aš tai čia nematau nieko smerktino, nebent tau pačiai dviprasmiškai atrodo.

    – Neatrodo, – atsiduso Rytė. – Bet žinai, kaip apkalbos greitai sklinda.

    – Vaikuti, tu ne savo kaime, – nusišaipė Aras. – Čia miestas. O dėl tų mergų – neimk į galvą, jų juokeliai visada tokie pakaruokliški, sąmojį rodo. Nei joms, nei Alvinai nerūpi, su kuo ir kur aš sėdžiu, – patylėjęs pridūrė Aras. Buvo matyti, kad ir jam nuotaika šiek tiek sugedo. – Tai ką, pirmyn į kelią?

    Automobilyje tiek Rytė, tiek Aras vėl atgavo gerą ūpą, juokavo. Aras pasakojo anekdotus, versdamas Rytę visu balsu kvatotis. Jai patiko jo linksmumas, bet kažkur širdies gilumoje krebždėjo nemalonios pokalbio kavinėje nuosėdos. Mergina tik dabar atkreipė dėmesį, kad jiedu į daugelį dalykų žiūri visai skirtingai. Pro vaikino juokus ir linksmumą vis išlįsdavo šiurkštumo ir arogancijos gaidelė. Ir kai Aras bandė išklausinėti apie jos gyvenimą, Rytė nusuko kalbą kitur, nes suvokė, kad jis nesupras jos problemų. „Kaip galima suklysti vertinant žmogų,– nelinksmai mąstė Rytė. –Aišku, tikrai neblogas vaikinas, su juo linksma, bet ko aš čia rūpinuosi, nei jis man reikalingas, nei ką. Ne tos pačios girios mes paukščiai. Patinka, kad draugiškas, ir tiek…“

    – Apie ką svajoji? – Arnas šypsodamasis vis žvilgčiojo į Rytę. Jį labai žavėjo vaikiškas merginos drovumas, kai rausdavo nuo ne taip pasakyto žodžio, tačiau neatrodė kaip kvaila avelė, su kuria gali elgtis kaip tinkamas. Po nedrąsa slėpėsi gana guvus protas ir atkaklumas. Aras nežinojo, kad gyvenimas išmokė Rytę kovoti už save, jai pakako ir valios, ir užsispyrimo, siekiant užsibrėžto tikslo. „Kokia pana! – lindo Arui į galvą mintys. – Aprenk žmoniškai ir bus tikra princesė, tai ne mūsų miesto šavalkos. Oi, džiaugsis kas nors“, – atsiduso iš visos širdies, net Rytė susirūpinusi atsisuko į jį.

    – Kas atsitiko?

    – Galvoju, kad pavydžiu tam laimingajam, kuris bus šalia tavęs, – lyg juokais, lyg rimtai tarė Aras.

    Nors Rytė ir vėl nuraudo, tačiau atsikirto:

    – Ir vėl pradedi… Gal į piršlius taikaisi?

    – Ką tu žinai, gal ne į piršlius, o į jaunikius, – pajuokavo vaikinas.

    Rytė susigūžusi nutilo. Norėjo viską nuleisti juokais, bet kažkodėl pasijuto įskaudinta:

    – Tai kad man jaunikių nereikia, o kai reikės, surasiu tokį, kuris mane mylėtų. Aš ne tokia kaip tavo draugės, vis dar kažkuo tikiu. Gal tu mane ir visai kvaila laikai, bet, įsivaizduok, yra dalykų, kurie nesikeičia.

    – Nepyk, nepyk, aš tik juokauju, – Aras sustabdė kieme mašiną. – Kiekvienas gyvena ir galvoja taip, kaip pats nori.

    Rytė, mestelėjusi trumpą „ačiū“, nubėgo į vidų. Virtuvėje prie tuščio stalo susiraukusi sėdėjo Alvina:

    – Pagaliau parsibeldei…

    – O ką tu čia veiki? – nustebo Rytė, nes Alvina virtuvėje buvo retas svečias. – Ar pasišildei maistą, pavalgei?

    – Aš tai pavalgiau, o tu, tikiuosi, irgi soti, – nusivaipė Alvina. – Neskubėjote namo, ar ne? Kiek kartų miške sustojote? Žinant Aro apetitą, manau, kad vieno karto neužteko…

    – Užsičiaupk, – šiurkščiai ją nutraukė įėjęs Aras. – Renkis, važiuojam.

    Alvina paklusniai atsistojo, piktai pastumdama kėdę.

    – Pasigailėsi, – sušnypštė praeidama pro Rytę.

    – O ką aš sakiau, – vos neverkė Rytė, pažvelgusi į Arą, ir pakilo į savo kambarėlį.

     

    7.

    Alvina namuose nesirodė dvi dienas. Rytė plaukiojo ežere, vis prišokdama pešiojo žoles iš gėlynų, blizgino namus ir džiaugėsi netikėta ramybe, kurios taip trūko ir jos pačios, ir Varnaitienės namuose. Saulė kepino nežmoniškai, nesimatė net menkiausios užuominos, kad greitai lis, todėl Rytė tempė vandenį iš ežero ir laistė kiekvieną nuleipusį augalėlį. Vos ne kas valandą, išsinėrusi iš chalatėlio, šokdavo į ežerą, paskui, užsitempusi rūbą ant nuogo šlapio kūno, vėl kibdavo į darbą.

    Alviną jau temstant parvežė Martynas. Rytė sėdėjo lauke, gerdama į save artėjančių sutemų vėsą, nes name buvo per daug tvanku. Nieko nesakiusi, užrietusi nosį Alvina pro ją nudrožė į namą. Martynas išlipo iš automobilio, braukdamas nuo veido prakaitą.

    – Ei, auksaplauke, gal gali pagirdyti iš troškulio mirštantį žmogų? – draugiškai paklausė eidamas artyn. – Galiu prisėsti, nesutrukdysiu? Oi, kaip čia gera, tai ne mieste, kur net kvėpuoti nėra kuo. Būk gera, atnešk atsigerti.

    – Gal mineralinio? – pašoko Rytė

    – Ne, nešk paprasto vandens, čia jis labai skanus, aplinkui šaltiniai.

    Rytė grįžo su puodeliu vandens.

     – Na, dabar gal jau gyvensiu, – draugiškai nusišypsojo Rytei. Iš arti jis merginai visai neatrodė baisus.

     – Eik, išsimaudyk ežere, iš karto atgysi, – nusišypsojo Rytė. – Aš per dieną po kelis kartus neriu į vandenį

    – Moki plaukti?

     – Kaip žuvis, – pasigyrė Rytė.

    Martynas patylėjęs atsisuko į Rytę:

     – Gėda prisipažinti, bet aš labai menkas plaukikas, esu jau skendęs, bet jei tu eisi su manim į vandenį ir mane pasaugosi, su malonumu išsimaudysiu. Labai labai prašau, nes tuoj išsilydysiu nuo karščio.

    Martynas žvelgė į ją tokiu dirbtinai nuolankiu žvilgsniu, kad Rytė net susijuokė.

    – Gerai, einam.

    „O jis visai nieko vaikinas“, – galvojo Rytė, žingsniuodama priekyje jo.

    – Tai Alvina užsiuto ant tavęs, – prisivijo Martynas. – Nekreipk dėmesio, ji įsikirtusi į Arą kaip erkė. Mat jai atrodo, kad visos tik ir taikosi prie jos berno.

    – Tegul siunta, juk aš nieko blogo nepadariau, jis mane tik namo parvežė, – pasipiktino Rytė. – O kavinė – tai Aro idėja, ne mano, jis valgyt norėjo. Tegul turi tą savo Arą, niekas į jį nesikėsina.

    – Teisingai, – pritarė Martynas. – Seniai jis būtų ją metęs, bet yra šiokių tokių aplinkybių…

    Vaikinas nutilo, tarsi per daug prasitaręs. Pasileido pirma Rytės, skubiai nusimetė rūbus ir šoko į ežerą.

    Rytė stengėsi išmesti iš galvos ir Alviną, ir Arą, dideliais mostais praplaukė pro Martyną, stovintį iki pečių vandenyje, ir pasileido tolyn į ežerą.

    – Ei, baik juokus, grįžk, – jai iš paskos rėkė Martynas.

    Rytė apsisuko atgal ir plūduriavo vandenyje, erzindama vaikiną.

    – Atplauk pas mane, – kvietė šypsodamasi. – Nebūk bailys.

    – Tai jau ne, – piktai suburbėjo Martynas, išbridęs ir dribtelėdamas ant patiesto rankšluosčio.

    – Supykai, kad bailiu pavadinau? – Rytė grįžusi atsisėdo šalia.

    – Tai manai, kad ne? Taip norėjau prieš tave pasirodyti, o nieko neišėjo, – juokais piktinosi vaikinas. – Man jau laikas, – žvilgtelėjęs į laikrodį pašoko ir skubiai apsirengė. – Ačiū, gyvybę išgelbėjai. Atvažiuosiu kurią dieną, ilgiau pasimaudysime. Turėsi mane plaukt išmokyti.

    – Ryte! – nuo namo atsklido piktas Alvinos balsas.

    – Einu, – sušuko mergina ir pamojavusi Martynui nubėgo namo.

    Alvina įsiutusi blaškėsi po virtuvę.

    – Tu čia pasamdyta ne bernams dantis rodyti, gražuole, – pro dantis košė, žaibuodama akimis. – Kur kava?

    Rytė tylėdama sukandusi dantis išėmė iš spintelės kavą ir padėjo ant stalo.

    – Išvirk, – viauktelėjo Alvina, išbėgdama pro duris.

    Rytė vos sulaikydama ašaras ruošė kavą, girdėjo lauke piktus Alvinos ir Martyno balsus, pro langą matė, kaip vaikinas, piktai ranka numojęs į Alvinos žodžius, išvažiavo pro vartus. Palikusi kavą ant stalo, Rytė nuėjo į savo kambarį. Sėdėdama prie lango iš nuoskaudos kramtė lūpas, stengdamasi nepravirkti. „Tikra velnienė, – piktinosi Rytė. – Džiaugiasi galėdama mane pavaikyti. Kas jai darosi, gal jau ir Martyno pavydi? Ir tas jos Aras man nereikalingas. Įdomu, kaip jis ją pakenčia? Apskritai, koks mano reikalas…“

    Pro duris nepasibeldusi įslinko Alvina.

    – Tu nepyk, aš šiandien labai susinervinusi, – pareiškė įžūliai spoksodama į Rytę. – Su Aru susipykom. Dabar dar ant Martyno užsiroviau. Tik tu man paaiškink, ko jie tave visi užtarinėja.

    – Matyt, supranta, kad aš nesu kalta, – Rytei visai nesinorėjo aiškintis santykių.

    – Na, gerai, gerai, nepyk, einam valgyti torto, parnešiau iš baliaus, – Alvina vėl plepėjo lyg niekur nieko. – Beje, labai gražiai namus sutvarkei, dar niekad čia taip švaru nebuvo.

    – Toks jau mano darbas, – trumpai mestelėjo Rytė, sekdama iš paskos. Nenorėjo ji nei torto, nei kavos, bet žinojo, kad atsisakydama vėl išprovokuos Alvinos pyktį, o labiausiai už viską mergina nekentė barnių. Rytė tylėdama valgė tortą, kol Alvina pasakojo apie Dianos gimtadienį, kaip ten buvo smagu, kokie svečiai atėjo.

    – O Aras tikras kiaulė, – netvėrė pykčiu Alvina. – Jam patinka vienas Dianos modelis, tai jiedu ir dingo, niekam nieko nesakę. Ne, ko gero, Martynas žinojo, tik tyli bjaurybė. Visą valandą ieškojom, o jie mat cigarečių važiavo pirkti. Na, kai grįžo, ir pakėliau vėją. Šiek tiek tai gražuolei papešiau plaukus, paakėjau veidą, tai paskui ir Diana pasiuto, kam aš jos modelius žaloju. Vienu žodžiu, Aras trenkė durimis ir išėjo, o aš nusmigau miegoti. Kitą rytą visi važiavome į kaimą, ten vienas bičas sodybą turi, šauniai pabaliavojom. O Aras nesirodo ir telefoną atjungęs. Martynas sakė, kad jis labai užsiėmęs, dirba kažką. Žinau aš tuos darbus, atšliauš vėl pats, kaip šunelis aplink laižysis.

    Rytė klausėsi tylėdama ir galvojo, koks įdomumas gyventi akis užsipylus. „Kažin ar man lemta visą gyvenimą šalia girtuoklių būti“, – mąstė viena sau, prisiminusi savo motiną.

    – Susitaikysit, – ramino ji Alviną, kuri blizgančiomis akimis grasino, kaip atsilygins Arnui. Pagaliau nurimusi Alvina nuėjo į miegamąjį, o Rytė suplovusi indus dar ilgai rymojo atsidariusi langą, traukdama į save vakaro vėsą.

    Zita DZIDOLIKIENĖ

    Nr. 6 (10), 2013 m. vasario 9–15 d.

    Marijampolė pagerbė K. Donelaitį

    0

    Balandžio 8 d. Marijampolėje vyko renginiai, skirti lietuvių literatūros pradininko K. Donelaičio 300 -osioms gimimo metinėms paminėti.

    Marijampolės K. Donelaičio draugija surengė respublikinę mokslinę- praktinę konferenciją ,,Po K. Donelaičio ženklu“. Konferencijos globėja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su marijampoliečiais susitiko prie K. Donelaičio paminklo. Emocingoje kalboje Jos Ekselencija nepagailėjo pagiriamųjų žodžių Suvalkijos kraštui. ,,Kas, jeigu ne suvalkiečiai, galėjo surengti tokią pagarbą poetui K. Donelaičiui, kas, jeigu ne aš, galėjau globoti šią konferenciją?“ – bravūriškai į susirinkusius kreipdamasi Prezidentė priminė, kad būtent šis kraštas davė tautai bendrinę kalbą ir ilgus amžius buvo vartai į Europą.

    Gėlėmis pagerbusi K. Donelaitį, prezidentė įsiamžino su K. Donelaičio draugijos nariais, marijampoliečiais, moksleiviais. Priėmė gėles ir dovanas, kartu dainavo su jaunatviškais senjorais.

    Marijampoliečių lydima Prezidentė  pagerbė kalbininką J. Jablonskį, padėjusi gėlių prie jo paminklo, aplankė miesto pasididžiavimą – Poezijos parką.

    Į Marijampolės dramos teatre vykusią mokslinę konferenciją atvyko ir čia pranešimus skaitė grupė garsių mokslininkų, svečių iš Punsko, Karaliaučiaus krašto. Išsamiame pranešime ,,Mažosios Lietuvos fenomenas ir K. Donelaitis“ dr. Algirdas Matulevičius nušvietė istorines aplinkybes, išugdžiusias K. Donelaičio fenomeną Karaliaučiaus krašte. Liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio pranešimas ,,Kristijonas Donelaitis – nuoširdus Dievo tarnas“ klausytojus sudomino savo įtaigumu ir atskleidė K. Donelaitį kaip kunigą, bažnyčios ir Dievo tarną. K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje įkūrėjas architektas dr. Napalys Kitkauskas konferencijos dalyvius nukėlė į tuos laikus, kai iš griuvėsių buvo prikelta K. Donelaičio statyta bažnyčia ir įrengta muziejinė ekspozicija.

    Fotografo Valentino Juraičio paroda ,,Nadruva“, atidaryta P. Kriaučiūno bibliotekoje, konferencijos dalyvius pakvietė pakeliauti K. Donelaičio vietomis  ir nukėlė į šių dienų Karaliaučiaus krašto realijas.

    Mokslinę konferenciją pagyvino mėgėjų spektaklis pagal A. Drilingos romaną ,,Jau saulelė…“ (režisierė Virginija Samuolienė). Įtaigiai K. Donelaičio vaidmenis atliko aktoriai J. Sinkevičienė (Vilkaviškis) ir R. Mockus (Marijampolė).

    Po konferencijos ir spektaklio vykusioje diskusijose ,,Kitaip pažvelgti į K. Donelaitį“ dalyvavo Nijolė Černiauskienė (Kybartai), Renata Schmid (Vilnius), Valentinas Juraitis (Vilnius), Romanas Senapėdis (Kultūros atašė Kaliningrade) ),Sigitas Šamborskis (Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininkas).

    Konferenciją įtaigiai moderavo Vida Mickuvienė ir Kazys Balickas, Marijampolės K. Donelaičio draugijos kūrėjai ir vadovai.

    Antanas ŽILINSKAS

    Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

    Aldonos KATILIENĖS nuotrauka.

    Nepamirštamų įspūdžių glėbys – tolimosios Kinijos dėlionei

    0

     

    „Jūs buvot nuvykę į mano namus.

    Tenykščių įvykių jums pilna galva.

    Man vienui vienas labai įdomus:

    Ar jau žydėjo prie lango slyva?“

     (Vang Vėjus (701 – 761), kinų poetas)

     

     „Kodėl Kinija? – klausia savęs neseniai šią šalį aplankiusi marijampolietė literatė, matematikos korepetitorė Luana MASIENĖ. – Ogi mokslo metų pabaigoje susiskaičiavau pinigus, atidėtus už darbą savaitgaliais visus metus. Suma pasirodė solidi – tinkama tolimai atostogų kelionei, tad kodėl ne Kinija?“ Pasirodo, mitas, jog tolimą šalį aplankyti galima tik turint rėmėjus ar laimėjus įspūdingą projektą. „Kokie rėmėjai! Žmonės pamiršo, jog dirbti reikia“, – sako Luana. Dviejų savaičių kelionė moteriai prasidėjo nuo kelionių agentūros paieškos. Išsiuntusi elektroninius laiškus su pageidaujamu maršrutu, bendrauti ėmė su ta kelionių agentūra, kuri greičiausiai atsakė. Nusivilti neteko. „Buvo labai puikus kelionės organizatorius, mes, grupelė turistų iš Lietuvos, pamatėme labai daug – nuo agrarinės iki industrinės Kinijos, nuo Pekino iki Honkongo,“ – pasakoja Luana, skaitytojams pateikdama šūsnį iliustruotų įspūdžių – tarsi daugiaspalvių, įvairiakvapių fragmentų tolimos šalies portreto dėlionei…

    …Pekinas pasitinka smogu. Atrodo, lyg miestas virš savęs laiko didžiulį rūko skėtį. Po dvylikos valandų, praleistų lėktuve, – pasivažinėjimas rikšomis po senąjį Hutongų rajoną.

    …Trumpam užsukę į vietinių namus, važiuojame į viešbutį. Pora valandėlių atokvėpio, ir pradedame pažintį su Kinija, didžiausia pagal gyventojų skaičių valstybe. Perėję gigantišką (trečią pagal dydį pasaulyje) Tiananmenio aikštę, pro Dangaus vartus įžengiame į Uždraustąjį miestą. Čia daugiau nei penketą amžių (iki 1911m.), Mingų ir Čingų dinastijų valdymo laikotarpiu, gyveno Kinijos imperatoriai. Raudonos ir gelsvos spalvos deriniai, raityti stogai švelnina akmeniniuose pasakojimuose įrėžtas grėsmingas istorijas… Imperatoriškas didingumas persikelia į kūną skonio receptoriais per saldžiąją „imperatorienės“ arbatą tradiciniuose arbatos namuose bei prabangią Pekino anties vakarienę.

    …Didžioji Kinijos siena, ilgiausias žmogaus rankomis sukurtas stebuklas, UNESCO kultūros paveldo objektas, puikiai tinka „rytinei mankštai“. Užlipus 1277 laiptelius, laukia atlygis – panorama ir gaivus oras… Beijingo nacionalinis stadionas „Paukščio lizdas“, baseinas „Vandens kubas“ ir įdomūs dangoraižiai-viešbučiai mena 2008m. čia vykusias olimpines žaidynes, o gatvelę su kiniškais, dar neseniai judėjusiais „gardėsiais“ sparčiai praeinu – nevilioja nei kvapai, nei vaizdai.

    …Trečioji diena Kinijos sostinėje prasideda žavingais vaizdais parke, t.y. miniomis sportuojančių, šokančių vyresnio ir vidutinio amžiaus vietos gyventojų. Šis parkas juosia įspūdingą Dangaus šventyklą, šalia kurios esanti aukojimo vieta dar ir šiandien „atvira“ tekėjimui. Na, atskirti natūralius perlus nuo dirbtinių dar nemokėčiau, bet kaip jie atrodo atidarius kriauklę, perlų gamykloje pamačiau.

    …Naktis traukinyje į Sianą neišvargina, nors ranka vis tik negrakščiai vedžioja hieroglifus kaligrafijos pamokėlėje Tangbomeno muziejuje. Tūkstančių terakotinių kareivių armija atrodo įspūdingai, bet siūlyčiau ilgai neužsibūti šioje kapavietėje, nes dar tikrai ne visi kraupūs mitai papasakoti… Pasivaikščiojimas šventykloje prie Didžiosios laukinės žąsies pagodos (kaip ir Pekino Lamos šventykloje) nuteikia meditacijai. Lengvas smilkalų dvelksmas dar labiau sustiprina kontempliacines nuotaikas, o daugybės budų šypsenos suteikia optimizmo ilgame kelyje į dieviškumą savyje.

    …Valandėlė skrydžio, ir mes nedideliame (!) 4mln. gyventojų mieste Čengdu. Priplaukus prie uoloje išskaptuoto 71metrų dydžio Lešano budos, rankos paspausti jam nepasieksi, bet padėkoti už meilę (esamą ar būsimą) tikrai gali. Rytmetis pandų veisykloje sustyguoja bet kokį chaosą galvoje: stebint „budistiškai“ nusiteikusias pandukes, minčių srautas sulėtėja iki minimumo.

    …Kai Guilino provincijoje vietiniu autobusiuku dardi vingiuotu keliuku link ryžių plantacijų, nė nenutuoki, kokį grožį netrukus išvysi. Stačiausios pasaulyje ryžių plantacijos įsirėžia į atmintį neregėtu reljefu ir užsifiksuoja įstabiausių spalvų paveikslu sieloje skambant Čiurlioniui… O kai vienos etninės grupės moterys išleidžia savo ilgus juodus, žemę siekiančius plaukus (ir nė vieno žilo, nors jau beveik šešios dešimtys pragyventos), supranti, už ką jos pateko į Gineso rekordų knygą.

    …Po dalyvavimo pilname procese: nuo nuskynimo šviesiai žalio lapelio arbatos plantacijoje iki ritualinio užpylimo moliniame ąsotėlyje – net ir namie gerdamas atsivežtą arbatą suteiki tam sakralumo. Tokio, kurį jutai Guiline Fubo kalno papėdės oloje ir kalno viršuje, žvelgdamas į miesto panoramą, stebėdamas akmeninius drambliukus, besiturškiančius vandenyje, ir „žolynų“ drambliuką, mojantį straubliuku atsisveikinimui…

    …Kruizas Li (Lidziango) upe primena pasivaikščiojimą jūros dugnu nuslūgus vandeniui. Klintinės kalvos, dangaus veidas upės veidrodyje primena fantastinę Aghartos planetą. Ir net prapliupęs lietus buvo būtinas, kad kiaurai permirkęs suprastum, kaip yra pildomi emocijų indai. Kai po vakarinio šou ant vandens su keletu šimtų atlikėjų, pasakojančių legendą apie meilę ir mėnulį, Jangšuo viešbutyje užmiegi balkone po masyviąja birželio 23d. „superpilnatimi“, suvoki, kad gyvenime nieko nėra atsitiktinio ir kodėl man buvo reikalinga ši kelionė į Aziją…

    …Honkongas svečius pasitinka išdidus ir pasitempęs – taip, kaip ir pridera megapoliui. Ekskursijos metu, sėdėdama atvirame autobuse, net nesupranti, ar daugiau informacijos gauni per ausinukus ar iš plaukus kedenančio vėjo. Užkilusi į Viktorijos kalną, žaviuosi iki šiol tik per „Travel“ kanalą matytu vaizdu, o gerdama kavą restorane, kurio interjeras ir atmosfera nukelia į filmą „Forestas Gampas“, bei toliau gėrėdamasi Honkongo panorama, nejučia pratari sau: „Bėk, Forestai, bėk. Vardan kažko, dėl kažko, į kažką, nuo kažko. Tiesiog bėk…“ Taip ir likau su šiuo kodu. Amžinam judėjimui mirguliuojančių švieselių tamsoje arba šešėlių žaismui dienos popietėje…

    Luana MASIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr.29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.

    Po išskirtine išvaizda – meniška siela

    2

     

    Įvaizdis labai dažnai būna apgaulingas. Štai vos tik metus žvilgsnį į marijampolietę Ingridą DELTUVAITĘ, nė į galvą nešautų, kas slypi po unikalia išvaizda. O pažvelgus į jos darbus, nuostaba iškart pereitų į pasigėrėjimą. Merginos meniniai darbai – sutažo technikos (sutažo technika – speciali medžiaginė juostelė, į kurią su siūlu arba valu įsiuvami įvairiaspalviai karoliukai) papuošalai – išties puikūs! Jau dabar Ingridos rankų darbo papuošalai puošia ne vien jos giminaites, drauges, bet net ir jos pačios mokytojas. Tačiau savo pagamintais papuošalais pati mergina nesipuošia…

     Baigusi Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją, mergina toliau tobulins savo meninius gebėjimus Kauno taikomosios dailės mokykloje.

    „Gimiau su pieštuku rankoje“

    Ingridos meniniai gebėjimai buvo pastebėti dar prieš pradedant jai lankyti mokyklą. Mergaitė nuolat siūdavo lėlėms sukneles. O vos peržengusią mokyklos slenkstį mergaitę pastebėjo dailės mokytojos: piešimo pamokas dėstanti Skirmantė Makarevičienė bei tapybos ir kompozicijos mokytoja Jolita Bičkienė. Būtent šios mokytojos atrado merginos meninius gebėjimus ir padėjo jai apsispręsti toliau eiti įvairias karoliukais, blizgučiais ir metaliukais nuklotu juvelyrikos keliu. Pirmą kartą į mokyklos Kaziuko mugę atsinešusi didžiulį kalną savo gamintų papuošalų sužavėjo ir drauges, ir mokytojas.

    Ingrida jau 6 metai gamina papuošalus su įvairiais karoliukais ir pusantrų metų valdo sutažo technikos meną. Pirmuosius karoliukus dukrai nupirko mama, matydama jos atkaklumą ir kruopštumą. O po to pati mergina negalėjo atsitraukti nuo paprastų karoliukų, vėliau jos rankų pagalba virstančiais nuostabaus grožio papuošalais. Kurdama papuošalus sutažo technika, iš pradžių idėją Ingrida realizuoja ant popieriaus lapo, toliau eina karoliukų ir juostelių atsirinkimas, spalvų derinimas ir eksperimentavimas su juostelėmis, spalvomis ir raštais…

    Šalia papuošalų Ingrida 8 metus nepaleido iš rankų pieštuko: nuolat piešė, tobulėjo, kurį laiką užsiima ir grafika. Net pati Ingrida mėgsta juokauti, jog gimė su pieštuku rankoje. Be jos darbų neapseidavo nė viena mokyklos paroda. Mergina turi dar daug svajonių: studijuoti aprangos dizainą, daryti tatuiruotes, toliau piešti ir gaminti papuošalus ne tik sutažo technika, bet ir iš įvairių metalų.

    Išsiskiria ne tik darbais

    Nors Ingridos sutažo technikos papuošalai išties traukia akį ir suteikia ypatingo žavesio, pati mergina niekada nenešioja savo kurtų papuošalų. „Ne mano stilius, aš mėgstu išsiskirti“, – pasakoja mergina. Ingrida turi silpnybę „kerzams“, jau nešioja 6 auskarus, nuolat keičia plaukų spalvą vis ryškesne… Mėgstamiausias muzikos stilius – sunkusis metalas. Didelį dėmesį skiria… amuletams. Sutažo technikos menininkė tiki jų galia ir net yra įsitikinusi, jog amuletas, pavadinimu „Savęs atradimas“, iš tikrųjų jai padėjo atrasti savo gyvenimo kelią. Ir tai dar ne viskas. Mergina domisi pagonišku gyvenimo būdu ir, remdamasi senovės baltų ir skandinavų kultūra, tradicijomis ir religija, nori kurti senovinius papuošalus iš metalo. Tai ir yra jos saviraiškos būdas – troškimas puošti žmones. „Visas darbas atsiperka su kaupu, kai pamatai žmogų, nešiojantį tavo gamintą papuošalą“, – sako Ingrida.

    Įkvėpimo šaltinis – miškas

    Net nepatikėtum, jog tokia išskirtinė mergina jaučia labai stiprų ryšį su gamta. Ypač jai svarbus yra miškas. Ingrida miške lankosi ne tik pasisemti gyvenimo energijos, idėjų darbams, bet ir dėl kito savo pomėgio – grybavimo. Ingrida kuria papuošalus, bet jų nenešioja, taip pat ji grybauja, bet grybų nevalgo! Taip jau likimas suklostė, kad tai, ką ji gyvenime sukuria ar suranda, pati nenaudoja. Viskas yra skirta kitiems.

    * * *

    Ingridos pomėgis išugdė jos kruopštumą ir kantrybę, o jos darbai puošia jau ne vieną merginą ir moterį. Vis tobulėjanti ir savo pasaulėžiūrą plečianti mergina teigia, jog svarbiausia vertybė jos gyvenime – išlikti savimi. Tokia ji ir jaučiasi būdama išskirtinės išvaizdos ir grožį kurti verčiančios meniškos sielos.

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.

    Trijų hektarų ploto graikinių riešutmedžių rojus – sodininko svajonės išsipildymas

    29

    Kai žmogus lieka ištikimas savo svajonėms, gyvenimas jas, pasitelkęs laiką, išpildo su kaupu, dovanodamas netgi tai, apie ką net pagalvota nebuvo, kai ilgesio spalvomis sieloje pleveno žavus troškimas. Šią tiesą savo gyvenimu patvirtino Meškučių kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas Algirdas JUŠINSKAS, nuo pat ankstyvos vaikystės svajojęs apie savo namus ir ypač – didžiulį sodą prie namų, kuriame augtų ir obelys, ir kriaušės… Šiandien šis žmogus turi ne tik visa tai. Darbščios ir rūpestingos šeimininko rankos sukūrė graikinių riešutmedžių giraitę, ateityje duosiančią graikinių riešutų ne vien šeimos reikmėms, bet ir pardavimui. O įstabiausia, kad graikinių riešutmedžių sodas sukurtas iš paties nuo pat pasėtų riešutų (sėklų) A. Jušinsko išaugintų sodinukų, kuriais, kaip itin kokybiškais, sodininkas dabar jau ir prekiauti gali.

    Praktinė sodininkystė – po ilgų dėstytojavimo metų

    Algirdas Jušinskas šiuo metu – ūkininkas, valdantis vos apie 5 hektarus žemės. Nedaug? Pakanka, mat nors jo ūkis ir mišrus (laiko šiek tiek gyvulių, javus sėja), didžiausias dėmesys vis dėlto sodininkystei: hektaro plotą užima sodas, kuriame augusias obelis beveik išstūmė graikiniai riešutmedžiai, subrendę medžiai, jau treji metai duodantys vis gausesnį derlių (šiuo metu čia auga 50 graikinių riešutmedžių), o dar 2 ha plote – graikinių riešutmedžių jaunuolynas, kuris taip pat, laikui bėgant, virs solidžia tokio pobūdžio medžių giraite (čia auga net apie 300 riešutmedžių). Taigi perspektyva aiški: 3 ha žemės plotas atiduotas graikiniams riešutmedžiams. Ir tai dar ne viskas: 10 arų plotas skirtas sodinukams.

    Šalia graikinių riešutmedžių – ir lazdyno riešutmedžiai, kuriuos sodininkas augina trejus metus. Labai ypatingos veislės: net maži krūmokšniai puikiai dera ir veda stambius vaisius. Sodininkas juos pats daugina vegetatyviniu būdu: tik taip jis garantuotas, jog naujasis riešutmedis bus toks pat efektyvus kaip ir motininis krūmas.

    Link A. Jušinsko svajonės – puoselėti graikinių riešutmedžių sodą – realizavimo eita daugybę metų. Žmogus jau keleri metai, kai nebedirba Marijampolės kolegijoje, kurioje sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę dėstė 30 metų (daug metų jo darbovietė vadinosi žemė ūkio technikumu). A. Jušinskas, kilęs iš netoli Simno (Alytaus raj.) esančio Kalniškės kaimo, baigęs Simne 8 klases, įstojo Marijampolės žemės ūkio technikumą, kurį baigęs įgijo agronomo specialybę. Jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti į tuometinį Kovo 8 -osios kolūkį (dab. Kalvarijos sav.), tačiau poreikis tobulėti atvedė jį į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur jis tobulino žinias agronomijos srityje. 1976 m. baigęs tą aukštąją mokyklą, A. Jušinskas gavo pakvietimą dėstytojauti tame pačiame technikume, kurį ir pats baigęs buvo. Čia bedirbdamas baigė dar ir Maskvos Timiriazevo akademiją, kurioje studijavo sodininkystę bei pedagogikos mokslus, ir dabartinėje Marijampolės kolegijoje dirbo iki 2009 m. Tiesioginis darbas A. Jušinskui visada sutapo su nuo vaikystės buvusia meile medžiams, sodams, tačiau turėjo praeiti nemažai laiko, kol svajonės – turėti savo sodą – ėmė pildytis, o teorijos – virsti praktika. Kol gyveno tuose pačiuose Meškučiuose bute, tenkinosi tik epizodiniais prisilietimais prie savo svajonės, o kai 1990 m. įsikėlė į savo pastatytą namą, įsigijo žemės, griebėsi rimtų darbų.

    Graikinių riešutmedžių giraitės užuomazgos – prieš daugiau nei dešimt metų

    A. Jušinskas, kaip minėta anksčiau, įsiveisęs vaismedžių sodą, prieš daugiau nei 10 metų ėmė galvoti ir apie graikinių riešutų auginimą: tuo pat metu prie namų pasisodino 4 graikinių riešutmedžių sodinukus (beje, juos išsiauginęs iš savo pasėtų sėklų). Tai būta rinktinių medelių, kurie derėti ėmė prieš šešerius metus. Paprastai, anot A. Jušinsko, reikia laukti 8 – 10 metų, kol pasėtas riešutas (sėkla) virs derlių duodančiu medžiu. Taigi sodininkas, pasidžiaugęs pirmaisiais graikinių riešutų derliais (dabar per metus iš 4 medžių surenka jau apie 200 kg riešutų, pusė jų – iš vieno, motininio, medžio), sumojo, jog reikia plėsti graikinių riešutmedžių auginimą. Prie namų augantys medžiai (juos A. Jušinskas vadina motininiais) tapo dauginamosios medžiagos tiekėjais, tad likusieji nuo dauginimo riešutai lieka šeimos poreikiams (apie pardavimą dar net nemąsto). Taip pamažu atsirado plotas, šiuo metu užimantis apie 10 arų, kuriame sėklos daiginamos. A. Jušinskas riešutus sėja (per metus pasėja apie 1000 riešutų) arba pavasarį, arba rudenį. Sėja 30 cm atstumu sėklą nuo sėklos, o atstumas tarp tarpueilių – 80 cm. Sudygta tiks apie 50 proc. pasėtų sėklų. Prireikia 2 – 3 metų, kol iš riešuto išauga medelis, kurį galima iš daigynėlio perkelti į nuolatinę sodinimo vietą. A. Jušinsko riešutine, kaip minėta pradžioje, apie 350 graikinių riešutmedžių, susodintų 7 metrų atstumu vienas nuo kito.

    „Graikinis riešutmedis – Lietuvos ateities vaismedis!“

    A. Jušinskas, domėdamasis graikinių riešutmedžių auginimu, ieškojo ir Lietuvoje žmonių, turinčių kone pramoninius riešutynus. Nerado. Tiesa, teko susipažinti su žmonėmis, auginančiais daugiau nei vieną graikinį riešutmedį. Bet tik tiek. „O juk graikinis riešutmedis – Lietuvos ateities vaismedis, – sako A. Jušinskas. – Šiltėjant klimatui mūsų šalyje, šie medžiai išties dar labiau paplis, nors ir dabar čia augantys graikiniai riešutmedžiai yra puikiai prisitaikę prie mūsų klimato sąlygų.“

    Graikinis riešutmedis, pasak A. Jušinsko, išaugantis į galingą medį, – ne tik puošmena, tačiau ir jo vaisiai pasižymi įvairiausiomis teigiamomis sveikatai, grožiui, gerai savijautai savybėmis. Be to, akcentuoja sodininkas, graikinius riešutmedžius labai paprasta auginti. Jeigu turi atsparų šalčiui sodinuką su patikimais „kilmės dokumentai“ (kad vaisiai anksti – rugsėjo mėnesį – subręstų ir būtų aukštos kokybės, kurią, be kita ko, apibūdina plonas lukštas bei geras skonis) ir pasodini į nuolatinę vietą iškart, nelaukdamas, kad šaknys išdžiūtų, manyk, jog visi vargai baigti. Graikiniai rišutmedžiai nėra reiklūs dirvai, tik mėgsta, kad dirvos paviršius būtų purus. Šių medžių šaknų sistema labai gausi, stipriai įsitvirtinanti dirvoje, tad jokios baimės, kad lietūs išplaus ar vėjai išvers. Be to, augantiems medžiams beveik jokia priežiūra nereikalinga: nereikia jų genėti, graikinių riešutmedžių nepuola ligos, kenkėjai. Kai jie veda, labai paprasta surinkti derlių. Paprastai rugsėjo pirmoje pusėje riešutai būna sunokę, nukrenta žemėn, tad tereikia tik juos susirinkti, o susirinkus – padžiovinti (tuomet šiais įstabiais gamtos stebuklais bus galima mėgauti ilgai).

    Pagiriamasis žodis graikiniam riešutui

    Graikinių riešutų teigiamos savybės buvo pastebėtos jau antikoje (tais laikais daugelyje Europos tautų graikiniai riešutai buvo vadinami karžygių maistu, nes po didelių fizinių krūvių sustiprina bei atpalaiduoja raumenis). Graikiniuose riešutuose yra biologiškai aktyvių medžiagų – polifenolių, antioksidantų ir žmogaus organizmui reikalingų riebiųjų rūgščių, stimuliuojančių smegenų veiklą. Jie taip pat turi vitaminų C, B1, B2, PP. Pagal kaloringumą jie prilygsta mėsai arba sviestui, nes juose yra 75 proc. riebalų. Šie riešutai 50 kartų daugiau turi vitaminų nei citrusiniai vaisiai ir 8 kartus – nei juodieji serbentai. Graikiniai riešutai yra taip pat puikus magnio, cinko, polinesočiųjų rūgščių bei vitamino B6 šaltinis, juose yra gausu ir baltymų.

    Graikiniai riešutai padeda išvalyti šlakus iš organizmo, gerina kepenų, skrandžio, inkstų, žarnyno veiklą. Riešutų patariama valgyti ir sergant mažakraujyste, nes juose gausu kobalto bei geležies. jie sumažina cholesterolio lygį organizme. Graikiniais riešutais patartina ir atmintį stiprinti, suvalgant nors po 2 riešutus kasdien. Šie riešutai taip pat padeda suvirškinti sunkų maistą, stiprina galvos smegenis, širdį ir kepenis, gydo tulžies pūslės ligas. Jie žvalina ir tonizuoja organizmą, neutralizuoja žalinguosius medžiagų apykaitos produktus, atjaunina viso organizmo ląsteles, saugo širdį nuo širdies ligų

    Graikinių riešutų lapų užpilas naudingas kalkėjant kraujagyslėms, sergant kai kuriomis odos ligomis. Be to, graikiniai riešutai rekomenduojami vartoti ir kaip afrodiziakas.

    Graikinio riešutmedžio visas dalis galima naudoti

    A. Jušinskas tikina, jog naudojimui ne vien graikiniai riešutai tinkami – galima naudoti visas graikinio riešutmedžio dalis. Sodininkas teigia, jog saikingai vartojama užpiltinė – geras būdas gerai savijautai palaikyti. Graikinių riešutų užpiltinei naudojami ir riešutai, ir jų žali apvalkalai. Žalius apvalkalus reikia susmulkinti, į tą patį indą sudėti riešutus ir užpilti degtine, pradėti vartoti galima po 3 savaičių. Pasak A. Jušinsko, jis pats, reguliariai valgydamas graikinius riešutus, džiaugiasi puikia savijauta, pakilia nuotaika bei darbingumu. Sodininkas, būdamas dar ir bitininkas, labai vertina ir graikinių riešutų branduolius, užpiltus šviežiu medumi. Toks užpilas ne tik labai skanus, bet ir naudingas sveikatai. Be to, gali stovėti labai ilgai.

    Daug domėjęsis graikiniais riešutmedžiais, sodininkas žino, kad ir šio augalai lapai labai vertingi. Jie sukaupia daug vitamino C, todėl jų nuovirai ir trauktinės – puikios organizmą stiprinančios priemonės, vartojamos išsekus organizmui, taip pat ir avitaminozei gydyti. Šios priemonės gerina medžiagų apykaitą, vartojamos gydant aterosklerozę, tinka gerklei skalauti, esant uždegimams. Nuovirai vartojami ir sutrikus žarnyno veiklai. Lapai turi ir antiseptinių savybių – švieži arba džiovinti, sutrinti į miltelius, dedami ant nedidelių žaizdų, vočių. Šiems tikslams iš lapų gaminami ir tepalai. Sergant įvairiomis odos ligomis, lapų nuoviras naudojamas apiplovimams, vonioms. Be to, lapų ekstraktas mažina cukraus kiekį kraujyje ir didina kraujo krešėjimą.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.

    Olandijoje įsikūrusi marijampolietė: „Negrįžtu, nes esu meilės emigrantė“

    0

     

    Marijampolietė Sigutė STADALYTĖ (32 m.) – sėkmės ir susikurtos laimės vaikas. Nuo 19 metų gyvena Olandijoje. Į gimtinę retkarčiais parvyksta tik pasisvečiuoti. Pastaruoju metu – jau su savo šeima. Ištekėjusi už penkeriais metais vyresnio olando, Sigutė tapo ponia van Evert ir yra dviejų mažylių – Davyduko (4,5 m.) ir Jakubėlio (1 m.) – mama. Kadaise besimokydama Marijampolės P. Armino vidurinėje mokykloje, Sigutė buvo mokyklos pasididžiavimas ir puošmena – protinga, gabi, kūrybinga, veikli, talentinga, labai graži! Tokia mergina galėjo savo žavia jaunyste ir talentu puošti teatro sceną, būti profesionalių fotografų geidžiamas veidas ar podiumo garsenybė. Bet Sigutė nesižavėjo spindinčiu gražuolių gyvenimu – ji visą laiką svajojo būti gera mokytoja: globoti ir auklėti vaikus, duoti jiems žinių, rengti gyvenimui. Ši svajonė 2000-aisiais paskatino tuomet 19-metę Marijampolės pedagoginės mokyklos studentę įgyti pedagoginės patirties Olandijoje ir po metų grįžti į gimtinę. Tie „metai“ tęsiasi iki šiol…

    – Tai kas gi pakeitė jūsų planus?

    – Meilė. Didžiulė meilė. Aš drąsiai galiu taip sakyti iki šiol, nes toji meilė nesumažėjo ir per daugiau nei 10 metų. Niekada savo ateities nesiejusi su užsieniu, svetur likau tik dėl savo laimės – taigi esu meilės emigrantė. Vyras Jefas dirba farmacijos srityje. Mudu tokie artimi vienas kitam, kad be jokio dvejonių šešėlio laikau save labai laiminga moterimi. Sėkmės moterimi. Net pati sau to pavydžiu!

    Nors abu esame iš skirtingų kultūrų ir labai skirtingų charakterių, bet tuo mes papildome vienas kitą. Artimas bendravimas, supratimas, jokio pavydo, jokių pastangų vienam kitą pakeisti – manau, tai yra mūsų laimės raktas. Žinoma, ir netikėta puokštė gėlių, ir į piniginę įdėta širdelė su tekstu ar ant veidrodžio lūpdažiu užrašytas mielas žodis – tai tik artina mus, abiem leidžia jaustis vertinamiems ir reikalingiems. Žinoma, vaikai – taip pat didelės meilės ir šiltų santykių dalis. Mūsų savaitgaliai visada prasideda kava ir sausainiais, kai visas ketvertas – vienoje lovoje. Bet nepamirštame susiplanuoti ir dienų, kurias praleidžiame be vaikų. Visada dviese švenčiame savo vestuvių metines, nueiname į kiną, iškylaujame.

    – Koks yra vyro vaidmuo jūsų šeimoje? Skirstotės darbus bei pareigas į vyriškus ir moteriškus?

    – Mūsų namuose tikrai nėra sudarytų grafikų kiekvieno „buitinei veiklai“. Abu dirbame, abu turime kitų užsiėmimų, tad namais rūpinamės kartu. Aš dažniau sukinėjuosi virtuvėje, o vyrui tenka dažniau pasirūpinti produktais. Gaminti jis ir pats moka, bet aš jį per daug išlepinau: prie pilnos lėkštės jis sėdi dažniau nei stovi prie puodų. Namus tvarkomės abu kartu, jau padeda ir Davydukas.

    – Ar šeimoje švenčiate Valentino dieną – vasario 14-ąją?

    – Šios dienos mudu nesureikšminame kaip meilės dienos, nes mums tokios dienos – kasdienybė. Per Valentino dieną nedovanojame vienas kitam dovanų, bet visada nudžiuginame vienas kitą atviruku su nuoširdžiu, galbūt netikėtu tekstu.

    – Ar yra dalykų, dėl kurių negalėtumėte atleisti savo mylimam vyrui?

    – Oi, čia gana sunkus klausimas… Kai taip myli, tai kad ir kaip kas nors skaudu būtų, atleisti, manau, visada galėčiau. Bet… nesugebėčiau to pamiršti. Taip, galėčiau atleisti, bet – tik vieną kartą. Sunkiausia, manau, būtų atleisti agresiją, smurtą prieš mane ar mūsų vaikus.

    – Sakoma, kad į užsienį lietuviai bėga pirmiausia dėl didelių pinigų, turto. Jūs tvirtinate, kad tik dėl meilės. Kas jums yra gyvenimo vertybės?

    – Užaugau tokioje šeimoje, kur pinigai ir turtai tikrai nebuvo labiausiai vertinami. Abu tėveliai – Nijolė ir Algirdas Stadaliai – visada dirbo, tad ir mums su broliu visko užtekdavo, nors pinigų ne kalnus turėjome. Nuo mažens buvome vežiojami ir po Lietuvą, ir už jos ribų – kelionės, geri įspūdžiai, buvimas kartu buvo mūsų didžiausia vertybė. Aš tai vertinu iki šiol. Pagarba vyresniems, būtinybė rūpintis kitais, pagalba, šeima – štai kas yra didžiausios vertybės, kurias man įskiepijo tėveliai.

    – Įdomu, ar jūsų – mišrios poros – vaikai ir, žinoma, vyras žino lietuviškų žodžių? Ar vaikai kalbės lietuviškai? Ar puoselėjate lietuvybę būdama toli nuo Lietuvos?

    – Kai tik susipažinau su savo būsimu vyru, nesistengiau jo greitai mokyti lietuviškai, nes tada ir pati naują kalbą turėjau išmokti. Kažkada esu padovanojusi jam kompaktinį diską su lietuvių kalbos pamokėlėmis, bet jis greitai pasidavė: „Labai sunki kalba.“ Vyras kur kas daugiau ir greičiau kalbos išmoksta, kai lankomės Lietuvoje. Brangindama savo gimtąją kalbą, labai noriu, kad ja kalbėtų ir mūsų vaikai. Bet nemeluosiu – viskas vyksta labai lėtai. Su pirmuoju sūneliu, kai gimė, bandžiau kalbėtis lietuviškai, bet nelabai sekėsi. Šią klaidą dabar bandau ištaisyti – mokau jaunėlį. Su juo labai daug kalbu lietuviškai, skaitome lietuviškas knygutes. Vyresniajam tai labai įdomu, ir manau, kad tikrai greitai abu puikiai kalbės lietuviškai.

    – O lietuviškos šventės jūsų namuose minimos?

    – Taip, lietuviškos šventės ir tradicijos – tikrai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Per Velykas marginame kiaušinius, o paskui juos paslepiame kartu su šokoladiniais, ir vaikai eina jų ieškoti (tai jau olandų tradicija). Kalėdos man irgi yra kur kas daugiau ir prasmingiau nei sočiai ir skaniai privalgyti. Kūčių vakarienę visada pradedame nuo kalėdaičių, kuriuos kasmet atsiunčia seneliai iš Marijampolės. Na, o kai jau vyksta svarbios lietuvių krepšinio ar futbolo varžybos, visada pasipuošiame lietuviškomis vėliavėlėmis, ir Davydukas garsiai skanduoja: „Lie-tu-va! Lie-tu-va!“ Taigi Olandijoje jaučiuosi gerai, bet širdyje esu tikra lietuvė!

    – Kas jums Olandijoje yra sunkiausia, nepriimtinausia?

    – Net nežinau… Olandai yra gana supratingi, šviesūs, dori žmonės. Bet yra tokių niuansų, kurie man buvo netikėti, neįprasti. Štai, norėdamas ką nors atlikti su olandais, pirmiausia turi būtinai susiderinti dienotvarkes. Čia nepriimtina netikėtai užbėgti į svečius „išgerti kavos“. Net atskirai gyvenantys vaikai, planuodami papietauti pas tėvus, turi tai suderinti prieš kelias savaites. Tai turbūt dvelkia šalčiu, bet iš tiesų tėvai su vaikais bendrauja kur kas atviriau nei Lietuvoje. Čia jau seniai ne tabu nuo mažų dienų kalbėtis su vaikais apie seksą, narkotikus, jų žalą… Ir vaikų laisvės čia didesnės, bet ir pareigų skiriama daugiau. Nepasakyčiau, kad tai blogai. Tikrai negaliu atsakyti, kas man Olandijoje nepriimtina. Jaučiuosi čia kaip namie, todėl ir džiaugiuosi.

    – Gal galite pailiustruoti, kokia gi ta laisvesnių olandų vaikystė ir paauglystė?

    – Pavyzdžiui, jau nuo ketverių metukų vaikučiai žygiuoja į mokyklą, kurioje iškart pradeda mokytis ir anglų kalbos. Pamokos trunka nuo ryto iki 15 valandos – su valandos pertrauka. Vyksta ir plaukimo pamokos, kitokie užsiėmimai. Šešiametis jau būna aktyvus kelių būrelių lankytojas. Olandijos mokyklose, darželiuose pasigendu griežtumo ir tvarkos. Į mokyklas vaikai gana ilgai palydimi tėvų. Dauguma moterų Olandijoje, tapusios mamomis, niekada nedirba visu etatu – daugiausia tik po tris keturias dienas per savaitę. Kai jos dirba, vaikai laiką po pamokų leidžia pailgintos dienos grupėse.

    – O ką Olandijoje veikiate jūs pati? Esate tik mama ir namų šeimininkė?

    – Jau nebe. Aš Olandijoje atsidūriau dėl auklės darbo, kurio norėjau dėl patirties kaip būsima pedagogė ir jį susiradau pagal skelbimą Marijampolės laikraštyje. Nebijojau išvykti į svetimą šalį, nes mane visada viliojo naujovės. Žinoma, kai atsistojau ant Olandijos žemės, supratau, kad esu toli nuo namų – buvo ir ašarų. Bet pripratau greitai. Dienomis dirbdavau, pramogavau, lankiau papildomus kalbos kursus, o vakarais rašydavau ilgus ilgesio laiškus į Lietuvą. Aukle dirbau keletą metų. Kai sutikau savo „princą ant balto žirgo“, pasilikau jo mieste Leidene, kuris tapo mano antraisiais namais. Vyras padėjo geriau išmokti olandų kalbą. Išlaikius valstybinius kalbos egzaminus, tapo lengviau susirasti darbą, nes svajonė dirbti mokytoja, padirbėjus keliose olandų šeimose, priblėso. Arba gal vėl norėjosi naujovių. Tada įsidarbinau tokioje pensijų biržoje administratore. Bet po kelių metų sėslus darbas prie kompiuterio pradėjo nusibosti, o svajonė dirbti su vaikais, kaip paaiškėjo, dar nebuvo numarinta. Tapusi mama, dar aiškiau tai supratau. Tad šiuo metu studijuoju, o 2013-ųjų pabaigoje turėčiau jau laikyti savo rankose pedagogo diplomą.

    – Jaučiatės laiminga moteris, turite ateities planų. Bet ar giliame širdies kampelyje jums nereikia slėpti noro ir vilties kada nors visam laikui sugrįžti į Lietuvą?

    – Kol kas tokių planų neturiu – širdis rami. Smagu sugrįžti atostogų, bet po kelių savaičių jau pradedu ilgėtis namų Olandijoje. Kol neturėjome vaikų, kirbėdavo mintis sugrįžti į Lietuvą. Net vyras sakydavo, kad mielai gyventų Lietuvoje, jeigu tik rastų tinkamą darbą. O dabar, kai mūsų šeima gerai įsitvirtinusi Olandijoje, į Lietuvą visam laikui grįžčiau turbūt tik tada, jeigu Olandijoje pasijusčiau nelaiminga, diskriminuojama kaip kitatautė, trūktų namų šilumos. Šioje šalyje savarankiškas gyvenimas mane užgrūdino, jauną studentę subrandino kaip stiprią moterį. Nė vieną minutę nepasigailėjau, kad gyvenu Olandijoje su savo puikiu vyru.

    – Yra tėvų, kurie turbūt itin egoistiškai vertina savo ryšį su vaikais – nenori, kad jie gyventų užsienyje: esą nors ir skurdžiau, bet tik Lietuvoje. Ar jūsų tėvai supranta jūsų laimę? Ar įsivaizduojate, kad kada nors jūsų vaikai irgi gali išvykti gyventi toli toli?

    – Neabejoju, kad tėvams visada sunku, kai jų vaikai palieka gimtuosius namus. Ir nesvarbu, ar išvyksta į Vilnių, Klaipėdą, ar į Olandiją, Ameriką. Mano tėveliams irgi sunku. Bet dabar jie džiaugiasi, kad esu laiminga. Kol esame visi sveiki, susitinkame ir Marijampolėje, ir pas mus Olandijoje. Man tik labai gaila, kad mano tėveliai negali daug laiko praleisti su savo anūkėliais. Tikiu, kad kai vaikučiai paaugs, vasaras jie leis Marijampolėje pas močiutę ir „močiuką“. O apie savo vaikų ateitį dar per daug negalvoju, bet mintis, kad jie gali kur nors svetur išvažiuoti, tikrai nedžiugina. Na, nebent sugalvotų studijuoti Lietuvoje!

    – Su kuo dar, be tėvų, bendraujate Lietuvoje? Ar didelis atstumas dar neįveikęs buvusio artimo ryšio su Lietuvoje likusiais giminaičiais, draugais?

    – Na taip, interneto galimybės tą ryšį ne tik palaiko, bet ir leidžia atnaujinti. Facebook‘as padėjo atkurti ryšį su klasės draugais, buvusiais kaimynais, mielais bičiuliais. Kai grįžtu į Marijampolę, stengiuosi aplankyti ir savo giminaičius, ir drauges. Visada visų būnu pasiilgusi. Ir dabar, naudodamasi proga, perduodu visiems savo artimiems žmonėms šiltus linkėjimus. O kadangi čia pat ir Valentino diena, tai būtinai linkiu kuo daugiau meilės kiekvieno kasdienybėje: mylėkite ir būkite mylimi!

    – Dėkojame ir linkime nesugriauti savo laimės pasakos!

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Nuotraukos iš asmeninio albumo.

    Nr. 6(10), 2013 m. vasario 9–15 d.

    Pijus Urbonas: „Gyveni, kol judi“

    1

     

    Visų laikų direktorius – taip būtų galima trumpai pristatyti Pijų Urboną, Marijampolės sporto mokyklos baseino direktorių. Šio žmogaus energija, entuziazmas jau daugelį metų stebina ištisas kartas: sporto mokyklos baseiną, garsėjantį ir sporto rezultatais, ir sveikatingumo procedūromis visiems to norintiems, išties galima pavadinti P. Urbono tikraisiais namais, kuriuose jis praleidžia labai daug laiko. Baseino direktorius – ne vien administratorius: jis ir plaukimo treneris, kurio auklėtiniai yra pasiekę įspūdingų rezultatų. P. Urbonas – ir šokėjas, Marijampolės kultūros centro šokių kolektyvo „Sidabra“ narys, ir sodininkas, ir apskritai žmogus, per gyvenimą einantis su ta pačia jaunatviška energija, kurios sugebėjo metams bėgant neišbarstyti.

    Likimas į sporto kelią pašaukė dar mokyklos suole

    P. Urbonas (g. 1933 m.) kilęs iš kaimo netoli Gudelių (Marijampolės sav.), Gudeliuose baigė progimnazijos septynias klases, o vidurinę – Simne (buvo pokario sunkmetis, sprendimas tęsti mokslus Simne buvo geriausia išeitis, mat ten gyveno giminaitis, pas kurį mokslų siekti pasiryžęs jaunuolis ir apsistojo). P. Urbono atmintis puikiai išsaugojusi ne tik pokario, bet ir II pasaulinio karo vaizdus: didžiuliai gaisrai, dūmų kamuoliai, regėti vaiko akimis, įsirėžė visam gyvenimui. Pamena ir tą laiką, kai netoli Gudelių pastatytus rusų lėktuvėlius – „žirgelius“ vokiečiai subombardavo (smalsūs kaimo vaikai, tarp jų – ir Pijus, ne tik stebėjo, bet ir arčiau lindo – neregėta technika ranka pasiekiama, vos nežuvo, kai prasidėjo bombardavimas…).

    P. Urbono likimas buvo nuspręstas dar besimokant Simno vidurinės mokyklos 10 klasėje. Tuo metu iš Kauno kūno kultūros instituto (KKI) atvyko dėstytojai, ieškodami sportiškų moksleivių – būsimų studentų. Dešimtokas Pijus buvo kaip tik toks: mokykloje pagarsėjęs kaip geras vidutinių nuotolių bėgikas, tinklininkas, krepšininkas, mokyklos sportinę garbę nuolat ginantis įvairiose varžybose. Taigi vos gavęs brandos atestatą ilgai nesvarstė: įstojo į KKI, kur studijuodamas daugiausia dėmesio skyrė keturioms sporto šakoms: lengvajai atletikai, gimnastikai, krepšiniui ir plaukimui.

    Baseino direktoriumi dirba beveik 40 metų!

    Jaunasis specialistas kūno kultūros mokytoju dirbo Kaune, Simne, kol, mamos paragintas, grįžo į gimtąsias vietas – tapo Gudelių vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju trejiems metams. Po to jau visam laikui teko atsisveikinti su „eilinio“ pedagogo duona: dvejus metus buvo Skardupių aštuonmetės mokyklos direktorius, aštuonerius metus direktoriavo Mockavos aštuonmetėje mokykloje, kol 1974 m. gavo pasiūlymą užimti dabartinės darbovietės – Marijampolės sporto mokyklos baseino – direktoriaus pareigas. Būtent tais metais avarijoje žuvo buvęs sporto mokyklos direktorius Vytautas Krulikauskas, tad jį pakeisti buvo pasiūlyta P. Urbonui – ne tik iniciatyviam kaimo mokyklos direktoriui (sporto salės mokykloje pastatymas ir įrengimas – jo nuopelnas), bet ir talentingam bei darbščiam treneriui: jo treniruojami moksleiviai skynė laurus ypač krepšinio žaidime, gimnastikos srityje. P. Urbonas atsimena: baseinas tuomet buvo tame pastate, kur dabar liuteronų bažnyčia, jį lankė apie du tūkstančiai vaikų… Naujasis direktorius automatiškai tapo plaukimo treneriu, neužmesdamas ir krepšinio: 10 metų buvo sporto mokyklos krepšinio treneris. 1983 m., kai buvo pastatytas baseinas Jaunimo gatvėje, pamažu su krepšinio trenerio darbu atsisveikino, pasilikdamas tik plaukimo ugdymą. Beje, tais pačiais 1983- aisiais sporto mokykla skilo į atskiras Žaidimų ir Individualių sporto šakų mokyklas. Sporto mokykloje liko plaukimas ir lengvoji atletika. Po kiek laiko pastaroji buvo perduota Sporto centrui, o baseinui priskirtas baidarių irklavimas. Kadangi tuomet buvo kalbų, kad treniruoti plaukikus sunku, jų rezultatai prasti, P. Urbonas užsispyrė pabandyti pakeisti tokį požiūrį. Ir nesuklydo!

    P. Urbonas, nuo pat jaunystės aktyviai sportavęs (turėjo II sportinį atskyrį lengvosios atletikos, gimnastikos, plaukimo bei krepšinio srityse, buvo besiekiąs ir pirmojo), vis dėlto daugiau pasiekė kaip treneris (štai kad ir jo ugdytinė Eglė Švedaitė – Lietuvos plaukimo rinktinės narė, o kur kiti trenerio parengti stiprūs plaukikai, garsinę ne vien Marijampolės vardą). Visi aukšti rezultatai – nuolatinio kruopštaus darbo vaisiai.

    Baseinas – kaip namai direktoriui, kaip traukos vieta lankytojams

    Ilgametis Marijampolės sporto mokyklos baseino direktorius savo darboviete tiesiog gyvena. Čia yra sukurtos išties stiprios plaukimo sporto tradicijos, nors baseinas iš tikrųjų yra tik trijų takelių, perdarytas į keturių, kad vienu metu dirbtų keli treneriai, būtų galima organizuoti žemesnio rango varžybas. Tik svajonėse kol kas regima galimybė Marijampolei turėti aštuonių takų baseiną, tad P. Urbonas džiaugiasi pirmiausiai treneriais, kurių nuoširdus darbas, pastangos leidžia pasiekti aukštų rezultatų.

    Be plaukikų ugdymo, baseinas atlieka ir kitą misiją – teikia sveikatingumo paslaugas visiems to norintiems. Darbo dienomis nuo 7 iki 8 valandos ryto ir nuo 19 iki 21 val. (savaitgaliais – nuo 11 iki 18 val.) čia laukiami tie, kurie baseino teikiamus malonumus suvokia ir kaip būdą sveikatai bei žvalumui palaikyti (mat laikydamasis virš vandens žmogus nejaučia tos įtampos ir skausmų, kuriuos yra įpratęs jausti). P. Urbonas, stengdamasis, jog baseinas taptų traukos vieta ir plačiajai visuomenei, gali ilgai kalbėti apie plaukimo privalumus: plaukiojant yra įtraukiamos pagrindinės raumenų grupės, ypač jei plaukiama įvairiais stiliais. Rankų ir kojų judesiais nugalėdamas vandens pasipriešinimą, žmogus treniruoja rankų, pečių, klubų, pilvo ir kojų raumenis. Plaukimas atpalaiduoja ir stiprina raumenis išilgai stuburo, kurie laiko raiščius. Kaklo ir juosmens slanksteliams ypač sveika plaukti nugara. Stuburas vandenyje netekus svorio gali laisvai išsitiesti. Stiprėja sprando ir nugaros raumenys, tokie svarbūs kūno tiesumui, taip pat gerėja ir laikysena.

    Beje, tvarkingas, atnaujintas baseinas ne vien plaukioti kviečia: pastate esančioje sporto salėje galima mankštintis, užsiiminėti atletine gimnastika, žaisti žaidimus. Štai kodėl nuolatiniai šio baseino lankytojai jau, ko gero, neįsivaizduoja savo gyvenimo be baseino, o baseino – be direktoriaus, nuoširdžiai su visais bendraujančio, negailinčio savo, kaip specialisto, patarimų to norintiems. Juolab kad net nemokantys plaukti (nesvarbu, kokio amžiaus būtų) čia turi galimybę to išmokti.

    Baseine, kurio gylis 4 metrai, teikiamos ir kitas paslaugos: gražiai bendradarbiaujant su Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionu, kariškiams suteikiama galimybė naudotis baseinu, čia nardymo įgūdžius tobulina Marijampolės priešgaisrinės apsaugos tarnybos narai. Taip pat šiame baseine visi Marijampolės miesto mokyklų antrokai apmokomi plaukti (tam yra skirtas 16 valandų kursas).

    Taigi per beveik 40 P. Urbono, kaip direktoriaus, darbo metų sukurta išties daug…

    „Sidabros“ šokėjas – 14 metų!

    Jau 14 metų P. Urbonas – ir Marijampolės kultūros centro pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Sidabra“ narys. Polinkis šokiui ir muzikai šiame žmoguje buvo ryškus nuo pat vaikystės. Šoko mokydamasis mokykloje, vėliau – ir institute. Prisimena: jaunas specialistas būdamas, Gudeliuose dirbdamas, buvo aktyvus kultūros renginių organizatorius, net dramos būreliui vadovavo, susibūrimuose pirmu smuiku grojo – ką jau kalbėti apie šokį! O į „Sidabrą“ prieš 14 metų vienos masinės šventės metu pavadino pati šokių kolektyvo vadovė. Nesipriešino patyręs šokėjas ir dabar jau gali atskirą istoriją, susijusią su „Sidabra“, rašyti. Kur tik nešokta, kur tik nebūta! Ne vien visa Lietuva šokio ritmu išmaišyta, su „Sidabra“ pabuvojo ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Vengrijoje…

    „Gyveni, kol judi“

    P. Urbonas 2013 m. pavasarį šventęs garbingą 80-mečio jubiliejų. Jubiliatas to nesureikšminęs – tiesiog jo galva užimta kitais dalykais: baseino reikalais, o atėjus pavasariui vėlgi ne dėl jubiliejaus pokylio galvą suka: rūpi sodas, kuriame su meile auginamos obelys, serbentai, braškės, daržovės… Darbas sode mielas ne vien dėl užauginamo derliaus kokybės, tai ir smagus sąlytis su gamta, prisilietimas prie žemės, natūralaus judėjimo, teikiančio jėgų, galimybė. „Kol judi, gyveni“, – sako ilgametis sportininkas, sporto treneris, kurio dienotvarkė iki šiol gan spartietiška. Keliasi labai anksti, skuba į treniruotę, po to – būtinos administratoriaus pareigos, vėl treniruotė… (nenuostabu, jog gyvenant tokiu ritmu išvykos su „Sidabra“ dažniausiai įmanomos tik atostogų metu). Tačiau, netgi būdamas nuolatiniame judėjime, P. Urbonas randa laiko knygai (ypač jį domina karinės, istorinės, biografinės knygos, taip pat knygos apie gamtą), kultūrinių renginių lankymui, net žvejybai…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

     

    Pilviškių žydų bendruomenės likimas

    1

     

    Jaunoji Vilkaviškio krašto karta, išaugusi jau po 1990 metų, tik iš nuogirdų žino apie tai, kad Vilkaviškis, Pilviškiai, Virbalis, Kybartai, Vištytis išaugo išnykusios mūsų krašte tautos – žydų –bendruomenės dėka. Iki XX a. pradžios šiuose miestuose žydų bendruomenės sudarė nuo 50 iki 80 procentų visų gyventojų. Žydų rankose ilgus šimtmečius buvo prekyba, amatai, ši Vilkaviškio krašto tautinė mažuma davė daug visame pasaulyje garsių asmenybių. Tai dailininkai I. Levitanas (Kybartai), M. Maimonas (Vilkaviškis), A. Aprilis (Vilkaviškis), grafikė iš Paryžiaus C. Reims (Kybartai). Olandija didžiuojasi jų baleto pradininke S. Gaskel (Vilkaviškis), Virbalyje gimė žymus poetas Š. Bliumgartenas, Jehoaš.

    Pasak Izraelyje gyvenusių žydų, kurių šaknys yra mūsų krašte, žydų bendruomenė totaliai sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Skaudu, bet, deja, dėl žydų tragedijos, tai turime pripažinti, yra ir dalies mūsų tautiečių kaltės.

    Pasakojimas apie Pilviškių žydų bendruomenę yra parengtas naudojantis Vilkaviškio krašto muziejuje sukaupta atsiminimų medžiaga.

    Pilviškių miestelis Magdeburgo teises gavo 1536 m. Tuomet ir suklestėjo miestelio amatai ir prekyba, atitekusi į žydų rankas. LDK buvo visaip skatinami žydų prekybininkai, nes pastarieji išpirkdami muitines, smukles, tiltus už procentus skolino pinigus, taip krašte plėtodami piniginę-prekinę apyvartą.

    Pilviškių miestelio ekonominis gyvenimas ypač pagyvėjo 1862 m. nutiesus geležinkelį. Išsivystė javų, sėmenų, linų, pakulų, kailių, šerių, gyvulių ir paukščių prekyba. Tuomet verslūs Pilviškių žydai supirkdavę paukščius ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, o po to parduodavę Vokietijoje. Vienas stambiausių paukščių ir arklių pirklių – Berkmanas buvo tituluojamas net ,,žąsų karaliumi“. Žydų amatininkai-siuvėjai, kepėjai, žvakių liejikai įkūrė ir savo parduotuves bei užeigas, plytinę, vilnų karšyklą ir dažyklą. 1858 m. Pilviškiuose gyveno 1621 gyventojas. Iš jų 432 lietuviai, 178 vokiečiai, 1011 žydų. 1897 m. – 2325 žmonės (1242 žydai). 1940 m. gyventa apie 3000 iš jų pusė gyventojų žydai.

    Žydų apgyventas rajonas – centrinė miestelio dalis. Turgaus aikštėje jie turėjo savo sinagogą, atskirą pradžios mokyklą, darželį. Prie žydų kapinių buvo valgykla, dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje – Goldbergo restoranas. Jo savininkas žuvo karo metais. Netoliese stovėjo Funkaus parduotuvė, greta žydo Katino riestaininė, angliškais audiniais prekiavo Ušpicas.

    1935 m. įkurtas didžiulis ,,Tigro“ kailių fabrikas, priklausęs žydams Fridmanui, Basui ir Kalvariškiui. Jame dirbo apie 200 darbininkų. Jurkšų ir Juozūniškių kelių sankryžoje veikė linų fabrikas, seserys Funkaitės turėjo siuvyklą.

    J. Rosino duomenimis, 1937 m. Pilviškiuose buvo 5 mėsininkai, 4 siuvėjai, 2 skardininkai, 2 laikrodininkai, 2 kirpėjai, po 1 stiklių, skydininką, skrybėlininką, batsiuvį, dailininką, fotografą, dygsniuotoją. Veikė Verkelio buhalterijos kursai, hebrajų mokykla ir darželis, skautų draugija, ,,Makabi“ sporto klubas. Napoleono civilinis kodeksas leido Suvalkijoje žydams verstis ir žemdirbyste. Ramoniškių kaime gyveno Palaikis Marksonas, valdęs 23 ha žemės. (Išvežti į Sibirą, iš kurio negrįžo). Padurpinyčio kaime gyveno Pašilinskių šeima, Pasodos-Kemka, Gabriškėse –pirklys Abraomas, Gulbiniškių kaime – Gulbų šeima (turėjo 20 ha žemės). Mažą krautuvėlę turėjo Krausevičius. Visi tapo holokausto aukomis.

    Per 1941 m. birželio 14 d. vežimus į Sibirą iškeliavo ,,kaip nepageidaujami elementai“ 4 žydų šeimos. Tarp jų – Leiba Upšicas su žmona Cile, Marksonas su žmona Frida, Mejeris Šimbergas su žmona Sara, sūnumis Giršu ir Barucha.

    Dar skaudesnis likimas ištiko tuos, kurie liko Pilviškiuose ir patyrė vokiškojo nacionalizmo terorą. Jau 1941 m. birželio 28 d. (šeštą dieną nuo karo pradžios) išėjo įsakymas žydams dėvėti drabužius su geltona Dovydo žvaigžde, nevaikščioti gatvėmis po 20.00 val., uždrausta pirkti prekes turguje.

    Birželio pabaigoje-liepos pradžioje vokiečiai kartu su lietuviais policininkais (baltaraiščiais) pradėjo gaudyti žydus ir suvarė į rūsį Dariaus ir Girėno gatvėje. Vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų, žiauriai tyčiojosi. Rytais praustis varydavo į Pilvės upelį ir įsakydavo su rūbais gultis į vandenį.

    Atomazga atėjo 1941 m. rugpjūčio mėnesį, kai žydus atvarė į Baltrušių kaimą, ūkininko Juozo Lozoraičio laukus. Pasmerktieji buvo išrengiami ir varomi į Višakio upelį maudytis. Toli sklido baisūs klyksmai. Netrukus buvo supiltas smėlio kapas, iš kurio veržėsi kraujas ir putos (pagal pilviškiečių pasakojimus).

    Budelių nužmogėjimo laipsnį rodo toks faktas, žydai kartu su rabinu Avraham-Arba Reznik buvo sušaukti į miesto aikštę ir jiems buvo nuskustos barzdos, be to, jie buvo verčiami daryti ,,pratimus“. Išvaryti į darbus atgal genami per pelkes, balas, priverčiami šliaužti keletą kilometrų žeme ir ,,daryti pratimus“.

    Liudytojų pasakojimuose, saugomuose Vilkaviškio krašto muziejuje, teigiama, kad didžioji žydų tragedija prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 27 d., kai visi žydai vyrai buvo suvaryti į turgaus aikštę ir apie 200 vyrų įduoti kastuvai ,,durpėms kasti Vokietijoje“. Pasmerktieji buvo nuvaryti už miestelio, kur jie iškasė dvi dideles duobes. Po to sušaudyti. Rugpjūčio 29 d. sušaudyta dar 500 vyrų. Prisiplėštas iš aukų brangenybes, sako, pasisavino egzekucijoje dalyvavę lietuviai.

    Tarp aukų buvo ir legendinis gydytojas, Nepriklausomybės kovų savanoris pulkininkas Mosė Dembovskis. Jis atsisakė nusirengti ir bristi į upę, neva sušukęs, kad nekaltų aukų kraujas šauksis keršto.

    Rugsėjo 15 d. budelių aukomis tapo Pilviškių žydės moterys ir vaikai. Pasakotojai teigia, kad suaugusieji buvo sušaudyti, o vaikai buvo gyvi sumesti į duobę. Gestapininkai, apsirengę civiliais rūbais, fotografavo lietuvius žydšaudžius. Tai buvo vokiečių politika, siekianti sukiršinti tautas. Vokiečiai siekė parodyti, kad „pagromus“ vykdo vietiniai gyventojai, ginkluoti partizanai.

    Specialaus vokiečių būrio vadas Lietuvoje, brigadenfiureris V. Štalekeris savo viršininkams rašė: ,,Jau pirmomis karo dienomis sukurstyti žydų pogromai, viskas turėjo atrodyti taip, tartum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva.“

    Įdomią istoriją papasakojo Uršulė Andriušaitienė, gyvenanti Antanave. Ji gerai pažinojo Šišaną Natonsonaitę, šviesiaplaukę Antanavo žydaitę. Pasak Uršulės, Pilviškių vokiečių komendantas simpatizavo gražuolei Šišanai ir norėdamas ją išgelbėti paslėpė pas Lozoraičius, Baltrušių kaime. Tuomet Pilviškių policijos viršininkas B. (autoriui pavardė žinoma) įskundė vokietį komendantą, bėglė buvo policininkų lietuvių areštuota ir sušaudyta Kaune. Dar anksčiau Kaune žuvo jos sesuo Sara Natonsonaitė, Ulinckiai ir kitos šeimos. Suvarytus žydus Pilviškių aikštėje saugojo lietuviai šauliai, tarp jų S. ir N., bet, pasak Uršulės, šaudymuose nedalyvavo.

    Šio straipsnio autoriui Yad Vashem holokausto muziejuje Izraelyje buvo parodytos visų Vilkaviškio, Pilviškių ir kitų vietovių lietuvių žydšaudžių pavardės. Gidui pasakiau, kad lietuviai nesukūrė SS divizijų žydams naikinti, kaip teigiama parodos stende. Man muziejaus darbuotojas atsakė, jog tai žino, bet ne taip lengva išimti iš stendo. Tokia informacija klaidina ir kiršina žmones, atsakiau… Neaitrindamas aukų ir budelių palikuonių aistrų ir žaizdų, jas palikau dulkėti archyvuose.

    Didelės pagarbos nusipelnė tie paprasti lietuviai kaimiečiai, kurie nepaisydami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, Lietuvos respublikos piliečius, savo buvusius kaimynus. Ūkininkai net buvo sudarę savotiškas stotis, kuriose žydai negyveno nuolat, bet laikinai, kilnodamiesi iš vienos vietos į kitą. Čia žydai be atlyginimo gaudavo ir maisto, ir pastogę. Apie tokį žydų gelbėjimo būdą prisimena ir rajono meras A. Greimas. Jo tėvas, mokytojaudamas Paežerių dvare, buvo subūręs kaimo mokytojų, gelbėjusių žydus, tinklą.

    Pilviškių gyventojas J.Matulaitis slėpė apie 10 nelaimėlių (moterų ir vaikų). Juozūniškės kaime Endrius Gavėnas – septynis žydus. Po karo šį taurų žmogų jau kiti okupantai irgi išvežė į Sibirą.

    Pilviškių kaime ūkininko Narijausko troboje slėptos 4 moterys. Nepaisant to, ši šeima patyrė Sibiro tremtį, Narijauskai mirė Sibire, grįžo tik dukra Gražina, atgulusi amžino poilsio Parausvių kaimo kapinaitėse.

    Pilviškiečiai Aleksiejus ir Jelizoveta Michailovai slėpė Jodlovičių šeimą, Gitą Liūnytę globojo M ir J. Voveraičiai iš Piliūnų kaimo.

    Žydai savo gimtąjį miestelį vadino Pilvishok, ir nors ši bendruomenė nacizmo metais žuvo, bet ji paliko gilius pėdsakus Pilviškių žemėje, jos istorijoje, ekonomikoje, kultūroje.

    Antanas ŽILINSKAS

    Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

    Nuotraukos iš Vytauto MIKŪNO rinkinio „Senieji Pilviskiai“.

    Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.

    Rimas Sujeta: „Su žirgu – dviese… viename!“

    0

    Verslininkas (UAB „Rimedis“, įsikūrusios Jungėnų kaime, savininkas ir direktorius), Kalvarijos savivaldybės tarybos narys Rimas SUJETA nuo visų rūpesčių pasislėpti, atsipalaiduoti skuba savo įkurtan žirgynan. Tiesa, šis jo pomėgis, į kurį jau yra investavęs apie pusę milijono litų, galbūt niekada neatsipirks, tačiau „veža“ labiau nei kiti jo pomėgiai (pvz., žvejyba), padeda atitrūkti nuo visuomeninių pareigų, nesibaigiančių darbų. R. Sujeta teigia žinantis, ką reiškia ypatingas ryšys tarp žmogaus ir žirgo, kuris, beje, buvo jaučiamas visais laikotarpiais (žirgai – ne tik nepamainomi padėjai darbe, bet ir puikūs laisvalaikio „kompanionai“, turintys net ir terapinių gebėjimų – gali išgydyti tam tikras ligas!). Žirgas, anot R. Sujetos, – itin protingas gyvūnas, galintis būti netgi geriausiu žmogaus draugu. Šiai minčiai negali nepritarti ir žirgyno žirgų treneris Vaidas LENKAITIS, kuris, kaip ir žirgyno vadovas bei savininkas, džiaugiasi, jog turi galimybę kasdien mėgautis šių nuostabių gyvūnų draugija…

    Dukrų noras turėti savo arkliuką išaugo į didelį žirgyną

    Rimas Sujeta nuo seno jautė stiprią trauką žirgams. O postūmis imtis veiksmų buvo abiejų dukrų noras, sutapęs su tėčio sena svajone, turėti nuosavą arkliuką. Paskatintas dukrų, Rimas nupirko net ne vieną, o du arkliukus. Laikui bėgant, atsirado ir trečias, ir ketvirtas… Šiuo metu jau apie 30 žirgų puikuojasi 8 metus gyvuojančiame Rimo Sujetos žirgyne, įkurtame Jungėnų kaime (Kalvarijos sav.). Tiesa, dukrų noras nebuvo toks stiprus kaip tėčio, ir dabar žirgyne jos apsilanko labai retai, o štai pats Rimas dažnai užsuka į žirgyną pajodinėti, pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių, atsipalaiduoti, nusiraminti. Ypač vakarais, po visų darbų čia praleidžiamas laikas Rimui Sujetai yra be galo brangus.

    Nepamainomas pagalbininkas žirgyne – treneris

    R. Sujetos žirgyne didžioji darbų našta tenka treneriui Vaidui Lenkaičiui, kuris žirgus ir prižiūri, ir treniruoja. Vaidas pirmą kartą atsisėdo ant žirgo būdamas vos 12 metų ir iškart pajuto, jog jo gyvenimo kelias bus susietas tik su žirgais. Žirgyne šis žmogus ne tik atlieka įvairius ūkio darbus, bet ir yra, kaip minėta, žirgų treneris, pats sportuoja, važinėja į įvairias varžybas. Jis prižiūri, kad žirgai ne tik būtų viskuo aprūpinti, bet ir puikios fizinės formos. Per savaitę dvi dienas skiria žirgų šoklumui lavinti, visas kitas dienas irgi jų neapleidžia, mankština. Laisvą dieną poilsiui ir žirgams, ir sau turi tik sekmadienį.

    Darbe su žirgais pasitaiko visko, taip pat ir nesėkmių, traumų. Pavyzdžiui, viena treniruotė baigėsi trauma – treneriui lūžo koja, tačiau net ir tai Vaido nesustabdė. Sukaupęs jėgas, vyras sėdo ant žirgo sugipsuota koja, jojo, dirbo įprastus darbus… Tik su tokia begaline meile ir prieraišumu žirgams žmogus gali įveikti visus sunkumus. Jau 2 metai žirgynas neįsivaizduojamas be šio žmogaus pastangų, darbo ir meilės žirgams.

    Žmogus ir žirgas dalijasi nuotaikomis

    Ir R. Sujeta, ir V. Lenkaitis galėtų valandų valandas pasakoti apie žirgus. Žirgai turi puikiai išvystytus pojūčius. Jie geri telepatai, taip pat jaučia ir žmonių nuotaikas.Sakoma, kad arkliuko ir žmogaus širdies ritmai sutampa (R. Sujeta teigia, jog jau yra puikiai tai patyręs: „Kai pats esi nervingas, bijai ar dėl kažko nerimauji, žirgas tarsi periima iš tavęs nuotaiką ir tada tampa sunkiai „sukalbamas“. O kai esi gerai nusiteikęs, žirgas tarsi perima tavo gerą nuotaiką.“).

    Žmogaus ir žirgo bendravimas dažnai panašus į žmonių tarpusavio bendravimą. „Būna, tenka ir susipykti, ir susitaikyti, ir kitas emocijas kartu patirti“, – pasakoja R.Sujeta. O kadangi žirgas labai artimas žmogumi, jį treniruojant reikia viską daryti be streso, kad gyvūnas neišsigąstų. Be to, reikia ir žirgo charakterį pažinti: vienas yra bailus, kitas – užsispyręs, trečias – imlus, išdykęs… Svarbu pačiam jausti šiltus jausmus gyvūnui, nes žirgo elgesys su žmogumi priklauso nuo žmogaus jausmų.

    Žirgyną lankantiems žmonėms (ir pačiam R. Sujetai!) žirgai simbolizuoja laisvę, greitį, kilnumą, grakštumą ir begalinę meilę. „Juk tai tobulas gyvūnas: protingas, prieraišus, – negaili gerų žodžių savo numylėtiniams R. Sujeta. – Gyvūnas be nuodėmės, reikalaujantis besąlygiško atsidavimo.“

    Baimę galima įveikti tik darbu

    R. Sujeta žino, kad yra nemažai žmonių, kurie nori, bet bijo praverti žirgyno duris ir atsisėsti ant balno. Pirmam kartui tiesiog reikia nusiteikti psichologiškai, pasiryžti ir pradėti. Po to viskas priklauso nuo paties žmogaus: jo elgesio, jausmų žirgui. „Be didelio noro ir meilės nieko nebus. Tai sunkus kasdieninis darbas, suteikiantis džiaugsmo“, – pasakoja R. Sujeta, akcentuodamas, jog norint tapti geru raiteliu reikia daug dirbti nepaisant patiriamų nesėkmių, kritimų. Patirtis be kritimų yra neįmanoma. Tai yra pajutęs ir pats žirgyno vadovas, ir visi žirgyną lankantys žmonės.

    Sunkus darbas išaugina puikius vaisius

    Kaip ir žmogui, taip ir žirgui, treniruočių metu svarbu, kad gyvūnas negautų per didelio fizinio krūvio, treniruotės turi būti kokybiškos ir naudingos abiems: ir žirgui, ir treneriui. Žirgus kasdien treniruojantis Vaidas su savo „auklėtiniais“ jau pasiekęs gerų rezultatų. R. Sujeta gali pasidžiaugti savo žirgų pergalėmis. Vienas iš imliausių gyvūnų žirgyne žirgas Vulkanas jau per savo pirmąsias varžybas namo sugrįžo su aukso medaliu. Taip pat Rimas gali pasidžiaugti ir žirgo Lotoso pasiekimais – kiekvienose varžybose žirgas pelno apdovanojimus. R. Sujetos žirgyne kasmet per Žolinę (rugpjūčio 15d.) yra organizuojamos žirgų varžybos, kurias sudaro kelios atskiros užduotys. Nemažai dalyvių sulaukiančiose varžybose R. Sujetos žirgai nė kiek nenusileidžia iš toliau atvykusiems varžovams. R. Sujeta pasakoja, kad norint pasiekti tokius rezultatus žirgui ir jojikui reikia būti dviese viename: susidirbusiems, susijojusiems, susikalbėjusiems. Šiame sporte priklausai vienas nuo kito. O geriausias atpildas už sunkų darbą žirgyne – puikūs rezultatai varžybose, po kurių įspūdžiai ir emocijos išlieka dar ne vieną dieną.

    * * *

    R. Sujeta, kas vakarą aplankydamas žirgyną, ne tik pabėga nuo rūpesčių, bet ir pasisemia čia gyvenimo energijos.

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    jojimo kelnės

    Nr. 30 (34), 2013 m. liepos 27–rugpjūčio 2 d.

    Jaunos moters kasdienybė – su 40 įkalintų vyrų

    0

     

    Nenuspėjami gyvenimo – laiko, svajonių, siekių, veiklos – vingiai… Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų bent užsiminęs marijampolietei Dovilei DERENČIENEI (27 m.), kad ji daugiausia savo kasdienybės laiko praleis už grotų, ji turbūt būtų valiūkiškai pasukiojusi pirštu prie smilkinio. Juk Dovilė – tvarkingos šeimos atžala, o tokioms kalėjimas – tabu, apie kurį net nesinori ką nors žinoti. Bet šiandien Dovilė – tikriausiame kalėjime. Kaip, beje, ir jos vyras, už grotų panoręs būti anksčiau už ją. Tik ne kaliniai yra šie jauni žmonės, „zonoje“ atsidūrę už blogus darbus, o rimti pareigūnai, besistengiantys savo pozityviu požiūriu į gyvenimą užkrėsti gyvenimo labirintuose pasiklydusius žmones.

    Vyras vyrų „zonoje“ – įprasta ir suprantama, tačiau moteris tokiame užgrotyje – daug kam neįsivaizduojama. Bet 2011 metais Marijampolės pataisos namų vadovai ryžosi eksperimentui (nes labai trūko vyrų, tais metais pasukusių į pelningą tolimųjų reisų vairuotojų darbą) – porai nuteistųjų būrių vadovauti paskyrė moteris – pareigūnes. Dabar vyrams „zonoje“ vadovaujančios moterys – jau ne naujovė, o geroji darbo patirtis. Šioje įstaigoje, kur bausmę atlieka mažiausiai du kartus teisti vyrai – vagys, plėšikai, sukčiai, lytiniai nusikaltėliai, žudikai ir kiti, keturių būrių viršininkėmis dirba moterys. Dovilė – viena iš jų.

    – Esate diplomuota mokytoja, baigusi lietuvių kalbos studijas. Tad kaip atsidūrėte „zonoje“?

    – Į pataisos namus mane atvedė darbo paieškos. Tikrai dar nuo mokymosi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje laikų mane viliojo darbas mokykloje, tačiau šiais laikais įsidarbinti švietimo įstaigose, kai nuolat mažėja moksleivių ir mažinami mokytojų etatai, beveik neįmanoma. Skelbimų apie siūlomą darbą ieškojau visur. Šitaip internete aptikau žinią apie laisvas vietas Marijampolės pataisos namuose – Apsaugos ir priežiūros skyriuje. Šioje įstaigoje tuo metu jau dirbo mano vyras, tad pataisos namai man neatrodė bauginanti darbovietė. Kai nutariau pabandyti, ir vyras, ir tėvai manęs vis klausinėjo, ar tikrai noriu dirbti už grotų, ar galiu. Aš pasitikėjau savimi.

    – Turbūt prisimenate, kaip jautėtės pirmąją savo darbo dieną, kokios nuotaikos lydėjo…

    – Už grotų nėra taip baisu, kaip daug kam, kas čia nesilankęs, atrodo. Kas rodoma filmuose, nuo realybės skiriasi kaip diena nuo nakties. Atsiveria durys – atsirandi „zonoje“. Ir niekas čia tavęs nepuola, niekas nesikabinėja, niekas nepribloškia įžūlumu. Už grotų – tokie patys žmonės, o ne žvėrys. Tik šie žmonės turi didesnių problemų, kai kurie – nežino, kaip jas spręsti. Pirmąją darbo dieną kolegos parodė man darbo vietą – kabinetą ir būrio gyvenamąsias patalpas, buvo kartu. Per rytinį patikrinimą pristatė mane būrio nuteistiesiems. Viskas vyko ramiai ir sklandžiai – jokių šūksnių ar plojimų, negirdėjau ir jokių replikų, nepastebėjau jokių iškalbingų grimasų nuteistųjų veiduose. Pagarbiai priėmė. Neslėpsiu, buvo truputį neramu. Praslinko ir mintis, kad štai – norėjau mokyti ir auklėti vaikus, o dabar likimas mane bloškė mokyti ir auklėti problemų turinčius vyrus. Bet žinojau – aš ne viena, turėsiu iš ko mokytis, su kuo pasitarti, nes tame pačiame kabinete dirba dar keli patyrę būrių viršininkai.

    – Apibūdinkite, koks gi būrys jums teko?

    – Tai yra už įvairius nusikaltimus ne po vieną kartą teistų vyrų būrys – vieni nuteistieji išeina į laisvę, kiti tik pradeda atlikti bausmę, bet nuolat būna per 40 vyrų. Dauguma jų nuteisti už vagystes. Čia, už grotų, jie turi darbą. Jauniausiam būrio nuteistajam – vos per 20 metų, vyriausias – jau pensinio amžiaus. Normalūs vyrai, tik kiekvienas atėjęs su skirtingu – savo – likimu. Pažintis su nuteistųjų bylomis neretai perša mintį, kad to nusikaltimo galėjo ir nebūti – tik atsidurta, kaip sakoma, ne vietoje ir ne laiku. Mano pareiga – padėti nuteistiesiems gyventi „zonoje“: siekti, kad būtų švari ir tvarkinga gyvenamoji aplinka, išgirsti apie problemas, išklausyti, kai žmogui reikia pasikalbėti ar ką nors sužinoti. Nuteistieji mane vadina arba viršininke, arba – auklyte. Vardu – niekada.

    – Turbūt dauguma nuteistųjų įtikinėja jus, būrio viršininkę, kad yra nekaltai įkalinti?

    – Nepasakyčiau. Kai tokių atsiranda, pasakau jiems, kad nesu nei Dievas, nei teisėjas, tik matau nuteisto žmogaus dokumentus, pagal kuriuos šis atsiųstas pas mus. Verkti su tokiu nuteistuoju tikrai nepuolu.

    – Dėl kokių savo problemų nuteistieji dažniausiai kreipiasi į jus?

    – Įkalinimo įstaiga – tai mini miestas. Kokios problemos yra visur, tokios ir čia. Štai pats pirmas nuteistasis, kreipęsis į mane, pamenu, atėjo tik pasikalbėti. Jis neslėpė, kad turi priklausomybę nuo narkotikų, bet sakė norįs keisti gyvenimo būdą. Svarstėme, nuo ko pradėti, ir abu nutarėme, kad kelio pradžia – pabaigti vidurinę mokyklą čia, už grotų. Tai, sakyčiau, buvo jam toks lengvas spyris siekti, turėti užsiėmimą. Už rankos paėmusi nenuvesiu – turi pats rodyti norą ir pastangas. Jis mokosi ir šiandien. Tas mūsų pokalbis buvo į naudą. Beje, vyrai čia gali įsigyti ir specialybę – statybininko, elektriko, tekintojo ir dar daugiau.

    – Turbūt visada skatinate nuteistuosius kuo daugiau bendrauti su jų artimaisiais?

    – Taip. Didžioji dauguma jų ir bendrauja. Tai jiems labai svarbu – kad nepasijustų niekam nereikalingi, niekieno nelaukiami. Kad turėtų tikslą, dėl ko išeiti į laisvę. Bet buvo vienas nuteistasis, kuris turėjo artimųjų, tik pats nenorėjo su jais bendrauti. Toks užsiplieskiantis – nieko jam nepatarsi, jeigu jis įsitikinęs kitaip. Netrukus supratau, kokia yra priežastis: vyras jautė savo nusikaltimais užtraukęs gėdą artimiesiems, todėl tiesiog nenorėjo, kad šie dar ir rūpintųsi juo.

    – O dėl savo meilės reikalų vyrai ateina pas jus pasikalbėti?

    – Gana dažnai. Kai reikalas konkretus, pokalbis būna lengvesnis – patardama vadovaujuosi savo suvokimu ir intuicija. Bet įkalinti vyrai labai kenčia ir „avansu“ – be jokių konkrečiai žinomų faktų. Arba nuojautomis vadovaujasi, arba nuogirdomis, ir tada jų galvose – sumaištis. Kažkas kažką pasakė, kažkas kažką parašė… Tokiais atvejais raminu juos, kad daryti išvadas galima tik žinant tikrus ir neginčijamus faktus. Patariu kantriai laukti, nieko nespartinti, aiškinu, kad laisvėje be savo vyrų likusioms moterims – irgi ne pyragai. Žiūrėk, po kurio laiko ateina padėkoti, pasigiria, kad nuotaikos jau daug geresnės.

    – O jūsų pačios nuteistieji žvilgsniais ir kokiais nors dviprasmiškais pasiūlymais neatakuoja?

    – Esu įsitikinusi, kad nuteistieji į mane žiūri pagarbiai, kaip į pareigūnę. Kaip į uniformuotą darbuotoją, kuri gali jiems padėti, jeigu yra problemų. O įdėmesnių žvilgsnių argi nebūna laisvėje – pavyzdžiui, gatvėje? Bet ne prisipuošusi einu pas juos – čia juk mano darbas. Ir bent jau iki šiol nuteistieji tai supranta. Kaip supranta ir tai, kad būdami geranoriški jie nelaisvėje lengviau praleis teismo jiems skirtą laiką. Mano būrio vyrai rodo iniciatyvą – noriai dirba ir tvarkosi. Patys sutvarko, pavyzdžiui, sugedusį čiaupą, jeigu nereikia papildomų detalių. Jie supranta, kad be darbo, be užimtumo galima sužvėrėti.

    – Ką jūs, gana palankiai kalbėdama apie nuteistuosius, atsakytumėte pensininkams, kurie – girdime – dažnai palygina savo skurdų ir nykų gyvenimą su nuteistųjų „nerūpestinga ir sočia kasdienybe“ ir esą pavydi jiems šios gerovės?

    – Atsakyčiau paprastai: kalėjimas – tikrai ne sanatorija. Čia žmonės negali mėgautis laisve. Čia 20 skirtingų charakterių, skirtingų įpročių ir skirtingo amžiaus vyrų gyvena vienoje patalpoje ir kasdien vienas kitą mato, girdi. Nuteistuosius varžo nustatytos ribos ir dėl jų veiklos, ir dėl maisto, ir dėl susitikimų su artimaisiais. Čia vyrai dažnai neturi pasirinkimo laisvės. Visa tai jiems – bausmė už padarytą nusikaltimą. Manau, iš tiesų dauguma pensininkų nepavydi įkalintiems vyrams – tai tik sparnuota frazė.

    – Turbūt vyrai labai nusimena, kai po lygtinio paleidimo komisijos posėdžio išgirsta, kad šis jų noras dar nepildytinas? Ar tuomet nebūna sunkiau dirbti su nepatenkintais kaliniais?

    – Ne, nebūna sunkiau. Aš kaip tik tuomet įtikinėju, kad yra dėl ko stengtis, skatinu dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, neužsidaryti ir nekankinti savęs.

    – Tai kaip vertinate – sunkus jūsų darbas?

    – Sunkus, „įmetantis“ į nenuspėjamas situacijas, todėl nuolat reikalaujantis psichologinių žinių, bet kartu ir įdomus, ir reikalingas.

    – Gal galite pasakyti, kodėl nuteistieji galėtų norėti, kad jų būriui vadovautų moteris?

    – Man pačiai nelengva atsakyti, bet aš žinau mūsų pataisos namų direktoriaus nuomonę. Jis yra sakęs, kad nuteistieji, vadovaujami moters, linkę labiau pasitempti, yra tvarkingesni, prie jos nesikeikia. Beje, kad galėtų eiti šias pareigas, moterys turi būti įgijusios teisinį arba socialinį, arba pedagoginį išsilavinimą.

    – Ar jūs namie su vyru, taip pat būrio viršininku, apie darbo reikalus kalbatės? Galbūt jis – jūsų mokytojas?

    – Ne, į namus darbo temų ir problemų stengiamės nesinešti, bet, kai reikia, vyras pasidalija savo darbo patirtimi. Namie mums ir taip yra ką veikti su dviem mažais – 4 ir 5 metukų – sūneliais. Bendraujame, žaidžiame, tvarkomės, iškylaujame. Be to, aš mėgstu kulinariją, randu laiko prisėsti ir prie televizoriaus.

    – Nors jūsų šeima dar labai jauna, bet turbūt galite pagal savo patirtį pasakyti, kas, jūsų manymu, yra svarbiausia šeimoje, kad ji kuo ilgiau darniai gyvuotų?

    – Šeimoje, manau, nejauku gyventi klausant tik proto, tačiau neįmanoma susitvarkyti gyvenimo remiantis tik jausmais. Reikia optimalaus balanso tarp proto ir jausmų, reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą visame kame.

    – Gyvenate Vilkaviškio krašte, ten jau esate įsikūrę, tad taip madinga emigracija jums turbūt nebegresia? Kaip jūs vertinate jaunimą, paliekantį savo tėvus, mažus vaikus ir išvykstantį gyventi į užsienį?

    – Aš manau, kad kiekvienas žmogus pats renkasi savo kelią. Jeigu mums pasitaikytų geresnės gyvenimo sąlygos užsienyje, manau, šia galimybe mūsų šeima pasinaudotų. Štai taip ir vertinu išvykstančiuosius.

    – Ačiū už pokalbį.

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Asmeninio albumo nuotrauka.

    Nr. 15 (19), 2013 m. balandžio 13–19 d.

    Įvaikinimas – prasminga misija su… stebuklų „prieskoniu“

    1

     

    Neseniai Jungtinių Tautų fondas UNICEF paskelbė atlikęs tyrimą ir nustatęs, kuriose šalyse gera augti vaikams. Iš viso ištirtos 29 išsivysčiusios valstybės, tarp kurių – ir Lietuva. Vertinta šalių materialinė gerovė, sveikatos ir švietimo sistema, vaikų gyvenimo sąlygos ir aplinka. Tyrimu nustatyta, kad pagal visus minėtus kriterijus Lietuvai tenka 27-ta vieta, už kurios gerovės lentelėje liko tik Latvija ir sąrašą užbaigusi Rumunija. (Kaimyninei Estijai skirta 23-čia vieta.) O geriausia vaikams gyventi Nyderlanduose, Norvegijoje, Islandijoje ir Suomijoje.

    Tai, kad Lietuvoje yra labai daug laimingos vaikystės stokojančių vaikų, rodo ir statistikos faktas, jog praėjusių metų pabaigoje šalyje buvo 10 542 vaikai, likę be tėvų globos. Iš jų 4 030 vaikų augo globos institucijose, 6 105 – globėjų šeimose, o 407 – šeimynose.

    Neabejojama, kad laimingiausias vaikas gali augti geroje šeimoje. Todėl be gimdytojų globos likusiais vaikais besirūpinančios įvairios tarnybos labai skatina šeimas ryžtis globoti svetimą vaiką arba jį įsivaikinti – sumažinti būrį vaikų, kasdienybę leidžiančių globos namuose.

    Apie tai „Mūsų savaitė“ kalbėjosi su Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistėmis Svajone RAINIENE ir Nijole STADALIENE.

    Pernai – keturios šeimos

    „Netiesa, kad įsivaikinti nutarusi šeima turi praeiti kryžiaus kelius ir įveikti daugybę kliūčių bei trukdžių, sugaišti labai daug laiko, – iškart pabrėžė vyriausioji specialistė S. Rainienė. – Visa tai trunka ne ilgiau negu nėščiai moteriai laukiantis savo kūdikio. Juk dažniausiai įsivaikinti nusprendžia bevaikės poros, dėl šios problemos išeities ieškojusios ir svarsčiusios 10–15 metų, beiskreipusios į medikus, išleidusios krūvą pinigų. O kai jau nusprendžia įsivaikinti, vaikelis jų namuose atsiranda panašiai kaip po nėštumo laikotarpio.“

    Marijampolės savivaldybės gyventojai įsivaikinti ryžtasi vangokai. Štai 2011 metais įtėviais tapo tik viena šeima, 2012 metais – 4, o šiais metais – irgi kol kas dar tik viena. Tad ir norą lankyti būsimųjų įtėvių kursus šiemet pareiškė tik viena šeima. Kodėl, galima tik spėlioti.

    Palyginimui – Lietuvos statistika. Ji rodo, kad šalyje įvaikinimo tendencija kiek paaugo, bet, skaičiuojant kartu su įtėviais užsieniečiais, mažėjo: 2012 metais 92 Lietuvos piliečių šeimos ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 112 tėvų globos netekusių vaikų, dar 98 mažuosius lietuvaičius įsivaikino 70 užsieniečių ir Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, šeimų.

    2011 metais lietuvių šeimos įvaikino 101 be tėvų globos likusį vaiką (užsieniečių šeimos – 144 vaikus), 2010 metais – atitinkamai 109 (115 ) ir 2009 metais – 110 (146).

    Pernai, beje, pirmą kartą mūsų šalyje lietuvių šeimos įvaikino daugiau be tėvų globos likusių vaikų nei užsieniečiai.

    Augti šeimoje nori 150 vaikų

    Marijampolės savivaldybės teritorijoje šiuo metu yra 4 vaikų globos įstaigos. Jose nuolat gyvena apie 150 vaikų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekusių savo gimdytojų globos. Šie globotiniai – ne vien Marijampolės apskrities gyventojai. Yra vaikučių, atvežtų iš Druskininkų, Panevėžio, Prienų ir kitų rajonų.

    Visi globos įstaigų vaikai – potencialūs šeimų globotiniai ir įvaikiai. Bent jau labai norima, kad kuo daugiau vaikų augtų šeimos aplinkoje. „Juk šeimoje tvirtesnis pasirengimas gyvenimui, – teigė vyriausioji specialistė N. Stadalienė. – Globos įstaigose toks šeimos modelis – dar tik didelė svajonė. Arčiausiai tokio modelio šiuo metu gyvena Vaiko tėviškės namuose, Avikilų kaime (Liudvinavo sen.), globojami vaikai. Čia jie patys sukinėjasi ir virtuvėje, ir patys skalbia, apsiperka.“

    Žvelgiant į kelerių pastarųjų metų statistiką, būtų galima džiaugtis, kad be gimdytojų globos likusių vaikų mažėja. Tačiau, kaip akcentavo S. Rainienė, tai yra tik skaičių apgaulė, nes Lietuvoje apskritai mažėja vaikų, tad kartu mažėja ir be tėvų likusiųjų skaičius. „O padėtį įvertinus procentais, ji – labai liūdna – išlieka tokia pati“, – sakė globos ir įvaikinimo srityje ne vienerius metus besispecializuojanti S. Rainienė.

    Baugina paauglystė

    VTAS darbuotojos linkusios pasidžiaugti, kad Marijampolės savivaldybės globos įstaigose auga mažiau vaikų, negu jų globojama šeimose. Kai kurie globėjai puoselėja mintį savo globotinius kiek vėliau įsivaikinti. Tiesa, buvę ir nemalonių atvejų, kai globėjai galiausiai išvis atsisako globotinio ir sugrąžina jį į globos namus. Anot N. Stadalienės, tai dažniau pasitaikę, kai globėjais buvo tapę vaiko giminaičiai. Jie buvo ryžęsi globai skubotai, nepasirengę, o kai susidūrė su paauglystės problemomis, pabūgo atsakomybės. „Iš globėjų, kurie globojo svetimą vaiką, o ne giminaitį, pastaruoju metu jo atsisakė tik viena globėja, – skaičiavo N. Stadalienė. – Priežastis – sunkus paauglystės periodas.“

    Ne vienai globėjų šeimai nelengva perkopti ir bendravimo su vaiko biologiniais tėvais barjerą. VTAS darbuotojai tokį bendravimą labai skatina, nes siekia, kad vaikas ne tik žinotų apie savo kilmę, bet ir pažinotų gimdytojus, pas kuriuos galbūt kada nors sugrįš. „Tačiau tokių globėjų, kurie geranoriškai skatintų globotinio bendravimą su jo mama ar močiute, yra tik vienetai, išimtys, – apgailestavo S. Rainienė. – Ne visi vaikai ir patys linkę bendrauti su savo biologiniais tėvais. Kita vertus, globėjus turbūt stabdo ir jų užimtumas bei ekonominė padėtis. Juk globotinį tenka vežioti pas jo giminaičius, organizuoti, derinti tuos pasimatymus, gaištamas laikas. Kitą kartą paaiškėja, kad tie pasimatymai – kaip kokia prievolė, skatinta tik socialinių darbuotojų. Išlaviruoti nelengva. Beje, esame pastebėję ir tokią tendenciją: jeigu globėjai geranoriškai skatina ir organizuoja vaiko bendravimą su jo biologine mama, tai ši, lyg būtų taisyklė, pati atšąla.“

    Palikti jau be vilties?

    O kodėl mažėja Marijampolės savivaldybės gyventojų, norinčių įsivaikinti be gimdytojų globos likusį vaiką?

    Turbūt labiausiai, kaip sakė mananti S. Rainienė, kad didžioji dauguma potencialių įtėvių svajoja savo misiją pradėti augindami vaikelį, kuriam dar nėra sukakę vienerių metukų. „Tokie vaikučiai yra geidžiamiausi, – seną tiesą patvirtino S. Rainienė. – Lietuvoje, oficialiais duomenimis, apie 100 šeimų laukia įsivaikinti naujagimį. Nors šiaip tie būsimieji įtėviai jau ir drąsesni, ir ne tokie išrankūs: pavyzdžiui, kategoriškai nebeteigia, kad įsivaikins tik mergytę, ir jau mažiau dėmesio skiria kūdikio kilmei, „šaknims“. Nebekreipia dėmesio, kad vaikelis – alkoholikės ar narkomanės atžala, bet vis tiek labai nori, kad vaikutis būtų nepaliestas sunkios fizinės negalios. Kiek greičiau įvaikinimo procedūra užbaigiama, kai kartu su naujagimiu šeima įsivaikina ir šio kūdikio brolį, sesę. Džiugu, kad nesibaidoma įsivaikinti ir dvynių porelę – tokių atvejų buvę ir pas mus.“

    S. Rainienės teigimu, nauja – įtėvių – šeima greitai surandama ir 2–3 metukų mažyliui, o vyresni vaikučiai lietuvių šeimose pageidaujami rečiau. Pavyzdžiui, 2012 metais tik vienas įvaikis Marijampolės savivaldybėje buvo 5-erių metukų vaikas. O dar vyresni vaikai, kurie jau stovi ant paauglystės slenksčio, lietuvių šeimų išvis nedomina. „Jie jau beveik be vilties palikti, – liūdnai pratarė S. Rainienė. – Jiems galimybė būti įvaikintiems – tik užsieniečių šeimose.“

    Beje, pastaruoju metu užsieniečiams ribojamos galimybės įsivaikinti lietuviukus. Išimtys padaromos dėl vaikų, turinčių fizinę negalią, ir esančių daugiau nei 10 metų amžiaus. Taip pat – jeigu įtėviai yra lietuviai, gyvenantys užsienyje. Pavyzdžiui, pernai vaikutį iš Marijampolės įsivaikino lietuvės ir norvego šeima.

    Įtėviai – ir vienišiai

    Anot N. Stadalienės, svarbiausia, kad žmonės, kurie pasiryžo tapti įtėviais, būtų supratę ir apsisprendę, jog įsivaikins tokį vaiką, koks jis yra – su visomis jo ydomis ir charakterio bei būdo subtilybėmis.

    Antra, įtėviams turi būti iki 50 metų. Vyresniems leidžiama įsivaikinti tik tada, kai nusprendžia teismas.

    „Žmonės neturėtų išsigąsti dėl reikiamų tokiais atvejais asmens ir kitokių dokumentų, – pabrėžė S. Rainienė. – Jų nėra daug – įmanoma nesunkiai surinkti per savaitę.“

    Visi būsimieji įtėviai turi būti išklausę specialius jiems skirtus globėjų ir įtėvių mokymo kursus (GIMK). Jie Marijampolės krašto žmonėms organizuojami Marijampolėje. Kursams vadovauja dvi atestuotos darbuotojos. Klausytojai į kursus kviečiami 10 kartų – vyksta mokymai įvairiomis temomis. Tos atestuotos darbuotojos apsilanko ir kursantų namuose – vyksta individualūs pokalbiai, mokymai. Svarbu kursantų sveikatos būklė, ryšys su artimais žmonėmis, ne paskutinėje vietoje – ir materialinė padėtis (bet tai nereiškia, kad įtėviais gali tapti tik turtingiausieji).

    Tik tada, kai kursai išklausyti ir yra GIMK išvados apie tinkamumą būti įtėviais, žmonės įrašomi į bendrą įvaikių laukiančiųjų sąrašą (eilę).

    Jeigu įsivaikinti pareiškė norą šeimos nesukūręs (vienišas) ar išsituokęs asmuo, jam vartai į svajonę neužkelti. Taip pat nekreipiamas dėmesys į įtėvio lytį: juo gali tapti ir vienišas vyras. Marijampolės savivaldybėje tokių atvejų pastaraisiais metais nebuvę.

    VTAS darbuotojos dar priminė, kad būna, kai įtėviais panorę tapti žmonės taip renkasi vaikutį, jog dėl įvairių priežasčių atsisako pasiūlytojo 3–4 kartus. Tuomet šiems žmonėms, jeigu jie išvis dar nenumarino savo siekio, reikia iš naujo lankyti GIMK ciklą.

    Vaikui – jo kilmės tiesa

    VTAS darbuotojos teigė žinančios, kad dauguma įtėvių, jau įkurdinusių įvaikį savo namuose, vis dar kankinasi dėl ateities: kas bus, kai vaikas sužinos tiesą, ir kada geriausia tą tiesą atskleisti?

    Anot N. Stadalienės, į šiuos klausimus moko atsakyti ir GIMK, ir psichologai, savo nuomonę neretai išdėstantys spaudoje. (Beje, ir „Mūsų savaitėje“. – V. K.)

    „Nuslėpti tai, kas parašyta vaiko gimimo liudijime, neįmanoma, – įsitikinusi N. Stadalienė. – Aš pati žinau vieną šeimą Marijampolėje, kai net 25 metų įvaikiui jo kilmės istorija neatskleista, nors įtėvių paslaptį žino ne vienas kaimynas. Manau, kad ir įvaikis žino, bet tylėdamas jis saugo savo įtėvius nuo papildomo jausmų proveržio. Bet aš manau, kad ilgai saugoti tą paslaptį – tai kaip ant savęs nešti vis sunkėjantį akmenį.“

    S. Rainienė – tokios pat nuomonės: „Tuose kursuose labai gražiai mokoma atskleisti vaikui jo kilmės istoriją per pasaką. Įtėviai skatinami atskleisti paslaptį kuo anksčiau, kai tik vaikas pajėgus tai suvokti. Antraip vėliau gali kilti įvairių skaudžių problemų su pasekmėmis – yra ne tik viską žinantys kaimynai, bet ir įvairiausių žinių pilnas internetas.“

    Anot pašnekovių, įvaikinimo temos nuo seno tarsi slypi po mitų ir paslapčių skraiste. Galbūt todėl įvaikinimas nėra itin populiarus, nors yra žinoma, kad be tėvų globos Lietuvoje kasmet lieka šimtai vaikučių.

    Vienas iš mitų – kad lietuvaičiai, įvaikinti užsienio piliečių, netrukus pradingsta, gal net išvežami tik dėl organų donorystės. Anot Marijampolės VTAS darbuotojų, Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad „išlįstų“ tokia šiurpi tiesa. Apie svetur gyvenančius įvaikintus lietuvaičius žinių nuolat gauna Vilniuje esanti Įvaikinimo tarnyba – su aprašymais, laiškais, nuotraukomis. Taigi viskas vyksta oficialiai, su oficialiai patvirtintais partneriais.

    Mintys prišaukia stebuklus

    Įvaikinimo keliu ryžtasi eiti įvairūs žmonės, vedami įvairių paskatų. Dažniausiai jie VTAS darbuotojams sako, kad nori padaryti laimingą vaiką – suteikti jam namų aplinką, šeimos šilumą. Kiti sako, kad yra labai turtingi, bet neturi kam tų turtų palikti, tad paliks užaugintam įvaikiui.

    Dažniausiai įsivaikinti siekia bevaikės šeimos. Tokie žmonės, anot N. Stadalienės, dar nė vienas nepasakė, kad įvaikis reikalingas tam, jog senatvėje būtų kam stiklinę vandens paduoti. Daugiau kalbama apie svajonę ir siekį abiem pusėms turėti visavertę šeimą, kurios nariai būtų siejami bendrų interesų.

    Įvaikinimo kelyje ir įtėvių gyvenime būna ir stebuklams prilygstančių dalykų. Štai Marijampolės savivaldybėje buvo kelios šeimos, kurios neturėjo vaikų ir įsivaikino, o vėliau susilaukė ir savų kūdikių. Įvaikių, suprantama, jau neatsisakė.

    „Viena bevaikė moteris lauktis vaikelio pradėjo tik tada, kai jau buvo surinkusi visus įvaikinimui reikalingus savo dokumentus, – prisiminė N. Stadalienė. – Tokiais atvejais norisi daryti išvadą, kad be galo stiprios mintys apie išsvajotą motinystę, norą rūpintis ir globoti padarė stebuklingą perversmą ir moters organizme. Tiesa, dėl įvaikio ši moteris savo siekį tada sustabdė – esą gal kada nors vėliau.”

    Tik faktai

    Lietuvos įvaikinimo tarnybos duomenimis, daugiausia ne biologinius vaikus imasi auginti poros, kurių amžius – apie 35 metus.

    ***

    Daugėja įvaikinančiųjų po du vaikus: 2012 metais po 2 mažylius Lietuvoje įvaikino 14 šeimų, 2011 metais – 8, 2010 metais – 10.

    ***

    Žmonės, apimti minties įsivaikinti arba jau auginantys įvaikius, raginami pažiūrėti prieš porą mėnesių pradėtą demonstruoti lietuvišką trumpametražį dokumentinį filmą „Gegučių vaikai“; tai pasakojimai apie vaikų globą šeimynoje, jų sudėtingus santykius su biologinėmis šeimomis ir patiriamus išgyvenimus. Tikimasi, kad filmas paskatins Lietuvos gyventojus atkreipti dar didesnį dėmesį į be tėvų likusius vaikus ir galbūt atverti jiems savo namų duris.

    ***

    Tokiu pačiu tikslu didžiųjų Lietuvos miestų troleibusų ir autobusų keleiviai turi galimybę viešojo transporto televizorių ekranuose matyti nufilmuotus vaikus ir išgirsti jų žodžius, primenančius, jog yra labai daug vaikų, kuriems reikia suaugusiųjų dėmesio, supratimo ir palaikymo, kad užaugę jie galėtų pasirūpinti savimi ir kitais. „Jiems reikia šeimos, meilės, dėmesio ir šilumos. Globoti gali ir tu!“ – akcentuojama žiūrint minėtus vaizdo klipus.

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Nr. 19 (23), 2013 m. gegužės 11–17 d.

    Kun. Juozas Barkauskas: „Kiekvieno iš mūsų pašaukimas yra giliai į pasąmonę įaustas“

    1

     

    Gerbiamas kunigas, poetas Juozas BARKAUSKAS, šiuo metu gyvenantis  Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose, praėjusį rudenį pasitiko naująja savo poezijos rinktine. Dar spaustuvės dažais kvepianti naujoji jo knyga „Aidint gintaro jūrai“ skirta Baltijos jūrai, skalaujančiai Lietuvos krantus, ir jos artumo sužadintų jausmų, išgyvenimų, minčių proveržiui. Eilėraščiuose, gimusiuose atostogų prie jūros metu, autorius su susižavėjimu poetine plunksna paliečia savo tėvynės peizažą, gimtojo krašto istorinis kelią, o jūros bangų ošimo fone apmąsto žmogaus egzistenciją, jos prasmę, žmogaus ryšį su Kūrėju, Amžinuoju Tėvu (knygą išleido VšĮ „Mūsų savaitė“, spausdino spaustuvė „Helios“, Lenkija).

    …Gyvenimo subrandinta išmintis – lyg geras senas vynas, lyg auksu žėrintys grūdai, atsijoti nuo kasdienybės pelų. Ir ši išmintis lydi žmogų, kunigą, poetą visus jo Dievui ir žmonėms atiduotus metus. Tad stabtelkime rudens vėjų genami kun. J. Barkausko atrastų, suvoktų, išgyventų tiesų, virtusių išminties krislais, šviesoje…

    Apie gimnaziją

    Apmąstydamas savo nueitą gyvenimo kelią, kun. J. Barkauskas stabteli prie metų, praleistų Kalvarijos gimnazijoje. Kaip šviesuliai iškyla mokytojai, tiesa, laikas jų paveikslą apvalęs nuo kasdieninės rutinos, leidęs pajusti jų tikrąją įtaką besiformuojančioms sieloms.

    „Štai astronomijos mokytoją mes, mokiniai, vadinome žvaigždžių svajotoju. Tai buvo nepaprastos erudicijos žmogus, dėstęs taip pat ir algebrą bei geometriją, kuris aiškindamas pamoką taip panirdavo į matematinę ekstazę, kad nepastebėdavo, kai kreiduota ranka perbraukdavo sau per veidą ar mieste eidamas atsitrenkdavo į stulpą ir labai mandagiai atsiprašydavo, – prisimena kun. J. Barkauskas. – Nepastebėdavo jis, kai mokinys pamokos metu per langą iššokdavo (kabinetas buvo pirmame aukšte) ir vėl sugrįždavo – jau pro duris. Mylėjome tą mokytoją…“ Kun. J. Barkauskas su didžia pagarba prisimena klasės auklėtoją, vienuolę, dėsčiusią lietuvių kalbą, įkūrusią literatų būrelį mokykloje, skatinusią rašyti, kurti… Drausmė, tvarka, vyravusi tuomet gimnazijoje, gelbėjo, anot kunigo, ne vieną nuo klystkelių, saugojusi nuo ydų. „Buvo ten entuziazmas, siekiai, – reziumuoja kun. J. Barkauskas, – mokykla mums buvo kelrodė žvaigždė, kuri švietė mokytojų žiniomis, tarpusavio bendravimu, mumyse išugdė draugiškumo, vienybės jausmus. Štai kodėl tarp bendraklasių iki šiol nenutrūkęs dvasinis ryšys, nors jau nedaug iš jų belikę šiame gyvenime…“

    Apie kunigo kelio pasirinkimą

    Kaip prisimena kun. J. Barkauskas, jam besimokant gimnazijoje, visuomet buvo peršama vienašališka nuomonė, vienašališkas į viską požiūris (žinia gi – „raudoni“ laikai, tad į viską ir verčiami buvo žiūrėti „raudonai“…). „Baigdamas gimnaziją galvojau: kur toliau besimokysiu, šioje santvarkoje tik vienašališkai sužinosiu, todėl ir nutariau stoti į kunigų seminariją, – prisimena. – Tiesa, kažkokio ypatingo noro ten stoti neturėjau, tačiau už viską stipresnis buvo kažkokios erdvės troškimas, visapusiškumo, įvairių pažiūrų. Maniau, stosiu kur kitur – tas vienpusiškumas paliks mano akiratį labai siaurą. Tad ir mąsčiau: stosiu, pažiūrėsiu, kaip iš kito taško galima žiūrėti į tą visumą“.

    Apsisprendimą paskatino ir į gimnaziją atvykęs J. Ragauskas, metęs kunigystę. Salė pilna, skaito paskaitą apie tai, kad Dievo nėra, kodėl metė sutaną… Paskui siūlo klausimus jam užduoti. „Pakėliau ranką, – prisimena kun. J. Barkauskas, –  ir sakau: „Man labai neaišku, kodėl viskas taip sisteminga, pavyzdžiui, žmogaus akis, žvaigždynai… Kodėl turi sistemas? O ten kur sistema, yra proto intervencija. Juk pati per save sistema negali egzistuoti!“ Už šį klausimą turėjau nemalonumų… Apskritai gimnazijoje negavau jokių atsakymų į man rūpimus klausimus, tad buvo impulsas atsidurti kitoje mąstymo erdvėje, suvokti arba atmesti ir tą, arba pasirinkti tai, kas patenkintų mano mąstymo sampratą“.

    Apie amžiną tiesos ilgesį ir „prietelystę“

    Mokslo atžvilgiu seminarijoje kun. J.Barkauskas liko patenkintas. Pagaliau elgesys ten buvo kitoks nei gimnazijoje: vienpusiškumo nebuvo, vyravo demokratija. „Tiesos ilgesį turiu, noriu daugiau sužinoti“, – toks buvo mano credo, – sako kunigas, – šalia kurio ėjo ir prietelystė žmogui. Mačiau daug negerovių, vargų, tad maniau per Evangeliją galėsiu žmogui padėti jo kančioje, varge“. Juk kunigui būti su žmogumi įvairiose situacijose yra labai didelės galimybės. Būti su žmogumi – tam tikras džiaugsmas, visi, netgi tau priešingi žmonės yra be galo įdomūs: su jais gali pasiginčyti ir taip praplėsti savo akiratį.

    Apie pašaukimą

    Kai kalbame apie vieno ar kito kelio pasirinkimą, nuošaly niekada nepaliekame pašaukimo. Ypač šia sąvoka operuojama, kai kalbame apie pašaukimą būti kunigu. Mūsų gerbiamas kunigas neslepia: pašaukimas būti kunigu jam nebuvo kažkokia netikra idėja, kuria dažnai nesuvokdami jos svorio mėgsta manipuliuoti tuščiažodžiautojai. „Kiekvieno iš mūsų pašaukimas yra giliai į pasąmonę įaustas, – sako kun. J. Barkauskas. – Kokiu būdu mes jį atrandame? Ogi stebėdami savo polinkius“. Šio žmogaus polinkis – tiesos ieškojimas, atvedęs jį į kunigų luomą. O kurgi kitur rasi tikrąją tiesą, jei eidamas link Kūrėjo, jei ne jo tarnystei iki galo, iš visos širdies atsidavęs?

    Apie klaidas

    Žmogaus gyvenimas sudėtingas. Nėra tokio žmogaus, kuris netirtų sunkumų, nežinotų, ką reiškia savo kelyje suklupti, suklysti. Bet, kaip sako kun. J. Barkauskas, – per klaidas žmogus gerėja. Klaidos atveria akis, tada su meile grįžtame į tiesą. Jų tiek daug, bet susiklosto taip, kad klaidos iškelia tiesos troškimą, tad net į jas reikia žiūrėti kaip į pamokas“. Nors klaidos temdo, skaudina, per šias pamokas naujai suvokiama Evangelijos šviesa džiugina.

    Apie gėrį ir džiaugsmą

    Dar viena kun. J. Barkausko pastebėta išmintis: „Neįmanoma rasti vien gėrio kelio šioje žemėje, tačiau eiti link jo – įmanoma“. Evangelijoje slypinčios tiesos tikromis tiesomis tampa tada, kai jos yra išmatuojamos gyvenimu. O tas gyvenimas rodo, kad kova už gėrį įmanoma tik gėriu. Nedidinti blogio lauko – štai ką reiškia kova už gėrį. Ko vertas pastangos žmogaus, garsiai „kovojančio už gėrį“ smurtu, žiaurumu, apgaule? Ogi nieko. Tai ne tas kelias, kuriuo atrandamas tikrasis džiaugsmas. 

    Kun. J. Barkauskas pripažįsta: „Dvasinis ryšys su žmogumi teikiant įvairius sakramentus leido išgyventi dvasinį pakilimą, džiaugsmą.“ Tas pats džiaugsmas apimdavo ir lankant ligonius, vienišus žmones, matant gražias šeimas. „Ruošdamasi pamokslui, – sako kunigas, – visada galvojau, ką žmonėms pasakysiu, bet pats susitikimas su žmonėmis per Evangelijos skelbimą – patekimas į naują šviesą. Į bažnyčią kaip šventę eidavau, kaip į dvasinį pakylėjimą.“

    O laimės formulė, pasak kunigo, labai paprasta: „Laimingas buvau ten, kur išlaikiau dvasinę pusiausvyrą, nelaimingas – kur neišlaikiau (per maža dvasingumo turėjau?).“ Ar tai ne per maža laimei? Matyt, ne… O šalia tokios laimės formulės glūdi ir žinojimas: „Mylėjau ir myliu visus žmones – tiek pamaldžius, tiek bedievius.“  Galbūt šis žinojimas ir ši tiesa – svarbiausia kunigo, poeto, žmogaus gyvenimo kelyje? Galbūt jos įsikūnijimas šiame žmoguje su pagarba ir meile taip traukia prie jo kitus žmones?.. 

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

     

    Iš kun. Juozo Barkausko biografijos

    Gimė 1929 m. gruodžio 14 d. Rūdiškės kaime (dab. Marijampolės r.). Mokėsi Alksnėnų pradžios mokykloje, Sangrūdos progimnazijoje, Kalvarijos gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į kunigų seminariją. 1956 m., išlaikęs diplominius egzaminus, paskirtas į Kėdainius vikaru (vikarauti teko dar keliose parapijose), po to – trejus metus Žemosios Panemunės, septyniolika metų – Kaimelio (Kiduliai, Šalių r.) klebonas. 1985 m. paskirtas Leipalingio parapijos klebonu. Dėl pablogėjusios sveikatos 1988 m. pasiprašė išleidžiamas į altariją. Gavo paskyrimą į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmasis iš Vilkaviškio vyskupijos pakviečiamas dėstyti tikybą Rygiškių Jono gimnazijoje, po metų – ir lotynų kalbą. Paskiriamas gimnazijos kapelionu. Marijampolės ligoninėje, jos vadovybei sutikus, įkūrė koplyčią. Kun. J. Barkauskas – daugelio labdaros darbų organizatorius ir įkvėpėjas. 1995 m. tapo Marijampols šv. Vincento Pauliečio altarista, buvo pakviestas į dab. Marijampolės kolegiją dėstyti lotynų kalbos. Buvęs Marijampolės dekanato dekanas, iki šiol – Ma­ri­jam­po­lės spe­cia­lių­jų glo­bos na­mų ka­pe­lionas. Kaip poetas, kun. J.Barkauskas jau išleidęs penkiolika poezijos knygų.

    Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.

     

    Aviamodeliuotojas Ignas Matulevičius: „Tik keli draugai žino, kuo užsiimu“

    0

     

    Ignas Matulevičius – aviamodelių sporto Lietuvoje čempionas, tarptautinių varžybų Latvijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Prancūzijoje prizinių vietų laimėtojas. Rygiškių Jono gimnazijos trečiokas aviamodelių sportu susidomėjo būdamas 13 metų. Ignas džiaugiasi, kad šis pomėgis atveria daugybę naujų galimybių ir skatina tobulėti.

    Ignai, kaip pradėjai domėtis aviamodeliais?

    Dėl visko turiu būti dėkingas savo tėčiui. Jis papasakojo apie šį sportą ir nuvedė mane į aviamodelių būrelį. Ten buvau tik metus, nes nejaučiau progreso. Tada vienas draugas parodė, kaip valdyti modelį. Pirmas skrydis nebuvo sėkmingas, tačiau nuolat treniravausi, mokiausi, kad galėčiau skraidyti patalpose.

    Kokia buvo pirmoji tavo pergalė?

    2008 m. Kazlų Rūdoje pirmą kartą surengtos kambarinių aviamodelių varžybos, kuriose laimėjau 2 vietą. Tais pačiais metais buvau Vokietijoje, taip pat laimėjau 2 vietą. Dažnai atsiranda geresnių už mane ir tai yra gerai, nes suprantu, jog turiu tobulėti.

    Kiek laiko gamini modelį?

    Modelius, su kuriais skraidau lauke, perku, nes jie yra labai dideli ir pačiam gaminti neapsimoka. O salės modelius renku pats. Kadangi po pamokų lieka mažai laiko, dirbu naktimis. Jei viską darau rimtai ir atsakingai, užtrunku maždaug dvi savaites. Modelių rinkimas lyg paveikslų tapymas, iškart nepavyks meistriškai, tačiau to galima išmokti. Esu surinkęs apie 60 modelių.

    Kaip atrodo pasiruošimas varžyboms?

    Pirmiausia susirenki modelį, o kol pasiruoši varžyboms, atlieki maždaug 1000 skrydžių. Visada ruošiesi tik ateinančioms varžyboms, neįmanoma galvoti į ateitį, nes atvykęs sužinai kažką naujo, pamatai kitokias konstrukcines idėjas aviamodeliai labai greitai tobulėja.

    Kas tave labiausiai palaiko ir skatina toliau užsiimti aviamodeliais?

    Labiausiai palaiko šeima, ypač tėtis. Tik keli draugai žino, kuo užsiimu. Šis sportas nėra populiarus, viską darau dėl savęs, nesiekiu pripažinimo, todėl ir nesipasakoju. O motyvacijos man suteikia tėtis ir aviamodeliuotojas Donatas Paužuolis.

     Kas tave labiausiai žavi šiame sporte?

    Atsiveriančios galimybės. Taip pat tai, jog viskas keičiasi. Susipažinau su tokiais įdomiais žmonėmis kaip Algimantas Vasiliauskas, Ričardas Šiumbrys, Donatas Paužuolis, pasisemiu iš jų patirties.

    Teko girdėti, jog neseniai grįžai iš Jungtinių Arabų Emyratų. Papasakok, ką ten veikei?

    Kartu su Donatu Paužuoliu dalyvavome žymaus režisieriaus Franco Dragone šou Abu Dabyje. Atvykę susitikome su organizatoriais, jie paprašė parodyti, ką sugebame, kad žinotų, ko gali reikalauti. Turėjome padaryti šou ir nustebinti žiūrovus. Dvi savaites vyko pasiruošimas, pirmąją savaitę ne tik eidavome į repeticijas, bet ir surinkinėjome atsarginius modelius. Turėjome tik vieną laisvą dieną. Nuolat jaučiau įtampą, nes režisierius mus pakviesti galėjo bet kurią akimirką, privalėjai būti pasiruošęs. Kitas dvi savaites vyko šou, iš viso jų buvo 22. Mūsų pasirodymas trukdavo 34 minutes. Pats geriausias jausmas buvo, kai žiūrovai mums plojo atsistoję, o šeichai prašė pamokyti to, ką parodėme, ir juos. Viena mūsų surinkta modelių pora liko karališkajai šeimai. Iš tiesų gavau neįkainojamos patirties, dauguma atlikėjų sakė, kad darbas su Franco yra kelias į naujas galimybes. Jeigu dar kartą turėčiau tokią progą, nedvejodamas ja pasinaudočiau.

    Ar norėtum užsiimti šiuo sportu ateityje?

    Kai buvau jaunesnis, modeliai buvo mano prioritetas, galima sakyti, tik tuo ir gyvendavau. Tačiau dabar daugiau laiko skiriu mokslams. Aviamodeliai man visada liks įdomus laisvalaikio praleidimo būdas. Iš to pragyventi įmanoma tik užsienyje, tad reikėtų rinktis klajoklišką gyvenimą, o aš norėčiau gyventi kitaip.

    Dėkoju už pokalbį.

    Vasarė KAPSEVIČIŪTĖ

    Asmeninio albumo nuotrauka.

    Nr. 14 (18), 2013 m. balandžio 6–12 d.

     

    Kaip įkvėpti vyrą… namų darbams?

    1

     

    Nei pareiga, nei mylimiausios žmonos ar uošvės subtilios užuominos apie namų darbus dažno vyro neprivers griebtis santechninio rakto ar „prasilėkti“ su žoliapjove per beveik langus siekiančią žolę. Naujausio tyrimo duomenimis, vyrus sodo ir namų ūkio darbams reikia… įkvėpti.

    Gera žinia yra tai, kad beveik visi respondentai planuodami namų, sodo ir lauko darbus neieško lengviausių išeičių, t. y. nepuola kviesti meistrų ir pagalbos iš šalies, o daugumą darbų atlieka patys. Daugiau nei trečdalis apklaustų lietuvių sodo bei lauko darbams aukoja savaitgalius. Žemės darbų traukai savaitgalį neatsispiria ir ketvirtadalis apklaustų latvių.
    Net 40 proc. respondentų Lietuvoje laukia tinkamos nuotaikos ir įkvėpimo namų ūkio ir lauko darbams, o tarp latvių tokių atsirado 25 proc. Kiekvieną laisvą akimirką po darbo tobuloms pievelėms kurti ir namams gražinti skiria 16 proc. lietuvių ir beveik trečdalis apklaustų (28 proc.) latvių.

    Iš tinginio – į herojus

    Šeimos patarėjai ir psichologai turi sudarę patarimų sąrašą „sofaholikų“ antrosioms pusėms, kaip paskatinti vyrą imtis namų ruošos ir lauko darbų. Štai pagrindiniai patarimai, kaip įkvėpti vyrus darbams (publikuoti patarimų tinklalapyje www.ehow.com).

    Svarbiausia taisyklė, kurią pabrėžia psichologai, suprasti, kad vyrai ir moterys yra labai skirtingi. Todėl patirtis su draugėmis nebūtinai bus naudinga bendraujant su vyru.

    Vyrai seka pavyzdžiu, dažniausiai – savo tėvo. Vienintelė sąlyga: jų santykiai turi būti pagrįsti artimu ir atviru bendravimu. Tad jeigu jūsų uošvis nagingas, darbštus vyras, didelė tikimybė, kad ir jūsų išrinktasis mokės įsukti medvaržtį ar apgenėti medžius sode. Tuo atveju, jei jūsų vyras neturėjo sektino autoriteto šeimoje, galimas dalykas, jog turėsite kartu mokytis elementariausių namų ir jų aplinkos tvarkymo darbų.

    Ne mažiau svarbu patobulinti ir tarpusavio bendravimą. Išsakykite vyrui savo pageidavimus ir norus tiesiai, o ne, kaip mėgsta moterys, užuominomis. Patikėkite, moteriškas šaradas supranta retas vyras.

    Būkite atidžios ir padėkokite, jei jis kelias valandas genėjo krūmus ar remontavo plautuvę (net jei jo darbo rezultatai ne visai tokie, kaip tikėjotės). Maloni pastaba apie darbą vyrą tik paskatins griebtis naujų užduočių.

    Prašykite pagalbos, kai jums jos reikia. Ne garsiais atodūsiais ir ašaringais žvilgsniais, o žodžiais. Vyras negalės jums padėti, jei jūs nemokėsite suformuluoti jam užduoties.
    Neatsisakykite pagalbos, jei vyras jums ją siūlo. Net kai viską galite padaryti pati, duokite jam bet kokį, patį mažiausią, darbelį, kad jis pasijustų reikalingas.

    Atsikratykite aukos sindromo. Moterys, kurių šeimoje motinos buvo valdingos ir prisiimdavo per daug pareigų, savo gyvenime taip pat dažnai kartodavo jų patirtį. Kartais moterys pačios pamiršta kas esančios. Nedejuokite, kad jūsų nesupranta, o „įkalkite“ namiškiams į galvą, jog jūs – ne namų valymo, valgydinimo ir jų priežiūros specialistė, o visų pirma – moteris.
    Leiskite savo vyrui pasijusti svarbiam. Galimybė pasijusti nepakeičiamu princesių gelbėtoju ir herojumi – ypač slapta vyro svajonė. Namų aplinkoje ši taisyklė taip pat labai veikia. Nevaidinkite cirko akrobatės kopdamos ieškoti žieminių batų į antresoles, leiskite jūsų galiūnui nukelti reikiamus daiktus. Ir būtinai nepamirškite aiktelėti: „Koks tu stiprus, Jonai“, „Tu mane išgelbėjai“ arba „Jei ne tu, niekada nebūčiau pasiekus tos dėžės.“

    Berniukų žaisliukai

    Jei po aukščiau išvardytų patarimų jūsų vyro darbingumas vis dar buksuoja, yra dar vienas būdas įkvėpti jį darbams.

    Nematytas įrankis ar naujausias įrenginys, kuris palengvina namų ir jų aplinkos priežiūros darbus, turi tokį patį poveikį kaip moterims nauja suknelė ar netikėta dovana.

    Nauji žaisliukai ne tik daro vyrus dėkingus, bet ir įkvepia juos eksperimentams. Gavęs patraukliai atrodančią žoliapjovę ar moderniausią pjūklą jūsų vyras tuojau pat pasistengs šiuos daiktus išbandyti. O jei už žaidimą su naujais įnagiais dar bus pažerta pagyrų, namų darbai jam nebeatrodys nuobodūs ir monotoniški.

    Šią vyrų aistrą netruko pastebėti ir rinkodaros specialistai. Aplinkos priežiūros technikos „McCulloch“ prekės ženklo pardavimų vadovas Lietuvai Aurimas Kuprys tikina, kad namų ir aplinkos priežiūros prekių segmente gaminių įvaizdis griauna stereotipus, kad darbas sode turi būti neestetiškas ir varginantis.

    „Atidžiau pažvelgę į gaminius šiame verslo segmente pastebėjome, kad technikos dizainas dažnai nepelnytai nustumiamas į antrą planą, pabrėžiant tik technines gaminio savybes. Todėl buvo sukurta ir pristatyta išskirtinio dizaino, galinga, bet mėgėjams pritaikyta „McCulloch“ technika“,  – „McCulloch“ prekės ženklo koncepciją apibūdina p. Kuprys.

    Šiuolaikinės technikos priemonės kuriamos taip, kad patrauklus būtų ne tik darbo rezultatas, pavyzdžiui, tobulai nupjauta pievelė, bet ir pats procesas teiktų kuo daugiau estetinio pasitenkinimo.
    Tad jei nepadeda žodinis paskatinimas ir prašymai, gal „ergonomika, pažangios technologijos, komplektuojamos su galingais varikliais“ galėtų būti vyrus darbams įkvepianti formulė?

    Pasitaikė ir tinginių

    Grįžtant prie apklausos – atlikus ją paaiškėjo, kiek Lietuvoje ir Latvijoje gyvena tinginystės sindromo kamuojamų žmonių. Net 6 proc. latvių ir 1 proc. lietuvių darbų lauke griebiasi tik paskatinti ir įkalbėti šeimos narių. Tarp respondentų pasitaikė ir sergančiųjų chronine tinginyste, kurie darbų nesiima net gresiant sprando masažui kočėlu: 1 proc. latvių ir 2 proc. lietuvių prisipažino, kad aplinkos priežiūros darbų jie imtųsi, „jei žolė užgožtų langus“. Jokios nuomonės klausimu, kiek laiko šiuolaikinis vyras turi skirti sodo ir lauko priežiūros darbams, neturėjo 7 proc. lietuvių ir net 10 proc. latvių. Tiek tarp lietuvių, tiek tarp latvių nėra populiaru samdyti ir aplinkos priežiūros bei tvarkymo profesionalus. Jų paslaugomis naudojasi vos 2 proc. lietuvių ir 4 proc. latvių. Tyrimas atliktas aplinkos priežiūros technikos gamintojos „Husqvarna Group“ užsakymu.

    Anželika GIEDRA

    Baimė: nuo gyvenimo variklio iki… stabdžio

    0

     

    Šįkart pažvelkime į akis… baimei. Tai pačiai, kuri dažnai pakiša koją, sulaužo ranką, apsuka galvą, kurios norime atsikratyti, kurią bandome ignoruoti, tačiau galiausiai priversti pripažinti – ji yra. Netgi lietuvių tautosakoje vieni iš įdomiausių pasakų variantų yra būtent apie baimę, jos paieškas. Bebaimis herojus leidžiasi į kupinas pavojų situacijas, tikėdamasis surasti baimę, tačiau nesėkmingai – baimės jis neranda, kol, rodos, kasdieniškoje aplinkoje netikėtai jo siekimas išsipildo (viename iš variantų – baimę patiria, kai mergina jam užantin įmeta varlę). Bebaimis, pažinęs baimę, jaučiasi laimingas. Kas gi yra toji baimė, kada ją reikia branginti, kada su ja kovoti (ir ar reikia to?), aiškinamės su Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos skyriaus vedėju gydytoju psichiatru Arūnu JASIONIU.

    Baimė – gyvenimo variklis

    Žmogui užprogramuota vengti pavojaus, siekti šilumos, sotumo, saugumo. Taigi racionali baimė reikalinga. „Baimė – natūralus reiškinys, neišvengiama gyvenimo dalis, lydinti žmogų nuo gimimo iki pat mirties, – sako A. Jasionis. – Tai gyvenimo variklis, žmogaus prigimties dalis, padedanti išvengti grėsmių, išlikti, prisitaikyti, nors – paradoksas – būdų jai įveikti žmonija ieškojo visais laikais.“ Baimę, pasak mediko, gali sukelti kiekviena situacija, ji vystosi kartu su žmogumi, įgaudama naujas formas. Taigi natūralu, kad baimė susijusi su dvasine žmogaus savijauta. Tačiau šis natūralus reiškinys, būtinas egzistencijai, tampa grėsme, su kuria norisi kovoti, kai virsta patologija. Kad to neatsitiktų, receptas, anot A. Jasionio, paprastas: reikia būti asmenybe, pasitikėti savimi ir supančiu pasauliu, suvokti savo gyvenimo trukmę ir keisti, kad mūsų baimės keistųsi kartu su mumis. Paprasta? Deja, tik iš pirmo žvilgsnio…

    Kaip atsiranda neurotinės baimės?

    Psichoanalitikai išskyrė keturias pagrindines baimės formas, kurios vadinamos didžiosiomis egzistencinėmis baimėmis:

    – baimė atsiverti, atsiduoti (savo artimui, visuomenei, valstybei, pasauliui…),

    – baimė būti savimi (priežastis – saugumo praradimas, izoliacija, nesugebėjimas bendrauti),

    – permainų baimė (nestabilumas, netikrumas),

    – būtinybės baimės (ligos, situacijos, mirtis).

    „Jeigu bandome nuo didžiųjų egzistencinių baimių užsidaryti, ignoruojame jas, atsiranda neurotinės baimės, – sako A. Jasionis. – Kiekvienas žmogus susiduria su vienatvės baime, teikiančia atskirties pojūtį. Bijom, kad kažkas baigsis (buvo, ir jau nėra), tad norime tai išlaikyti.“ Tai tampa patologija, įgaunančia aiškiai pastebimus simptomus. Širdies sustojimai, generalizuotas nerimas (neramu, tačiau nežinau dėl ko) – nesuvoktų baimių padariniai, tai konfliktas tarp pasąmonės ir proto, pasąmonės ir socialinės aplinkos, tradicijų, auklėjimo – to, kas primetama žmogui iš šalies. Kaip tai pasireiškia praktiškai? Anot A. Jasionio, jeigu asmenybė įstringa kažkuriame vystymosi etape, jo egzistencinė baimė neatitinka jo amžiaus, tai – tiesiausias kelias į neurotinę baimę.

    „Neurotinės baimės trukdo gyventi, – aiškina gydytojas, – jos paguldo į patalą, izoliuoja žmogų nuo pasaulio.“ Tokių baimių pradžia – jau minėtas generalizuotas nerimas, kuris vystosi išties pavojinga linkme, peraugdamas į neurotinę baimę, iškreipiančią egzistencinę baimę. Neurotinės baimės (dažniausiai neaišku, kas už jos slypi) apimtas žmogus kankinasi, tačiau ta kančia iš šalies atrodo visiškai beprasmė. Šie sutrikimai taip pat turi savo klasifikaciją. Pirmiausiai reikėtų pažymėti į obsesinį-konpulsinį sutrikimą, kuris pasireiškia įkyrių minčių persekiojimu. Žmogus tuomet nuo baimių bando vaduotis įvairiais ritualais, pavyzdžiui, horoskopų, amuletų, „laimingų“ akmenų, burtų, prietarų ir t. t. naudojimu. Labai pavojingos yra įvairios specifinės baimės, vadinamosios fobijos. Priskaičiuojama net kelios dešimtys pačių keisčiausių baimių – fobijų (aukščio, vandens, tamsos, praradimo, mikrobų, ligų, uždarų patalpų ir t. t.). Tokios baimės gali visiškai sutrikdyti gyvenimą, privesti net iki psichozės.

    Neurotinės baimės – tai, su kuo išties reikia kovoti, arba, kitaip tariant, – gydyti. Gydymo būdai labai įvairūs. Išskirti reikėtų neracionalius (jau minėti ritualai) ir racionalius (medikamentai, ilgos ir nuolatinės specialistų konsultacijos).

    Svarbiausia – susivokti savyje

    „Dalis neurotinių baimių, – sako A. Jasionis, – tai mirties baimės išraiška“. Ši baimė netgi tampa nereikalingų operacijų priežastimi. Statistika skelbia, kad net iki 25 proc. pas gydytojus, vidaus ligų specialistus, besilankančių žmonių yra būtent šios baimės aukos. Juos vargina organizmo sutrikimo simptomai, realūs fiziniai skausmai, tačiau atliekant tyrimus paprastai pakitimų neaptinkama. Tokiems žmonėms tikslingiausia būtų kreiptis į psichologus, psichoterapeutus ir išsiaiškinti, ar jų liga nėra tam tikros baimės išraiška.

    Kai žmogus neturi žinių, juo lengva manipuliuoti. Pavojinga yra neracionali baimė, kuri, be kita ko, gimdo ir agresiją, ir įvairiausius nusikaltimus. Štai, pavyzdžiui, ant ateities baimės laikosi visa lošimų industrija, pradedant nekaltomis loterijomis, baigiant azartinių lošimų namais. Principas paprastas: kai ateities baimė tampa liguista, lengvą išeitį – nededant pastangų gauti viską iš karto – pasiūlo visokių lošimų organizatoriai. Deja, ši išeitis dažnai būna apgaulinga netgi ištraukus laimingąjį bilietą… Pasąmoninėmis baimėmis žaidžia reklama, prekybininkai (jeigu nusipirksi reklamuojamą dezodorantą, visos moterys kris tau po kojomis). Ir tai, žinoma, iliuzija.

    Kur išeitis? Pasak A. Jasionio, reikia susivokti savyje, iškeliant pirmiausiai du klausimus: kur esu? kam gyvenu? Esmė – susigyventi su savimi ir išmokti atsiverti. Štai kodėl kaip oras kiekvienam žmogui reikalingi bendraminčiai, draugai, artimi žmonės, o blogiausias dalykas – izoliacija. Deja, šiais laikais atsivėrimo problema sprendžiama gana nekonstruktyviai. Bendravimo poreikį iškreiptai patenkina interneto džiunglės, kai trūksta ar išvis nėra emocinio bendravimo. Internete lengva užsidėti kaukes, modeliuoti situacijas, kurioms žmogus nepajėgus realiame gyvenime…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.

    Virbalio miesto istorijos fragmentai

    2

     

    Vienas seniausių Užnemunėje karališkasis Virbalio miestas 2013 m. birželio 14–15 d. minėjo Magdeburgo teisių suteikimo 420-ąsias metines.

    Virbalis (iki XVIII a. vadintas Nova Volia) kūrėsi bene pačiu intensyviausiu Užnemunės apgyvendinimo laikotarpiu Punios girios šiaurės vakaruose, į pietus nuo Širvintos, kurios vaga sutapo su šios girios šiaurėje riba.

    Dėl Virbalio pirmojo paminėjimo yra daug ginčų. Pagal S. Aleksandrovičių, apie Virbalio miestelį pirmą kartą užsiminta 1563 m., tais metais įsteigtam miesteliui suteikta turgaus ir karčemų privilegija. Šią privilegiją mini Lietuvos metrika (1536–1537 m.). Tada karalienė Bona gavo valdyti Jurbarko seniūniją. Labiausiai tikėtina, kad visi su Virbalio istorija susiję įvykiai prasideda 1536 m. Dar 1540 m. Bona rašė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad jo pavaldiniai netrukdytų neseniai apsigyvenusiems Nova Volios miestiečiams ,,laisvai ir tiesiai“ prekybos reikalais vykti į Karaliaučių ir kitus Prūsijos miestus.

    1576 m. privilegijoje Nova Volios miesteliui leisti 2 prekymečiai per metus, paminėtas pagal karalienės Bonos ,,raštus ir nurodymus“ vykęs turgus. Vietinės prekybos centru Virbalis tapo XVI a. penktajame dešimtmetyje.

    Apie 1551 ir 1554 metus Žemaitijos bajorai pradėjo skųstis karaliui, kad jų nelaisvi žmonės ir tarnai bėga į Nova Volią. Žygimantas Augustas pažadėjo bajorams, kad parašysiąs dėl to Bonai. Priimdama į Virbalį bėglius iš feodalų dvarų, Bona pažeidė dar 1457 m. Kazimiero paskelbtą draudimą, kuriuo kaip tik siekta užkirsti kelią panašiems dalykams. Bona nepaisė šios tvarkos ir kvietė apgyvendinti jos įkurtą miestą. Valakų reformos metu Virbalis buvo didžiausias LDK miestelis dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jam skirtas 100 margų (trijų lietuviškų valakų) plotas, numatyta 20 kvartalų. Iš to galima spręsti, kad Virbalyje buvo siekta sukurti reikšmingą lietuviškosios Užnemunės prekybos ir amatų centrą. 1561 m. surašytas Nova Volios miesto inventorius, išvardytos gatvės: Jurbarko, Kauno, Lietuvių, Birštono, Punios, Žemutinė, Vištyčio, Prūsų, Karšėjų, Kalvių, Mėsininkų, Kubilių, Pirklių, Dailidžių.

     Tuo metu Virbalyje surašyta 113 karčemų (7 midaus, 75 alaus, 31 degtinės), 39 amatininkai. Karčemas turėjo ir klebonas (midaus, alaus ir degtinės) bei miestelio vaitas Mikalojus Adomavičius. Naujajame Virbalyje sklypus buvo paėmęs ir Ragainės klebonas Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius.

    1593 m. birželio 15 d. Nova Volios (Virbalio) miesteliui Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo savivaldos teisę. Toje privilegijoje išvardyta daug teisių. Tarp jų – skirtas turgus pirmadieniais ir 3 prekymečiai per metus, leista laisvai prekiauti (be muitų ir rinkliavos), verstis amatais ir laikyti krautuves, turėti turgaus saiką. Kiekvienas pageidaujantis galėjo laikyti bravorus ir sakyklines, katilus midui, alui ir degtinei virti. Miestiečiai įpareigoti eiti apsaugos nuo gaisrų sargybą, namuose statyti mūrinius kaminus. Pirtis turėjo būti bendra (visuomeninė), o individualias pirtis turėti uždrausta. Miestiečiai turėjo atlikti ir kitas prievoles – grįsti ir taisyti gatves bei vieškelius miesto ribose, statyti ir taisyti tiltus, turguje pastatyti rotušę, o už miesto išeinančiuose keliuose pastatyti vartus.

    Savivaldos privilegijoje pažymėta, kad miestui duodamas antspaudas su herbu – angelas su kalaviju ir svarstyklėmis. Pagal darbo piešinį mėlynais marškiniais ir avietinės spalvos apsiaustu apsirengęs angelas stovėjo ant žalios žemės baltame dangaus fone.

    Zigmantas Vaza magdeburginio miesto vaitu paskyrė Aleksandrą Valavičių.

    XVI a. pab. Virbalis tapo svarbiausiu Užnemunės prekybos centru, per jį ėjo prekybiniai keliai iš Simno ir Pilviškių. Yra žinių, kad XVI a. Gardino pirkliai čia pardavinėjo savo gamintus puodus, juos vežė į Prūsiją.

    Nuo 1593 m. Virbalis buvo Zigmanto Vazos žmonos Onos valda. Ji įsakė miesto gyventojams lankyti bažnyčią, nelankantieji turėjo mokėti klebonui baudą – 3 grašius ,,Bažnyčiai pagražinti“.

    Po maro, 1602 m., sumažėjo gyventojų, leista į jį keltis žydams, statyti sinagogas.

    1643 m. Virbalio vaitas Jonas Vscieklica iš Raseinių pakvietė dominikonus, kurie pastatė vienuolyną su baroko stiliaus bažnyčia, panašia į Seinų katedrą, su 9 gražiais altoriais ir gipsatūromis. 1646 m. minima vienuolių dominikonų įsteigta mokykla.

    1655 m. iš Veliuonos per Gelgaudiškį, Naujamiestį į Virbalį įžengė švedai ir ,,viską iššlavė“. 1658 m. miestą nusiaubė gaisras, 1661 m. mieste siautė maras.

    XVII a. Virbalio seniūnija priklausė Radviloms. 1682 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jonas Sobieskis vėl pakartojo Virbalio magdeburginių teisių privilegiją.

    Nuo 1724 m. karaliui Augustui leidus į Virbalį keliasi žydai ir vokiečiai.

    Po trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo 1745 m. Virbalis atiteko Prūsijai. Sukurtas Kalvarijos pavietas, kuris buvo Balstogės departamento sudėtyje. Įsteigti du pavieto teismai – Kalvarijoje ir Virbalyje.

    Manoma, kad 1800 metais Virbalyje gyveno apie 1650 gyventojų (163 krikščionių ir 32 žydų šeimos).

    Yra išlikęs labai tikslus Virbalio apibūdinimas 1799–1800 m. Prūsijos miestų aprašyme.

    1827 m. mieste buvo 2314 gyventojų. 1846 m. pastorius Gotlibas Genšas nupirko mūrinį druskos sandėlį ir įrengė parapijos namus. 1876–1878 m. Prūsų ir Jurbarko gatvių sankryžoje iškilo evangelikų liuteronų bažnyčia.

    1888 m. Virbalyje nurodyta 3929 gyventojai (iš jų 1940 žydų), mūrinės katalikų ir evangelikų bažnyčios sinagoga, 262 namai, 2 mokyklos, paštas, telegrafas.

    1933 m. Virbalyje gyveno 4800 žmonių.

    1969 m. Virbalis paskelbtas vietos reikšmės urbanistikos paminklu, nustatytos vertingos teritorijos ribos, pažymėti saugotini plano ir apstatymo elementai.

    1976 m. mieste gyveno 1500 žmonių. 1981 m. patikslintos vertingos istorinės teritorijos ribos.

    1996 m. mieste gyveno 1513 gyventojų.

    Parengta pagal A. Miškinio knygą „Užnemunės miesteliai“.

     Antanas ŽILINSKAS

    Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

    Vilkaviškio krašto muziejaus archyvo nuotraukos.

    Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.

    Skanaus!

    0

     

    Tortas „Rafaelo“

     

    Sudedamosios dalys:

    Biskvitui: kiaušiniai – 5 vnt., cukrus – 230 g, vanilės esencija – 1 arb. šaukštelis, aliejus – 65 g, miltai – 230 g, kepimo milteliai – 20 g.

    Kremui: kondensuotas pienas – 1 indelis, sviestas – 180 g, grietinėlė – 450 g, kokoso drožlės – 50 g, grietinėlės standiklis – 2 pakeliai, smulkinti migdolai – 1 pakelis.

    Biskvitas:

    Kiaušinius išplakti su cukrumi ir vanile, kol masė padidės tris kartus ir pabals. Supilti aliejų, suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, ir plakti, kol gausime vientisą gražią masę. Gautą tešlą padalyti į tris dalis (apie 2 samčiai vienai porcijai), įpilti į 26 cm skersmens apvalią kepimo formą ir kepti 190 oC temp. apie 15 minučių.

    Kremas:

    Į grietinėlę supilti standiklį ir plakti iki standumo. Išplakus palikti šaldytuve. Kambario temperatūros sviestą išsukti su kondensuotu pienu, suberti kokoso drožles ir pakepintus migdolus. Viską išmaišyti ir padėti pusvalandžiui į šaldytuvą. Į atvėsusią sviesto masę sukrėsti grietinėlę, dar kartą viską išmaišyti.

    Biskvitus pertepti kremu ir puošti pagal fantaziją, o jeigu namie turite mažųjų pagalbininkų, puošybos darbus palikite jiems – patikėkite, rezultatu nenusivilsite.

     

    Vištienos krūtinėlė su vynuogių padažu

     

    Sudedamosios dalys: vištienos krūtinėlė – 150 g, malta kalakutiena –100 g, svogūnas – 1 vnt., morka – 1 vnt., česnakas – 1 skiltelė, kiaušinis – 1 vnt., batono, pieno, druskos, pipirų, mėsos prieskonių, aliejaus (kepimui).

    Padažui: raudonosios vynuogės – 200 g, raudonojo vyno actas – 100 g, grūdėtosios garstyčios – 1 arb. šaukšt., čili pipiras – 1 vnt., sviestas – 50 g, aliejus – 30 g, svogūnas – 1 vnt., citrina – 1 vnt., cukraus, druskos.

    Vištienos krūtinėlę nuplauname, nusausiname popieriniu rankšluosčiu. Įstrižai krūtinėlės įpjauname, padarome lyg kišenėlę. Tuomet iš visų pusių pabarstome prieskoniais (druska, pipirais, mėsos prieskoniais) ir įtriname tarkuotu česnaku. Į maltą kalakutieną dedame piene mirkyto batono, įmušame kiaušinį, beriame druskos ir pipirų.

    Krūtinėlės „kišenėlę“ prikemšame maltos kalakutienos.

    Keptuvėje su trupučiu aliejaus iš abiejų pusių lengvai apkepame prikimštą vištienos krūtinėlę (maždaug po 1 min. kiekvienai pusei).

    Skardą išklojame kepimo popieriumi, įpilame šlakelį aliejaus ir dedame kepti į įkaitintą iki 180 oC orkaitę maždaug 30–35 min. Kepant krūtinėlei, ją kaskart pašlakstome atsiradusiomis sultimis.

    Padažas:

    Svogūną supjaustome kubeliais. Į keptuvę pilame šlakelį aliejaus ir truputį sviesto. Pakepiname svogūnus, kol gražiai pagels. Iš čili pipiro išimame sėklas, jį smulkiai supjaustome ir pakepiname kartu su svogūnu. Tada dedame arbatinį šaukštelį grūdėtųjų garstyčių ir pusiau perpjautas išimtais kauliukais vynuoges, beriame šaukštą cukraus, pabarstome druska. Įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Viską užpilame raudonojo vyno actu, nuolat maišome, kol actas išgaruos, o padažas sutirštės.

    Vištienos krūtinėlę supjaustome maždaug 12 cm pločio gabaliukais. Patiekiame su ryžiais, pagardintais kario prieskoniais, užpilame vynuogių padažo.

     

    Vafliai su mėsa

     

    Sudedamosios dalys: vafliai, malta kiauliena – 700 g, svogūnas – 1 vnt., kiaušiniai – 3 vnt., miltai – 200 g, vandens, druskos, pipirų, česnakas – 2 skiltelės, aliejaus (kepimui).

    Į maltą kiaulieną dedame kubeliais pjaustytą svogūną, smulkiai kapotą česnaką, įmušame kiaušinį, beriame druskos ir pipirų.

    Vaflio lakštą išklojame malta mėsa ir uždengiame kitu vaflio lakštu. Taip paruoštą vaflį supjaustome norimo dydžio gabalėliais.

    Iš kiaušinių, miltų ir vandens paruošiame grietinės tirštumo tešlą. Į ją beriame druskos.

    Į keptuvę pilame aliejaus (tiek, kad vaflį truputį apsemtų) ir jį įkaitiname. Gabalėliais supjaustytą vaflį merkiame į paruoštą tešlą ir apkepame iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus.

    Iškeptus vaflius dedame ant popierinio rankšluosčio, kad į jį susigertų riebalai. Rekomenduoju patiekti su majonezo ir pomidorų padažo mišiniu.

     

    Brokolių salotos su fetos sūriu

     

    Sudedamosios dalys: brokolis – 1 vnt., fetos sūris – 100 g, migdolų plokštelės – 30 g, majonezas – 100 g, druskos, pipirų.

    Brokolį nuplauname ir susmulkiname mažomis kekelėmis. Feta sūrį supjaustome mažais kubeliais ir dedame į dubenį su brokoliais. Pabarstome druska ir pipirais (nepersistenkite su druska, nes feta yra pakankamai sūri), sumaišome su majonezu.

    Migdolų plokšteles pakepiname sausoje keptuvėje, kol gražiai parus.

    Į lėkštę dedame paruoštas salotas ir pabarstome jas kepintomis migdolų plokštelėmis.

     

    Rita ČIUPLIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.

    Moters ir kaktusų mįslingos draugystės nepalaužia nei laikas, nei silpnėjanti sveikata

    1

     

    Rūstaus, skurdaus pasaulio ir nepaprasto grožio harmonija, telpanti dygliuotame augale, – tai pasaka, daugiau nei dešimt metų puoselėjama Skaisčiūnų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojos Albinos LUKOŠIENĖS. Egzotiškų kraštų augalai ir paprasta Suvalkijos kaimo moteris susigyveno, kaip susigyvena saulė ir jūra, vėjas ir debesys. Lukošių namuose vienas kambarys – tikras kaktusų rojus, kuriame per 300 vazonų su dygliakailiais augalais. „Deja, tik tiek…“ – liūdnai sako A. Lukošienė, mat prastėjanti sveikata privertė atsisakyti ne vieno kaktuso: dar taip neseniai visuose namuose, ne tik viename kambaryje, karaliavo kaktusai – būta jų net per 1000 vienetų!

    A. Lukošienė, nors ir nežino kiekvieno savo kaktuso pavadinimo, tačiau visus iki vieno „pažįsta iš veido“, kiekvienam negaili meilės ir rūpesčio (nors ir sveikata šlubuoja), o jie atsidėkodami veši ne blogiau nei savo gimtajame krašte, nuolat apsipildami pasakiško grožio žiedais…

    Kaktusai širdyje rado ypatingą vietą

    Pirmutiniai vazonėliai į Lukošių namus atkeliavo kaip dovanos. Dabar jau ir nebeatmena, kokia proga ir kas sumanė padovanoti dygliakailę „gėlytę“, tačiau nejučia ponia Albina pradėjo norėti, kad jų ir daugiau atsirastų. Saikingai laistomos lietaus ar ištirpinto sniego vandeniu, tos „gėlytės“ ėmė augti kaip ant mielių, vis džiugindamos savo šeimininkę. O kad taip auga, kad tokį džiaugsmą teikia, ėmė ir pati A. Lukošienė vis pirkti kaktusus. Iš pradžių lyg ir lengva buvo: užeini į gėlių parduotuvę, vis nematyti kaktusai, vis rasdavo, kuo pasidžiaugti ir ką nusipirkti. Vėliau – kebliau. Kur beužeitų, nieko naujo nemato – negi tuos pačius pirksi! Atrado parduotuvėje kaktusų sėklų, nusipirko, pasisėjo, tie išdygo, užaugo – niekuo nesiskiria nuo pirktinių.

    Ponios Albinos, meilę gėlėms paveldėjusios iš savo mamos, namuose, aplink namus visada buvo gausu gėlių, tačiau kaktusai širdy ypatingą vietą rado. Net ir kartą nuvykusi į Kauno botanikos sodą pasigrožėti būtent šiais augalais, nuliūdo, kai sužinojo, jog neparduodami čia jie… Vis dėlto moteris namo negrįžo tuščiomis – išsiprašė keleto kaktusų atžalų.

    Visas kambarys – kaktusų karalija

    Lukošių namų didžiajame kambaryje – didžiulė keliaaukštė piramidė. Tai lentynos kaktusams, kurias pagamino samdytas meistras. Visur čia kaktusai, kaktusai ir kaktusai. Jie ne tik tam skirtose lentynose įsikūrę. Dailiose medinėse sūnaus pagamintose dėžutėse, įmantriuose vazonuose (net akmeniniuose!) – kaktusų kompozicijos. Ponia Albina kiekvienam kaktusui skiria vis kitą vazonėlį (kaktusas – „poniškas“ augalas, nemėgsta dalytis „geru“, t. y. erdve ir maisto medžiagomis, su kaimynais, netgi su artimais giminaičiais), o tos kompozicijos – vazonėlių puokštės, papuoštos akmenėliais (beje, pačios A. Lukošienės surinktais pajūry ar iš Vištyčio ežero išgriebtais).

    Kad kaktusams būtų smagiau (o žmogaus akiai maloniau), dygliagalvių karalijoje vietą rado ir kita ponios Albinos aistra, trunkanti beveik tiek pat, kiek ir kaktusų auginimas. Kriauklės, kriauklelės, kriauklytės, pirktos, dovanotos, surinktos, puikiai įsikomponavo tarp egzotiškų augalų.

    Kaktusais ne vienus metus „sirgo“ visi Lukošių šeimos nariai. Ponios Albinos vyras Zigmas (g. 1931 m.), nutaikęs progą, vis žmonai parnešdavo nupirkęs kaktusų. Nesvarbu, kad jau turimos rūšies – A. Lukošienė sako, jog kiekvienu nauju augalėliu nuoširdžiai džiaugdavosi. Ir visi keturi Lukošių vaikai, ir anūkai aktyviai palaikė šį pomėgį. Tiesa, ponia Albina leidžia, kad šeimos nariai grožėtųsi kaktusų karalija, kad padėtų juos įkurdinti, tačiau persodinti niekam, be šeimininkės, nevalia, nors ir labai nelengva tai daryti dabar, kai sveikata prastėja. Dėl tos priežasties A. Lukošienė kaktusų nebedaugina, netgi mažina jų kiekį: dovanoja, parduoda…

    Kaktusai neduria savo augintojai

    A. Lukošienė visus kaktusų gyvenimo ypatumus perpratusi praktiškai – rūpindamasi jais (beje, susidomėjusi spygliuotaisiais, šia tema ir perskaitė, ir įsigijo daugybę literatūros). Nors dygliuotuosius augalėlius persodina nedažnai, tačiau kai reikia, nesvarbu, koks metų laikas. Kaip supranta, kada laikas? Ogi nieko suprasti nereikia – pats kaktusas parodo, kad nori būti persodintas.

    Vasarą kaktusai paprastai „iškraustomi“ į lauką, mat labai atsigavo tiesioginiuose saulės spinduliuose, gaivaus vėjo, lietaus tikrume. Ar jiems nebūna šalta? Ogi ne! Dar daugiau: kaktusai, kaip parodė ponios Albinos patirtis, iškenčia net iki 7 laipsnių šalčio! O štai žiemą, parkeliavę iš lauko, kaktusai visiškai nelaistomi (išskyrus „kalėdinius“, „velykinius“ kaktusus bei sodinukus): šaltąjį metų laikotarpį jais tik gėrėtis dera, mat jei laistysi, tuomet nebūsi tikras, kad visi sulauks pavasario – ims ir supus, o štai nelaistymas – tikroji garantija, kad išliks.

    A. Lukošienės patirtis parodė dar daugiau neįtikėtinų dalykų. „Kad kaktusai namuose auga, kad jų daug, – sako moteris, – man ne tik labai gražu, bet ir labai gera širdžiai.“ Štai turbūt dėl ko poniai Albinai taip miela būdavo gauti kaktusą dovanų.

    Moters meilę, matyt, ir kaktusai jaučia. Kaip sako A. Lukošienė, ji plikomis rankomis juos persodina, gali net glostyti kaip kačiukus – nieko. Kaktusai jos neduria. Bet tik jos! „Gal tikrai kažką jaučia, kad „nekanda?“ – svarsto ponia Albina. O ir kaip nejaus! Tokios priežiūros, tokios meilės ir tokio grožėjimosi šių namų kaktusams net karalienės orchidėjos pavydėtų! Nei katinas, nei šuo nepatenka į kaktusų karaliją – ims ir apvers, iškapstys! Vasarą lauke net nuo vištų jie apsaugoti – ką žinai, kas kvailam paukščiui į galvelę šaus! O ir namiškiai žino: su kaktusais pagarbiai reikia elgtis. Na, jei kartais netyčia išverstų, nulaužtų… „Neduok, Dieve, – nukerta ponia Albina. – Tam – galas!“ Kaktusai čia auginami tik jiems skirtoje specialioje žemėje, netaupoma jų trąšoms. „Galiu be duonos išsiverst, – lyg juokais, lyg rimtai sako rūpestinga kaktusų augintoja, – bet kaktusams – kas reikia, tai reikia!“

    Na, o namuose, kaip aiškina A. Lukošienė, galbūt nuo namų šeimininkės ir kaktusų mįslingos draugystės jauku, šilta, gera, daug meilės ir darnos, tarp namiškių klesti tarpusavio supratimas. Ir sunku suvokti, iš kur paprastai kaimo moteriai, visą gyvenimą dirbusiai sunkius žemės ūkio darbus, gražiai užauginusiai vaikus, tiek noro kurti stebuklą, juo džiaugtis ir kitus džiuginti… Et, kad tik sveikata būtų kokia buvusi: kaktusų karalija namuose oi, kaip klestėtų…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.

     

    Norite dvaro su vaiduokliu? Prašom!

    0

    Sūduvos dvarų praeitis sugrįžta legendomis

    Įvairūs pasakojimai apie mįslingus, mistiškus nutikimus tampa dažnos vietos traukos objektu ne vien turistams. Ypač jei ta vieta – dvaras. Ir nesvarbu koks: restauruotas, apleistas, tačiau tebealsuojantis praėjusių amžių dvasia, saugantis čia buvusių istorijų (meilės, neapykantos, keršto, pavydo, žmogiškųjų tragedijų, likimo pokštų…) paslaptis, kurios į dienos šviesą išnyra legendų pavidalu arba… mistiškais nutikimais. Ko gero, nieko keisto, jog Europoje jau seniai madinga pirkti dvarus būtent su legenda ar padavimu, ypač jei perkamame – parduodamame pastate dar „tebegyvena“ vaiduoklis. Lietuvoje yra kitaip. Vien Sūduvos krašte yra gausu dvarų, kurie patys virsta tikrais vaiduokliais: savininkams grąžintos sovietmečiu buvusios kolūkio kontoros, mokyklos jau nesulaukia savojo renesanso dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Laikas čia daro savo: pamažu ardo tai, ko nesugebėjo suardyti karai, kitokie neramumai. Gyvos lieka tik legendos, perduodamos iš lūpų į lūpas, „gyvi“ lieka ir dvarų vaiduokliai, ištikimai prisirišę prie savo žemiškojo likimo vietos…

    Skaitytojų dėmesiui siūlome tris mistiškas Vilkaviškio krašto dvarų istorijas, kurias surinko Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, žmogus, kurio hobis kolekcionuoti Vilkaviškio krašto legendas ir padavimus, nors, deja, daugelio tokių legendų šlikusios tik nuotrupos… Ir vis dėlto tos nuotrupos, tiesą sakant, parodo, kaip istorija aiškiai pinasi su mistika, virsdama legenda…

    Paežerių dvaro baltoji mergelė – tragiškos meilės auka

    Viename gražiausių Sūduvos regiono dvarų – Paežerių dvare, kur šiuo metu veikia dvi kultūros institucijos: Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centras, – prabangi romantiška aplinka, rodos, ir be legendų duotų peno vaizduotei. Paežerių dvaro pradžia siekia Sūduvos dvarų kūrimo laikus XVI-XVII a., kai kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Išlikusi legenda, kad senasis parko ąžuolas, kuriam dabar apie 400 metų, pasodintas įkuriant pirmąjį dvarą. Paežeriai priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m., valdant Simonui Zabielai. XIX a. Paežerių dvaras priklausė dvarininkų Gavronskių giminei… Štai būtent iš XIX amžiaus yra atėjusi legenda, kurios pėdsakai gyvi iki šiol…

    …Dvare tarnaite buvusi jauna graži mergaitė. Jaunystės žavesys, mergaitiškas drovumas pavergė dvaro pono, jau subrendusio vyro, širdį. Meilės pinklės netruko ir mergaitei susukti galvos. Tarnaitė puolė į pono glėbį aklai: negalvodama, nemąstydma, nematydama, kol atėjo praregėjimas. Skaudaus jo būta: meile alsavo tik viena širdis – mergaitės… Susitaikyti su tikrove sudaužyta širdis neįstengė. Visi dvaro gyventojai matė, kaip akyste nyksta, rodos, neseniai iš laimės skraidžiusi jauna tarnaitė, o netrukus išvydo ir dar šiurpesnį vaizdą – nepakėlusios nelaimingos meilės kančių mergaitės lavoną. Ežero bangos, į kurias iš nevilties tarnaitė puolė kaip į mylimojo glėbį, išplukdė jau bedvasį kūną (kita legendos versija teigia, jog mergaitę pasikorusią rado). Meilės kankinės tragiška mirtis sukrėtė ir poną. Jis, įamžindamas buvusios mylimosios atminimą, dvaro parke pastatė skulptūrą, vaizduojančią liūdinčią mergaitę – tiek tesugebėjo atsiliepti į tarnaitės meilės šauksmą… Deja, per siautusius karus skulptūra neišliko. Išliko tik ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela, kuri iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę. Žmonės pasakoja: šmėsteli baltu (yra mačiusių ir juodu) ilgu rūbu pasipuošęs siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse. Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas net eilėraštį parašęs meilės kankinės garbei ir pavadinęs jį „Baltoji mergelė“. Dvare įsikūrusių įstaigų darbuotojai negali patvirtinti, jog baltoji mergelė vaidentųsi dvaro rūmų salėse, bet negali ir paneigti: kas žino, kas čia vyksta naktimis, kai mėnulio pilnatis ilgesingai pakimba virš parko, liūdnai atsispindėdama ežere…

    Paražnių dvaro ponas po mirties virto… raiteliu be galvos

    Kita mistiška istorija susijusi su Paražnių dvaru, kurio, deja, jau nė griuvėsių nėra išlikę. Šis dvaras buvęs keliaujant iš Kybartų į Kudirkos Naumiestį, pravažiavus Vilkupius, kirtus Širvintos upę, į dešinę vedančiu kaimo keleliu. Prie kelelio kairėje pusėje stūkso senas apdaužytas obeliskas su aptrupėjusia vos įskaitoma data – 1887 m. Dešinėje žolynuose – buvusio gražaus dvaro dykvietė. Senovę mena tik sudiržę storų medžių uoksai, užpelkėję tvenkiniai, kuriuose, sakoma, vienuoliai auginę žuvis.

    „Pasakojama, kad senovėje šiose apylinkėse tris dvarus valdę broliai Lengvinai, visi viengungiai, – porina A. Žilinskas. – Paražnių dvarininkas dar gyvas būdamas dvaro laukų pakraštyje prie seno miško kalvelėje įsirengė kapavietę-mauzoliejų. Keturkampe mūro tvorele su bokšteliais įrengtoje aikštelėje išmūrijo laidojimo rūsį. Ponas, matyt, buvo keistuolis, nes, pasak senolių, kartą iš bažnyčios parsinešė šventą Komuniją ir ją paslėpė klojime po šienu. Senovėje tikėta, kad Komunijos išniekinimas yra mirtina nuodėmė,o tokio nusidėjėlio kūno, jam mirus, žemė nepriima. Tikėta, kad sielą nuraminti ir kūną palaidoti galima tik tada, kai velioniui, išimtam iš kapo, nukertama galva ir Komunija įdedama į burną…“ Anot legendos, Paražnių dvaro savininkas Lengvinas buvęs itin šykštus žmogus, nors turtų ir suskaičiuoti negalėjęs – tiek jų turėjęs. Be to, tie turtai ne šiaip sau atsiradę – velniui ponas, matyt, savo sielą užrašęs buvo, kad šis jam visokio žemiškojo gero negailėjęs. Sakoma, Lengvinas mėgdavęs dažnai į Karaliaučių važiuoti, o šiose kelionėse jį nelabasis lydėdavęs…

    Kai atėjo Lengvinui laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu, dvarininkas buvo palaidotas pamiškės mauzoliejuje. Nors visos apylinkės žmonės, lydėdami poną į paskutinę kelionę, linkėjo jam amžinos ramybės, po iškilmingų laidotuvių ramybės neturėjo ne tik velionis ponas, bet ir Paražnių gyventojai.

    Prasidėjo tokie dalykai, apie kuriuos kaimiečiai nė baisiausiuose savo sapnuose nebuvo sapnavę. Nakčiai suguldžius pasaulį poilsio, nerami pono vėlė keldavosi iš kapo ir karieta, kinkyta pragaro arkliais, baisiniu greičiu lėkdavo per kaimus, užsukdama vos ne į kiekvieną kiemą. Demoniškas triukšmas nakties ramybę versdavo šiurpulinga orgija, o žmonės, pažadinti iš miego, jau ir neužmigdavo, maldomis laukdami ryto. Mirusiajam ponui neužtekdavo pragaro arklių. Vasarą, po vidurnakčio, mirtiną nuodėmę padaręs dvarininkas keldavosi iš kapo ir eidavo į kaimiečių tvartus ar ganyklas. Ten jis ieškodavo šyvų (baltų) žirgų. Išsivedęs juos į pievas jodinėdavo iki saulės patekėjimo. Rytais išsigandę kaimiečiai rasdavę šlapius nuvarytus arklius.

    Žmonėms iš siaubo jau nebuvo kas daryti, kol vienas žilagalvis senolis pasiūlė išeitį: atkasti kapą ir nukirsti ponui galvą. Taip žmonės ir padarė: atkasė kapą, nukirto lavono galvą ir padėjo prie peties, tikėdamiesi pagaliau sulaukti ramybės. Deja… Buvo dar blogiau: ponas vis tiek kildavo iš kapo, užsidėdavo galvą ant pečių ir vėl jodinėdavo kaimiečių arkliais. Žmonės rado išeitį: tuomet nusprendė dar kartą atkasti kapą ir nukirstą galvą padėjo tarp kojų – kad miręs ponas jos nepasiektų, o kapavietę užvertė akmenimis ir kampuose pastatė keturis kryžius. Vaiduoklio pasijodinėjimai baigėsi. Žmonės pasakojo, kad nuo to laiko tik vienintelę – Joninių naktį – kartais laukuose matydavę sušmėžuojant raitelį be galvos. Sakoma, kad trumpiausią metų naktį dar ir dabar šiose apylinkėse jis šmėsteli, bet jau nesišlaisto po ganyklas, ieškodamas baltų arklių… Beje, visai neseniai ponas paklaidino du medžiotojus, kurie niekaip negalėjo naktį išeiti iš miško: kur tik eidavę, vis prie mauzoliejaus griuvėsių atsidurdavę…

    Šūklių dvaro griuvėsiai saugo… vaikų balsus

    Kitas įspūdingas dvaras, tiksliau, mistiškieji jo griuvėsiai – Šūkliuose. Miško tankmėje – aikštelė, kurioje už žmogų aukštesniais dilgėlynais apžėlę dvaro rūmai, kurie pelnytai gali būti vadinami vaiduoklių namais: tušti, griūvantys kambariais, po kuriuos klaidžioja tik vėjas, patekęs čia pro ertmes, kurias kažkada buvo galima pavadinti langais, durimis…

    …Šūklių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas XVIIa. Tuomet jis priklausė Kauno pavietui, Alvito seniūnijai. Šūklių dvaras priklausė Gavronskiams, Augustavo gubernijos dvarininkams. Aplink Šūklių dvarą buvo pasodintas didžiulis medžių parkas. Jeme iškasti tvenkiniai. Po karo dvare buvo įkurta mokykla. Tada mokiniai rūpinosi parko teritorija. Išsikėlus mokyklai ir apsigyvenus šeimoms, parko teritorija buvo apleista.

    Lenkų kultūros istorikas, kaip teigia A. Žilinskas, Romanas Aftanazy veikale ,,Dzieje rezydencji na dawnych Kresach Rzeczpospolitei“ pateikia įdomių žinių apie Šūklių dvarą ir jo istoriją. XIX a. I pusėje Paežerių dvaro savininkas Vincentas Gavronskis savo valdas padalino dviems sūnums. Vyresnysis Zigmantas gavo Paežerius su puikia rezidencija, jaunesnysis Viktoras – Alvitą ir Šūklius. Viktoro sūnus Stanislavas (1860-1942), vedęs Heleną Liubomirską, buvo paskutinis Šūklių dvaro savininkas. Apie 1890 m. kunigaikštytė Helena Liubomirska – Gavronskienė iš caro valdžios išsirūpino leidimą įsteigti vaikų prieglaudą, darželį. Kaip teigia Bostono lietuviškoji enciklopedija, tai buvusi užmaskuota forma veikusi lietuviška mokyklėlė, kurioje vaikai mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai. Vincentas Gavronskis Šūkliuose sūnui pastatė puikius rūmus, kaip manoma , ant kryžiuočių laikus menančios pilies pamatų. Šūklių dvaras išgarsėjo ne savo architektūra, o sukauptais dailės ir meno paminklais. Rūmai buvo apstatyti Liudviko XV epochos baldais, juos puošė ir puikus angliško stiliaus parkas su gazonu…

    Visos buvusios didybės nė kvapo nelikę… Tik vėjai, kaip minėta, švilpia pro kiaurymes, turinčias durų, langų kontūrus, ir… praėjusių amžių gyvenimas, pasireiškęs mistišku potyriu „Mūsų savaitės“ žurnalistei ir A. Žilinskui vaikštant po buvusių rūmų yrančias patalpas prieš penkerius metus.

    …Saulė tądien plieskė, rodos, surinkusi visą rugpjūčio karštį pro visas rūmų kiaurymes. Apžiūrėję rūmus, pradėję nuo rūsio, A. Žilinskas ir šių eilučių autorė pasuko prie angos, kuri kažkada buvo durys. Staigus ir labai stiprus trinktelėjimas (tokį garsą paprastai „išleidžia“ staigiai, su didele jėga trenkiamos sunkios masyvios durys) privertė stabtelti. Dar labiau suklusti paskatino vaiko balsas. „Ai…“ – aiškiai išgirdo griūvančių rūmų lankytojai. „Ne vieni mes čia“, – tepasakė A. Žilinskas. Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius ir žurnalistė bandė dairytis kitų lankytojų – rūmų patalpos buvo tuščias. Nė gyvos dvasios nesimatė nė išėjus iš pastato. Tik vėliau, jau automobiliu nuvažiavus keletą kilometrų, atėjo pastebėjimas: juk pastate nebuvo durų, kurios galėtų trankytis… Kas tai buvo? Girdimoji haliucinacija, pasireiškusi dviem žmonėms vienu metu? O gal buvusios prieglaudos mažasis gyventojas, kaip ir baltoji Paežerių dvaro mergelė, įstrigęs šioje vietoje ne vienam šimtui metų? Klausimas taip ir liko atviras…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.