Gruodžio 18-oji Jungtinių Tautų sprendimu paskelbta Migracijos diena. Šią dieną valstybės skatinamos aptarti migracijos klausimus. „Mūsų savaitei“ ši diena – proga pakalbinti žmones, palikusius Marijampolės kraštą ir išvykusius į užsienį – mūsų emigrantus – ir pajusti jų nuotaikas, sužinoti, kiek Lietuvos dar likę jų širdyse ir mintyse. Migracijos tema dabar jau yra palietusi turbūt kiekvieną Lietuvos šeimą, kiekvieną giminę. Lietuvoje likę žmonės išgyvena prieštaringą jausmą: ir džiaugiasi, kad išvykusiems jų artimiesiems „ten“ geriau gyventi, ir liūdi, kad kankina ilgesys, išsigimsta sąvokos „šeima“ samprata.

Lietuva pagal emigracijos mastą – pirma Europos Sąjungoje. Nuolat tebetuštėjanti. Ar kada nors sugrįš į gimtinę jos vaikai? Ar giliai jie nuslopinę šią mintį?

Aira STRAZDAITE, marijampolietė (Norvegija):

 – Į gimtinę net nežadu grįžti visam laikui, nebent mano sprendimą pakeistų pagerėjusi Lietuvos ekonominė  padėtis. Bet labai abejoju, ar toks stebuklas kada nors Lietuvoje įvyks. To geresnio gyvenimo ieškodami, su  draugu prieš ketverius metus ir palikome Lietuvą, kai prasidėjo ekonominė krizė. Prieš tai gimtinėje mokiausi  ir dirbau už minimalų atlyginimą. Išvykę abu esame patenkinti – turime nuolatinį darbą ir gerą atlygį už jį,  galime beveik viską sau leisti. Neblogai pramokome norvegų kalbą. Anksčiau čia dirbau viešbutyje, o dabar –  vaikų darželyje. Gyvename nuotaikingai! Su artimaisiais bendraujame telefonu, „skaipu“. Į Lietuvą  parvykstame porą kartų per metus – aplankyti artimųjų, pasilepinti lietuviškais patiekalais. Šiandien sakau,  kad ir antrą kartą palikčiau tokią Lietuvą, nes jaunam žmogui joje sunku save realizuoti, gyventi negalvojant  apie finansus.

Alvyda POŠKEVIČIENĖ, marijampolietė (Airija):

 – Dėl savo impulsyvaus sprendimo išvykti iš Lietuvos nepasigailėjau nė karto per šešerius metus, kai gyvenu  Airijoje. Klaipėdos pedagoginiame universitete įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagogo specialybę, norėjau  kažką keisti. Tuo metu draugė, įsikūrusi Airijoje, pranešė, kad ir man būtų galimybė ten įsidarbinti. Visai  nedvejojau – iškart įsigijau bilietą. Man gerai sekėsi nuo pat pradžių. Dabar dirbu restorane – esu patenkinta,  vertinama darbdavio, turiu galimybę mokytis ir tobulėti. Airijoje likimas lėmė man sutikti ir savo gyvenimo  vyrą, lietuvį, – mudu kartu jau penkeri metai ir jau dveji, kai esu mylima ir mylinti žmona. Žinoma, labai  ilgiuosi Lietuvoje likusių namiškių, draugų, bet nuolat su jais bendrauju. Du kartus per metus grįžtu į gimtinę.  Labai norėčiau sugrįžti visam laikui, bet kol kas su vyru nematome jokių perspektyvų Lietuvoje. Tik viltis dar  gyva.

Linas NATKEVIČIUS, marijampolietis (JAV):

 – Mažoje Naujojo Džersio valstijoje su šeima gyvename jau daugiau kaip trejus metus.  Išvykome su žmona ir vaikais laimėję „žaliąją“ kortą – pabandyti kitokio gyvenimo.  Sunkūs buvo pirmieji dveji metai, kol apsipratome su nauja kultūra – pavyzdžiui,  kasdieniais „Kaip tu?“ ir atsakymais „Man gerai“, nors „gerai“ labai retai jausdavomės. O  dabar gyvename neblogai: turime darbus, nuosavą būstą, vairuojame naujas mašinas,  nieko netrūksta. Dar ir šeimynos prasigyvenome – turime Urtelę, tikrą amerikietę, nors ji  šneka tik lietuviškai, nes dar neina į darželį. Į gimtinę parvykstame kas antri metai,  išleidžiame vaikus vasarą pas tėvukus. Išties viskas čia būtų gerai, jei netrūktų tėvų,  giminių ir visų šaunių draugų iš Lietuvos. Todėl antrą kartą tokiai pagundai nepasiduočiau, nebent būčiau 18- metis, kai ir jūra – iki kelių. Mintis apie sugrįžimą į Lietuvą visam laikui neapleidžia niekada, bet tą mintį labai greitai nuslopina kasdienės TV ar spaudos naujienos apie įvykius Lietuvoje: joje labai nesaugu, valdžia nestabili, valdininkai korumpuoti, nelaimės ir tragedijos… Linkėjimai visiems geriems žmonėms– pasimatysime Lietuvoje!.

Rasa KIELIUVIENĖ, marijampolietė (Danija):

  – Danijoje 2008-aisiais su sūneliu atsidūriau išvykusi paskui savo vyrą, taip pat marijampolietį, kuris čia jau    dirbo. Išvykome ieškoti geresnio gyvenimo. Dabar įsitikinau, kad Danijoje yra daugiau galimybių jaunai    šeimai greičiau įsitvirtinti savarankiškai. Rūpi ir sūnaus ateitis – čia jam bus geriau. Gimtinėje dirbau kirpėja  – čia irgi tai darau savo kirpykloje, bet dar dirbu ir kitur. Sūnus eina į mokyklą. Skirtingai nei Lietuvoje,  Danijoje jaučiuosi esanti rami, užtikrinta – laiminga! Ir todėl nesigailiu išvykusi, nors Lietuvoje palikau savo    brangiausius žmones – seseris, kitus artimuosius, draugus. Bendravimas su jais nenutrūkęs, o ir į Lietuvą  grįžtame bent du kartus per metus, taip pat sulaukiame svečių ir iš gimtinės. Todėl visai neslepiu, kad ir antrą  kartą nedvejodama palikčiau Lietuvą, jeigu joje nesijausčiau laiminga. Tad sugrįžti visam laikui neketinu.  Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“..

Sigutė STADALYTĖ-van EVERT, marijampolietė (Olandija):

 – Esu laiminga moteris – šaunaus vyro žmona ir dviejų nuostabių vaikučių mama, todėl  mane galima vadinti meilės emigrante. Į Olandiją išvykau 2000 metais, kai laikraštyje  radau skelbimą, kad olandų šeima ieško vaikų auklės iš Lietuvos. Tuo metu aš, 19-metė,  studijavau Marijampolės pedagoginėje mokykloje, tad sustabdžiau studijas ir išvykau  padirbėti vienerius metus. Niekada neturėjau net minties likti užsienyje. Bet svetimoje  žemėje pripratau greitai ir lengvai, o netrukus Leiden miestas neplanuotai tapo mano  antraisiais namais, kuriuose suradau laimę, meilę, savo ateitį. Kalbos barjerą įveikiau  greitai, todėl tuoj pradėjau dirbti administratore vienoje darbovietėje. Vėliau manyje  atgimė noras dirbti su vaikais. Dabar studijuoju ir atlieku praktiką vaikų darželyje. Ateinančiais metais turėčiau laikyti rankose pedagogės diplomą. Kol kas į Lietuvą neplanuojame grįžti gyventi, nors vyras tam neprieštarautų – tik norėtų rimto darbo. Esame laimingi Olandijoje, kur aš jaučiuosi kaip namie.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 2,   2012 m. gruodžio 15–21 d.

Tiems, kas penkias darbo dienas dirba, savaitgaliai yra labai laukiamas laikotarpis, nes tai – galimybė pailsinti kūną ir smegenis po įtemptos darbo savaitės, proga savo pastogėje į vietą sustatyti „paklydusius“ daiktus, praturtinti naujais įspūdžiais savo išvykų ir kelionių bagažą… Kartu savaitgaliai yra įdomesnės dienos ir bedarbiams, nes daugumos jų kasdienybė irgi susijusi su dirbančiaisiais. „Mūsų savaitė“ ir pasmalsavo, ką žmonės nuveikia savaitgaliais, kaip dažniausiai organizuoja savo laisvadienius.   

Birutė KAILIUVIENĖ, Keturvalakių bendruomenės pirmininkė (Vilkaviškio sav.):

– Praėjusį savaitgalį grybavome. Tai buvo antras kartas šį sezoną, kai susiruošėme grybauti visa šeima. Važiavome visai dienai į mišką Druskininkų link. Radome labai daug grybų, nes tas vietas mes jau pažįstame, esame ištyrinėję. Grįžę visi kartu grybus ir sutvarkėme – užteko ir iškart privalgyti, ir žiemai pasidėti. Buvo smagus ir nuotaikingas savaitgalis. O prieš tai buvęs savaitgalis man buvo ir labai svarbus, ir prasmingas. Net tris dienas vyko Keturvalakių miestelio gimtadienio – 400 metų jubiliejaus – šventė. Tai buvo viena pačių didžiausių ir prasmingiausių švenčių, kuriai mes, organizatoriai, ruošėmės turbūt nuo pat metų pradžios. Renginį pradėjome dviračių žygiu aplink Keturvalakių seniūniją: dalyvavo net 41 dalyvis, nuvažiuota simboliškai 40 kilometrų. Antrą dieną vyko kraštiečių sueiga. Joje prisiminėme Keturvalakių istoriją, kalbėjome apie dabartį ir ateitį. O trečią dieną buvo iškilmingai pašventinta seniūnijos vėliava, džiugino kviesti profesionalūs atlikėjai ir mūsų saviveiklininkai, vyko daug įvairių pramogų, netrūko nekasdienių reginių. Tokie savaitgaliai – atgaiva sielai! O kai dar matai, kad žmonėms labai patiko, kad daug jų dalyvavo, tai ir organizacinių rūpesčių sukeltas nuovargis greitai užsimiršta.

Irena BUČINSKIENĖ, Kazlų Rūdos vaikų darželio-lopšelio „Pušelė“ direktorė:

– Kadangi gyvename nuosavame name ir turime daug puoselėjamos aplinkos, tai mums su vyru niekada nekyla klausimų, ką čia nuveikus savaitgalį. Visada yra ką veikti prie namų. Esame įvairių augalų bandytojai – mėgstame grupuoti juos, formuoti. Dirbame savo aplinkoje tiek, kiek patys norime ir tuo metu galime, tad pervargti nėra pavojaus. Be to, juk darbas gryname ore, sąlytis su žeme yra nuostabus poilsis po darbo kabinetuose. Reikia išvėdinti mintis! Na, o paskutinį savaitgalį turėjome kitokį – labai mielą ir smagų: dvi dienas su vyru lankėme labai artimus žmones. Apskritai aš labai mėgstu išvykas, keliones, tad būna tokių savaitgalių, kai išvažiuojame su draugų kompanija. O kartais aš viena išvykstu vienai dienai į kurį nors mūsų kurortinį miestą pasimėgauti įvairiomis procedūromis, nes vyras – daugiau namisėda. Žinoma, buities tvarkymo savaitgalių irgi neišvengiu, tačiau tik ne tokiu sezonu, kai galima ir reikia pabūti lauke.

Angelė ŽIVILIENĖ, Godūniškių kaimo ūkininkė, saviveiklininkė (Kalvarijos sav.):

– Pastarąjį savaitgalį kažko ypatingo ir labai įdomaus nenuveikiau – susidarėme penkių artimų žmonių grupelė ir vykome grybauti. Vieną dieną – netolimas miškas mūsų krašte, kitą dieną – Dzūkijoje. Viename miške ieškojome baravykų, bet radome jų ne tiek, kiek tikėjomės. O kitame rinkome kelmučius – jų buvo labai daug. Grybauti man nėra nuobodu, nes kartu gamtoje ir gerai pailsiu. Kitus savaitgalius dažnai skiriu aplinkos, savo gėlynų tvarkymui, nes noriu gyventi labai gražioje aplinkoje. Ir tai pavyksta! Be to, esu Birutės Zavistauskienės vadovaujamos kaimo kapelos „Jungvala“ narė, tad būna ir tokių savaitgalių, kai repetuojame ar koncertuojame. Štai neseniai su „Jungvala“ koncertavome Lenkijoje, kur vyko tarptautinė (kelių šalių) šienpjovių šventė, o dabar laukia koncertai Kaune, Marijampolėje. Tad tie savaitgaliai man yra tiesiog įprastos – judrios ir įvairios, įdomios – kasdienybės dalis. Esu toks žmogus, kad visada turiu ką nors veikti, o prie televizoriaus daug laiko neleidžiu.  

Ramūnas BUROKAS, politikas, Marijampolės mero visuomeninis patarėjas:

– Paskutinis savaitgalis man buvo ypatingas, įsimintinas visam gyvenimui. Dalyvavau 10-ajame Vilniaus maratone kartu su maždaug 12 000 dalyvių iš daugiau kaip 30 pasaulio šalių. Bėgau 10 kilometrų distanciją. Maratonas buvo mano kelerių pastarųjų metų svajonė, kurią pagaliau beveik įgyvendinau. Beveik, nes bėgau ne visą maratono distanciją. Tam reikia rimtų treniruočių, specialaus pasirengimo. O aš neskyriau tiek laiko treniruotėms. Esu vidutinio aktyvumo žmogus, tad tegalėjau bandyti trumpesnę distanciją kartu su daugiau nei 2000 dalyvių ir ją sėkmingai įveikiau. Žinoma, laimėjo 15-20 minučių greičiau distanciją įveikę bėgikai, bet mano tikslas buvo tik dalyvauti, sužinoti apie maratoną „iš vidaus“, pajausti tą atmosferą. Įspūdis geras, puikiausios emocijos! Manau, kitais metais ryšiuosi visai maratono distancijai. O dar vienas įvykis, mano savaitgalį padaręs įdomų ir įsimintiną, buvo draugo vestuvės Vilniuje. Stengiuosi, kad savaitgaliai būtų įvairūs, nuotaikingi. Šiaip esu labai užimtas žmogus, daug kur dalyvauju, tad kartais labai pasiilgstu ramių savaitgalių – su gera knyga ar įdomiu žurnalu rankoje. Tai būna gana retai, nes gyvenimo tempas labai didelis.  

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 38 (42),  2013 m. rugsėjo 21–27 d.

Šiais metais (iki rugpjūčio 12-osios) Lietuvoje per eismo nelaimes žuvo jau 144 žmonės. Iš jų 9 – vaikai ir paaugliai. Vien Marijampolės apskrities keliuose žuvo 17 žmonių: Marijampolės mieste ir savivaldybėje – 7, Šakių krašte – 5, Kalvarijos ir Vilkaviškio – po 2, Kazlų Rūdos – 1. Nors ši statistika yra šiek tiek geresnė už pernykštę tokio pat laikotarpio avarijų statistiką, tačiau vis tiek liūdna žinoti, kad pagal žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičių milijonui gyventojų Lietuvoje padėtis pernai buvo pati blogiausia Europos Sąjungoje. Panašiai ir šiemet.

Dėl to aktyviai sukruto ne tik šalies policijos vadovai, bet ir aukščiausioji Lietuvos valdžia. Rudenį ketinama teikti Seimui svarstyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus. Pirmiausia siūloma grįžti prie anksčiau galiojusios (iki 2008 m.) baudų balų sistemos už KET pažeidimus. Per metus surinkus 10 balų, būtų atimta teisė vairuoti (o pradedančiam vairuotojui ši grėsmė pakibtų surinkus 5 baudas). Baudos balai galiotų metus, o po to būtų anuliuojami. Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius irgi linkęs siekti griežtų naujovių, kurių viena – kad mirtinas avarijas sukėlę neblaivūs vairuotojai teisės vairuoti netektų visam laikui.

Tad kaip manote, ar sumažės avarijų Lietuvoje, jeigu Seimas patvirtins minėtas ir kitas naujoves, drausminančias pramuštgalvius vairuotojus?

Edmundas MONKEVIČIUS (Vilkaviškis):

– Apie būsimus vertinimo už KET pažeidimus pakeitimus girdėjau ir svarsčiau. Vairuoju automobilį nuo 1959 metų, bet griežtų nuobaudų neturėjau, neteko gauti ir baudos balų. Mano nuomone, sąmoningas pilietis apskritai stengiasi laikytis KET reikalavimų, tad drausmingiems vairuotojams yra tas pats, ar bus įvesta baudos balų sistema, ar ne. O kelių chuliganams baudos, manau, turėtų turėti įtakos. Tai turėtų skatinti atidžiau vairuoti, ir nelaimių keliuose turėtų sumažėti. O dėl girto vairuotojo, kuris užmušė žmogų, manau taip. Pagautas išgėręs vairuotojas pirmą kartą turėtų būti baudžiamas taip, kaip numato dabartiniai įstatymai. Bet yra tokių asmenų, kurie ignoruoja ne tik KET, bet ir nesilaiko visuomenės normų, spjauna į jam nepalankius įstatymus. Tad siūlyčiau uždrausti vairuoti automobilį bent 10 metų tam vairuotojui, kuris antrą kartą per metus prie vairo sulaikomas išgėręs. Kartu – konfiskuoti jo transporto priemonę. Gal tada bus mažiau aukų keliuose ir gatvėse dėl vairuotojų girtavimo. Sutikčiau ir su pačia griežčiausia bausme vairuotojui, jei girtas jis nužudė žmogų. Bet reikia nepamiršti ir pėsčiųjų. Sėdinčiajam už vairo kartais norėtųsi botagu išvanoti pėsčiuosius, kurie nesiskaito su vairuotojais ir kelia pavojų tiek sau, tiek vairuotojui. Pavyzdžiui, einantieji pėsčiųjų perėja velka koją už kojos, žaidžia perėjoje mobiliuoju telefonu, stovi ties perėja taip, kad vairuotojas sustotų, nors pėsčiasis neketina eiti, ir pan. Esu patyręs ne kartą, kai būrelis jaunimo eina siauru keliu ir nesitraukia į kelkraštį, užima važiuojamąją kelio dalį – sukelia pavojų. Ką tada daryti vairuotojui, jeigu priešpriešiais atvažiuoja kitas automobilis? Taigi reikėtų griežtinti atsakomybės reikalavimus ir pėstiesiems eismo dalyviams.

Algirdas STADALIUS (Marijampolė):

– Abejoju, kad avarijų sumažės, nes tokias avarijas dažnai padaro tie asmenys, iš kurių vairuotojo pažymėjimai jau atimti. Jie ir toliau laksto apsvaigę nuo alkoholio, kvaišalų. Jie ir toliau gauna baudas, bet pinigų ir turto neturi, tad sėda į areštinę parų. Ten už mokėtojų pinigus gauna maitinimą ir gerą poilsį (nes dirbti nieko nereikia). Tad kodėl nepažeidinėti KET? Tokiems „ereliams“ yra visai tas pats, ar atims vairuotojo pažymėjimą metams, ar iki gyvos galvos, O balų sistema drausmins tik pavyzdingesnius vairuotojus, kurie balus supranta kaip griežtą nuobaudą. Tokie vairuotojai retai kada surinks 10 balų. Mano manymu, areštą reikėtų pakeist į viešuosius darbus: sutvarkytų pažeidėjai aplinką – nereikėtų talkų „Darom“. Arba jie turėtų atlikti kitus visuomenei naudingus darbus. Beje, avarijoje užmušęs žmogų ir pabėgęs vairuotojas gali būti ir streso ar šoko ištiktas nelaimėlis, ir sąmoningai pasišalinęs asmuo. Čia kiekvienu atveju turėtų būti atliktas išsamus tyrimas ir tik tada priimamas galutinis sprendimas. Neblaiviam, savaime aišku, turi būti bausmė griežtesnė (ir dar su PVM!). Mašinų konfiskavimas yra gerai, bet pas ,,erelius" kažkaip tuoj pat vėl atsiranda naujos mašinos ir vėl vyksta lakstymai. Pasaka be galo! Todėl ir manau, kad vairuotojo pažymėjimo atėmimas, areštas ar balų sistema padėties keliuose nepakeis. Galbūt automobilio konfiskavimas (iškart) pagavus vairuotoją be pažymėjimo ir būtų efektyviausia priemonė, nes tada nusibostų tokiems pirkinėti naujas transporto priemones. Be to, per švelnios baudos yra ,,kanadininkams". Reikia atkreipti dėmesį į juos. Klevo lapas ant stiklo, o laksto kaip turėdami 20 metų vairavimo stažą! Gerai, kad Seimas pradeda rimčiau galvoti apie tvarką keliuose, bet reikia ieškoti naujų priemonių, o ne dar kartą bandyti senas.

Almantas STANKEVIČIUS (Šunskai, Marijampolės sav.):

– Visos priemonės, kurios drausmina vairuotojus, yra geros ir reikalingos. Tik nuobaudos ir bausmės už KET pažeidimus turi galioti visiems vienodai, o ne tik kai kuriems, kurie yra eiliniai mirtingieji, nes nepatenka į „išrinktųjų“ būrį – nėra, pavyzdžiui, Seimo nariai, ministrai, vadovai, šių giminaičiai ar artimi bičiuliai ir panašiai. Be to, galima ir griežčiau vertinti tuos vairuotojus, kurie įkliuvo ne pirmą kartą būdami neblaivūs ir neturėdami teisės vairuoti. Manau, tokie tik laimingo atsitiktinumo dėka netapo mirtinų avarijų kaltininkais. Iš jų irgi turėtų būti atimta galimybė vairuoti visą gyvenimą, kaip ir iš tų, kurie padarė avariją ir užmušė žmogų ar net kelis.

Nerijus SUJETA (Jungėnai, Kalvarijos sav.):

– Aišku, tos priemonės dalį vairuotojų paveiks, bet klausimas – kurią dalį. Teisių paėmimas iki gyvenimo galo už mirtinas avarijas, manau, turėtų abejotiną poveikį. Nes nedrausmingas vairuotojas pažeidimą juk bus padaręs ne dėl savo „protingumo“, tad toks ir kitą avariją padarys tokiomis pačiomis aplinkybėmis – juk antrą kartą jis jau neturės ką prarasti. Jau dabar užsieniečiai sako, kad pagal kai kuriuos Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus Lietuvoje baudos yra didelės, tad gal ne baudos dydis ir griežtumas lemia efektyvumą. Manau, kad būtų svarbiau baudos neišvengiamumas. Tiksliai nežinau kur, bet taip yra, kad piliečiui, pranešusiam apie KET pažeidimą (gal ne tik KET), ir jei tas pažeidimas būna įrodytas, atitenka dalis baudos (gal 10 proc). Nors tai pakankamai materialu, bet kartu ir ugdo pilietiškumą, pastabiam žmogui tai yra paskatinimas „vargti“ pranešant apie matomus pažeidimus. Juolab kad dabar daug vairuotojų naudojasi vaizdo registratoriais.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.

Seimo narys Egidijus Vareikis namie, būdamas girtas, sumušė savo žmoną, bet toliau dirba Seime, kurį vadiname tautos žiedu. Ir, atrodo, net nebus teisiamas dėl smurto artimoje aplinkoje, nes žmona vyrui atleido, o jis pats atsiprašė, pripažino kaltę ir pareiškė, kad labai gailisi. O ne tik Lietuvoje gerai žinomi krepšininkai Lavrinovičiai – dvyniai Darjušas ir Kšyštofas – jau kurį laiką kasdien pasirodo mūsų TV ekranuose, nes tapo telekomunikacijų bendrovės „Bitė“ reklamos veidais. Bet atsirado žmonių, kurie nenori savo namuose kasdien matyti kadaise už grupinį merginos išžaginimą nuteistų ir „zonoje“ gyvenusių brolių, kalinių, veidų. Dėl visų trijų paminėtų įžymybių tebekyla nemažai diskusijų – net iki piktumų. Karšta! Tad ir mes klausėme: ar turime būti labai reiklūs ir griežti žinomiems žmonėms, kai šie padaro rimtą gyvenimo klaidą? Ar turime skubiai varyti E. Vareikį (ir kitus „nusidėjusius“ seimūnus) iš Seimo, o dvynius krepšininkus – iš TV ekrano?

Povilas ISODA, politikas (Marijampolė):

– Visiškas amoralumas, kad toks Seimo narys dirba toliau – jis turėtų susiprasti ir padėti mandatą, o ne ieškoti problemų įstatyme (pasakė, kad šis įstatymas skiria šeimas) ar dar kaip nors nesąmoningai aiškintis (esą kaltas išgertas alkoholis). Žmogaus teisių komitete dirba ir lupa žmoną! Normalu?!. Aukštas pareigas užimantys ir viešai gerai matomi žmonės turi suprasti, kad jiems keliami aukštesni reikalavimai. Ir moraliniai kartu. Manau, kad geriausia prevencija tokiems smurtautojams – dar griežtesnės įstatymo nuostatos (kad smurtautojai negalėtų išvengti atsakomybės). O dėl brolių Lavrinovičių dalyvavimo reklamoje nesu toks griežtas. Gal dar ir dėl to, kad detaliai neatsimenu tos prieš 15 metų buvusios garsios ir gėdingos išžaginimo istorijos. Be to, aš tikiu, kad suklydęs žmogus gali ir pasitaisyti. Broliai savo gyvenimu įrodė, kad jie pasitaisę, daugiau nenusikalto – nieko blogo negirdėti ir apie jų elgesį savo šeimose. Taigi jie nėra kažkokie recidyvistai. Jie – normalūs žmonės, Lietuvos sporto garbė. Todėl jiems turėtume būti supratingi.

Angelė BAPKAUSKIENĖ, kultūros darbuotoja (Sangrūda, Kalvarijos sav.):

– Smurto nepateisinu jokiu atveju! Nesvarbu, kas esi ir kokį postą užimi. Baisu, kai Seimo nariai jaučiasi esą visagaliai. Suprantu, kad ir jie yra tik žmonės su visais savo pliusais ir minusais, bet elementarios kultūros ir elementaraus supratimo reikėtų turėti. Nesugebi valdyt savęs, tai neik tvarkyt tautos reikalų! O „Bitė“ tikrai gal jau nieko kvailesnio nesugalvos! Lėkšta, kvaila reklama. Ir patys broliukai nejaugi galvoja, kad visa tauta prarado atmintį? Na, kad patys krepšininkai nesupranta, ką jie tada padarė, tai nenuostabu, bet reklamos kūrėjai – kokio lygio, jeigu tooookias „žvaigždes“ paėmė? Iškart atsiprašau jų gerbėjų, nes gal čia tik man taip atrodo…

Karolis PODOLSKIS, politikas (Marijampolė):

– Dėl Seimo nario mano nuomonė kategoriška – jis turi (jau turėjo) pasitraukti iš Seimo, nes jau nėra pavyzdingas politikas. Smurtas nesuderinamas su politiko etika ir morale. Bet smurtavęs prieš žmoną Seimo narys nepaiso to moralinio aspekto… Negerai! O broliai krepšininkai – visai kitas reikalas. Toji reklama – tai komercija, įmonės verslas. Jeigu garsius krepšininkus nusižiūrėjusiai įmonei jų reklama neša pelną, tai ir gerai – laisvas pasirinkimas. Be to, dvyniai už savo nusikaltimą bausmę jau seniai atlikę, tai yra išpirkę kaltę, o Lietuvos sporto sirgaliams jie patrauklūs. Jeigu šie dvyniai eitų į Seimą, į valstybines tarnybas ar dalyvautų valstybinės reikšmės reklamoje, sakyčiau, kad blogai. O dabar… Nereikia ant kiekvieno kampo žmonėms priminti jų praeitį, nuolat kartoti, kad jie vis dar kalti.

Sandra PERLIBAITĖ, studentė (Kazlų Rūda):

– Mano nuomone, reklama su broliais krepšininkais sukėlė per didelį ažiotažą visuomenėje ir žiniasklaidoje. Kol jie žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, tol visiems buvo viskas gerai. O pasirodžiusi reklama jau kai ką papiktino… Atlikę bausmę žmonės juk nėra pasmerkti visam gyvenimui. Kodėl turėtume vėl ir vėl teisti už tą patį ir nuolat tai priminti? Be to, ši reklama tai nėra Lietuvos veidas. Todėl tų, kas smerkia dvynius dėl reklamos, sureaguota perdėtai. Kai Lietuvos rinktinė 2003 m. laimėjo čempionatą, daugelis lietuvių džiaugėsi, tad kodėl tuomet niekas nepasisakė prieš? Nereikia apsimesti moraliniais tyruoliais! Kodėl žmonės gali žaisti Lietuvos rinktinėje, o reklamuoti „Bitės“ – jau ne? Viskas priklauso nuo požiūrio ir žmonių sugedimo laipsnio. Prieš teisdami atsigręžkime į save.

Albinas SELMISTRAITIS, muzikantas (Paežeriai, Vilkaviškio sav.):

– Mes, tauta, esame per mažai griežti Seimo nariams. Tai yra per daug atlaidūs. Bet to Vareikio atveju aš esu jo pusėje. Pateisinu jį. Taip jau yra, kad dažniausiai tos moteriškės „lojimu“ prisiprašo blogos vyrų reakcijos! Sakoma, vilkas nebijo šuns lojimo, bet vis tiek protingai pasitraukia. Taip ir gyvenime. Tik tas Seimo narys nepasitraukė, nes turbūt yra karšto būdo. Ir patarčiau nepainioti Seimo nario pareigų su jo buitiniais reikalais. Vis mes – pirmiausia žmonės. Tokie patys visi. Kas iš to, kad už vieną nuodėmę Seimo narį pašalinsime ir vietoje jo rinksime kitą? Ir dideli pinigai dėl tų rinkimų, ir nėra garantijos, kad kitas išrinktasis kada nors nepakels rankos prieš savo žmoną. O apie brolius Lavrinovičius galiu pasakyti tik tiek, kad su ta reklama jie susimovė antrą kartą savo gyvenime! Nekenčiu reklamų, nes juk tas, kas kažko nori, tai ir susiras pats. O reklamos įkyriai bukina mūsų kasdienybę, todėl su jomis kariaučiau. Užtat ir sakau, kad man liūdna dėl tų dvynių pasirinkimo.

Gintarė PETRAŠKAITĖ, jauna mama (Skaisčiūnai, Marijampolės sav.):

– Man labai patinka tų krepšininkų reklama per TV – labai juokinga ir smagu! O brolių nusikalstama praeitis – jau ne prie ko. Seni laikai, bausmė jau atklikta. Juk žmonės supratę savo kaltę, pasitaisę, tai kiek galima praeitį prikaišioti? Tik dabar jie gal patys nepagalvojo, kad apie savo kaltę primins? Pavyzdžiui, aš nė nežinojau, už ką jie buvo teisti. Dabar žinau! O tas Seimo narys, sumušęs žmoną, manau, jau turėjo pasitraukti iš savo posto ir nepiktinti žmonių, nes tas įvykis – ne koks nors šmeižtas, ne kokios nors apkalbos, o viskas aišku nuo pat įvykio pradžios. Tad ir laukti nėra ko: jau ne pavyzdys jis mums. Tegul dirba ne tokį – matomą, išrinktųjų – darbą.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 29 (33), 2013 m. liepos 20–26 d.

Šį savaitgalį Marijampolėje vyksta tradicinės „Miesto dienos“. Organizatoriai jau daugiau kaip prieš savaitę paskelbė, kad „Marijampolės „Miesto dienos‘2013“ vilios naujomis idėjomis ir šokėjų gausa – šventę paįvairins netikėti akcentai“. Bet skeptikams nė motais, kad per šventės renginius bus galima, pavyzdžiui, daugiau sužinoti apie sveiką gyvenimo būdą, pasiklausyti žinomų Lietuvoje žolininkų, bitininkų, pirtininkų, liaudies medicinos specialistų patarimų ar pasidžiaugti kartu su Sūduvos ir Suvalkų kraštų medžiotojais. O kur dar neįprasti akiai žaidimai, sportininkų pasirodymai, turnyrai, gatvės šokiai, šiaurietiško ėjimo pratybos ir kitokie reginiai bei pramogos… Tie skeptikai žino tik viena: masiniai renginiai – tai „iki nuobodulio išsikerojusi blogybė, atstumianti tais pačiais kioskais ir laisvai besiliejančiu alumi, kuris tvarkingą, pasipuošusį pilietį per kelias valandas paverčia kiaule“.

Tad kas jums masiniai renginiai – laukiama šventė, dovanojanti gausybę įspūdžių ir malonių akimirkų, ar tik dar viena proga gyvenimą vertinti apsiblaususiomis akimis?

 Karolina PAKUTKAITĖ (Marijampolė), studentė:

– Aš palankiai vertinu įvairius masinius renginius. Dažniau tai – šventė, geros emocijos! Prieš savaitę šių metų „Miesto dienų“ programos dar nežinojau, bet apie pačią šventę jau buvau girdėjusi. Būtinai apsilankysiu renginiuose, nes man tai – proga įdomiau praleisti laisvalaikį, susitikti su seniau matytais draugais. Anksčiau buvusios „Miesto dienos“ man palikusios gerus įspūdžius. Nesu iš tų žmonių, kurie per šias dienas visą laiką praleidžia vien renginių vietose, lakstydami nuo šokėjų prie dainininkų. Mane labiausiai domina mugės ir vakariniai koncertai, todėl tokiu laiku stengiuosi dalyvauti. Patinka, kad organizatoriai pasirūpina renginiais įvairaus skonio ir įvairaus amžiaus žmonėms. Kritikuoti šiose „Miesto dienose“ nieko nenorėčiau, o jeigu manęs paprašytų ką nors pasiūlyti, kas labai traukia žiūrovus, tai manau, kad norinčiųjų neatsigintų skraidytojai oro balionais. Ir gražu, ir gundo daugelį paskraidyti virš miesto!

Reimundas TYRAS (Kalvarija), meno vadybos specialistas:

– Mūsų krašto – Kalvarijos savivaldybės – kultūrinių renginių metinis aruodas kupinas įdomybių: „Titnago“ spektakliai, kultūros centro kolektyvų rengiamos šventės, Meno mokyklos mokinių koncertai, parodos bibliotekoje… Kaimo bendruomenės taip pat savo išmonę dažnai demonstruoja menine kalba. Kultūrinių renginių ir ne švenčių dienomis yra tiek daug, kad neįmanoma spėti visų aplankyti. Esu meno vadybos profesionalas, tad žinau, kad įvairios masinės šventės geriausiai tenkina įvairialypės visuomenės poreikius. Šiandien masinės šventės – vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, propaguojantis protėvių per amžius sukauptas ir sukoncentruotas etnines tradicijas ir papročius. Gražu, bet… Ar tikrai tik ši misija svarbiausia? Masinės šventės yra tapusios politizuotomis, jų metu sau dividendus kraunasi politikai. Komercija nustelbė pagrindinius šventės tikslus. Kultūringas laiko leidimas virtęs betiksliu vaikščiojimu ratu šalia begalės stalų, nukrautų niekučiais. Pagrindiniu akcentu tapo alaus reklama pasipuošusios pavėsinės, kurių kitaip kaip viešomis girdyklomis ir nepavadinsi. Kalvarijiečiai jau bando sulaužyti švenčių su alaus bokalu ar „bambaliu“ rankoje tradiciją. Nemanau, kad į šventę žmonės ateina prisigerti. Ateina pasilinksminti, paklausyti koncertų, pabendrauti su kaimynais, draugais, giminėmis. Pagrindinis organizatorių tikslas – kad žiūrovai aktyviai dalyvautų šventės atrakcijose. Man pirmiausia rūpi etinis, moralinis šventės aspektas. Ji turėtų vienyti, sutelkti, palikti gerų prisiminimų, o masinėms išgertuvėms turi būti tiek politikų, tiek visuomenės pasakytas griežtas NE. Šventės tiesiog turi tapti saugesnės. Mūsų tikslas – kad šventė būtų linksma ir spalvinga savo renginių pasiūla, kad joje gausiai dalyvautų ne tik miesto kultūros, meno žmonės, bet ir žiūrovai – visi, kas nori, kad šventė būtų įdomesnė. Man norėtųsi, kad tautinę šventę jaustų ir švęstų kiekvienas lietuvis lietuviškai, daugiau ar mažiau tautiškai, patriotiškai. Tinkamai rengiamos masinės šventės kelia tautinę dvasią, vienija žmones. Deja, ne visi tokių švenčių rengėjai turi pakankamai žinių, saiko ir skonio.

Lina BINGELIENĖ (Marijampolė), prokurorė:

– Aš esu UŽ įvairius masinius renginius, kartu – ir už „Miesto dienas“. Žinau, jog organizatoriai iš kailio neriasi, kad tik būtų kuo daugiau įvairovės, kad kiekvienas lankytojas atrastų kažką įdomaus pagal savo poreikius! Man nebūtina labai iš anksto žinoti, kokie renginiai bus, kokie kolektyvai dalyvaus, nes vis tiek žinau, kad kažkuriuo metu apeisiu šventės vietas. Ypač domina tautodailininkų darbai, smagu pasidairyti ir po seniūnijų kiemelius. Bet ne tik šie akcentai mums reiškia „Miesto dienų“ šventę – paderiname laiką, kad galėtume ateiti vakarinio koncerto metu, būtinai – ir koncertuojančių vaikų pasiklausyti bei pažiūrėti. Tiesa, ir gatvės krepšinis geromis nuotaikomis užkrečia, tad galima sakyti, kad esame aktyvūs „Miesto dienų“ lankytojai. Ir ši šventė, ir kiti masiniai renginiai (ypač – nemokami), manau, labai reikalingi – lai jų būna kuo daugiau! Žmonės turi galimybę nuotaikingai pabendrauti, smagiai praleisti laiką. Tik vidinės kultūros ne vienam vis dar trūksta, nes nemoka linksmintis blaiviai, neturi saiko pojūčio. Kita vertus, nepasisakyčiau už alaus draudimą tokiose šventėse, nes – net neabejoju – tuomet žmonės slapta neštųsi alkoholinius gėrimus. Ir tikrai stipresnius. O taip norisi, kad šventės ir būtų šventės visiems – be pykčių, smūgių, kraujo, be nuostolių.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

Birželio 8 dieną sukako lygiai pusė metų, kai nuo pernykščio gruodžio 8-osios kiekvieną šeštadienį prekyboje pasirodo naujas žurnalo „Mūsų savaitė“ numeris. Šis Marijampolės krašto žurnalas – tai MES patys, MUMS ir apie MUS. Kiekvienas numeris – kokybiškas, spalvotas, nuotaikingas, savo „drabužiu“ niekuo ne prastesnis už kitus Lietuvoje leidžiamus gyvenimo būdo žurnalus. Pirmiausia jis būsimus skaitytojus, radusius naują numerį spaudos leidinių lentynoje, patraukia savo viršelio nuotrauka – daugeliui mūsų krašto gyventojų pažįstamo ar bent jau matyto žmogaus. Iš „Mūsų savaitės“ viršelio žvelgė jau per 20 Marijampolės krašto žmonių. Bet ne televizijos greitai ir lengvai išpopuliarintų scenos „žvaigždžių“, o paprastų, tik kuo nors SVARBIŲ žmonių. Svarbių savo kasdieniu triūsu, ilgamete patirtimi, užbūrusiu pomėgiu, moralės vertybėmis ir dorybėmis, neeiliniais pasiekimais, žavinčiu talentu… Dauguma kalbintųjų pasipasakoti nežinojo, kad po kelių dienų jų nuotrauka papuoš žurnalo viršelį. Todėl ir smalsu, kokia buvo reakcija tai išvydus? Kokios nuotaikos vyravo? Gal dėl to kas nors pasikeitė? O gal netikėtas viešumas slėgė?..

Lai kalba patys „Mūsų savaitės“ viršelių veidai…

Ignas MATULEVIČIUS, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas, aviamodelių sporto Lietuvoje čempionas:

– Tikrai džiugios nuotaikos tada, balandžio pradžioje, mane valdė. Kadangi straipsnis apie mane buvo pavadintas „Tik keli draugai žino, kuo užsiimu“, tai sulaukiau tokių pat pasakymų iš savo draugų: „Dabar jau ir aš žinau, kuo užsiimi!“ Malonu! Apie mano pomėgį ir pasiekimus daugiau rašyta užsienio spaudoje, kur esu dalyvavęs tarptautinėse varžybose, o ne Lietuvoje. Bet ant žurnalo viršelio mano nuotrauka buvo pirmą kartą. Šis faktas nėra ypatingai svarbus mano laimėjimas ar pasiekimas – nereikia pūsti burbulo. Buvo daug gerų emocijų, ir tiek. Niekas „žvaigžde“ nevadino, niekas nesišaipė, jokių pavydo nuotaikų nejutau, piktų replikų negirdėjau. Viskas vėl eina sena vaga. Mano kasdienybėje tas viršelis tikrai nieko nepakeitė. Buvo ir praėjo. Bet pasikartosiu: jausmas tikrai geras!

Daiva KVEDARIENĖ, Kalvarijos policijos tyrėja, kinologė, trijų vaikų mama:

– Manau, kad kiekvienam būtų malonu kada nors patekti ant kokio nors žurnalo viršelio, tik, aišku, kai kartu skelbiamos gerosios žinios, o ne blogosios. Man dėl to buvo įvairių reakcijų. Kolektyve keli kolegos šmaikščiai mestelėjo, kad dabar aš – kaip „žvaigždė“! Esą ar galima kreiptis taip pat, kaip ir anksčiau? Žinoma, supratau, kad tai – tik humoras. Beje, tuo metu kaip tik atostogavau, tai, ko gero, daugiau nuotaikų liko man nežinomų. Iš kai kurių Kalvarijos gyventojų sulaukiau pagyrų, kad gražiai atrodau nuotraukoje, girdėjau ir liaupsių savo mamai, esą ji užaugino šaunią dukrą, atsidavusią savo darbui. Jokių neigiamų emocijų tikrai nepatyriau. Bet jeigu ir būčiau sulaukusi kokios nors kritikos, būčiau numojusi ranka. Aš visada sakau: jeigu žmonės apie tave kalba, vadinasi, ne tik gyvas, bet ir įdomus esi! Tiesa, Jungėnų kaimo, kur gyvenu su šeima, paštininkė atėjusi net apkabino stipriai mane ir pasveikino. Nesupratau, kokia proga! Tada pasakė, pavadino šaunuole. O vienas pagyvenęs vyriškis iš mano, apylinkės inspektorės, aptarnaujamos apylinkės, toks humoristas, net sakė išsikirpęs tą žurnalo viršelį ir pasikabinęs ant sienos bei pabučiavo man į ranką. Didesnį dėmesį tuo metu tikrai jutau. Ar jis būtinas, nesiimu spręsti, bet nemalonu nebuvo.

Mindaugas JUŠKAITIS, aktyvus Šunskų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas, naujų potyrių ieškotojas:

– Man buvo labai malonu matyti savo nuotrauką ant viršelio. Esu ne kartą kalbintas ir aprašytas įvairių leidinių žurnalistų, matęs savo nuotrauką laikraščiuose, bet ant leidinio viršelio mano nuotraukos dar nebuvę. Tačiau šio fakto labai nesureikšminu. Be abejo, draugai šmaikštavo, kad dabar jau esu „žvaigždė“, tad užriesiu nosį ir panašiai. Neslėpsiu – buvo neįprasta, vos atsidūrus prekybos centre, tarp gausybės žurnalų matyti ir „Mūsų savaitę“, kurios viršelyje išvydau save. Kažkaip keista, bet vis tiek malonu. Žinoma, šį žurnalą pasidėjau saugiai, kad gerokai vėliau būtų ką prisiminti. Taigi nieko kažko labai ypatingo dėl to viršelio nenutiko, bet pats viduje jaučiausi tarsi pakylėtas.

Rasa GUDAITIENĖ, verslininkė, Vilkaviškio aliejinės šeimininkė:

– Nemanau, kad atsiras tokių, kurie pasakys, kad jiems žvelgti iš žurnalo viršelio yra nemalonu! Smagu! Man tai buvo netikėta, nežinota – gal todėl ir nuotaikos tomis dienomis buvo kiek kitokios. Neįprastas jausmas buvo užvaldęs, kai pirkau net kelis to žurnalo numerius, nes norėjau padovanoti artimiausiems žmonėms. Viena pažįstama moteris, pamačiusi, kad imu kelis tokius pačius žurnalus, atvirai nusistebėjo. O kai parodžiau save viršelyje, pati sutriko! Beje, ant tokio kokybiškai išleisto žurnalo viršelio matyti save – toks „auginantis“ jausmas. Draugai gyrė, pati irgi tai suprantu. Juokingiausia buvo tėčio reakcija: esą toks mažas fotoaparatas buvo, o tokios geros nuotraukos išėjo… Turiu pasidėjusi tą žurnalą – tiesiog malonu. Galiu drąsiai pasakyti, kad tokių malonių, bet neįprastų smulkmenų mūsų kasdienybėje reikia kuo daugiau.

Pijus URBONAS, Marijampolės sporto mokyklos direktorius:

– Oi, man išvysti save žurnalo viršelyje buvo didelis siurprizas, nes, kalbėdamasis su žurnaliste, apie tai tikrai nežinojau ir net nenumaniau. Pas mus įprasta tokių žurnalų viršeliuose matyti gražuoles arba labai jau nusipelniusius žmones, o čia susidomėta paprastu žmogeliu… Smagu! Tik jeigu būčiau žinojęs iš anksto apie tokius planus, tai būčiau dailiau apsirengęs, pasipuošęs – juk ne vieną dieną tas vaizdas paskui lieka. Mums, tokios kartos žmonėms, tai svarbu. Kai tik pasirodė žurnalas su mano nuotrauka viršelyje, o aš jo dar nebuvau matęs, man skambino ne vienas pažįstamas žmogus ir sveikino, džiaugėsi, gyrė. Paskui tą patį darė ir sutikti pažįstamieji, auklėtinių mamos. Buvo labai malonu! Tas numeris man pavirto dovanėle, kurią maloniai įteikiau broliui, keliems kitiems artimiems žmonėms. Nuo to laiko žurnalą nuolat skaitau, užsiprenumeravau, kad nereikėtų ieškoti, ir džiaugiuosi radęs daug pažįstamų veidų, iš perskaitytų tekstų sužinojęs, kas kuo kvėpuoja. Tai įdomu. Savas žurnalas!

Ieva LAUKYTĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

Ateinančią savaitę (kovo 18–24 d.) privalome gyventi be patyčių. Taip gyventi kviečia emocinės paramos telefonu tarnyba „Vaikų linija“, projekto „Savaitė BE PATYČIŲ“ ėmusis bene prieš 10 metų. Organizatoriai kasmet iš anksto pasirenka vieną savaitę ir ją visoje Lietuvoje paskelbia lyg akciją. Vieni tokią savaitę vertina teigiamai, kiti – kiek skeptiškai, nes tuoj pat pašaipiai pratęsia projekto pavadinimą žodžiais „o po tos savaitės vėl galima tyčiotis“ arba beviltiškai apibendrina, kad viena savaitė padidinto dėmesio ne ką teišspręs. Būta ir absurdiškų dalykų – „Savaitės BE PATYČIŲ“ metu policijoje įregistruojamas naujas pranešimas, pavyzdžiui, apie paauglius, žeminusius bendraamžį bjauriais paliepimais ir nufilmavusius savo aukos kančią, arba apie chuliganus, tyčia nustūmusius nuo kalno senutę.

Diskusiją apie patyčias neseniai surengė Marijampolėje savo šviečiamąja veikla žinomas „Sūduvos forumas“ (asociacija „Sūduvos kultūros fondas“). Pagrindiniai diskusijos dalyviai siūlė ir „receptų“ patyčioms mažinti. Kai kurios išsakytos mintys – skaitytojų dėmesiui.

Robertas POVILAITIS (Vilnius), psichologas, „Vaikų linijos“ vadovas:

– Patyčių problema nėra vien šių dienų problema, tik pastaruoju metu ji labiau matoma. Nuo 1993 metų Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kuris analizuoja patyčių problemą maždaug 40 valstybių. Liūdna, bet Lietuva yra tarp valstybių, kuriose patyčių fiksuojama daugiausia. Pats esu baigęs mokyklą bemaž prieš 20 metų, bet iki šiol gerai prisimenu, kad patyčių mūsų laikais būdavo sočiai, tik tokiu žodžiu niekas jų nevadino. Dabar šiai problemai skiriamas labai didelis dėmesys. Statistika rodo, kad patyčių problema maždaug per pusantrų metų sumažėja tose mokyklose, kuriose visi kartu dalyvauja tam skirtose programose. Bet patyčių nuotaikos skleidžiamos ir per televizijos programas. Štai jeigu nepatinka politikas, tai viešai iškraipoma jo pavardė – visi juokiasi, visiems tai patinka. Atrodo, tik nekalti juokeliai, bet tai yra tikros patyčios. Labai sunku atrasti tą ribą tarp juokų ir patyčių. Tai plinta. Tad ir mokykloje moksleiviai tyčiojasi iš savo bendramokslių, jeigu šie kuo nors nepatinka. Taip neturi būti. Patyčios – tai agresyvus elgesys, kai kitam tyčia daroma taip, kad jam skaudėtų. Ir suaugusieji labai moka sukurti tokią situaciją, kad kolegai būtų nemalonu. Taip ir keliaujame per kartas. Tai sustabdyti įmanoma tik tada, kai pradedame apie tai galvoti. Neturi būti neapykantos KITOKIEMS žmonėms. Apie tai būtina nuolat kalbėti. Kai visi kartu – mokykla, tėvai, policija, visuomenė – judiname šią problemą, galima tikėtis mažiau patyčių. O toji savaitė, kuri skatina gyventi be patyčių, yra tik laikotarpis, per kurį į šią problemą kaskart atkreipiamas didesnis dėmesys. Tai signalas, siunčiamas „blogiukams“. Ir tikrai mes, iniciatoriai, net vilties neturime, kad po tos savaitės iškart sumažės patyčių, bet skatiname organizuoti kuo daugiau renginių ir taip akcentuoti seną problemą. Tokios nuolatinės pastangos gali pakeisti situaciją – juk atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nepriimtinas patyčių veiksmas. O tada „blogiukai“ pamažu atsitraukia…

Brigita KAVALIAUSKAITĖ, Marijampolės mokinių parlamento atstovė:

– Taip, mokykloje nuolat būna patyčių. Vieni šaiposi iš kitų, kad KITOKIA išvaizda, KITOKIA apranga, KITOKS poelgis. Šaipydamiesi negalvoja, ką sako, nevertina skaudžių savo žodžių. Bet esu girdėjusi ir apie tokias situacijas, kai pedagogai tyčiojasi iš moksleivių. Kartais net ir ranką pakelia. Mokyklose patyčių problema sprendžiama įvairiais renginiais, akcijomis – daugiausia jų organizuojama per „Savaitę BE PATYČIŲ“. Pritariu, kad taip atkreipiamas didesnis dėmesys į problemą. Tikiu, kad po tokių renginių nors vienas „kietuoliukas“ giliau susimąsto. Man atrodo, kad sumažinti patyčių problemą galima kiekvienam pradedant nuo savęs. Reikėtų įsiklausyti į garsaus amerikiečių rašytojo Marko Tveno išmintį. Ji, beje, turėtų padėti ir žmonėms, potencialioms patyčių aukoms. Rašytojas yra pasakęs: „Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones. Menkaverčiai žmonės taip elgiasi, o didieji – padeda tau patikėti, kad tu irgi gali būti sėkmingas.“

Vygantas DILYS, Marijampolės savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas:

– Mokyklose ir jau net vaikų darželiuose dirbama pagal ne vieną specialią programą patyčių tema. Bet faktai rodo, kad patyčių nemažėja, o tų programų aktyviausi dalyviai yra tie vaikai, kurie nedalyvauja patyčiose. Girdėti kalbų, kad patyčioms padeda gyvuoti per televiziją rodomos laidos, filmai. Nemanau. Seniau juk buvo tik keli televizijos kanalai, o per juos dažniausiai rodydavo tik baletą arba partijos suvažiavimus, bet patyčių vis tiek būdavo. Kalbėti, diskutuoti apie patyčias reikia, bet manau, kad būtina matyti ir kitą problemos pusę – dažnėja atvejų, kai vaikas jaučiasi esąs nebaudžiamas ir tyčiojasi net ir iš mokytojų. Per pamokas elgiasi įžūliai, trukdo dirbti, nes žino, kad mokytojas nieko negali jam padaryti. Patyčių problemą gali sumažinti tik tolerancija kitaip mąstančiam ar kitaip besielgiančiam (kad ausys didelės, kad šeima gyvena bendrabutyje ar kokiame nors vargetų rajone…) ir netolerancija pašaipai, fiziniam veiksmui.

Daiva PANKAUSKIENĖ, Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė:

– Tik tokios diskusijos padeda suvokti, kad patyčios lydi mus jau nuo pat kūdikystės. Kaip dažniausiai reaguojame į mažylį, kai jis ko nors neįstengia padaryti ar padaro blogai? Šaipomės iš jo! Tyčiojamės iš silpnesnio. Viskas ir prasideda šeimoje. Ar šiandien ugdome vidinę kultūrą – šeimoje, mokykloje, darbe? Taip, ir darbe, kur visi jau suaugę žmonės. Argi ne patyčios, kai vadovas pasako taip, jog pavaldinį gali ištikti infarktas? Tai baisu. Todėl yra tik vienas „receptas“: pradėkime nuo savęs!

Nerijus SUJETA, Marijampolės policijos vyriausiasis specialistas:

– Patyčios – tai visuomenės problema, patyčių auka – visuomenės bendravimo produktas. Ši problema turi būti vienu metu sprendžiama plačiai – šeimoje, mokykloje, darbe, gatvėje. Nė vienos grandies negalima iškirpti. Supraskime, kad užsienio pavyzdžiai rodo, jog patyčių, smurto aukos vėliau pačios tampa smurtautojais. Ir net žudikais, kai iššaudo būrį žmonių. Darbo patirtis rodo, kad ir mūsų krašte po patyčių degamos gedulo žvakutės – patyčių aukos privedamos prie savižudybės. Bet patyčios pas mus jau tapusios lyg ir norma. Taikliausias pavyzdys – televizijų šou projektai. Komisijų nariai viešai tyčiojasi, šaiposi iš pasirodžiusių dalyvių, o žiūrovai juokais leipsta… Negi tai nelaikoma patyčiomis? Negi nesuvokiame, kas vyksta ir kaip auklėjami mažieji žiūrovai? Jeigu šeima vaikui nėra pavyzdys, tuomet tikrai auklėja televizijų projektai ir gatvė. Ko tada tikėtis? Turbūt tik to, kad patyčios – žeminimas, skaudinimas, išnaudojimas – peraugs į grasinimus, terorizavimą, smurtą – rimtus nusikaltimus. O mokytojų patyčios vaikų atžvilgiu – gal ir neretas reiškinys, bet žinia apie tai iki policijos arba neateina, arba ateina itin retai.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 11 (15), 2013 m. kovo 16–22 d.

Tie, kam dabar per 30 ar kiek daugiau metų, dar prisimena, kad žiemos pabaigoje būdavo diena, kurią didesnis dėmesys būdavo skiriamas vyrams ir berniukams. Pastarieji, tą rytą atėję į mokyklą, ant suolų rasdavo po gėlytės žiedą ar po atviruką, ant kurio, be linkėjimų, visada būdavo toks šaukinys: „Su Vyrų diena!“ Kada tiksliai būdavo ta diena, dabar atsakytų ne visi 30-mečiai.

O tie, kam dabar per 40 metų, puikiai žino, kad ta diena buvo vasario 23-ioji – tarybinės armijos diena. Ji buvo švenčiama iškilmingai ir trankiai!

Bet daugiausia prisiminimų apie tos dienos šventę papasakotų vyrai, kuriems dabar per 50 metų. Būtent jų jaunystės laikais vasario 23-ioji buvo tapatinama su Vyrų diena – akcentuota vyro drąsa, pareiga, ryžtas, stiprybė.

Beje, kalendoriuose yra minima ir Tarptautinė vyrų diena – pirmąjį lapkričio šeštadienį. Kadangi tokią šventę 1999-aisiais inicijavo buvęs TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, lietuviai gana skeptiškai žiūri į šią šventę. Tačiau ši Tarptautinė vyrų diena yra žinoma visame pasaulyje, nes M. Gorbačiovo pasiūlytą šventę patvirtino Jungtinių Tautų Organizacija Vienoje.

„Mūsų savaitė“ vasario 23-iosios išvakarėse domėjosi, ar šiais laikais vyrai tą dieną dar išgirsta skambų šūksnį: „Su Vyrų diena!“ ir ar jie norėtų, kad Vyrų diena atsirastų Lietuvos kalendoriuje.

Vidas CIKANA, Lukšių seniūnas (Šakių sav.):

– Labai pralinksmino šis klausimas, nes turiu progą prisiminti jaunystę! Man likimas lėmė tarnauti jūreivystėje, o vasario 23-iosios jūreiviai nešvęsdavo. Jūros, jūreivio diena būdavo minima paskutinį liepos sekmadienį. O dėl tos vasario 23-iosios mano požiūris būdavo nekoks – man, patriotui, tai buvo svetimos šalies, bet žinoma, išpopuliarinta data. Tik ne šventė! Ne iš širdies ir mūsų kareiviai tarybinės armijos dieną švęsdavo tada – sakydavo: „Už ką man ta katorga?“ Svetimos planetos, tai yra svetimos sistemos, primesta katorga. Daug kam tarybinė kariuomenė susijusi su drausminimu, „diedovščina“, tad ir šventė būdavo tik „iš reikalo“. Pamenu, tarnaudamas pastabų gaudavau ir aš – tai ūsai per dideli, tai plaukai per ilgi. Kita vertus, jaunimui šiais laikais, sakyčiau, trūksta tos diegtos disciplinos – kariuomenėje buvo reikalaujama drausmės, tvarkos, fizinio pasirengimo. Mano nuomone, vasario 23-ioji Vyrų diena nėra tapusi, nors tą dieną tikrai būdavo ir turbūt dar būna didesnio moterų subruzdimo. O jaunimas išvis nežino tokios dienos. Visai kas kita – Kovo 8-oji! Tarptautinė šventė! Tą dieną iki šiol miniu – mano mašinos bagažinė būna pilna tulpių moterims! Tik nežinau, ar malonu moterims ir merginoms gauti gėles iš mano amžiaus vyrų…

Romas BAGDONAS, Jungėnų kaimo kapelos muzikantas (Marijampolė):

– Tai būdavo patyčių, o ne šventės diena! Man vasario 23-ioji būdavo tamsesnė, pasipiktinimo, diena. Ir Kovo 8-ąją tokia laikau. Rusiškas šventes visada ignoravau. Tiesa, kariuomenėje tą dieną gaudavome geriau pavalgyti – bandelę pridėdavo ir košės daugiau įkrėsdavo, mėsos gabalėlį rasdavome. O rusams ta diena būdavo didžiulė šventė, ir mes tai žinojome. Todėl tekę kartą ta jų švente ir pasinaudoti. Reikėjo suderinti su tuomečiu karinio komisariato aukštu pareigūnu reikalą – draugą nuo kariuomenės išsukti. Būtent tą dieną nuėjau pas jį su „stipriomis“ vaišėmis, kaip buvo paprašyta, ir prie pilnos stiklinės reikalas buvo sutvarkytas. Jeigu būčiau nuėjęs kitą dieną, kažin ar kariškis būtų buvęs toks nuotaikingas ir sukalbamas. Taigi vasario 23-iosios iš širdies nešvęsdavau – jaučiau, kad tai nesąmonė. Matydavau, kad ta šventė tik dideliu pagėrimu virsta. Ir dabar, jeigu būtų Vyrų diena, tai būtų dar viena proga gerti. Tėvo, Motinos dienos – kitas dalykas. Šios dienos – didesnio dėmesio ir pagarbos dienos. Net gimtadieniai prieš jas nublanksta.

Arūnas ŽEMAITIS, policininkas (Kalvarija):

– Šiek tiek sieju vasario 23-iąją su vyrų diena. Tik tai labiau akcentuota gerokai anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje. Mergaitės įteikdavo gėlių, suvenyrų, o mes jau žinodavome, kad turime rūpestį mergaites pasveikinti kovo 8 dieną. Vėliau, kai tarnavau kariuomenėje – jau Lietuvos kariuomenėje, ta data blėso, nebuvo akcentuojama. Bet kad kolegės ar šiaip pažįstamos moterys vasario 23-iąją užkalbintų sveikinimu: „Su Vyrų diena!“, tai tikrai būna ir šiais laikais. Ir nieko blogo tame nematau. Kiekvienas nuotaikingas pasveikinimas, palinkėjimas – argi tai blogai? Tik pas mus dabar labai baidomasi žodžio „tarybinė“ – „tarybinės armijos diena“. Sakyčiau, kad kalendoriuose galėtų būti Vyrų diena! Oficialiai švęsti jos nereikia, bet užrašas kalendoriaus lapelyje tik nuotaiką tą dieną iškart pakeltų.

Giedrius ŠALAŠEVIČIUS, prokuroras (Marijampolė):

– Niekada neminiu vasario 23-iosios – man tai jokia šventė, ir jokių asociacijų su vyrų diena nėra! Tai sena rusiška šventė. Mano laikais mokykloje ji nebuvo švenčiama. Ir jeigu tos dienos rytą, atėjęs į darbą, išgirstu bendradarbių pasveikinimą: „Su Vyrų diena!“, tai priimu tik kaip juoką, linksmybę. Užtat gerai žinau kitą datą – lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną. O Vyrų dienos kalendoriuje, mano nuomone, nereikia. Užtenka, kad yra pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena. Sakysite, ne visi vyrai yra tėvai? Ogi turi stengtis jais tapti!

Ieva LAUKYTĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.

Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. Šią dieną 1918-aisiais Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Svarbus dokumentas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Vėliau Lietuvos istorijoje buvo nemažai faktų, kurie įrodė, kad Lietuvos nepriklausomybės akto, švelniai tariant, nepaisyta. Tai tęsėsi iki 1990 metų kovo 11 dienos. Nuo tada Vasario 16-oji – vėl džiugi nepriklausomos Lietuvos valstybės šventė, ją garbingai mini visa tauta.

Šią dieną yra gimę nemažai Lietuvoje žinomų žmonių: švietėjas ir rašytojas Motiejus Valančius (1801 m.), politikas Bronislovas Genzelis (1934 m.), advokatas Vytautas Stanislovas Sviderskis (1940 m.), rašytoja Bitė Vilimaitė (1943 m.), politikas Vaclovas Karbauskis (1958 m.), mados dizainerė Julija Žilėnienė (1970 m.), TV laidų režisierius ir vedėjas Gediminas Jaunius (1978 m.). Visų neišvardysime…

Tarybiniais metais šie žmonės negalėjo laisvai švęsti savo gimtadienio, kad nužiūrėjusi „negera akis“ ar nugirdusi „negera ausis“ nepridarytų problemų – nereikėtų aiškintis įstaigos vadovams ir partijos aktyvistams. Štai Šakių policijos pareigūnai kaip anekdotą prisimena pernai Anapilin išėjusio kolegos Jono, gimusio vasario 16 dieną, atkaklumą. Jis tais laikais po kasmečio vadovų perspėjimo nemėginti švęsti Vasario 16-osios kuo rimčiausiai pareikšdavo: „Aš švęsiu!“ ir po minutės, gaubiamos mirtinos kolegų tylos, lyg po daugtaškio pridurdavo: „…savo gimtadienį“.

Dviguba šventė tą dieną būna ir didesniam būriui mūsų regiono žmonių, tarp kurių – Vilkaviškyje gimęs aukštaūgis (210 cm) krepšininkas Alvydas Tenys (1975 m.), marijampolietė gydytoja Viktorija Jakovleva (1955 m.), marijampolietė teisėja Eridana Paltanavičienė (1975 m.), Mokolų pagrindinės mokyklos mokytoja Diana Vaišutienė (g. 1973 m.), gydytojas psichiatras Arūnas Jasionis (1952 m.), Kazlų Rūdoje gyvenanti konditerė Irena Naruševičienė (1959 m.) ir kiti. Kai kurie jų gimtadienio išvakarėse „Mūsų savaitei“ atsakė, ar laimė gimti Vasario 16-ąją.

Eridana PALTANAVIČIENĖ, Marijampolės teismo teisėja:

– Labai didžiuojuosi, kad gimiau vasario 16 dieną! Aš tikiu, kad žmogus, paženklintas viena ar kita pasauliui ar šaliai reikšminga data, turi būti kažkuo išskirtinis. Jis apdovanotas jau vien tuo, kad yra gimęs tokią dieną. Be to, ne kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam žmogui gimtadieniui švęsti yra suteikta laisva nuo darbo diena. Juokauju! Man tėvai visada akcentavo mano gimtadienio svarbą ir labai tuo didžiavosi. Mama pasakojo, jog net reikėjo kovoti už įrašą gimimo liudijime, nes jame buvo įrašyta ne ta diena, kurią gimiau. Toks buvo laikmetis. Tiesa, tuomet mūsų šeima po mano gimtadienio priedanga labiau švęsdavo valstybės dieną, nei mano. Turbūt nėra metų, kad mano gimimo data neatkreiptų kitų dėmesio – kad ir šiokią dieną, pavyzdžiui, tvarkantis kokius nors dokumentus, lankantis pas gydytojus. O švenčiu savo gimimo dieną mieliau tik su man artimais žmonėmis, nes tai – asmeninė šventė. Didesnei kompanijai skirti tik jubiliejai – čia jau neišvengsi. Bet išvis nešvęsti gimtadienio neįmanoma, nes tą dieną ir mieste būna įvairių renginių, kuriuose mes su šeima dalyvaujame. Per gimtadienį labiausiai vertinu neapglėbiamą ir nepačiupinėjamą dovaną – artimųjų ir draugų dėmesį bei sveikinimus. Materialūs dalykai kažkaip išblėsta, bet labai gerai atsimenu vieną brangintiną dovaną – tėvų man dovanotus pirmuosius auksinius auskariukus 16-ojo gimtadienio proga. Tada tai buvo kažkas tokio! O šiaip tai tikrai – žodžiai, kuriuos išgirstu iš man svarbių žmonių, kurie man tik patvirtina, kad esu laiminga, jog juos turiu, yra pati reikšmingiausia gimtadienio dovana.

Snieguolė KAMINSKIENĖ, Marijampolės vaikų darželio „Šaltinėlis“ auklėtoja-metodininkė:

– Taip, dabar mano gimtadienis – tikrai dviguba šventė! Bet kai mokiausi mokykloje, mano gimtadieniai būdavo liūdni: aš pavydėjau draugei, kuri gimusi tik viena diena vėliau, nes jos gimimo šventės būdavo linksmos, su būriu draugų, o į mano gimtadienį – vasario 16-ąją – tėvai savo vaikų tiesiog neišleisdavo. Panašiai elgdavosi ir mokytojai, šią dieną būtinai organizuodavę renginius, ekskursijas į kitas respublikas, kad tik jaunimas Vilniuje, kur tada gyvenau, nesiburtų į mitingus, ko nors neiškrėstų. Ir tik vėliau, kai jau buvau suaugusi, mano gimtadieniai galėdavo būti tokie pat linksmi kaip kitų. Štai galiu sau leisti pasakyti, kad visa Lietuva švenčia mano gimtadienį ir kelia vėliavas, nes tą dieną televizijos rodo daug koncertų, būna nuotaikinga programa – linksma! Žinoma, gaunu daug sveikinimų, ir tai labai džiugina. O švęsti mėgstu su pačiais artimiausiais žmonėmis – jaukiai ir šiltai susibūrus.

Arūnas JASIONIS, Marijampolės PSPC Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas:

– Žinoma, mūsų šeimoje mano gimtadienis svarbus ir dėl tokios datos, ir dėl to, kad esu šeimos galva! Pastaraisiais dešimtmečiais gimtadienį švenčiu tradiciškai – su būriu artimų žmonių, draugų. Jiems jau iš anksto viskas aišku, ką veiks vasario 16 dieną. Būna smagu! Žinoma, pirmasis tostas, pradėjus švęsti, būna „Už Lietuvą!“ Tai reiškia viską kartu – ir Lietuvos šventę, ir mano. O anksčiau, tarybiniais laikais, būta visko. Mano tėvas iki 1957 metų buvo aukštas mūsų apskrities valdininkas, švietimo skyriaus vadovas, tad mano gimtadienį tekdavo paminėti labai kukliai. Kartą tokią dieną švenčiant, saugumo žmonės griebė tėvą ir pareikalavo net mano gimimo liudijimą parodyti. Pamatę įsitikino, kad švenčiamas mano gimtadienis, bet vis tiek liepė daugiau taip nedaryti. Žinoma, mes to nepaisėme. Šis įspūdis išliko visam gyvenimui.

 Vilija GELEŽIŪTĖ, marijampolietė medikė, nuo 1999-ųjų gyvenanti Čikagoje (JAV):

– Man labai svarbi mano gimimo data dar ir dėl to, kad ir mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje, taip pat gimęs šią dieną – jam dabar 85 metai. Man – 33-eji. Nesu mėgėja švęsti savo gimtadienį – ir nesinori brangų laiką iš draugų atimti, ir nemėgstu būti dėmesio centre. Čia mano draugų būrys nežino, kad mano gimtadienis sutampa su Lietuvos valstybės švente. Bet galiu pasidžiaugti, kad, čia gyvendama, turiu galimybę savo gimtadienį sutikti vis kitoje šalyje. Kartą keliavome po Kosta Riką, kur būtent per gimtadienį įveikiau aukščio baimę, kitą kartą šią dieną lankėmės Panamoje, kur aplankėme vietos gyventojų kaimus, kuriuos galima pasiekti tik plaukiant upe. Ten žmonės neturi telefonų, elektros, visa šeima gyvena ir miega ant medinių grindų – viename kambaryje. Emocionalus, įsimintinas gimtadienis! Kartu su manimi visada „dalyvauja“ Lietuvos vėliava – ji yra ant mano mašinos lango. Čikagoje, maždaug valanda kelio nuo miesto, yra Lemont miestelis, kuriame gyvena ir Vasario 16-ąją švęsti susirenka labai daug lietuvių. Ne tik šv. Mišios būna aukojamos, bet ir vyksta įvairių renginių. Mes irgi dalyvaujame – tai tik pastiprina gimtadienio šventės įspūdžius. Aš neprisimenu laikų, kai Lietuvoje drausta švęsti Vasario 16-ąją, nes tėveliai visada darydavo man šventę. Didžiuojuosi, kad esu lietuvaitė, – tai visada pasakau savo pacientams, kai jie susidomi mano akcentu. Beje, mano sesuo gimusi kovo 11 dieną – mes tarsi pasirinktos!

Zita OBELIENIENĖ, UAB „Marijampolės butų ūkis“ vadybininkė:

– Jau 32-eji metai, kai Vasario 16-oji man yra svarbi dar ir tuo, kad tada tapau mama – pagimdžiau sūnų Paulių, kuris dabar laimingai gyvena, turi savo šeimą, augina sūnų. Pagal medikų prognozes sūnus tada turėjo gimti kitą dieną, o vasario 16-ąją turėjo ir labai norėjo (!) gimdyti mano artima draugė. Bet ji pagimdė sūnų kiek vėliau, tad iki šiol atvirai man pasako pavydinti tos svarbios datos! Aišku, iš to tik pasijuokiame. Tais laikais buvo draudžiama švęsti vasario 16 dieną, tad mano vyras, kol aš su naujagimiu dar gulėjau ligoninėje, įsigijęs raketų ir nutaręs taip išreikšti savo džiaugsmą, paleido jas į orą. Tai buvo Šakių rajone. Kilo triukšmas, daug kam buvo neaišku, kas vyksta, o raketų liekanos nusileido lyg tyčia prie kontoros. Po to turėjome daug nerimo, nes žinojome, kad aplinkui jau teiraujamasi, kas čia šaudė ir ką šventė… Vėliau, pamenu, dar ne kartą šventėme namie sūnaus gimtadienį užsidangstę langus, kad nebūtų matyti žvakučių liepsnelių ir niekas neapkaltintų garbinant kitokią šventę. Todėl ši diena visai mūsų šeimai – svarbi, ypatinga šventė, susijusi su neišdildomais prisiminimais! Sveikindama sūnų, visada primindavau ir tebeprimenu jam, kad jis gimęs tokią reikšmingą Lietuvai dieną.

Vytenis KIČAS, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos abiturientas:

– Kai buvau mažas, vasario 16-ąją švęsdavau tik savo gimtadienį. Augdamas iš savo dabar jau amžiną atilsį senelio sužinodavau vis daugiau apie Lietuvos istoriją, kartu – apie Vasario 16-osios svarbą Lietuvai. Mano senelis kadaise buvo partizanų ryšininkas, tai ne tik turėdavo ką įdomiai papasakoti, bet ir man perdavė savo supratimą, idėjas. Galbūt todėl vėliau noriai dalyvavau jūrų skautų veikloje. Tada mano gimtadienis būdavo džiugi šventė – laisva diena, gausūs renginiai mieste, skautų eitynės… Po renginių su draugais pareidavome pas mus valgyti torto, pyrago. Kadangi esu gimęs tokią dieną, kartais save pavadinu Nepriklausomuku. Beje, ir mano vardas susijęs su Lietuvos istorija: kai gimiau, tėvai sugalvojo mane pavadinti Vyteniu ne šiaip sau – pagal Vytį, Lietuvos herbą. Pastaruosius trejus metus savo gimtadienį švenčiu tik su artimiausiais žmonėmis – šeima, giminaičiais. Aišku, sulaukiu daug draugų sveikinimų. Sveikindami kai kurie priduria, kad kartu sveikina ir su visos Lietuvos švente, garbingu žmogumi pavadina. Aš didžiuojuosi gimęs vasario 16 dieną!

Viktorija JAKOVLEVA, Marijampolės ligoninės Vidaus ligų skyriaus gydytoja ir gydytoja endoskopuotoja:

– Žinoma, kad ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi gimusi vasario 16 dieną, nes taip surėdė gamta, taip sukrito istoriniai įvykiai, ir taip turi būti. Ir vardas dar toks – su Pergalės dvelksmu! Niekada neišsikalbėjau su tėvais, ar jiems buvo problemų įregistruoti mano gimimą būtent tą dieną, bet turbūt nebuvo – antraip būčiau žinojusi. Ir visada švęsdavau savo gimtadienį gražiai, linksmai, be jokios baimės ar priedangų. Kai jau buvau gudresnė, studentė, tai, eidama švęsti į kokią nors kavinę, būtinai pasiimdavau pasą, kad galėčiau parodyti, jeigu kam atrodytų įtartina proga. O pastaruoju metu dar džiaugiuosi ir dėl to, kad mano gimtadienis – laisva diena. Būna, kad išvakarėse, su kuo nors atsisveikindama, būtinai juokaudama primenu: „Tik nepamirškite rytoj iškelti vėliavų mano gimtadienio proga!“ Tą dieną paprastai nenutyla mano telefonas, visada sulaukiu svečių. Kviesti nė nereikia, nes visi mano aplinkos žmonės ir taip žino, bet ir vietos užtenka, ir vaišių. Labai linkiu visiems, kad bent gimtadieniai visada būtų linksmi ir džiugūs, nes liūdnų, sunkių dienų mūsų kasdienybėje ir taip užtenka!

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų, redakcijos archyvo ir Rūtos GIEDRAITYTĖS nuotraukos.

Nr. 7 (11), 2013 m. vasario 16–22 d.

Sausio 13-oji – istorinė Lietuvos diena. Laisvės gynėjų diena, 1991-aisiais nusinešusi 14 gyvybių. Šiems žmonėms buvo nuo 17 iki 53 metų (daugiausia – sulaukusiųjų kiek per 20 metų). Istorinės dienos metinės – proga dar kartą prisiminti žuvusiųjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, marijampolietis Rimantas Juknevičius (24 m.), buvęs tuometės miesto 6-osios vidurinės mokyklos auklėtinis, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prisiminti šias pavardes ir… nustebti, kad dauguma Marijampolės krašto jaunuolių, žinodami tuomet žuvusio marijampoliečio pavardę, anksčiau niekada net nebuvo susimąstę, jog R. Juknevičiaus gatvė Marijampolėje pavadinta būtent šio žuvusio vaikino garbei. Galima nustebti ir dėl to, kad jaunuoliai per ekskursijas vežiojami aplankyti įvairių atmintinų Lietuvos vietų į Anykščius, Vilnių, panemunę, Druskininkus, bet dauguma jų net nebuvę prie taip pat atminimo ir pagerbimo vertos vietos Marijampolės senosiose kapinėse, kur palaidotas Rimantas Juknevičius. O gal čia visai nėra nieko blogo ir jokio gėdos ar kaltės šešėlio? Gal svarbu tik tai, kad jaunimas žino, kodėl Sausio 13-oji visuose kalendoriuose yra spalvingai išryškinta?..

Auksė GAIŽAUSKAITĖ (18 m.), Šakių sav. Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivė:

– Tikrai galėčiau be interneto pagalbos nesunkiai papasakoti apie Sausio 13-osios įvykius, jų svarbą Lietuvai ir gyventojams, kadangi šios dienos minėjimą gimnazijoje kartu su klasėmis ir seniūnų taryba inicijuojame kasmet. Prieš keletą metų su komanda dalyvavau nacionalinėje 10–12 klasių moksleivių viktorinoje „Laisvės liepsna“, kurią rengė LR Seimas, todėl tuomet apie Sausio 13-osios įvykius teko pasidomėti daugiau. Manau, jog kiekvienas Lietuvos pilietis, patriotas, privalo ne tik įsiminti šią datą, bet ir žinoti, kokia svarbi ji Lietuvai. Tai – Lietuvos vienybės, stiprybės, meilės Tėvynei simbolis. Tai ypač svarbu pabrėžti jaunimui, kuris tų įvykių nematė, negalėjo dalyvauti ginant Lietuvos garbę, laisvę, orumą. Laikui bėgant daugelį dalykų pamirštame dėl rutinos, didelio gyvenimo tempo, viską užgožia darbų gausa, bet šios datos jokiu būti negalime nustoti minėję, nes tai, ką sukūrė mūsų tėvai ir seneliai, mes, naujoji karta, turime saugoti, tausoti ir niekada nepamiršti. Svarbu visuomenėje ugdyti meilę Tėvynei ir patriotiškumą, nes tik taip galėsime kurti Lietuvos ateitį.

Rugilė LEONAVIČIŪTĖ (16 m.), Kalvarijos gimnazijos moksleivė:

– Lietuva kasmet mini Sausio 13-ąją todėl, kad tai yra labai svarbi diena mūsų valstybei. Tai diena, skirta pagerbti kovojusius ir žuvusius vardan Lietuvos. Jeigu neklystu, tąkart žuvo 14 žmonių. O kad viskas vyko 1991-aisiais, seniai tiksliai žinau. Aš esu ne kartą dalyvavusi renginiuose, skirtuose paminėti Sausio 13-ąją, ir puikiai žinau, kodėl Marijampolėje viena iš gatvių pavadinta Rimanto Juknevičiaus vardu. Tik prie šio tąkart žuvusio marijampoliečio kapo dar nesu buvusi – kada nors aplankysiu. Daugiausia apie Sausio 13-osios įvykius esu girdėjusi mokykloje. Apie tai kasmet mums primena mokytojai, pasidalydami savo prisiminimais ir tų metų išgyvenimais. Namie apie tai kalbame mažai, bet pačią Sausio 13-ąją tikrai pasišnekame. Man atrodo, ši kasmet minima diena nėra tragedijos prisiminimo diena, nors ir nusinešė žmonių gyvybių. Juk viskas galų gale baigėsi mūsų mažos tautos laimėjimu! To rezultatas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Matyt, taip turėjo įvykti.

Ignas MARCINKEVIČIUS (22 m.), marijampolietis, Vytauto Didžiojo universiteto studentas:

– Aš gimiau dar nelaisvoje Lietuvoje, bet tėvai man visada sako, kad esu jau laisvos šalies vaikas, nes buvo likę tik metai iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių. Žinau, kad ši diena po 1991-ųjų tuoj buvo pavadinta Laisvės gynėjų diena. Taip pat žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, iš kurių vienas – marijampolietis. Manau, tie įvykiai pakeitė Lietuvos ateitį. O jų paminėjimu virtę renginiai suartina tautą, priverčia prisiminti, kokie drąsūs buvo žmonės, kovodami už šalies nepriklausomybę tik plikomis rankomis prieš tankus. Kai buvau gal kokioje penktoje klasėje, man pasidarė įdomu, kodėl viena gatvė Marijampolėje pavadinta… mūsų mokytojos (tuometėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje) pavarde. Ar iš tėvų, ar iš mokytojų tuomet sužinojau, kad gatvei suteiktas vardas – Sausio 13-ąją Vilniuje žuvusio mūsų mokytojos sūnaus garbei. Daug informacijos apie tai galima rasti istorijos vadovėliuose, internete, per televiziją. Namie su tėvais apie tai nesame daug kalbėję. Man atrodo, kad Sausio 13-oji yra svarbi visiems: mūsų tėvams ir seneliams – kad patys buvo tų įvykių dalyviai, ilgai gyvenę sovietinėje priespaudoje, o mums – kad atvėrė daugiau galimybių gyventi laisvoje Lietuvoje. Turime laisvas teises ir esame lygūs.

Justė KVIESULAITYTĖ (18 m.), Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos abiturientė:

– Man šią datą dar vaikystėje įkalė į galvą mama. Mokė, kad privalu žinoti svarbiausias Lietuvos istorijai įtakos turėjusias datas. Žinau, kiek žmonių tada žuvo, žinau, kad tarp jų – vienintelė moteris Loreta Asanavičiūtė. Neabejoju, kad Lietuvai tai labai svarbi data, nes tada siekta apginti šalies Nepriklausomybę. Mūsų mieste kasmet vyksta renginių šia proga – ne kartą esu juose dalyvavusi. Apie tai, kad Marijampolėje yra R. Juknevičiaus gatvė, gal ir esu girdėjusi, bet niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad ji pavadinta Sausio 13-osios didvyrio garbei. Daugiausia apie šią dieną esu sužinojusi iš tėvų ir mokykloje. Turime ir gyvąjį tų karštų dienų Vilniuje liudininką – mano dėdė tuo metu tarnavo Krašto apsaugoje ir buvo tarp Seimo gynėjų. Mano nuomone, Sausio 13-oji – tai tragedijos, liūdesio ir pagarbos, išreikštos žuvusiems už Lietuvos laisvę, tautos sugebėjimą pasipriešinti simbolizuojanti, vienybei telkianti diena. Manau, kad tai visiems reikšminga diena. Ne tik tiems, kuriems teko ją išgyventi, bet ir tiems, kurie dėl tų įvykių šiandien gali gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.

Justas KMITAS (18 m.), Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos moksleivis:

– Sausio 13-oji labai svarbi Lietuvai tuo, kad buvo žengtas ypač svarbus žingsnis laisvės link.

Kasmet dalyvauju Sausio 13-osios minėjimuose, kuriuose pagerbiamos šių skaudžių įvykių aukos. Viena iš jų – marijampolietis Rimantas Juknevičius. Būtent dėl jo drąsos ir pasiaukojimo vardan Tėvynės jo vardu ir yra pavadinta gatvė Marijampolėje. Šis įamžinimas turėtų padėti nepamiršti mūsų valstybei ypač nusipelniusios asmenybės. Daugiausia apie 1991-ųjų metų įvykius sužinome internete, televizijoje, iš mokytojų mokykloje ir, žinoma, iš tėvų, kurie daro didžiausią įtaką ugdant savo vaiko pilietiškumą. Nors mano tėvams neteko dalyvauti tuose Sausio 13-osios įvykiuose, tačiau jie puikiai supranta, kokia tai diena ir kokia jos reikšmė Lietuvai. Manau, kad jų dėka šį supratimą įsisavinau ir aš. Galbūt Laisvės gynėjų diena yra svarbesnė mūsų seneliams ir tėvams, nes jie šiuos įvykius išgyveno patys, nors ir būdami toliau nuo Vilniaus. Tačiau ir jaunimui ši diena taip pat turėtų būti išskirtinė ir labai reikšminga. Juk Sausio 13-oji – tai ne tik tragedijos paminėjimo diena. Tai diena, simbolizuojanti lietuvių tautos vienybę, stiprybę ir sugebėjimą apginti savo mylimą kraštą.

Kristina KIDOLIŪTĖ (22 m.), Jaunimo organizacijos DARBAS Marijampolės skyriaus narė:

– Kai vyko baisieji Sausio 13-osios įvykiai, buvau visai mažytė, tad apie tai žinau tik iš interneto ir kitų šaltinių, o gal pirmiausia – iš savo senelių ir dėdžių. Šie pasakojimai – iš pirmų lūpų: jie ten dalyvavo – stovėjo prieš tankus, meldėsi, bet nesitraukė nė per pėdą atgal, nes žinojo, jog antraip nieko nepasieks. Tenai buvo košmaras – šaudė į žmones, sproginėjo mašinos, buvo girdėti riksmai… Ir dabar būna nejauku, kai klausausi tų istorijų. Bijau net įsivaizduoti, kad pati kada nors turėčiau tiek drąsos ten vykti ir stovėti prieš žiaurius svetimtaučius. Žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, o 702 žmonės buvo sužeisti. Aišku, jaunimas supranta, kad yra džiugu, jog žmonių vienybė tuokart padėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą, nors ir buvo pralieta daug kraujo. Nepamiršti šios istorinės datos padėjo ir tradiciniai renginiai mokykloje. O kartą ir prie žuvusio marijampoliečio kapo buvome su bendramoksliais, visi nešėme uždegti žvakeles. Tačiau gal ir keista, kad niekada anksčiau net nesu pagalvojusi, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu… Vyresniems žmonėms ši diena – tragedijos paminėjimo diena. O mums, jaunimui, ji yra istorijos dalis. Tie, kas tada kovojo, siekė geresnio gyvenimo ne sau, o ateinančioms kartoms – kad jos turėtų viską, ko jiems trūko.

Giedrius ZUBRICKAS (21 m.), Marijampolės profesinio rengimo centro Informacinių technologijų specialistas, Mykolo Romerio universiteto studentas:

– Kas buvo Sausio 13-ąją ir kuriais metais, tikrai žinau, nes tais metais ir aš gimiau – praėjus vos savaitei po tragiškosios dienos. Esu ne kartą dalyvavęs renginiuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, – ir padėjęs pasiruošti, ir fotografavęs iškilmių akimirkas. Na, prie Rimanto Juknevičiaus kapo ir paminklo nesu dar buvęs. O kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta jo vardu, susimąsčiau tik dabar, paklaustas. Anksčiau niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. Pamenu, kad močiutė man yra pasakojusi apie tai, kas vyko tų metų sausį Vilniuje. Ji sakiusi, kad dauguma žmonių tuomet klausėsi radijo ir sekė naujausius įvykius. Aš manau, kad ši diena yra reikšmingesnė tėvams ir seneliams – juk tai jų laikų įvykis, sukrėtęs visą Lietuvą. Tai – ir tragedijos, ir pergalės diena, nes neišvengta žūčių, bet neginkluoti tautiečiai įrodė nepabūgę tankų, kai aktyviai priešinosi sovietams.

Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ vidurinės mokyklos istorijos mokytoja:

– Man labai keista, kad dauguma jaunuolių, gimusių jau po 1991-ųjų, esą nebuvo susimąstę, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu. Sakyčiau, net žiauru. Nustebau, kad yra daug mūsų krašto moksleivių, neaplankiusių ir R. Juknevičiaus kapo. Atrodo, mokyklose vyksta tikrai daug renginių Sausio 13-ajai paminėti, bet, matyt, ne viską padarome, kad tų renginių dalyviai labiau susidomėtų ir įsimintų. Pati esu ne kartą ėjusi su mokiniais prie R. Juknevičiaus kapo. Tokia, pavadinsiu, vaizdinė pamoka – pati įtaigiausia. Žodžiu nepaaiškinsi vaikams taip įsimintinai, kaip vaizdu, gyvais įspūdžiais. Taip ir stengiuosi daryti. Be to, visų klasių istorijos vadovėliuose pakanka žinių apie Sausio 13-osios faktus ir svarbą – net pradinukams apie tai dėstoma, bet, vadinasi, ne visi žinias įsisavina. Visada moksleiviams diegiu, kad išsilavinęs, protingas žmogus privalo žinoti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, o Sausio 13-oji būtent ir yra vienas iš svarbiausių mūsų tautos praeities faktų. Todėl tikrai apmaudu, kad, atidavus daug žinių ir pastangų, jaunimas daugiau žino apie kokį nors egzotišką augalą ar apie pasaulinės popmuzikos dievaitės kilmę, santuokas ir panašiai. Bet ir tėvai neturi likti nuošalyje – jie turi įdiegti vaikams poreikį domėtis savo šalies, savo krašto istorija. Beje, pagal moksleivius nesunku nuspręsti, kokiomis temomis daugiausia kalbama šeimoje.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 2 (6), 2013 m. sausio 12–18 d.