Nuo 1993 m. jachta „Sūduva“ intensyviai plaukiojo po Europos šalis. Pradžią plaukiojimams be vizų padarė Danijos karalienė – Lietuvos jachtoms leido atplaukti be vizų.  Kadangi 1993-siais tapau išankstiniu pensininku, tai per vasarą iki Kopenhagos vykau devynis kartus. Neapleidau kaimynų ir regatų lankymo. Bevizį įplaukimą netrukus leido Švedija, Vokietija, Norvegija ir kitos šalys.

2007 m. vasarą kreipėsi Liudas Dagys su prašymu padėti parplukdyti nupirktą jachtą Švedijoje. Kokios problemos, plaukiame į ten su abiejų jachtų įgulomis, o grįžtame atskirai su savomis įgulomis! Taip jau ne vieną laivą kolegos pargabeno, o „Sūduva“ vieną pakrančių jachtą parvilko įsirengusi „kietą“ tvirtinimą.

Susirinkusi įgula liepos septintąją pavakare išplaukė iki Karlskronos. Farvateriai ten jau senokai žinomi, tačiau po salas su tiltais iki jų buvau susidūręs tik porą kartų. Įgula: Arvydas Brusokas, Tadas Mažeika, Liudas Dagys, Loreta Dagienė, Ramūnas Kučiauskas ir Marius Navickas. Kaip ir visos Švedų pakrantės, ir Karlskrona turi apvalius gynybinius bokštus. Pasiekę numatytą salą, sulaukę, kol pasuks tiltą, atsidūrėme tvarkingų švedų jachtų uoste.

Pabendravę su pardavėjais, susipažinę su pirkiniu, gerai pailsėję kitos dienos popietėje jau dviem jachtomis išplaukėme laukti tilto pasukimo. Vienas kitą fotografuodami pasileidome namo.

Prieš tai Tadas, gavęs leidimą, atsivilko „suvenyrinės“ virvės gabalą, mat ji stačiakampė pinta, o kraštinė netoli sprindžio. Bus jūrinis atributas Aušros gatvės viename kieme.

Išplaukus iš paskutinio tarpusalio, kur daugiausia siaurais farvateriais sukome sraigtą, keliame bures. Valandą ar daugiau kartu ėjome su jachta „FRI“, paskui ji atsiliko. Mes netgi variklį užgesinom, o „FRI“ vos matyti. Susirūpinau, gal kas atsitiko, apsisukę pradėjome grįžti. Nieko neatsitiko, tik nemokėjo įdomios jungties atrakinti. Mat švedas, kad bereikalingai nesiūbuotų gikas, jį „ta gudria“ jungtimi (patobulintu šekeliu) sutvirtina su achter štagu.

Sugaišę daugiau nei keturias paras, nuplaukę pustūkstantį mylių parplukdymo operaciją baigėme.

Po daug metų pamatęs „FRI“ Nidoje pasiteiravau, kas dabar jachtos savininkas, nes pamačiau ne Liudą joje besikrapštantį. Naujasis savininkas paaiškino, kad ją pirkęs jau ne iš Dagių…

lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

Atsiradus buriuotojų klubui 1971-08-19 prie Kvietiškio marių, pradėjome ieškoti draugų. Pirmas susitikimas su Vilkaviškio klubo įkūrėju ir daugiamečiu jo vadovu įvyko tais pačiais metais rudenį. Grįždamas nuo pajūrio (tada į ten važiuodavome per Prūsiją), netoli Vilkaviškio pamačiau burlaivį. Nepatingėjau sustoti, privažiuoti arčiau Paežerių ežero vandens. Tai buvo Aleksandras Leonavičius su sutuoktine Tamara, atplaukę prie kranto pasitvarkyti savo laivelį.

Susipažinome, abu pirmieji Vilkaviškio buriuotojai dirbo siuvimo fabrike. Nagingas Aleksandras  pagal žurnalo „Katera i jachty“ pateiktus brėžinius pagamino burlaivį vardu „Delfinas“. Dabar jie jau antri metai laisvalaikiu taip poilsiauja ir įsisavina Vilkaviškio marių platumas. Aleksandras dar pasakojo, kad yra perspektyva vystyti buriavimą Vilkaviškyje, nes šiam tvenkiniui planuojama vandens lygį smarkokai pakelti. Jų įmonėje atsirado daugiau norinčių buriuoti, o administracija neprieštaravo šefuoti atsiradusį buriuotojų būrelį, vėliau padėjo parūpinti sklypą prie marių buriuotojų veiklai, nupirko pirmuosius burlaivius.

Aš papasakojau apie užtvenktą Šešupę prie Kvietiškio, būsimas marias Sūduvos krašto sostinėje, įkurtą buriuotojų klubą prie automatų gamyklos ir Genadijaus Draskinio pradėtą statyti laivelį.  

Po poros metų į pirmąją mūsų išvyką – į Platelių regatą – 1973 m. pakviečiau vilkaviškiečius. Aleksandras su Ričardu Bezlingiu įsijungė į lenktyniaujančių klubų šeimą gautu iš Klaipėdos ir sutvarkytu „FD“ – „skrajojančiu olandu“. Tada pasirodėme puikiai. Išvykstant plateliškių šefas provizorius Stanislovas Žukauskas pasiūlė parsivežti remontuotiną laivą „Finn“, kurį palikome vilkaviškiečiams.

Bendravimas vyko toliau. Po metų į mūsų sezono atidarymo regatą vilkaviškiečiai atvyko su visu laivynu. Jų įgulų nariai buvo išskirtinai vienodomis uniformomis. Vėliau mes su visu savo laivynu vykome į pirmąją „Aukso rago“ regatą.

Dabar Vilkaviškio mariose vasarą plaukioja per 40 įvairiausio tipo burlaivių, neskaičiuojant sporto mokyklos mažųjų laivų. Čia pradėtos rengti įvairios regatos. Pagal įpareigojimą regatos atsakingu asmeniu būdavo: „Aukso rago“ – A. Leonavičius, „Karaliaus Mindaugo“ – Vidmantas Kiseliūnas, „Neptūno“, „Naktinės žuvėdros“ – Linas Venslova, „Švyturio įžiebimo“ – Algimantas Žiurinskas. Vilkaviškio bei Marijampolės „Mero“, „Joninių“,  „Krištolo“ bei „Aleksandro Leonavičiaus“ taures  organizuoja Eimantas Inkrata, o „Helovino“ regata užbaigia sezoną. Šiose regatose visuomet būna įdomu. Dar jie turi tradiciją trečiadieniais susirinkti paburiuoti ar šiaip pabendrauti. 

Eimanto Inkrato iniciatyva vilkaviškiečiai vieni iš pirmųjų pradėjo išvykas pas kaimynus į Mozūrų ežerus. Tai plaukiojimo sezono atidarymo bei uždarymo „Škvalas LT“ regatos. Jomis susidomėjo daugelis Lietuvos buriuotojų ir sutartą savaitgalį, išsinuomoję kelias dešimtis jachtų, daro įdomius renginius per kelis ežerus Mozūrų vandenyse.

Nagingasis Aleksandras netrukus pagamino didesnį burlaivį „Krevetė“. Pradžioje savo dirbtuvėse, vėliau Leonavičių fabrikėlyje „Vėtrungė“ buvo pagaminta keliolika jachtų bei katamaranų. Atsiradus paklausai, Leonavičių jachtų statybos ceche su samdomais darbuotojais buvo gaminami buriniai laiveliai užsienio pirkėjams. Aleksandro sveikatai pablogėjus, šeimos jachtų statybos fabrikėlis buvo perleistas kauniečiams.

Prisiminęs gražią draugystę su vilkaviškiečiais, pateikiau šios draugystės pradžios aprašą ir kitus gražius susitikimus su vilkaviškiečiais nuotraukose.

lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

Po nepriklausomybės atkūrimo, nusistovėjus santykiams su pietų kaimynais, daug kas iš toliau, o kaimynystės gyventojai masiškai važiavo į Lenkiją pigesnių maisto produktų ir statybinių medžiagų nusipirkti. Tokios padėties atsiradimo priežastys man nesuprantamos. Surinkęs rimtą įgulą nutariau aplankyti Lenkijos pakrantės uostus, tačiau pradžioje dirstelėkime į senovę. 

Kaimynų nepasirinksi, kokie yra, su tokiais reikia gyventi taikiai.

Prieš kelis šimtmečius buvome bendroje didžiojoje kunigaikštystėje su Lenkija, juos ir mus valdė abiejų kraštų pripažinti kunigaikščiai, pritariant turtingiems bajorams, dvarininkams su vyskupų ir kunigų pagalba.

Nesigilinant į tų laikų valstybių valdžios struktūras, visais laikais taikoje ir santarvėje gyventi nesisekė. Mūsų kraštus labiausiai siaubė atėjūnai iš rytų. Dėl klastos ir antpuolių ilgus metus teko būti po „maskolių“ valdžia.

Visais laikais užkariautojo tikslas buvo užgrobti teritoriją ir pavergti ten gyvenančių tautų žmones, panaikinant jų istoriją, kultūrą, kalbą, raštą. Nepaklusniuosius žudė, trėmė, laikė uždarytus. Tokiems veiksmams visos tautos priešinasi. Nepriklausomybės ir išsilaisvinimo siekiančios Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitos užgrobtų šalių tautos priešinosi, vyko sukilimas po sukilimo prieš „maskolius“.

Pirmasis Pasaulinis karas vadinamas grobikišku, nes kiekviena valstybė siekė karu išspręsti savo ekonomines, politines problemas, pirmauti, prisigrobti kuo daugiau žemių. Tačiau dėl to susikūrė nepriklausomos valstybės, taip pat ir Lietuva.

Po Pirmojo pasaulinio karo paskelbtos 1918-03-03 Bresto taikos Lietuva paskelbė neutralitetą, tačiau jos žemių neapleido Kremliaus bolševikai. Prieš rytų atėjūnus Lietuva sunkiai atsilaikė, „Raudonoji“ armija buvo atėjusi iki vidurio Lietuvos. Vilnių ir Vilniaus kraštą išlaisvino Lenkijos kariuomenė, tačiau iš didelės rytinės mūsų krašto dalies „pamiršo“ išeiti, o pažeisdami Tautų Sąjungos nurodymus ir Lietuvos neutralitetą dar suorganizavo Juzefo Pilsuckio ir Liuciano Želigovskio „sukilimą“ Vilniaus krašte. Po Suvalkų sutarties sulaužymo  L. Želigovskio pulkai vykdė tolesnius žygius į Dzūkijos kraštą. Kovose gindamas Valkininkus 1920-10-16 mirtinai buvo sužeistas mano dėdė savanoris, Šaulių būrio vadas Vincas Dovydaitis.

Pirmą kartą atplaukęs į Gdanską su Lietuvos trispalve iš praeivių išgirdau porą atsiliepimų. „Šią gražią trispalvę vėliavą paskutinį kartą mačiau 1940 m. išvykdamas iš Vilniaus“, – pasakojo pagyvenęs gdanskietis. Antrasis, vos negrieždamas dantimis „iškosėjo“: „Kam jums ta nepriklausomybė, jums seniai reikėjo būti su Lenkija“. Jam mandagiai atsakiau: „Jei ne Liuciano Želigovskio ir Juzefo Pilsuckio ekspansinė politika prieš Lietuvą, taikos sutarčių laužymas, tikrai visada būtų buvusi draugystė“.

Tikroje turistinėje išvykoje 2013-07-13 įgulą, be manęs, sudarė Arūnas Jurevičius, šturmanas, Virginijus Valuckas, Vytis Butkevičius, Valdas Mickus, Ramūnas Kučiauskas ir du jungos. Pirmą uostą pasirinkome jau gerai žinomą Gdanską. Įdomu buvo aplankyti kitus Gdansko įlankos uostus, kur yra ir uždraustų zonų, viena iš tokių – vyriausybinė vila, kitos – ichtiologinės ar karinės. Jastarnėje yra įspūdingų eksponatų ir įdomių muziejų. Hellio užeigose visos sienos papuoštos įvairiausiais laivybos, jūrinės atributikos eksponatais. Išplaukę į Baltiją planavome aplankyti visus šiaurinės pakrantės uostus. Kolobžegą buvau matęs, tad uostų lankymą pradėjome nuo Darlovo, Leba, toliau Vladislavovo. Suuodę, kad žada vėjai pasikeisti į mums nepalankius, pasukom link Klaipėdos.

Žurnale radau įrašą, kad per 12 parų aplankyti šeši Lenkijos uostai. Šioje išvykoje komercijos, prekių, turgaus nebuvo.

lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

Jachtos „Sūduva“ kelionė į Suomiją buvo plačiai aprašyta, buvau pateikęs rašinių konkursui, o dabar apie dvi išvykas ten pateikiu tik trumpą rašinuką.                                  

Apie 1970 m. ideologijos vadų iniciatyva mūsų miestas susidraugavo su Suomijos miestu Kokola (švediškai Karleby). Draugystė reiškėsi įvairių delegacijų, nuo sporto iki meno kolektyvų pasikeitimais. Po kelių prašymų atėjo eilė buriuotojams. Gavome kvietimą dalyvauti  šiaurės šalių „Mini 12“ čempionate 1992-07-31–08-02 Mustakari jachtklube.

Ši pirmoji mano išvyka į Botnijos įlanką buvo sudėtinga dėl stiprių vėjų. Komandoje – patyręs buriuotojas Šarūnas Navickas su sūnumi Giedriumi, brolio dukra Vilma ir įmonės darbuotojas.

Viduryje Botnijos, prieš srovę ir bangas nesugebėję praeiti „Nore Kvarken“ siaurumą, kairįjį salyną apėjome pietų puse. Švintant pasiekę Bivik uostelį ilsimės. Ryte susipažįstame su malonaus švedo įgula.

Pamatęs mūsų jachtos atmušas, mano nupintas iš virvės, atnešė savo plastmasinę ir paaiškino, jog atneštąją galime pasilikti, tačiau išplaukdami turime palikti savąją. Pasidomėjau, kaip sužinoti, ar į Kokolos regatą nevėliname. Švedas pakvietė mus į savo jachtą. Išsiėmęs mažutę NOKIA kelis kartus su kažkuo pakalbėjęs informavo, kad regata prasidės tik poryt. Nebuvom matę tokių ryšio sistemų, o jaunikaitis Giedrius išreiškė mintį: kažin ar eitų iš čia mamai paskambinti. Švedas paaiškino, kad jei žinai savo valstybės, miesto ir namų numerius, tai galima. Su mūsų pagalba kapitonas suspaudė numerius ir telefoną padavė Giedriui.

Ryte išplaukę, beveik skersai kirtę Botnijos įlanką, popietėje domėjomės „Mini 12“ laiveliais Mustakari uostelyje. Tai penkis kartus sumažinti tų laikų pasaulinės regatos „Amerikos taurė“ laivai, pritaikyti vidaus bei pakrančių buriavimui, įskaitant ir neįgalius buriuotojus. Suomiai juos kaip klasę 1988 m. įteisino IYRU ir platina visame pasaulyje. Didesnio automobilio priekaboje jų galima pervežti tris vienetus: vieną stačią, du aukštielninkus. Švino kaladėlių kilio balastas sukraunamas automobilio bagažinėje.

Tada lenktynėms gavom du laivukus. Aš išvakarėse, o Šarūnas ryte,  pradėjome įsisavinti „Mini 12“ valdymą. Kaip didelėje lenktyninėje jachtoje – vos ne 12 porų virvelių priekiniame kokpito skyde, vairavimas kojomis kaip sklandytuve, o jei lenktynininkas nevaldo kojų,  rankenėlė kaip lėktuvo šturvalas. Po šešių plaukimų, kasdien po porą kartų, Šarūnas pripažintas 29-ju, o aš 30-ju iš 39 dalyvių.

Įdomiausia tai, kad lenktynių apdovanojimų vakaro akcentas buvo vieno „Mini 12“ (tuo laiku 13,5 FM vertės) išlošimo loterija. Ši šventė vyko šių „MINI 12“ jachtų statytojo, šių lenktynių organizatoriaus ir šelpėjo Ingmar Biorndahl namuose.

Vilma su Giedriumi suskubo surinkti puokštę gražių lauko gėlių ir apdovanoti Šarūną, Lietuvos „Mini 12“ 1992 m. lenktynių nugalėtoją.

Atsisveikinant Ingmar Biorndahl, pamatęs kokiais rūbais mes plaukiojame jūrose, mus apdovanojo keliais komplektais naudotų vakarietiškų rūbų, kurie šimtmečiu pralenkę mūsiškius. Atsisveikinant mes pažadėjome Mustakari aplankyti dažniau.

Tik po 14 metų pažadą pavyko įgyvendinti. Tokia pertrauka atsirado dėl daugelio priežasčių. Nuo 1993 m. leista į Daniją atplaukti be vizų, todėl visą vasarą, iš viso 9 kartus vykom iki Kopenhagos, vėliau kelionės su žurnalistais ir kitos. Porą norų sutrukdė nepalankūs orai ar gendanti technika.

Antroje kelionėje į Kokolą įgulos kapitonas stažuotojas Arvydas Brusokas, Rimantas Dovydaitis, Edmundas Gustainis, Karolis Ližaitis.

Šiame plaukime kentėme nuo per menko vėjo. Sugriuvus varikliui, prakiuro cilindro galvutė. Įvairiais būdais tempdami bures, vingiuodami tarp akmenų ir salyčių Svartsten, Yttre-Berggrund, Bjorko, Stocko, Fatangskar, Borskar pačiu ryčiausiu praėjimu, nesiekdami švyturių Nortkalan, Norskar ir Ungrinan bei Tankar, vos neirkluodami siekėme tikslo. Pasimaudymams progų netrūko. Taip užsitęsusio anticiklono sąlygomis tikslą pasiekėme septintą  parą. 

Šį kartą, kol laukėme atsiunčiamų detalių varikliui, daugiau susipažinome su Kokolos istorija. Buriuotojų klubas Mustakari salytėje istoriją pradėjo rašyti 1872 m. Tikėtina, kad klubas kūrėsi ne plikoje pakrantėje. Tai buvo laivų statytojų pakrantė. Šioje įlankoje yra dar vienas suomiškai kalbantis jachtklubas ir kelios jachtų statybos ar restauravimo firmos. Vienai jachtų remonto ir restauravimo firmai vadovauja Ingmaro sūnus Tom.

Iš istorijos galima paminėti tai, kad čia gyveno darbštūs žmonės, kirto mišką, ruošė medienos žaliavą, statė burinius laivus. Su medienos ir kitomis šiaurės miškų gėrybėmis pakrautais laivais vykdavo toli į pietus, parduodavo ne tik krovinį, bet ir laivus. Nepavykus parduoti laivų arba nupirkti juodos medienos, grįžtančius laivus pakraudavo akmenimis. Dabar pakrantėse randama daug nevietinės kilmės, nenatūraliai primėtytų akmenų.

Šioje įlankoje vieno Suomijos užpuolimo metu, 1854 m. liepos mėnesį, karo laivais atplaukę anglai sustojo toliau, karinėmis irklinėmis valtimis išlaipino desantą ir užpuolė pietiniame įlankos krante esančią gyvenvietę su kareivinėmis, tačiau iš Mustakari salytės atplaukę suomių kariai iš užnugario britus sunaikino. To įvykio atminimui įlankos gale yra monumentas gynėjams atminti, o mieste yra muziejus su britų desantine valtimi.

Nuo Mustakari jachtklubo iki miesto centro reikia eiti apie 20 min. Būdami Kokoloje mes tai darėme po porą kartų per dieną, be to, mūsų mielasis šefas Ingmar kelis kartus mus vežė variklio remonto reikalais, kartu parodydamas savo šeimos, jo sūnaus Tom, buvusių jo darbuotojų ir draugų įmones. Ingmaro dėka pamatėme daug pramonės įmonių, o svarbiausia – jo buvusią firmą VENE BIORNDAHL, kuri dabar vadinasi CHARGERCOMPOSITES, o savininkai – dukra Anika su žentu Evert Aartsen.

Lankantis Kokoloje prieš 14 metų tokios statybų apimties, įmonių gausumo, kelių tiesimo mastų nepastebėjome. Suomijoje matomas ryškus pakilimas.

Prie upelio, kur yra pastatytas susigiminiavusių miestų simbolis – skulptoriaus Petro Deltuvos skulptūra BALTIJA, matosi tvarkingai sutvarkytos pakrantės, nušienauti gazonai. Šį monumentą P. Deltuva kalė mūsų gamyklos FASOS, kurioje tada dirbome, bazėje. Atsirado kiti gražūs skulptūriniai akcentai, fontanai. Ši vieta tapo gražiausia miesto gyventojų poilsio vieta.    

Suomija, kaip ir Lietuva, iš carinės Rusijos glėbio ištrūko 1918 m. ir daugiau į tą glėbį atkaklaus Suomijos visuomenės pasipriešinimo dėka nepateko. Praeito lankymosi metu mums vertėjavo Kokoloje gyvenęs Volodia Frolovas, 1939 metais vykusių kovų (Suomijos pusėje) dalyvis, buvęs sužeistas. Paskutinį kartą jį mačiau, kai su artistų trupe gastroliavo Marijampolėje. Spektaklis buvo apie 1939 m. karo įvykius. Dėl Sovietų Rusijos agresijos Suomija neteko dalies teritorijos.

Trečios mūsų viešnagės dienos pavakarę gavome reikiamas detales, surinkome, išbandėme variklį. Jachtklubo baro lauko terasoje, pabendravę su Ingmaru ir žmona, pasidalinę suvenyrais, atsisveikinome.

lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

Pradėjus man lankytis SSD „Spartakas“ buriuotojų klube 1953–54 m. iš arti susipažinau su Kauno buriuotojais ir buriavimo pomėgiu.  Pirmas buriavimo mokytojas buvo bendramokslis, netgi bendrasuolis Kauno IV-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje Marijonas Tarasevičius. Pirmoji regata, kurioje patyriau azartą lenktyniauti burlaiviais, buvo „Nevėžio regata“ tais metais.

Klubo bazė buvo greta Nemuno žiemos uosto (kur dabar „Atena“), molu atitvertame uostelyje. Šioje pakrantėje klubas turėjo laikinos statybos kelias pašiūres ir vidutinio dydžio metalinę baržą. Vasarai iki rudens visas turimas klubo bei buriuotojų laivynas ir barža išsikraustydavo prie Nevėžio–Nemuno santakos, priešais Raudondvarį.

Atsiradus mūsų klubui Marijampolėje, prasidėjo bendravimas su visais Lietuvos buriuotojų klubais. Patarimais ir materialiai mums padėjo Kauno, Klaipėdos, Platelių bei Trakų klubų vadovai. Nuo 1973 m. stabiliai vykstame į visas jaunučiams bei jauniams rengiamas regatas. Su jaunimu augo buriavimo pomėgis ir tarp suaugusiųjų. Genadijus Draskinis jau sukurpė, aprengė, išbandė keturis ežerinius kreiseriukus, su kuriais bandėme vandenis Kauno mariose, Nemune, Kuršių mariose.

Penkioliktais mūsų klubo gyvenimo metais pradėjome galvoti apie didesnius laivus ir plaukiojimus jūroje. Šefuojanti įmonė, kurioje dirbo mūsų dauguma, pritarė ir finansavo jūrinių jachtų įsigijimą. 1986 m. Kauno mariose į vandenį nuleidome trejus metus mūsų remontuotą istorinę jūrinę jachtą „Vilnis“, o Klaipėdoje naują Sankt Peterburge pagamintą jachtą „Sūduva“.

Neblogai sekėsi įsisavinti šį inventorių. Pirmais eksploatavimo metais regatoje „Baltijos taurė“ viršijome „Sporto meistras“ normatyvus, o už gerą pasirodymą didžiausioje sąjungos regatoje mus pakvietė į DDR Warnemiundėje rengiamą „Ostseeregate“. Čia savo klasėje pasiekėm ketvirtą vietą, o kitais metais – tik devintą vieno tono jachtų grupėje.

Nepraleidome progos dalyvauti visose Klaipėdoje rengiamose, taip pat ir Kuršių marių regatose. Išskirtinė ir paminėtina 2008 m. Kuršių marių regata. Buvome pripažinti pasiekę pirmą vietą savo klasėje.

Pamenu, kai 1954 m. liepą kažkoks vyresnis buriuotojas mane, naujoką, pakvietė padėti ruošti laivo dugną, nes rytojaus dieną jie Nemunu išplauks į Kuršių marias. Tai buvo pirmieji bandymai legaliai pasiplaukioti Kuršių mariose, nes pokaryje pasienio zonose ir Kuršių mariose pasiplaukiojimai be specialių leidimų buvo tabu.

Ta išvyka „Apie Kuršių marias“ vėliau įvardinta kaip Pirmoji Kuršių marių (KM) regata. Su viena pertrauka ši KM regata buvo vykdoma kiekvienais metais. Iki 1990 m. KM regata vykdavo visame Kuršių marių plote ir dar su jūriniu etapu. Vėliau ir dabar kartais dėl įvairių pretekstų Rusijos pusėje lenktyniauti  neleidžiama.

XXXXI KM regatai 2008 m. man pavyko surinkti stiprių vyrukų jachtos „Sūduva“ įgulą, tokių kap. R. Dovydaitis,  Arūnas Jurevičius, Egidijus Fataras, Norimantas Stankevičius, Kipras Gataveckas, Saulius Gafsan, Mindaugas Vilkelis, Gintaras Zavistauskas, Edmundas Šitkauskas.

Įguloje patyrę navigatoriai ir pora drūtų naujokų. Arūnas – aukščiausios kvalifikacijos jūros laivų kapitonas, Egidijus prieškaryje pradėjęs buriuoti atsivežė aštrių peilių komplektą, iš kurių vieną teko panaudoti, kai netyčia lenktynių įkarštyje ant stakselšoto gervės  buvo pagautas „smauglys“. Sulaukę momento kitam vendui šotą pjovėm, o Egidijus gavo pravardę „Knaifmen“. Mindaugas su Gintaru tempdami šotus laužė rankenas ir gerves. Ant denio, štormo juostų ir vienas kitą saugodami dirbo visi. Buriuotojai žino, kiek sunkiomis sąlygomis, beveik parą, reikėjo keisti, mažinti bures ir kitą įrangą tvarkyti.

Pūtė stiprūs vėjai, pirmą plaukimą iš jūros parėjome pirmi, antras plaukimas nuo Klaipėdos į Rusijos pusę savo aštuonių jachtų grupėje atėjome vieninteliai. Vachtos žurnale parašyta: „…nuplyšo genujos viršūnė, nutrūko tarpinio stakselio trosas, sumezgėme, nutrūko antrą kartą, nustojo laikyti stakselio falo gervė, sulūžo kairio stakselšoto gervė, nusisuko trys gervių rankenos, ketvirta prasisuko, penktą (paskutinę) rankeną stakselšotų tempimui uždrausta naudoti“. Trečią sunkiai matomą trasos ženklą Šarkuvos (dabar Lesnoje) mietelio šviesų fone apeiname sėkmingai. Bakštago ir fordevindo kursai, jachta eina iki dvylikos jūrmazgių greičiu. Plyšta sumažinto groto siūlė žemiau trečio refo. Švintant, po 21 valandos sudėtingo, sunkaus plaukimo, finišuojame prie Nidos. Pasirodo, buvome pirmi ir vieninteliai savo grupėje. Trečiame ir ketvirtame plaukimuose finišuoti pirmiems nepavyko, tačiau savoje grupėje mums pripažinta pirma vieta. Buvome apdovanoti diplomais, medaliais, fotoaparatu ir Nidos vėtrunge.

Po šešiolikos metų klubo „Marių burės“ sezono uždarymo regatos „Kraken“ dalyvio, jachtos „D.Edvard“ savininką Vilkelį Mindaugą apdovanojimo šventėje paklausiau: „Ar tik ne ta 2008 KM regata tave paskatino tapti buriuotoju ir savos jachtos savininkų?” „Ko gero, taip“, – atsakė.

lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1