(Tęsinys)
NAVASADAI
Naujiena Juozas Lementavičius 25m., žm. Marija 20, duktė Agota 1.
Šeimose auginamų vaikų kiekį matome tolygų dabartiniams laikams, bet gyvulių ūkininkai laikė daug daugiau. Jei ūkininkas laikė po valaką (30 margų) žemės, tai arimui po 2-3 jaučius, kitiems darbams po 4 arklius traukiamos jėgos pervirš turėjo.
Taip pat nemažai karvių, avių ir kiaulių (net ožkų) laikydavo: net miškuose ganiavos nebuvo stoka. Anais senaisiais laikais miškuose nedraudžiami prasidirbdinėjo dirvų ir pievų, jei tik valstietis pajėgė, bet štai vaizdelis iš 19-o šimtmečio, kai valstybiniai turtai: miškai, ežerai ir karališki dvarai buvo žinioje “valstybės ūkio ir pajamų” ministerijos ir apskrityse juos tvarkė ekonominiai asesoriai. Tai buvo Navasadų įkūrimo istorija. Jos neradau rašytuose dokumentuose, bet seni žmonės pasakojo. Mano tėvas Andrius, gimęs 1849-ais metais, pasakojo, kad sukilimo metais /1864/ Navasadų, Raišupio ir gretimųjų kaimų laukuose, ne tik tai pievuose augę alksnynai, bet ir daugelis kalnelių dar buvo pažėlę aglynais, o kai kur dirvose ir pievose riogsojo vienas kitas ąžuolas ar uosis. Nuo Navasadų sodžiaus kitų sodžių nebuvo galima matyti per laukuose besančius medžius. 1880-ais metais mirė Navasaduose senukas Venčkauskas, baigęs 80 metų. Jisai jau vyras būdamas pirmusyk pjovęs šieną ant kalnelio, kame dabar Klimavičių triobos stovi. Atseit tas kalnelis nuo medžių buvo nuvalytas tik apie 1830 metus ir padaryta pieva. Senis Venčkauskas, senis Vizbara, Lelešius, Skilandžius ir kiti dažnai pasakodavę apie Navasadų kaimo pradžią.
1-asis Navasadų įkūrėjas vadinosi Lementavičius. Nežinia nei kuriais metais, nei iš kur jisai į šitą vietą atvykęs. Mat čia buvo miškas valstybės ir nesaugojamas, tai kai kas nežiniomis pasistatydavęs miško trobelę ir gyvendavęs nepastebimas. Klementavičius prasiskynė miško ir pakelėje į vakarus nuo upeliuko pasistatė trobelę. Ant kalneliukų prasidirbdamas žemės ėmė sėtis javų. Dykai jau turėjo prasidirbęs žemės pusėtino dydžio gabalą ir kad jį čia begyvenantį pastebėjo ekonominius asesorius, tai jisai asesoriui davė puodą sviesto ir tasai išrūpino jam leidimą valdyti žemę už tam tikrą mokestį, ČINŠU vadinamą. Tą činšą Lementavičius mokėjęs į Kvietiškio dvarą. Lementavičius samdęsis samdinių, o vėliau suaugę vaikai ir jisai čia miške prasidirbo žemės arti 100 margų. Pas Lementavičių samdiniu ilgai buvo Pauža. Pauža apsivedė ir su žmona pas Lementavičių kampininkavo, jam dirbdami, o ilgainiui Paužai pasistatė savo trobelę kitame šone upelio į rytus. Kai Paužos paaugo vaikai, tai ir jisai gavęs iš asesoriaus leidimą prasidirbo 60 margų žemės. Lementavičiaus ir Paužos laukai buvo susimaišę: čia buvo vieno dirbamas kalnelis, čia kito ir taip toliau. Labai neparanku buvo gyventi. Kildavo tarp jų nesusipratimų. Kad nesikartotų kivirčai ir kad jiems dviems laisviau būtų gyventi, ekonominis asesorius jų dviejų išdirbtas žemes ir dar neišdirbtus miško tarpus padalino rėžiais, kaip tai buvo jau kituose kaimuose.
Lementavičius jau buvo senas ir tuoj po šito pasidalinimo mirė, palikdamas kelintą iš eilės žmoną našle ir sūnų. Žmona buvo dar jauna, o sūnus mažas, nebuvo kam ūkio vesti. Lementavičienė prisiėmė antrą vyrą Lelešių. Su Lelešium ji susilaukė dar vieno sūnaus. Kai vaikai paaugo, tai dar prie gyvų tėvų juodu pasidalino žemę. Abiem išėjo po 60 margų. Žemę pasidalino rėžiais. Abu ir trobas pasidalino pusiau. Užkurio vaikus Lelešius pasiliko vietoje, o Lementavičius persikėlė trobas pakele į rytus už Paužos ant kalnelio. Taip dalykams virtus, Navasaduose jau atsirado trys gyventojai: pakele iš vakarų į rytus Lelešius, už upeliuko Pauža, o už Paužos – Lementavičius. Žmonės tada kalbėjo, kad posūnis Lementavičius liko nuskriaustas, nes jisai iš tėviškės turėjo keltis su triobomis į kitą vietą.
Čia galite susilaikyti ir senų žmonių pasakojimų, palyginti su įrašu 1782 inventoriuje. Ten Lementavičiaus gyvenvietė pavadinta “Novina”, naujiena, nauja sodyba ir pavadinimas gyvenvietei duotas Novosady, reiškia nauja sodyba. Suvokimas, kad šitos gyvenvietės įkūrėjas ir yra tasai Lementavičius. Jo vardas Juozas, jo žmona – Marija. Jisai 25, ji – 20, jų dukrelė Agota tik 1 metų. Atseit, Lementavičiai yra naujai susikūrusi šeima, dar tik pirmą vaiką beturinti. Nors padavimas sako, kad Lementavičių valdžios atstovas tame miško pradirbinyje negreit pastebėjo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jisai dar visai jaunas /25 metai/ ir jau inventoriuje įregistruotas, tai čia ne be seniūnijos žinios atsisėdo gyventi. Ne tiktai Lementavičius, bet ir visos Prienų seniūnijos gyventojų žemės laikymo sąlygos – prievolės inventoriuje nėra. Be 1782-ų metų inventoriaus dar turiu Marijampolės bažnyčios krikštų metrikus iš 1807 – 1845 metų, kame Navasadų naujagimiai būdavo krikštijami. Ten iš Navasadų Juozas Lementavičius iš žmonos Jėvos Laukaitės 30-1-1815 krikštijo dukterį Jėvą-Pranę, o 10-XII-1816 sūnų Tomą. Juozas Lementavičius ir Jėva Lementavičienė keliskart įrašyti krikštatėviais. Jonas Lelešius iš Navasadų yra krikštatėviu 7-VII-1912 metų kampininko Paškevičiaus vaikui. Jono Lelešiaus sūnaus krikšto akto nėra, bet Puodžiūnas Juozas iš Jėvos Laukaitės krikštijo 21-VII-1837 m. dukterį Magdę. 16-III-1841 m. sūnų Juozą. Puodžiūnas turėjo vedęs Lementavičiaus našlę, bet pagal žmonių pasaką, tai pirmojo Lementavičiaus sūnaus žmona. Inventorinis Juozas Lementavičius 1816-ais metais buvo 59-ių metų, tai gal jisai ir buvo ano iš pasakos Lementavičiaus sūnaus ir tuo patim Lelešiaus iš tos pačios motinos brolis. Tada inventorinis /atseit šitas pats/ jau nebūtų anas Lementavičius, kuris pagal pasaką buvo Navasade įkūrėjas. Bet jei šitas Juozas Lementavičius buvo pirmojo Lementavičiaus sūnus, tai šalia jo inventoriuje turėtų būti įrašyti ir Pauža, ir Lelešius, kaip tai parodo padavimas.
Klausykim padavimo apie Lementavičius toliau. Lementavičius, įsikūręs Navasaduose ūkį, už Paužos ant kalnelio, turėjo vedęs žmoną ir mirė jaunas, palikęs žmoną našle, 5 mažus sūnus ir 1 dukterį. Lementavičienė prisiėmė antravyrį kažkokį Puodžiūną. Tasai Puodžiūnas buvo amžinas girtuoklis. Jisai namie nebūdavo, eidavo į Raišupį į smuklę ir tenai per dienų dienas sėdėdavo. Ūkis jam nerūpėdavo. Keleriems metams praėjus Lementavičiukai užaugo į vyrus ir ėmė šeimininkauti. Patėvis gi taip nuseno, kad tik užkrosnyje galėjo sėdėti. Lementavičiukai buvę vyrai augaloti, bet tinginiai neapsakomi. Net kalbėti tingėdavę. Javus tada visi kuldavę spragilais. Lementavičiai spragilais kulti tingėdavę: mosykuok ir mosykuok rankomis, nei pasėdėti, nei pypkį parūkyti negali. Ir dar vaikščiok po grendyną su spragilu. Jie išsigalvoję kulti arkliais. Prisimesdavę javų pėdų pilną grendymą, suvarydavę ant tų pėdų arklius /o arklių turėjo ketvertą/ dėl švaros arkliams po vuodgomis parišdavo ragažaites, patys pasiimdavo į rankas po botagą, susėsdavo ant šalinių, užsirūkydavo pypkius /o pypkius turėdavo sulig to laiko pačius gražiausius:možerinius, riestukus/ ir taip pradėdavo kulti. Rūksta tie pypkiai, girdi, net dūmai aplink ausis sukasi, botagai rankose, arkliai po grandymą vaikščioja ir kojomis javus mindžioja. Kai tik kuris arklys prie kurio vyro arčiau prieina, tai tas, girdi, ir veja nuo savęs ir kerta botagu. Ir taip jie girdi esą, vienas nuo kito bevaikydami arklius ir išmindžiodavę grūdus iš pėdų. Tik toks kūlimas būdavęs labai menkas. Daugelis grūdų likdavo varpose, o šiaudai, nors ir su grūdų likučiais, vis vien netikdavę pašarui. Iš tokio kūlimo visas kaimas ir visa apylinkė tarpusavyje juokdavosi, vietoj žodžio “tinginys” sakydavę “Lementavičius”. Net vaikai poteriuose kalbėdami septynias didžiąsias nuodėmes, vietoj “septingas tingėjimas” sakydavo “septintas Lementavičius”.
Galop ir senis Puodžiūnas numirė, o Lementavičiai betinginiaudami prisidarė skolos apie 300 rublių /jau rubliai tada buvo/. Skola buvo tokia didelė, kad Lementavičiai nepajėgė jos išsimokėti. Tada rugių centneris buvo tik po 20 kapeikų. Tokioje krizėje atsirado išgelbėtojas – Bajarskuose gyvenęs ūkininkas Klimavičius. Jo žemė buvo prasta ir tik 30 margų, o Lementavičių – derlinga ir 60 margų. Bet tada ne žemė, o ūkio inventorius buvo paisomas. Klimavičius pakalbino Lementavičius lygiomis ūkiais apsikeisti, sutikdamas jų skolas išmokėti. Lementavičiai sutiko ir apsikeitimas būtų įvykęs, bet įsikišo ekonominis asesorius. Jis, pastebėjęs, kad toks apsikeitimas Lementavičiams daro skriaudą (nenaudingas), lygiomis neleido apkeitimo daryti (apsikeisti). Tada Klimavičius sugalvojo naują išeitį. Jisai vienam savo sūnų leido vesti Lementavičiūtę, o savo dukterį sutuokė su vienu Lementavičium. Sūnus Klimavičius su Lementavičiūte apsigyveno Navasaduose, o Klimavičiūtė su Lementavičium Bajarskuose. Taip atsirado naujos kombinacijos. Klimavičius su visa šeimyna persikėlė gyventi į Navasadus, o visi Lementavičiai į Bajarskus. Klimavičius apsiėmė išmokėti Lementavičių skolas. Šitokiai kombinacijai asesorius negalėjo priešintis (nepritarti). Senasis Klimavičius Navasaduose šeimininkavo iki mirties, o jaunasis gyveno prie tėvo kaip kumetis. Senasis Klimavičius buvo dukart vedęs. Į Navasadus ateidamas atsivedė antrąją žmoną, kuri Navasaduose šeimininkavo visą ląiką. Ji buvo labai darbšti ir kukli žmona. Darbštumu ir rūpestingumu ji net viršijo savo vyrą. Ji nemėgdavo niekur išeiti, niekad nieko iš kitų nereikalaudavo pasiskolinti, nei kitiems nemėgdavo paskolinti. Dėl to Klimavičiai buvo visko perpilni. Vien avilių sode su bitėmis buvo du šimtai. Kai taip jų namuose viskas sekėsi, tai kaimynas atsirado progos senąją Klimavičienę įtarti: esą ji bėsanti ragana.
Paužų kampininkas parėjo iš darbo su suprakaitavusiais arkliais ir paleido juos už Klimavičių sodo ganytis. Per tą vietą darban keliavusios bitės puolė arklius ir bematant būtų papjovusios, bet Klimavičienė atbėgo su lapuoto medžio šaka ir šaukdama “Ašpuo; ašpuo” jas nuo arklių nuvijo į avilius. Ji mokėdavo su jomis susikalbėti, bitės jos nekąsdavo. Užsinorėjusi užleisdavo bites ant svetimų avilių ir gyvulių.
Kaimynai, kai tik pamatydavo ką nors nekasdieniška Klimavičiuose, tai ir sakydavo, kad Klimavičienė raganauja. Vieną kartą Klimavičienė padavė bernui nunešti pas kalvį vežimo ratą apkaustyti. Tas nunešė, bet nerado kalvio, parėjo namo ir parsinešė ratą. Nieko negalvojęs užmovė ratą prie trobos durų ant kuolo. Kai tik kaimynai pamatė tą užmautą ratą, ėmė kalbėti, kad Klimavičienė kokius raganavimus daro. Žmonės ėmė bijoti naujų burtų. Ir sutarė visas kaimas pasiųsti vieną vyrą pavogti Klimavičienės ratą, kad jos burtai būtų pašalinti. Niekas iš vyrų nenorėjo eiti, visi bijojo tų burtų. Traukė šiaudelius ir išpuolė eiti Paužų bernui. Tasai naktyje su didžiausiu atsargumu ir baime prisėlino, ratą nuo kuolo nukabino ir jau nešinas ėjo, bet iš tos baimės užmiršo kieme stūgsantį akmenį. Jisai ant to akmens suklupo ir puldamas po ratu užstrigo. Jam rėkiant “Gelbėkit!” atbėgo jį nusiuntę ir už tvoros stovėję kaimynai. Atbėgo ir Klimavičių šeimyna, kuri šoko ginti ratą nuo vagies, o anie metėsi gelbėti žmogų nuo burtininkės. Susipešė ir išėjo dalykas aikštėn. Kaimynai netikėjo Klimavičienės pasiteisinimais, kad jos bernas, be jokių iš jos šalies daromų burtų, ant tvoros užkabinęs ratą. Klimavičienė ir pati nelabai skubinosi teisintis, kad ji neraganaujanti, nes tas jos ūkiui nemažai naudos atnešdavo – kaimynai, burtų bijodami, nedrįsdavo nei iš tolo Klimavičių turto judinti.
Tačiau Klimavičienė laikėsi visokių prietarų. Parvežant naujus javus ar šieną į kluoną, ji patiesdavo priešais kluono duris gražiausią drobulę ir perleisdavo per ją į kluoną vežimą. Taip darė dėl to, kad kluono pelės javų neėstų. Vieną kartą pas juos buvo bernas, kuris nežinojo šio papročio. Parvažiuoja jis su kupinu šieno vežimu ir mato prieš kluono duris patiestą baltą drobulę. Manydamas, kad tai vaikai ar kas kitas bus patiesęs ir nenorėdamas jos suteršti, ėmė ir įvažiavo pro kitas atviras duris į kitą grendymą (aslą). Šieną reikėjo krauti per vidurį, tad nebuvo skirtumo per kurią pusę įvažiuoti. Kaip jau ji šoko tą berną plūsti…Barė, išbarė ir, atmokėjusi visų metų algą, išvarė. “Kad tu man – sako – šitokių nuostolių padarei, tai eik sau po šimts plynių iš mano akių! Dėl tavęs šiais metais pelės pusę javų sunaikins!”
Pora savaičių prieš Kalėdas Klimavičių šeimoje pakildavo tikra darbymetė: melsdavosi, kirsdavo malkas, sukdavo pančius ir t.t. Iki Kūčios saulėlydžio visi darbai turėjo būti pabaigti. Vakare paavalgydavo, nusiprausdavo ir eidavo gulti. Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių kasdien būdavo tikra šventė. Senoji Klimavičienė neleisdavo nei malti, nei pančių sukti, nei verpti, nei šokti. Esą jei kas ką šiame laikotarpyje suksite, tai pavasarį gyvuliai suksis it apkvaitę. Darbą, kuriame nebūdavo sukimo, būdavo galima dirbti.
Ugnį senoji laikydavusi didžiausioje pagarboje. Pas ją ugnis visados būdavo pelenuose apžerta ir saugojama, kad neišblėstų. Pabaigus ugnį kūrenti, viralus virti, visados senoji pati pelenuose padarydavusi gūžtą, į ją sužerdavusi žarijas ir pelenais apžerdavusi ir peržegnodavusi, tardama: “Miegok sau ramiai”!
Senoji Klimavičienė sakydavo, kad ugnis bėsanti gyva. Su ugnele reikia elgtis kaip su gyvu daiktu. Ji iš šeimynos reikalavo, kad su ugnimi elgtųsi mandagiai, rūpintųsi jos neužgesimu ugniavietėje. Apie ugnelę pripasakodavo visokių pasakų, kurias ji tikrais įvykiais laikydavo.
Esą vieni šeimininkai pirkioje miegodami išgirdo, kad pelenėje kažkas žmogaus balsu tyliai šneka. Šeimininkas, išlipęs iš lovos ir priėjęs arčiau pelenės, klauso, ogi ugnelės kalbasi. Svetimoji ugnelė sako: -”Eikime šiąnakt pauliavoti” -”Ne, aš neisiu” – sako naminė -”man ir čia gera, mane gerai užlaiko, prilaiko mane nuo užgesimo, pelenais kaskart apžeria…neisiu, man ir čia šilta”. -”O aš eisiu, jau negaliu iškęsti – sako svetimoji – eisiu šiąnakt pauliavoti. Mane jau vaikais užleido, tie drasko, mėto, niekados pelenėje neapžarsto. Išsiverda valgyti ir pameta ant priepečio…Atšąlu kaip numirusi, o jie manęs ir nepaiso. Pučia, bet liepsnos jau aš nepajėgiu duoti, tai jie mane kolioja ir eina iš kaimynų ugnelės liepsnos parsinešti…Ją giria, o mane peikia, patys kaldi būdami…Jau aš negaliu ilgiau kęsti…Tai liksi sveika, kad tu neini”. -”Kad tu eini pauliavoti, – sako namų ugnelė – tai gali eiti, tik palik mano šeimininko akėčias. Jos ten pašiūrėje stovi”. -”Gerai!” – atsakiusi svetimoji ugnelė ir balsas pelenėje nutilo. Šeimininko neėmė miegas. Jisai žinojo, kad anoji ugnelė eis keršinti, bet nežinojo kurių namų ta ugnelė. Kiek palukėjo ir žiūri – kaimyno triobos tik dega, tik liepsnoja. Subėgo žmonės gesinti, bet buvo taip karšta, kad iš tolo negalima buvo prieiti. Sudegė viskas. Neliko nei mažiausio daikto. Vienintelės akėčios, buvusios pašiūrėje, liko sveikos.
Senoji Klimavičienė šiukštu neleisdavusi deginti musių ar blusų, kaip tai kitos šeimininkės darydavusios. Patvirtinimui, kad ugnelė atsisakanti nuo tokių nežmoniškų darbų, pasakodavo šitokių atsitikimų.
Viena šeimininkė norėjo pavasaryje kamaroje bulvių aruode rupūžes išdeginti, mat jos po pastatais įsirausia į trobas. Sušlavusi jas į kampą, apdėjusi šiaudais ir užkūrusi. Šiaudai degė, o paskui liepsna šoko į palubę ir vaikščioja po kamarą ūždama, ieškodama išsimušti oran. Šeimininkė persigando ir žiūri, kas čia bus. -”Išleiskit mane laukan, tu žudike! – girdi skamba šeimininkės balsas ūžiančioje ugnyje – aš tave pamokinsiu, kaip smagu deginti.”
Tarnaitėms ji sakydavusi: “Norite nuo blusų apsiginti, tai išeikite vakarais į pievą ir ten marškinius bei kitus drabužius iškratykite, kad blusos nubyrėtų, bet jų ugnimi nenaikinkite – tai žiauru. Ji pasakodavo, kad tokia tai merga nusivilko marškinius ir kratė nuo jų blusas į sukurtą ugnelę, tai ugnelė nutvėrusi marškinius ir sudeginusi. O kita merga, prieš guldama į lovą, uždegė šiaudų gumulį, apžergė jį ir bandė nuo marškinių blusas nukratyti į ugnį. Tai ugnis ne blusas, bet plykstelėjusi jai šlaunis ir pilvą nusvilinusi.
Senis Klimavičius ir senoji mirė po Lenkmečio /1864 metų sukilimo/. Po jų neilgai ūkininkavo jų sūnus, o jam mirus, pastarojo sūnus Kazys Klimavičius ūkį valdė ligi po pirmojo pasaulinio karo. Kazys buvo lėtas, o žmoną turėjo vedęs iš Paužiškių Agotą Ambraziejūtę. Ši buvo energinga, smarki, ūkyje apžiūri, bet kartu ir dosni. Jos ūkyje visko buvo pilna, ji pati vargšams nieko negailėdavo: gaudavo pas ją “ir duonos ir prie duonos”. Užaugino tris sūnus ir dvi dukteris. Dukteris išleido į marčias, o sūnus į žentus. Namus pavedė sūnui Juozui, kuris vedė žmoną iš Degučių nuo Marijampolės. Ir ši smarkumu neatsiliko nuo senųjų Klimavičių. Darbšti ir “gaspadarna” buvo, bet anytą į kampą uždariusi laikė. Juozas dar gyvas buvo, bet jau pasenęs ir našlys, kai į Navasadus atėjo kolūkiai.
Čia baigiasi Lementavičių šeimos istorija, dabar – Lelešių.
Anasai Juozo Lementavičiaus brolis Jonas Lelešius pasiliko tėviškės sodyboje, vedė žmoną ir užaugino kelis sūnus ir dukterį. Lelešiaus vaikai buvo išmokinti gerai skaityti ir rašyti. Kame jie išsimokino, padavimas nepasako. Vienam sūnui, Jurgiui, tėvas leido parvesti į namus marčią, o kitus sūnus ir dukterį išleido į kitus kaimus. Jurgis Lelešius su žmona Jadvyga Paužaite gyveno tuo metu, kai kiti valstybiniai kaimai ir Navasadai buvo iš rėžinių ūkių iškelti į viensėdinius. Matininkai kaime rado žemės apie 190 margų ir ją sudalino į tris gabalus. Du po 67 margus ir vieną 60 margų, į kurį pateko visos sodybos. Lelešius paėmė sklypą kampe laukų prie Grabavos ir Pridotkų kaimų, Klimavičius paėmė prie Dambavos ir Padzenkavos kaimų, o Paužienei teko geriausias sklypas, nes visos sodybos ir triobų nereikėjo perkelti į kitą vietą. Mano tėvui Andriui Reitelaičiui teko daug metų pas Lelešių piemenauti ir bernauti. Lelešius išmokino jį skaityti ir rašyti lietuvių-lenkų raidėmis, net ir rusų spaudą ir raštą pažinti. Kai caras Aleksandras II panaikino 1864 metų kovo 2 įsaku baudžiavą ir žemę valstiečiams atidavė nuosavybėn, tai carui padėkoti už tą jo malonę iš kiekvieno valsčiaus buvo parinkti ir pasiųsti į Petrapilį vyrai /po du iš valsčiaus/. Iš Javaravo valsčiaus su Raišupio Andrium Treigiu buvo pasiųstas Jurgis Lelešius iš Navasadų. Ištisą mėnesį Jurgis prabuvo Petrapilyje, sugrįžęs “navatnyves” pasakojo. Iš tolimesnių kaimų valstiečiai rinkdavosi klausyti jo pasakojimų. O jisai pasakodavo, kaip matė carą, kaip caras su jais kalbėjo, kaip juos, valstiečių atstovus, ministeriai mokino, kaip turi pas carą elgtis, kaip su juo kalbėti ir t.t. Su pasigardžiavimu pasakojo, ką sostinėje matė, kaip gražiai parėdyta kariuomenė, koki didingi Petrapilio rūmai, kaip atrodo Petro Didžiojo namelis, kuriame ir varstotas stovi su obliais ir kirvis įkirstas į kulbę. Girdi, atrodo, kad caras tik trumpam kur išėjęs, ir tuoj grįš prie darbo. Jiems ten ėsą aiškino, kad tasai caras savo rankomis laivus statydavo. Tačiau Jurgis Lelešius ir be šitos iškylos į Petrapilį turėdavo ką kaimynams papasakoti. Jis visoje apylinkėje buvo laikomas mokytu žmogum. Jisai turėjęs daug visokių lenkiškų knygų ir skaitęs gazietas. Taigi, žinojęs ir pasakojęs, kas darosi plačiame pasaulyje. Jurgis užaugino kelis sūnus ir dukteris. Sūnui Tomui pavedė Navasaduose ūkį, dukteris išleido į marčias, o vieną sūnų tiek išmokino, kad tasai Varšuvoje turėjo kažkokią tarnybą. Tomas Lelešius užaugino du sūnus: Juozą ir Jurgį, tris dukteris Margutą, Mariutę ir Alziutę. Juozui užrašė namus, sau ardinariją, o visiems kitiems vaikams išmokėjimus ir tie išėjo “į žmones”. Juozas Lelešius vedė antrą kartą ir išaugino gausią šeimą. Taip valstietis nuo Sasnavos buvo pas patį carą ir matė Peterburgo grožybes.
Pauža Mikas, kuris, asesoriui leidus, pasidarė Navasaduose lauko, turėjo žmoną Liuciją Čėsnaitę ir susilauke vaikų. Sūnų Joną krikštijo 26-ą lapkričio 1808 metais, Katrę 1-ą birželio 1811 metais ir Silvestrą 31-ą gruodžio 1815 metais, kurio krikštatėviai buvo Kazys Paplauskas ir Jėva Lementavičiūtė. Ūkį Mikas pavedė sūnui Silvestrui ir mirė prieš 1831 metus. Silvestras vedė žmoną Aleną Grinevičiūtę ir susilaukė vaikų. Alzę apkrikštijo 13 vasario 1837 metais, Agotą 3 vasario 1838 metais, Motiejų 25 vasario 1841 metais, Oną 5 vasario 1843 metais, Mariją 7 vasario 1845 metais ir dar vieną dukterį vėliau. Silvestro brolis Jonas buvo paimtas rekrūtu į kariuomenę ir ten patarnavęs 25m. dingo be žinios. Jonas buvo “šiek tiek pamokytas ir kariuomenėje tarnavęs tuom, ką muzikai palkutę rodo” /kapelmeisteriu/. Silvestras vyriausią dukterį Alzę išleido į Raišupį už Tauckaus ir jai dalį atidavė dar prieš Baudžiavos panaikinimą. Tuo pat metu ir pats numirė. Žmona Alena su vaikais dar ilgai gyveno. Ona šeimoje buvo drąsiausia ir smarkiausia. Ji buvo Sasnavos bažnyčioje giesmininkė, o namie šeimininkė. Kai Navasadai buvo skirstomi į sklypinius ūkius, tai Ona paėmė sklypą su sodybomis ir prižadėjo kaimui kiek tai primokėti, bet delsė, delsė ir taip taip likosi. Kai pagal caro 2-os kovo 1864 metų įsaką atvykusi į Navasadus žemės nuosavybėn įteikimo komisija Paužuose rado motiną su sūnum ir 4 dukterim, tai jiems šešiems jų laikomą žemę ir prirašė. Alzė Tauckuvienė nebuvo pripažinta Paužos Silvestro įpėdine, kadangi jau ji iš tėviškės buvo visai atmokėta. Likusieji šeši žemę pasidalino, bet gyveno kartu. Didelėje netvarkoje gyveno Paužų šeimyna, vienas kito neklausė. Kiek buvo šeimoje žmonių, tiek “gaspadorių”. Už visą tvarką buvo atsakinga motina, bet didžiausia šeimoje triukšmadarė buvo Ona. Darbui laikė piemenų ir bernų. Jiems tik Ona įsakinėdavo. Brolis Motiejus apsivedė, bet neišlaikęs kasdienių ginčų ir barnių su motina ir seserimis, savo dalį pardavė keturiems žmonėms: septynis margus nupirko švogeris Tauckus, vyriausios sesers Alzės vyras, 3 margus Kiveris ir po pusantro Matulionis ir Kašinskas. Trims seserims pasisekė išeiti į marčias ir iš jų dalis nupirko Ona. Galop ir pati Ona gavo vyrą Joną Kliukevičių, girtuoklėlį ir tinginį. Įvairiems tikriems ir netikriems reikalams Kliukevičiai prisidarė skolų. Kai jau nei palūkanų nei sumų pradėjo skolininkams nemokėti, tai skolininkai žydai išvarė 30 margų pardavimui iš varžytinių. Nupirko Antanas Kiselis ir iš tų 6 margus nuo savęs pardavė švogeriui Antanui Akelaičiui. Kliukevičienė mėgo su skolininkais ir kaimynais bylinėtis. Pilna jos bylų buvo ir valsčiaus, ir taikos, ir apygardos teismuose. Vaikų neturėjo ir abudu mirė apie 1907 metus, ūkį palikę augintinei Onutei. Ši susituokė su Baltrušaičiu ir gyveno ligi tarybinių laikų. Tauckus savo 7 margus pardavė Antanui Dambrauskui. Kiseliai mirė, o vaikai žemę pardavė Gvuozdaičiui.
Be trijų pagrindinių gyventojų Navasaduose dar gyveno ir grintelninkų ir kampininkų ir šeimynėtų tarnų pas ūkininkus. Grintelninkai – Vizbaro, Skilandžiaus šeimos – buvo pastovūs Navasadų gyventojai, o kampininkai ir tarnai išeidavo kampininkauti ir į kitus kaimus. 1807-1845 metų Marijampolės gimimų metrikai parodo, kad Navasaduose kampininkas Paškevičius Adomas su žmona Jėva Teiberyte ir vaikais: Jokūbas gim. 7 liepos 1812m., Pranas 6 sausio 1810 m. Galinis Kazys žm. Alzė Kazakevičiūtė, dukterys Kristė 9-VII-1809 ir Agota 21-IV-1812m.
Volertas Juozas, žm. Marija MIkelevičiūtė, duktė Marija 12-5-1811
Venčkauskas Jokūbas, žm. Jėva Labanauskaitė, sūnus Vincas 25-I-1817
Savickas Juozas, žm. Kristė Jasaitytė, sūnūs Mikas 11-II-1838 ir Vincas 2-XI-1841
Venčkauskas Motiejus, žm. Barbė Paplauskaitė, sūnus Antanas 17-7-1838
Draskinis Jonas, žm. Marija Augustinavičiūtė, s. Jonas 26-I-1939, Alzė-Marija 7-XI-1841
Ambrazevičius Kristupas, žm. Kristė Gudaitytė, d. Agota 1-2-1839
Navickas Juozas, žm. Katrė Venckevičiūtė, s. Pranas 5-4-1841
Navickas Jurgis, žm. Ona Puodžiūnaitė, dvynės Jėva ir Alena 17-2-1842
Petruškevičius Šimas, žm. Marija Palubinskaitė, d. Marija 22-12-1841
Draskinis Vincas, žm. Katrė Lelešiūtė, dvyniai Silvestras ir Jonas 22-10-1842
Puodžiūnas Martynas, žm. Jėva Dereškaitė, s. Jonas 8-5-1843
Draskinis Juozas, žm. Marija Laukaitė, s. Silvestras 27-X-1844
Smelstorius Šimas, žm. Jėva Dereškaitė, s. Jonas 8-5-1843
Nesutuoktos motinos Verbytė Magdė, s. Jurgis 29-3-1814 m., Naujokaitytė Marija, d. Jėva 21-4-1816 m.
(Bus daugiau)
