(Tęsinys)
NAVASADŲ PAPLAUSKAI
Tarp Aukštosios kaimo ir Navasadų laukų trijulės miško atlaikoje įsikūrė PAPLAUSKO viensėdis, irgi Navasadų kaimo vardu. Tai buvo keturkampio gabalo žemės ūkis 80 margų ploto. Skersai visą ūkio sklypą bėgo upelis, bet vanduo juo tekėdavo tiktai po smarkesnio lietaus ir pavasario palaidinyje. Tai buvo paprasta pieva, vešliai augančios žolės, bet vadindavome upeliu, nors tasai upelis ir vagos neturėjo. Taigi, prie šito upelio, pačiame sklypo viduryje, Paplauskas turėjo įsikūręs stamboką triobų grupę. Stovėjo trijų grandymų kluonas, dvejomis durimis svirnas su malkine prie galo, septyneriomis varstomomis durimis didelis tvartas, pro kurio šėrynę ėjo viešas kelias, ir labai didelė gyvenamoji trioba. Trioba buvo “dviejų galų”. Viename gale buvo “šeimyntriobė”, o kitame “priešinė” arba “seklyčia”. Galai buvo pertverti išilgai rąstų siena. Šeimyntrobėje už pertvaros buvo dvi kamaros su durimis iš šeimyntriobės įėjimui atskirai į kiekvieną kamarą. Kamarose žiemos metu vienoje miegodavo samdiniai vyrai, o kitoje samdinės mergos. Kamarose buvo nedideli langeliai. Šeimyntriobėje buvo trys maži langai, vienas galinėje sienoje, o du šoninėje. Vienas šių dviejų buvo stačiai priešais pečiaus “kaktą”. Pečius duonai kepti stovėjo šalia pat įeinamųjų durų, prie sienos. Jisai buvo “nukaltas” iš molio, jame nebuvo jokios plytos. Pečius buvo kuriamas iš šeimyntriobės, o visas jo užpakalis buvo įkištas į “mergų miegamąją kamarą”. Šeimyntriobės kerčioje stovėjo didelis stalas, prie kurio kasdien sėsdavo daugiau nei dvidešimt valgytojų. Prie galinės ir šoninės sienų, aplinkui stalą, visu pasieniu stovėjo platūs suolai, tinkami ne tiktai sėdėjimui, bet ir gulėjimui. Šeimyntriobė buvo “dūminė”, be dūmtraukio. Lubose buvo skylė dūmams išeiti, vadinama aukštiniu. Pečių kūrendavo visados rytais, verdant jame pusryčius. Pietums visada valgydavo viralą nuo pusryčių likusį, o vakarienes visados virdavo ant “kudmento” (išmūrytos vietos prie krosnies), įtaisyto prie šoninės sienos tarp langų. Pečiuje ar ant kudmento kūrenant visados būdavo durys ir orui įeiti, ir dūmams išeiti. Durų staktose buvo įtaisytos pusdurys, kurios būdavo uždaromos žiemą, kad per daug šalčio neįeitų.
Tarp šeimyntriobės ir priešinės buvo bene 8 metrų ilgio priemenia su išeinančiomis šoninėse sienose durimis į kieką ir į “užpakalį”. Prie šeimyntriobės sienos, beveik po pačiu kreigu, priemenioje stovėjo mūrinė virtuvė. Ne visi ūkininkai turėjo priemeniose mūrintas virtuvas, tik labai turtingi. Ta virtuvė /tada vadinta KUKNIA/ buvo mūrinta iš degtų plytų. Tai buvo ne kas kitas, kaip tik dūmtraukis, išmūrintas nuo pat žemės iki stogo. Ta virtuvė apačioje buvo maždaug poros metrų pločio ir ilgio. Virtuvės sienos ėjo stačiai ligi triobos lubų, o per aukštą jos siaurėjo, siaurėjo ir pro stogo kreigą išėjo tik 80 centimetrų storio vamzdžiu. Virtuvėje prie vienos sienos stovėjo iš molio nukaltas lyg stalas, lyg lentyna “pryžda”. Ant jos buvo kūrenama ugnis. Ant pryždos statydavo iš geležies nukaltą trikojį. Po trikoju užkurdavo ugnį, o ant trikojo dėdavo keptuvę, jei būdavo kepami blynai ar kiaušinienė, arba puodą, kuriame virdavo buizą, kleckus ar barščius. Ties pryžda būdavo įmūrinta vąškara, ant kurios kabindavo kropą (špižinį puodą) ar katilą su verdamu viralu. Iš priemenios į virtuvę vedė siauros ir mažos durelės.
Už virtuvės priemenios kampe buvo iš rąstų padaryta kamara bulvėms ir šakniavaisiams, šalia – durys išėjimui iš priemenios į namo užpakalį. Šalia šitų išeinamųjų durų prie seklyčios sienos buvo įtaisytos ląstos iš lentų ant septynių lizdų žąsims perėti.
Paplauskų priešinės didžiajame kambaryje buvo trys atidaromi langai ir švediškas koklių kakalis. Už pertvaros – du kambariai. Viename buvo laikomas pienas, mėsa ir kiti valgomi daiktai, antrame kabojo išeiginiai drabužiai, stovėjo didelis stalas, ant kurio visados stovėdavo sūrio, sviesto, virtos ar keptos mėsos, pyrago, ragaišio ir degtinės, paruoštų tuoj pat patiekti arba šiaip užkąsti. Visuose priešinės kambariuose buvo sudėtos lentų grindys.
Gale priešinės ir iki už svirno visu vakarų šonu buvo nedidelis vaismedžių sodas. Užpakalyje gyvenamosios triobos karčių tvoromis buvo užtvertas kelių hektarų ploto “žardis”, kuriame būdavo sodinamos daržovės. Šitas žardis siekė toli už tvartų. Per jį tekėjo anksčiau minėtas upelis-pieva. Žardyje augo daugelis iš buvusio čia miško pasilikusių guobų, vinkšnų, kelios vinkšnos stovėjo ir laukuose. Matyt, čia buvęs miškas nestokojo vinkšnų ir guobų – medžio, tinkamo vežimų ratų gamybai. Tolimiausiame žardžio kampe augi dviliemenė laukinė palinkusi kriaušė, o šalia jos Paplauskų grintelninkas Dereškevičius turėjo pasistatęs triobelę. Per kiemą pro tvarto duris ir per žardį ėjo kelias iš Navasadų į Aukštąją.
Kiekvienas važiuojąs šiuo keliu pro Paplauskų ūkį turėdavo tris kartus išlipti iš vežimo. Privažiavus kiemą, reikėjo išlipti, atsikelti vartus ir išvažiavus juos užkelti, pervažiavus per žardį – vėl vartai ir vėl reikėjo atsikelti ir užkelti. Tokių tvorų tais laikais būdavo ir laukuose. Pūdymas nuo vasarojaus lauko, o vasarojus nuo rugių lauko būdavo atitverti karčių tvoromis. Visur keleivis turėdavo vartus atsikelti ir užkelti, kad palaidi gyvuliai nesueitų į pasėlius. Pastebėtas neužkeltus vartus paliekąs būdavo čia pat baudžiamas.
Tai šitaip atrodė Paplauskų Navasaduose vienkiemis. Kaip ir kada jis čia atsirado? 1782 metų inventoriuje jis neįrašytas. Tarp Navasadų, Lementavičiaus ir Aukštosios šioje vietoje žaliavo vinkšnų ir liepų miškas. Kaime buvo pasakojama, kad pirmasis čia bekuriąs ūkį Paplauskas buvęs Jėvaravo valsčiaus “šulcas”. Tai buvo daugiau, nei vėlesnių laikų kaimo “šaltyšius”. Šulcas važiuodavęs du kartus savaitėje į Jevaravo valsčių tvarkos daryti. Jisai žvalgydavosi valstiečių ir juos bausdavo po šimtą rykščių.
Šulcas buvo teismo milicininkas. Jis vykdė teisėjo-vaito nuosprendžius ir visokios tvarkos valsčiuje žiūrėjo. Radęs netvarką, imdavo baudas po du zlotus: negerai aria, samdinys pameta ūkininką, tvoros sugedę ir t.t. – plakdavo. Šulcas visados rasdavo prie ko prisikabinti.
Paplauskas nebuvo šlėkta-bajoras, bet vaidino lenką ir net patriotą. Taikstėsi kiek pajėgdamas ponui dvaro ūkio vedėjui. Įstaigoje viskas turėjo būti atliekama valstybine lenkų kalba, bet Paplauskai ir namie tarpusavyje kalbėjo lenkiškai. Su samdyta šeimyna kalbėjo lietuviškai ir valgė ne šeimyntriobėje, o priešinėje-seklyčioje. Išvykoms laikė vežėją ir teisman važiuodavo pusiau dengta karietėle. Tačiau pratėgiui kinkyti arkliui neturėjo teisės. Valstiečiams reikėjo jo malonės ir nors jau baudžiavos nėjo, bet darbuose talkindavo. Paminėtina, kad talkindami iškasė jo ūkyje tris nemažas kūdras-šioželkas žuvų laikymui. Kieme tarp kluono ir tvartų buvo iškasta pati didžiausia kūdra. Joje buvo veisiami krakės ir karosai. Sode už svirno – nedidelė, bet pusėtinai gili kūdra lydekoms ir kitoms stambesnėms žuvims laikyti. Šiose kūdrose žuvys buvo laikomos net ir anūkams ūkininkaujant. 1831 metais Paplauskas Šulcas išėjo į krakusus – taip tada Navasaduose vadino tų metų sukilėlius. Žygyje dingo, o ūkyje po sukilimo numalšinimo ūkininkavo šulco pareigas ėjęs sūnus Motiejus. Senukai man pasakojo, kad jie pamena, kaip Paplauskas iš valsčiaus grįždavo girtas ir rėkaudavo, net giedodavo. Marijampolės bažnyčios krikštų metrikai parodo: Paplauskas Jonas su žmona Magde Meškinyte krikštijo metų dukterį Katrę 7 lapkričio 1811, Paplauskas Kazys su žmona Liucija Vitkauskaite krikštijo dukterį Mariją 8 rugsėjo 1816 metų. Be to, Jėvą Paplauskaitę buvusią krikštamote 12 gegužės 1811 metais kampininko Volerto dukteriai Marijai, Barbę Palauskaitę 5 vasario 1843 metų buvusią krikštamote Silvestro Paužos dukteriai Onai, o 1838 metų 17 liepos ji /o gal kita to vardo ir pavardės/ jau žmona Venčkausko Motiejaus, atnešusi krikštyti sūnų Antaną. Tiek metrikai apie Navasadų Paplauskus.
Antras Paplauskas Motiejus “šulcas” užaugino sūnų Pijušą, Feliksą, Vitaldą ir dukterį Albertę. Išėjo su 1864 metų sukilėliais ir, sukilimą numalšinus, buvo ištremtas 20-iai metų į Sibirą. Ten atliko bausmę, grįžo be sveikatos ir trumpai pasirgęs mirė. Motiejui Paplauskui šulcaujant ir paskui Sibire gyvenant, namuose ūkyje jo žmona, vaikų mamule vadinama, šeimininkavo. Sukilėliai kasdien užeidavo pabuvot ir pabaliavot. Jų įkaušusių giesmės net sodybiniuose Navasaduose būdavo girdimos. Vieną popietę įkaušę kariautojai Dereškevičių, turėjusį “žardžio” kampe triobelę, pakorė po kriauše. Kariamojo ir jo žmonos riksmas irgi buvo girdimas Navasadų sodybiniuose. Sklandė gandai, kad mamulė liepusi tą grintelninką pakarti, ėsą jis jai nežinia kuo prasižengė. Tėvo ūkį pasidalino pusiau Feliksas ir Albercė. Pijušui ir Vitaldui dalis atmokėjo ir juodu išėjo kitur. Albercė susituokė su Jurgiu Lapinsku ir, išsistatę triobas, gyveno savo pusėje. Feliksas savo pusės šešis margus pardavė Andriui Reitelaičiui, mano tėvui. Dar ne čia galas šito vienkiemio gyventojų istorijos, bet čia jos daugiau nepasakosiu.
Šalia Paplauskų vienkiemio lauko rytuose buvo 60 margų ploto miško atlaika, o už jos, dar toliau į rytus, miško sargų ūkis, vadinamas VARNABŪDE. Varnabūdėje buvo 30 margų ūkis girininkui ir 15 margų eiliniam miško sargui. Marijampolės krikštų metrikuose įrašyta, kad 1808 metų kovo 26 dieną Varnabūdėje Karolis Vollenšer su žmona Alena Bagdanaite krikštijo sūnų Mikalojų, o 1837 metais Varnabūdėje gyveno Vincas Eidzetavičius. Šita miško sargų sodyba buvo viduryje girios, tarsi sala, bet praėjusio šimtmečio pradžioje ši sodyba išlindo iš miško. Į šiaurę nuo Varnabūdės įsikūrė kaimas AUKŠTOJI. Kaip šalia Navasadų buvo įsikūręs vienkiemis Paplausko, taip šalia Varnabūdės buvo įsikūręs Aukštosios vienkiemis, kuriame gyveno ponas Holovčinskas su žmona Veronika Bartkevičiūte ir krikštijo dukteris: Jėvą-Idalę 3 vasario 1839 metų, Mariją 25 balandžio 1841, Albertiną ir Honoratą 23 liepos 1843 metų. Albertinos krikštatėviai buvo Karalevičius Martynas iš Smilgių ir Paplauskaitė Barbora, Honoratai – Paplauskas Motiejus. Abu iš Navasadų ir čia Paplauskai įrašyti ponais-kilmingaisiais.
(Bus daugiau)
