Minėdama dar vieną „apvalų“ gimtadienį, marijampolietė Virginija GELČYTĖ (g. 1961 m. kovo 30 d.) galvojo ne apie tai, kas jau nuveikta praeitame gyvenimo kelyje, o apie tai, kas dar nepadaryta, dar tik planuose, svajonėse plevena, Marijampolės VšĮ „Profesijų spektras“ dėstytoja save realizuoja daugybėje sričių, kuriuos buitiškai galima pavadinti vienu žodžiu – rankdarbiai, o pirmyn, nesustoti ties tuo, kas jau žinoma, išmokta, veda begalinis žingeidumas bei noras viską paliesti savo rankomis. Įvairiomis technikomis Virginijos pagamintais rankdarbiais grožisi ir tie, pas kuriuos jie atkeliavo kaip dovanos, ir tie, kuriuos matė juos parodose ir mugėse.
Polinkis prie rankdarbių – nuo pat mažumės
Virginija – marijampolietė nuo pat gimimo, labai ilgam savojo miesto nepalikusi per visą jau nueitą gyvenimo kelią.
Kiek tik save prisimena, visada traukė rankdarbiai. Smėlio tortai, vaikiškos žolynų kompozicijos žemėje po stiklo šuke, vadinamieji „paslaptukai“ – tai buvo pirmieji bandymai kurti kažką gražaus savo rankomis iš to, kas yra šalia. Be to, tam buvo palanki ir ją supanti aplinka: mama buvo siuvėja, šalia gyveno kūrybingos moterys, savo buitį gražinusios savo rankų darbais.
Vis tik, kaip dabar pripažįsta Virginija, didžiausią įtaką ir gyvenimo kelio pasirinkimui, ir pasaulėžiūros formavime turėjo darbus – taip vadinasi tais laikais technologijų disciplina mokyklose – dėsčiusi itin kūrybinga pedagogė Janina Varnagirienė, kuri buvo kartu ir klasės auklėtoja. Su didžiuliu noru lankydama auklėtojos vadovaujamą darbščiųjų rankų būrelį, Virginija vis tik svajojo baigusi aštuonias klases stoti į Marijampolės pedagoginę mokyklą – bus mokytoja, tačiau auklėtojos įkalbėta baigė vidurinę mokyklą (mokėsi gerai).
Nuo konditerės – iki pedagogės
Vyresniosiose klasėse ypatingą vietą jos gyvenime turėjo tarptautinio „Draugystės“ klubo lankymas ir jo vadovė Ona Sakalauskienė. Štai taip pamėgusi keliones, čia Virginija ir užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, ir bendrauti išmoko.
Baigus vidurinę mokyklą, pedagogika jau nerūpėjo – rūpėjo geologija, tačiau mama siekti šių mokslų tiesiog neleido, tad Virginija įstojo į konditerijos mokyklą Vilniuje, kurią baigusi pagal specialybę dirbo Druskininkuose, vėliau grįžo į gimtąjį miestą. Taip pat neakivaizdiniu būdu dar baigė ir Kauno technologijos universitetą (specialybė – visuomeninio maitinimo inžinierė-technologė).
17 metų, iki 2010 m., dirbo Marijampolės tuometinėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje dailės ir technologijų mokytoja (išsilaikiusi pedagogiką, apsigynė vyresniojo mokytojo vardą, vėliau – ir mokytojo metodininko). Iš O. Sakalauskienės perėmė vadovavimą tarptautiniam „Draugystės“ klubui. Renginiai, kelionės, bendravimas – taip galėtų apibūdinti tą laiką. Bet gyvenimas įnešė kardinalius pokyčius netikėta tėčio liga – žmogus atgulė ant patalo, tad teko palikti mokyklą ir atsiduoti jo slaugymui.
„Kartu – smagu“
Ši gana sudėtinga situacija davė pradžią neformaliam rankdarbių mėgėjų klubui „Kartu – smagu“, gyvuojančiam iki šiol. Virginijai, slaugančiai sunkiai sergantį tėtį, tada iš namų ilgesniam laikui išeiti buvo tiesiog neįmanoma, tad intensyviau pasinėrė į rankdarbius. Moteris paprašiusi savo draugės vilkaviškietės Lauros Augustaitienės pamokyti dekupažo technikos. Aktyviai bendraujančios moterys pasikvietė ir daugiau bičiulių, norinčių pramokti šio dekoravimo meno. Taigi taip įvyko pirmasis rankdarbių mylėtojų susirinkimas, į kurį atvyko net aštuonios moterys. Jos tuomet ne tik išmoko dekupuoti, bet ir puikiai praleido laiką, dalindamosi mintimis, šiltai bendraudamos. Kelios valandos tą kartą prabėgo nepastebimai, o kai atėjo metas skirstytis, nutarė, jog tokie susitikimai turi ir toliau vykti.
Save realizuoti prasmingo bendravimo procese – tokia neoficialaus veiklių moterų buities dizaino klubo „Kartu – smagu“ nerašyta taisyklė. Apie dešimt kūrybingų moterų jau daugel metų renkasi dalintis įvairiausių rankdarbių idėjomis, mokytis jų technologijų bei pasinerti į kūrybinį procesą, kuris bendraminčių draugijoje virsta tikru džiaugsmu.
Per daugel metų neoficialaus klubo narės jau daug pažino, išmoko. Jų rankoms pakluso modelinas (kūrė papuošalus, suvenyrus), origame, šikori technika, įvairios tekstilės technikos, sutažas, tapyba ant šilko, vilnos vėlimas ant audinio, moterys, susirinkusios draugėn, dekoravo muilą, vėlė vilną, liejo žvakes, o kur dekupažo, artišoko technikos… Ir tai toli gražu ne viskas! Žvelgiant į moterų atliktus darbelius, žavi kruopštumas, subtilumas, grožis ir svarbiausia – iš jų sklindanti šiluma (su kokia meile gaminama ir daili dėžutė brangenybėms, ir puošni adatinė, ir Kalėdų eglutės žaisliukai, ir mandalų siuvinėjimas, ir… – visko neišvardinsi!). Šių moterų namai, kaip pačios teigia, jau pilni mielų rankdarbių, jais apdovanoti ir draugai, artimieji.
Noras nesustoti lėmė tai, jog moterys pradėjo kiekvienai kitai pamokai ieškodamos naujų mokytojų ir… keliauti. Pamokos vyko ir molio dirbtuvėse, ir stiklo pūtykloje, ir odos dirbimo mini ceche.
Kai visi vaikystės norai išsipildę
Dvejus metus praleidęs ant patalo, tėtis mirė. Virginijai reikėjo naujo užsikabinimo gyventi. Ėmė lankyti įvairiausius kursus, tarp jų – ir VšĮ „Profesijų spektras“ floristų kursus, tada net nenumanydama, jog to mokys ir kitus toje pačioje įstaigoje. Mat kursus baigusi kurį laiką dirbo floriste, kol ją tas pats VšĮ „Profesijų spektras“ pakvietė dirbti čia dėstytoja, ir jau dveji metai, kai Virginija floristikos, konditerijos subtilybių ir ne tik jau moko kitus. Moteris visiškai jaučiasi esanti savo rogėse: kiekviena darbo diena jai įdomi, pilna atradimų bei noro tais atradimais dalintis su kitais.
Virginija, kaip minėta, prisilietusi prie įvairiausių technikų. Kvilingas, dekupažas, oda, floristika, dekupažas, papuošalų dizainas, krūmų karpymas (eksterjero dizainas), popierinių gėlių gamyba, kompozicijos iš gamtinių medžiagų, keramika… Vardinti galima ilgai. Bet technikos išmanymas, pasak Virginijos, sudaro tik 10 proc. galutinio rezultato sėkmės, nes net 90 proc. sudaro kūrybinis polėkis, fantazijos išlaisvinimas. Rankdarbius daugiausiai dovanoja, tiesa, dalyvauja ir mugėse.
Visur Virginiją gena nesibaigiantis žingeidumas. Moteris labai daug yra keliavusi (laikosi taisyklės: į tą pačią šalį negrįžti), o tolimiausia jos aplankyta šalis – Kinija.
Šiuo metu, nors visos vaikystės svajonės yra išsipildžiusios (ir pedagoge būti, ir rankdarbius mokėti), į priekį varo tas pats suvokimas: neatrastų dalykų gyvenime dar yra kur kas daugiau nei atrastų bei noras prie visko prisiliesti savo rankomis. Ne veltui jos moto tapo žodžiai: „Ten, kur esi, su tuo, ką turi, daryk, ką gali“.
Autorės ir asmeninio Virginijos Gelčytės archyvo nuotraukos.
Auksinės rankos ir auksinė širdis! Tokia yra mūsų Virgutė!