Pagrindinis > Toli - arti > Virš 5 pojūčių > Belaukiant pasaulio pabaigos…

Belaukiant pasaulio pabaigos…


Visais laikais tam tikrais laikotarpiais žmoniją apimdavo psichozė laukti tuoj pat užgriūsiančios pasaulio pabaigos. Paskutinį kartą toks laukimas buvo „populiarius“ visai neseniai – 2012 metais.  

Ir juokais, ir visu rimtumu praeinantys, 2012-ieji, metai prasidėjo… pasaulio pabaigos laukimu. Visus metus šis laukimas pasižymėjo įdomia dinamika: jeigu metų pradžioje ir pirmoje pusėje visi „pranašai“ garantavo, jog nieko kito nebelikę, tik iki gruodžio 21 d. bilietu į dangų apsirūpinti, tai vėliau atsirado garsių abejonių dėl visiško pasaulio išnykimo prieš pat Kūčias, o dar vėliau pastebimas ir pasaulio pabaigos atšaukimas, arba – nukėlimas į ateitį. Vietoj pasaulio pabaigos pasiūlytas kitas scenarijus – didžiųjų permainų pradžia…

Populiariausi pranašautų pasaulio pabaigos 2012-aisiais scenarijai

…Nes taip išpranašavo majai! Pasaulio pabaigai paskelbti 2012 m. gruodžio 21 d. pagrindą davė Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks būtent tą dieną. Esą senovės majų astronomai žinojo apie būsimą retą Žemės, Saulės ir Paukščių Tako centro išsirikiavimą į vieną liniją 2012 m. žiemos saulėgrįžos metu. Šis išsilygiavimas siejamas su lygiadienių precesija ir persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą.

…Nes į Žemę atsitrenks X planeta! Kita paplitusi teorija, kad 2012 m. (nors data ne kartą keista) pasaulio pabaigą sukels į Žemę atsitrenkusi ar jos sukimą sustabdysianti Planeta X, dar vadinama Nibiru. Pranašaujama, kad jos dydis yra iki 20 kartų didesnis už Jupiterio ir jos kursas eina tiesiai link Žemės. Šios teorijos sukūrimą lėmė astronomų hipotezė apie nežinomą planetą, skriejančią už Neptūno orbitos.

Jau esame išgyvenę keturias pasaulio pabaigas?

Vilkaviškyje gyvenantis etnokultūros specialistas Albinas Kurtinaitis (g. 1934 m.), turintis savitą požiūrį, suformuotą didžiulės erudicijos, gyvenimiškos išminties bei unikalių tyrinėjimų, į mūsų krašto, tautos, pasaulio istoriją, šiuometinį pasaulio pabaigos burbulą vertina kaip priemonę masinei panikai kurti, nevykusią sensaciją, kuri nukreipia žmones tam tikra linkme, atitraukia jų dėmesį nuo išties rimtų dalykų. Pasak A. Kurtinaičio, netgi terminas „pasaulio pabaiga“ nėra tikslus, tiksliau būtų – civilizacijos pabaiga.

„Buvo laikai, kai žmonija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, kai priėjo prie kritinės ribos, – teigia A.Kurtinaitis. – Ir be pašalinės jėgos įsikišimo būtų žlugusi ne tik žmonija, bet ir visa planeta. Taigi vadinamoji pasaulio pabaiga ne kartą yra buvusi, o ir dabar mes prie jos artėjame. Pasaulio pabaiga – tai per didelis prisikaupusios energijos kiekis, tad ji kažkokiu būdu turi išsilieti. Tereikia vieno išprotėjusio žingsnio, ir visa žemė gali būti susprogdinta. Laimei, visada mus Dievas apsaugo…“ Vadinasi, mes klajojame amžinai užburtu ratu, kur pradžią žymi pabaiga?

Anot A. Kurtinaičio tyrinėjimų, Žemėje būta keturių didelių katastrofų, kurios vienaip ar kitaip lėmė mūsų planetos reljefą, jo pokyčius. Pirmoji, pasak tyrinėtojo, įvykusi prieš 92 tūkstančius metų, antroji – prieš 63 tūkstančius metų, trečioji – prieš 32 tūkstančius metų, o ketvirtoji, paskutinioji, – prieš 12 tūkstančių metų. Beje, įvairių tautų, kraštų mitologija labiausiai ir prisimena pastarąjį kataklizmą: būtent iš čia kilęs pasaulinio tvano motyvas, iš čia ir legendinės Atlantidos, ieškomos iki šiol, mįslė. Ar įmanoma tikėti, jog šis datavimas gali būti bent šiek tiek panašus į tiesą? Juk mūsų archeologija, istorija, paremta griežtais faktais, taip toli į praeitį nieko nėra užfiksavusi! Juk galbūt amžių glūdumoje dingo visi apčiuopiami įrodymai, o toji žilutėlė praeitis tiesiog jau laiko sunaikinta! „Nieko neįmanoma sunaikinti, – prieštarauja A. Kurtinaitis. – Per milijardus metų Visatoje niekas nėra sunaikinama. Sunaikinimu mes vadiname tai, kas netenka veikimo galios, bet vadinamajame Visatos kompiuteryje yra išlikęs ir visada jį rasti gali (nesvarbu, ar tai buvo prieš milijonus, tūkstančius metų, ar vakar, vis tiek yra).“ Tik ne visiems, kaip pastebi tyrinėtojas, duota paimti informaciją iš to „kompiuterio“ (juk kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis).

Paskutinė pasaulio pabaiga siejama su legendinės Atlantidos katastrofa?

Atlantida… Kadaise, kaip teigia senovės paslapčių ieškotojai, tobulas pasaulis, kurį neva pasiglemžė vandenynas ir laikas. Sala arba žemynas, kurį savo 360 m. pr. m. e. sukurtuose dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo senovės graikų filosofas Platonas. Esą atlantai užrūstino dievus, ir šie salą paskandino…

Atlantida, kaitinanti protus ištisus šimtmečius, kaip minėta, dar neatrasta. O jos ir neatras, kaip teigia A. Kurtinaitis, mat ne ten, kažkur vandenyno dugne ieško, visiškai ignoruodami akivaizdžią žemės geologinę raidą… Kodėl dabar, kodėl būtent jis pašauktas įminti šią paslaptį? Ogi todėl, kad pribrendo laikas (beje, visos paslaptys, kad ir kokios jos būtų, visada glūdi šalia mūsų, tačiau į dienos šviesą jas galima ištraukti tik tada, kai ateina tam laikas – ir čia jau nieko nepaskubinsi…).

Savitais tyrimo metodais (tyrinėtojas teigia, kad su per tūkstantmečius nuo mūsų nutolusia praeitimi mus labiausiai sieja kalba. Mūsų tautos unikalumas, kita vertus, ir yra tai, kad esame išsaugoję pačią archajiškiausią indoeuropiečių prokalbės kalbą. Ji gyva ne tik kasdieniame bendravime – ir žilos praeities vizijose.) A. Kurtinaitis sugebėjęs daug paslapčių išaiškinti, o jo atradimai daugeliui, ko gero, pasirodo ne tik stulbinantys – tiesiog neįtikėtini. „Atlantidos miesto nebuvo, buvo Bala, tik kadangi jis buvo prie Atlanto, taip jį vadino“, – pasakoja A. Kurtinaitis, Balos gyventojus apibūdindamas kaip itin didelių dvasinių bei fizinių galių, išminties žmones. Sužinojęs tyrinėtojas ir kitą svarbų dalyką: šis miestas buvo įkurtas prieš 14800 m., paskui atsidūrė po vandeniu ir po ledais, dingo prieš 12200 m. Ir štai po tvano jis iškilęs čia, dabartinėse Pajevonio (Vilkaviškio r.) apylinkėse, pilkapių, piliakalnių ansamblio prieglobstyje, 5 kilometrai nuo tuomet plytėjusio Atlanto vandenyno… „Tai mažiausiai nukentėjusi žemė per paskutinį kartą“, – sako A. Kurtinaitis, turėdamas omeny visus kataklizmus, ištikusius mūsų planetą.

Žlugimo misija – pasaulio išgelbėjimas

Taigi ir apie vadinamąją Atlantidą, arba Balą, informacija išlikusi ir, jei tikėtume A. Kurtinaičiu, ji gana tiksli, išsami. Pirmiausia – kokios priežastys lėmė jos žlugimą? „Jei koks nors dalykas užbaigiamas ir toliau nereikalingas, – sako A.Kurtinaitis, – jį šiais laikais vadiname programos užbaigimu“. Manykime, jog taip buvo ir su vadinamąja Atlantida (čia tyrinėtojas paneigia Platoną, teigusį, kaip anksčiau minėta, kad tobulo pasaulio žūtį lėmė dievų rūstybė): jokios bausmės čia nebuvę.

 „Prieš tvaną, ledynmetį, – pasakoja A.Kurtinatis, – dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus. Taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais, (pavyzdžiui, dievas Baalas – nuo Balos gyventojų), kitur – stebukladariais. Jie išėjo tam, kad pasaulis visiškai neatitrūktų nuo praeities, nuo Žinojimo… Kiek galėjo kiti žmonės iš jų priimti to žinojimo, tiek priėmė, todėl ir turime senovines civilizacijas, nežinia, anot istorikų, kodėl ir kaip iškilusias.“

Taigi kodėl žlugo pasaulis, jei jo gyventojai niekam nebuvo nusikaltę? Priežastis, anot A. Kurtinaičio, – klaida, dėl jos viskas prasideda. Tik nereikėtų tos klaidos suvokti kaip pačių Balos gyventojų nuklydimų ar paklydimų… „Žmogus visais laikais buvęs neįtikėtinai veiklus, – sako A. Kurtinaitis, – ne tik šiais laikais jo „veikla“ tokia aktyvi buvusi, kad net galėjusi visą planetą sunaikinti.“ Taigi pernelyg didelis, neišmanantis aktyvumas ir yra toji lemtingoji klaida, dar daugiau – ji kaupiasi į klaidų virtinę. „Kai klaidą tyrinėji, – mano A.Kurtinaitis, – randi tiesą. Bet jei ja pasiremi, iš jos gimsta kitos klaidos, taip tas kamuolys vyniojasi, kol galų gale prieini aklavietę. Klaidos kaupiasi į jėgos vienetą, kol tas gali sprogti. Taigi galų gale klaida sunaikinama, bet tas sunaikinimas gali būti panašus į katastrofą: žemės drebėjimą, potvynį ar pan. stichinę nelaimę.“ Vadinamosios Atlantidos (arba Balos) žlugimas – savotiškas žmonijos klaidos sunaikinimas. Katastrofa? Galima vadinti ir taip. Tiesiog Balos gyventojai įvykdė savo misiją, o kai įvykdė, tai ir pasitraukė. Balos gyventojai turėjo labai daug misijų. Jie buvo tiesioginiai Dievo valios vykdytojai. Bala žlugo tam, kad žemė būtų išgelbėta. Tolesnis Balos egzistavimas jau neturėjo prasmės, todėl ir buvo sunaikintas. Sunaikinama, bet neištrinama. Atlantida žlugo, bet žemė liko apsaugota. Taigi Balos žlugimas nėra Dievo bausmė, nes Dievas nieko nebaudžia – save patį baudžia žmogus…

Vieną Balos gyventojų palikimą, anot A. Kurtinaičio, šiandien mes puikiausiai žinome: tai, kad dabar yra bažnyčios, jų nuopelnas… Apskritai dvasinio gyvenimo plėtra netgi šiandieniame sumaterialėjusiame pasaulyje – tai, kas liko iš kažkada buvusio tobulo miesto…

 „Turėtume daugiau galvoti apie savo mažo pasaulėlio pabaigą“

Neleisti savo mintis kreipti (ir juokais, ir rimtai) į vadinamąją pasaulio pabaigą ragina ir Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas Gediminas Bulevičius. Deja, kaip pastebi dvasininkas, kiek mena krikščionybės istorija, žmonės visais laikais laukė antrojo Kristaus atėjimo, pasaulio pabaigos. „Juk ir Šventajame Rašte teigiama, kad pasaulio pabaigos laiko nežino nei viešpats angelai, nei Sūnus, tik Tėvas, tad visuotinės katastrofos laukimas – tuščias laiko gaišimas“, – sako G. Bulevičius. Dvasininko teigimu, kiekvienas turėtų galvoti apie savo asmeninę šio pasaulio pabaigą (visi, kas gimė, turės ir mirti…), o ne apie kažkokį visuotinį sunaikinimą. Pasaulio pabaigos temos eskalavimas paprastai įgauna visuotinį pobūdį tuomet, kai žmonės jaučiasi sutrikę, nestabilūs, tuomet puola į kraštutinumus: arba ieško stebuklingo išsigelbėjimo (loterijos, būrėjos), arba visiškos pražūties. Kita vertus, tokios masinės psichozės tolina nuo asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą, pamirštant didžiausią išmintį: kiekvienas, žinodamas, jog yra mirtingas, ruošiasi pirmiausiai savo pabaigai…

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 2,   2012 m. gruodžio 15–21 d.

Komentaras “Belaukiant pasaulio pabaigos…

Komentuoti: Aurimas Landzulskis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite