Šunskų bibliotekos ir laisvalaikio salės darbuotojų iniciatyva Lietuvos Valstybės atkūrimo diena Šunskuose paminėta renginyje „Kokie darbštūs ir kūrybingi Šunskų bendruomenės žmonės“. Vasario 16 – osios rytas čia prasidėjo Šv. Mišiomis už Tėvynę, kurias Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje aukojo parapijos klebonas Remigijus Gaidys, tradicines giesmes giedojo folkloro ansamblis „Žvirgždė“. Po Šv. Mišių visi buvo pakviesti į seniūnijos salę, kur skambėjo patriotinės dainos, buvo eksponuojami moterų rankdarbiai ir pristatoma kan. Prof. Kęstučio Žemaičio knyga „Žingsniai be stabtelėjimų“.
Iš Šunskų kilęs istorikas kan. Prof. Kęstutis Žemaitis pristatydamas savo naujausią leidinį apie Vilkaviškio vyskupijos istoriją kalbėjo ne tik apie ją. Taip pat prisilietė prie Šunskų krašto istorijos, trumpai apžvelgė valstybės istoriją, kuri skaičiuoja šimtuosius metus. Visada renginiuose laukiamas ir mielai juose dalyvaujantis šunskietis savo bendruomenės žmonėms linkėjo nepasimesti kasdienybėje, stengtis apie save kurti teisingą, tautišką ir pilietišką aplinką, būti jautriems ir atsakingiems kitų žmonių atžvilgiu.
Renginyje eksponuojamų rankdarbių autorės – Aldona Kriaučiūnienė ir Vida Stankevičienė – Šunskų krašto moterys, kurių tėviškės kiek tolėliau nuo miestelio (Vilkaviškio r.), tačiau jos savo gyvenimus kūrę ir ilgus metus dirbę pačiuose Šunskuose. Aldona Kriaučiūnienė buvusi pradinių klasių mokytoja išugdžiusi daugybę Šunskų vaikų, kai kurios šeimos skaičiuoja net kelias jos išmokytas kartas. Šiuo metu buvusi pedagogė atsidavusi rankdarbiams – mezginiams ir nėriniams. Jos darbų skrynioje riešinės, kojinės, pirštinės, o pastaruoju metu vis dažniau neria vašeliu skrybėlaites ir įmantrias skraistes moterims. Vida Stankevičienė 40 metų atidavusi Šunskų administraciniam darbui seniūnijoje (anksčiau apylinkėje). Moteris teigia, jog anksčiau prie rankdarbių neprisilietus, tačiau visada su pavydu žvelgusi į siuvinėjimo darbus. Prieš 3 metus, dalyvaujant bičiulių šeimos šventėje ir gavus siuvinėtą kryželiu paveikslą dovanų, jai įvyko lūžis. Nuo to laiko Vida įniko į siuvinėjimą ir nebegali be to gyventi. Jos darbai – išskirtiniai tuo, kad daugelis jų – siuvinėjimas iš fotografijos. Smulkmenų kaip tai teisingai atlikti darbų autorė neatskleidžia, bet kai iš tolo žvelgiant į paveikslą sunku atskirti ar tai fotografija ar siuvinėtas darbas – supranti, jog tai nepaprastas ir ne greitas procesas. Vida išsiuvinėjusi savo ir vyro tėviškes, namus, buvusios darbovietės pastatą, anūkų portretus. Rodos visi turime rankas, bet ne visų rankos gali kurti, o gal dar neatėjo tam laikas?…
Gausiai susirinkusiųjų į renginį vardu seniūnas Rimantas Lekeckas dėkojo rankdarbių kūrėjoms ir kan. Prof. Kęstučiui Žemaičiui, kuriam įteikė retorinį prašymą rašyti Šunskų valsčiaus istoriją. Valsčiaus, kuris buvo daug didesnėje teritorijoje nei dabartinė seniūnija, nuolat kintantis, tai besiplečiantis, tai mažėjantis. Išties, turtingi ir stiprūs esame, kad galime būti kartu, kad galime laisvai kurti ir pasirinkti ką kuriame, kad turime savo žemę ir savo istoriją. Belieka tik viską branginti ir nesiliauti laikyti vienybėje.
Jeigu žmogus moka su dėkingumu priimti dangaus dovanas, neklausdamas, kodėl jam tai ir tiek skirta, nepriekaištaudamas, jog gavo per daug ar per mažai, jo gyvenimas visada prasmingas. Galbūt nelengvas, galbūt išbandymų nestokojantis, galbūt kelias link svajonių išsipildymo būna ilgas, tačiau, be jokių abejonių, prasmingas. Ir kažkaip nejučia tas prasmės suvokimas įsismelkia į žmogaus esybę taip, jog toks žmogus visada išlieka kupinas optimizmo, natūraliai atsirenka, ko jam vengti, kad veltui nežarstytų gyvybinės energijos, ką visa širdimi priimti, kad toji didžioji prasmė skleistųsi r kasdienybėje, ir šventėje, ir pačiame aukščiausiame žmogaus pakylėjime – kūryboje.
Vienas iš tokių žmonių – Šakiuose gyvenanti Šakių garbės pilietė tautodailininkė veteranė Elena RUZGIENĖ (g. 1921 m.), įvertinta daugybe padėkų, surengusi ne vieną savo darbų parodą, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, Lietuvos tautodailininkų tapybos darbų parodos-konkurso Adomo Varno premijai laimėti laureatė, 2010 m. „Aukso vainiko“ laureatė už tapybos darbus, 2008 m. Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės konkurso laureatė, viena iš laureatų tapybos darbų, skirtų Jonui Mačiuliui-Maironiui, konkurse. Jos paveikslai puošia ne vieną liaudies meno galeriją, muziejų, daugybė jų išdovanota, parduota, išsivežiota net po užsienį, daugybė dar ir namuose, ypač antrame namo aukšte, kur dailininkė įsirengusi ir savo darbo studiją, saugoma.
„Paišyti troškau nuo pat mažens“
2016 m. pabaigoje, gruodžio 16-ąją, Zyplių dvare (Šakių raj.) vykusi tautodailininkės paveikslų paroda, skirta paminėti jos 95-erių metų sukaktį, kur buvo pristatyta ir knyga „Tautodailininkė Elena Ruzgienė“, skirta šios kūrėjos gyvenimo kelio ir kūrybos įvertinimui.
E. Ruzgienė savo gyvenimu ir kūryba įrodo paprastą tiesą: kuriančiosios dvasios sparnai žmogų veda savo keliais nepaisydami amžiaus, pakviečia nerimastingam skrydžiui netgi tuomet, kai, rodos, reikėtų tik gyvenimo saulėleidžio ramybe mėgautis.
Tautodailininkė tapybai, didžiausiai gyvenimo aistrai, atsidavė tik išėjusi į pensiją, nors nuo pat mažumės svajojusi, jos žodžiais tariant, paišyti. „Nelemta tuomet buvo, – atsidūsta E. Ruzgienė, prisimindama vaikystę, – į mano polinkį piešti niekas rimtai nežiūrėjo. Pamenu, tėtukas net subardavo priekaištaudamas, kad peckiojimo noriu… Mažai teko ir mokslo teragauti – gyventi, dirbti reikėjo…“ Piešimo pamokas išėjo tik pradinėje mokykloje, vėliau savo svajonę teko palikti ilgam laikui nejudinamą, o jau kai į rankas vėl paėmė dažus, pasiekė tiek, kad ne vienas dailininkas, tapęs visą gyvenimą, galėtų pavydėti. Už nepakartojamą žvilgsnį į dingusį Lietuvos kaimą, jo buitį, žmones E. Ruzgienės tapyba įvertinta prestižiškiausių liaudies meno kūrėjų konkursuose.
Tai, ką piešia Elena, ilgus metus gyveno jos prisiminimuose, taigi ir tapytojos darbai – pirmiausiai vaikystės prisiminimai: kaimo peizažai, žmonės, jų buitis, darbai…
Tarnavimas menui – tik išėjus į pensiją
E. Ruzgienė kilusi iš netoli Marijampolės esančio Paršelių kaimo. Būtent tėviškės sodybos, sodai yra užfiksuoti jos paveiksluose. Baigusi pradžios mokyklą, toliau mokytis negalėjo: nebuvo galimybių, reikėjo dirbti, duoną pelnytis… Paskui karai, savos šeimos sukūrimas – kokie dar mokslai gali būti!
Ištekėjusi E. Ruzgienė sukosi įprastame kasdienybės rate: šeima, vyras, vaikai, darbas… Nebuvo kada ir kaip net svajoti apie „paišymą“, nors į tai buvo linkęs ir jos vyras. Tik užaugus vaikams ir abiem Ruzgiams išėjus į pensiją, abu juos pagavo tas nenumaldomas noras viso matyto, išjausto pasaulio grožį perteikti drobėje spalvų ir formų kalba.
Valentinas Ruzgys, žinomas Šakiuose fotografas, piešęs nuo paauglystės, ją pamokė lieti dažus, derinti spalvas, bet daugiausia ji išmoko pati iš savęs. Kaip pradėjo, taip ir tapo aliejumi ant drobės, nieko nekopijuodama, nesižvalgydama į kitus. Vienintelis šaltinis esanti atmintis. Viską yra pati mačiusi, išgyvenusi, tad iš atminties tuos vaizdus ir perkelia drobėn.
Abu Ruzgiai, išėję į pensiją, važinėjo ir fotografavo Šakių miestelius, turėjo planų vėliau iš nuotraukų tapyti. Bet tai taip ir liko neįgyvendinta…
Ruzgiai tapė vienas kitam patardami, pasidžiaugdami vienas kito darbais, net pasiginčydami, pakritikuodami vienas kitą. Ir piešė jie pirmiausia sau, tačiau kai jų darbus pastebėjo buvusi Šakių rajono kultūros skyriaus vedėja, tuoj pat įtraukė į savotiškų tautodailės propaguotojų veiklą. Parodos – tiek savo rajone rengiamos, tiek respublikinės, susitikimai pamažu tapo Ruzgių gyvenimo kasdienybe.
Atėjo ir jų, kaip tautodailininkų, pripažinimo metas, tik, deja, E. Ruzgienė jau daugiau nei 15 metų neturi su kuo juo pasidžiaugti – jos vyras tiek laiko jau miręs.
Vertinant dangaus dovanas
Tautodailininkei liko jos vaikystės svajonė – galimybė „paišyti“, kuriai ji be galo ištikima, mat pagarba dangaus dovanoms jai į kraują įaugusi. Per daugiau nei 30 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas gamtai, ypač gėlėms. Preciziškais potėpiais E. Ruzgienė drobėje išgauna žydėjimo stebuklą, netgi – mėgstamos dainos motyvą.
Anksčiau, kai rankos pavargdavo nuo sunkios paletės, ji paimdavo į rankas seną septynstygę gitarą ir uždainuodavo apie tai, ką myli: vaikus, išėjusį Amžinybėn vyrą, pražydusią tulpę ir visą jos nelengvą gyvenimo kelią… Dabar nebe: kaip pati sako, pirštai sustabarėjo – teko gitarą į šoną padėti.
E. Ruzgienė, nors, kaip minėta aukščiau, kaip tautodailininkė, pelniusi išties didelį pripažinimą, savęs nelaiko talentinga. „Aš tik kantrybės turiu“, – sako ji, tvirtai įsitikinusi, jog dailei kurti tereikia noro ir kantrybės. Ir sveikatos, kuri metams bėgant vis kažkur dingsta… Vis tik dešimtą dešimtį baigianti moteris, nors ir guodžiasi, jog neprimato, neprigirdi, susirietusi, tačiau nepasiduoda: lipa į namo antrą aukštą – viršų, ten, kur jos dirbtuvė, ir tapo tapo tapo… „Mano širdis labai jauna, pilna sumanymų, bet kūnas jau gerokai susidėvėjęs“, – sako E. Ruzgienė, vis tik mintyse matydama pavasarį, dar save besidarbuojančią sklype, sodinančią gėlės.
„Nežinau, kaip ilgai…“ – vos viena kita minorinė gaida nuskamba tautodailininkės balse ir – vėl kupinas optimizmo mažoras: „Neturiu kuo skųstis, neturiu bėdų – man labai gerai!“
O kad būtų gerai, nepamiršta ir pati tuo pasirūpinti: vengia negatyvo, žiaurumų (ir per televiziją) – save taip saugo, pragyvena iš tiek, kiek turi, ir niekada nepamiršta Dievui, likimui padėkoti už sveikatą, svajonių išpildymą, kiekvieną naują dieną…
Nuo šiol saulė Vilkaviškiui tampa dar svarbesnė, nes 2016 metų pabaigoje Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) įgyvendintas projektas – ant Vilkaviškio r. PK stogo įrengta saulės šviesos energijos elektrinė ir sausio mėnesį jau gautas leidimas ją eksploatuoti.
Vasario 17 d. Vilkaviškio r. policijos komisariate vyko saulės šviesos elektrinės pristatymas. Į jį atvyko Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, Marijampolės apskr. VPK viršininko pavaduotojas , atliekantis viršininko funkcijas Harimatas Poškevičius, jo pavaduotojas Alfredas Bartkus ir teritorinių policijos komisariatų vadovai, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, taip pat dalyvavo statybos rangovas – UAB „Mazgas“ direktorius Vytenis Šmigelskas.
Kaip savo kalboje akcentavo Marijampolės apskr. VPK laikinasis vadovas Harimatas Poškevičius, alternatyvi, atsinaujinanti energetika šiuo metu yra ne tik madingas terminas. Tai išties perspektyvu, nes saulė – pats galingiausias energijos šaltinis. Todėl ypač malonu, kad mes vieni pirmųjų policijos sistemoje (po Šiaulių apskr. VPK) įgyvendinome šį projektą. Tikimasi, kad saulė Vilkaviškyje ne tik taupys pinigus, bet ir tausos aplinką. Šia proga jis Vilkaviškio r. PK viršininkui Edvardui Gruzdžiui įteikė simbolinį suvenyrą.
Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pabrėžė, kad policija yra moderni ir pažangi – naudojasi ne tik su tiesiogine veikla susijusia technika, bet ir štai tokiu pažangiu požiūriu į aplinką, kurioje visi gyvename. Saulės energija yra švari, nekenkia nei žmonių sveikatai, nei ūkiui. Nereikia sukti galvos ir dėl ateities, tarptautinių sąlygų, politinių viesulų ar užsienio tiekėjų – saulė yra tiesiog patikima. Planuojama įrengti 10 tokių elektrinių policijos įstaigose.
Vilkaviškio r. savivaldybės meras pasidžiaugė konstruktyviu bendradarbiavimu su policija, taip pat paminėjo ir tai, kad Vilkaviškyje pažangiai susitvarkiusi ir ligoninė, tikimasi, kad panašių aplinką tausojančių objektų bus ir daugiau, miestas bus ne tik ekologiškesnis, bet ir saugesnis, kadangi ketinama išplėsti vaizdo stebėjimo kamerų tinklą.
O statybos rangovas, UAB „Mazgas“ direktorius Vytenis Šmigelskas, prieš simbolinį elektrinės „mygtuko paspaudimą“ paminėjo, jog šiandien nėra „žalesnės“ už saulės teikiamą energiją , ko gero, ir negali būti. Todėl linkėjo, kad Vilkaviškyje, jo vaikystės mieste, tokių objektų būtų kuo daugiau.
Skaičiai ir faktai
2016 m. balandžio mėn., atlikus viešojo pirkimo procedūras, nustatytas nugalėtojas (UAB „Mazgas“) bei su juo sudaryta atsinaujinančio energijos šaltinio (Saulės energijos) projekto parengimo ir Saulės elektrinės įdiegimo (rangos darbų) pirkimo sutartis.
2016 m. lapkričio mėn. buvo pradėti rangos darbai ir 2016-12-22 buvo pasirašytas Saulės šviesos energijos elektrinės, įrengtos ant Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK administracijos pastato stogo, statybos darbų užbaigimo-perdavimo aktas. 2017-01-26 Valstybinės energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos atlikus techninės būklės patikrinimą, gautas leidimas ją eksploatuoti.
Projekto vertė – 29 098,38 eurai. Jis įgyvendintas Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis. Saulės elektrinėje planuojamas pagaminti metinis energijos kiekis – 17 300 kWh.
Visa elektros energija bus sunaudojama Vilkaviškio r. PK elektros energijos reikmėms tenkinti. Tikimasi, kad per metus bus sutaupyta daugiau kaip 20 procentų lėšų, skirtų mokesčiams už sunaudotą elektros energiją.
Marijampolė, kaip ir visa Lietuva, minėjo 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Ta proga mieste surengtos iškilmės ir šventinis koncertas „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“.
Šventiniai renginiai prasidėjo iškilmingu vėliavų ir gėlių įnešimu Maldai už Tėvynę Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Čia gausiai susirinko marijampoliečiai, iš jų – didelis būrys mažųjų Lietuvos piliečių. Mišiose giedojo Č. Sasnausko kamerinis choras, kurio krištoliniai balsai pakelia dvasią ir nuramina širdį.
Po Maldos pučiamųjų instrumentų orkestras iš bazilikos lydėjo iškilmingą eiseną iki kultūros centro. Aikštėje nuskambėjo simboliniai devyniasdešimt devyni V. Kudirkos laisvės ir laimės varpo dūžiai. Juo skambino tautiniais drabužiais pasipuošęs Laisvalaikio ir užimtumo centro folkloro ansamblio „Žibinyčia” vadovas Žydrūnas Rutkauskas, ilgus metus puoselėjantis mūsų tautos lobį – etninę kultūrą.
Kultūros centro fojė lankytojus pasitiko paroda „Tautiškos giesmės kelias į tautą“, taip pat pilietinės akcijos „Atrask laisvę savyje“ fotografijos. Atėjusiems į šventinį renginį svečiams Marijampolės jaunimo organizacijų nariai dalijo meilės Lietuvai simbolį – trispalves širdeles. Ekrane rodytas ir vasario 6 d. vykusios pilietinės akcijos „Pasveikink Lietuvą“ Eugenijaus Naikelio filmuotas vaizdo klipas.
Tautiška giesme iškilmes ir apdovanojimų ceremoniją pradėjo iki Šešupės krantų „atitekėjęs“ Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“. Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė pasveikino marijampoliečius valstybės 99-ojo gimtadienio proga. Ji palinkėjo visiems teisingos, saugios ir klestinčios Lietuvos. Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai įteikti keturiems savivaldybės žmonėms: už nuopelnus Igliaukos žmonėms – Igliaukos šv. Kazimiero parapijos Caritas organizacijos skyriaus reikalų vedėjai Onai Akelaitienei, už nuopelnus tvarkant ir saugant Marijampolės krašto istorinį ir kultūrinį paveldą – Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotojai Vytai Grudzinskienei, už nuopelnus tyrinėjant ir skleidžiant Marijampolės miesto istorinius faktus – Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjui Rimvydui Urbonavičiui ir už sporto pasiekimus ir Marijampolės vardo garsinimą – Jonui Žilinskui. Vėliau istorikas Jonas Gustaitis savo pranešime priminė svarbiausius Lietuvos istorijos faktus ir pabrėžė lietuvių tautos ypatingą ryžtą siekti ir kovoti dėl nepriklausomybės. Šįkart žinomam istorikui buvo skirtos ir Lietuvos Respublikos Seimo narių Dainiaus Gaižausko ir Kęstučio Mažeikos dovanos, kurias įteikė jų padėjėjai.
KTU tautinio meno ansamblis „Nemunas“ šįkart marijampoliečius pradžiugino ne tik jaunatvišku entuziazmu, atlikėjų gausa, bet svarbiausia – Vasario 16-ajai skirta išskirtine programa. Koncerto metu skambėjo visų Lietuvos etnografinių regionų aranžuotos liaudies dainos, muzika ir tautiniai šokiai, buvo demonstruojami visų etnografinių regionų kostiumai. Koncerto pabaigoje tiek scenoje, tiek ir žiūrovų salėje nuskambėjo „Lietuva brangi“ – antruoju himnu Lietuvoje vadinamas kūrinys.
Gyvenantiems daugiabučiuose namuose ir planuojantiems buto remontą gyventojams yra parengtos naujovės. Nuo šių metų pradžios šalyje įsigaliojo naujas triukšmo, kylančio atliekant statybos darbus gyvenamosiose patalpose ir gyvenamosiose teritorijose, kontrolės vykdymo aprašas, kuris įpareigoja gyventojus apie planuojamą buto remontą pranešti savivaldybei. Tuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo neigiamo triukšmo poveikio, užtikrinto žmonių gyvenimo kokybę, kai daromi remonto darbai vakaro ar nakties metu trukdo kaimynams ilsėtis (vakaro metu laikomas laiko tarpas nuo 19 iki 22 val., nakties metu – laiko tarpas nuo 22 iki 7 val.).
Gyventojai, planuojantys statybos, remonto, montavimo darbus gyvenamosiose vietovėse, privalo ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki šių darbų pradžios raštu pateikti Marijampolės savivaldybės administracijai nustatytos formos pranešimą, kuriame turi būti nurodoma: informacija apie triukšmo šaltinių naudojimo vietą; planuojamas triukšmo lygis ir jo trukmė per parą, ruošiami naudoti įrankiai; triukšmo mažinimo priemonės; galimas naudojamų medžiagų ar išmetamų į aplinką teršalų neigiamas poveikis aplinkai.
Nepateikus nurodyto pranešimo, darbai negali būti pradėti, o jau pradėti turi būti nedelsiant nutraukti.
Remontuojantys butus privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių, leidžiamo statybų darbų pradžios ir pabaigos laiko nustatymo ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių, netrikdyti viešosios rimties. Leistiną triukšmo lygį daugiabučiuose namuose reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“.
Nepranešus savivaldybei apie planuojamą remontą, o kaimynams pasiskundus apie trikdomą ramybę, būsto savininkas ne tik turės sumokėti baudą, bet ir nutraukti būsto atnaujinimo darbus. Už bute keliamą triukšmą atsako būsto savininkas, todėl buto nuomos atveju atsakingu asmeniu yra laikomas nuomininkas, o nesudarius nuomos sutarties – būsto savininkas. Šių teisės aktų nevykdymas arba pažeidimas užtraukia baudą nuo 50 iki 300 Eur, o nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo 280 iki 600 Eur.
Marijampolės savivaldybėje statybos darbų triukšmo kontrolieriaus funkciją pavesta atlikti Savivaldybės administracijos Ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus vyr. specialistui Algirdui Bagušinskui, el. p. algirdas.bagusinskas@marijampole.lt, tel. (8 343) 90 044.
Vasario 11–12 dienomis Rygoje 25 m baseine vyko IX Baltijos šalių plaukimo veteranų varžybos „Gintarinė taurė 2017“. Šiais metais susirinko daugiau nei 200 dalyvių iš stipriausių Latvijos, Lietuvos, Estijos, Baltarusijos, Vokietijos, Liuksenburgo ir Rusijos meistrų klubų.
Dėl pagrindinio prizo – „Gintarinės taurės“ – varžėsi komandos, sudarytos iš 12 vyresnių nei 25-erių metų plaukikų, suskirstytų į amžiaus grupes kas 5-eri metai. Absoliutūs varžybų nugalėtojai buvo nustatomi sumuojant dviejų rungčių rezultatus.
Tarp devynių Lietuvos ekipų iš Kauno, Vilniaus, Kaišiadorių, Klaipėdos, Šiaulių, Ignalinos ir Panevėžio startavo ir Marijampolės plaukimo meistrų klubas „Torpedos“. Klubui atstovavo Aldona Mažėtienė, Margarita Cinelienė, Alvytė Rumeikienė, Jūratė Pranckevičienė, Stasys Grigas, Rimvydas Zygmanta, Antanas Guoga, Gediminas Šenfeldas, Saulius Bražukas ir Vilmantas Krasauskas. „Torpedos“ individualiose rungtyse iškovojo 32 medalius (13 aukso,12 sidabro, 7 bronzos) ir absoliučioje įskaitoje iš 40 klubų užėmė 7 vietą. Estafetėje 4x50m laisvu stiliumi klubo moterys amžiaus grupėje 240–279 m. iškovojo aukso medalius. Vyrų estafetėse 4×50 m kompleksiniu būdu ir laisvu stiliumi R. Zygmanta, A. Guoga, G. Šenfeldas ir V. Krasauskas amžiaus grupėje 240–279 metai užėmė antrąssias vietas. Moterų estafetė A. Mažėtienė, A. Rumeikienė, M. Cinelienė ir J. Pranckevičienė rungtyje 4x50m laisvu stiliumi, Alvytė Rumeikienė 50 m brasu ir Vilmantas Krasauskas rungtyse 100 m ir 200 m laisvu stiliumi pagerino Lietuvos rekordus savo amžiaus grupėse.
Marijampolėje vasario 15-ąją atidarytas Marijampolės apskrities vyrų krizių centras „Aidas“, kuriam vadovauja ilgametė centro vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė. Krizių centras teikia problemų kamuojamiems vyrams socialinę, psichologo pagalbą, individualias konsultacijas ir organizuoja grupinius pagalbos užsiėmimus. Atidaryme dalyvavo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė, Savivaldybės tarybos Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas, Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Kauno apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriaus Marijampolėje pareigūnės, Alytaus apskrities vyrų krizių, Vilkaviškio moterų informacijos ir pagalbos centrų atstovai.
Veiklą, nukreiptą daugiausia į vyrų smurtautojų įpročių keitimą, centras vykdo kartu su Probacijos tarnyba jau nuo 2013 metų. Į smurtinio elgesio keitimo programas daugelis smurtautojų siunčiami teismo sprendimu, tačiau yra ir tokių, kurie, suvokę savo problemas, norą keistis pareiškia patys. Nuo projekto pradžios pagalbos kreipėsi daugiau kaip šimtas Marijampolės apskrities teritorijoje gyvenančių vyrų. Šį kartą krizių centras kuriasi naujose, deja, nuomojamose patalpose netoli miesto centro, Gedimino g. 24.
Sveikindama centro atidarymo proga mero pavaduotoja I. Lunskienė pasidžiaugė skambiu centro pavadinimu ir linkėjo, kad sklindantis „aidas“ kviestų vyrus pasinaudoti teikiama pagalba ir keisti savo gyvenimą. Tuo pačiu ji paprašė glaudžiau bendradarbiauti su savivaldybe, kuri dės visas pastangas, kad centras ateityje turėtų tinkamas patalpas, į kurias galėtų patekti ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis asmuo.
Vasario 11 d. Balsupių ledo arenoje surengtas tarptautinis ledo ritulio turnyras, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.
Turnyre susitiko svečiai iš Lenkijos – susigiminiavusio Suvalkų miesto komanda „Baltieji lokiai“, Marijampolės komanda „Marijampolės Sūduva“ ir Balsupių komanda „Pelkių velniai“.
Po įnirtingų kovų visos trys komandos pasidalino po vieną pergalę. Pirmosiose rungtynėse „Marijampolės Sūduva“ rezultatu 7:4 nugalėjo „Baltųjų lokių“ komandą. Antrose varžybose „Pelkių velniai“ rezultatų 5:4 įveikė „Marijampolės Sūduvą“. Trečiojoje kovoje svečiai iš Lenkijos „Baltieji lokiai“, pasistiprinę „Marijampolės Sūduvos“ sunkiąja artilerija, rezultatu 3:1 nugalėjo arenos šeimininkus „Pelkių velnių“ komandą.
Po atkaklių ir daug azarto sukėlusių varžybų, susumavus įmuštų – praleistų įvarčių santykį tarptautinio ledo ritulio turnyro nugalėtojų iškovojo „Marijampolės Sūduvos“ komanda. Antrąją vietą laimėjo „Pelkių velniai“, trečiosios vietos taurę išsivežė Suvalkų miesto komanda „Baltieji lokiai“.
Geriausių žaidėjų prizai įteikti „Marijampolės Sūduvos“ komandos atstovui Rimantui Akelaičiui, „Pelkių velnių“ komandos vartininkui Augustinui Kuktai ir „Baltųjų lokių“ komandos vartininkui.
Vakare Balsupių ledo arenos šeimininkai – „Pelkių velnių“ komanda, turnyro žiūrovams ir žiemos pramogų mėgėjams dovanojo smagią diskoteką ant ledo.
Turnyro organizatoriai puoselėdami gražias ledo ritulio varžybų ir žiemos pramogų organizavimo tradicijas parodė, kad entuziazmo dėka greta Marijampolės atsiradusi žiemos sportui tinkama aikštelė ir čia organizuojami renginiai sulaukia vis didesnio ledo ritulio ir čiuožimo aistruolių susidomėjimo. Balsupių ledo arenoje vyksta ledo ritulio sportininkų treniruotės, o vakarais ant apšviesto ledo čiuožia čiuožimo mėgėjai.
Nacionalinio diktanto organizatoriai ir projekto partneriai lietuvių kalbos mylėtojus kviečia rašyti jau dešimtą kartą organizuojamą Nacionalinį diktantą.
VšĮ Pilietinės minties instituto organizuojamas Nacionalinis diktantas vyks vasario 24 dieną 10 valandą. Diktantas bus transliuojamas per LRT radiją.
„Kviečiu visus lietuvių kalbos mylėtojus skirti 45 minutes savo laiko pasitikrinti kalbos žinias. Pirmą kartą diktantas organizuojamas penktadienį. Tikimės, kad įmonių ir organizacijų atstovai, aukštųjų mokyklų studentai, moksleiviai paragins vieni kitus susiburti ir rašyto diktantą savo darbo ir mokslo vietose. Diktantas nėra egzaminas. Pagrindinis konkurso organizatorių tikslas – paskatinti žmones didžiuotis unikalia lietuvių kalba“, – sakė Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė, Vilniaus Žemynos gimnazijos Humanitarinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Aldona Šventickienė.
Tradiciškai diktantą bus galima rašyti bibliotekose, savivaldybių salėse. Užsienio lietuvių bendruomenės iš organizatorių gaus diktanto įrašą ir galės rašyti joms patogiu laiku šeštadienį, vasario 25 d.
Jau penktus metus organizuoti Nacionalinį diktantą padeda Lietuvos paštas, aktyviai kviečiantis visus neabejingus gimtosios kalbos mylėtojus prisidėti prie lietuviško žodžio saugojimo.
„Nacionalinio diktanto rašymas nėra vien tik gimtosios kalbos gramatikos žinių patikra. Tai – mūsų bendrystės puoselėjimas, kurį kuriame per kalbą. Kasmet vis didėjantis Nacionalinį diktantą rašančiųjų būrys įrodo, kad meilė gimtajai kalbai mus vienija. Tad šįmet dar aktyviau kvieskime ne tik savo draugus, artimuosius, kaimynus, bet ir kolegas, susibūrusius draugėn, rašyti Nacionalinį diktantą“, – ragino Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė.
Dėl raštingiausiojo vardo bus varžomasi keliose kategorijose – raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio.
Pernai Nacionalinį diktantą rašė daugiau nei 8000 žmonių.
Nacionalinis diktantas organizuojamas kartu su ilgamečiais projekto partneriais – DELFI, LRT, AB Lietuvos paštu, Švietimo ir mokslo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Diktanto tekstas bus paskelbtas vasario 27 dieną svetainėse www.diktantas.lt, DELFI ir www.vlkk.lt (su rašybos ir skyrybos paaiškinimais).
Diktantą Lietuvoje galite rašyti:
Kartu su savo kolektyvo nariais darbo vietoje.
Savo mokykloje.
Savo miesto bibliotekoje.
Savo savivaldybėje.
Marijampolės savivaldybėje nacionalinį diktantą norintieji rašys Kultūros centre Tarybos posėdžių salėje (Vilkaviškio g. 2, 5 aukštas).
Norintieji registruotis iš anksto tai gali padaryti el. paštu kalbininkas@marijampole.lt arba telefonu (8 343) 90 078.
Diktantą savo darbo vietoje rašysiantys įmonių ir organizacijų darbuotojai savo darbus viename voke siunčia tiesiai konkurso organizatoriams. Organizatoriams darbus viename voke taip pat siunčia ir bibliotekų bei savivaldybių atstovai.
Kauno „Žalgirio“ arenoje vasario 10-ąją smulkiajam ir vidutiniam verslui skirtame renginyje „Metų gazelė 2016“ apdovanoti konkurso laimėtojai – sparčiausiai auganti šalies įmonė ir regionų lyderės. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė „Metų gazelės“ apdovanojimą įteikė Kauno bendrovei „Marci Group“. Šios transporto ir logistikos paslaugas visoje Lietuvoje teikiančios įmonės apyvarta per pastaruosius metus išaugo beveik 30 kartų.
Daugiau kaip tūkstančio susirinkusiųjų akivaizdoje taip pat buvo apdovanotos ir sparčiausiai augusios Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus bendrovės. 2016 m. Marijampolės regiono lydere pripažinta Marijampolės statybos UAB „Montavis“. Įmonės direktoriui Žygintui Zinkevičiui apdovanojimo statulėlę ir diplomą įteikė renginį organizavusios UAB „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas ir Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė.
UAB „Montavis“ buvo įkurta 2006 m. Įmonės veiklos pobūdis – visų rūšių pastatų statyba, remonto ir rekonstrukcijos darbai.
Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos buvo pagerbti geriausi praėjusių metų policijos sportininkai, sportiškiausios įstaigos ir sporto instruktoriai. Geriausio Lietuvos policijos fizinio rengimo ir sportinės veiklos instruktoriaus rinkimuose aukštą trečiąją vietą užėmė Marijampolės apskr. VPK instruktorius Andrius Levanas. Jis konkurse surinko 50 taškų ir tik 2 taškais atsiliko nuo II-osios vietos (Šiaulių atstovo Mindaugo Kriščiokaičio) ir 9 taškais – nuo I-osios vietos (vilniečio Lino Švambario).
Andrius Marijampolės apskr. VPK dirbti pradėjo tik prieš dvejus metus, tuomet sąlygos pareigūnams sportuoti buvo minimalios, dabar viskas pasikeitė į gerąją pusę: reguliariai vyksta fizinio pasirengimo pratybos, įvairūs vietiniai sporto renginiai, sudarytos sąlygos pareigūnams sportuoti laisvu nuo tarnybos metu, taip pat daug aktyviau pradėta dalyvauti Lietuvos policijos sporto renginiuose. 2016 metais Marijampolės apskr. VPK vyko 10 sporto renginių, taip pat dalyvauta net 22-se Lietuvos policijos ir kitų įstaigų organizuojamuose sporto renginiuose. Pasigirti yra kuo – iškovota ne viena taurė ir medalių komplektas.
Andrius Levanas ne tik organizuoja pratybas, sporto renginius bei ruošia komandas kitų įstaigų sporto varžyboms, bet ir pats aktyviai sportuoja. Jis 2016 metų sezone su Marijampolės apskr. VPK komanda iškovojo 2 medalių komplektus policijos krepšinio varžybose, taip pat puikiai pasirodė 5 km bėgimuose: „Bėgam už Marijampolę“ ir tradiciniame estafetiniame bėgime „Medininkai – Vilnius“. Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, įteikdamas apdovanojimą Andriui Levanui, pasidžiaugė, jog į kolektyvą įsijungia nauji perspektyvūs žmonės ir kitais metais palinkėjo pakilti – jei ne iš kart dvejais laipteliais, tai bent jau vienu aukštyn. Instruktorius džiaugėsi, jog jį supa sportiškas bei draugiškas kolektyvas, noriai sportuoja ir aktyviai dalyvauja organizuojamose varžybose .
Kolegiškai sveikiname Andrių ir mes! Didžiausios sėkmės, puikių perspektyvų ir sportiškų metų!
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos darbuotojai dalyvauja projekte Erasmus+ KA1 (mobilumas mokymosi tikslais) ir norėdami daugiau sužinoti apie švietimo sistemą Islandijoje lankėsi Tarptautinėje Islandijos mokykloje (International School of Iceland). Tai privati, pelno nesiekianti mokykla. Odeta Grušelionienė ir Laima Vaičiūnienė vizito metu susipažino su šios mokyklos patirtimi naudojant skirtingus pedagoginius ir naujausius mokymo/si metodus, dalyvavo skirtingų klasių bendrose pamokose, kurių metu atrado naujus mokinių motyvavimo, mokymo/si metodus, naudojamus įvairių aplinkų parinkimui, taip pat susipažino su bibliotekų sistema Islandijoje bei bibliotekos darbo specifika būtent Tarptautinėje Islandijos mokykloje. Šis vizitas suteikė galimybę pasinaudoti konkrečiomis šios mokyklos akademinio personalo žiniomis, kurios praturtins ir padės naudoti įvairesnius mokymo/si metodus pamokose. Vizito dalyviai susipažino su šios mokyklos kultūra, pedagogų profesinėmis kompetencijomis, bendravimo ir klasės valdymo modernumu.
Tarptautinė Islandijos mokykla įkurta 2004 m. Mokykla yra tarptautinio mokymo pradininkė Islandijoje. Joje mokosi 85 mokiniai nuo ketverių iki šešiolikos metų, todėl mokymosi sistema, kuria remiasi ši mokykla, yra unikali. Nors klasėse vidutiniškai iki dešimties mokinių, mokytojai darbą pamokose turi diferencijuoti. Dvikalbėse klasėse mažesniesiems vaikams dar verčiama į islandų kalbą. Visos kitos pamokos vedamos tik anglų kalba. Žemesnėse klasėse vaikai mokomi paga lIPC (International Primary Curriculum) programą, kuri paremta mokymosi pagal temas vienu metu visuose dalykuose metodu. Vizito metu buvo stebimos teminės pamokos „Šviesa ir tamsa”. Mokiniai per dailės pamokas piešė, per geografijos – lygino įvairių šalių gyvenimą pietuose ir šiaurėje, studijuodami techninius mokslus nagrinėjo planetas ir kosmosą, šviesos atsiradimo būdus, per anglų kalbos pamokas – šviesos šaltinius. Kas labiausiai nustebino – tai skaitymo pamokos. Mokiniai kiekvieną savaitę turi skaitymo pamokas, per kurias įsitaiso kur kam patogiau: ant palangių, grindų, sėdmaišių, stalo ir tiesiog skaito. Bibliotekos fondas išdėstytas po visą mokyklą. Jis sukuria jaukius kampelius skaitymui. Kiekviena klasė turi “time-out” kampelių (palapinės ar nameliai), pasirinkimų rato kampelį, kuriame mokiniai randa atsakymus, kaip išspręsti jiems kilusią problemą. Sėdėdami ratelyje tiesiog išsikalba ir pasidalina aktualiomis problemomis. Mokytojai vadovaujasi tokiu principu: niekada nepakelti balso, leisti vaikui natūraliai elgtis pamokoje (mažieji lenda po stalu, bėgioja ar eina į “time-out” kampelį). Mokykloje yra baseinas, nes plaukimas, kaip ir pasivaikščiojimas lauke bet kokiu oru, yra privalomas. Mokytojas jokiu būdu negali sukelti vaikui pykčio, nes pyktis užblokuoja „išmaniųjų” smegenų veiklą ir joks kompromisas ar išmokimas neįmanomas. Pykčio metu įsijungia „primityviosios” smegenys, todėl nieko veiksmingo neįmanoma pasiekti nei socialiniame bendravime nei moksle. Kas kelerius metus savo noru akredituojama mokykla pasiekia aukštų mokymosi rezultatų. Mokykla yra atvira vietos bendruomenei. Čia nemokamai gali sportuoti ar plaukioti baseine visi norintys bendruomenės nariai. Šilti, jautrūs, teigiamai nusiteikę mokytojai, mokiniai paliko patį geriausią įspūdį, kuriuo norisi dalintis, perduoti įgytas žinias ir patirtį kitiems. Siekis pasidalinti šios mokyklos patirtimis neabejotinai padės gerinti mokymo/si procesus, įkvepiančius dirbti moderniau.
Visada dar būna ir antroji tokių vizitų pusė – kultūrinis šalies pažinimas. Islandijoje mes turėjome galimybę susipažinti, pamatyti, patirti šiaurietiškos gamtos žavesio paslaptis. O ir pats Reikjavikas vilioja savo įdomybėmis: įspūdinga Hallgrimskirkja bažnyčia, išskirtiniu miesto kultūros centru – Harpa pastatu ir kitais paminklai. O užėjus į knygyną ar kavinę gali rasti pagal spalvas ir formatą išdėstytas ištisas lentynas knygų. Ten galima paskaityti, maloniai pabendrauti ar tiesiog krantinėje pasimėgaujanti ramybe. Aplankėme Islandijos nacionalinę ir universiteto biblioteką, kurioje teko matyti senuosius rankraščius, šiuolaikiškas skaityklas su gausiais bibliotekos fondais. Čia teko pamatyti ypatingąjį Islandijos pasididžiavimą – islandų sagas, parašytas prieš gerą tūkstantį metų, kaip spėjama, galbūt vieno autoriaus. Šios sagos laikomos vienu didžiausių viduramžių literatūros palikimu. Manoma, kad sagos yra gana patikimas istorinis šaltinis. Islandai net teigia, kad jie gali atsekti savo protėvių liniją iki pat pirmųjų į jų šalį atplaukusių vikingų. Sagos sėkmingai kuriamos ir dabar. Aplankėme Nacionalinę Islandijos galeriją, kur susipažinome su vienu įdomiu senu islandų papročiu – jie neturi pavardžių, tik tėvavardžius. Ištekėdamos moterys savo tėvavardžio nekeičia. Telefonų knygoje islandai suskirstyti pagal vardus. Islandijoje sparčiai gausėjant gyventojų daugelis islandų gauna po du vardus.
Religija turi nemažą įtaką Islandijoje, bet islandų religingumas yra toks pats praktiškas, kaip ir jie patys. Buvo labai keista matyti net pačiose mažiausiose teritorijose, kuriose gyvena vos viena šeima, būtinai šalia namelio esančią bažnyčią.
Kelionės laikas sutapo su galimybe pamatyti Šiaurės pašvaistę. Taip pat Islandijos sala garsėja natūraliai trykštančiomis karštosiomis versmėmis. Čia jų tikrai netrūksta, tačiau garsiausia ir populiariausia – Mėlynoji Lagūna (Blue Lagoon). Ši lagūna dažnai vadinama vienu iš pasaulio stebuklų. Tai didelis mėlynai žalio vandens ežeras, kurį maitina salos geoterminiai šaltiniai. Įdomu tai, kad šis ežeras atsirado atsitiktinai 1940 metais, kai iš Svartsengi geoterminės jėgainės nutekėjęs vanduo paskandino aplink ją esančius lavos laukus. Vandens temperatūra lagūnoje visais metų laikais yra 37-39 laipsniai šilumos. Devynis milijonus litrų vandens talpinanti lagūna nėra gili. Daugumoje vietų gylis siekia 0,8 – 1,2 metro ir tik kai kur iki 1,6 metro. Vanduo atsinaujina kas 40 valandų. Mėlynosios lagūnos geoterminio vandens spalvą lemia saulės šviesą atspindintis silicio dioksidas. Vasaros metu vanduo gali būti žalsvas. Spalva pasikeičia dėl dumblių, kurie sparčiai dauginasi veikiami tiesioginių saulės spindulių.
Neįkainojamas įspūdis pastovėti ant užgesusio ugnikalnio kraterio ir Gulfoso (Gullfoss) krioklio atbrailos bei stebėti, kaip vanduo krenta plačia juosta 32 metrus į gilų ir siaurą kanjoną, o purslai kyla į viršų. Krioklio šniokštimą galima išgirsti iš labai toli, taip pat verta pamatyti ir įspūdingus geizerius. Teko pabuvoti ir Thingvellir nacionaliniame parke, kuriame susiduria Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės, o nuo 930 m. iki 1798 m. rinkdavosi visas Islandijos parlamentas. Čia veikia ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas (Alþingi).
Visur mus lydėjo įspūdingas šalies kraštovaizdis: sustingusia lava nubarstyti laukai, kur tvyro sieros kvapas, burbuliuoja purvo baseinai, ūžia ir rūksta fumarolės, aukštyn į dangų iškilę snieguoti kalnai, kurių papėdėse įsikūrę vietiniai gyventojai, o ant sniego ganosi ištvermingieji islandų arkliai. Nepakartojamas pojūtis vaikščioti uoloje esančiame urve, patirti tamsos ir tylos jausmą ar vandens lašėjimą. Apibūdinti Islandijos gamtos grožį itin sunku, taigi galėtume tarti: „Tobula!“ , pabrėždami, kad žodžiais matytų vaizdų ir patirtų įspūdžių perteikti neįmanoma.
Naujos patirtys mokykloje, žmonių nuoširdumas, gamtos grožis ir stebuklai – visa tai įkvepia mus džiaugtis gyvenimu, dalintis patirtais įspūdžiais su mokiniais, jų tėvais, kolegomis, draugais ir planuoti naujus darbus, veiklas, susitikimus, išvykas.
Odeta GRUŠELIONIENĖ, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja metodininkė
„Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė.“
Vasario 8 d. kavinėje „Arena Pizza“ vyko aktyvaus jaunimo, su jaunimu dirbančių organizacijų ir bendruomenių atstovų susitikimas su Savivaldybės vadovais. Susitikimo metu buvo aptartos jaunimo užimtumo problemos, numatomos darbo su jaunimu gerinimo savivaldybėje priemonės, pagerbti aktyviausi jaunimo, su jaunimu dirbančių organizacijų, bendruomenių nariai. Jaunimo atstovus sveikino ir apdovanojimus įteikė Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius, Marijampolės jaunimo reikalų tarybos pirmininkas Artūras Visockis, Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys, Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Jaunimo reikalų koordinatorė Loreta Rutkauskienė
Mero padėkos raštais už iniciatyvumą, aktyvią veiklą ir pagalbą kuriant jaunimui kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę apdovanoti šie asmenys:
Deivydas Valenta, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos mokinys už verslumą, iniciatyvas, naudingas Marijampolės bendruomenei.
Iglė Bernotaitytė, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos mokinė už aktyvią veiklą mokinių savivaldoje ir projektinę veiklą, garsinant Marijampolės vardą.
Julius Girtas, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos mokinys už aktyvią projektinę veiklą ir iniciatyvas, naudingas Marijampolės jaunimui ir bendruomenei.
Artūras Krutulis , Marijampolės socialinės pagalbos centro Darbo terapijos padalinio socialinį darbuotoją, už ilgametį, nuoširdų, prasmingą, kūrybingą darbą ugdant neįgalius jaunuolius ir iniciatyvią savanorišką veiklą (nominacija „Metų jaunimo draugas“).
Ramunė Vaiginienė, Marijampolės moksleivių kūrybos centro skyriaus „Atviras jaunimo centras“ socialinė pedagogė už jaunimo atsakomybės ugdymo projekto „Savarankiško gyvenimo link“ iniciavimą, organizavimą ir sėkmingą įgyvendinimą.
Vladas Polevičius už projektinę veiklą, plėtojant tarptautinius jaunimo ryšius.
Raimonda Bogužaitė už savanorystę ir projektinę veiklą, naudingą Marijampolės savivaldybės jaunimui ir bendruomenei.
Martynas Andriukevičius už pagalbą jaunimui įgyvendinant projektus Marijampolės savivaldybėje.
UAB „Copulus“ /Coffe Hill kavinė už pagalbą įgyvendinat jaunimo iniciatyvas ir draugiškos aplinkos jaunimui kūrimą.
Marijampolės savivaldybės jaunimo reikalų tarybos padėkos raštais apdovanoti šie asmenys:
Inga Rauluševičienė, Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo narė, už ilgametę veiklą, skirtą savivaldybės jaunimui ir bendruomenei.
Jolanta Lukšienė, Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos neformaliojo ugdymo mokytoja, už aktyvų dalyvavimą ir jaunimo įtraukimą į skautų veiklas.
Kristina Kruglaitė, Marijampolės jaunimo mokyklos specialioji pedagogė už veiklą, naudingą Marijampolės savivaldybės jaunimui.
Edita Sabaliauskienė, Marijampolės jaunimo mokyklos psichologė, už iniciatyvas ir psichologinės pagalbos teikimą Marijampolės jaunimui ir bendruomenei.
Vasario 9 d. apie 15.30 val. į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kazlų Rūdos policijos komisariatą kreipėsi Kazlų Rūdos savivaldybės Jankų seniūnijos seniūnas, kuris pranešė, kad ryte iš namų išėjo Jankų seniūnijos gyventoja (gim. 1935 m.) ir nebegrįžo. Moteris savo namų ir artimų giminaičių neturi, todėl gyveno pas ją prižiūrinčią moterį.
Kaimo gyventojai paskutinį kartą matė senutę matė apie 10.20 val. einančią link miško, buvo apsirengusi šviesia striuke, su lazdele, apsiavusi guminiais batais. Daugiau nuo tada moters niekas nebematė.
Į gautą informaciją apie dingusį žmogų operatyviai reagavo Kazlų Rūdos policijos patrulių ekipažas ir ėmė “šukuoti” mišką, ieškoti moters su nurodytais požymiais. Kazlų Rūdos PK viršininkas į įvykio vietą išsiuntė dar vieną pareigūnų ekipažą. Šie pareigūnai prisijungė prie paieškos veiksmų greta Jankų kaimo plytinčiuose miškuose.
Pareigūnai intensyviai „šukavo” mišką, laikas bėgo, artėjo sutemos, įtampa augo, o dingusios moters niekur nesimatė. Buvo pakviestas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kybartų užkardos kinologas su šunimi. Prie senolės paieškų prisijungti jau skubėjo ir trečiasis policijos ekipažas. Ir, dar nespėjus atvykti papildomoms pajėgoms ir kinologui, apie 17.15 val., paieškas vykdžiusi pareigūnė Viktorija Siaurusevičiūtė pastebėjo po egle kažką boluojant, o priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai ir buvo ieškoma senolė. Ji, visą žvarbią žiemos dieną praleidusi miške, po egle, buvo visa sustirusi nuo šalčio ir beveik nebegalėjo pajudėti.
Pareigūnai nedelsiant senutę atvežė ir perdavė medikų apžiūrai, o vėliau, iš ligoninės ji perduota Kazlų Rūdos socialinės paramos centro Senelių globos namų priežiūrai.
Džiugu, kad operatyvūs ir atsakingi sumanių Marijampolės apskr. VPK Kazlų Rūdos PK pareigūnų veiksmai išgelbėjo dar vieno žmogaus gyvybę.
Marijampolės apskr. VPK Kazlų Rūdos PK informacija
Vasario 26 d., sekmadienį, 13 val. J. Basanavičiaus aikštėje vyks tradicinė Užgavėnių šventė. Triukšmingai žiemą vysime, smagiai kartu su persirengėliais linksminsimės, Morę deginsim, blynų bei kitų sočių gardumynų ragausime.
Kviečiame nuo 11 val. susirinkti tautodailininkus ir amatininkus, kulinarinio paveldo puoselėtojus ir visus norinčius blynais ar kitais gardumynais šventės dalyvius vaišinti, karštais gėrimais šildyti.
Susidomėjusius prašome nuo vasario 13 d. registruotis Marijampolės savivaldybės administracijos Mokesčių administravimo skyriuje tel. (8 343) 90 023 , el. p. prekyba@marijampole.lt
Nepamirškite Užgavėnių kaukės ir geros nuotaikos žiemai išvyti!
Niekaip nesibaigianti žiema fėją Gilę verčia vis dažniau dairytis į langus, už kurių jaukiai rusena židiniai ir sklinda šiluma. Tačiau šį kartą jos žvilgsnį patraukė už lango sėdinti mergaitė ir didelės tamsios žibančios jos akys. Gilė nutūpė ant namo palėpėje esančios palangės ir, panaudojusi truputį magijos, lengvai pravėrė langą. Mergaitės akys pasidarė dar didesnės, tačiau ji ne išsigando, o apsidžiaugė. Pastebėjusi džiaugsmą jos veide, Gilė nusprendė užeiti.
– Sveika, mažoji gražuole, aš esu fėja Gilė, o kaip tave vadinti? – nedrąsiai žengdama vidun pasiteiravo fėja
– Mano vardas Goda, o tu tikrai tikra fėja? – vis dar džiūgavo ir stebėjosi mergaitė.
– O tu nesistebėk, aš tikrų tikriausia ir atskridau iš Fėjų slėnio pažinti žmonių pasaulio. Štai dabar pamačiau tave ir panorau susipažinti. Ir ką gi tu čia taip giliai mąstei, kad net už lango pastebėjau tavo dideles akis? – pasiteiravo Gilė.
– Aš galvojau apie muziką ir bandžiau ją savo galvoje išgirsti, – paaiškino Goda.
– Kaip įdomu, galvojant apie muziką, girdėti ją savo galvoje… Ar gali dar pagalvoti, ir aš norėčiau ją išgirsti? – staiga paklausė fėja.
Goda prapliupo juokais ir paaiškino, jog žmonių pasaulyje, kad visi išgirstų muziką, reikalingas instrumentas ir prisėdusi prie pianino užgrojo. Gilė dar niekada nebuvo girdėjusi tokios muzikos, ji prisėdo šalia ir, įtempusi ausis, klausė.
– Štai mano muzika, kuri skambėjo galvoje, – baigusi groti nusišypsojo Goda.
– Man dažnai, girdint muziką, norisi šokti, sklandyti ore, bet šį kartą norėjosi tiesiog klausytis, – pasakė fėja.
– Gal dėl to, kad muzika liūdna… O žinai, kai man būna liūdna, aš einu šokti, – pasakė Goda ir stryktelėjo nuo kedės.
Ji įjungė muziką ir išbėgusi iš kambario pradėjo džiaugsmingai šokti. Fėja suko aplink ją ratus, darydama piruetus ir jos tarsi mėgdžiojo viena kitą. Išgirdusi triukšmą, iš kambario išbėgo mažoji sesutė Miglė. Krykšdama iš nuostabos, matydama fėją, ji iš karto prisijungė. Visa trijulė šėlo, kol visos pavargo.
– Na, matau, tavo nuotaika pasitaisė, o ką tu mėgsti veikti, kai tau būna linksma? – paklausė fėja Godos.
– Tada aš tapau paveikslus, pasiimu daug dažų ir bandau nutapyti savo mintis ir nuotaiką, – greitai atsakė Goda.
„Tie žmonės nenustoja manęs stebinti“, – pagalvojo Gilė.
Ir jai dar nespėjus susivokti, Goda iš kažkur jau tempė paveikslus, rodydama juos fėjai.
– Štai čia kvadratinis pasaulis, o čia – gėrio ir blogio lietus, – vieną po kito mergaitė kilnojo paveikslus, aiškindama, ką juose vaizduoja. Tai nebuvo įprastas akiai vaizdas, nes ši mergaitė tapo išskirtinai. Kol neišgirsta paveikslo pavadinimo, kiekvienas jame gali matyti tai, ką nori.
– Muziką girdi galvoje ir gali man ją pagroti. Paveikslus matai mintyse, o dabar aš galiu ir jas pamatyti. Viskas, ką tu darai, panašu į stebuklus žmonių pasaulyje, – susimąstė fėja.
– Tai gerai, nes aš jais tikiu! – linksmai pritarė jai mergaitė.
– Bet tu dar tokia maža, o jau taip giliai jauti ir taip nuostabiai sugebi parodyti savo vidinį pasaulį, – stebėjosi fėja.
– Mama man sako, kad viskas turi ateiti iš širdies, o ji viską ir jaučia, – paprastai paaiškino Goda.
Fėja pirmą kartą bendravo su maža mergaite, kuri, rodos, tokia dar vaikiška, bet kartu ir suaugusi. Užaugusi savo mintimis, pomėgiais ir saviraiška. Paveikslai, kurie toli gražu neprimena vaikiškų piešinukų, muzika, kuri tarsi nukelia į praeitį, ir visa tai sugeba ir jaučia vos 10 metukų sulaukusi mergytė!
– O kaip tu manai, iš kur tavyje tiek talentų? – netikėtai paklausė fėja.
– Nežinau, sako, kad talentą galima paveldėti, tai gal man taip ir nutiko. Kadangi mano mamai ir tėčiui menas labai artimas, tai aš jo turiu dvigubai, – pajuokavo Goda.
– Galima sakyti, kad tau labai pasisekė, – pasakė fėja.
– O taip, aš dėl to labai laiminga, be meno neįsivaizduoju savo gyvenimo, tikriausiai jis būtų liūdnas ir nuobodus, – užtikrintai pritarė mergaitė.
– Pasirodo, žmonės, kaip ir fėjos, gimsta skirtingi. Kai vieni vaikai nerūpestingai žaidžia kieme ir mėto sniego gniūžtes, tu žiūri pro langą ir bandai išgirsti muziką savo galvoje. Kažkodėl visi sako, kad pasaulis apvalus, o tau jis kvadratinis. Kažkur tavo mintyse pradeda lyti blogio ir gėrio lietus, turintis, tavo nuomone, būtent šias spalvas, ir viską tu sugebi parodyti kitiems. Tu esi talentinga, ir tai dovana, kurią turi saugoti ir pasistengti jos neprarasti, – tarė fėja.
Gilė staiga kai ką prisiminė, kad, pagal vieną legendą, jei fėjai pasakai savo norus, jie vėliau ar anksčiau būtinai išsipildo. Tad Goda susikaupė, gerai pagalvojo ir tyliai išpyškino savo norus, o jų ji tikrai turėjo. Tačiau niekas jų, išskyrus fėją, negirdėjo, tai tapo tik jų paslaptis.
Vakarop fėja paliko Godos namus. Bet ji dar ilgai galvojo apie tai, koks nuostabus dalykas yra menas. Kažkieno mintyse gimęs vaizdas klusnios rankos pagalba sluoksnis po sluoksnio sugula ant paprastos baltutėlės drobės. Nuo šiol ji tampa nepakartojamu paveikslu, kurio gėrėtis gali kiekvienas.
O smagiausia, kad Gilė jau išpildė vieną Godos svajonę, apie kurią jau galima pranešti. Goda surengė savo darbų parodą Fėjų slėnio galerijoje, į kurią susirinko geriausi draugai ir pakviesti svečiai. Nuo šiol visi, užsukę į galeriją, galės pamatyti, kaip spalvų ir potėpių pagalba maža mergaitė išlaisvina savo vaizduotę.
Linos Ruškytės ir Sigito Lukoševičiaus nuotraukos.
P.S. Fėja Gilė bendravo su Goda Lukoševičiūte, Kauno Dailės gimnazijos mokine.
Marijampolėje vasario 24–26 d. svečiuosis, kuris ves kursus „Menas būti laimingam“ ir skaitys nemokamą paskaitą Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre. Svečias atstovauja „Gyvenimo meno“ organizaciją, kuri įgyvendina stresų mažinimo programas, pagrįstas jogos praktika. Keliaudamas po įvairias pasaulio šalis, svamis padeda žmonėms susitvarkyti su fiziniais, psichologiniais ir emociniais sunkumais.
Svamio titulas Indijoje suteikiams ypatingai retam asmeniui, tai – aukščiausio lygio Mokytojai ir dvasiniai lyderiai, daug keliaujantys po pasaulį ir įkvepiantys milijonus žmonių.
…Kad nenusakomo amžiaus indo ilgais plaukais ir baltu iki žemės nusidriekusiu lengvu drabužiu, vadinamu doti, išvaizda patraukia daugelio dėmesį – nenuostabu. Mūsų šiaurietiškoje šalyje tai yra egzotika. Tačiau šis žmogus labiau nei savo išvaizda patraukia išskirtinėmis vidinėmis savybėmis. Vieni, kuriems teko susitikti, pabūti ar pabendrauti su svamiu Jaataveda, sako, kad juos „užkabina“ jo išmintis, kiti – kad juntama meilė, dar kiti – kad paprastumas ir gerumas. Mokiniai salėje laukiantys ateinančio mokytojo, net ir būdami užsimerkę, sako žiną, kai tik jis įeina. Tai tiesiog juntama – pakyla energija, pasijunti lengviau ir šviesiau.
Svamio likimas susiklostė kiek kitaip nei įprasta. Nuo trejų metukų jis augo su seneliais netoli Kalkutos esančiame pramoniniame miestelyje. Leisdamas laiką su tėvu mokėsi muzikos – šiais įgūdžiais dabar dalijasi su kitais giedodamas archajiškas mantras ar tiesiog dainuodamas.
Pats svamis sako, jog vaikystėje valandų valandas galėdavo praleisti stebėdamas žmones gatvėje – tai buvo tarsi žmogaus vidinio pasaulio, jo emocijų ir minčių studijos. Pripažįsta, kad ir dabar jam nėra nieko įdomiau už patį žmogų, jo protą ir jausmus. Dėmesys, kurį jis skiria kiekvienam atėjusiam patarimo ar ieškančiam atsakymo, yra persmelkiantis.
Svamis Jaatveda Durgapuro (Indija) universitete mokėsi informacinių technologijų ir dirbo telekomunikacijų industrijoje Indijoje. Tuo pat metu, būdamas dar visiškai jaunas, jau aktyviai savanoriavo mokydamas jogos pradmenų ir meditacijos. O dabar su giliu atsidavimu kitiems, begaline meile ir gailiaširdiškumu įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje.
Susipažinus su šiuo žmogumi, tampa aišku, kad tarnauti žmonėms galima ir labai paprastu būdu – pačiam tampant sąmoningesniam ir laimingesniam. Laimė yra pagrindinis gyvenimo motyvas, o žmogaus evoliucija vystosi būtent šia linkme – norint tapti laimingais. Ir ta laimė yra apsisprendimas, arba, kitaip tariat, mūsų pačių pasirinkimas.
Vasario 24 – 26 d. marijampoliečiai yra kviečiame dalyvauti kursuose „Menas būti laimingu“, kurie jau daug metu yra populiarūs ir žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kursai, kuriuos ves svečias iš Indijos (bus verčiama į lietuvių kalbą), vyks Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijoje (daugiau informacijos tel. 8-617-35956 arba www.gyvenimomenas.lt). O vasario 25 d. 11 val. Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre (Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, P. Butlerienės g. 5) vyks visuomenei skirtas nemokamas renginys, kuriame svečias kalbės apie stresą ir tarpusavio santykius.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 3A ir 3B klasių mokiniai, vadovaujami mokytojų Aurelijos Kovzonienės ir Gražinos Vencienės, sausio 27 dienos vakare pakvietė į projekto baigiamojo etapo koncertą „Knygos juda, arba paralelės“. Jo metu mokiniai pristatė savo veiklas, skirtas stiprinti ir skatinti skaitymo bei rašymo motyvaciją. Tai tarsi nauja strategija, žadinanti meilę knygai, norą skaityti, taisyklingai rašyti, ugdant kūrybiškumą, padedantį mokiniui suformuoti gilesnį pasaulio pažinimą. Tai nelengvas uždavinys šiuolaikinėje informacinių technologijų visuomenėje. Kad knygų skaitymas taptų vaikui džiaugsmą teikiančia veikla, nuoširdžiu ir atsakingu darbu prisidėjo ne vienas mokyklos mokytojas: vyresnioji muzikos mokytoja Žydrūnė Zubrickienė, vyresnioji technologijų mokytoja Rita Dijokienė, vyresnioji dailės mokytoja Ernesta Boželytė-Liobienė, vyresnysis tikybos mokytojas Artūras Lazauskas, šokių mokytoja metodininkė Daina Misiukevičienė. Į šią veiklą buvo įtraukti tėveliai, seneliai ir kiti mokyklos bendruomenės nariai. Šaunieji trečiokai ne veltui buvo giriami. Jie deklamavo, dainavo, šoko įvairių epochų šokius, eksponavo savo rašytus referatus, dailyraštį „Aš rašau“. Parodėlėje taip pat buvo eksponuojamos ir tėvelių sukurtos istorijos apie savo vaikystę. Parodą papuošė mokytojų Ernestos Boželytės-Liobienės ir Ritos Dijokienės rankų darbo lėlės. Be pažintinės veiklos, renginio dalyvius maloniai nustebino ir tikrą epochų puotą padėjo sukurti Kvietiškio dvaro istorinio šokio grupė „Reverence“. „Istorija įvairiai prabyla į žmogų. Ji daug gali pasakyti ir per šokį!“ – sakė grupės vadybininkė Vida Mickuvienė.
Festivalis „Kartų kaita“ jau penkioliktąjį kartą į šventinę sceną Marijampolė kultūros centre sukvietė didžiulį būrį šokėjų. Scenoje sukosi beveik 200 jaunų ir pagyvenusių, vaikų ir studentų, kuriuos tautiniu šokiu suviliojo choreografė Alina Kvietkauskienė.
„Kartų kaita“ – didžiulė tautinį šokį šokančių ir jį mylinčių šokėjų bei žiūrovų šventė, į kurią gausiai susirenka buvę kolektyvų nariai ir šokėjų artimieji, marijampoliečiai ir pasveikinti sugužėję svečiai.
Šių metų festivalyje netrūko ir staigmenų. Renginys prasidėjo ne koncertu, o energinga šokių repeticija. Tai žiūrovus ir nustebino, ir parengė smagiam koncertui, kuriame netrūko nei jaunatviško šėlsmo, nei išraiškingo šokių žavesio. Šių metų koncertą „Kartų kaita“ papuošė ir pačių mažiausių šokėjų šokis su mamomis ir tėveliais, kuris nepaliko nė vieno žiūrovo abejingo šio reginio grožiui ir nuoširdumui.
Choreografę Aliną Kvietkauskienę, Marijampolės muzikos mokyklos choreografijos skyriaus mokytoją metodininkę, tautinių šokių kolektyvų „Jotvingis“ ir „Javonėlis“ vadovę, išugdžiusią jau ne vieną šokėjų kartą, sveikino Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius.
„Festivalis „Kartų kaita“ rodo, kad didžiulė meilė tautiniam šokiui ir šokėjų noras sugrįžti šiam koncertui byloja, jog tautinis šokis jus vienija. Gražu matyti, kad visi kartu ir po kelerių metų galite šokti tuos pačius šokius. Šios šventės brandumas ir žiūrovų gausa kiekvienais metais parodo, kad šokiui ir bendravimui amžius – ne kliūtis: kartu šokyje sukasi ir mažieji, ir suaugę. Visi jūs kasmet sugrįžtate, susirenkate, nes esate Alinos Kvietkauskienės tautiniu šokiu suvilioti“, – sakė direktorius S. Valančius.
