Rudenį sodų bendrijos tarsi magnetas traukia ilgapirščius. Šaltajam metų sezonui į miestus grįžtantys gyventojai sodų nameliuose kartais palieka buities, sodo techniką, dviračius, kitus vertingus daiktus. Tačiau ne visada šis turtas saugiai peržiemoja.
Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) nuolat registruojami gyventojų pranešimai apie vagystes iš sodų bendrijų. Pareigūnai analizuoja kiekvieną plėšimo, vagystės atvejį ir taiko įvairias prevencijos priemones, kurios padėtų apsaugoti gyventojų nuosavybę. Tačiau ir patys gyventojai turėtų aktyviau rūpintis savo turto apsauga. Patirtis rodo, kad vagiami matomoje vietoje palikti daiktai, išlaužiamos sodo namelių durys, langai. Todėl vertėtų apsvarstyti – galbūt verta įrengti apsaugos sistemą (kuri būtų susieta su centriniu stebėjimo pultu ir informuotų saugos tarnybą apie įsilaužimą ar gaisrą), apdrausti turtą draudimo bendrovėje ir pan.
Marijampolės apskr. VPK bendruomenės pareigūnai nuo pavasario lankėsi sodų bendrijose – kalbėdavosi su čia gyvenančiais žmonėmis, žymėdavo vertingus jų daiktus, ragindavo puoselėti draugiškus ir glaudžius santykius su sodo bendrijos kaimynais. Kiekvienos sodų bendrijos skelbimų lentoje yra informacija apie bendruomenės pareigūnus, jų kontaktiniai duomenys, primenama, kokiu telefonu pirmiausia kreiptis prireikus policijos pagalbos. Policija ragina gyventojus būti budrius ir nepasakoti kitiems apie savo atostogų planus užsienyje, apie namuose turimą turtą. Taip pat prašo visų gyventojų atidžiau stebėti įtartinus asmenis, nežinomus automobilius jų sodo bendrijoje, gyvenvietėje, užsirašyti jų valstybinius numerius.
Gražus saugios kaimynystės pavyzdys – sodų bendrija „Papartis“. Čia vasaromis ir nuolatos gyvenantys žmonės mato ne tik savo kiemą, bet ir stebi, kas vyksta netoliese, apie tai informuoja atitinkamas tarnybas – policiją, ugniagesius ir pan. Tai, pasak bendruomenės pareigūnės Editos Ežerskienės, sektinas pavyzdys kitoms sodų bendrijoms. Primename, kad policija žymi daiktus ne tik sodininkavimo sezono metu – susitarus iš anksto, policija tai daro nuolat. Bendruomenės pareigūnams dėl daiktų žymėjimo, saugių kaimynystės grupių steigimo ar norint pasikonsultuoti saugios gyvenamosios aplinkos, privačios nuosavybės apsaugos klausimais, galima skambinti tel. (8 343) 72760 arba 8 608 53254, el. p. edita.ezerskiene@policija.lt .
Policija kreipiasi į gyventojus: pastebėjus vagiant, niokojant svetimą turtą, apie tai informuokite bendrosios pagalbos telefonu 112 arba Marijampolės apskr. VPK pasitikėjimo telefonu (8 343) 91260.
Su vyru esu nutraukusi santuoką prieš 10 metų, viena auginu vaiką. Norėčiau vaikui pakeisti pavardę (po santuokos nutraukimo susigrąžinau savo mergautinę pavardę), tačiau vyras nesutinka dėl vaiko pavardės keitimo. Ar yra būtinas jo sutikimas.
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vaikams suteikiama teisė įgyti bendrą tėvų pavardę ar vieno iš tėvų pavardę, kai jų pavardės yra skirtingos. Dėl vaiko pavardės keitimo reikėtų kreiptis į savo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje civilinės metrikacijos įstaigą. Jeigu gyvenate užsienyje ir neturite gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, prašymą dėl pavardės pakeitimo galite pateikti paskutinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje civilinės metrikacijos įstaigai arba Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigai.
Priėmusi prašymą ir įvertinusi kitus, su pavardės pakeitimu susijusius dokumentus, civilinės metrikacijos įstaiga kreipsis į Teisingumo ministeriją, siūlydama pakeisti pavardę arba jos nekeisti. Teisingumo ministerija, gavusi civilinės metrikacijos įstaigos pateiktus dokumentus, nuspręs, ar pritarti pateiktam siūlymui. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi Teisingumo ministerijos nuomonę dėl pateikto prašymo keisti pavardę ir atlikusi kitus reikalingus veiksmus, informuos pareiškėją apie pavardės pakeitimo procedūros užbaigimą.
Jeigu keičiama nepilnamečio vaiko pavardė, tai kartu su nustatytos formos prašymu, kuris Jums bus pateiktas civilinės metrikacijos įstaigoje, ir vaiko gimimo liudijimu civilinės metrikacijos įstaigai turi būti pateikiamas kito iš vaiko turimų tėvų rašytinis sutikimas ir vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas dėl pavardės pakeitimo. Kito iš vaiko turimų tėvų rašytinio sutikimo nereikalaujama, kai jam teismo sprendimu yra neterminuotai apribota tėvų valdžia. Visais kitais atvejais, jeigu vaiko tėvas nurodytas vaiko gimimo liudijime, nepaisant aplinkybės, kad esate išsituokę, būtina, kad vaiko tėvas sutiktų dėl vaiko pavardės keitimo. Pastebėtina, kad jeigu su buvusiu sutuoktiniu nepavyksta pasiekti susitarimo dėl vaiko pavardės keitimo, turite teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti vaiko pavardę be kito iš vaiko turimų tėvų sutikimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet tokie pareiškimai nėra tenkinami.
Kilus papildomiems klausimams dėl vaiko pavardės pakeitimo procedūros, dokumentų pateikimo, įvertinę pateiktą prašymą, išsamią informaciją galėtų suteikti civilinės metrikacijos įstaigos, į kurią kreiptumėtės, darbuotojai.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Spalio 2 d. Marijampolės kolegijoje vyko jau tradicine tapusi universitetinių studijų pradžios šventė. Šiais metais Mykolo Romerio universiteto studentai paminėjo penkerių studijų metų Marijampolės kolegijoje sukaktį. Renginyje dalyvavo LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Mykolo Romerio universiteto rektorius doc. dr. Algirdas Monkevičius, Socialinių technologijų bei Teisės fakultetų atstovai, kolegijos bei Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto administracijos atstovai.
Šventės pradžioje buvo prisiminti pirmieji bendradarbiavimo žingsniai ir pirmieji studijų metai, institucinio bendradarbiavimo plėtra bei studijų organizavimas.
Pirmoji Bendradarbiavimo sutartis tarp Marijampolės kolegijos ir Mykolo Romerio universiteto buvo pasirašyta 2008-11-25 d., joje numatytos papildomų bei magistrantūros studijų galimybės kolegijos absolventams, tačiau sutartis dėl galimybės organizuoti studijas Marijampolės kolegijos bazėje pasirašoma tik 2010-07-27 d., sudarius edukologijos krypties kolegijos absolventų akademinę grupę papildomoms studijoms. Šiais studijų metais startuoja pirmoji papildomų edukologijos studijų grupė (36 studentai).
Nuo 2011m. įstoja dar viena papildomų studijų grupė (32 studentai), kurie per 1 semestrą baigia papildomas studijas, o nuo pavasario semestro jau studijuoja magistrantūroje. Taigi nuo 2011 m. Marijampolėje studijuoja edukologijos (teisės edukologijos specializacijos) krypties papildomų bei magistrantūros studijų studentai.
2015-06-19 d. atnaujinama bendradarbiavimo sutartis tarp Marijampolės kolegijos bei Mykolo Romerio universiteto, kurią pasirašė kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas bei universiteto rektorius dr. Algirdas Monkevičius. Šioje sutartyje numatomos papildomos bei magistrantūros studijos ir kitų studijų krypčių absolventams.
Nuo šių, 2015-ųjų studijų metų, universitetines studijas pradeda Marijampolės bei kitų kolegijų teisės studijų absolventai. Jie pasirinko studijuoti ne papildomas, bet universitetinio bakalauro studijas, kuriose mokysis 3–4 kursų dalykus bei papildomas teisės disciplinas, privalomas studijuoti universitetinėse studijose. Po dvejų studijų metų studentai gaus universitetinio bakalauro diplomus.
MRU rektorius sveikino visus susirinkusius į šį renginį studentus, kviesdamas apsilankyti naujai įkurtuose padaliniuose Mokslo ir inovacijų paramos centre bei Karaliaus Sedžiongo institute. Jis pastebėjo, kad universitetinės studijos yra naudingos ir visam regionui, ir kiekvienam studentui asmeniškai, matant savo karjeros poreikius per tokių studijų galimybes. Rektoriaus manymu, „universitetinės studijos – tai ne tik žinios ar jų taikymas, jos suteikia kur kas didesnį įvairių galimybių spektrą. Tai mokslo taikymas pagrindžiant tikrovę, kuriant projektą ar rengiant baigiamąjį darbą, tai socialiniai ryšiai, komunikacija, gebėjimas bendrauti tarptautinėje komandoje.“
LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius prisiminė savo studijų metus ir džiaugėsi, kad šiandien marijampoliečiai, neišvykdami iš savo gimtojo miesto, gali įgyti universiteto diplomus ir ragino studentus išnaudoti visas studijų galimybes.
Teisės fakulteto prodekanė prof. Snieguolė Matulienė sveikindama studentus teigė, kad universitetinės teisės studijos neapsiriboja profesija: tai ir kitoks mąstymas, gyvenimo būdas, požiūris bei pažinimas.
Jau sukaupta universitetinių studijų realizavimo praktika bei magistrantūros baigiamųjų darbų rengimo ir gynimo patirtimi dalijosi Teisės edukologijos programos vadovas doc. dr. Romas Prakapas.
Direktoriaus pavaduotoja Irena Sviliuvienė teigė, kad teisės universitetinės studijos – tai aukštas mūsų kolegijos absolventų ir dėstytojų veiklos įvertinimas.
Šventės dalyvius sveikino kolegijos kolektyvai: Raiškiojo žodžio bei Lengvosios muzikos studijos.
Taigi, jau pradėtas dar vienas universitetinių studijų ruduo, kviesdamas visus prasmingai akademinei veiklai. Tikėkimės, kad nauji studijų metai bus sėkmingi ir dėstytojams, ir studentams.
Marijampolėje praėjusį sekmadienį Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje surengtu vargonų muzikos koncertu buvo užbaigtiEuropos paveldo dienų renginiai. Kaip ir kasmet, trečiąjį rudens savaitgalį visoje Lietuvoje vyksta Europos paveldo dienos. Šia iniciatyva, atsižvelgiant į kiekvienais metais pasirenkamą temą, norima atkreipti visuomenės dėmesį į šalia mūsų esantį kultūros paveldą, atskleisti jo vertę ir išsaugojimo svarbą. 2015-ųjų metų Europos paveldo dienų tema – „Paveldėkime savo ateitį“. Marijampolės savivaldybėje į šiai progai skiriamus renginius mielai įsitraukia LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas, muziejininkai, domisi vyresniųjų klasių mokiniai.
Marijampolės kraštotyros muziejuje visi besidomintys paveldu buvo pakviesti į istorinių fotografijų ir dokumentų parodą „Didysis karas 1914–1918“ (Suvalkų kraštas ir Užnemunė)“. Parodą parengė Suvalkų ir Alytaus krašto muziejai. Čia panaudota medžiaga iš Marijampolės apskrities archyvo ir kraštotyros muziejaus fondų. Lankytojų „Saulėračio“ galerijoje laukiama iki spalio 17 d.
Karinį paveldą smalsautojai turėjo progą apžiūrėti iš arti batalione vykusiame renginyje. Vėjuotas rugsėjo 18-osios penktadienis gausiai pritraukė moksleivių iš savivaldybės mokyklų, svečių. Batalionas saugoja ne vieną vertingą paveldo objektą. Lankytojams Europos paveldo dienos yra ta reta proga apsilankyti Freskų salėje, bataliono muziejuje, apžiūrėti unikalios lubų konstrukcijos ir akustikos arklių maniežą. Renginio metu Marijampolės savivaldybės vyriausiasis paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis perdavė bataliono štabo viršininkui mjr. Virginijui Kleponiui specialų ženklą „Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“. Jis bus pritvirtintas prie arklių maniežo pastato išorinės sienos ir žymės išskirtinį šio pastato statusą ir vertę. Anot paveldo specialistų, turint šį ženklą realu tikėtis daugiau valstybės paramos pastatui išsaugoti.
Sekmadienį skambėjęs vargonų koncertas buvo surengtas Marijampolės savivaldybės administracijos bei Šv. Arkangelo Mykolo parapijos iniciatyva. Koncerto pradžioje paveldo specialistas G. Kuncaitis atskleidė sąsajas tarp vargonų, karių ir paveldo, trumpai pristatydamas Marijampolės vargonų istoriją. Programoje skambėjo įvairių laikotarpių tiek užsienio, tiek Lietuvos autorių kūriniai, kuriuos atliko marijampolietė Alma Sakalauskienė (vargonai), Evelina Sakalauskaitė (sopranas) ir Paulius Bagdonas (baritonas). Intarpuose tarp Franz Shubert, Johann Pachelbel, Giusepe Giordani, Česlovo Sasnausko, Vidmanto Bartulio etc. kūrinių renginio vedėja Vida Mickuvienė skaitė žymių žmonių mintis apie muziką, o susirinkę klausytojai vis kėlė galvas besižvalgydami į vargonus ir atlikėjus. Tikėtina, iš renginio kiekvienas į rudens popietę išsinešė po gabalėlį taurumo, šviesos ir, aišku, nesenstančios muzikos garsų.
Jeigu pavasarį nespėjote prisidžiovinti kaštonų (Aesculus hippocastanum) žiedų į savo namų žaliąją vaistinėlę, atsigriebti galite prisirinkdamo kaštonų vaisių, kurie taip pat mažas gamtos stebuklas sveikatai. Kaštonų preparatai gydo uždegimines ligas, slopina skausmą, stabdo kraujavimą. Kaštonas gydo nemigą, blogą nuotaiką, ramina, padeda nugalėti baimę. Kelis kaštonus verta nešiotis kišenėje, mat jie turi tokių pačių savybių, kaip ir pats medis: neutralizuoja kenksmingą radiacinio spinduliavimo poveikį, švelnina reumatinius skausmus.
Kaštonų vaisiai, suberti į didesnį indą, užpildant jo dugną, tarnauja kaip masažo priemonė, ant jų atsistojus basomis kojomis ir tokiu būdu jas masažuojant. Kaštonai padeda gerinti kraujo apytaką, gydo nemigą, kelia nuotaiką, ramina. Malti kaštonai – puikus kūno šveitiklis, ypač mėgstamas pirtyje.
Kaštonus, iš kurių bus ruošiami antpilai ir nuovirai, patartina rinkti ekologiškai švariose vietose. Jei kaštonų vaisius vartosite tik išoriniam gydymui, juos galite rinkti ir miesto parkuose.
Radikulito gydymas: kaštonų vaisius sumalkite į miltelius, sumaišykite lygiomis dalimis su kiaulės taukais ir užtepkite plonu sluoksniu ant juodos duonos riekės. Šį „sumuštinį“ pridėkite ant gydomos vietos ir šiltai apriškite.
Lėtinį prostatitą gydykite taip: nulupkite nuo kaštonų vaisių žievę, susmulkinkite, 2 šaukštus suberkite į butelį ir užpilkite 1 stikline spirito arba degtinės, palikite 10 dienų prisitraukti šiltoje ir tamsioje vietoje, antpilą kasdien pakratykite. Nukoškite ir gerkite po 20–30 lašų tris karus per dieną šešias savaites, po to padarykite dviejų savaičių pertrauką ir gydymą vėl pakartokite.
Sergantiems tromboflebitu patariama gerti kaštonų vaisių antpilo: 3 šaukštus susmulkintų kaštono vaisių užpilkite puse litro spirito arba degtinės, palikite tamsioje vietoje 14 dienų prisitraukti, antpilą kasdien pakratykite. Nukoškite ir gerkite po 30–40 lašų 3 kartus per dieną mėnesį laiko.
Reumatą patariama gydyti kaštonų voniomis: susmulkinkite pusę kilogramo kaštonų vaisių, užpilkite 3 litrais verdančio vandens, pavirinkite pusę valandos ant silpnos ugnies, uždenkite ir palikite dar pusę valandos prisitraukti, po to nukoškite ir supilkite į karštą vonią. Vandens temperatūra turėtų būti apie 40 laipsnių, vonios trukmė – apie 20 minučių. Po vonios gulkitės į lovą ir šiltai apsiklokite. Taip maudykitės dvi savaites, kas antrą dieną.
Hemorojų gydyti tinka susmulkintos kaštonų vaisių žievės, iš kurių ruošiamos sėdimos vonelės: 2 šaukštus žaliavos užpilkite 1 litru verdančio vandens, pakaitinkite pusę valandos verdančio vandens puode, po to nukoškite ir supilkite į vonelę.
Apskritai kaštonų vaisių vonios gydo reumatą, neuralgiją, periferinės kraujotakos sutrikimus, malšina niežulį, didina kapiliarų atsparumą ir neleidžia formuotis trombams. 1–1,5 kg smulkių kaštono vaisių užpilama 5 l šalto vandens, 30 min. Pavirinama, perkošiama ir supilama į vonią.
Dėmesio! Kaštonų preparatų negalima gerti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige bei tiems žmonėms, kuriems lėtai kreša kraujas.
Tačiau derėtų žinoti, kad kaštonais galima ir apsinuodyti. Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro Apsinuodijimų informacijos biuras duomenimis, kartais kaštonų suvalgoma supainiojus juos su valgomuoju kaštainiu (Castanea sativa) ar gydantis namuose pagamintais augalo preparatais. Kaštonuose esančių nuodų saponinų mišinys vadinamas vienu – aescino – vardu. Manoma, kad didžiausia aescino koncentracija yra jaunuose lapuose, žieduose ir žievėje. Kaštono vaisiuose – stambiose rudose sėklose – aescino koncentracija keičiasi joms bręstant. Nuodingiausi kaštonai liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Sėkloms subrendus ir sutrūkus jas gaubiančiai spygliuotai dėžutei, aescino kiekis sumažėja dvigubai. Aescinas blogai pasisavinamas žarnyne, tačiau sukelia stiprų dirginantį poveikį. Suvalgius 1 ar 2 kaštono sėklas atsiranda pykinimas, vėmimas, vyrauja viduriavimas. Didžiausią pavojų šis augalas gali sukelti vaikams, ypač jei jo suvalgoma pakartotinai, tuomet per pažeistą žarnyno gleivinę didesnis nuodo kiekis gali patekti į kraujotaką ir sukelti bendrus apsinuodijimo simptomus: nerimą, palaipsniui pereinantį į mieguistumą ir sąmonės sutrikimą. Vaikams aprašyta net mirtinų apsinuodijimų.
Apsinuodijus kaštonais gydymas skiriamas atsižvelgiant į vyraujančius simptomus, specifinio priešnuodžio nėra. Vemiant ir viduriuojant svarbu gerti pakankamai skysčių, simptomams neišnykstant ar savijautai blogėjant, derėtų kreiptis į medikus.
Marijampolėje gyvenanti Kazimiera Dabrilienė šiandien švenčia 100-ąjį gimtadienį. Apsupta sūnaus Justino šeimos močiutė įspūdingą jubiliejų pasitinka dar stebėtinai guvi ir nuotaikinga. Šia proga senolę aplankė Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė ir Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Roma Brazauskienė, Narto seniūnė Dalia Sabaliūnienė.
Kazimiera Kalakauskaitė gimė Vilkaviškio rajone Starkų kaime pasiturinčio, pavyzdinį pieno ūkį laikiusio, ūkininko šeimoje. Namuose buvo ne tik nuosava pieninė, bet ir veikė pradinė mokykla, kurioje mokėsi ir pati Kazimiera, vidurinis šeimos vaikas tarp trijų seserų ir dviejų brolių. Vėliau lankė Alksnėnų mokyklą, sėkmingai baigė Barzdų namų ūkio mokyklą. Po to darbavosi savo ūkyje ir dirbo pieninėje. Senutė prisimena, kad tėvai nelenkė labai griežtai prie darbų, būdavo ir poilsio valandėlių. Vėliau ištekėjo už Antano Dabrilos, kurio tėvai valdė stambų ūkį. Vyro šeima buvo labai tikinti. Vyro brolis buvo kunigas Justinas Dabrila, mokėjęs keturias užsienio kalbas ir turėjęs teologijos mokslų daktaro laipsnį, 1941 m. sovietų nužudytas Budavonės miške Vilkaviškio raj. Kazimiera su Antanu santuokoje susilaukė dviejų sūnų. Moterį pažinojusieji tvirtina visada buvus linksmo būdo, nuoširdžią. Ji mėgo skaityti knygas, auginti gėles, dar ir dabar domisi Lietuvos politika, retkarčiais pažiūri televizorių. Užėjus okupacinei valdžiai, Kazimiera su šeima buvo ištremta į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą, kur teko sunkiai dirbti Sajanų kalnuose. Daug metų nuo to laiko prabėgo, bet Kazimiera tvirtino, kad tremtyje buvusi labai sunki tik pradžia, o vėliau ir ten jos šeima priprato. Grįžę į Lietuvą Dabrilos apsigyveno Marijampolėje. Prieš tris dešimtmečius moteris liko našlė. Nuo 2014-ųjų jubiliatė gyvena pas jaunesnįjį sūnų Justiną, vyresnysis sūnus jau miręs. Ją supa dvi anūkės Reda ir Audronė bei du proanūkiai Rokas ir Gabija. Močiutė iki 88-erių buvo neįtikėtinai sportiška ir tvirta – mynė dviratį. Savo 90-ąjį jubiliejų sutiko dar savo namuose. Smulkutė linksma šimtametė ir gimtadienio dieną šmaikštavo, su svečiais pakėlė simbolinę taurę. Svečiai linkėjo dar daug sveikatos, o ji atsakė, kad tos sveikatos ir nėra, bet kitoje vietoje pasitaisė – jos sveikata dar pusėtina.
Marijampolės savivaldybės pedagogai paminėti Tarptautinės mokytojų dienos šiemet buvo sukviesti į Kultūros centrą, kur vyko šventinis minėjimas su savivaldybės apdovanojimų įteikimu ir koncertas.
Dirbančiuosius pedagoginį darbą nuoširdžiai pasveikino Savivaldybės vadovas Vidmantas Brazys, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, mero pavaduotoja Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius, Švietimo skyriaus vedėja Asta Vaznienė. Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliais meras apdovanojo: už svarų indėlį ugdant jaunuosius sportininkus tarptautinės kategorijos trenerį Benių Jankevičių, už kūrybingą vadovavimą švietimo įstaigai – Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ direktorę Reginą Kaleinikienę, už reikšmingą indėlį plėtojant suaugusiųjų švietimą – Marijampolės suaugusiųjų mokymo centro direktorę Juliją Lapinskienę, už Sūduvos krašto etninės kultūros puoselėjimą – kraštotyrininką etnografą, buvusį Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoją Jaunių Joną Vylių.
Renginio antroje dalyje skambėjo smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio suburto trio koncertas, kurį mokytojams dovanojo Savivaldybės administracija. Smuikininkai V. Čepinskis ir Viktorija Čepinskienė bei gitaristas Sergej Krinicin publiką žavėjo romansais ir kitais žymių kompozitorių kūriniais, kuriuos atlikėjai pritaikė specialiai smuikui ir gitarai.
2015–2016 m. m. Marijampolės savivaldybės pavaldumo įstaigose darbuojasi 996 pedagogai.
Spalio 1-ąją, Angelų sargų dienos išvakarėse, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir darbuotojai iškilmingai paminėjo Policijos dieną.
Į iškilmes Marijampolės savivaldybės salėje susirinkusius pareigūnus su profesine švente pasveikinti atvyko apskrities savivaldybių, Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, Apylinkės teismo ir prokuratūros, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Šaulių sąjungos bei kitų statutinių organizacijų atstovai bei kiti garbūs svečiai.
Apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Skirmantas Andriušis, sveikindamas savo komisariato bendruomenę, pasidžiaugė susiklaususiu ir nepriekaištingai pareigas vykdančiu savo kolektyvu ir dėkojo pareigūnams už tai, kad jie puikiai atlieka garbingą pareigą – Ginti. Saugoti. Padėti.
Policijos pareigūnus profesinės šventės proga sveikino ir Savivaldybės mero bei administracijos direktoriaus padėkas už teigiamus darbo rezultatus, nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą įteikė mero pavaduotojas Povilas Isoda ir administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Tumelis.
„Džiaugiamės, kad turime tokią policiją, kuri operatyviai sprendžia žmogaus problemas, naudoja efektyvius kovos su nusikalstamumu metodus, siekia pačių geriausių rezultatų, yra visuomenės gerbiama, ir ja pasitikima”, – sakė vicemeras Povilas Isoda
Policijos dienai skirtą renginį savo atvykimu pagerbė LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Marijampolės savivaldybės Tarybos nariai.
Policijos dienos proga šventiniame renginyje pareigūnams buvo pasakyta daug gerų ir šiltų žodžių, už nepriekaištingą ir pavyzdingą pareigų atlikimą, pasiektus rezultatus stiprinant teisėtvarką apdovanoti tarnyboje pasižymėję policijos pareigūnai ir rėmėjai. Jiems buvo įteikti pasižymėjimo ženklai, padėkos ir atminimo dovanos.
Šventės proga šventinį koncertą policijos bendruomenei dovanojo Marijampolės kultūros centro Česlovo Sasnausko kamerinis choras, vadovaujamas Mindaugo Razdevičiaus.
Angelų sargų dienos proga tradiciškai Švento Vincento bažnyčioje buvo aukotos Mišios už policijos darbuotojus, vyko iškilminga rikiuotė Jono Basanavičiaus aikštėje.
…To jis nevadintų tik pomėgiu. Tai daug daugiau. Tai aistra, meilė, didžiulė pagarba ir… liga. Kalnų liga. „Kas yra kalnų liga? – retoriškai klausia Algimantas VASILIAUSKAS, UAB „Jotva“ direktorius, alpinistas, save kukliai vadinantis kalnų turistu. – Tai meilė. Juk kai iš tikrųjų myli žmogų, apie jį visada galvoji, kur bebūtum, visada jis yra su tavimi. Taip ir su kalnais… Visada jie yra šalia mintyse. Net vairuodamas automobilį žvilgteli trumpam į debesis, o akys iškart formuoja kalnų kontūrus…“ Tai didinga meilė, kupina pagarbos, deja, ne vieną ir pasiimanti amžiams…
Kalnų ligą „gavo“ rizikuodamas savo gyvybe
61 metų amžiaus Algimantas Vasiliauskas į kalnus kopia daugiau nei 40 metų. Prisiminimais žmogus nukeliauja į jaunystės priešaušrį, kur daugybė tuomet atrodžiusių atsitiktinumų buvo tiesiog kryptingas judėjimas link kalnų, meilės ir pagarbos jiems. Baigęs aštuonias klases tuometinėje Marijampolės Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, kur lankė orientacinio sporto būrelį, devintą klasę pradėjo Suaugusiųjų mokykloje, kur jokių būrelių nebuvo. Jausdamas, jog jam yra būtina save panašioje veikloje realizuoti, susirado tuomet veikusį alpinistų klubą ir jau vasarą pirmą kartą nuvyko į alpinistų stovyklą Centriniame Kaukaze Ulutau, kur gavo pirmąjį rimtą krikštą ir „susirgo“ meile kalnams. Jis buvo tik septyniolikos metų, kai pirmąkart kopiant į kalną pasipylė daugybė sunkių išbandymų. Grupei esant 4 kilometrų aukštyje, A. Vasiliauskui trūko angina, prasiveržusi krauju ir pūliais. Vaikinas ne tik kad niekam nesiguodė, atvirkščiai: dvi dienas slėpė nuo visų ir tęsė žygį, kamuojamas neapsakomų skausmų, rizikuodamas savo gyvybe (pagal tuomet galiojusias taisykles, visai grupei kelionė būtų buvusi neužskaityta, jei jis dėl ligos būtų priverstas nutraukti žygį). Jau po to, kai žygio planą įveikė, jis vis dėlto prisipažino instruktoriui, kas jam nutiko. Iš pradžių instruktorius Algimantą tiesiog iš stovyklos išvyti norėjo, bet vėliau, kai stovykla pasibaigė, tas pats instruktorius, klausinėdamas visų, ar atvažiuosią jie kitais metais, prie Algimanto stabtelėjo ilgėliau. Kai vaikinas pasakė, jog niekada gyvenime į kalnus kojos nekelsiąs (didžiulis fizinis ir dvasinis krūvis, atrodė kaip išgyventas pragaras) instruktorius tik nusišypsojo: „Tavęs nė grandinėmis niekas nesulaikys nuo kalnų.“ Ir neklydo! Jau kitais metais A. Vasiliauskas sugrįžo vedinas dar trimis marijampoliečiais. „Tuomet dirbau melioracijoje, – pasakoja „Jotvos“ direktorius, – ir tokia kalnų trauka užėjo, kad niekur negalėjau vietos rasti. Iš pradžių dar tramdžiau save, tačiau nebeiškenčiau ir nuėjau atostogų prašyti. Kai nedavė (buvo pats darbymetis), tuomet visai išėjau iš darbo, tačiau į kalnus sugrįžau. Neįmanoma apsakyti tos kalnų traukos. Galbūt tai liga, tačiau tikrai ne visi, pabuvoję kalnuose, ja suserga.“
Tą patį žygį pakartojo po 35 metų
Iš įsimintinesnių kelionių į kalnus A. Vasiliauskas vadintų ir 2007 m. įveiktą Elbrusą, viršukalnę, kurią pirmą kartą įveikė prieš 35 metus. Keisti sutapimai lydėjo jubiliejinį žygį. 1972 m. rugsėjo pradžioje, praėję 100 km maršrutą Kaukazo kalnais, keturi marijampoliečiai planavo kopti į Elbrusą, kai meteoroginės stoties darbuotojai pranešė, jog alpinistai privalo padėti gelbėtojams. Mat tuomet buvusią šiltą vasarą, aptirpus sniegui ir atsivėrus tarpekliams, viename iš jų buvo aptiktas rusų kario lavonas, ten įšalęs nuo II pasaulinio karo laikų. Rugsėjį, kai vėl šiek tiek pašalo, buvo jau galima iš tarpeklio mirusiojo kūną išvaduoti, štai todėl ir buvo pakviesti alpinistai. Gelbėjimo darbai užtruko, tad Elbrusas taip ir liko nepasiektas. 2007 m. vasarą, kartojant tą patį maršrutą, pagalbos prisireikė patiems alpinistams. „Kopiau į kalną dviese su draugu, kai pusšešto kilometro aukštyje draugas pametė „katę“ (įtaisą, tvirtinamą prie pėdų, kuriuo lengviau galima kabintis į kalną), puolė ir nuo smūgio jam trūko kelio raiščiai, – pasakoja A. Vasiliauskas. – Nebuvo mobiliojo telefono ryšio, tad draugą pats tempiau žemyn iki 4,8 km aukščio, kol galų gale pastebėjau gelbėtojus, kurie mano draugą transportavo žemyn, kur jau ir rimta pagalba buvo suteikta.“
„Į kalnus einu su didele pagarba jiems“
A. Vasiliauskas anksčiau kasmet bent pora kartų kopdavo į kalnus (o dar anksčiau šios išvykos buvo dažnesnės). Jis neskaičiuoja nugalėtų viršukalnių – šiam žmogui reikia tiesiog pabūti kalnuose. Vėliau, įgavęs patirties, ir kitus žmones į kalnus vedė, o atsakomybė už juos kalbėjo svarbiausiu tikslu – juos parvesti. „Į kalnus einu su didele pagarba jiems, nerizikuoju, – sako kalnų turistas, – gal todėl iki 2010 m. pavykdavo išvengti didelių traumų? Žinoma, čia viskas yra daug sudėtingiau: mažai deguonies, dideli fiziniai krūviai. Šąlant, pučiant žvarbiam vėjui, susiduriant akis į akį su tikrais pavojais apninka mintys, jog jau apsieisiu aš be tų kalnų, netgi kvailinu save, kam man iš viso to reikia, tačiau vos grįžus – vėl visos mintys apie kalnus…“ Anot A. Vasiliausko, kalnuose kitaip žmogus vertina savo galimybes, aiškiau, realiau viską suvokia, paprastai atsiskleidžia gerokai daugiau nei rutiniškoje kasdienybėje.
Ne veltui juk sakoma, jog alpinistas – kažkiek romantikas, turintis kalnuose nepaprastai didelę galimybę nepasiduoti, jaučiantis, jog jo fiziniai ir dvasiniai resursai kalnuose gerokai didesni, nei sėdint, pavyzdžiui, kabinete. Tačiau ir pavojai čia, kalnuose, daug realesni… Yra kalnuose žuvusių A. Vasiliausko draugų, yra ir tokių, kurie po nelaimingo atsitikimo kalnuose visam gyvenimui liko prikaustyti prie invalido vežimėlio, tekę iš tarpeklio plyšio įkritusį draugą traukti, teko nešti nelaimės ištiktą draugą, kuriam lūžo kojos, teko ir pačiam patirti didelę traumą… Apie nelaimes kalnuose su aplinkiniais alpinistai kalba nenoriai: čia absoliučiai viskas kitaip atrodo… Kitaip atrodo ir minėta A. Vasiliausko pagarba kalnams, ir šioks toks prietaringumas. „Išvykstant į kalnus, visada jaučiamas jaudulys: ir pats jaudinuosi, ir žmona (ji buvusi kalnuose, ji žino, kaip ten viskas būna, tačiau žino ir tai, jog man reikia kalnų…), – pasakoja A.Vasiliauskas, – o kai jau esu ten, stengiuosi laikytis nerašytų taisyklių: negalima kitam skolinti savo įrankių ir iš kito skolintis, kas beatsitiktų. Jau kopdamas į kalną, stengiuosi laikytis tylos, niekam nieko nesakau. Mano draugas, patyręs kelio traumą, prieš išeidamas (buvo naktis) paskambino žmonai. Tuomet pyktelėjau, mintyse net susikeikiau: „Ko tu, kvaily, žadini kalną?“ Žinoma, draugą tuo pat metu supratau: juk skambina labai artimam žmogui… Tačiau štai kas atsitiko – trauma…“ Su kalnais, kaip minėta, elgtis reikia itin pagarbiai. O tą pagarbą geriausiai ir išreiškia ta pati kalnų liga – paslaptinga meilė jiems…
Kalnai privertė patikėti likimu
„Netikiu likimu. Mano pasaulėžiūra tokia, kad atsitiktinumams, sutapimams linkęs nepalikti vietos: aš, kaip asmenybė, prisiimu atsakomybę už savo stiprybę, silpnumą, kaip susikuriu viską, taip ir turiu, tačiau tai, kas įvyko su Tumynais (Laima ir Arūnas Tumynai – marijampoliečiai, 2009 m. žuvę kalnuose. – Aut. past.) bei po to vykę įvykiai, verčia mane abejoti savo nuostata – visgi yra kažkokia nematoma ranka…“ – sako A. Vasiliauskas, mintimis nusikeldamas į jau tuoj dešimtmečiu skaičiuojamą praeitį.
…2007 m. „Laima Tumynienė paklausė, ar nesutikčiau juos (Laimą ir Arūną Tumynus) užvesti į Momblaną, – prisimena A. Vasiliauskas. – Tas kalnas techniškai galbūt nėra labai sudėtingas, tačiau daug kas čia priklauso nuo oro sąlygų ir vadovo. Jei noras neišblės, prieš Momblaną pasiūliau jiems išbandyti kitus, visiškai nesudėtingus maršrutus, mat jie kalnuose buvę tik kaip slidininkai. Taigi su Tumynais kitą vasarą buvome kalnuose prie Zakopanės, žiemą – Tatruose. Taip treniravomės ruošdamiesi Momblanui“.
Tumynai buvo pasiryžę užkopti į Momblaną 2009 m. vasarą, tačiau A. Vasiliauskas tuomet turėjo asmeninių rūpesčių (tarsi jam iš anksto buvo uždrausta vykti su Tumynais) ir į kalnus ištrūkti negalėjo. Pasiūlė Tumynams kelionę atidėti, tačiau jie nesutiko. „Nepyksi, jei kitą vedlį kviesiu?“ – pasiteiravęs A. Tumynas A. Vasiliausko. „Žinoma, ne“, – atsakęs patyręs alpinistas.
Po pasiektos viršukalnės – tragedija
Su kitais vedliais 2009 m. liepos mėnesį Tumynai visgi išsirengė į kalnus. Į Momblaną tuomet vyko šešių žmonių grupė: marijampolietis verslininkas Juozapas Zimnickas, Arūnas ir Laima Tumynai, Arūno pusseserė ir du vedliai kauniečiai. Iš Lietuvos į Prancūziją grupė nuvažiavo autobusiuku. „Viskas nuo pat pradžių labai gerai sekėsi, – vėliau pasakojo J. Zimnickas. – Visi buvome labai linksmi, nuvykę ten labai greitai aklimatizavomės.“ Liepos 14 d. jau ruošėsi kopti į Monblaną. Iš Šamoni (ten buvo apsistoję) stotelės traukinuku visi šeši lietuviai buvo perkelti į 2,3 km aukštį, o toliau jau patys kopė. Tądien patys jie pakilo dar 500 metrų aukštyn ir nakvoti liko turistų namelyje. Kitą dieną, liepos 15 –ąją, dėl oro sąlygų nutarė pasilikti stovyklavietėje, o liepos 16 –ąją iš pat ankstyvo ryto ėmė kopti į viršukalnę. Tą pačią dieną pasiekė 4810 metrų kalną ir nusileido iki namelio, buvusio 3,2 km aukštyje. Pernakvoję namelyje liepos 17 d. leidosi į Šamoni. Iki saugios vietos tebuvo likę visai nedaug, kai netikėtai įvyko tai, ko niekas niekada negalės atitaisyti… Reikėjo pereiti ledyno tarpą, vadinamą kuluarą (savotišką „vamzdį“ kalnuose, kurių nuolat tam tikrais periodais krenta akmenys), per kurį keliautojai turėjo eiti grupelėse po tris. Laima ir Arūnas Tumynai bei kaunietis Vytautas Diominas ėjo pirmi, kai netikėtai juos užpuolė akmenų griūtis ir visus tris nusinešė žemyn. „Mačiau tik, kaip Arūnas dingo…“ – dalijosi šiurpia patirtimi J. Zimnickas. Tuo pačiu ledo tarpekliu ėjo ir likusi trijulė, už kokio pusvalandžio pasiekė namelį, tačiau trijų draugų žūtis visam gyvenimui liko baisia žaizda…
…Praėjus mėnesiui po tragedijos, A. Vasiliauskas Tomui Tumynui, žuvusiųjų sūnui, pažadėjo po metų įamžinti tėvų žūties vietą. Tuomet dar nežinojo, jog norint šį pažadą išpildyti ne tik reikės ypač daug pastangų, tačiau ir pripažinti likimo įnoringumą…
Trauma, likus vos vienam žingsniui iki saugios zonos
2010 m. sausio pradžioje A. Vasiliauskas vėl kalnuose. Bet šįkart čia iš tikrųjų prabyla likimas (vėliau A. Vasiliauskas dar bandys teigti, jog per daug pasitikėjęs savo jėgomis, jog per mažai rodęs pagarbos kalnams, tačiau nenuneigs, jog esama čia ir racionaliai nepaaiškinamų dalykų). Kopdamas į viršų, ėjo jis tokiu pačiu kuluaru, kokiu ėjo ir Tumynai. Buvo likęs vos vienas žingsnis, kurį žengus pavojinga zona būtų likusi už nugaros. Bet… Žingsnis į saugią zoną virto žingsniu į prarają. Beveik 300 metrų žmogus krito akmens ir ledo šlaitu. Po to apie 20 minučių gulėjo kraujo klane, sąmonę tai prarasdamas, tai vėl atgaudamas. Paskui kažkaip prišliaužė prie akmens, atėjo draugas… Kita lietuvių alpinistų grupė pakvietė gelbėtojus, kurie atvykę sraigtasparniu ir įvertinę visą situaciją pirmiausiai pasakė: „Švęsk gimtadienį“, mat išties atrodė tikras stebuklas, kad žmogus išvis liko gyvas. „Pervertinau savo jėgas: man tuomet buvo 55 metai, per daug atsipalaidavau, reikėjo pagarbiau elgtis, todėl ir nubaustas buvau,“ – aiškina A. Vasiliauskas, tačiau jau neneigia nepaaiškinamų sutapimų.
Nelaimės metu lūžo stuburas. Mėnesį praleido ligoninėje, po to mėnesį – sanatorijoje, o toliau pusę metų suėmė griežtai save į rankas, atstatinėdamas kūną, ir jau liepos mėnesį kartu su žuvusių Tumynų sūnumi bei dviem bičiuliais išsirengė į Momblaną pritvirtinti žūties vietoje atminimo lentelės. Kelionė buvo sėkminga. Pritvirtino atminimo lentelę 3,5 km aukštyje (aplink tokių lentelių daugybė), uždegė žvakutes…
Marijampolietė kalnuose liko amžiams
Atminimo lentelė žymi ir marijampolietės alpinistės, gydytojos Giedrės Abraitytės (1964–1997), kurią A. Vasiliauskas pažinojo nedaug, žūties vietą Tian Šanio kalnuose, o naujosiose Marijampolės kapinėse įspūdingas, daug kalbantis paminklas (kalnai, tarpekliai, pragaištinga gelmė ir iš jos kylantis kryžius) saugo jos, prieš 18 metų Tian Šanio kalnuose dingusios, taip pat sirgusios didingąją kalnų liga, atminimą. Deja, čia nėra žuvusios merginos palaikų, nes jos kūnas iki šiol nesurastas (kai buvo minimos Giedrės Abraitytės dingimo metinės, susirinkęs artimieji, draugai, alpinistai žuvusiajai pagarbą atidavė prie jai skirtos kapavietės. Tuomet į tuščią kapą buvo įleista metalinė kapsulė, į kurią sudėti patys brangiausi Giedrei priklausę daiktai, tarp jų – akmenėliai, žemių sauja iš kalnų…). Paminklas, pastatytas praėjus dvejiems metams po merginos dingimo, buvo tėvų, artimųjų, giminių skausmo liudytojas (čia amžino poilsio jau atgulę ir Giedrės tėvai) ir… himnas tai paslaptingai kalnų meilei, kurioje girdimi ir tragiški motyvai…
Po dukters dingimo kalbinta Algimanta Abraitienė, Giedrės mama, tebealsavo gyvu skausmu dėl mylimos dukrelės žūties. Ir taip – iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.
Giedrė Abraitytė tąkart mamai pažadėjo, jog į kalnus važiuos paskutinį kartą. Tian Šanio kalnų „Pergalės“ viršukalnė tąsyk turėjusi būti paskutinė, kurią ruošėsi įveikti alpinistė. Visą laiką, kai tik Giedrė išvykdavo į kalnus, mama ją apraudodavo, su nerimu laukdavo grįžtančios. „Grįžo iš Kauno po budėjimo (dirbo Kauno klinikose, vaikų reanimacijos skyriuje gydytoja pediatre), – pasakojo A. Abraitienė. – Ir jau išeidama šūktelėjo: „Mamyt, jau autobusas, bėgu!“ Bėgdama pro vartelius, dar pamojavo“. Šis vaizdas mamai stovėdavo akyse visą laiką – skausmo, nevilties akimirkomis, o prisiminimų kaleidoskope – vienas ryškiausių. Giedrė negrįžo iš kalnų. Į „Pergalės“ viršukalnę, kurios aukštis 7200 metrų, Giedrė kopė kartu su alpinistu Alfredu Lukšu. Abu alpinistai amžiams liko tuose kalnuose…
Giedrė, kaip tuomet pasakojo jos mama, visada mėgo keliones, o dar būdama studentė išvyko su turistine grupe į kalnus. Štai tada ir „apsirgo“ vadinamąja kalnų „liga“. Tai lėmė jos įstojimą į alpinistų klubą, atkaklias treniruotes. „Reikia vieną kartą nueiti į kalnus, – sakydavo Giedrė, – ir jau nebegali į juos negrįžti“. Ir tikrai. Vienas kartas, kitas, viena viršukalnė, paskui kita… Vieni kalnai, kiti… Kopė Giedrė į Kaukazo kalnus, Tian Šanio… Aukščiausia jos pasiekta viršukalnė – 6900 metrų. 1997 m. ji pasiryžo įveikti aukščiausią savo gyvenime viršukalnę… Jai buvo 33 metai, kai iš tos aukščiausios savo gyvenime viršukalnės nebegrįžo…
Ketinimas – atsiprašyti kalnų
2010 m. baigėsi A. Vasiliausko rimtas kopimas į kalnus. Nuo 1970 m. kalnuose bent po 2–3 kartus kasmet lankydamasis, žmogus tempą gerokai sulėtino: tiesa, dabar nuvažiuoja į kalnus, pavaikšto kalnų takeliais, o aktyvaus laisvalaikio poreikį realizuoja su kateriu ar jachta po kelias dienas plaukiodamas Mozūrijos ežerais.
Bet… Sapnuoja kalnus, galvoja apie juos, nori vėl kopti…
„Visada reikia išlaikyti pagarbą kalnams, – pakartoja A. Vasiliauskas. – Kai atsipalaiduoji kalnuose, koks bebūtum sportiškas, praktikas, žinių turintis, kokį beturėtum inventorių, vis tik sėkmę lemia kalnai: prisiima tave, įsileidžia ar ne. Jei ne, niekas nepadės. Jei per daug sau leisi, bus bėda. Per mažai būna pagarbos kalnams, todėl ir ištinka nelaimės…“
Trauka kalnams didžiulė. „Viskas ten kitaip, – sako A. Vasiliauskas, – pradedant oru, baigiant santykiais tarp žmonių. Vaizdai, pasitenkinimas, kad įveikei. Buvę tokių situacijų, kai supratau, kokios didelės žmogaus galimybės, netgi neribotos. Atrodo, jau viskas, bet turėdamas protą gali išgyventi. Nori gyventi, rodos, neįmanomą padarai: turiu dar kažkiek nušliaužti, paskui gal kas nors padės. Jei psichologiškai nepasiduosi, tos ribos dar labiau išsiplečia. „Nepajėgiu“ – tokio žodžio negali būti: pajėgiame daug daugiau, nei manome. Žmogui duoti labai dideli resursai, tik patekus į kritinę situaciją jie atsiveria.
…Kai jaunas esi, kalnai pirmiausiai siejasi su romantika, vėliau atsiranda pagarba kalnams, ne tik grožiesi jais, bet ir aiškiai suvoki, jog jų nenugalėsi. Ir tada, kai puoselėji tą pagarbą, jie priima tave. Vėliau supratau, kad kalnai man daug davė. Jei sugebėjau kažką gyvenime pasiekti, tai tik todėl, kad mane kalnai užgrūdino. Didelių pastangų, darbo, ištvermės dėka pavyko įveikti sunkumus. Jei labai sunkiai ką nors darysi – padarysi.
…Žiūriu į debesis, vilku norisi kaukti, kaip į kalnus norisi. Išlikęs noras nuvažiuoti į tą pačią vietą, kur nukritau, ir… atsiprašyti kalnų… Už tai, kad per maža buvo mano pagarbos jiems… “
Laima GRIGAITYTĖ
A. Vasiliausko asmeninio albumo nuotraukose – kelionių po kalnus fragmentai.
Maloniai kviečiame į Marijampolės forumą „Pabėgėliai – pasaulinis tvanas ar išsigelbėjimas?“. Forumas įvyks š.m.spalio 9 d. 17 valandą viešbutyje „Mercure Marijampolė“ (J.Basanavičiaus a. 8, Marijampolė).
Diskusijoje dalyvaus:
– prof. dr. Egdūnas Račius – Vytauto Didžiojo universiteto Regionalistikos katedros vedėjas.
– Rimvydas Valatka – žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius.
– Goda Jurevičiūtė – musulmonų kraštų meno ir kultūros tyrinėtoja.
– filosofas doc. dr. Naglis Kardelis.
Kaip visada į Forumą atvyks ir diskutuos nemažas būrys žinomų Lietuvos politikų, menininkų, verslininkų ir dvasiškių.
Diskusiją moderuos – ambasadorius Algirdas Kumža.
Renginys nemokamas. Vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija el. paštu k.barkauskaite@gmail.com arba telefonu 866247728. Registracija vyksta iki spalio 8 d. 17:00 val.
Marijampolės dailės galerijoje spalio 2 d. buvo iškilmingai pasirašyta tarptautinė bendradarbiavimo sutartis tarp Marijampolės savivaldybės ir Rumunijos respublikos Rešicos miesto. Sutartį pasirašė Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys ir Rešicos savivaldybės meras Mihai Stepanesku (Mihai Stepanescu).
Teikdamos didelę reikšmę tarptautinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių vystymui, draugiškų ryšių palaikymui, politinių ir ekonominių sąsajų stiprinimui, naujų galimybių ieškojimui abi sutarties šalys susitarė nuo šiol stiprinti bendradarbiavimą ekonomikos, aplinkosaugos, susisiekimo infrastruktūros, kultūros ir mokslo srityse vystant patirties mainus. Ateityje planuojama užmegzti konkrečius dailininkų, menininkų, mokslininkų, mokytojų, mokyklų ir aukštųjų mokyklų, sporto komandų, sportininkų, sporto vadybininkų, trenerių kontaktus. Sutartis neriboja kontaktų ir tarp kitų sričių specialistų, jei tik atsiras poreikis. Bendradarbiavimo sutartį prieš pasirašymą patvirtino abiejų savivaldybių tarybos, ji aprobuota ir Rumunijos užsienio reikalų ministerijoje.
Sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavo Rumunijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje J. E. Dan Adrian Balanescu. Jo iniciatyva Marijampolės ir Rešicos miestų vadovai susitiko Marijampolėje pirmą kartą š. m. balandį. Gegužės pabaigoje Miesto dienų šventės metu, viešint rumunų delegacijai, buvo pasirašytas ketinimų bendradarbiauti protokolas.
Kad partnerių iš Rumunijos siekiai bendradarbiauti tvirti, rodo rugsėjo mėnesį įvykęs folkloro ansamblio „Barzava“ koncertas, kurio metu marijampoliečiai turėjo progą išgirsti rumunų tautinę muziką, išvysti jų šokius. Čia pat, kultūros centro pastato fojė, buvo eksponuojami rumunų karikatūristo Ștefan Popa-Popa’s darbai.
Rešicos savivaldybės meras M. Stepanesku planuoja aktyviai ieškoti galimybių abiem partneriams dalyvauti europiniuose projektuose. Jis ir jo delegacija gerai įvertino Marijampolę, sakydami, kad tai gražus ir modernus miestas. „Tai tryliktas mūsų susigiminiavęs miestas, iš šitos draugystės daug tikimės“, – po sutarties pasirašymo sakė Marijampolės savivaldybės meras V. Brazys. Užtvirtindamas sutarties įsigaliojimo momentą, Marijampolės savivaldybės vadovas padovanojo Rešicos merui Marijampolės savivaldybės vėliavą, o svečias jam atsidėkojo įteikdamas dailininko S. Popa-Popa‘s kurtą personalinį portretą.
Iki š. m. lapkričio 1 d. dėl Matulaičių gatvės ir Žuvinto gatvės atkarpos rekonstravimo darbų Matulaičių gatve nekursuos maršrutiniai autobusai 3A „Sasnavos g. – Klaipėdos g.– Punsko g.– Saulės g. – Vytauto g. – Laisvės g. – Autobusų stotis“ ir 3B „Dainavos g. – Matulaičių g. – Vasaros g. – Gamyklų g. – Kauno g. – Autobusų stotis“. Maršrutiniai autobusai nepaims keleivių iš „Saulės g.” ir „Matulaičių g.” viešojo transporto laukimo stotelių. Maršrutiniai autobusai kursuos nuo „Dainavos g.” link „Vasaros g.” ir nebus galimybės įlipti stotelėse: „Saulės g.” ir „Matulaičių g.”
Prašome gyventojus ateiti į artimiausią viešojo transporto laukimo stotelę.
Atsiprašome už laikinus nepatogumus.
Marijampolės savivaldybės administracijos informacija
Kokios sporto varžybos be komentatoriaus? Ypač jei kalbame apie visą Lietuvą iš proto vedantį krepšinį ir ilgą laiką varžybas komentavusį Robertą Petrauską. Sirgalių numylėtinis grįžta komentuoti didžiojo krepšinio, tame tarpe ir Kauno „Žalgirio“ kovas Eurolygoje, bei tarptautinių Vilniaus „Lietuvos Ryto“ ir Klaipėdos „Neptūno“ rungtynių. Tiesa, jo balsas “persikelia” į internetą bei mobiliuosius įrenginius, o tiksliau į TonyBet.lt lažybų svetainę.
Robertai, fanai buvo nusivylę, kad nebegirdės Jūsų komentavimo sporto varžybose. Netgi rašė palaikymo peticijas, prašymus socialiniuose tinkluose. Jūs grįžtate, bet ne į tradicinę televiziją?
Taip. Pirmiausiai džiaugiuosi, kad visgi neteks atitrūkti nuo krepšinio. Jau po truputį buvau pradėjęs dėliotis kitokius planus, tačiau sulaukęs „TonyBet“ pasiūlymo ir toliau tęsti komentatoriaus darbą, negalėjau jo atsisakyti. Per daug myliu krepšinį ir sportui neabejingus žmones. Šis darbas man teikia didžiulį malonumą, todėl džiaugiuosi, kad galėsiu ir toliau komentuoti.
O dėl formos – „TonyBet“ visuomet garsėjo dėmesiu Lietuvos krepšiniui, bei pasižymėjo moderniais sprendimais. Šiemet bendrovė žengia itin didelį žingsnį, sudarydama galimybes sporto aistruoliams šalia lažybų bei įvairios statistikos dar ir matyti tiesiogiai, kas vyksta aikštelėse. Tikriems fanams nuo to tik patogiau – viskas vienoje vietoje.
Kaip dažnai sėsite prie mikrofono? Ar planuojate komentuoti ir kitų lygų ar sporto varžybas?
Aš startuosiu komentuodamas lietuvių kovas Eurolygoje bei Europos Taurės varžybose. Tačiau jau planuojame, jog prie komandos prisijungs ir daugiau žinomų šalies komentatorių. „TonyBet“ lažybų gyvai skiltyje nuolat pasiekiami tūkstančių mačų lažybų pasiūla, o šalia jų sporto varžybų planuojama rodyti daugiau nei 20 tūkstančių. Ne tik krepšinio. Neliks nuskriausti nei kitų didžiųjų sportų – teniso ar futbolo fanai, nei tie, kurie mėgsta lažintis ir domisi ledo rituliu, rankiniu ar kitomis sporto šakomis.
20 tūkstančių įvairių sportų transliacijų skamba tikrai įspūdingai. Bet ar galės tuo naudotis visi fanai? Ar nebus tai tik turtingų miestų gyventojų “privilegija”?
Technologijos dabar itin pažengusios. Taigi, visos paslaugos ir tuo pačiu mano komentuojamų rungtynių transliacijos bus pasiekiamos bet kurio lietuvio kompiuteryje. Maža to, viskas puikiai veikia ir planšetėse ar mobiliuosiuose telefonuose. Taigi, nepraleisite, tarkime lemiamų „Žalgirio“ metimų, net būdami kelyje ar tarkime, užtrukę darbe. Manau, kad tai labai patogu.
Žinoma, „TonyBet“ yra lažybų bendrovė, todėl galimybę naudotis visomis jų paslaugomis sudaromos tik pilnamečiams. Lažintis bei stebėti sporto varžybų eigą galės visi registruoti „TonyBet“ klientai be jokio abonentinio mokesčio, pakaks savo paskyroje turėti nors vieną eurą. Sąskaitos papildymo sąlygos taip pat labai paprastos: ją bendrovės klientai gali pasipildyti ne tik internetu, bet ir visose prekybos centro „Maxima“ kasose bei loterijos „Perlas“ terminaluose.
Marijampolėje šį šeštadienį visomis rudens spalvomis sumirgėjo tradicinė derliaus šventė „Sūduvos kraitė 2015“. Šių metų šventė skiriama ne tik darbštiems Sūduvos krašto žemdirbiams, žemės ūkio produkcijos gamintojams pagerbti, bet svečiui pamaloninti ir „Sūduvos kraitės“ 5-erių metų sukakčiai paminėti.
Nors šiemet gamta pagailėjo lietaus, sūduviai džiaugiasi gausiu derliumi. J. Basanavičiaus aikštėje kaip iš gausybės rago pasipylusios rudens gėrybės ir grožybės. Įsibėgėjantis ruduo atnešė ir daug apdovanojimų bei padėkų, o šventė pritraukė daug kviestinių svečių. Keturiems Marijampolės žmonėms įteikti savivaldybės apdovanojimai – Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai, padėkos už gerus pasiekimus tvarkant ūkius ir sodybas. Švento Jurgio medaliai įteikti Sasnavos seniūnei Nijolei Smilgienei, ūkininkui Valdui Senkui, UAB „Marijampolės autobusų parkas“ direktorei Dalytei Venčkauskienei ir Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojui-valstybiniam veterinarijos inspektoriui Kęstučiui Matulevičiui. Šventės metu taip pat įteikti Žemės ūkio ministerijos, Savivaldybės mero ir administracijos direktoriaus padėkos raštai, konkurso „Metų ūkis“ apdovanojimai, Seimo nario Albino Mitrulevičiaus bei rėmėjų dovanos.
Savo apsilankymu derliaus šventę pagerbė svečiai iš susigiminiavusių užsienio miestų – Lenkijos, Rusijos ir Rumunijos. Su šventę švęsti atėjusiais nuo scenos bendravo ne tik Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, administracijos direktorius Sigitas Valančius, bet ir Seimo narys Albinas Mitrulevičius, socialinės apsaugos ministrė Algimanta Pabedinskienė, žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas ir kiti. Svečiams įteiktos šių metų derliaus kraitės. Rudens gėrybių užteko ir tiems, kurie negalėjo atvykti į šventę. Įsitraukusieji į pirmą kartą surengtą gerumo akciją „Pasidalink rudens grožiu ir gėriu“ suruošė vaisių kraiteles palaikomosios slaugos skyriams, vaikų ir senelių globos įstaigoms. Pilnas pintines prikrovė seniūnijos, švietimo ir ugdymo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, Marijampolės susivienijimas „Sodai“, vienijantis aštuonias sodų bendrijas. Šventė buvo puiki proga sodininkams susitikti ir derliumi pasipuikuoti. Štai sodininkų bendrijos „Tarpučiai“ narys Laimutis Merkevičius visiems demonstravo iš „Šimulių“ sodų bendrijos narės Janinos Urbienės gautą sėklai didžiulį svarainį. „Du buvo – vienas man atiteko“, – nesitvėrė džiaugsmu sodininkas.
Lankytojai buvo kviečiami užsukti į sūduvietiškus seniūnijų bendruomenių svečiakiemius „Sveiks, svieteli margs“, kur stalai lūžo nuo kaimiškų skanumynų. Bendruomenių žmonės varžėsi išmone ir šmaikštumu, kaip nustebinti svečius. Šunskų seniūnijos kiemas šventė bulviakasį. Ta proga čia pat kepė bulvinius blynus, o į namus siūlė už 1 eurą įsigyti mistinėje Šunskų miškų kasykloje prikastų silkių. Sasnavos seniūnijos šeimininkai svečiakiemio svečius viliojo keptu jaučiu. O ir kituose kiemuose kiekvienas užsukęs galėjo gauti nors kąsnelį ką nors gardaus. Tuo labiau, kad aikštės viename šone sočiu troškiniu marijampoliečius vaišino Seimo nariai A. Mitrulevičius ir Juozas Olekas, o kitame laukė savivaldybės vaišės – suvalkietiškas šiupinys, pagamintas legendinės „Marcelės klėties“ virėjų.
Čia pat, Vilkaviškio gatvėje, buvo galima įsigyti sodinukų, dekoratyvinių augalų, o aikštės didžiąją dalį užėmė kitos rudeninio prekymečio gėrybės – maisto produktai, amatininkų dirbiniai ir kita. Prekybininkai noriai skuba į Marijampolės šventes, nes čia jų laukia tvarkingi ir malonūs organizatoriai. Šventės lankytojai turėjo progą pasigrožėti Botanikos centro rudeninėmis grožybėmis, medžiotojų trofėjų ekspozicija Sūduvos medžiotojų sąjungos stovykloje, susipažinti su svečiais iš Naisių – Mažosios kultūros sostinės.
Poezijos parkas visais atspalviais sužydėjo nuo ugdymo ir socialinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų parengtų ekspozicijų, skambėjo nuo muzikinių dovanų. Gyvūnų mylėtojai ir ypač vaikai turėjo progą pasidžiaugti smulkiais gyvūnėliais ir paukščiais.
Šventės svečius visą dieną džiugino šventinis savivaldybės meno kolektyvų koncertas „Atkelkim Sūduvoj rudens vartus“. Skambiausių savo dainų koncertą dovanojo Danė Jurkšaitytė ir draugai: Jurgita Mikalauskienė, Paulina, Ignas, Agnė, Monika, rokeris Lukas, popchoro „Abėcėlė“ o šventinį padėkavojimą – dainininkas Paulius Stalionis.
„Tikrai graži, nenuskurusi šventė. Matyti, kad žmonės čia gyvena pasiturinčiai“, – teigė į šventę iš sostinės užsukusi viešnia.
Viešųjų ryšių tarnyba
Vytenio Skroblo ir Aurelijos Baniulaitienės ir Antano Beniulio nuotraukos.
Tęsiasi tarptautinis medinių pučiamųjų festivalis „Medynės“
Koncertų vieta:
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija
P. Butlerienės g. 5, Marijampolė
Išskirtinė projekto programa
2015 m. spalio 11 d. (sekmadienis) 18 val.
TARP BAROKO IR ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS (Lietuva / Lenkija)
Progamos pristatymas:
Festivalio „Medynės“ projektas „Tarp baroko ir šiuolaikinės muzikos“ – tai specialiai festivaliui parengta išskirtinės sudėties kamerinės muzikos atlikėjų-virtuozų programa, apimanti itin platų ir spalvingą repertuarą – nuo senųjų svaiginančiai emocingų XVII a. Dario Castello itališkų sonatų, rafinuotos prancūziškos François Couperino muzikos ir šmaikščiai jaunatviškų ankstyvųjų Mocarto sonatų iki šiuolaikinių, alsuojančių lietuviškos žemės kvėpavimu, Felikso Bajoro pjesių bei persunktų baro dūmais ir lengvu ritmu Ryszardo Borowski džiazinių siuitų. Išraiškingi lietuviškosios birbynės garsai persipins su baroko muzikos instrumentų – klavesino ir violos da gambos skambesiu. Šio projekto įgyvendintojai – jau ne pirmą kartą viešintis Lietuvoje klavesino virtuozas iš Katovicų muzikos akademijos Marek Toporowski, viola da gamba grojantis Robertas Bliškevičius ir birbynės atlikėjas Darius Klišys.
Atlikėjai:
Marek Toporowski (Lenkija, Katovicai) – klavesinas / Hammondo vargonai
Jau antrus metus gyvuojantis projektas „Muzika – mūsų mintys“ atkeliauja į Marijampolę! Koncertas skirtas įvairaus amžiaus žmonėms – tiek jauniems, tiek vyresniojo amžiaus klausytojams. Renginio programą sudaro kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės kūriniai, kuriais autorė perteikia mintis, kurios įvairiuose gyvenimo posūkiuose lydi mus visus. Tai džiaugsmas, meilė, pyktis… Šių metų koncerte dalyvaus profesionalūs atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Europos: Vera Talerko (sopranas, Latvija), Olivija Popovaitė (obojus), Vincenzo de Martino (fortepijonas, Italija), Vakarė Daukšaitė (smuikas), Lina Aistė Kazlauskaitė (smuikas), Justas Aleksiūnas (altas), Lukas Abromaitis (violončelė), Džiugas Daugirda (perkusija), diriguoja Giedrius Vaznys. Daugelis šių profesionalų dalyvavo ir koncertuose, vykusiuose 2014 metais Vilniuje ir Kaune, taip pat jie yra puikūs solistai, kamerinės muzikos atlikėjai, yra pelnę apdovanojimus daugelyje konkursų Lietuvoje bei užsienyje.
Koncerto programoje skambės šie kūriniai:
Kamerinė ANTISimfonija(styginių kvartetas, 2013), sukurta legendinės grupės ANTIS užsakymu ir išleista kartu su albumais Baisiai džiugu! (CD), 2xAntis (DVD). Premjera įvyko 2013 metais didžiąjame Sostinės Dienų uždarymo koncerte, o kūrinį atliko styginių kvartetas Art Vio.
Arbata dviems (obojus, styginių kvartetas, 2014) – tai kompozicija, pasakojanti apie dviejų žmonių santykius, kuriuos lydi ramybė, dvasinis tvirtumas ir atsidavimas…
…Tas tavo sustingęs žvilgsnis (obojus, vibrafonas, styginių kvartetas, 2013). „Tu vis ateini, ateini, apsimesdamas pavasario vėju, vis pažvelgi ir nepamatai, tas tavo susitingęs žvilgsnis… leisk bent paliesti…“ Šio kūrinio pagrindinę mintį išduoda pavadinimas. Statiški akordai iliustruoja sustingusį, tuščią žvilgsnį ir tik maži muzikiniai niuansiai sukuria mirgėjimo įspūdį nejudančioje muzikoje. Juk toks ir yra „sustingęs žvilgsnis“ – atrodo nieko nesakantis, bet viską išduodantis.
Muzikos aranžuotės Mahnung, Arie aus dem Spiegel von Arcadien, Jedem das Seine (sopranas, styginių kvartetas; A. Schönberg. Iš ciklo Kabareto Dainos) Kūriniai parašyti styginių kvarteto Projektas A užsakymu, premjeriniai atlikimai su Raminta Vaicekauskaite vyko Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtuose, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje bei Kauno Filharmonijoje.
Pasilieku tavo meilėje – man nieko netrūksta! (smuikas, violončelė, fortepijonas, obojus, lietaus lazda, vėjo varpeliai, 2012) Šis kūrinys – šv. Rašto ištraukos, o tiksliau, Evangelijos pagal Joną, 15 skyriaus, pirmųjų 12 eilučių garsinė iliustracija, tai muzika užlieta malda kuri skamba tarsi vidinės ramybės reikalavimas.
Paukštis tolumoje (smuikas, violončelė, fortepijonas, 2014). Tai kompozicija apie žmones, tuos laimės ieškotojus, bėgančius nuo praeities, siekiančius išsivaduoti. Apie bėgančius žmones, kurie taip niekur ir nepabėga, apie žmones, kuriems nelemta skristi, tik matyti paukštį tolumoje…
Praėjusį penktadienį, spalio 2 d., Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija vėl prisipildė dieviškos muzikos garsų: čia vyko antrasis Tarptautinio medinių pučiamųjų festivalio MEDYNĖS koncertas. Šįkart žiūrovus ir klausytojus įvairių epochų muzika – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos – džiugino Lietuvos obojininkų kvintetas.
Lietuvos obojininkų kvintetą 2007 m. subūrė tarptautinių konkursų laureatas obojininkas Robertas Beinaris. Ansamblyje, kurio analogą sunku rasti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, – du obojai, meilės obojus, anglų ragas ir fagotas.
Kvintetas, 2008 metais laimėjęs pirmą vietą VIII-ajame tarptautiniame konkurse „Muzika be sienų“, atlieka įvairių epochų muziką: nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Didelę repertuaro dalį sudaro įvairūs perdirbimai, kuriuos aranžuoja kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė ir meno vadovas Robertas Beinaris. Ansamblis rengia įvairias programas Lietuvos miestuose ir užsienyje, bendradarbiauja su žymiais Lietuvos solistais. Ansamblio nariai – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai – taip pat dirba įvairiuose Lietuvos kolektyvuose ir užsiima pedagogine veikla.
Atlikėjai – meno vadovas Robertas Beinaris (obojus), Tomas Bieliauskas (obojus), Eugenijus Paškevičius (meilės obojus), Petras Kuraitis (anglų ragas), Arūnas Zujus (fagotas) – savo atliekama muzika sukūrė nuostabią atmosferą, kurioje išgrynintais muzikos garsais kalbėjo meilė, nežinanti laiko rėmų, tobulas žmogaus ir gamtos ryšys, negriaunamas civilizacijos kaprizų, ir valiūkiškas laiko bėgsmas, neprižįstantis jokių apribojimų.
Marijampolės trečiojo amžiaus universitetas spalio 1 d. pradėjo 11-uosius mokslo metus. Šiemet čia paskaitas lankys 764 studentai senjorai, veiks 17 fakultetų. Nuo pat universiteto įkūrimo datos iki dabar jam vadovauja Ona Sakalauskienė. Už svarų indėlį kuriant Marijampolės savivaldybės gyventojų socialinę, kultūrinę ir dvasinę gerovę Marijampolės savivaldybės taryba universiteto direktorei suteikė Marijampolės garbės piliečio vardą. Atidarant naujus mokslo metus Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys įteikė O. Sakalauskienei Marijampolės garbės piliečio ženklą. Jis pasveikino gausiai susirinkusią auditoriją ir palinkėjo studentams daug gyvybingumo ir žinių. Šventėje dalyvavo Seimo narys Albinas Mitrulevičius, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Švietimo plėtotės centro specialistai, kitų Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų atstovai.
Dėkodama už aukščiausią savivaldybės apdovanojimą Trečiojo amžiaus universiteto direktorė O. Sakalauskienė tvirtino, kad liks su universitetu ir jo žmonėmis iki paskutinės savo gyvenimo dienos. „Mūsų gyvenimą lydi kūrybinė aistra ir didžiulė meilė žmonėms“, – universiteto didžiulio populiarumo ir pripažinimo paslaptį įvardijo jo direktorė. Marijampolės senjorai turi galimybę bendrauti ne tik auditorijose, bet ir kelionėse po nepažintas šalis. Anot direktorės, aplankytos visos Europos Sąjungos šalys, pabuvota Egipte, Turkijoje, Izraelyje, Jordanijoje. Marijampoliečiai mėgsta kultūrinę veiklą – universitete veikia du meno kolektyvai, kurie yra pelnę laurus ir tarptautiniuose festivaliuose, kviečiasi svečius pas save. Jų istorijoje – jau septyni meno festivaliai. Senjorai mielai renkasi sveikatos išsaugojimo, politikos diskusijų, meno saviraiškos užsiėmimus. Universitetas turi draugų ir bendraminčių keliose užsienio šalyse, mokosi užsienio kalbų, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Mokslo metų atidarymo šventėje buvo trumpai pristatytas su „Ryto“ pagrindine mokykla įgyvendinamas projektas, analizuojantis kartų susikalbėjimo temą.
Universiteto mokslo metų pradžios šventę, pavadintą „Mūsų pasaulis, mūsų orumas, mūsų dabartis“, nuotaikingai užbaigė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ koncertas (vadovas Tadas Šumskas).
Marijampolės trečiojo amžiaus universitetas yra įsikūręs buvusios pedagoginės mokyklos pastate.
Informuojame, kad nuo š.m. spalio 6–13 dienomis Žemaitės gatvės atkarpoje, nuo Gedimino g. iki Prienų g. sankryžos, bus uždraustas eismas, nes bus vykdomi kelio taisymo darbai. Siekiant sumažinti Žemaitės g. transporto spūstis, Žemaitės gatvę ir Stoties g. jungiančioje Prienų gatvėje eismas bus organizuotas tik viena kryptimi, t. y. iš Žemaitės g. link Stoties g.
Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pasikeitimus ir laikytis kelio ženklų reikalavimų. Marijampolės savivaldybės administracija atsiprašo gyventojų už nepatogumus.
Š.m. spalio 3 d. nuo 7.00 iki 18.00 val. bus uždraustas eismas Vilkaviškio gatvės atkarpoje nuo Mokolų, Tarpučių ir Vilkaviškio gatvių sankryžos iki viešbučio MERCURE HOTEL, nes J.Basanavičiaus aikštėje ir Vilkaviškio g. vyks tradicinė derliaus šventė ,, Sūduvos kraitė 2015“.
Eismas iš Tarpučių, Mokolų mikrorajonų bus nukreipiamas R.Juknevičiaus gatve. Siekiant, kad nesusidarytų transporto spūstis, gyventojai, kuriems reikia pasiekti pietinę miesto dalį (P.Armino gatvę, Cukraus fabriką, „Kraitenę“), gali važiuoti Tarpučių, Šermukšnių, Vingio gatvėmis link Kumelionių. Dar vienas variantas – galima važiuoti pro Mokolų kaimą, įvažiuoti į „Via Baltica“ magistralę ir patekti į miestą Kauno gatve.
Vilkaviškio gatvės atkarpoje nuo Mokolų-Tarpučių-Vilkaviškio gatvių sankryžos iki tilto per Šešupę bus leidžiama statyti automobilius.
Apylankos bus pažymėtos kelio ženklais. Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pasikeitimus bei laikytis kelio ženklų reikalavimų.
Marijampolės savivaldybės administracija atsiprašo gyventojų už patirtus nepatogumus.
Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 1300 naujų krūties vėžio atvejų – tai dažniausiai moterims nustatoma onkologinė liga ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, todėl spalis skelbiamas kovos prieš krūties vėžį mėnesiu. Įtakos atsirasti krūties vėžiui gali turėti ne tik genetika, bet ir iš pirmo žvilgsnio nesusiję veiksniai: nutrauktas nėštumas, krūties trauma, sumušimas, ypač jeigu buvo stiprus, stresas, netinkamas gyvenimo būdas ar net nuolat krūtis spaudžianti liemenėlė. Pasak gydytojos onkologės Editos Juodžbalienės, pastaruoju metu krūties vėžiu suserga vis jaunesnės moterys, tad labai svarbu laiku pastebėti simptomus ir atpažinti ligą.
„Vėžys – labai individuali liga, tad nebūna dviejų panašių atvejų. Vienoms moterims gali atsiliepti genetika, o kitoms pakenkti elektromagnetinis spinduliavimas, kurį skleidžia mobilieji telefonai, televizoriai ar kompiuteriai, ne į naudą moters organizmui ir jų vartojami hormoniniai kontraceptikai, – pažymi onkologė-chemoterapeutė E. Juodžbalienė. – Jei diagnozė bus panaši, skirsis moters organizmo reakcija į vaistus ir gydymą. Deja, kol kas nėra sukurtas toks vėžio gydymo būdas, kuris visiškai apsaugotų nuo nepageidaujamų reakcijų, todėl geriausia šią ligą pastebėti ankstyvoje jos stadijoje“.
Keli simptomai, signalizuojantys, kad moteriai reikėtų apsilankyti pas onkologą:
Jautrumas pažastyje, kartais pereinantis net į skausmą. Krūties vėžys pirmiausia plinta į pažasties limfmazgius, todėl bet kokie jų patinimai, pažasties jautrumas gali signalizuoti apie grėsmę. Pastebėjus nenormalius kietus audinių darinius, reikėtų kreiptis į gydytoją.
Krūtų paraudimas ir niežulys. Jeigu krūtis patinusi ir karšta, tai gali reikšti retą uždegiminę krūties vėžio formą, kuri gali kelti patinimą, niežėjimą ir skausmą krūtinėje. Oda gali pleiskanoti ar turėti nedideles mėlynas žymes, taip pat celiulitinius nelygumus krūtyje. Įprastai menstruacijų metų krūtys padidėja, tampa skausmingos ir jautrios, tačiau, jei jautrumas užsitęsia ilgą laiką, vertėtų pasirodyti gydytojui.
Skausmas nugaroje. Jeigu netikėtai imamas jausti skausmas tarp menčių – tai gali būti pirmieji krūties vėžio signalai. Paprastai tokie skausmai sietini su traumomis ar raumenų uždegimu, tačiau augliai kartais vystosi krūtų audiniuose krūtinės gilumoje ir būna juntami prie stuburo ar šonkaulių. Gali būti ir taip, kad šonkaulius ar stuburą apėmė metastazės – piktybinės išplitusio auglio ląstelės.
Pakitusi spenelių forma. Dažniausiai vėžys išsivysto po speneliu, pakeisdamas jo formą ir jautrumą. Spenelis gali tapti skausmingas, pakeisti spalvą, kartais iš jo gali išsiskirti skaidrios gleivės, kraujas ar pienas net nežindant. Pastebėjus bet kokius pakitimus, būtina kreiptis į gydytoją.
Anot gydytojos onkologės E. Juodžbalienės, šiais pažangiais medicinos laikais sergant vėžiu didžiulis dėmesys skiriamas ne tik ligos diagnostikai, efektyvių gydymo būdų parinkimui, bet ir ligonio gyvenimo kokybės palaikymo klausimams.
Anot vaistininko Virgilijaus Skirkevičiaus, yra augalas, kuris nuo seno žinomas kaip itin vertingas, gydantis nuo įvairių ligų, tarp jų – ir vėžio. Tai – ugniažolė. Šis augalas itin naudingas siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę. Anot gydytojos onkologės E. Juodžbalienės, vėžio gydymo metu pažeidžiamos ir sveikos ląstelės, audiniai, organai, tad nepageidaujami poveikiai neišvengiami. Kokie jie bus, priklauso nuo konkrečios ligos gydymo metodų ir moters organizmo savybių. „Po operacijos pacientes gali varginti skausmas ir silpnumas. Chemoterapija veikia visas greitai besidauginančias ląsteles (tai gali būti ne tik piktybinės, bet ir plaukų folikulų, kraujo gamybos, gleivinių ląstelės ir pan.), o gydymo poveikis priklauso ir nuo vaistų, ir nuo jų dozių. Dažniausiai pacientes pykina, jos vemia, netenka apetito, silpsta imunitetas, todėl dažniau vargina peršalimo, infekcinės ligos, išslenka plaukai, dingsta mėnesinės, moteris gali tapti nevaisinga. Švitinimo pašalinis poveikis – nuovargis, odos pažeidimai švitinimo vietoje. Nuo hormonų terapijos atsiranda karščio bangos, sutrinka mėnesinės, vargina sąnarių sustingimas ar skausmai. Taikinių terapijos toleruojamos neblogai, galimi į alergiją panašūs simptomai, tačiau ilgai gydant būtina stebėti širdies veiklą“, – pastebi onkologė.
Ugniažolė plačiai vartota ir Tibeto medicinoje. Lietuvoje ji nuo seno žolininkų ir fitoterapeutų žinoma kaip papildoma pagalba mitybai reguliuoti, esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. „Rytiečiai ugniažolę vartoja mišiniuose: tai stiprus augalas, pavartojus jo netinkamai ar per didelę dozę, galima rimtai apsinuodyti, tad saugu, kai ugniažolė vartojama papildų, mišinių pavidalu“, – pastebi vaistininkas V. Skirkevičius.
1995 m. mes su vyru susituokėme tik bažnyčioje. Neseniai spaudoje perskaičiau, kad esą reikia iš naujo registruoti šią santuoką. Ar taip yra iš tiesų?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
1992 metais įsigaliojusi Lietuvos Konstitucija pripažino bažnytines santuokas, o 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Civilinis kodeksas, reglamentuojantis bažnytinių santuokų pripažinimą. Nuo 2006 m. šios santuokos, sudarytos 1992-2001 m., buvo įtraukiamos į apskaitą vadovaujantis teisingumo ministro įsakymu. Tačiau nuo 2014 m., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad tokie teisiniai santykiai turi būti reglamentuoti įstatymu, šios santuokos prieš valstybę nebuvo pripažįstamos. Asmenys, nespėję sutvarkyti minėtu laikotarpiu sudarytos bažnytinės santuokos pripažinimo formalumų iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dienos, dabar tai vėl gali padaryti.
Pastebėtina, kad valstybės požiūriu asmenys, sudarę tik bažnytinę santuoką, laikomi susituokusiais tik tokiu atveju, jeigu apie jų sudarytą bažnytinę santuoką valstybė yra tinkamai informuota. Ši procedūra vadinama bažnytinės santuokos įtraukimu į apskaitą. Jums reikėtų kreiptis į to miesto civilinės metrikacijos skyrių, kurio veiklos teritorijoje yra bažnyčia, kurioje tuokėtės. Jums reikėtų pateikti bažnytinį santuokos dokumentą.
Tai turėtumėte padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Iki minėtos datos įtraukę bažnytinę santuoką į apskaitą sutuoktiniai bus laikomi susituokusiais nuo tos dienos, kai faktiškai vyko bažnytinė santuokos ceremonija. Jei vienas iš sutuoktinių bus miręs, ši santuoka vis tiek bus pripažįstama įrašius atkuriamąjį santuokos sudarymo įrašą.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. tvarka keisis: į apskaitą bažnytinę santuoką bus galima įtraukti tik abiem sutuoktiniams esant gyviems. Be to, sutuoktiniai bus laikomi susituokusiais ne nuo bažnytinės santuokos ceremonijos dienos, o nuo tos datos, kurią jų santuoka bus įtraukta į apskaitą.
Santuokos įregistravimo faktas yra labai svarbus sprendžiant paveldėjimo klausimus, kuomet vienas sutuoktinių yra miręs.
Todėl patarčiau žmonėms, 1992-2001 m. registravusiems santuoką tik bažnyčioje ir tiksliai neprisimenantiems, ar kreipėsi į civilinės metrikacijos įstaigas dėl šios santuokos įtraukimo į apskaitą, pasitikrinti, ar Gyventojų registre yra įrašyti teisingi duomenys dėl santuokos sudarymo.
Tai galima padaryti pasinaudojus elektroninės bankininkystės identifikavimo priemonėmis ir prisijungus prie e. valdžios portalo: asmenys matys, kokie duomenys apie šeiminę padėtį yra saugomi Gyventojų registre. Taip pat galima kreiptis ir į civilinės metrikacijos įstaigas, kuriose, pateikę asmens dokumentus, galite sužinoti šią informaciją.
Taip pat noriu priminti, kad nuo 2012 m. birželio 1 d. apie bažnyčiose sudarytas santuokas civilines metrikacijos įstaigas informuoja patys dvasininkai.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
„Laikas prailgėja tiek, kiek sutaupai… laiko“. /F. Kolijeris/
Vėl atėjo nuostabus ruduo, pranašaudamas dar vienų metų pabaigą bei ruošą kitų pradžiai, atnešdamas gėrybių bei naujų rūpesčių. Daugelis jaučiame (?!), kad kuo tampame vyresni, tuo greičiau prabėga metai…
Besikalbėdamas apie tai su Senoliu, pajutau kažką keisto: kad yra žmonių, kurie, nepriklausomai nuo amžiaus, lyg vaikai laukia nesulaukia, kad LAIKAS bėgtų dar greičiau…
– Kokią Jūs žinote paslaptį, – tiesiai šviesiai paklausiau Senolio, – kad Jums kiekviena diena tiek daug metų neša tik gyvenimo džiaugsmą? Kai tuo metu daugelis žmonių, norėdami gyventi geriau, skundžiasi įvairiais nepritekliais bei negaliomis. Ar čia kaltas tik Laikas, kad gimėme ne laiku ir ne vietoje?..
Nusišypsojo savo kerinčia šypsena Senolis, o paskui ir nusijuokė:
– Kiekvienas turime tiek pat Laiko, tik kitas galimybes susikurti savo namus, o apie juos sodą ir mėgautis savo vaisiais. Bet… – Senolio veidas sugriežtėjo, – ar pastebėjai, kaip skubėdami prarandame Pasitikėjimą, Meilę ir Šilumą savo namams ir kokius užsiauginame savo gyvenimo vaisius? Dažnas nuo šių vaisių laikinai apakdami ir apkursdami pradedame ieškoti kažkur kitur kaltų ar užuojautos sau… Ir taip metai iš metų, kol suprantame, kodėl tokie vaisiai dera, tik tada jau laiko nesugrąžinsi… O norint ką nors pakeisti, jau reikia daugiau laiko ir daugiau pastangų… Nors vaikystėje tai būna paprasta, bet…
– Vaikystėje mes turime begalinį pasitikėjimą, o meilės ir šilumos surasti nebūna taip sunku, – pritariau ir pakartojau daug kartų girdėtą pamokymą. – Biblijoje pagal Matą pasakyta: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“.
– Taip. Pagalvok, ar nebūtų nuostabu, – pratęsė Senolis, – kad aplinkui visi galėtume džiaugtis nuostabiai užsiaugintais vaisiais ir savo namais užuot matydami ir girdėdami kaimynus, beieškančius „savo teisingumo“ ir užjautimo. Todėl mielai papasakosiu savo pastebėjimus ir paslaptis, jeigu pasižadi tai išbandyti ir kitiems papasakoti.
Pajaučiau visu kūnu, kad tuoj galiu sužinoti dar vieną paprastą paslaptį iš Senolio nerašytos gyvenimo knygos, kuri pakeis ne tik mano gyvenimą, tad su viskuo sutikau.
– Kažkada vaikystėje to paties aš paklausiau savo senelio, – pradėjo Senolis. – Man labai padėjo susidraugauti su šia paslaptimi trys iš jo girdėtos pasakos su užduotimis. Šiandien papasakosiu pirmąją ir, kai būsi pasiruošęs, kitas. Ar sutinki?
– Taip, taip…– nekantraudamas atsakiau.
PASAKA – NE PASAKA
Vienoje karalystėje gimė vaikas, kurį pavadino Princu. Jo tėvai labai jį mylėjo, saugojo ir sunkiai dirbo rūpindamiesi, kad jis būtų laimingas. Prie namų augino didelį sodą, kur nuo ankstyvo ryto žaisdavo Princas. Ir štai vieną vėjuotą naktį praskrisdama blogoji ragana į šį sodą prisėjo piktųjų akmenukų sėklų. Princui priėjus prie jų ir ištarus tam tikrus žodžius, akmenukai didėdavo arba sumažėdavo. Pastebėjęs tai pradėjo juos rinkti ir statyti sau didelius namus–tvirtovę. Apsidžiaugė ragana ir pamokė Princą, kaip tuos akmenukus dauginti ir auginti. Iš pradžių savo nauja galia Princas džiaugėsi ir vis kartojo iš raganos išmoktus užkeikimus:
– Kitiems geriau… Aš visada nukenčiu… Vėl susimausiu, nes… Manęs niekas nemyli… Kiti geresni už mane… Jie prieš mane nusistatę… Nieko gero nebus iš to, ką darau… Man niekada nepasitaiko progos laiku…
Kartojo ir kartojo tuos užkeikimus, atrasdamas dar ir naujų, galingesnių. Didėjant akmenims, didėjo ir sienos, pasipildydamos dar ir nuodingais spygliais: savigraužos, įvairiausių baimių, nepamirštamų nuoskriaudų, neapykantos, pavydo, keršto, kol… pasidarė tamsu ir šalta. Tik dabar pastebėjo, kad šioje tvirtovėje nėra nei langų, nei durų. Sienos spygliuotos – neperlipsi, užstoja saulę, o sunykęs sodas vis dar veda vaisius, bet jų skonis jau ne tas…
Dar liūdniau pasidarė, kai norėjo prisiminti, kiek metų šią tvirtovę statė ir kam ji skirta. Tada pravirko Princas:
– Kokia iš šios tvirtovės nauda, jei čia nėra nei pavasario, vasaros, nei rudens… Negirdėti nei paukščių, nei medžių ošimo, o tik aidas pritardamas kartoja raganiškas „lopšines“: „Tu nekaltas!..“
Ašaros, drėkindamos veidą, krito žemėn lyg rasos lašeliai, budindami gamtą naujam rytui… Pavargęs nuo beviltiškumo, prisimindamas tėvus ir vaikystę, užmigo.
SAPNAS – NE SAPNAS
Princas pajuto, kad jis kyla aukštyn ir aukštyn virš debesų, o apačioje, tarp aukštų tankių medžių, yra tvirtovė su keturiomis sienomis ir bokštais bei labai mažu žmogeliuku, prašančiu pagalbos. Kiekviename bokšte pastebėjo skirtingą laiką rodančius laikrodžius. Prisiartinęs prie rytinės sienos laikrodžio, pajuto tėvų šilumos dvelksmą, pridegtą nesupratimo sopulių su daug daug kartėlio ir nuoskaudų… Prisiminus tuos sopulius ir atsiprašius bei atleidus, rodyklės pasisukdavo atgal, tirpydamos sienas, ir vėl sustodavo. Kylanti saulė skatino sukti tas rodykles vis atgal ir atgal.
Ne vienąkart patekėjus saulei, pamatė tarp tirpstančios sienos du įkalintus senyvus žmones. Priėjęs arčiau prie suvargusios moters ir su gilia pagarba ištaręs stebuklingą žodį MAMA, pajuto širdyje didelį švelnumą bei meilės šilumą. O nuo rūpesčių pražilusiam seneliui ištarus oriai su pasididžiavimu žodį TĖTI, atsiradusios džiaugsmo ašaros sugrąžino širdies dainą. Ištariant šiuos žodžius daug kartų šie įkalinti žmonės tapdavo laisvesni ir jaunesni. Ir dabar kiekvienas prisiglaudimas prie jų, skausmingai išlaisvindamas širdį nuo žaizdų randų, džiugino sugrįžimo virpuliu atgaivindamas sielą ir teikė neapsakomą palaimą… Kaskart, prisiliečiant mintimis ar apsikabinant, atsirasdavo tiek daug: meilės, šilumos, stiprybės, sielos grožio bei išminties…
Beveik ištirpus pirmajai sienai, pasiliko dar trys sienos ir aplink jas užaugę dideli tankūs niūrūs medžiai, tarp kurių girdėjosi nemalonūs garsai ir darėsi nejauku. Tame miške nematyti jokios šviesos, jokio takelio. Visiems darėsi baisu…
– Ką dabar daryti, ar vėl atstatyti sieną?.. – klausiamai pažiūrėjo Senolis į mane ir pro langą į temstantį dangų… – Kas padės įveikti tvirtovės spąstus ir naujus raganos burtus? Apie tai pakalbėsime kitą kartą. O dabar, kaip buvom sutarę, – maža užduotis. Neskubėdamas apgalvok ir iki kito susitikimo ant popieriaus lapo parašyk:
Ką prisimeni iš pernai, užpernai ar dar vėliau? Ir ką iš to naudoji „savo Namams“ bei „savo Sodui“ puoselėti ir ką Tvirtovės statybai?
Ar dar daug turi neatleistų nuoskaudų, blogų minčių, pasmerkimų bei kitokių blogosios raganos akmenukų?
Ar nesinaudoji raganos „užkeikimo dainelėmis“ ir „lopšine“: „Aš nekaltas…“?
Padėkojau Senoliui ir išskubėjau namo. Šis vėlyvas rudenio vakaras, nors greitai temo ir darėsi vėsu, buvo jau kažkoks kitoks…
***
Pastaba. Senolis „savo Sodu“ vadina susikurtą aplinką, kurioje būni kasdien, ir santykius su savimi, artimaisiais bei draugais – tai, kas maitina sielą. O „savo Namu“– įgytus (turimus) gebėjimus bei susikurtus įpročius, įsitikinimus ir priimtinas pačiam vertybes – tai, kas leidžia būti laisvam, oriam, laimingam šeimininku, bet ne kažkieno aukai ar vergui.
Rugsėjo 27-ąją visoje Lietuvoje dažniau girdėjome socialinių darbuotojų balsus, nes ši diena nuo 2004 m. oficialiai laikoma jų profesine diena. Marijampolės savivaldybės socialiniai darbuotojai savo profesijos dieną šiemet nutarė paminėti ne iškilmingu renginiu, bet pažintine kelione, kurią surengti padėjo savivaldybė.
Į ekskursiją po Anykščių kraštą saulėtą rugsėjo šeštadienį vyko Marijampolės socialinės pagalbos centro socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai, seniūnijų specialistai, dirbantys socialinį darbą, Savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus, Socialinių paslaugų skyriaus bei Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Gausus būrys – beveik pusšimtis – ekskursantų aplankė Lajų taką, Arklio muziejų, rogučių kelią, Puntuką, „Laimės žiburį“. Anot Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorės Daivos Pankauskienės, kelionė buvo vertinga, nes leido pamatyti gražiąją Lietuvą ir pabūti drauge žmonėms, kurie sunkiai ir kantriai dirba savo kasdienį darbą ir neturi laiko pasibūti kartu, pasidalinti patirtimi.
