Pirmadienis, 21 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 264

    Ina Bartkus: „Būti laimingu žmogumi – išmokstama“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Marijampolėje birželį įvyko tarptautinis simpoziumas, kuris sutraukė į miestą garsiausius Niujorko ir Londono menininkus. Senovės Graikijoje ir Romoje simpoziumu buvo vadinamas nedidelis pokylis, kuriame paprastai būdavo muzikos, pramogų ir diskusijų. ARVI įmonių grupės iniciatyva ir Marijampolėje viso to netrūko, kadangi simpoziumo kuratorius – garsus lietuvių dailininkas Ray Bartkus, gyvenantis Niujorke,į Marijampolės miestą sutraukė ne tik daug garsių menininkų, kurie ant Marijampolės pastatų sienų paliko dalį savo kūrybos – grafiti piešinius, bet ir surengė konferencijas.

    Garsiame architektų ir menininkų būryje buvo galima išvysti šmėžuojant vienintelį moterišką veidą – tai lietuvė dizainerė Ina BARTKUS. Ši žavi moteris yra ne tik „Public School” mados namų Niujorke gamybos direktorė, bet ir Filadelfijos Drexelio universiteto Mados fakulteto profesorė. Ina savo karjerą pradėjo Alberto Makali mados namuose, o vėliau dirbo įmonių „Rag and Bone“ bei „Haute Hippie“ gamybos viceprezidente. 

    Kai atėjau į Inos paskaitą, įsivaizdavau, kad bus kalbama apie mados industriją, tačiau garsioji dizainerė visus nustebino ne tik žiniomis mados srityje, bet ir savo pasakojimais apie miesto įvaizdžio strategiją „Žiūrėk į Mane!“. Galiu pasakyti, kad tai nebuvo vienintelis Inos siurprizas. Paskaitos pradžioje garsioji dizainerė provokuodama konferencijos dalyvius iš salės išėjo apsivilkusi apkritusiu megztiniu, o grįžo visiškai pasikeitusi – jau stilinga niujorkietė. Konferencijos dalyviams naujasis Inos įvaizdis priminė garsiąją amerikiečių kino žvaigždę Meryl Streep ir jos vaidmenį filme „Ir velnias dėvi Prada“. Nors po visų siurprizų  Drexelio universiteto profesorė surimtėjo ir papasakojo apie įmonės, kurioje ji anksčiau dirbo, „Rag and Bone“ įkūrimą bei pristatė, kaip iškilo garsusis Manheteno rajonas, Williamsburg`as, tačiau visos konferencijos metu buvo jaučiamas ore tvyrantis mados dvelksmas.

    Pačioje pokalbio pradžioje Ina atskleidė, kad mados industrijoje ji atsidūrė visiškai netikėtai. „Viskas buvo labai atsitiktinai. Aš neturėjau nieko bendro su mados industrija. Nemokėjau netgi siūti,“ – nusijuokia moteris ir nusiima akinius, kurie subtiliai išduoda, kad ji priklauso mados pasauliui. „Gyvenau vienos lietuvės namuose, taip pat ieškojau darbo, nes reikėjo kokiu nors būdu išgyventi Niujorke. Lamei, ji pažinojo vienos kompanijos savininką, mes nuėjome pasikalbėti ir jis mane priėmė,“ – tarsi pasaką savo gyvenimo istoriją atskleidžia Ina.

    Paklausta, kokiu būdu būtų galima išgarsėti jaunai menininkei, dizainerei, iš mažo miestelio, Ina Bartkus šypteli. „Aš manau, kad šiais laikais visiškai nesvarbu, iš kur tu, kadangi yra internetas, facebook`as ir visi kiti socialiniai tinklalapiai. Mes labai daug bendraujame per internetą, todėl  visai nebesvarbu, iš kur tu. Atsiranda labai daug profesijų, kai kompiuteris tampa pagrindine darbo priemone, jis  tarsi pieštukas,“ – pasakoja Niujorke dirbanti Ina. „Pavyzdžiui, mano vyras Rimvydas (aut. past. Ray Bartkus) dirba Niujorke, tačiau kai jam skambina, rodo Manheteno kodą, ir niekas nežino, kur jis yra. Rimvydui duoda užsakymą, o jis atliktą savo darbą  nusiunčia elektroniniu paštu.  Dabar man atrodo nėra taip svarbu, iš kur tu esi, ypač Niujorke tai niekam neaktualu,“ – pasakoja moteris, tačiau vėliau prisipažįsta, kad Niujorke ji vis dar pasigenda lietuviškos duonos kvapo.

    Toliau besišnekučiuodama su savo žaviąja pašnekove išsiaiškinu, kad produkto išgarsinimas priklauso nuo dviejų dalykų: patrauklaus produkto ir viešinimo.„Pavyzdžiui, Niujorke yra tokia lietuvaitė, kuri nori atsidaryti savo verslą, tačiau aš jai paaiškinau, kad pirmiausia ji turi tiksliai žinoti, ką ji nori gaminti,“ – savo patirtimi dalinasi Ina ir pabrėžia, kad reklama šiais laikais yra ne mažiau svarbi už produktą.

    Pokalbio metu keliaudamos po madų pasaulį užsukame ir į Marijampolę. Anot dizainerės, Marijampolės centras yra sutvarkytas, tačiau miesto pramoniniai rajonai rėžia akį. Drexelio universiteto profesorė pataria, kokiais būdais būtų galima šiuos pramoninius pastatus padaryti patrauklesnius. „Kiekviena epocha turi savo architektūrinių privalumų. Galbūt tą sovietinę realybę, kuri mums rėžia akį, pakeisti būtų galima išpaišant pastatus, perdažant pilkas betonines gamyklas, pasodinant medžių. Galima sukurti netgi žalią poilsio oazę. Taip pat galima atvežti padarytas kokias nors industrines skulptūras, kad jos pakeistų pastatus kitokiu turiniu. Iš tikrųjų tokius pokyčius galima padaryti be didelių lėšų,“– savo patirtimi ir idėjomis dalinasi stilingoji Ina.

    Nors Ina Bartkus ir išvyko iš Lietuvos, tačiau ji džiaugiasi savo gyvenimu ir nesigaili, kad jis pakrypo link mados industrijos. „Aš esu labai laiminga! Būti laimingu žmogumi yra išmokstama. Tai išmokstama lygiai taip pat, kaip valytis dantis ar šypsotis. Žinoma, kai kam tai užtrunka ilgiau, kitam trumpiau, o kiti, deja, to niekada taip ir neišmoksta. Man labai pasisekė, nes aš turėjau puikius mokytojus:  vyrą, jogos mokytoją ir kitus niujorkiečius.” Laimingai besišypsanti Ina garsių vyrų būryje atrodo užtikrintai, galima pastebėti kaip kiti garsūs dizaineriai ir architektai laukia jos nuomonės ir žavingo žvilgsnio.

    Urtė KORSAKOVAITĖ

    Asmeninio Inos Bartkus albumo nuotraukos.

    Picture Gallery
    Ina Bartkus: „Būti laimingu žmogumi – išmokstama“

    • Žavioji Ina Bartkus.

    • Žavioji Ina Bartkus.

    • Žavioji Ina Bartkus.

    • Su vyru Rimvydu, meno pasaulyje žinomu kaip Ray Bartkus.

    ,,Mano ašara pasauly niekada neišdžius…“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    ,,Einu, išvaromas einu/ Vorkutos, Krasnojarsko link,/ Kur nei žolynų, nei dainų,/ Kur žmonės be širdies aplink.// Praeit reiks kruvinu keliu,/ Kur niekados žolė nežels!/ Nebus nei sodų, nei gėlių…/ Ant skruostų ašaros prišals…“ – taip apie tragiškus mūsų valstybei istorijos įvykius – didžiuosius trėmimus – rašė poetas Antanas Miškinis knygoje ,,Sulaužyti kryžiai“. Nors nuo tos siaubingos 1941-ųjų vasaros jau praėjo daugiau nei septynios dešimtys metų, – žaizda atvira, ji kaskart, užplūdus prisiminimams, kraujuoja. Masinės niekuo nekaltų žmonių žudynės, gyvuliniai vagonai, prigrūsti verkiančių, dejuojančių žmonių, baimė, pyktis, nerimas, skausmas, nežinia, – krauju paženklinta mūsų tautos istorija. Krauju ir ašarom, kurios niekada neišdžius…

    ,,Patirti išgyvenimai skaudžiai įsirėžė atmintin, jie kaskart atgyja. Iš pasąmonės lenda prisiminimai, jie sukasi kaip filmas: didysis ratas – nuo išvežimo 1951-ųjų vasarą iki 1993-ųjų, kai mane atleido iš darbo (Marijampolės maisto pramonės automatų gamykloje išdirbau 30 metų), ir mažasis – nuo tada, kai 1958-aisiais grįžau iš Sibiro, iki dabar“, – sako Sibiro šaltį ir badą, siaubą ir nežinią patyręs Teisutis Vincas KUMETA.

    Pateikiame prisiminimus, kurie dar gyvi šio marijampoliečio atmintyje.

    Mūsų šeima

    Gimiau 1939 metų gegužės 13 dieną Vilkaviškio apskrityje, Pavištyčio kaime, pakrikštijo mane Vištyčio bažnyčioje. Mama Adelė buvo namų šeimininkė, tėvas Jonas – ūkininkas, žemdirbystės paslapčių sėmęsis įvairiuose kursuose. Tėvas buvo kaimo muzikantas, vakaruškose niekada nesiskiriantis su smuiku.

    Lig šiol prisimenu aplink sodybą plačiai nusidriekusias lygumas, netoliese stūksantį kalnelį, nuo senų laikų vadinamą Prancūzkalniu, mat čia palaidoti keli Napoleono armijos kariai. Prancūzkalnio viršūnėje išskėtęs sparnus stovėjo tėvo rankomis pastatytas vėjo malūnas, kurį po karo, radęs vokiečių paliktų šovinių, norėjau susprogdinti. Laimė, tąkart likau gyvas, tik malūno viduje žiojėjo po galingo sprogimo likusi didžiulė duobė. Atsimenu, kad už malimą tėvas niekada neimdavo pinigų, tik kaskart į savo maišą įpildavo vieną ,,kvortą” miltų. Augau gausioje šeimoje, turėjau penkias sesutes: Genovaitę, gimusią 1928 m., kuri mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje, Danutę, gimusią 1931 m., Anelę, gimusią 1932 m.,Skaistę, gimusią 1934 m., ir Ireną, gimusią 1943 m..

    Nerimo dienos

    Gerai atsimenu tą 1948-ųjų gegužės 22-ąją…Vėlų vakarą NKVD kareiviai ir jiems talkinantys stribai pabeldė į mūsų duris. Nelaukėm, bet žinojom, kad ateis.Mano seserys Danutė ir Skaistė turėjo draugų – stribų, kurie perspėjo, patarė nenakvoti namie. Tėvas jau buvo suruošęs maisto atsargų, kurias būtų galima vežtis: grūdų, lašinių, taukų puodynę… Tos ilgos laukimo ir nerimo dienos slinko labai lėtai…Netrukus pasklido dezinformacija, kad šių paprastų kaimiečių, ūkininkų, kurie, jų manymu, gali trukdyti kolektyvizacijai, pavasarį dar neveš – leis apsėti laukus. Veš rudenį – kad būtų kuo sunkesnės sąlygos. Tėvas patikėjo: išpylė grūdus, juos išvėdino – tikėjosi dar pusmetį ramiai pagyvent…

    Tačiau seseris vėl pasiekė kita, nauja, informacija, kad netikėtų tuo, kad veš tik rudeniop. Tai netiesa. Ir nakvoti nepatartina namie. Jos ir nenakvodavo namie, tačiau kaip tyčia tą gegužės 22-osios naktį apie dvyliktą pirmą valandą (pavasario naktys šviesios, šiltos) jos ėjo pro kalnelį pasivaikščioti, kai netikėtai jas apsupo stribai ir NKVD-istai. Gudrios buvo, iš anksto susitarę, kad pasakys išgalvotas pavardes. Už kalnelio matėsi mūsų gimtieji namai, tad jas čia ir atvedė. Kai mano tėvo paklausė, ar jūsų šitos mergaitės, jis papurtė galvą ir atsakė:

    -Aš jas pirmą kartą matau. Valkiojasi čia visokios naktimis, miegot neduoda…

    Tada pirmą kartą tėvai išsižadėjo savo vaikų, o vaikai – tėvų.

    Tas baisus žodis ,,veža“

    Taigi mano sesės nuo išvežimo išsisuko sėkmingai. Tąkart sėkmingai išsisukau ir aš. Kai į duris pasibeldė nelaukti svečiai, namuose buvo tėvai, aš ir 5 metukų pusseserė Janina, gyvenusi netoliese, pamiškėje. Ji mane ir išgelbėjo nuo išvežimo. Pusseserė buvo didelė rėksnė, tad pamačiusi po trobą vaikštančius nepažįstamus ginkluotus žmones, mergaitė sukėlė tokį triukšmą, kad karininkas neapsikentęs man įsakė ją netrukus nuvesti namo.

    Kai teta Teofilė Rudzevičienė atidarė mums duris, aš ištariau tą prakeiktą žodį:

    – Veža!

    – Tu jau atgal negrįši, – pasakė man teta ir puolė mane slėpti, nes tikėjo, jog nelaukti svečiai greit pabels ir į jų duris.

    Greit teta mane perrengė mergaitiškais drabužiais, kad niekas nepažintų.

    Stribai, patikrinę sąrašus, greit manęs pasigedo. Pasigedo ir seserų. Sukrovę viską į vežimą, dar ilgai laukė. Nesulaukę pajudėjo Virbalio link, iš kur netrukus išriedėjo traukiniai į šiaurę. Kartu su tėvais ištrėmė ir mano vyriausiąją seserį Genovaitę bei mažąją sesutę Ireną. Genovaitė prisimena, kad tuomet Mokytojų seminarijoje ji skambino pianinu. Draugams auklėtoja pasakė, kad ši gabi 2-ojo kurso studentė savo noru palieka seminariją. Kitą mano seserį Aneliukę už sklandžiai sueiliuotą ,,dainušką“ nuteisė 10-čiai metų kalėjimo Archangelsko srity. Aš nespėjau atsisveikinti nei su sesutėmis, nei su tėvais…,,Stovi tėvo dvareliai tušti,/Vakar buvo visi išvežti./Liko žymės gyvų dar pėdų./Skelia širdį – graudu, apmaudu./Verkia Dievas medinis kieme,/Nebėra čia mums vietos – eime…“,- taikliai to meto situaciją įvardijo poetas Antanas Miškinis. Ką čia bepridursi…

    Žaidžiame ,,slėpynes”

    Dvi dienas aš prabuvau pas tetą Teofilę. Tada ji man davė ,,terbukę”, peiliuką, apklotą ir nuvedė į nuošaliau sukrautas žalio šieno kupetas. Nepamenu, kiek laiko aš slapsčiausi. Lig šiol esu dėkingas toms paprastoms kaimo moterėlėms, kurios netoliese pamelžusios karves, visada šilto pieno įpildavo ir man. Vėliau mane išvežė ir atidavė bevaikei šeimai, gyvenusiai prie Gražiškių. Šie naujakuriai, atvykę iš Klaipėdos krašto, ilgą laiką mane glaudė, slėpė.

    Dar pamenu, kaip mane slėpė mamos brolis ir dėdienė, gyvenę vokiečio ūkyje. Su pusbroliais buvome susitarę, kad jie, išvydę neprašytus svečius, iškart duos sutartą ženklą. Tačiau kartą ir jie pražiopsojo. Dėdienė buvo užmaišiusi duoną, aš sėdėjau šiltai ant pečiaus, kai stribai pasirodė kieme. Tada mane dėdienė užkišo už duonos kubilo, ant karšto pečiaus. Stribai, viską apžiūrėję, iškraustę visus kampus, pabadę pirštais užminkytą duoną ir įsitikinę, kad šiuos namuos manęs tikrai nėr, paliko mus ramybėje. Pabudau aš visas kompresais apdėtas, beveik ,,iškepęs” ir žiūriu – visi verkia…

    O kitą kartą, kai pusbroliai riktelėjo, aš buvau prie balos. Girdžiu – šunys skalija. Šokau greit į vandenį ir palindau po didžiuliu vandens lelijos lapu. Beveik nekvėpavau, nes stribai, apsupę balą, paleido iš automatų seriją šūvių. Tik per klaidą likau sveikas ir gyvas.

    Šėtono karalystėje

    ,,Ar aš galėjau Antikristui lenktis,/Ar aš galėjau pasielgt kitaip?” –  Antano Miškinio žodžiais klausiu pats savęs. Ne, ir dar kartą – ne. Neišdaviau nei artimųjų, nei pats savęs.

    1948-ųjų rudenį, spalio ar lapkričio mėnesį, paskelbė vadinamą prisidavimą: NKVD nurodė prisiduoti valdžiai Vištytyje, Milicijos patalpose esančiame skyriuje. Prisidavimo procedūra buvo ypatinga. Mane žmonės jau buvo paruošę morališkai, tad netrukus visus tardytojus išvedžiau iš pusiausvyros. Jie taip ir nesužinojo, kur aš visą pusmetį slapčiausi. Pirmiausia pakvietė seseris, jos užtruko vos 15 minučių, o mane tardė pusantros valandos. Pasodino ant aukštos kėdės, davė ,,bombonkių“. Žadėjo, kad greit grįš tėvai, tik turiu pasakyti, kur tą laiką buvau. Melavau, kad tai pas vienus, tai pas kitus glaudžiausi. Tada paklausė, kas davė valgyt. Parodžiau pienui kvortą, pasakiau, kad pamelžusios karves moterys ir man įpildavo pieno. Ir vėl klausia, o kas davė lašinių. Atsakiau, kad lašinių nemėgstu. Beveik patikėjo. Tada jie paskyrė žmogų, ir liepė man jį nuvesti ten, kur aš gyvenau. Taip tris dienas aš jį vedžiojau už nosies: nuvedu prie trobos, pastoviu, pasakau, kad buvau naktį, kad neatsimenu, ir vėl vedu kitur.

    Po trijų dienų vėl mane pasodino ant kėdės, tik ,,bombonkių“ jau negavau…Gavau kumščiu į kaktą, prakirto, apsiverčiau, bet vis tiek nieko nepasakiau, nors buvo labai baisu, nes NKVD karininkas visą tą laiką rankose suko šautuvą. Mano skriaudikas buvo žydas, jis dirbo ir partizanams, ir rusams. Vėliau, kai valdžia sužinojo, jį suėmė. Neišlaikęs įtampos, jis pasikorė.

    Kolektyvizacijos pradžia

    Netrukus po to į mūsų trobą atsikraustė tie, kurie mus išdavė. Jie uliavojo per dienas, ,,naikindami“ trobesius bei mūsų maisto atsargas, kol apylinkės taryba nusprendė, kad mums priklauso gyventi tėvų name. Leido prisiglausti pačiame mažiausiame kambariukyje, tad aš ir seserys Aneliukė, Danutė ir Skaistė ten kurį laiką dar pagyvenome. Grobikai mūsų neleido į sodą – nei vaisių pasiskint, nei braškių. Tik kaimo žmonės užjautė mus, likusius be tėvų: atnešdavo maisto, kai kas nors kepdavo duoną, visada palikdavo ir slapta perduodavo mums. ,,Kumetukams nešam“, – šnibždėdavosi tarpusavy. Tų, kurie mums padėjo, jau nebėra. Išėjo…

    Rudenį jau kūrėsi kolūkiai, į kuriuos žmonės suvedė pačias prasčiausias karves – jų buvo 18. Seseris įdarbino melžėjomis. Aš buvau piemenukas, dažnai padėdavau sesėms karves melžti. Mano, piemenuko, prisiminimai baisūs. Net graudumas apima, kai pagalvoju apie tą laiką: laisvų dienų neturėjau, o vasaros pasitaikė lietingos, vėjuotos. Didžiausiai mano nelaimei, kartą kažkas ,,nudžiovė“ paskutinį mano džiaugsmą – neperlyjamą apsiaustą… Ieškojau šilumos…Kai karvė padarydavo kur ,,bandukę“, skubėdavau patrepsėt, pasišildyt – tai buvo mano išsigelbėjimas.

    Ištrėmimas

    1951-ųjų spalio 2 dieną mane ir seseris Anelę, Danutę ir Skaistę ,,pakrovė” Kalvarijoje į vagonus. Laukė ilga kelionė į Tomsko sritį, Kargasovo rajoną. Man tada buvo dvylika su puse metų.

    Mus ir dar apie 100 šeimų atplukdė barža Vasiugano upe iš Tomsko į Kargasoko rajoną. Iškrovė, nes toliau dėl ledų sangrūdų plaukti upe buvo neįmanoma. Netrukus pasirodė darbdaviai, kurie pirmiausia išsirinko visus darbingo amžiaus vyrus bei moteris. Jų laukė ilga, varginanti kelionė – apie 200 kilometrų pėsčiomis – iki būsimos darbo vietos, iki barakų. Seserys išėjo, aš likau vienas. Manęs neėmė, nes buvau užskurdęs, būčiau niekaip neįveikęs tų prakeiktų kilometrų. Tada atėjo vokietė – našlė Marta su sūnumi Eriku. Prisiglaudė mane ir išsivedė į savo žeminę – apie 2,5-3 metrų pločio ir apie 4 metrų ilgio būstą, iškastą žemėje. Pirmą naktį tolimoje svetimoje šalyje aš su Eriku miegojome lovoje, o Marta pasiklojo ant grindų.

    Per žiemą, kol atitirpo upėje ledai, aš prabuvau pas šiuos gerus žmones. Su vienmečiu Eriku kartu dirbome – ruošėme malkas, kartu žaidėme ir mokėmės. Aš jį mokiau kalbėti lietuviškai, jis mane – rusiškai:

    -Sanki, sanki, sakyk, sanki, – Erikas rodė rogutes ir liepė man kartoti svetimus žodžius.

    Draugystė su eskimais

    Tik pavasarį, kai išplaukė upėje ledai, mane nuvežė pas seseris į Rabočij gyvenvietę, kur buvo pastatyti atskiri barakai viengungiams, atskiri – vyrams, atskiri – moterims. Aš miegojau su sesutėmis: aš – vidury, sesės – iš abiejų pusių. Buvome net baldakimą pasidarę, kad apsigintume nuo įkyrių uodų. Ši gyvenvietė buvo specialiai pastatyta tremtinių šeimoms: aplink iškirstas didžiulis plotas, tad darbingi žmonės kirsti medžių eidavo net už 20 kilometrų. Aš šiam darbui netikau, buvau per mažas, per silpnas, tad ir maisto – duonos ir cukraus – gaudavau tik pusę porcijos. Seserys Aneliukė, Danutė ir Skaistė kasdien eidavo į mišką. Tada aš susidraugavau su netoliese gyvenusiais eskimais. Eskimai kasdien žuvaudavo: prakerta eketę, o žuvys pačios šoka į viršų. Išima žuvį, užberia druskos, o likusią – katinams, kurių ten buvo privisę daugybė. Eskimai juos vadino ,,stoginiais zuikiais“. Jie juos valgė – valgiau ir aš. Ir dar sesėms parnešdavau. Gana riebios buvo tos katės, jos ir padėjo mums, tremtiniams, išgyvent. Iš kačių kailių eskimai buvo pasisiuvę ir patalynę, ir apavą. Jei kartais jiems pavykdavo sumedžioti kokį brangiakailį žvėrelį, tuomet jį mainydavo į paraką, šovinius, muilą bei druską. Tada aš jau buvau pramokęs kokį 100 rusiškų žodžių, tad susišnekėdavau, nors eskimai kalbėjo sava kalba. Man jie liepdavo prisimerkt, mat mano akys buvo gana didelės, o jų – tarsi įpjautos. Taip ir gyvenau: dienas leidau pas eskimus, o vakarus ir naktis – barake kartu su sesėmis.

    Gyvenimas barake

    Mūsų barako vidury buvo didžiulis pečius: ir moterų, ir vyrų drabužiams skirta džiovykla. Kadangi man nereikėdavo kasdien į darbą, mano pareiga buvo vakarais išdžiovinti sesių drėgnus batus ir rūbus, kad rytą jos galėtų apsirengti sausais. Dažnai virdavau sesėms sriubą. Kai dabar pagalvoju, kokia gi ten sriuba… Būdavo, užkaičiu vandens puodą, kas nors praeidamas įberia saują kruopų, kitas – duonos plutukių. O po darbo grįžusios alkanos ir sušalusios sesutės kad giria, kad giria, kokią skanią sriubą joms išviriau. Net graudu prisiminus…

    Kai barake sulaukdavom sekmadienio ryto (tada nereikėdavo niekam eiti į darbą), apimdavo tikra euforija. Kaip dabar atsimenu: vieni vyrai skutasi, kiti – utėles naikina. Utėlių naikinimo procedūra trukdavo kokias 3-4 valandas. Nueini, būdavo, į pakrūmę, nuošaliau nuo barako, kur niekas nemato, peilio geležte išskuti tuos padarėlius iš visų siūlių ir paleidi į laisvę. Kaipgi nebus barake utėlių, juk žmogus prie žmogaus, juk iš skurdo tie padarėliai – iš didelio skurdo…,,O varge mano, didelis vargeli,/ Kada išvargsiu aš tave čionai?“ – poeto Antano Miškinio žodžiais klausdavau pats savęs

    1952-aisiais likome mes trise: Anelė, Skaistė ir aš, nes seserį Danutę, kuri ilgą laiką žievino medžius, prispaudė pasiritęs medis. Eskimai ją nuplukdė laiveliu Vasiugano upe į ligoninę, tačiau sesuo taip ir nepabudo iš komos. Palaidojom ją Kargasoke, Tomsko srityje. Dabar toje vietoje nutiesta dujų trasa, uždrausta kasinėti, tad ji amžiams atgulė svetimoje šaltoje Sibiro žemėje. Vėliau, kai sesuo Anelė pateko į kalėjimą, mudu likome dviese – aš ir Skaistė.

    Mes keliavome toliau – per gyvenimą ir per barakus. Kai didžiuliame miško plote tremtiniai iškirsdavo tinkamus medžius, kuriuos valdžia atiduodavo anglams mainais gaudami ir ginklų, ir maisto konservų, tada baraką perkeldavo į kitą vietą. Kartais sukirsti, sustatyti naują baraką būdavo lengviau nei perkelti senąjį.

    Ilgesys

    Apie 1000 kilometrų skyrė mus ir Krasnojarsko krašte kartu su sesute Irena vargstančius tėvus, su kuriais susirašinėjome laiškais. Laiškas adresatą pasiekdavo tik maždaug po trijų savaičių. Labai ilgėjomės savo tėvų. Kai išgirdome, kad komendantas gavo įsakymą, nurodantį sujungti išskirtas šeimas, o nepilnamečius – grąžinti tėvams, džiaugsmui nebuvo ribų. Su sese Skaiste vėl grįžome į Kargasovą. Ir vėl mus priglaudė geroji Marta su Eriku. Iš čia turėjome laivu plaukti iki Tomsko, tačiau laivo teko labai ilgai laukt. Visą tą laiką abu kirtome viršininkams malkas, kasdien ėjome į komendantūrą ir klausdavome, kada pagaliau atplauks mūsų svajonių laivas. O jo vis kaip nėr, taip nėr: atplaukia vienas, kitas, gal 10  laivų praleidome, kol pagaliau sulaukėme savojo tikrojo keleivinio laivo, ne baržos. Iki Tomsko mus lydėjo palydovas, kuris mus saugojo, kad iš ten nepasuktume Lietuvos link. Kai nusipirkome bilietus, juos patikrinęs palydovas pasuko atgal, o mes – į Novosibirską, iš ten – į Krasnojarsko kraštą, kur Manskij rajone, Leibos kaimelyje, mūsų laukė tėvai.

    Išsvajotasis susitikimas

    Leibos kaimelyje buvo įkurta internacionalinė tremtinių stovykla. Čia gyveno ir ukrainiečių, ir Krymo totorių, ir lenkų bei lietuvių šeimos. Mano mama jau neidavo į darbą, likdavo namie triūstis, nes tuo metu tėvai jau buvo nusipirkę karvę, pasisodinę bulvių. Taigi – badas atsitraukė. Mūsų sutiktuvėms iš alaus ir cukraus mama buvo padariusi ,,braškės”, tai ir baliavojo visi susirinkę lietuviai, net komendantas buvo pakviestas į šią šventę. Tėvą aš vos pažinau – jis, kaip ir visi lietuviai, buvo užsiauginęs didžiulę barzdą.

    Netrukus man pasiūlė darbą, už kurį jau gaudavau atlyginimą: aš markiravau – žymėjau medžių diametrą, nustatydavau jų rūšį bei paskirtį. Sesuo Irena (ten ją vadino Irka) jau ėjo į rusų mokyklą. Ji buvo uždara, tad kiti vaikai nepraleisdavo progos ją paerzinti. Irena atsikirsdavo, kad atvažiavęs brolis už tai atkeršys. Taip ir buvo.

    Vidury Leibos gyvenvietės statė kontorą, kurioje aš dirbau. Kartą žiūriu: vienam lange, kitam lange pilna jaunimo. Jie mane visaip užgauliojo, įžeidinėjo, provokavo muštynes. Netikėtai vienas jų – ,,tamanas” – mane apšlapino, tik pajutau, kad karšta…Aš, nežiūrėdamas kur, kirtau jam kaltu ir pataikiau į kaktą. Visas kruvinas parlėkiau namo. Mamai riktelėjau, kad užmušiau rusą. Ji labai išsigando, liepė man pačiam eiti pas komendantą ir pasakyti, kas nutiko. Lietuviai Kalvaitukai mane užstojo, papasakojo komendantui, kaip viskas buvo. Komendantas greit suruošė perkėlimui reikalingus dokumentus, nes likti čia buvo pavojinga: būtume tikrai sulaukę keršto.

    Taip visa mūsų šeima netrukus atsidūrėme Narvoje – senoje, dar caro laikais įkurtoje gyvenvietėje. Į mūsų šeimą grįžo ir iš lagerio paleista sesuo Anelė. Čia, Narvos traktorių remonto gamykloje, Anelė susipažino su lietuviu Povilu Žemaičiu, būsimu vyru, o sesuo Genovaitė – su būsimuoju vyru lietuviu Jonu. Visi lietuviai tremtiniai šventėme jų vestuves.

    Taip Sibiro žemėje mes sulaukėme 1958-ųjų. Buvo vasario mėnuo, kai tėvai užsispyrė grįžti namo į gimtąją Lietuvą. Sesuo Skaistė į Lietuvą negrįžo. Sibire sutikusi būsimą rusų tautybės vyrą, ji ištekėjo, užaugino dvi dukras. Artimieji nepritarė tokiam jos sprendimui, tad sesuo su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais nutraukė visus ryšius.

    Tas ilgas kelias namo

    Sugrįžę į tėvynę, radome apleistus, nusiaubtus namus, kuriuose gyveno komunistų partijos aktyvistas Jurgis Gutauskas, vedęs vokietę Uršulę. Tada aš tėvus parsivežiau į Marijampolę, tačiau miestas jų netraukė – jie ilgėjosi gimtojo kaimo. Šilsodyje gyveno sesuo Genovaitė su vyru Jonu (Genovaitės jau mirusi, iki šiol ten tebegyvena tik Jonas). Šiuose namuose ir prabėgo likusios mano tėvų gyvenimo dienos. Abu tėvai amžino poilsio atgulė gimtosios Lietuvos žemėje, Gražiškių kapinėse.                                                       

    Aš su žmona Ona apsigyvenau Marijampolėje. Mudu užauginome tris vaikus: dukras Rūtą ir Jolitą bei sūnų Vytautą. Sulaukėme trijų anūkių – Ugnės, Godos ir Elzės bei trijų anūkų – Mindaugo, Pauliaus ir Mato. Tikiu, kad jie, perskaitę mano atsiminimus, puikiai išmoks šią nesumeluotą istorijos pamoką.

    Teisutį Vincą Kumetą kalbino Stefanija NAVICKIENĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Autorės nuotrauka.

    Picture Gallery
    ,,Mano ašara pasauly niekada neišdžius…“

    • Teisutis Vincas Kumeta.

    • Teisutis Vincas Kumeta su sesutėmis Genovaite ir Skaiste.

    • Miško kirtėjai (1957 m.).

    • Sesers Genovaitės ir Jono vestuvės (1957 m.).

    • Kumetų šeima.

    • Kumetų šeima.

    • Štai tokį vaizdą išvydome sugrįžę į tėviškę.

    Apie matymą (“Planetos “Žemė” auditas” tęsinys)

    Autorius
    Romas Šimanauskas
    -
    0

     

    (Į pradžią)

    Turiu pasakyti, kad šioje planetoje tiesiogiai mato visi. Nes taip jie buvo sutverti. Tik štai žmonės patys sau užsidengė akis. Save įtikino, kad negali matyti, o tai, ką mato, tėra haliucinacijos ar fantazijos projekcijos. Taigi tik dvikojai apvalkalo nešiotojai susitarė nematyti, o visi likusieji, nesvarbu, ar keturkojai ar sparnuočiai, mato. Vieni daugiau, kiti mažiau, kiti savotiškai, bet mato.

    Šuo budistas – egzorcistas

    Turiu ypatingą šunį. Labai gudrus ir veislinis šuo. Jis – Lietuvos „lenciūginių“ veislės keturkojis draugas. Kaip tikras budistas, jis visą savo gyvenimą paskyrė tuštumos ieškojimui. Kaip ir kai kurie žmonės, kurie Rytuose nusiskuta plikai, apsivelka rudais arba oranžiniais drabužiais ir paskiria savo gyvenimą tuštumos paieškoms. O mano šunelio uolumas atsipirko su kaupu: jis rado tuštumą. O rado tuštumą jis būdoje. Ir tą tuštumą užpildė savimi. O kitą savo gyvenimo tuštumą, kurią jis dažnai randa savo dubenėlyje, užpildau aš. Taip ir tapo tas šunelis būdistu, arba budistu… Taigi tas nuo gimimo rudais drabužiais apvilktas budistas turi savo misiją. Jis loja ant vėjo, ant debesų, ant laukų. Pažiūrėjęs pamatau, kad tas lojimas nėra be pagrindo. Jis loja žiūrėdamas į laukus, kur nieko nėra. Ir kaip tas budistas rado savo pašaukimą? Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Šunelis tiek lojo, tiek draskėsi, kad net tris kartus ėjau žiūrėti, kas ten darosi. Ir vis nieko nerasdavau – jokio objekto, verto tokio triukšmo. Net pabariau tuštumos realizatorių, kad jis skalija be reikalo. Tada atėjo į galvą pažiūrėti kitaip – tiesiogiai. Tik tada pamačiau tų aliarmų kaltininkus. Pasirodo, netoliese namo sklypo ribos slankiojo beapvalkalės tarpdimensinės būtybės, o šuo jas matė ir vijo lauk nuo jo prižiūrimos teritorijos. Tada būdistas šeimininko buvo giriamas, ir jo bliūdelio tuštybė tą dieną surado papildomą pilnatvę. Ir jo naujasis vardas pasipildė dar vienu žodžiu – budistas – egzorcistas. Keturkojai gyvūnai moka ne tik matyti, bet ir mintis ar intencijas skaityti. Jie atskiria piktus ar blogus žmones. Tiksliau, ne pačius žmones jie identifikuoja, o tuos sutvėrimus, kurie ant žmonių jodinėja ir juos valdo. Taigi viršininkas, pasiuntęs mane į šią paskirties vietą, aprūpino mane ir puikiu mokytoju – vienuoliu būdistu. Geras mokytojas: jis visada geros nuotaikos, visada laukia bei pasitinka ir grįžusį namo pasveikina džiaugsmingu amsėjimu. Jis mane išmokė dar ir savo kalbos. Aišku, iki detalių suprasti jo kalbos neįmanoma, bet susišnekėti galima. Keturkojų kalba susideda iš trijų dalių: 1) neverbalinė (kūno judesiai, uodegos padėtis ar vizginimo dažniai iškalbūs it Morzės abėcėlė); 2) lojimas ir lojimo intonacijos (liūdnas, džiaugsmingas, įspėjantis, barantis, besiskundžiantis lojimas ir t.t.); 3) telepatinis intencijų ar jausmų transliavimas. Pokalbis su šunimi panašus į lietuvio pokalbį su Vilniaus lenku – tuteišu. Kiekvienas kalba savo kalba ir vienas kitą gerai supranta. Taigi yra trys būdai, ir šiais trimis metodais keturkojai, „lenciūginių“ veislės atstovai, pavilgę savo uodegas į fantazijos rašalą, gali rašyti romanus. Bet jiems, keturkojams istorijų pasakotojams, reikia dvikojo vertėjo, kuris gali tiesiogiai matyti, girdėti, jausti ir išversti į dvikojų kalbą.

    Tiesioginio matymo – pajautimo būdai

    Žodžiai „matymas“, „regėjimas“ yra gan klaidinantys. Na, žodis „aiškiaregys“ apibūdina, kad būtybė su apvalkalu mato tiesioginiu būdu. Bet tai nėra matoma tik akimis. Iš tikrųjų matoma keliais būdais vienu metu. O jų yra šeši ar dar daugiau. Štai tie tiesioginio matymo (pajautimo) būdai:

    1. Matymas, kai matoma akimis tiesiogiai. Taip matomos ir kitos būtybės, kurių nematome paprastuoju būdu, matomi ryšiai tarp žmonių, matomos ligos, žmogų apnikę dvasiniai parazitai ir t.t.

    2. Klausymas, kai žmogus gali girdėti tai, kas dedasi paralelinėje dimensijoje. Galima girdėti dangiškąją muziką, nuostabiausius kūrinius. Oi, kad mokėjus juos užrašyti ir sudėti į partitūras! Iš karto jie taptų pasaulinio lygio hitais. Tarp kitko tie žymieji praeities kompozitoriai taip ir darė. Jie nurašinėdavo muzikas, kurias girdėdavo „ten“,  ir tapo labai žymiais. Tas klausymas labai panašus į radijo imtuvo klausymą, tereikia išsirinkti reikiamą dažnį, susirasti reikiamą „radijo stotį“ ar transliuotoją. Vieną kartą susiradus tą stotį, ji įsimenama ir panorėjus vėl grįžtama prie jos. Tik tų transliuotojų „ten“, lyginant su šios žemės radijo  dažniais, kurie apsiriboja FM ar AM, yra milijardai ar dar daugiau. Galima girdėjimo būdu girdėti ir kitų žmonių mintis. Nors iš tikro žmonės ir girdi abiem būdais, tik visų būtybių žodžius identifikuoja kaip savo mintis. Didžiausias sunkumas, vystant tiesioginį klausymą, – tai svetimų kalbėtojų minčių atskyrimas nuo savųjų.

    3. Uostymas – tai dar vienas būdas tiesioginėmis pajautomis. Galima užuosti dalykus, kurie yra trijų matavimų rėmuose (pvz., gėlių, maisto, kvepalų kvapas). Bet tiesioginiu būdu uostant galima užuosti ir tuos kvapus, kurie yra „anapus“, arba paralelinėje dimensijoje. Tokiu būdu labai ryškiai galima užuosti žmogaus energetinius parazitus ar ligas. Tiesioginiam uostymui nereikalingi fizinio kūno uoslės receptoriai. Sakykime, jie netgi trukdo. Jei žmogus visiškai neturi uoslės, jis gali daug greičiau išmokti uostyti tiesiogiai. Žiloje senovėje gydytojai buvo ruošiami ir mokomi šio diagnostikos būdo. Jie tik įėję į ligonio kambarį galėdavo tiksliai diagnozuoti ligą ir jos priežastį, vien pauostę ligonio kambario orą. Na, o  dabar tiesioginį uostymą ar matymą pakeitė tonas sveriantys ir mintantys elektra diagnostiniai prietaisai.

    4. Skonis. Šis pojūtis vadinamas atskiru, bet aš jį iš dalies priskirčiau prie uostymo. Nes mes skonį jaučiame daugiausia uoslės pagalba. Bet yra ir išskirtinumų. Tiesioginio skonio pajautimo būdu mes galime jausti maisto energetinę struktūrą. Galima jausti, kuo „užkrautas“ maistas. Reikia įrodymų? Tarkime, kokioms keturioms šeimininkėms paduokime tą patį receptą ir tuos pačius produktus bei paprašykime jas tiksliai pagaminti patiekalą. Ir kas gautųsi? Vienodi patiekalai? Štai ir ne! Tie patiekalai gautųsi skirtingų subtilių skonių. Kodėl?  Todėl, kad kiekviena šeimininkė – atskira kurianti būtybė, ir ji į patiekalą įdeda dalelę savęs. Kitaip sakant, skirtingai struktūruoja patiekale esantį vandenį. Na, taip pat yra žinoma, jog raganos ar piktosios burtininkės gamina viralus pagal užsakymą, su tam tikru „įdaru“, kitaip sakant, energetiniu įdaru. Ir suvalgius tokį patiekalą, tas „įdaras“ įsiskverbia į žmogaus energetinę struktūrą ir ją nuodija apkrėsdamas visokiais parazitais. Taigi tiesioginio skonio pajautimo būdu galima jausti tuos įdarus ar kitus panašius darinius.

    5. Lytėjimas, arba pajautimas per prisilietimą. Galima rankomis jausti šilumą, šaltį, kietumą, minkštumą, švelnumą, šiurkštumą ir t.t., bet tai tik šio trijų matavimų pasaulio pojūčiai. Bet rankomis galima jausti ir tiesioginiu būdu. Galima rankų pagalba diagnozuoti ligas, įvairiausius uždegimus ir t.t. Lytėjimo pagalba galima „matyti“, persmelkti kaip rentgenu visą žmogaus organizmą, kaulus, raumenis, vidaus organus. Daugiausiai diagnostika daroma be prisilietimo, kad netrukdytų fizinio kūno pojūčiai. Daugelis tai apibūdina kaip „matymą rankomis“. Bet ir ne tik rankomis. Iš tikro tai mes nuskaitome informaciją visu kūnu, arba, kaip sakoma Rytuose, – visomis „čakromis“.

    6. Žinojimas – tai būdas, išeinantis už žemiškųjų trijų matavimų ribų. Jis neturi projekcijos trijuose matavimuose, tai išskirtinai tik tiesioginio pajautimo būdas. Tai technika nuskaityti informaciją iš taip vadinamo „masinio informacinio lauko“. Na, aš tai vadinu tikruoju internetu. Jei „google‘e“ daug gali rasti, bet tikrai ne viską, tai tikrajame „internete“ yra tikrai viskas. Ten, kaip ir „google‘e“, reikia mokėti ieškoti. Yra specifiniai informacijos ieškojimo būdai. Ir tai galima gan nesunkiai išmokti. Tai mokėjo daryti daugelis šios planetos žmogiškų apvalkalų nešiotojų. Tokie žmonės kaip Archimedas, Leonardas Da Vinčis, Nikola Tesla ir kiti. Yra tam tikri būdai paduoti užklausą į tikrąjį „internetą“. Po to, priklausomai nuo to „interneto plano“, gauni atsakymus. Jei planas geras, gauni greitai, jei prastesnis – reikia palaukti. Atsakymai pareina suarchyvuoti tokiais paketais, kurie išsiskleidinėja žmogaus galvoje ir mąstyme lėtai, priklausomai nuo mąstymo greičio, kuris kiekvieno labai skirtingas. Kai tas paketas išsiskleidžia, atsiranda toks jausmas, kad „žinai ir iš kur – nežinai“, paprasčiausiai žinai ir tiek, ir nekvaršini sau galvos, iš kur ir kaip. Arba užklausta informacija ateina lyg žaibas. Iš niekur tik „dzingt“ mintis, ir še tau atsakymas į kažkada padarytą užklausą. Žmogui patobulėjus, atsakymai gaunami iš karto, „realiuoju laiku“.

    Laikykitės Gamintojo instrukcijų!

    Šiais visais būdais galima ne tik diagnozuoti ar nuskaityti informaciją, bet su kiekvienu iš būdų galima atlikinėti ir kažkokius veiksmus: gydyti žvilgsniu, gydyti prisilietimu ar be prisilietimo, užuosti problemą ar paskleisti aromatus, žinoti arba perduoti žinojimą. Visi jutimo būdai turi dvipusį ryšį ir jautimui, ir veikimui. Žmonės nebūtinai gali matyti tiesioginiu būdu visais šešiais būdais, dažniausiai sutinkami išvystę vieną arba du būdus. Bet tai tik dvasinio išsilavinimo reikalas. Juk ne visi šioje žemėje inžinieriai ar chirurgai. Yra ir valytojų ar grioviakasių. Taip ir dvasinis išsilavinimas visų skirtingas. Bet tai nereiškia, kad negali kiekvienas naudotis visais pojūčiais. Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali tai išmokti. Reikia į tai įdėti truputį laiko ir darbo. Prisiminkime, kiek darbo buvo, kol išmokome skaityti. Pirmiausia mokėmės atskirai raides. Kiekvieną raidę palygindavome su paveiksliuku:  „U“ – tai upė, „N“ – tai namas ir t.t. Kiek darbo buvo sujungti visa tai į skiemenis, kaip sunku buvo perskaityti žodį, o sakinys buvo išvis kažkokia utopija. Pradedi skaityti sakinio pradžią, apie vidurį užmiršti, kuo sakinys prasidėjo, o sakinio gale išvis nieko nesuprasdavai, apie ką čia buvo kalbama išvis. Bet ilgainiui tobulėjome, o dabar tekstus skaitome intuityviai, net „neprisiliesdami“ akimis prie atskirų raidžių, tik užmesdami akį perskaitome žodį. Bet kiek tam reikėjo laiko??? Och, kad žmonės tiek laiko skirtų dvasiniam lavinimuisi… Juk žodis „ekstrasensas“ – tai sudurtinis žodis. Extra Sense, kur extra anglų kalboje reiškia "pridėtinis", "papildomas", "specialus", "neeilinis"…, o žodis sense reiškia „jausmas“, „jutimas“, „sąmonė“, „sveikas protas“, „supratimas“. Taigi ekstrasensas yra apibūdinamas kaip specialaus ar neeilinio jutimo ar sąmonės sveiko proto žmogus. Tik nedrįsau pasidomėti, kaip žodynas apibūdina neekstrasensus. Tie sugebėjimai pas mus labai jau mistifikuoti. O iš tikro labai nesunkiai išugdomi ir išmokstami. Aišku, galima viso to išmokyti per mėnesį, o galima mokyti metų metais, priklauso nuo to, kas moko. Jei už mokymus imami pinigai, tai mokantysis suinteresuotas jų gauti ir gauti, tad žinias skiedžia pamažu ir taip ištempia laiką, kad gautų daugiau pinigų. Viskas labai paprasta. O iš tikrųjų tai priklauso nuo žmogaus noro išmokti, jo skiriamo laiko ir žinių, kuriomis disponuoja, arba mokytojo. Taigi šitų visų dalykų mokė Kristus ir darė tai nemokamai. Ir Buda mokė nemokamai, ir Krišna, ir dar daug kitų, palikusių žymę istorijoje, tai darė nemokamai. Galima panagrinėti kad ir krikščionybę, kuri pas mus labiausiai žinoma ir paplitusi. Krikščionybė prasidėjo nuo Kristaus, kuris visus mokė matyti ir veikti. Tik turintys visą paletę tokių sugebėjimų vadinosi tikinčiaisiais. Tai įrodo ir Jo mokinio Morkaus liudijimas, kur aprašomas Kristaus buvimo žemėje paskutinis epizodas, kai Jis, nužengdamas į dangų, ištaria savo paskutinius žodžius. „Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“(Morkaus evangelija, 16 skyrius nuo 15 eilutės.)  

    Oho! Tai sensacija! Pažiūrėjus į aprašymą, mūsų kalba kalbant, tai monstrai, o ne žmonės, tai antžmogiai, mutantai, tai kažkokie super galių žmonės: mūsų ekstrasensai atrodo vaikai prieš Kristaus mokinius! Kristus liepė skelbti evangeliją (evangelija – gr. ευανγέλιον „geroji naujiena“, „džiugi žinia“) – gerą naujieną ar džiugią žinią. Arba, galima sakyti, mokymą. Jis liepė dalintis žiniomis su visa kūrinija. Liepė tai daryti nemokamai. Jėzus sakė, kad kas įtikės, tuos lydės ženklai. Įtikėti – panaudojamas specifinis žodis su priešdėliu „į“ – tai reikštų, kad tikėti specialiuoju būdu – būtent tiesioginiu būdu. Galima sakyti: įmatys, įklausys, ir t.t. Ir to mokymo pilnas Naujasis Testamentas. Bet kokia aukščiau pacituotų žodžių esmė? Ogi ta, kad kas įtikės, taps Kristaus mokiniais, krikštysis ir bus išgelbėti. Vadinasi, jei neįtikės, nebus išgelbėti… O kad nekiltų didelių spekuliacijų išgelbėjimo ir mokinystės klausimais, dar pridūrė, kad tuos, kurie bus išgelbėti, lydės ženklai: „mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

    Panagrinėsime smulkiau šiuos ženklus. Išvarinės demonus. Kitaip sakant, įsakinės visam nematomajam pasauliui, visam paraleliniam pasauliui, visoms būtybėmis. Galės apvalyti žmones nuo dvasinių parazitų, kurie it dėlės geria jų gyvastį. Čia žodis „demonus“ apibūdina visas be išimties parazitines dvasines būtybes. Demonai – tai aukšto rango intelektualios, visokių žinių ir klaidžiamokslių sklidinos būtybės, yra ir visai „bukų“ dvasinių būtybių, kurios kaip uodai žino tik viena: kaip aptikti auką, priskristi ir gerti kraują. Kalbės naujomis kalbomis. Čia minima speciali kalba, kurią gauna kiekvienas, kuris seka tikrąjį Kristaus mokymą. Tai galingas ginklas, kuris įgalina žmogų tobulinti savo tikruosius pojūčius dešimtis kartų greičiau. Tai ženklas dvasiniam pasauliui, kad ši būtybė su galiomis ir su ja reikia skaitytis. Tai lyg įgaliojimas veikti Viršininko vardu. Ims plikomis rankomis gyvates. Tai reiškia baimių nebuvimą. Reiškia darną su gamta. Bet simbolis „gyvatė“ senojoje kalboje, kaip žinome iš Adomo ir Ievos istorijos, simbolizavo piktąją dvasią. Plikomis rankomis – tai reiškia, jog be jokių magiškų apsaugų, amuletų, skeptrų ar kitokių įdvasintų daiktų. Plikomis rankomis dar reiškia ir tiesiogiai paprastai. Jei nuodinga gyvatė įkąs, tai visiškai nieko nekenks. Tai paliudija Naujajame Testamente aprašytas įvykis, kai mūsų eros 60 metais sudūžta laivas, gabenęs vieną iš Kristaus pasekėjų – Paulių. Tam tik išsikabarojus į Maltos salos krantą, besišildant prie laužo, įkerta nuodingiausia gyvatė. Vietiniai laukė jo mirties, o jis nemirė. Jam visiškai nieko neatsitiko, be to, jis išgydė didelę dalį salos ligonių (apie tai galite pasiskaityti Naujajame Testamente, Apaštalų darbų paskutiniame skyriuje). Jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nieko nekenks. Tai susiję su trečiuoju ženklu: ir gyvačių, ir kiti mirštami nuodai bus neutralizuoti ir nekenks. Dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks. Ir Kristus gydė ligonius, ir jo mokiniai tai darė. Ir jų mokiniai mokė savo mokinius tai daryti. Kristus mokė juos atpažinti ligą, atpažinti jos priežastis tiesioginio matymo būdu. Tai išmokstama. Evangelijoje rašoma, kad mokiniams iš pradžių nelabai sekdavosi tai daryti: Kristus juos taisydavo, bardavo dėl jų netikėjimo. Ir išmokė – gerai išmokė.

    Taigi jei šių ženklų nėra, tai žmogus nėra Kristaus pasekėjas. Ne Viršininko darbuotojas. Dirba ne toje įmonėje. Negaus jo įsivaizduojamo atlygio. Čia ne mano žodžiai – taip parašyta Evangelijoje. Gali daug kalbėti apie Dievą, apie Šventąjį raštą, bet jei ženklų nėra – visa tai tik šnekos. Kristus savo mokinius mokė trejus metus. Tik trejus metus. Tik tiek tereikia, kad išmoktum viso šito? Tik noro ir šiek tiek laiko tereikia. Kristaus mokiniai gi nebuvo kunigai ar profesoriai, ar filosofai, jie buvo paprasti žvejai ar kitų paprastų specialybių atstovai. Tam nereikia nei intelektinių gebų, nei aukštųjų mokslų. Genialumas  glūdi paprastume. Instrukcija palikta ir guli jau beveik kelis tūkstantmečius – imkite, skaitykite, mokykitės. Tas mokslas veikia ir šiandien.

    Romas ŠIMANAUSKAS

    Elektroninės parduotuvės: pliusai ir minusai

    Autorius
    Mūsų savaitė
    -
    6

    Gyvename interneto ir elektroninių technologijų amžiuje, kur vis daugiau kasdienių dalykų, tokių kaip mokesčių mokėjimas, filmų žiūrėjimas ir net apsipirkimas persikelia į internetą. Taigi vis daugiau žmonių prekių ir paslaugų ieško elektroninėje erdvėje.

    Esant tokioms sąlygoms, vis didesnę paklausą įgyja elektroninių parduotuvių kūrimas. Kai kurie verslininkai elektroninę parduotuvę įkuria greta įprastos, o kai kurie – užsiima tik elektronine prekyba. Elektroninės parduotuvės turi daug privalumų, lyginant jas su įprastinėmis ir verslo, ir pirkėjų atžvilgiu. Elektroninė parduotuvė yra prieinama klientams dvidešimt keturias valandas per dieną, septynias dienas per savaitę. Elektroninė prekyba sutaupo savininkų pinigus, kurie būtų išleidžiami tradicinės parduotuvės patalpų nuomai, aptarnaujančiam personalui, apsaugai ir taip toliau. Be to, elektroninė prekyba leidžia susikurti klientų sąrašą ir jį visada turėti prieinamą, o sugeneruojamos ataskaitos padeda analizuoti prekybą ir priimti atitinkamus sprendimus siekiant pagerinti jos rezultatus.

    Elektroninės parduotuvės naudingos ne tik verslui – jos tampa vis draugiškesnės ir patogesnės pirkėjams: juk apsipirkinėti internete galima neišėjus iš namų! Taip sutaupoma laiko, išlaidų transportui ir taip toliau. Be to, internete naujausių modelių prekės atsiranda greičiau nei tradicinėse parduotuvėse, o prekių pasiūla internete yra gerokai gausesnė nei tradicinėse parduotuvėse.

    Kita vertus, egzistuoja ir keletas apsipirkimo internete minusų. Užsisakius prekę internetu, neretai tenka ilgai laukti, kol ji bus pristatyta, o siuntimo mokesčiai kartais viršija prekės kainą, ypač jei prekė užsakoma iš užsienio. Internetu pirktos prekės grąžinimas gali būti sudėtingesnis, nei pirktos tradicinėje parduotuvėje. Neretai nebus grąžinami pinigai už siuntimą, o kai kuriais atvejais netgi teks patiems padengti  prekės grąžinimo kaštus. Be to, perkant internetu, svarbu įsitikinti, kad svetainė patikima, o jūsų kreditinės kortelės ar internetinės bankininkystės duomenys bus apsaugoti.  Galiausiai perkant internetu nepavyks prekės (pavyzdžiui, drabužio) pasimatuoti.

    Taigi elektroninės parduotuvės turi ir pliusų, ir minusų, tačiau nepaisant minėtų trūkumų elektroninė prekyba sparčiai populiarėja, o jos mastai sparčiai auga.

    Andrius JAKIMAVIČIUS

    WWW.VRV.LT

    Galvojate apie internetinę parduotuvę? Visais su tuo susijusiais klausimais ir ne tik Jums padės  WWW.VRV.LT – interneto projektai jūsų verslui.

           •   INTERNETO SVETAINIŲ KŪRIMAS

           •   ELEKTRONINIŲ PARDUOTUVIŲ KŪRIMAS

           •   SEO OPTIMIZACIJA

           •   INTERNETINIS MARKETINGAS BEI KITA

    Rekomenduojame: patikima Google reklama, seo paslaugos Bereklamosnegerai.lt

    Paulas Koeljo

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0
    "Kai nebeturėjau ko prarasti, gavau viską. Kai lioviausi būti tuo, kuo buvau, atradau save. Kai pažinau pažeminimą ir vis dėlto ėjau pirmyn, supratau, kad galiu laisvai pasirinkti savo likimą."

    Važiuokime kartu orientacinėse varžybose dviračiais!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

    Atsibodo visą vasarą kiurksoti namuose? Laisvalaikį nori praleisti ne tik aktyviai, bet ir įdomiai? Tuomet būtent dabar yra puiki galimybė sudalyvauti Orientacinėse varžybose dviračiais!

    Šis renginys – tai grandiozinio projekto „Parkas gyvai“ dalis, o asociacija „Marijampoliečiai“ jį organizuoja jau antrus metus. „Parkas gyvai“ – renginių ciklas po atviru dangumi, kurį sudaro skirtingos veiklos ir renginiai: filmų demonstracijos, teatro pamokos ir spektaklis, džiazo ir Marijampolės talentų koncertai, orientacinės varžybos dviračiais. Kaip ir praeitais metais, šiose organizacinėse varžybose dalyviai turės galimybę ne tik pramankštinti raumenis, bet ir geriau pažinti Marijampolę ir naujai atrasti savo miestą.

    Šio projekto tikslas – organizuoti užimtumą Marijampolės mieste, „ištraukti“ žmones iš namų, pakviesti juos pažinti miestą, o Poezijos parką paversti patrauklia erdve saviraiškai, socialinės atsakomybės ugdymui ir bendruomeniškumo stiprinimui.

    Praeitais metais organizuotas tokio pobūdžio renginys buvo pirmasis Marijampolėje orientacinis žygis dviračiais. Jis sulaukė itin didelio marijampoliečių susidomėjimo ir paįvairino gyventojų kasdienybę: „Miestiečiai noriai įsitraukia į organizuojamas veiklas, džiaugiasi vieni kitų pergale, o ypatingai svarbu, kad dalyvauja tiek jaunesnio, tiek ir vyresnio amžiaus žmonės“, – praeitais metais sėkmingai pavykusiu renginiu džiaugėsi asociacijos „Marijampoliečiai“ vadovė Vaida Kelerytė.   

    Visus norinčius dalyvauti Orientacinėse varžybose dviračiais ir šiais metais kviečiame startuoti liepos 16 d. 19.00 val. Poezijos parke, prie paminklo V. Kernagiui atminti. Renginyje gali dalyvauti asmenys ne jaunesni kaip 16 metų. Taip pat nepamirškite atsinešti šviesą atspindinčios liemenės! Kad laikas neprailgtų ir minti dviračio pedalus būtų smagiau, pasikvieskite dar vieną porą rankų ir kojų! Nepamirškite šypsenų, geros nuotaikos ir, žinoma, gero oro! Išankstinė registracija www.marijampolieciai.lt nuo liepos 3 d. Registracijos anketą galite rasti čia:

     https://docs.google.com/forms/d/1OI_rQBE5wRKOxeDKDVS_k00kP1ynbPXPjCcLXCELDwc/viewform

    Urtė KORSAKOVAITĖ

     

    Istorija ir dabartis Rygiškių parke

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Rygiškių parkas – tai viena iš daugelio pastaruoju metu atnaujintų Marijampolės vietų. Deja, šis parkas daugelio marijampoliečių, o ypač Rygiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų yra vertinamas gan prieštaringai. Žmonės skundžiasi sumažėjusiais žaliais plotais, akmeninių plokščių gausa ir naujomis neįprastomis formomis. Problema ta, kad daugelis žmonių nežino tikrosios parko idėjos. Dėl šios priežasties nusprendžiau pakalbinti architektą, Gintautą Vieversį, kuris suprojektavo Rygiškių parką ir galėtų atskleisti tikrąją parko idėją.

    „Rygiškių parkas susideda iš dviejų dalių: centrinio tako, senosios ir naujosios mokyklų. Prie naujojo mokyklos pastato yra išsidėsčiusi  moderni parko dalis, o palei senąjį mokyklos pastatą yra neliesta istorinė dalis. Čia yra žalia zona,“ – aiškina architektas. „Prie naujojo priestato esanti dalis turi būti aktyvi, jaunatviška, kadangi čia yra dideli mokinių srautai. Mano nuomone,  jaunatviški daiktai duoda dinamišką kryptį į naują mokyklą, tai yra nauja forma. Kaip jaunas žmogus, taip ir forma yra jaunatviška, drąsi, veržli. Veržlumas ir yra atspindėtas naujojoje dalyje. Nauja, ekspresyvi forma atskleidžia jauno žmogaus charakterį, kuris turi tam tikrų dygliukų, galbūt ne visada priimtinų mokytojams,“ – taip naujoviškas formas aiškina architektas.  

    Gintautas Vieversys taip pat pakomentavo, kodėl Rygiškių parke, išsidėsčiusiame prie gimnazijos, sumažėjo žalių plotų. „Naujos dangos yra labai naudingos, nes  mokiniai nebetrypia vejos ir turi, kur sustoti per šventes. Seną dalį aš palikau visiškai švarią, kad per medžius matytųsi apšviesta istorinė mokyklos dalis. Prieš šią gimnazijos dalį skirta veja yra mokinių poilsiui, tai tarsi kontaktas su senąja mokykla.“ Architektas taip pat priduria: „Žmonės turi mokėti naudotis žaliosiomis erdvėmis. Manau, kad mokykloje turėtų būti leidžiama regti pamokas ant žalios vejos. Reikia mokėti džiaugtis gamta, juk Marijampolė yra tikrai žalias miestas.“  Gintautas Vieversys taip pat pasakojo: „Prieš senąją mokyklą buvo prašymo padaryti takų, fontaną, tačiau aš manau, kad nereikia konkuruoti su istorija, priešingai , prieš ją reikia lenktis. Juk šio parko idėja ir yra nauja ir sena, o istorinis takas visa tai skiria. Mano nuomone, statant parką labai svarbu išlaikyti santūrumą ir dualizmą.“

    Taigi, Rygiškių parkas yra unikali erdvė, kurioje susijungia istorija ir dabartis. Rygiškių gimnazijos mokiniai bei marijampoliečiai turi išskirtinę galimybę leisti savo laisvalaikį atsinaujinusiame parke.

    Urtė KORSAKOVAITĖ

    Picture Gallery
    Istorija ir dabartis Rygiškių parke

    Keršto kelyje kaina

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) Kelių policijos skyriuje ištirtas 2014-05-13 įvykis, apie kurį jau buvo daug diskutuojama viešojoje erdvėje. Tyrimo metu nustatyta, kad trisdešimtmetis kaunietis N. T., atvykęs į Marijampolę pas draugę, vairavo automobilį „Mercedes Benz CLK 500“ (neturėdamas teisės vairuoti, kai ši teisė atimta).

    Keturių eismo juostų gatvėje, esant intensyviam eismui, persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą, N. T. nerodė kairio posūkio signalo, kirto ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją, po to, be jokio konkretaus ir aiškaus tikslo ar motyvo, siekdamas pademonstruoti savo išskirtinumą, lenkė automobilį „Audi A6“, išvažiuodamas į priešpriešiniam eismui skirtą eismo juostą bei kirsdamas dvigubą ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją, staiga stabdė ir keitė važiavimo kryptį blokuodamas „Audi A6“  priversdamas šio automobilio vairuotoją staiga stabdyti, keisti važiavimo kryptį ir sustoti, kad išvengtų susidūrimo bei užtikrintų savo bei kitų žmonių saugumą. Pareigūnų apklausiamas N. T. buvo labai nekalbus, nors viską pripažino, o paklaustas, kodėl taip elgėsi, atsakė: „Supykau ant „Audi“ vairuotojo – norėjau atkeršyti“.

    Tyrimo metu nustatyta, kad N. T. jau anksčiau buvo baustas už grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus – būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį (vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas 2006 m. už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir vartojo alkoholinius gėrimus iki jo aplinkybių išaiškinimo). Ir šį kartą N. T. vairavo automobilį, nors ši teisė iš jo jau buvo atimta.

    Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui, užtraukia baudą vairuotojams nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 2 tūkst. 500 Lt iki 3 tūkst. 500 Lt.

    Kauniečio  kerštą „įkainos“ bylą išnagrinėję teisėtvarkos pareigūnai.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Marijampoliečiai – Europos čempionatų nugalėtojai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Pagerbti  ir pasveikinti marijampoliečiai, iškovoję aukščiausius apdovanojimus Europos čempionatuose, ir jų treneriai.

    Marijampolės sporto klubo „Tauras“ narys Tomas Bendoraitis Europos kultūrizmo ir fitneso suaugusiųjų, jaunimo ir veteranų čempionate, vykusiame Santa Susanoje, Katalonijoje (Ispanija), tapo absoliučiu Europos čempionu. Sportininkas, aplenkęs 60 atletų, kurie varžėsi penkiose klasikinio kultūrizmo ūgio kategorijose, pelnė aukso medalį klasikinio kultūrizmo iki 175 cm ūgio kategorijoje, o vėliau buvo pripažintas ir absoliučiu čempionato nugalėtoju.T. Bendoraičiui šis sezonas ypač sėkmingas. Jis tapo absoliučiu Lietuvos bei Vilniaus atvirųjų pirmenybių nugalėtoju, o tradiciniame Baltijos valstybių kultūrizmo ir fitneso rinktinių mače, kuriame Lietuvos komanda iškovojo pirmą vietą, buvo pripažintas nugalėtoju asmeninėse varžybose klasikinio kultūrizmo kategorijoje. Trenerio Rinaldo Česnaičio teigimu, šio sportininko sėkmę šiuo metu lemia geras pasirengimas bei sportinis užsispyrimas, siekiant aukščiausių rezultatų.

    Marijampolės kyokushin karate klubo „Tornadas“ narys Šarūnas Vatulionis Europos kyokushin karate jaunių ir suaugusiųjų čempionate, kuris vyko Azerbaidžano sostinėje Baku, tapo vicečempionu. Lietuvos jaunių rinktinėje dalyvavęs marijampolietis svorio kategorijoje iki 75 kg iškovojo antrą vietą. Treneris Valius Rudys džiaugėsi savo auklėtinio sėkme ir teigė, kad tik labai stiprūs ir techniški varžovai, su kuriais teko kovoti Šarūnui, sutrukdė jam tapti čempionu. Treneris įsitikinęs, kad šio jauno sportininko atkaklumas ir sąžiningas darbas ateityje leis pasiekti ir aukščiausių laimėjimų.

    Sportininkus sveikino ir jų laimėjimais džiaugėsi Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Bajoras, Švietimo, kultūros ir sporto departamento Sporto skyriaus vedėjas Vytautas Papečkys, vyriausioji specialistė Vida Tamkevičienė.

     „Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų sportininkais, kurie sugeba pasiekti pačių aukščiausių rezultatų. Šiandien noriu padėkoti ir sportininkams, ir jų treneriams, kad turime ir Europos čempioną, ir vicečempioną. Pats esu buvęs sportininkas, todėl puikiai žinau, kiek tos pergalės jums kainuoja fizinių ir psichologinių jėgų bei materialinių išteklių“, – sakė administracijos direktoriaus pavaduotojas, sportininkams ir treneriams įteikdamas padėkos prizus. 

    Pasak Sporto skyriaus vedėjo Vytauto Papečkio, labai džiugina, kad daugelyje Lietuvos sporto rinktinių dalyvauja ir marijampoliečiai, kurie savo laimėjimais prisideda prie sėkmingo ne tik Marijampolės, bet ir Lietuvos vardo garsinimo. „Mes turime gerus sportininkus ir gerus trenerius, kurie sportinio meistriškumo bei gebėjimų dėka džiugina mus ir stebina savo pasiekimais Europą“, – sveikindamas sportininkus ir trenerius teigė V. Papečkys.

    Susitikimo metu sportininkai ir treneriai pasidalijo įspūdžiais iš čempionatų bei ateities planais.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės MICUTIENĖS nuotraukos.

    Picture Gallery
    Marijampoliečiai – Europos čempionatų nugalėtojai

    Anonsas: 242 kilometrai pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Mūsų savaitė“ ką tik grįžo iš šv. Jokūbo kelio, kartu su Stefanija Navickiene ir portalo redaktore Laima Grigaityte pėsčiomis įveikusi 242 kilometrus nuo Porto miesto (Portugalija) katedros iki piligriminės kelionės tikslo – Santjago de Kompostelos (Ispanija) katedros, kurioje palaidoti Jokūbo, vieno iš dvylikos Kristaus mokinių, apaštalo, palaikai. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro devynias dienas einant (tiek laiko prireikė įveikti 242 km) vadinamuoju portugališkuoju keliu, arba CAMINO, per 120 km einančiu per Portugaliją ir beveik tiek pat per Ispaniją, pamatyta, išgirsta, pajausta išties labai daug. Tai sunkus kelias, tačiau be galo prasmingas. Apie visą kelionę – skaitykite artimiausiu laiku: jūsų dėmesiui bus pateikti iliustruoti CAMINO dienoraščiai.

    Stefanijos NAVICKIENĖS nuotraukos.

    Picture Gallery
    Anonsas: 242 kilometrai pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu

    • Portas.

    • Porto katedra.

    • Čia prasideda CAMINO.

    • Portugalijoje įprasta keraminėmis plytelėmis puošti pastatų fasadus.

    • Kelyje - įstabūs vaizdai.

    • Kelyje - įstabūs vaizdai.

    • Kelyje - įstabūs vaizdai.

    • Štai taip auga bananai.

    • Tokio dydžio kalijų ant palangės neužauginsi.

    • Pražydau!

    • Kelias nėra lengvas.

    • Bažnyčioje saugomas akmuo, ant kurio, pasak legendos, buvo nukirsta šv. Jokūbo galva.

    • Santjago de Kompostelos katedroje saugomi šv. Jokūbo palaikai.

    • Šv. Mišių už piligrimus akimirka. Įsiūbuojamas didžiulis sidabrinis smilkytuvas - Santjago de Kompostelos katedros pažiba.

    Vasarą – apie pavasarį: šeštadienio rytas Buktos miške

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

     

    Šeštadienis. Pagaliau galiu vėl trumpam išsprūsti į mišką. Žvilgteliu į lauko termometrą – nieko sau! 6 ryto, kovo 8-oji, o už lango + 4. Vadinasi, judėsiu. Dar žvilgteliu į orų prognozes, vėjas lyg ir palankus. Guminiai, maskuotė, fotoaparatas, stovas. Kava ir sumuštinis palauks, spėsiu sugrįžęs, kuprinę irgi palieku, bus lengviau judėt. Pradeda brėkšti, važiuoju.

    Miškas neįprastai tylus, visi laukia tikro ryto. Vietomis per debesų tarpus prasimuša žvaigždėtas dangus, pamažu ryškėja medžių kontūrai. Prie kirtavietės šviesa jau pusė bėdos, pro eglišakes pamatau judesį, traukiu fotoaparatą… Du siluetai. Fotoaparato ieškiklis patvirtina – briedžiai. Sustoja, bando mane įžiūrėti, aprimę toliau užkandžiauja. Kažkas sušmėžuoja kiek žemiau – pešiodamas pavienius žolės stiebelius prieš briedę praslenka stirninas pūkuotais ragais ir dingsta už šakų krūvos. Pasidairęs prie kito briedžio pastebiu dar dvi besiganančias stirnaites, bet jas beveik užstoja medžiai. O briedžiai, pasirodo, jau pažįstami. Tai briedė su beveik metų briedžiuku, jau ryškėja jo ragiukų rožės. Skiriamieji šios poros požymiai – briedės daug tamsesnis nei įprasta, vos ne į juodą pereinančios spalvos kailis. Jauniklio galva šviesesnė, ryškūs šėrimosi požymiai. Ūgiu vis dar nusileidžia motinai, bet vidurvasarį greičiausiai jau nesiskirs. Mačiau šiuos gražuolius gal prieš savaitę, jau po saulėlydžio sutikau ant kelio einančius vakarieniauti. Tada pavyko gana arti prislinkti, dėl tamsos nuotraukos tinka tik atminimui, bet tai ne taip jau ir svarbu.

    Prisimenu, kaip prieš keletą dienų sėdėjau toje pat vietoje ir iš tolo stebėjau briedžius. Jie ganėsi kitame kirtavietės gale, bet tikėjausi, kad prieis arčiau. Nepriėjo, tačiau sulaukiau kitų draugų – į šakų krūvą šalimais nutūpė būrelis nykštukų. Vienas lesinėdamas pristraksėjo taip arti, kad galėjau pasiekti ranka. Įdomu vienu metu stebėti didžiausią Lietuvos žinduolį ir mažiausią paukštelį. Palenkus galvą, nykštukas briedį uždengdavo…

    Pradeda švisti, bet kylant saulei briedžiai pamažu traukiasi į už kirtavietės esantį jaunuolyną. Stirnos nueina dar anksčiau. Lieku vienas, bet tik trumpam. Klykaudamos aplink kirtavietėje paliktus medžius pradeda vaikytis juodosios meletos, Žuvinto link nuskrenda vienas, po to ir antras žąsų būrelis, keletas gulbių. Aukštai aukštai čirškia vieversys, nors iki laukų keletas kilometrų… Nusprendžiu, kad toliau sėdėti nėra prasmės. Paeinu iki kitos kirtavietės – tuščia.

    Grįžtu prie automobilio, važiuoju link pagrindinio kelio. Ten jau renkasi medžiotojai… Kažkam saulėtas rytas gali baigtis visai ne kaip… Persimetu keletu žodžių, parodau ką tik fotografuotus briedžius. Medžiotojai keikteli kvailus įstatymus. Tikrai ne visi dega kraujo troškimu, gal vis dėlto šernai turi šansų. Pasiklausiu, kur bus varymas, mintyse primetu patogesnę vietą. Kol medžiotojai užsiima organizaciniais reikalais, važiuoju gilyn į mišką. Pasirinkta linija kuo skubiau lendu toliau nuo kelio, pamažu apima panika – matomumas vos keliolika metrų. Visa linija prižėlusi krūmų, aviečių, styro aukšti pernykštės žolės stiebai. Visur balos… Brendu ieškodamas sausesnio kupsto, pabaidau tris stirnaites. Randu gana patogų kelmą, aplink per keletą metrų išsilaužau žolių stagarus, bandau tapti kupstu.

    Kiek laiko ramiai pabuvęs, išgirstu priešais esančiame kvartale trakštelint vieną kitą šakelę, atsiranda viltis, kad sėdžiu ne veltui. Virš galvos praskrenda pora gervių, nutupia ant kvartalinės, gal už šimto metrų. Pradeda koncertą. Iš pradžių tylūs lojantys garsai skamba vis garsiau, baigiasi standartiniais pasiklykavimais. Gervės lesiodamos sukinėjasi, tvarkosi plunksnas. Gal prieis arčiau?

    Tolumoje išgirstu varovų balsus. Sutraška šakos, kažkas artėja tiesiai į mane, o ten toks sausmedžių sąžalynas, kad matomumas vos keli metrai. Tyla. Vėl varovų balsai, jau arčiau, kažkas keikiasi prisėmęs batus. Taip jiems ir reikia, tyliai pagalvoju. Traškesys pasuka kiek į šoną… Gaila, teks fotografuoti beveik prieš saulę. Pagaliau sutraška visai šalia ir į liniją kyšteli riestas šnipas. Šernas. Sustingsta, aš irgi. Varovai artėja. Pirmasis šernas paknaisioja dumblą mano pėdose, išlenda antras. Kai pasirodo trečiasis, pirmojo uodega dingsta jaunuolyne. Bandau fotografuoti, fokusas „ožiuojasi“, atkakliai kabinasi prie šernus dengiančių krūmokšnių. Ne kažką… Dar varovų triukšmo, ir pakilusios nuskrenda gervės. Užsižiūrėjęs į jas, vos nepražiopsojau kvartalinę liniją kertančių stirnų. Kitaip nei šernai, jos nieko nelaukia. Tiesą sakant, pirmas dvi pražiopsojau, autofokusas pavedė. Spėjamoje vietoje sufokusavau į medelį ir laukiau trečiosios. Sulaukiau – kvartalinę kirto vienu šuoliu, bet į porą kadrų pakliuvo. Šalimais sušlepsėjo varovai, viena stirnaitė apsisukusi žaibu kirto liniją ir per varovus nuskuodė į saugią pusę… Pamažu ant linijos susirinko varovai, kai jie partraukė toliau, pakilau namo ir aš. Išgirdau šūvį, tikiuosi, šernui riestasnukiui pasisekė…, o gal ir ne. Nebuvo noro važiuoti pasižiūrėt.

    Grįžtant namo miškas jau gaudė nuo transporto triukšmo, pakelės pilnos medžiotojų automobilių, kurui skirtas kirtimo atliekas į traktorių priekabas krovėsi malkautojai. Tyla ir ramybė baigėsi bent jau iki sutemų. Taip aš baigiau kovo aštuntosios šeštadienio rytą.

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.

    Picture Gallery
    Vasarą – apie pavasarį: šeštadienio rytas Buktos miške

    • Mamos sūnelis ir pusantros stirnaitės.

    • Prieš porą savaičių užfiksuotas susitikimas su šia šeimynėle.

    • Pirmasis šerniokas.

    • Štai ir antras striukauodegis.

    • Varovų klausosi gervė.

    • Liniją šuoliu kerta stirnaitė.

    • Keliauju namo...

    Apie draugystę su broliu saiku – iš bendrosios praktikos gydytojo kabineto

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

     

    Senovės kinai, norėdami palinkėti kažkam blogo, sakydavo: „Kad tu gyventum permainų laikais…“ Vertybių perkainojimo metas, prasidėjęs pas mus nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, rodos, net nesirengia trauktis, be kita ko, tam tikrais atvejais įvairiose gyvenimo srityse blokšdamas mus į kraštutinumus. Ypač tai pastebima sveikatos apsaugos sferoje, kai nesibaigiančios reformos, išvarginusios ir gydytojus, ir pacientus, neretai kelia mažiausiai nepasitenkinimą, verčia ieškoti ne visai pamatuotų sprendimų, varijuojančių vėlgi pačiais didžiausiais kraštutinumais: nuo visiško nepasitikėjimo šiuolaikine medicina ir puolimo stačia galva į įvairiausias „panacėjas nuo visų ligų“ iki perdėtos ištikimybės šiuolaikinei farmacijai ir ignoravimo netgi elementarių sveikatos priežiūros dėsnių. „Visame kame reikia tartis su broliu saiku“, – sako marijampolietė bendrosios praktikos gydytoja, Vokietijos – Baltijos šalių gydytojų asociacijos narė Danguolė SKURKIENĖ, savo darbe būtent „broliui saikui“ dėkinga už sėkmingą laviravimą medicinos reformų labirintais, išmintingą atsirinkimą to, kas svarbiausia, siekiant kuo efektyvesnės pagalbos pacientui, tobulėjant ir kaip profesionalei, ir kaip žmogui.

    Reformų „minusai“

    Danguolės Skurkienės bendrosios medicinos klinikos bendrosios praktikos gydytoja ta pati Danguolė Skurkienė paprastai gyvena panašiomis nuotaikomis, panašiais rūpesčiais kaip ir dauguma vadinamųjų šeimos gydytojų. „Esame užsivertę vaistų, siuntimų rašymu. Štai čia tų problemų tikrai galėtų būti mažiau, – sako D. Skurkienė, – jei, tarkime, į oftalmologą (akių ligų gydytoją) žmogus galėtų kreiptis tiesiogiai, be šeimos gydytojo siuntimo“.  Štai būtent dėl tokių priežasčių rikiuojasi didžiulės eilės prie šeimos gydytojo kabineto, beje, ne vienas iš tų laukiančių žmonių laiką gaišta vien dėl to, kad gautų reikalingą siuntimą pas kitą specialistą. Nežmoniškas „popierinis“ krūvis – dar vis yra didžiulė laiko, kurį būtų galima skirti tiesioginiam bendravimui su pacientu, gaišatis.

    Apskritai, kaip pastebi gydytoja, šiais laikais labai opi yra medikų specialistų problema. Niekam ne paslaptis – gydytojų trūksta. Gydytojų specialistų trūksta ypač rajonuose (Kaune, Vilniuje jų stoka ne tokia žiauri: šiuose miestuose per 10 metų trunkančias studijas sukuria šeimas ir niekur nevažiuoja). Deja, nemaža dalis emigruoja (ir emigruos!), nes medicinos finansavimui skiriama biudžeto dalis žymiai mažesnė nei kitose ES šalyse… „Kaip gali žmogus laiku patekti pas kardiologą, jei jis vienintelis mieste?“ – retoriškai klausia D. Skurkienė. Štai dėl šios priežasties šeimos gydytojo pečiams tenka dar didenė našta. „Mes priversti gydyti tai, kas mums priklauso, ir tai, kas nepriklauso“, – sako gydytoja, pastebėdama, jog tokia padėtis yra iš tiesų problemiška: jei terapijos bėdas šeimos gydytojas dar gali matyti, gerokai kebliau yra ten, kur reikia labiau specializuoto žvilgsnio, kad ir minėto oftalmologo… Be to, padėtis, deja, ne pati džiugiausia ir dėl šeimos gydytojo darbo. Per 1700 pacientų turinti gydytoja savo darbo krūviu dalijasi su šeimos gydytoja Oresta  Armoniene, dirbančia antraeilėse pareigose, daugiausia prižiūrinčia vaikų sveikatą, nes baigusi pediatriją Vilniaus universitete, tačiau ir trečias, ir ketvirtas tokio pobūdžio specialistas nepamaišytų: šeimos gydytojos perkrautos…

    Visi gydytojai, dirbantys privačiose klinikose, ypač šeimos gydytojai, susiduria su ta pačia problema: jų yra gerokai mažiau nei reikėtų, kad darbo procesas galėtų vykti sklandžiai, kad pacientas visada būtų išklausytas ir jo sveikatai būtų skiriamas reikiamas dėmesys.

    Sveikatos apsauga jau kuris laikas yra vargšė podukra mūsų valstybės gyvenime. Kodėl? Atsakymas vienas – trūksta lėšų. Taigi ir taupoma net ten, kur, rodos, elementarus žmogiškumas neleistų taupyti. „Visko taupymas ir mažinimas turi turėti ribas, – įsitikinusi D.Skurkienė. – Nenormalu, kad stacionarinis gydymas trunka vis trumpiau (praktiškai iš ligoninės paleistas pacientas dažnai būna nepasveikęs, tiesiog matai, kad jam dar tikrai reikia pabūti ligoninėje, bet esi bejėgis ką nors pakeisti)“. Ta pati problema ir dėl kompensuojamųjų vaistų („Kvotas šiems vaistams išrašyti visada viršijame“, – neslepia gydytoja.), ir dėl pacientui nemokamų kelialiapių į sanatorijas, reabilitacijos centrus (apskritai labai apribotas indikacijų siųsti į nemokamą reabilitaciją sąrašas, tad pacientai siunčiami tik retais atvejais).

    Iš šeimos gydytojo reikalaujama, kad jis už pacientą būtų atsakingas 24 valandas per parą. Gydytoja D. Skurkienė mano, jog toks reikalavimas – visiškas absurdas: „Jeigu už ligonį esi atsakingas visą parą, vadinasi, esi visai neatsakingas. Skubios pagalbos skyrius reikia puoselėti! Galų gale mus, gydytojus, dirbančius ir viršvalandžius, ir nežinančius, kas yra doras poilsis, taip pat reikėtų patausoti: mes – taip pat žmonės, turintys ne tik pareigų, bet ir teisių… Štai taip ir gyvename:  kenčiame ir mes, medikai, kenčia ir pacientai…“

    …ir „pliusai“

    „Vis dėlto nesu linkusi į viską žvelgti vien pesimistiškai, – sako D.Skurkienė. – Sveikatos apsaugos reforma daug ir gero davė, tik mes taip esame įpratę, kad gera priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o dėl kiekvieno „minusėlio“ imame kelti tikras audras.“

    Būtent reforma leido gydytojams kurti privačias klinikas, kurios – nori nenori – turi konkuruoti – tai naudinga pacientui. Tuomet nelieka „valdiško“ požiūrio į pacientą, gydytojas dėl jo labiau stengiasi.

    „Gerai, kad galime pacientams išrašyti labai modernių vaistų, kad naujos gydymo metodikos jau visiškai nesiskiria nuo vakarietiškųjų, kad mes galime vykdyti profilaktines programas, atlikti papildomus tyrimus (ir mums, medikams, ramiau, ir pacientams saugiau)“, – reformos „pliusus“ vardija gydytoja, pabrėždama, jog didžiulis dėmesys skiriamas sunkių ligų profilaktikai.

    Dvipusė statistika

    Šiais laikais labai madinga tapo bet kokiais klausimais lyg į tvirto mūro sieną remtis į statistiką (dažnai – labai vienpusę). Štai ir medicinos statistika garsiai rėkia apie lėtinių ligų neregėtą progresą: ir žmonių, sergančių tomis ligomis, skaičius katastrofiškai didėja, ir ligonių amžius jaunėja… Lėtinės ligos – iš dalies ir greito maisto, ir streso pasekmė, vadinasi, pavojaus varpais skambinama ne veltui. Pasak gydytojos D. Skurkienės, šios statistikos negalima analizuoti vienareikšmiškai. Šiuolaikine medicinine įranga bet kokia lėtinė liga yra aptinkama labai ankstyvos stadijos, tad ir gydymas būna pradėtas anksti, kai galima pasiekti maksimalaus rezultato. Kita vertus, veiksmingų vaistų pagalba netgi garbaus amžiaus paciento gyvenimo trukmę tokių ligų atvejais galima pratęsti gerokai ilgiau (tarkime, praeitame šimtmetyje, ypač pirmojoje jo pusėje, ligos, kurios dabar vadinamos lėtinėmis, tačiau kontroliuojamomis, tuomet būdavo didelio mirtingumo priežastimi). Taigi civilizacijos laimėjimai duoda galimybę išgyventi.

    Štai nelaimės, traumos (jų statistika taip pat bauginanti) – tai tokie dalykai, kur medikas dažnai būna bejėgis: nuo traumų vaistų nėra…

    Pacientas taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo gydymą

    „Vien tablete ligos neišvysi, nors daugeliu atvejų, ypač gyvenant su lėtine liga, jos būtinos, – sako gydytoja D. Skurkienė. – Reikia nepamiršti, jog visais atvejais reikia draugauti su broliu saiku“. Mat šiais laikais, kai šalia tradicinės medicinos yra daugybė alternatyvų (pradedant žolelių kultu, baigiant biosrovių siuntimu net ir per atstumą), egzistuoja kitas kraštutinumas: jokių medikamentų! Vadinasi, kas benutiktų, tabletės man neįsiūlysi! Tai taip pat negeras požiūris.

    Šiais laikais, kai medicina labai pažengusi į priekį, nereikia kaip ugnies bijoti ir vadinamojo šalutinio poveikio. Pasak D. Skurkienės, yra ne tik neigiamų, bet ir teigiamų šalutinių vaistų poveikių, todėl reikia labai domėtis visomis vartojamo vaisto indikacijomis.  

    Pacientui labai svarbu turėtų būti pasitikėti gydytoju, kad šis kuo tiksliau nustatytų reikiamus vaistus (vaistų pasiūla, niekam ne paslaptis, yra didžiulė), kurie veiktų „tiesiai į dešimtuką“. O kad efektas išties būtų geras, reikia kreipti didelį dėmesį į gyvenimo būdą. Rodos, paprasti dalykai: patogi avalynė, rytinė mankšta, reguliarus užsiėminėjimas kokia nors fizine, sportine veikla gali labai daug.

    „Su savo gydytojas pacientas turėtų būti nuoširdus, individualiai tartis ne vien dėl medikamentų, bet ir dėl „netabletinės“ savęs priežiūros, – reziumuoja gydytoja. – o sveikas gyvenimo būdas turi būti labai individualizuotas“.

    Žmogaus prigimtyje užkoduota tobulėti kiekvieną dieną

    Pati gydytoja, beje, retai serganti net ūmiomis infekcinėmis ligomis, prioritetą teikia aktyviam gyvenimui būdui, sąlyčiui su gamta. Ji pati renka, džiovina žoles arbatai, daržoves augina savo darže. D. Skurkienei širdžiai mieliausias aktyvus laisvalaikis – plaukiojimas. „Jei randu balą, tai jau ir plaukiu“, – juokauja gydytoja, mat plaukimas – ne vien puikus atsipalaidavimo būdas, bet ir puokštė teigiamų poveikių organizmui (stuburą tiesina, sąnariams sveika, medžiagų apykaitą gerina ir t.t.).  Medikė labai mėgsta lauko darbus, keliauti, o kelionėse, ypač po šiltuosius kraštus, vengia gulinėjimo paplūdimyje prie jūros, stengiasi kuo daugiau keliauti, sužinoti, tyrinėti tai, ko savame krašte nerasi. Tiesa, vasarą D. Skurkienė ir pati linkusi, ir kitiems pataria džiaugtis Lietuvos gamtovaizdžiu (pas mus juk vasara tokia trumpa!): upėmis, ežerais, daržais, miškais, „išlipti“ iš kambario ir lėkti ten, kur žalia – juk kiekvienas augalėlis džiaugsmą kelia!

    Gydytoja pastebi, jog gerai sveikatai išsaugoti labai didelę reikšmę turi geros emocijos, kurių pataria semtis iš gražaus tarpusavio bendravimo, meno, kultūros, grožio ir… savęs tobulinimo.
    „Žmogaus prigimtyje užkoduota tobulėti kiekvieną dieną“, – sako D. Skurkienė, kuri, kaip gydytoja, nuolat mokosi, mat profesionalumas ugdomas kiekvieną dieną, domisi daugybe dalykų, leidžiančių jos asmenybei augti taip pat kiekvieną dieną…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    Picture Gallery
    Apie draugystę su broliu saiku – iš bendrosios praktikos gydytojo kabineto

    • Bendrosios praktikos gydytoja Danguolė Skurkienė.

    ausveitis

    Gamtos vaistinėlė: pats metas sveikatos ir grožio semtis iš žemuogių

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Raudonų karoliukų idilė – sveikatai ir grožiui

    Ant smilgos suvertos kvapios uogos, raudonais karoliukais nuberti įkaitę šlaitai – vaikystės vasarų idilė. Nuostabaus skonio bei nepakartojamo aromato (lotyniškai fragrare reiškia kvepėti, fraga – žemuogė) uogos – ne tik geros nuotaikos užtaisas, bet ir sveikatos šaltinis. Archeologai mano, kad žemuoges žmonės naudojo jau neolito laikais skausmui malšinti. Šis augalas minimas senovės graikų ir romėnų raštuose, o Europos soduose šios genties augalai, kurių yra apie 30 rūšių, kultivuojami jau nuo XIII amžiaus. Nuo seno žinoma, kad žemuogių lapais bei uogomis ir mūsų protėviai gydėsi dar žiloje senovėje…

    Mažoje uogelėje – visa vaistinėlė

    Paprastoji žemuogė – daugiametis žolinis 5-20 cm aukščio augalas. Turi trumpą, rusvą šakniastiebį su pridėtinėmis šaknimis. Išaugina “ūsus”, kuriais vegetatyviškai dauginasi. Lapai ilgakočiai, sudėtiniai, iš trijų kiaušiniškų, dantytų lapelių. Viršutinė lapų pusė beveik plika, apatinė – plaukuota. Stiebas status, plaukuotas, užsibaigiantis keletu žiedų viršūnėje. Žiedai balti, sukrauti skydiškame žiedyne. Žydi gegužės-birželio mėn. Peržydėjusi žemuogė užaugina skaniausias miško „uogas” – netikrus raudonus vaisius, kurių paviršiuje subręsta daug smulkių sėklų. Šios sėklos ir yra tikrieji vaisiai – riešutėliai.

    Lietuvoje savaime auga 3 žemuogių rūšys: šlaitinė, miškinė ir paprastoji. Labiausiai paplitusi paprastoji žemuogė. Ji auga visoje Lietuvoje: miškuose, ypač kirtimuose, retmėse, pamiškėse, pievose, šlaituose. Mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį, saulėtas vietas.

    Žemuogių lapai renkami žydėjimo metu, o vaisiai – jiems prinokus: birželio-liepos mėn. Jauni lapai skinami rankomis be lapkočių ar su trumpais lapkočiais. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Gerai išdžiovinti žemuogių lapai būna susisukę, sveiki ar aptrupėję, su neilgesniu nei 1 cm lapkočiu, silpno kvapo. Viršutinė lapų pusė žalia, apatinė – pilka, plaukuota.

    Žemuogių lapuose yra rauginių medžiagų, flavonoidų, eterinio aliejaus, glikozidų, alkaloidų, cukrų, daug vitamino C, B grupės vitaminų, karotinoidų, fosforo druskų, salicilo, rūgšties.

    Vaisiai renkami be taurelės, apvytinami ir džiovinami specialiose džiovyklose 45-55 °C temperatūroje. Tinkamai išdžiovinti vaisiai – tai tamsiai raudonos spalvos, kvapios, rūgštoko, salstelėjusio skonio „uogos“.

    „Uogose” yra 10-15 % cukrų, fitoncidų, organinių rūgščių, pektinų, daug vitamino C, B grupės vitaminų, folio rūgšties, karotinoidų, rauginių medžiagų, daug kalcio, kalio, magnio, vario, mangano, molibdeno, cinko, fluoro, nikelio, kobalto, arseno, jodo, kalio ir kitų, angliavandenių (gliukozės, fruktozės), organinių rūgščių (obuolių, citrinos), folinės ir pantoteno rūgšties, vitaminų C, B ir P. Sėklytėse daug geležies, kuri pasisavinama prieš valgant sutrynus pačias sėklytes. Be to, uogose esančios biologiškai aktyvios medžiagos teigiamai veikia raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.

    Nuo ligų ligelių…

    Žemuogių „uogos” – vitaminų šaltinis ir tinka avitaminozei gydyti. Taip pat jas patariama vartoti esant podagrai ar šlapimo takų akmenligei, hipertonijai, mažakraujystei, aterosklerozei, gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, gerinti apetitą. Nerekomenduomama valgyti žemuoges “ant tuščios širdies”, nes kartais gali pasireikšti vėmimas, dusulys. Liaudies medicina uogas pataria vartoti ir kaip prieškirmėlinę priemonę. Iš uogų išspaustos sultys pasižymi antiseptiniu poveikiu. Jomis tinka skalauti burną ir gerklę esant dantenų uždegimui ar faringitui, šalinti dantų akmenis. Žemuogių kaukėmis gydomi riebios odos spuogai.

    Kadangi tai labai vertinga ir daug vitaminų bei naudingų medžiagų turinti uoga, jas vartoti tinka sergantiems širdies ir kraujagyslių, inkstų, kepenų ligomis. Tai gali būti puikus papildomas vitamino C šaltinis. Dideliais kiekiais uogos dažnai vartojamos kaip organizmo stiprinamoji priemonė, taip pat žarnyno veiklai reguliuoti. Žemuogių sultimis ar užpilu galima skalauti burną esant gleivinės uždegimui. Žemuogių lapų užpilas plečia kraujagysles, jis geriamas šlapimo išsiskyrimui skatinti, sergant podagra, o svarbiausia, kartu su uogų užpilu tai – nepamainomas vitaminų šaltinis. Džiovintų uogų užpilas mažina karščiavimą, skatina šlapimo išsiskyrimą ir tinka sergant inkstų ir tulžies pūslės akmenlige, podagra. Kramtant uogas, tirpsta dantų akmenys.

    Liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje paprastųjų žemuogių lapų antpilas vartojamas kraujavimui stabdyti, jis skatina šlapimo skyrimąsi, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Džiovintų žemuogių antpilas vartojamas tais pačiais tikslais kaip ir lapai, juo gydomos peršalimo ligos, podagra, vaikų ir suaugusiųjų viduriavimas, skrandžio ir žarnyno uždegimai. Žemuogėse yra nemažai salicilo rūgšties, todėl jų antpilas vartojamas esant kai kuriems kepenų ir inkstų veiklos sutrikimams, sergant inkstų, tulžies ir šlapimo pūslės akmenlige. Dėl didelio geležies kiekio šviežios arba džiovintos žemuogės labai naudingos sergant mažakraujyste. Rečiau gydymo tikslais naudojamos šaknys. Jose esama raugų, užtai nuoviru gydomas viduriavimas ir Įsisenėjusi dizenterija, juo skalaujama skaudama gerklė peršalus, sergant angina.

    Išoriškai šviežių uogų kompresais gydomi nedideli odos nudegimai, lapų nuoviru- nušalimai, plaunamos saulėje nudegusios odos vietos. Iš sutrintų lapų pagaminti šutekliai padeda nuo atvirų opų, pūlinių ir pragulų, blukina pigmentines odos dėmes.

    Kosmetikoje naudojamos žemuogių kaukės stangrina veido odą, lygina raukšles, balina strazdanas ir dėl įdegio atsiradusias pigmentines dėmes.

    Nors įrodyta, jog miško žemuogių preparatai beveik neturi žalingojo šalutinio poveikio, patariama nevartoti nėštumo metu, esant skydliaukės hiperfunkcijai, alergijai žemuogėms ar kitiems Rosaceae šeimos augalams (pvz, avietei, abrikosui). Nerekomenduojama vartoti į alergijas linkusiems asmenims.

    Keletas receptų

    Lapų užpilas
    1 valg. šaukštas smulkintų žemuogių lapų užpilamas stikline verdančio vandens ir palaikoma 1 val., kad prisitrauktų, nukošiama. Geriama po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną.

    Uogų užpilas
    2 valg. šaukštai šviežių žemuogių vaisių užpilami stikline verdančio vandens. Palaikoma 2 val. Geriama po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną.

    Sergant mažakraujyste

    Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastosios žemuogės žaliavos(lapų arba uogų) užpilti stikline (200 ml.) verdančio vandens, 5min virti ant mažos ugnies, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės (100 ml.) 2 kartus per dieną.

    Sergant inkstų akmenlige

    Imti 2 dalis paprastosios žemuogės lapų, 1 dalį bruknių ir juodųjų serbentų uogų. Džiovinto ir susmulkinto mišinio valgomąjį šaukštą užpilti 300 ml. verdančio vandens, palaikyti 30min, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės (100 ml.) 3 kartus per dieną.

    Sergant burnos gleivinės uždegimu

    Imti po valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios žemuogės lapų ir uogų, užpilti 3 stiklinėmis (600 ml.) vandens, pavirti 5-7 min. Nukošti, atvėsinti ir skalauti burną 4 kartus per dieną.

    Gydant egzemas

    Švariai nuplauti paprastosios žemuogės uogas ir lapus. Valgomąjį šaukštą uogų sutrinti į košelę, o lapus užpilti verdančiu vandeniu. Uogų košelę ir suminkštėjusius lapus dėti ant egzemos pažeistos vietos ir aprišti. Po 2val pakeisti.

    Gydant bronchinę astmą, kokliušą ir padidėjusį nervinį dirglumą

    Sergantiems bronchine astma, kokliušu ir padidėjusiu nerviniu dirglumu patartina vartoti tokį antpilą: į termosą suberti 3-5 arbatinius šaukštelius susmulkintų žemuogių lapų. Užpilti puse litro verdančio vandens. Leisti nusistovėti 2-3 valandas, nukošti. Gerti po 1/3 stiklinės du kartus per dieną pusė valandos prieš valgį. Šio antpilo patartina išgerti ir prieš miegą.

    Kaukė riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai

    Valgomąjį šaukštą šviežių žemuogių uogų sulčių išplakti su kiaušinio baltymu ir tepti veidą.

    Parengė Laima GRIGAITYTĖ

    ausveitis

    Karlas Gustavas Jungas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    "Jei gyvename savo gyvenimą, privalome susitaikyti ir su klaida, kitaip gyvenimas nebus visavertis. Nėra jokios garantijos – nė vieną akimirką, – kad nepasiduosime klaidai ar nepakliūsime į mirtiną pavojų. Galbūt kas nors mano, jog esama saugaus kelio. Tai mirusiųjų kelias. Tuomet nieko nevyktų – bet kuriuo atveju nieko teisingo. Kiekvieną, einantį saugiu keliu, galima laikyti beveik mirusiu". 

    Pristatome „Aušveitį“, „Mūsų savaitės“ priedą sveikatinimo temomis

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    „Mūsų savaitė“ pristato Aušveitį“, priedą sveikatinimo klausimais, iš dalies finansuojamą Marijampolės savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos.

    Kadangi, Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, 50 proc. žmogaus sveikatos lemia gyvenimo būdas, 20 proc. – genetika ir paveldėjimas, 20 proc. – aplinka ir tik 10 proc. – medicina, priede „Aušveitis“ būtent tokiomis proporcijomis ir bus visuomenė šviečiama sveikatinimo klausimais. Priedo pavadinimas – vardas lietuvių mitologijos gydymo dievo, mitinio gydytojo, įgaunančio žalčio pavidalą.

    Visuomenei pateiksime sveiko gyvenimo būdo receptus, gilinsimės į ligų profilaktiką, su medikais analizuosime negalavimų gydymo būdus, dalinsimės naujienomis medicinos įstaigose ir kt.

    Priedo „Aušveitis“ tikslas – informuoti visuomenę apie sveiką gyvenseną, ligų profilaktikos priemones ir kitą su sveikatos stiprinimu susijusią veiklą.

    Tikimės didesnio visuomenės sąmoningumo sveikatinimo klausimais, gebėjimo daugiau padėti sau ir kitiems gyventi sveikai, labiau rūpintis ligų prevencija (kad neatsirastų priežasčių negalavimams), didesnio sąlyčio su gamta (vaistingųjų augalų pažinimas, jų vaistingųjų savybių žinojimas ir pritaikymas praktiškai), savo gyvenamosios aplinkos puoselėjimas, atsižvelgiant į jos įtaką sveikatai.

    „Mūsų savaitės“ kūrybinė grupė

    Vaistininkai privalo pasirūpinti, kad vaistinėse nepritrūktų pigiausių vaistų

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) ragina pacientus nepamiršti, kad vaistinės ne tik privalo parodyti ekrane pigiausius vaistus, bet ir jų turėti, o jei neturi – žmogui pageidaujant užsakyti reikiamų medikamentų. Tai daryti vaistines įpareigoja šiuo metu galiojantys teisės aktai – VLK direktoriaus įsakymai.

    Atėjus į vaistinę, svarbu iškart išsiaiškinti, kokiomis kainomis parduodami gydytojo išrašyti vaistai. Mat vaistinėse yra skirtingų gamintojų, tačiau tos pačios veikliosios medžiagos, vaistų. Jų kainos gali labai skirtis – kai kurių net 50 procentų.

    Vaistininkas monitoriaus ekrane turi parodyti visų tos pačios veikliosios medžiagos vaistų kainas ir priemokas. Tuomet šiame sąraše rekomenduojama išsirinkti tą vaistą, kuriam nustatyta mažiausia priemoka. Jei vaistinė tuo metu neturėtų pigiausio vaisto,ji privalo jį užsakyti ir pristatyti. Tai padaryti mieste privaloma per 2 darbo dienas, miesteliuose ir kaimuose – per 4 darbo dienas.

    Norint sutaupyti perkant vaistus, svarbu gauti objektyvią informaciją ir iš juos išrašančio gydytojo. Gydytojui rašant receptą reikėtų pasidomėti, kokia vaistų kainos dalis yra kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis – 100, 90, 80 ar 50 procentų bazinės kainos. Gydytojas turi paaiškinti, kokios galimos priemokos.

    Daugelis pastebėjo, kad ir už 100 proc. kompensuojamuosius vaistus tuo pačiu bendriniu pavadinimu kartais tenka primokėti. To priežastis – skirtumas tarp vaisto mažmeninės ir bazinės kainos dalies, kuri atitinka nustatytą kompensavimo dalį (100, 90, 80 ar 50 procentų).

    Pavyzdžiui, vieną vaistą su ta pačia veikliąja medžiaga gamina trys gamintojai, vaistinėje jų kainos skirtingos. Tačiau jiems apskaičiuota vienoda bazinė kaina – 37,95 lito. Žemiau esanti lentelė parodo, kaip skaičiuojama vaisto bazinė kaina ir paciento priemoka, jei tas pats vaistas kompensuojamas skirtingai.

    Vaisto pavadinimas

    Vaisto mažmeninė kaina (Lt)

    Vaisto bazinė kaina (Lt)

    100 proc.

    90 proc.

    80 proc.

    50 proc.

    Vaistas 1

    40,23

    37,95

    37,95

    34,16

    30,36

    18,98

    Pacientas primokės už vaistą 1 (Lt)

    2,28

    6,08

    9,87

    21,26

    Vaistas 2

    46,00

    37,95

    37,95

    34,16

    30,36

    18,98

    Pacientas primokės už vaistą2 (Lt)

    8,05

    11,85

    15,64

    27,03

    Vaistas 3

    50,00

    37,95

    37,95

    34,16

    30,36

    18,98

    Pacientas primokės už vaistą 3 (Lt)

    12,05

    15,85

    19,64

    31,03

    Todėl pacientas, patariamas gydytojo ir vaistininko, iš vaistų, kurių veiklioji medžiaga ta pati, gali pasirinkti tą vaistą, kurio priemoka mažesnė.

    VLK jau buvo skelbusi, kad žmogus galėtų sutaupyti asmeninių lėšų, vaistinėse rinkdamasis  pigesnius tam tikroje grupėje esančius vaistus, už juos nepermokėti, kai vaistų terapinė vertė – efektyvumas – yra vienodi. Tai reiškia, kad tam tikroje vaistų grupėje esantys vaistai visi yra vienodi pagal savo efektyvumą. Jųveiklioji medžiagayra ta pati, skiriasi tik pakuotė ir vaistų kompanijos pavadinimas, kurie neturi jokios lemiamos įtakos gydant. O gydo juk ne pakuotė ar kompanijos pavadinimas, bet vaisto veiklioji medžiaga.

    Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos informacija
     

    VLK: skiriant ortopedinius gaminius pacientams piktnaudžiavimas turi baigtis!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

     

    Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) informuoja, kad siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimo atvejams ortopedijos technikos kompensavimo srityje, inicijuoti pakeitimai skiriant kai kurias ortopedijos priemones pacientams. Tikimasi, kad naujovės, kurios įsigalios nuo liepos 1 d., padės užtikrinti racionalų lėšų naudojimą, o ortopedijos technikos priemones gaus būtent tie pacientai, kuriems jų išties reikia, bei sudarytos prielaidos sutrumpinti šių gaminių laukimo eiles.

    Pažeidimai skiriant specialius ortopedinius batus ir kitas ortopedijos priemones nustatyti atlikus analizę, kaip 2013 metais buvo gaminami ir išduodami šie pacientams reikalingi gaminiai, kurių įsigijimo išlaidos yra kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Buvo nustatyta nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kuriuos užfiksavo VLK dirbantys profesionalūs medikai ortopedai, puikiai susipažinę su šia medicinos sritimi.

    Pavyzdžiui, apdraustiesiems nepagrįstai specialiai skiriamos brangiausios ortopedijos priemonės, nors pagal jo sveikatos būklę galima būtų skirti ir paprastesnes bei mažiau kainuojančias. Arba oficialiai deklaruota, kad ortopediniai gaminiai pasiekė pacientą, tačiau patikrinus paaiškėjo, kad žmogus jų negavo, nors VLK pateiktas prašymas kompensuoti. Būta ir tokių atvejų: žmogus turi pėdos patologiją, o jam specialiai gaminami ir korsetai, nors gydymui to net nereikia; žmogus neturi kojos, tačiau jam gaminami ortopediniai batai, kuriuos vėliau prašoma kompensuoti.

    Daugiausiai tokių pažeidimų užfiksuota pačioje brangiausioje ir sudėtingiausioje ortopedinės avalynės grupėje. Esant sąlyginai nesudėtingai patologijai būdavo skiriama brangiausia avalynė, nors pagal tas pačias diagnozes buvo galima skirti pigesnę.

    Todėl, siekiant užkirsti kelią naujiems piktnaudžiavimo ir neteisėtų PSDF lėšų panaudojimo atvejams, inicijuoti pakeitimai, patvirtinti Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Jais minėta trijų tipų avalynė ir jai skirti reikalingos medicininės indikacijos perkeliamos į kitą grupę, kuriai priklauso mažiau kainuojanti ortopedinė avalynė ir kitos priemonės. Įsigaliojus šioms naujovėms, turėtų sutrumpėti eilės ortopedinei avalynei pagaminti, kurios svyruoja nuo 3 iki 5 mėnesių, priklausimai nuo gamintojų. Taigi šie pakeitimai leis užtikrinti, kad pacientai, kuriems reikalingi tokie gaminiai, juos išties gautų ir gautų greičiau.

    Tuo tarpu gamintojai, kurie gamina ortopedijos technikos priemones, nėra patenkinti šiais pokyčiais. Bandoma manipuliuoti pacientais, jiems teigiant, kad žmonės nebegaus ortopedinės avalynės, ji nebus kompensuojama PSDF lėšomis, nes esą susiaurintas medicininių indikacijų skaičius, kurioms esant skiriami šie gaminiai.

    Todėl VLK ragina pacientus nusiraminti, nepasiduoti manipuliacijoms, o iškilus neaiškumams dėl ortopedijos technikos priemonių skyrimo, kreiptis į VLK specialistus, kurie atsakys į klausimus ir paaiškins tikrąją situaciją. 

    Be to, šiuo metu yra rengiamas kreipimasis į teisėsaugos institucijas, kuriuo bus prašoma ištirti šią savaitę užfiksuotus galimai neteisėtus ortopedijos technikos priemonių skyrimo atvejus Klaipėdos rajone. Atlikę patikrinimą vienuose globos namuose, VLK atsakingi specialistai rado daug tikrovės neatitinkančių faktų, pavyzdžiui, kad daugiau kaip trečdaliui globos namų gyventojų skirti ortopediniai įtvarai ir paprašyta juos kompensuoti PSDF lėšomis, nors iš tikrųjų jie nebuvo skirti.

    Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos informacija

     

    Visa esybe suvokiant, jog gyvenimą iš žmogaus bet kas gali atimti, mirties – niekas…

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    12
    Naras Navickas.

    …Jo darbas – su… mirtimi. Tiksliau – dirbti tuomet, kai mirtis jau būna atlikusi savo darbą. Marijampolietį Narą NAVICKĄ, kaip laidotuvių organizatorių, sunkiomis amžino atsisveikinimo su brangiu, artimu žmogumi akimirkomis padedantį išlaikyti tvarką, visada randantį tinkamą žodį, pažįsta kone visa Marijampolė (ir ne tik!), o vyresnioji miesto karta jį prisimena ir kaip nepakeičiamą fotografą, į kurį vienintelį savo laiku kreipdavosi ir dėl dokumentinių, ir dėl proginių nuotraukų.

    Šiuo metu Naras Navickas – UAB „Sustojęs laikas“ ceremonmeisteris (taip oficialiai skamba jo pareigos), dirbantis itin retą darbą – toli gražu ne vien visiems matomą amžinų atsisveikinimų momentais. Jo darbo specifika suformavo savitą požiūrį į gyvenimą, išugdė ne kiekvienam prieinama patirtimi grįstą išmintį. 

    Tėčio pėdomis – ir į fotografo kelią

    Naras Navickas (g. 1963 m.) – marijampolietis. Jis – atžala vyresniosios kartos gerai žinomo Edvardo Navicko (mirusio 1990 m.), kuris kartu su šiemet mirusiu Algimantu Pečkiu kone vienintelis mieste užėmė laidotuvių organizavimo nišą (tiesa, neoficialią, mat tais laikais oficialių tokių tarnybų ir nebuvo). Vis dėlto tai buvo būtent tie žmonės, kurie į namus atėjus mirčiai žinodavo, ką reikia daryti, kur rasti ritualinių reikmenų, kaip turi vykti visa paskutiniojo atsisveikinimo ceremonija. Be to, Naro tėtis buvo ir fotografas, kuris ne tik padėdavo organizuoti laidotuves, bet ir jas fotografuodavo (tais laikais fotografavimasis tokia proga būdavęs gana populiarus). Edvardas Navickas į šį papildomą darbą talkinti pasiimdavo ir jau ūgtelėjusį sūnų. Taigi Narui jau nuo 16 metų laidotuvių sfera buvo gerai pažįstama. Sūnus tėčiui pamažu ėmė talkinti ir fotografavimo srityje, o vėliau netgi ir išvis perėmė šį darbą.

    Naras, baigęs miesto tuometinę 5 –ąją vidurinę mokyklą, buvo pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, po kurios grįžo ir jau jokių oficialių mokslų nesiekė: įsidarbinęs tuometinėje geležinkelio transporto įmonėje budėtoju, pasinėrė į fotografavimą (mat, parą budėdamas, po jos būdamas tris paras laisvas, galėjo šiam pomėgiui, vėliau virtusiam kasdieniu darbu, pakankamai atsiduoti).

    1990 m., mirus tėčiui, Marijampolėje Naras įkuria savo fotolaboratoriją, veikusią iki 2000 m., kurios specializacija pirmiausiai – dokumentinės nuotraukos. N. Navickas, kaip geras fotografas, žinomas tampa plačiai: ne vien dėl dokumentinių nuotraukų į jį kreipiasi, jis fotografuoja vestuves (ne tik fotografuoja – taip pat ir groja akordeonu), kitus pobūvius, laidotuves.

    Padėjęs atsisveikinti beveik su 2000 žmonių

    Nutraukęs savo fotoįmonės veiklą, Naras prisimena tai, kuo užsiiminėjo jo tėtis, juolab kad ši niša buvo tuomet neužimta. Likimas Narą suveda su UAB „Sustojęs laikas“ direktoriumi Mindaugu Kubiliumi, ir nuo 2004 m. N. Navickas jau yra oficialus šios šarvojimo ir laidojimo paslaugų bendrovės ceremonmeisteris.

    Per visą savo darbo UAB „Sustojęs laikas“ laikotarpį N. Navickas išlydėjęs apie 2000 žmonių amžinybėn, arba – po 20-25 per mėnesį. Statistika sunki, tačiau taip jau yra. Kiekvieną kartą jis padeda palaikyti laidojimo tvarką (velionio artimieji dažna būna susikaustę, sutrikę, tad ceremonijai būtinas profesionalo vadovavimas). Naras randa ir reikiamą žodį pasakyti. Nors, kaip pats juokauja, jau pats sau nusibodęs, kiekvieną kartą lydint į kapus mirusio žmogaus kūną, rodos, tie patys žodžiai nuskamba kitaip. Galbūt pats tekstas atrodo ir tas pats, tačiau kiekvieną kartą jis nuskamba su didžiuliu nuoširdumu, įtaigumu, alsuoja ramybe ir susitaikymu su neatšaukiamais dalykais.

    Naras neslepia: žodžių, kuriuos jis kalba laidotuvių metu prie karsto su mirusiojo palaikais ar kapinėse, jis randa grožinės literatūros kūriniuose, žiūrimuose filmuose, o dažnai ir pats parašo įsigilinęs į savo nueitą kelią bei stebimo gyvenimo, aplinkos peripetijas. Kiekvieną „užkabinusią“ net ir, rodos, buitinėje plotmėje nugirstą mintį užsirašo, o paskui panaudoja per laidotuves. Prisimena: vos pradėjęs dirbti laidotuvių organizatoriumi, gal kokį mėnesį vaikščiojo į mišką, ten garsiai kartodamas laidotuvėms skirtas kalbas. Pasiruošimui gelbėjo ne tik puiki atmintis (nuo mokyklos laikų eilėraščius labai greitai atmintinai išmokdavo), bet ir labai įtaigus balsas, nuoširdumas. Ne vienas pasakęs, jog per nugarą eina šiurpuliai, kai Naras prabyla kreipdamasis į susirinkusiuosius prie karsto su velionio palaikais ar kapinėse, ne vienas pagalvojęs, jog Naro atliekamą darbą galimą drąsiai traktuoti kaip jo pašaukimą…

    „Aš tik klausiu: kodėl?“

    „Mirtis visada paliečia“, – sako Naras, nors neslepia, jog darbas išugdo savotišką požiūrį į šią niekieno iki šiol neįmintą paslaptį. Čia nėra žodžio „priprasti“. Ypač širdis sudreba, kai tenka laidoti vaikus, jaunus žmones. „To negali būti! – nebylus vidinis šauksmas atsitrenkia į kraupias likimo grimasas, visa esybe pajuntant, jog svetimo skausmo nebūna, nors pareiga liepia elgtis taip, kaip reikia: netgi atplėšti nuo karsto artimuosius, išlydint velionį į paskutinę žemiškąją kelionę. „Taip turėjo būti“, – tokiais atvejais grindžiama filosofija atrodo mažų mažiausiai neįtikinama. „Jeigu žmogus padaro klaidą, tai vadinama nuodėme, jei dangus – likimu, – tokiais iškilusiais filosofiniais pastebėjimais Naras ne kartą dalijasi su laidotuvių dalyviais. – Jūs sakysite, kad aš piktžodžiauju? O ne! Aš tik klausiu: kodėl?“ Suvokta išmintis, kurią jis garsiai pasako prie karsto su velioniu ar jau supilto kapo, prabyla skaudžia tiesa: gyvenimą bet kas gali iš žmogaus atimti, mirties – niekas…

    Kai tenka paimti jos, nelabosios, darbo „produktą“…

    Iškilmingos paskutiniojo atsisveikinimo akimirkose, kuriomis Narą matome pasitempusį, pasipuošusį griežtu klasikiniu kostiumu, girdime jo ramų, raminantį balsą – tai tik dalis jo darbo. Galima sakyti, jog tai paradinė darbo dalis. Yra ir kita, kur kas didesnė ir… paslėpta nuo visuomenės akių. Narui, kaip laidojimo namų darbuotojui, tenka pagal slenkantį grafiką ištisomis paromis budėti laidojimo namuose, salėse tarp visiškai naujų karstų eilės, dar nepanaudotų ritualinių reikmenų: juk nežinia, kada sulauks signalo, jog kažkam prireikė pagalbos… O ta pagalba labai specifinė. Kaip minėta, ne vien padėti velionį palydėti į paskutiniąją kelionę. Naras kartu su dar vienu savo kolega (tokie žmonės Marijampolėje yra vos du) ateina ten, kur ką tik savo darbą būna atlikusi mirtis, paimti jos, nelabosios, darbo „produkto“. Tai, ką jie pamato, labai skiriasi nuo iškilmingo laidotuvių metu matomo vaizdo. Šie du laidojimo namų darbuotojai kviečiami į avarijų, nelaimingų atsitikimų, natūralių mirčių namuose, savižudybių vietas, iš kur paima jau negyvus kūnus, kuriuos veža į morgą. Nupjauti virvę, užveržusią jau negyvą pakaruoklio kaklą, įkelti į specialų automobilį skenduolį, surankioti sumaitotus avarijų aukų kūnus ar ramiai visam laikui sukniubusio namuose žmogaus kūno nugabenti į paskutinei kelionei parengimui skirtą vietą tapo Narui ir jo kolegai įprasta darbo dalis (iškilmingas velionio parengimas laidotuvėms – jau ne jų darbas).

    Ar baisu? Naras tikina, jog ne – buvę baisu tik iš pradžių. Baigęs specialius parengiamuosius tokiam darbui kursus, kuriuose psichologiškai labai stipriai paruoštas, be to, į gyvenimą žvelgdamas su didele doze humoro bei išminties, N. Navickas teigia, jog pati mirtis nėra baisi. Natūraliai jis priima ir savo artimų žmonių mirtį. Štai praėjusį rudenį teko skaudi pareiga – ištraukti iš upės nuskendusį savo draugą, kurio laidotuvių ceremonijai pats Naras ir vadovavo. „Mirtis yra visada šalia, – sako N. Navickas, – bijosi – nebijosi, ji vis tiek ateis. Tiesa, kol esi gyvas, jos nėra. Taip turi būti. Šiandien dar esu šioje duobės pusėje…“

    Kol esi „šiapus duobės“…

    Darbas laidojimo namuose – savotiškas konvejeris, kur judėjimas nesustoja: trys šarvojimo salės retai būna tuščios, o dažnai būna ir atvejų, jog savo eilės būti pašarvotiems velionys laukia specialiuose šaldytuvuose tuose pačiuose laidojimo namuose. Mirties industrija sukasi tuo pačiu ritmu kaip ir kitose srityse. Narui teko lankytis užsienio šalyse (Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje) dėl darbo, domėtis kitų šalių laidojimo papročiais. Nors Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, laidojimas yra verslas, skirtumų ne vien tradicijose apstu: lietuvių laidotuvės, pavyzdžiui, išsiskiria labai dideliu emocionalumu, paskutinįjį atsisveikinimą paversdamos išties dramatišku, o tai, Naro pastebėjimu, žmones ardo iš vidaus. Skamba neteisingai? Kažin… Prisiminkime Jėzus pasakymą: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius (Mt 8, 18–22)“, kurį galėtume suprasti ir labai paprastai, arba, kaip sako liaudies išmintis, gyvam nėra duobės. Kad ir kaip sunku bebūtų netekus artimo žmogaus, kol esi „šiapus duobės“, reikia gyventi. Ilgametė tokio darbo patirtis Narui įskiepijo ir tvirtą žinojimą, jog mirtimi viskas nesibaigia, nors ginčytis su Kūrėju tam tikrais atvejais, kai aplink tiek baisybių ir negerovių, tikrai norisi, netgi kelti kone šventvagišką klausimą: ar Dievas, ar mes Jį sugalvojome? Daugybė klausimų, į kuriuos paprasčiausiai nėra atsakymų, verčia kritiškai vertinti tikėjimo dogmas, nors pagarba tradicijoms – jau į kraują įaugęs dalykas. „Pavydžiu tiems, kurie turi tvirtą tikėjimą“, – sako Naras, kuriam jo darbo specifika sugriovė mistinę mirties baimę. Laidojimo namai pastatyti kone ant buvusių žydų kapinių, kiekvieną dieną iš čia į kapines išlydimi mirusieji, tačiau jokios baimės, pasireiškiančios vaidenimusi ar panašiais reiškiniais, neteko patirti. „Gyvo žmogaus reikia bijoti, bet ne mirusio“, – reziumuoja Naras, akcentuodamas gyvenimą čia ir dabar, išlaikant stiprų humoro jausmą, be kurio šiame pasaulyje neišgyvensi.

    Lengvai bendraujantis N. Navickas, draugų rate žinomas kaip nepamainomas anekdotų pasakotojas (1978 -1981 m. aktyvus ir vadinamųjų agitbrigadų dalyvis), teigia, jog būtent jo darbo specifika leidžia kaip tik labiau įvertinti gyvenimą, kurį jis skiria bendravimui su šeima, namų puoselėjimui (be galo nagingas žmogus namuose viską dirba savo rankomis), akiračio plėtimui (tam tarnauja ir knygos, ir interneto platybės), kūrybai (pats rašo eilėraščius, esė, apmąstymus), saviraiškai M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje, kuriam priklauso, vaidina šios organizacijos kuriamuose spektakliuose (paskutinis jo sukurtas personažas – pats vyskupas Motiejus Valančius, o pernai įkūnijo Palangos Juzę), kelionėms su šeima po Lietuvą, taip pat esminiams egzistenciniams klausimams gvildenti. Naras neslepia: būtent jo darbo specifika turėjo įtakos, jog pradėjo giliau mąstyti. Natūraliai ėmė kilti klausimai: dėl ko čia atėjau, kokia mano misija šiame pasaulyje? O kaip su atsakymais? Juos dėlioja gyvenimas. Čia ir dabar…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Asmeninio N. Navicko albumo nuotraukos.

    Picture Gallery
    Visa esybe suvokiant, jog gyvenimą iš žmogaus bet kas gali atimti, mirties – niekas…

    • Tokį jį matome darbe - padedant išlydėti į paskutiniąją kelionę mirusiuosius.

    • Tokį jį matome darbe - padedant išlydėti į paskutiniąją kelionę mirusiuosius.

    • Prieš septynerius metus.

    • Kasdieniškas, atsipalaidavęs, visiškai nepanašus į laidojimo namų ceremonmeisterį.

    • Kasdieniškas, atsipalaidavęs, visiškai nepanašus į laidojimo namų ceremonmeisterį.

    • Palangoje su sūnumi.

    • Naro humoro jausmas net ant jo automobilio "užrašytas".

    • Naro humoro jausmas net ant jo automobilio "užrašytas".

    Marijampolėje posėdžiavo Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų teisėjai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

      Marijampolėje vyko kasmetinė dvišalė  Lenkijos Respublikos  Konstitucinio  Tribunolo  ir  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų konferencija. 

    Šių metų konferencijos tema – „Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai”. Renginyje  įžangines  kalbas pasakė Lenkijos Konstitucinio Tribunolo pirmininkas  Andrzejus Rzeplińskis  ir  l.e.p. Lietuvos Konstitucinio Teismo  pirmininkas Dainius  Žalimas. Pranešimus konferencijos tema skaitė teisėjai Leonas Kieresas  (Lenkija) ir Egidijus Šileikis  (Lietuva), Konstitucinio Teismo jurisprudencijos  raidą  per metus nuo praėjusios konferencijos apžvelgė  teisėjas  Pranas  Kuconis, Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje nagrinėtas problemas pristatys teisėjas Wojciechas Hermelińskis. 

    Prieš pradedami konferencijos darbą Lenkijos ir Lietuvos teisėjai susitiko su Marijampolės savivaldybės meru Vidmantu Braziu, mero pavaduotojais Sigitu Valančiumi ir Gintautu Stankevičiumi, administracijos direktoriumi Metu Ražinsku. Savivaldybės vadovai svečiams trumpai pristatė savivaldybę, pastarųjų metų pokyčius mieste. Susitikmo metu taip buvo parodytas trumpas filmas apie Marijampolę,  pasidalinta mintimis ne tik apie pasikeitimus teismų sistemoje, bet ir bei Marijampolėje po įstojimo į Europos Sajungą. „Džiaugiamės galėdami priimti Jūsų konferencijos dalyvius mūsų mieste, nes šiandien ir mūsų šalys ir  miestai, ir teismai bendradarbiaujame kaip lygūs partneriai“ – linkėdamas  produktyvaus konferencijos darbo ir gražaus teismų bendradarbiavo ateityje“ – sakė savivaldybės meras V. Brazys.

     Svečiams surengta ekskursija po miestą, jie grožėjosi nuotabiais parkais,  lankėsi naujai atidarytoje Beatričės Kleizaitės – Vasaris menų galerijoje,  Sasnavos seniūnijoje,  Tautkaičių klojimo teatre, susipažino su mūsų krašto kultūros paveldu, liaudies amatais.

    Ši  Lenkijos  ir  Lietuvos  konstitucinių  teismų teisėjų konferencija  – jau aštuonioliktoji. Aktyvus dvišalis  teismų bendradarbiavimas prasidėjo 1995 m. Vygriuose (Lenkija) surengus pirmąją tokio pobūdžio konferenciją. 

    2013 m. Valstybės dienos – karaliaus Mindaugo karūnavimo – proga Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lenkijos Respublikos Konstitucinio tribunolo pirmininką Andrzej Rzepliński apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 

    Lenkijos  ir  Lietuvos  konstitucinių  teismai nuolat keičiasi patirtimi, rengia bendras konferencijas, dalykinius susitikimus.Formos viršus

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės MICUTIENĖS nuotraukos.

    Picture Gallery
    Marijampolėje posėdžiavo Lenkijos ir Lietuvos konstitucinių teismų teisėjai

    Savivaldybės trečios kadencijos seniūnaičiams įteikti pažymėjimai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės savivaldybės salėje naujajam 2014-2017 metų laikotarpiui išrinktiems 53 seniūnaičiams oficialiai įteikti pažymėjimai. Seniūnaičiai buvo renkami devyniose savivaldybės seniūnijose. Gausiausia seniūnaičių komanda, net 12, atsovaus savo gyventojams Liudvinavo seniūnijoje. Devyniolika aktyvių savivaldybės gyventojų, pasiryžusių atstovauti savo bendruomenių interesams, seniūnaičiais išrinkti pirmai kadencijai.

    Savivaldybės meras Vidmantas Brazys sveikindamas išrinktus seniūnaičius dėkojo tiems, kurie dirba jau ne pirmą kadenciją, yra pagalbininkai įvairiose veiklose seniūnams ir džiaugėsi, kad veiklą pradeda nemažai naujų seniūnaičių, kurie turi bendruomenės pasitikėjimą, nepabūgo sunkumų ir pasiryžo atstovauti savo seniūnaitijos gyventojams.

    „Seniūnaičiai yra tarpininkai tarp žmonių, seniūno, savivaldybės tarybos narių ir savivaldybės administracijos bei kitų institucijų, o tai atsakomybė ir įpareigojimas. Jus turite būti iniciatyvūs ir aktyvūs seniūnų pagalbininkai, o darbų ir rūpesčių kiekvienoje seniūnijoje yra labai daug. Svarbu bendrauti su gyventojais, išklausyti jų problemas ir operatyviai reaguoti,  o tada kartu nuveiksime daug gerų darbų. Linkiu prasmingo, susitelkiančio darbo, įgyti tarp žmonių autoritetą ir būti veikliems I atsakingiems“ – sakė meras.

    „Šiemet seniūnaičių rinkimai  kai kuriose seniūnaitijose buvo aktyvesni,  nes  visuomenėje  buvo pastebimas didesnis susidomėjimas šia visuomenine pareigybe, juntamas tampresnis bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis ir seniūnais”, – teigė Seniūnaičių rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas Gintautas Stankevičius.

    Administracijos direktorius pavaduotojas Arvydas Bajoras, šiuo metu atliekantis direktoriaus pareigas, sveikindamas seniūnaičius išreiškė viltis, kad dirbant kartu bus galima operatyviau reaguoti į seniūnaitijos gyventojų nuomonę priimamant įvairius sprendimus, operatyviau spręsti gyventojams kylančius sunkumus, paskatinti bendruomenes aktyviau įsitraukti į bendrą savivaldybės darbą.

    Vietos savivaldos įstatymas numato, kad seniūnaitis dirba visuomeniniais pagrindais ir yra įgaliotas atstovauti seniūnijos gyventojų interesams seniūnijoje bei savivaldybėje, skatinti gyventojus prižiūrėti savo gyvenamosios vietovės teritoriją, dalyvauti organizuojant gyventojų apklausas ir gyventojų susitikimus su savivaldybės vadovais, plėtoti ir organizuoti bendruomenės sportinį, kultūrinį gyvenimą, svarstyti savo gyvenamųjų vietovių bendruomenėms rūpimus klausimus, teikti informaciją seniūnaitijos gyventojams apie savivaldybės institucijų veiklą.

    Naujos kadencijos seniūnaičiams įteikti mobilieji telefonai, kuriems skirtas savivaldybės kompensuojamas limitas su seniūnaičio veikla susijusiems pokalbiams.

    Susitikime taip pat dalyvavo Tarybos nariai, seniūnaičius sveikino savivaldybės seniūnai.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės MICUTIENĖS nuotraukos.

    MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖS SENIŪNAIČIAI

    Eil. Nr.

    Seniūnaičio Vardas, Pavardė

    Seniūnija, seniūnaitija

    DEGUČIŲ SENIŪNIJA

    Marytė Masolaitė

    Pašešupio seniūnaitija

    Jonas Burokas

    Senamiesčio seniūnaitija

    Arūnas Adomynas

    Degučių seniūnaitija

    MOKOLŲ SENIŪNIJA

    Vida Ambrazavičienė

    Tarpučių seniūnaitija

    Rimantas Matulevičius

    Pabaigų seniūnaitija

    Valė Ambrazevičienė

    Sodų seniūnaitija

    Ervydas Lukoševičius

    Uosupio seniūnaitija

    Henrikas Kelpša

    Šaltinio seniūnaitija

    NARTO SENIŪNIJA:

    Dobilas Sinkevičius

    Kvietiškio seniūnaitijos

    Saulius Andriuška

    Seminarijos seniūnaitija

    Rolandas Krupinskas

    Sūduvos seniūnaitija

    Eglė Vyšniauskienė

    Javonio seniūnaitija

    Gediminas Vyšniauskas

    Ašmenos seniūnaitija

    GUDELIŲ SENIŪNIJA

    Rimalda Maščinskienė

    Gudelių seniūnaitija

    Alfonsas Aleksynas

    Daugirdų seniūnaitija

    IGLIAUKOS SENIŪNIJA:

    Danutė Bartninkienė

    Igliaukos seniūnaitija

    Irena Didžbalienė

    Pamargių seniūnaitija

    Oksana Šatavičiūtė

    Šventragio seniūnaitija

    Irma Leonavičienė

    Daukšių seniūnaitija

    Virginijus Luckus

    Varnupių seniūnaitija

    LIUDVINAVO SENIŪNIJA

    Artūras Lazauskas

    Buktos seniūnaitija

    Inesa Lukašinskienė

    Naujienos seniūnaitija

    Daiva Taraskevičienė

    Želsvos seniūnaitija

    Juozas Botyrius

    Gyviškių seniūnaitija

    Juozas Nasulevičius

    Kūlokų seniūnaitija

    Agnė Vidrienė

    Padovinio seniūnaitija

    Saulius Kavaliauskas

    Narto seniūnaitija

    Renata Kavaliauskienė

    Netičkampio seniūnaitija

    Algirdas Juškevičius

    Užgirių seniūnaitija

    Alma Merkevičienė

    Liudvinavo seniūnaitija

    Kęstutis Miglinas

    Liucinavo seniūnaitija

    MARIJAMPOLĖS SENIŪNIJA

    Vladas Barauskas

    Kumelionių seniūnaitija

    Rasa Alaburdienė

    Patašinės seniūnaitija

    Petras Isoda

    Igliškėlių seniūnaitija

    Vida Žukauskienė

    Baraginės seniūnaitija

    Žydrūnas Krulikas

    Skaisčiūnų seniūnaitija

    Kęstutis Račius

    Balsupių seniūnaitija

    Algimantas Gabrielaitis

    Meškučių seniūnaitija

    Lilija Stankevičienė

    Valavičių seniūnaitija

    Virginijus Rudvalis

    Trakiškių seniūnaitija

    Laisvis Arbačiauskas

    Svetlicos seniūnaitija –

    SASNAVOS SENIŪNIJA:

    Dana Vasiliauskienė

    Smilgių seniūnaitija

    Renata Mažeikienė

    Sasnavos seniūnaitija

    Aida Varnaitienė

    Gavaltuvos seniūnaitija

    Virgaudas Sakalauskas

    Klevinės seniūnaitija

    Ona Miliauskienė

    Tautkaičių seniūnaitija

    Virginijus Jonavičius

    Puskelnių seniūnaitija

    ŠUNSKŲ SENIŪNIJA:

    Saulius Kriaučiūnas

    Šunskų seniūnaitija

    Ineta Valuckienė

    Tursučių seniūnaitija

    Eglė Alenskaitė

    Vekeriotiškės seniūnaitija

    Artūras Visockis

    Mokolų seniūnaitija

    Arvydas Rutkauskas

    Katiliškių seniūnaitija

    Nijolė Murinienė

    Kidoliškių seniūnaitija
    Picture Gallery
    Savivaldybės trečios kadencijos seniūnaičiams įteikti pažymėjimai

    • Meras V. Brazys sveikina Degučių seniūnijos Senamiesčio seniūnaitijos seniūnaitį Joną Buroką.

    • Liudvinavo seniūnijos seniūnaičiai su seniūne Irena Lunskiene.

    • Naujai išrinkti Degučių seniūnijos seniūnaičiai Arūnas Adomynas ir Marytė Masolaitė su seniūne Valda Rėkliene.

    • Mokolų seniūnijos seniūnaičiai su seniūne Egle Plikaitiene.

    • Seniūnaičiai su seniūnais, savivaldybės vadovais.

     

    Marijampolės policijoje – susitikimas su seniūnais

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (Marijampoles aps. VPK) informuoja, kad per miesto dienas (gegužės 30-birželio 1-ąją) buvo išaiškinti 129 administracinės teisės pažeidimai, į komisariatą pristatyti 99 asmenys, iš jų 56 neblaivūs. Nustatytas 41 asmuo, alkoholinius gėrimus gėręs viešose vietose arba girtas pasirodęs viešose vietose (iš jų – 24 nepilnamečiai), 10 asmenų sulaikyti vairavę transporto priemones neblaivūs. Atlikus analizę nustatyta, kad ši statistika per šventinį savaitgalį apie penkis kartus viršijo kitų 2014 m. gegužės savaitgalių išaiškintų teisės pažeidimų skaičių.

    Apie tai ir apie kitus bendruomenei aktualius klausimus diskutuota Miesto policijos nuovadoje susitikime su Marijampolės savivaldybės seniūnais.

    Miesto policijos nuovados viršininkė Vilija Danilevičė, pristatydama seniūnams policijos suvestines, akcentavo, jog didžiąją dalį viešosios tvarkos pažeidimų padaro neblaivūs asmenys. Viena iš pagrindinių per šventę padarytų teisės pažeidimų priežastis – lengvas alkoholinių gėrimų prieinamumas.

    Marijampolės aps. VPK viršininkas Skirmantas Andriušis, dalyvavęs susitikime su seniūnais, kreipėsi į juos – artėja Joninės, kitos šventės, vasarą organizuojamos ir miestuose, ir kaimo vietovėse. Policija, siekdama užtikrinti viešąją tvarką ir apsaugoti visuomenę, kviečia apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais (nesuteikti leidimų prekiauti jais nuo 22 val. iki 08 val.), aiškiai nustatyti vietas, kuriose leidžiama vartoti minėtus gėrimus, ir pan.

    Buvo pasidalinta informacija, kuri aktuali seniūnams, organizuojant įvairius viešus renginius, jie paraginti atsižvelgti į siūlymus, kad sumažėtų teisės pažeidimų jų metu.

    Pasak Marijampolės aps. VPK viršininko Skirmanto Andriušio, nepateisinama, kai viešų švenčių, renginių metu vyksta neblaivių asmenų muštynės, patiriama gyvybei pavojingų traumų (pvz., kaukolės skliauto lūžis, nosies suknežinimas ir pan.). Nuniokojami miesto gėlynai, nuošalesnės vietos. O kiek mums visiems, mokesčių mokėtojams, kainuoja neblaivių asmenų išblaivinimas ligoninėje? Oficiali medicininio išblaivinimo kaina – 164,48 Lt (www.marijampolesligonine.lt).

    Miesto nuovados viršininkė Vilija Danilevičė kreipėsi į seniūnus, kviesdama kartu vykdyti prevencinį darbą – informuoti gyventojus, ypač vyresnio amžiaus, apie nuolat vykdomą sukčiavimą. Jau šiemet iki birželio 1-osios registruoti 39 įvairaus sukčiavimo atvejai. Artėjant 2015-ųjų sausiui, kada bus įvestas euras, sukčiai tampa dar aktyvesni. Statistikos duomenimis, jie bando apgauti 1 iš 4 Lietuvos gyventojų.

    Policija primena:

    • nė vienos institucijos – nei banko, nei Mokesčių inspekcijos, nei savivaldybės pareigūnai, nei socialiniai darbuotojai  – nevaikšto pas gyventojus ir „nesurašinėja“ litų;
    • litai į eurus bus keičiami tik bankuose ir kai kuriuose pašto skyriuose nustatytu kursu;
    • nelaikykite didelių pinigų sumų namuose;
    • telefonu niekam neatskleiskite duomenų, kuriais pasinaudodami sukčiai galėtų pagrobti Jūsų pinigus;
    • jei turite vyresnio amžiaus giminių, kaimynų, pažįstamų, informuokite juos, kaip apsisaugoti nuo sukčių;
    • pastebėję įtartinus žmones, taip pat je kyla nors mažiausias įtarimas, kad skambina sukčius, nedelsdami skambinkite į policiją pasitikėjimo telefonu Marijampolėje (8 343) 91260 arba trumpuoju numeriu 112.

    Susitikime su seniūnais už pavyzdingą ir nepriekaištingą pareigų atlikimą prevencijos padalinių įkūrimo 25-mečio proga Marijampolės aps. VPK viršininkas Skirmantas Andriušis 3-ojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ apdovanojo Marijampolės miesto policijos nuovados viršininkę Viliją Danilevičę.

    Apdovanojimai šia proga praėjusią savaitę įteikti geriausiems apskrities policijos padalinių pareigūnams.

             Marijampolės aps. VPK informacija

    Picture Gallery
    Marijampolės policijoje – susitikimas su seniūnais

    • Miesto policijos nuovadoje susirinko Marijampolės savivaldybės seniūnai.

    • Už pavyzdingą ir nepriekaištingą pareigų atlikimą prevencijos padalinių įkūrimo 25-mečio proga Marijampolės aps. VPK viršininkas Skirmantas Andriušis 3-ojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ apdovanojo Marijampolės miesto policijos nuovados viršininkę Viliją Danilevičę.

    Namai, kuriuose besąlyginė meilė vaikui žengia koja kojon su pareiga ir atsakomybe

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    11

     

    Ar užtenka geros sėklos, norint užauginti stiprų, sveiką medį? Žinoma, ne. Reikia tinkamos dirvos ją iščiūčiuoti, reikia ir rūpestingų rankų, kurios jau sudygusį ir į saulę besiveržiantį daigelį saugotų nuo neatsargaus sutrypimo, ūžaujančių vėtrų. Reikia ir laiko. Kad šaknys žemėje kerotų, maitindamos į dangų kylančias šakas. O jeigu jau ūgtelėjusį medelį persodiname į kitą vietą? Vėl reikia ir priežiūros (dar didesnės!), ir laiko. Pirmiausiai – kad naujoje vietoje tas medelis prigytų, kad buvusią svetimą žemę pripažintų sava, kad joje galėtų skleistis, augti, keroti…

    …Jie, tie persodinti medeliai, šiais laikais vadinami vaikų globos namų auklėtiniais. Šįkart į šių vaikų gyvenimą pažvelkime per daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančių Marijampolės vaiko tėviškė namų, įsikūrusių Avikilų kaime (Marijampolės sav.), istoriją, šventes, rūpesčius ir kasdienybę.

    Jauniausiame Lietuvos kaime – vaikų šalis

    Netoli Marijampolės esantis Avikilų kaimas turbūt be konkurencijos yra pats jauniausias Lietuvoje: gyventojų amžiaus vidurkis čia – tik 22 metai! Tokia išskirtinė demografinė situacija šiame kaime susidarė dėl jame įkurtos VšĮ „Marijampolės vaiko tėviškės namai“. Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, tuoj už miesto, matyti 14 dailių namelių kaimas – tėviškės namai.

    Daugiau nei du dešimtmečiai skiria beveik plyną lauką, kuriame dar tik pamažu dygsta nauji gražūs namai, o įsodintos rykštelės dar nevadinamos medžiais, ir išpuoselėtą jaukų kaimelį, vasarą skendintį žalumoje ir gėlynuose. Užaugo iš tų rykštelių medžiai, seniai baigtos statybos, o vaiko tėviškės namai gyvena tuo pačiu ritmu: priima globos reikalingus vaikus ir išleidžia…

    Šiuo metu monsinjoro Vytauto Kazlausko įkurti vaikų globos namai gyvena permainų vėjų – globos namų licencijavimu (licencijai gauti – labai dideli reikalavimai) – nuotaikomis ir išgyventomis skaudžiomis netektimis: 2013 m. rugsėjo mėnesį – trylikamečio globotinio savižudybė, o šiemet iš gyvenimo išėjo prieš dvejus metus jau į savarankišką gyvenimą išleistas buvęs globotinis… Tokie faktai labai atkreipia visuomenės dėmesį, netgi tampa juodu brūkšniu, nubraukiančiu visą gėrį, arba deguto šaukštu, pagadinančiu visą statinę medaus. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

    Iš besąlygiškos monsinjoro meilės vaikams – tikrove virtusi kilni idėja

    Vaiko tėviškės namai Marijampolės savivaldybėje, Avikilų kaime tebuvo beprotiška idėja, kilusi monsinjorui Vytautui Kazlauskui (1919–2008), žmogui, besąlygiškai mylėjusiam visus vaikus, žmogui, parvežusiam tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą.

    Tąkart daugeliui kunigo pamąstymai apie namus, kuriuose palikti vaikai augtų kartu su mamomis-auklėtojomis, broliais ir seserimis, matyt, pasirodė šiek tiek juokingi ir neįgyvendinami. „Kai kam atrodė, kad tai seno kunigo pamišėliškos kalbos“, – apie save buvo sakęs ir pats monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Vis dėlto šioji didelė idėja, nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią, virto nuolat beatsinaujinančiu gyvenimu, kur nuolatinis „dabar“, kuriame pulsuoja buvusių beglobių vaikų kasdienybė, jungiasi su į gyvenimą iš čia išleistų jaunų žmonių atmintimi, su dėkingumu ir pagarba atsigręžiant į Vaiko tėviškės namus, savo savarankiško gyvenimo mokyklą ir startą.

    Grįžęs iš Italijos, kur daugelį metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems Marijampolės vaiko tėviškės namams Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą. Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje. Į jo kreipimąsi tąkart atsiliepė Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija, Lietuvos dukros Jungtinėse Amerikos valstijose, lietuvių „Caritas“ Australijoje, daug kitų organizacijų bei šeimų. Praėjus dvejiems metams, 1992 m., Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis jau vyko į Avikilus pašventinti pirmųjų trijų namų pamatų. 1997 m. birželio 21 d. toje vietoje, kur kadaise plytėjo tušti laukai ir vieniša monsinjoro V. Kazlausko šeimos sodyba, šurmuliavo susirinkusi minia. Kaip tik tą dieną Avikiluose vyko „Marijampolės vaiko tėviškės namų“ atidarymo iškilmės, po atviru dangumi buvo aukojamos šv. Mišios…

    Taip žodis tapo kūnu. Šiandien Marijampolės vaiko tėviškės namai – pelno nesiekianti  Nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti našlaičių ir beglobių vaikų globa bei kurianti našlaičių globos ir ugdymo sistemą pagal natūralios šeimos modelį, kurios misija – globoti, katalikiškai auklėti našlaičius bei tėvų globos netekusius vaikus bei parengti juos tolimesniam gyvenimui.

    Tai namai, atviri kiekvienam, netekusiam tėvų ar paliktam likimo valiai vaikui, kuriuose jis gali pasijusti saugus, reikalingas, mylimas. Vaiko tėviškės namai priima našlaičius ir beglobius vaikus, įkurdindama juos šeimynose ir rūpindamasi jų dvasine bei fizine gerove, visiems globotiniams užtikrina humanistinį, tautinį ir katalikišką auklėjimą, siekdama atskleisti jų kūrybines galias, ugdyti sąmoningą asmenybę ir Lietuvos pilietį.

    Be biologinių tėvų globos likę vaikai čia gauna daug

    Per jau gana netrumpą gyvavimo laikotarpį Vaiko tėviškės namuose nusistovėjęs įprastas gyvenimas, nepaisant to, jog namų gyventojai čia keičiasi: 18 metų sulaukę jaunuoliai išeina į savarankišką gyvenimą, jų vietą užima kiti – nuo kūdikių iki ūgtelėjusių. Šiuo metu čia gyvena 82 įvairaus amžiaus vaikai, yra 10 šeimynų, kur 2–3 darbuotojai rūpinasi apie 7 vaikais, kuriuos ugdyti padeda psichologė, socialiniai pedagogai, užimtumo specialistai… Aktyviai įgyvendinamos programos, projektai: globotinių rengimo savarankiškam gyvenimui programa, LONS QUEST gyvenimo įgūdžių ugdymo programa „Paauglystės kryžkelės“, socialinių įgūdžių ugdymas, taikant dailės terapijos elementus, programa „S.A.U.“ (Sąmoningos asmenybės ugdymas), gyvenimo įgūdžių, socialinių įgūdžių ugdymo programos šeimose, savanorystės programa ir, be abejo, religinio auklėjimo programa. Taip pat čia vyksta prevencinių renginių, religinių, kalendorinių švenčių, edukacinių, pramoginių ir kitų renginių, išvykų, ekskursijų, kelionių, turistinių žygių organizavimas, valstybinių švenčių minėjimas.

    Čia gyvenantys vaikai gauna išties labai daug: kaip minėta, vežiojami po įvairiausius renginius, prie jūros, netgi į užsienį. Įvairiausi renginiai, iš kurių norėtųsi išskirti Trijų karalių, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimą, metinių, kalendorinių švenčių šventimą, rodo, jog čia gyvenimas verda pačiu veržliausiu ritmu (tiesa, čia nebūna „kolchozų“ – masinių didelių renginių: šventes vaikai paprastai šeimynose švenčia).

    Įstaigos direktorius Vytautas Šulinskas, vaikus „užkrėtęs“ dviračiais, prisimena: 2002 m., kai pradėjo vadovauti globos namams, čia nebuvo nė vieno dviračio. Po metų, pavasarį, jau buvo per 50 dviračių, tačiau rudenį tik du sveiki buvo belikę – nemokėjo vaikai jais naudotis, saugoti. Šiuo metu yra sporto mokytojas, padedantis dviračius remontuoti, be to, vaikai jau ir patys geba jais pasirūpinti.

    V. Šulinskas, tikras važiavimo dviračiu entuziastas, netgi į Romą dviračiu numynęs, į tolimas keliones pasiima ir globotinius. Ne tik Lietuva, bet ir Lenkija dviračiu išmaišyta. O kur dar piligriminiai žygiai (įprastas maršrutas – iš Kryžių Kalno į Šiluvą, anksčiau netgi į Lenkiją, Slovakiją keliaudavo).

    Kad globotiniai, sulaukę pilnametystės, mokėtų savimi pasirūpinti, daug dėmesio skiriama jų rengimui savarankiškam gyvenimui (teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, skirti socialinių, gyvenimo įgūdžių diegimui ir lavinimui čia yra kasdienybės dalis). Socialiniai įgūdžiai čia formuojami ir praktiškai: vaikai, gyvendami atskirame šeimos name, turi daržą, kuriame augina daržoves, braškes, bulves, vasarą kartu su „mamomis“ rengia atsargas žiemai (konservuoja daržoves, verda uogienes…).

    Turtingi negatyvia patirtimi

    Nors ir Vaiko tėviškės namuose dirbama pagal šeimos modelį, vis tik čia globos namai, į kuriuos vaikai – kaip tie persodinti medeliai – atėję jau su praeitimi. Deja, negera ta praeitis… „Beveik visi vaikai – su negatyvios praeities patirtimi: stokojantys socialinių, gyvenimo įgūdžių, turintys žalingų įpročių (dažnais atvejais jau susiformavusią priklausomybę jiems), patyrę smurtą iš savo artimiausių žmonių ir pan. Vos keletas iš jų yra tikri našlaičiai (kai kurių biologiniai tėvai mirė ar nusižudė vaikams jau būnant Vaiko tėviškės namų gyventojais), – sako Ona Misiukevičienė, direktoriaus pavaduotoja socialiniam pedagoginiam darbui, – visi kiti – socialinės rizikos (didelių socialinių problemų turinčių) šeimų atžalos.  Gyvenimas tiems vaikams išties buvęs negailestingas. Daugiau nei du trečdaliai jų turi įvairių sveikatos problemų. Ypač ši „turtinga patirtis“ išryškėja paauglystėje, kada vyksta perėjimas iš vaikystės pasaulio į suaugusiojo, savojo „aš“ ieškojimas, vyksta didysis vertybių perkainojimas“.

    Į vaikų globos namus vaikai dažniausiai patenka dėl tėvų asocialaus gyvenimo būdo, negebėjimo tinkamai pasirūpinti, auklėti ir prižiūrėti savo vaikus. Šiuo metu pastebimas naujas negatyvus reiškinys: vaiką pasiima globoti ar net įsivaikina, tačiau paauglystėje, išryškėjus pereinamojo amžiaus krizės problemoms, jo atsisako ir vėl jis grąžinamas į vaikų globos namus. Taip pat ir giminaičiai, pasiėmę globoti, būna, kad atsisako.

    Natūralu, kad tokie vaikai maištauja. Įpykę viską laužo, daužo langus (teko konstatuoti faktus: buvo suniokota žaidimų aikštelė, vieno namo langai išdaužyti). Globos namų vadovybei tokiais atvejais – tikra dilema: nutylėti ar ne? Pasak V. Šulinsko, Vaiko tėviškės namai, atviri visiems, kiekvienoje situacijoje elgiasi kaip numatyta LR įstatymuose ir įstaigos nuostatose. Jeigu kažkas turtą žaloja (net jei tai ir būtų tų pačių namų gyventojas) – kreipiasi į policiją, nors tokia iniciatyva „geruoju“ nepraeina: tokiais atvejais stengiamasi nubausti, o kartais ir yra baudžiamos pačios auklėtojos – už vaikų nepriežiūrą… Ir niekam iš tikrųjų neįdomu, jog priežiūra čia išties labai didelė, mat namuose tvarka ir disciplina – kone kertiniai akmenys, ant kurių statoma visa kita. Kitaip ir būti negali. Juk, anot Konkordijos Antarovos, „silpniems žmonėms galimybė laisvai rinktis – pragaištinga pagunda; jiems geriau tinka bręsti griežto paklusnumo ribose“. Niekas nepaneigs: globos namų auklėtiniai – tik kelyje į stiprybę…

    Privaloma disciplina neretai čia tampa ir didelių problemų priežastimi globos namų administracijai. Čia, be kita ko, galioja nustatyta valanda, iki kurios globotiniai privalo sugrįžti į namus. Kai negrįžta, iškart pranešama į policiją. Būna, kad po pusvalandžio po pranešimo vaikas grįžta, tačiau pabėgimo faktas jau užfiksuotas… O jie bėga… Į laisvę. Į ten, kur nėra taisyklių, pareigų, dažniausiai – prie savo „šaknų“: pas biologinius tėvus, giminaičius… Veikia sunkiai suvokiamos romantikos instinktas – lėkti ten, kur niekas nieko nevaržo (bet ir nieko neduoda…), juk ten buvo laisvė, o čia – tvarka ir taisyklės, kurių privalu laikytis…  Būtent „šaknų trauka“ šių namų gyventojus ir verčia griebtis stikliuko. Tiesa, pasigeria jie vietoj, pakrūmėse, pačiuose Avikiluose, nesunkiai rasdami, kas nupirks alkoholio…  

    Pareigos jausmo ugdymas čia išties kartais sudėtingas, tačiau darbuotojai rankų nenuleidžia. Netgi pats direktorius, sugaudęs vaikus, pabėgusius iš pamokų ar dar nenuėjusius į jas, nuveža į mokyklą…

    Tiesa, pareigos jausmą kartais „stiprinti padeda“ ir vaikų buvusio gyvenimo atgarsiai. Pasitaiko atvejų, kai Vaiko tėviškės namams mamos, esančios pataisos namuose, nevengia pareikšti priekaištų: esą kol vaikai buvo su jomis, mokėsi daug geriau… Būna, kad globos namų administracija gauna pylos ir nuo išgėrusių tėvų telefonu, kai šie paskambinę priekaištauja, kad kažko esą vaikui nenupirko, o patys atvažiavę atveža lauktuvių – cigarečių…

    „Dirbame ne tam, kad juos pakeistume, – sako V. Šulinskas, – o kad paruoštume juos savarankiškam gyvenimui“.

    Globos namų auklėtinis – etiketė

    Kas slypi po tuo štampu? Pirmiausiai visuomenės akimis jie yra kitokie, tad kitaip į juos ir žiūrima. Deja, tas požiūris, varijuojantis nuo gailesčio iki atstūmimo, išties rodo mūsų visuomenės nesubrendimą. „Prieš 10 metų viename seminare išgirdau labai teisingą mintį, kuri aktuali ir šiandien, – sako V. Šulinskas: – tada visuomenėje bus gerai, kai galėsime pro ubagą praeiti kaip pro sau lygų, nejausdami jam gailesčio, o ištiesdami konkrečios pagalbos ranką“. Štai ta konkreti pagalba ir reikalinga čia gyvenantiems vaikams. Taip, Vaiko tėviškės namuose jie čia gauna labai daug (ne kiekvienas statistiškai normalioje šeimoje gyvenantis vaikas gali pasigirti kasmetinėmis kelionėmis prie jūros, įvairiausių renginių gausa, netgi tokiu kasdieniu aprūpinimu, kokį turi kiekvienas šių namų gyventojas), tačiau toji etiketė šiems vaikams trukdo sklandžiai integruotis į visuomenę. Įstaigos namų administracija prisimena ne vieną inicijuotą akciją, kuria visuomenė buvo raginama prisidėti prie šių vaikų integracijos į visuomenę proceso: pakviesti juos į šeimas, pabendrauti su jais, pasiimti vaikus į renginius, (juk savaitgaliais jie turi laisvo laiko!), tačiau jokios reakcijos nebuvo…

    Bet visada, kai kas nors atsitinka, tuoj pasipila tik kaltinimų lavina.  Ne išimtis – ir Vaiko tėviškės namai. Didysis šių vaikų globos namų skaudulys – pernai įvykusi trylikmečio berniuko savižudybė. Po tragedijos, sukrėtusios ne tik Vaiko tėviškės namus, bet ir visą Lietuvą, įstaigą užplūdo minios tikrintojų – netgi vyriausybiniu lygiu (tikslas – aiškintis tragedijos priežastis). Patikrinimų išvados buvo pateiktos labai išsamios, netgi per daug išsamios. Vaiko tėviškės namų administracija, ištyrinėjusi patikrinimo išvadas bei pastabas, ne su visomis iš jų sutiko, mat tikrintojai vadovavosi reglamentuojančiais teisės aktais, protokoliniais punktais. O čia dirbantys žmonės mato tai, kas slypi už tų „punktų sakymų“: nuo pat ankstyvos vaikystės suluošinta vaiko psichika, nesaugumo jausmas, nuolatinė atstūmimo grėsmė. Štai kad ir savo noru pasitraukusio iš gyvenimo berniuko patirtis: jo du kartus atsisakė (iš gimdytojų paimtas į globos namus, vėl sugrįžęs į šeimą, po kurio laiko vėl buvo jos atstumtas), be to, prie jo akių nuskendo jo mama… Ir tai – ne vienetinis atvejis. Ne vienas vaikas į globos namus sugrįžo, kai globėjai ar įtėviai, susidūrę su ypač paauglystės problemomis, išeitį matė grąžindami vaiką ten, iš kur paėmė. Ar nuostabu, jog toks vaikas maištauja? Jo patirtis kraujuodama rėkia: „Aš nereikalingas!“ Taigi ne globos namai kalti, o visuomenė nesubrendusi suprasti tuos vaikus…

    Vaiko tėviškės namai neatstumia nė vieno vaiko, nesvarbu, kiek kartų jis jau buvo atstumtas. Įstaigos direktoriui ne kartą buvo priekaištaujama, jog jis, priimdamas vaikus į globos namus, nesirenka nė vieno vaiko, nesižvalgo į jų praeitį. Į klausimą: „Kodėl blogus vaikus imi?“ jis atsako labai paprastai: „Norisi visiems padėti“, visiškai natūraliai vykdydamas monsinjoro Vytauto Kazlausko, besąlygiškai mylėjusio visus vaikus, nerašytą valią. Žinoma, meilė šitiems vaikams, tarsi neretai ne kartą persodintiems silpniems medeliams, nėra lengva, ji visada žengia koja kojon su griežta pareiga, todėl tik stiprus žmogus gali čia dirbti. Vaiko tėviškės namuose gana didelė darbuotojų kaita (čia, kaip sako direktorius, darbuotojų ieškoma visada). To priežastis – itin sunkus darbas, tad daug kas jo tiesiog neatlaiko. Be to, ir vaikai kiekvieną naują darbuotoją išbando: ir tyčiojasi, ir neklauso, ir net apvagia, tad ne kiekviena „mama“ ar „teta“ ištveria tai.

    Vytautas Šulinskas – ketvirtas globos namų direktorius, beje, čia dirbantis 12 – us metus. Iki jo – ne tik „tetų“, „mamų“ kaita buvusi didelė, direktorių taip pat (per trumpą laiką pasikeitė 4 direktoriai). Direktorius čia gyvena su šeima, o darbe – 24 valandas per parą. Yra ir gaisrininkas, ir vairuotojas. Nesvarbu, koks paros metas, pirmiausiai dėl iškilusios bėdos kreipiamasi į direktorių. Kad galėtų būti kitaip, V. Šulinskas net ir neįsivaizduoja, nors kartais tokio uolumo pasekmės ir ne visai malonios. Štai, pavyzdžiui, pernai naktį, prieš Kalėdas, vieną vaiką ištiko priepuolis. Direktorius net nedvejodamas vaiką įsisodino į savo automobilį ir – į ligoninę. Skubėdamas sąmoningai viršijo greitį (koks palengvėjimas: atvyko laiku, vaikui buvo suteikta pagalba), tačiau už tai buvo „premijuotas“ 450 Lt bauda.

    Direktorius savo asmeninio gyvenimo beveik neturi – kaip ir „mamos“, tad tik įsivaizduoti belieka, kaip sunku rasti stiprų žmogų, visiškai save atiduodantį vaikams, kurie tampa savais.

    Gyvenimus dažniausiai susitvarko

    Vaikai čia gyvendami iš tiesų skleidžiasi. Šviesa bei šiluma randa kelią į jų širdis, negatyvi gyvenimo patirtis (žinoma, išimčių visada yra) užleidžia vietą optimistiniam požiūriui į save, aplinką, savo gyvenimą. Vaiko tėviškės namai džiaugiasi savo globotinių bet kokia pažanga. Ypač smagu, kai jie yra įvertinami už globos namų sienų.

    Vaiko tėviškės namų vaikai didžiausius laimėjimus yra pasiekę sporto srityje. Štai aštuntokė Kristina Abromaitytė ne kartą skynusi laurus žirginio sporto varžybose, ketvirtokas Osvaldas Andriušis ir antrokas Rimvydas Andriušis – tarpklasinių šaškių varžybų prizininkai, penktokas Edvinas Andriušis – geriausias klasės kvadrato žaidėjas, aštuntokė Ramunė Dilbaitė ne tik puiki baidarių irkluotoja, tačiau gražiai savo realizuoja ir meno srityje, laimėjusi II vietą respublikiniame mokinių piešinių konkurse „Mes piešiame Armėniją“ bei taip pat II vietą respublikiniame miniatiūrų konkurse „Iliustruoju ir improvizuoju Simoną Daukantą“, aštuntokas Robertas ir šeštokas Vaidotas Jeskevič – perspektyvūs bėgikai, devintokas Lionius Klusaitis – boksininkas, laimėjęs II vietą Lietuvos jaunių bokso pirmenybėse Vilniuje.     

    Iš čia išėję vakarykščiai aštuoniolikmečiai dažniausiai pateisina savo globotojų viltis, mat tik vienetai buvusių auklėtinių nesusitvarko savo gyvenimų. Šiuo metu gana nemažai buvusių globos namų auklėtinių gyvena ir dirba užsienyje. Ten jie puikiai įsitvirtinę, netgi sėkmingai kyla karjeros laiptais, pasikviečia kitus, grįžta su dovanomis.  Smagu, kad jie, sukūrę nuostabias šeimas, dirba ir tik geru žodžiu mini Vaiko tėviškės namus, davusius jiems užuovėją, paruošusius gyvenimui (jie lyg tie medeliai, atlaikę visas audras, sustiprėję, suvešėję taip, kad patys gali tapti užuovėja kitiems). Buvę auklėtiniai, apsilankydami čia, savo tėviškės namuose, ne tik gražiai pabendrauja su „mamomis“, administracija, bet ir čia gyvenančiais jau kitais vaikais. Beje, negaili čia gyvenantiems ir patarimų, ypač, kai nugirsta apie jų „žygdarbius“ ar reiškiamą kažkokį nepasitenkinimą: „Kvailiai, jūs tik vertinkite tai, ką čia turite…“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    VšĮ „Vaiko tėviškės namai“ archyvo nuotraukos.

    Picture Gallery
    Namai, kuriuose besąlyginė meilė vaikui žengia koja kojon su pareiga ir atsakomybe

    • Šviesios atminties monsinjoras Vytautas Kazlauskas, Vaiko tėviškės namų įkūrėjas.

    • Vaiko tėviškės namai, įkurti Avikiluose.

    • VšĮ "Vaiko tėviškės namai" direktorius Vytautas Šulinskas.

    • Ona Misiukevičienė, direktoriaus pavaduotoja socialiniam pedagoginiam darbui.

    • Istorinė nuotrauka: vyksta Vaiko tėviškės namų statybos darbai.

    • Čia mūsų namai, mūsų kasdienybė ir šventės!

    • Vaikai dalyvauja mažajame medžio drožėjų plenere.

    • Ruošiamės Kaziuko mugei.

    • Dirbame.

    • Po krikštynų.

    • Kalėdojimas: kunigas aplanko kiekvieną šeimyną.

    • Vasaros pramogos.

    • Džiaugiamės jūra.

    • 2013 m. dalyvaujant futbolo turnyre.

    • Dviračių žygyje 2007 m.

    • Vaikai dviračiais ne tik mėgsta važinėti, bet geba jais ir pasirūpinti.

    • Veina iš vasaros uždarymo švenčių.

    • Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

    Startavo renginių ciklas „Parkas gyvai“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Birželio 15 dieną prasidėjo asociacijos „Marijampoliečiai“ organizuojamas renginių ciklas „Parkas gyvai“. 19 val. vakare į Poezijos parką pasiklausyti gyvos muzikos sugužėjo daug miesto gyventojų: nuo mažųjų iki garbaus amžiaus senjorų. Nors visą dieną dangų buvo užgulę pilki debesys, tačiau prieš pat renginio „Parkas gyvai“ pradžią pasirodžiusi saulė pradžiugino koncerto klausytojus. 

    Renginį pradėjo „Parkas gyvai“ iniciatyvos autorė, asociacijos „Marijampoliečiai“ pirmininkė Vaida Kelerytė. Ji  atidarymo renginyje sakė: „Miestui skirta iniciatyva susideda iš trijų elementų. Pirmasis elementas yra jaunieji talentai, kurie šįvakar gali savo nuostabiais gebėjimas pasidalinti su visuomene, antrasis – jauni žmonės, veikiantys visuomeninėje veikloje, kurioje lavina savo gebėjimus ir kompetencijas, o vėliau jas skiria miesto bendruomenei. Trečiasis elementas yra Marijampolės bendruomenė, kuri dalyvauja, skatina ir palaiko. Visi šie trys elementai sukuria bendruomeniškumo jausmą, atsakomybės vieno prieš kitą ir, žinoma, pozityvių emocijų.“ Renginio dalyviai taip pat džiaugėsi, kad gali su kitais marijampoliečiais pasidalinti savo talentais. Paklausta apie galimybę pasirodyti renginyje „Manding“ grupės narė Alma Ziminskaitė džiaugėsi, kad buvo pakviesta į renginį ir sakė, kad „kiekviena repeticija, kiekvienas iššūkis yra ėjimas link tobulėjimo.“ Kita koncerto „Parkas gyvai“ atlikėja Žemyna Krukonytė mano, kad „toki renginiai yra ne tik puiki galimybė tobulėti jaunimui, bet taip pat galėtų paskatinti naujų grupių atsiradimą.“

    Pirmuoju projekto „Parkas gyvai“ koncertu džiaugėsi ne tik dalyviai, tačiau ir marijampoliečiai, galėję pasiklausyti gyvos muzikos. Taip pat galime pasidžiaugti, kad žmonės šią vasarą Marijampolėje tikrai nenuobodžiaus, kadangi mieste bus demonstruojami filmai, rengiamos teatro pamokos ir spektaklis, džiazo ir Marijampolės talentų koncertai, organizuojamos orientacinės varžybos dviračiais. Visą informaciją apie artėjančius renginius galima rasti svetainėje www.marijampoliečiai.lt.

     Urtė KORSAKOVAITĖ

    Picture Gallery
    Startavo renginių ciklas „Parkas gyvai“

    • „Parkas gyvai“ iniciatyvos autorė, asociacijos „Marijampoliečiai“ pirmininkė Vaida Kelerytė. Aistės Sendžikaitės nuotrauka.

    • Grupė „Manding“. Andriaus Burbos nuotrauka.

    • Renginio dalyvė Airida Parchomenkaitė. Andriaus Burbos nuotrauka.

    • Poezijos parke - vasariškas šurmulys. Andriaus Burbos nuotrauka.

    • Poezijos parke - vasariškas šurmulys. Andriaus Burbos nuotrauka.

    Jonvabalių naktys (Tęsinys)

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    5.

    Martynas dingo kaip į vandenį, dienos bėga, o iš jo nei žinios, nei balso. Rytė vijo nuo savęs negeras mintis, tačiau naktimis blaškėsi lovoje, kamuojama baimės, prisigalvodavo visokių baisybių, vaikščiojo išbalusi, pajuodusiais paakiais. Tik Aras, retkarčiais užsukdamas, ramino ją, kad viskas bus gerai. Neiškentusi, numojo į viską ranka ir pasistvėrusi kalną dovanų, niekam nieko nesakiusi iškurnėjo pas Gražiną į sodybą.

    – Vaje, mūsų prapuolėlė atsirado, – nuoširdžiai apsidžiaugė Jonas, susidūręs su Ryte trobos tarpduryje. – Gražinut, tempk viską ant stalo, šventė bus.

    Tarsi antytė atkrypavo gerokai sustorėjusi Gražina, stvėrė į glėbį Rytę, braukė džiaugsmo ašarą.

    – Na, kur tu, vaikeli, prapuolei? Nei prisiskambinti tau įmanoma, nei jokios žinutės iš tavęs, – priekaištavo. – Gal kuo įžeidėme ar supykdėme? Ir Martynas tyli…

    – Oi, neklausk, Gražinut, Martynas ir man tyli, jau daugiau nei mėnuo iš jo jokios žinutės. Todėl niekam ir neskambinau, nenorėjau kelti rūpesčių, bet jau neiškenčiau, tuoj man pačiai stogas nuvažiuos. Kai išvažiavo, taip ir dingo…

    – Vargšele tu, – susijaudino Gražina, – eik nusiprausi po kelionės, o aš tuoj ką nors valgomo paruošiu.

    – Tai, kad nieko nenoriu, – gynėsi Rytė. – Išvažiuodama pavalgiau, kiek čia to kelio.

    – Tu man čia nekalbėk, – sugriežtino balsą Gražina. – Į ką panaši pasidarei! Akys įkritę, išbalusi… Joneli, eime, padėsi man stalą padengti. O tu eik į savo kambarį, žinai, kad jis visada tau paruoštas.

    Mažas jaukus kambarėlis taip ir vadinosi Rytės kambariu. Kada ji bepasirodytų, visada buvo paruošta minkšta dvigulė lova, kurioje abu su Martynu miegodavo. Net susigraudino vėl prisiminusi Martyną. Dabar iš čia, iš toli, jis atrodė toks savas, toks geidžiamas, net pati Rytė buvo savo jausmų nustebinta.

    – Kad tik atsirastų, kad tik greičiau grįžtų, – sumurmėjo pusbalsiu, prisėdusi ant lovos.

    Kai nusipraususi ir persirengusi išlindo iš kambario, ant stalo jau garavo kalnai valgių, net Rytė juokais pasibaisėjo:

    – Jūs čia visą armiją ruošiatės maitinti? Kas gi šitiek maisto įveikti gali? Beje, kur vaikučiai, kad nematau?

    – Jonuko pusseserė porai dienų išsivežė, jų vaikai jau užaugę, išsilakstę po pasaulį, tai savus trumpam paskolinome, – nusijuokė Gražina.

    – Tai kad Gražinutei sveikata šiek tiek sušlubavo, nors porą dienų pailsės, – pridūrė Jonas.

    – Kas gi atsitiko? – susirūpino Rytė. – Kokia aš begėdė, per savo rūpesčius ir nepagalvojau, kad taip blogai.

    – Nieko baisaus, širdis šiek tiek buvo pašėlusi, – numojo ranka Gražina. – Jonas vis viską padidina, jau dabar beveik gerai, geriu vaistus, ir tiek.

    Tačiau tik dabar Rytė pastebėjo, kad nėra taip gerai, kaip Gražina sako. Sunkiai judėdama, Gražina vis taikėsi  prisėsti, uždusdavo nuo menkiausio judesio.

    – Važiuosi su manimi, – kategoriškai pareiškė. – Turiu pažįstamą labai gerą gydytoją. Ir be jokių kalbų! – pasiskubino pridurti  matydama, kad  Gražina bando prieštarauti.

    – Teisingai, – pritarė ir Jonas, – manęs visai neklauso. Kiek reikės pinigų…

    – Jokių pinigų, net tokių kalbų nenoriu girdėti, – nutraukė Rytė. – Vaikučiais gali ir Jono giminaitė pasirūpinti, o tu kuo greičiau ruoškis, nėra ko delsti. Pagulėsi šiek tiek ligoninėje, kol atliks tyrimus, o paskui matysime. Tu, Jonuk, nesirūpink, nelakstyk į ligoninę, viską tau pranešinėsiu, taip kad ramiai namuose tvarkykis.

    – Tai kaip aš čia, visai nepasiruošusi? – sutriko Gražina. – Ir namuose tiek darbų…

    – Pasakiau – važiuosi, – netikėtai pasišiaušė ir Jonas. – Aš susitvarkysiu, darbai nepabėgs, pagaliau kaimynų pagalbos paprašysiu, labai geri žmonės, padės. Nėra čia ko… – numojęs ranka pakilo iš už stalo.

    – Griežtas tavo Jonukas, – nusijuokė Rytė. – Ir teisingai, o tai sėdėtum namuose, kol jau paeiti nepajėgtum. Tau gi dar vaikučius užauginti reikia…

    Grįžo Jonas su kraitele obuolių ir dar ilgai sėdėdami už stalo svarstė ir dėliojo darbus, kad kuo greičiau Gražina galėtų išvažiuoti.

    Po poros dienų viešnagės abi moterys susiruošė atgal į miestą. Pridėjęs pilną bagažinę įvairiausių kaimo gėrybių, Jonas pats išvežė jas.

    – Tu turbūt, Jonuk, manai, kad mes į kažkokią bado zoną važiuojame? – pasibaisėjo Rytė. – Na, kas šitiek suvalgyti gali?

    – Per daug nebus, – trumpai nukirto Jonas. – Nereikės po parduotuves lakstyti. Ir rūkytos, ir šviežios mėsytės įdėjau, sūrių, valgykit abi į sveikatą. Kai tik gausi kokią žinią iš Martyno, pranešk, labai rūpi, kas ten jam atsitiko.

    6.

    Visą savaitę Rytė neatsikvėpdama lakstė po ligoninę, vaistines, retkarčiais užšokdama į darbą, kur puikiai tvarkėsi vietoj jos pasilikusi Marija. Net ir mintys apie tylintį Martyną buvo nustumtos kasdieninių rūpesčių dėl Gražinos sveikatos. Tik, ačiū Dievui, nieko labai blogo gydytojai nerado, tik šiaip puokštę ligų, kilusių dėl per didelio antsvorio ir pervargimo. Rytė vis ramino Joną, kad tas tik nelėktų viską metęs pas Gražiną, vėl prisidėjęs pilną lagaminą maisto.

    Vieną rytą skambutis į duris dar apsimiegojusią Rytę privertė pašokti iš lovos. Net nežvilgtelėjusi, kas skambina, atvėrė duris. Aras slėpėsi už didžiulės puokštės rožių.

    – Juk dar tik septynios ryto, – pasitrynė akis Rytė.

    – O aš maniau, kad tu, kaip visada, ankstyva paukštė, galvojau, būsi atsikėlusi, – nusijuokė Aras. – Pasirodo, tu miegalė. Labai gražus rytas, norėjau tau pasiūlyti kur nors papusryčiauti.

    – Užeik, aš tuoj apsirengsiu, – plačiai atvėrė duris Rytė. – Tik jau atleisk, neturėsiu laiko jokiems pasivažinėjimams. Gražina ligoninėje, šiandien turėtų ją išleisti, atvažiuos Jonas parsivežti ir aš kelioms dienoms į kaimą pas juos važiuosiu.

    – Štai kodėl pastaruoju metu tavęs pagauti neįmanoma. Ir darbe klausiau, ir užvažiavęs buvau, tavęs vis niekur nėra ir nėra. Jau pamaniau, kad nuo manęs slapstaisi.

    – Ko man nuo tavęs slėptis, ne koks baubas gi, paprasčiausiai per rūpesčius neturėjau laiko, – patraukė pečiais Rytė. – Einu rengtis, o tu eik į virtuvę, pats kavos išsivirk, ant stalo pyragėliai padėti. Ir gėles pamerk, vazą ant palangės rasi.

    – Bėk, bėk, viso pasaulio gelbėtoja, – nusijuokė Aras. – Be tavęs susitvarkysiu.

    – Ar gavai žinių iš Martyno? – kai visa gaivi į virtuvę sugrįžo Rytė, pasidomėjo Aras. – Bandžiau per draugus ir pažįstamus ką nors iššniukštinėti, bet tuščia, tik gandai visokie.

    – Kas nors blogai? – net prisėdo Rytė. – Atsitiko kas nors?

    – Na, nesijaudink taip, nedings tas tavo Martynas. Sakau, kad tik gandai. Lyg ir į kalėjimą Ispanijoje pakliuvo. Kas ten žino, kiek teisybės. Būk rami, Martynas pinigų turi, geri advokatai ištrauks jį, be to, kaip sakau, tai tik gandai, neaišku, kiek ten tos teisybės. Mane jau ir beveik palaidoję vienu metu buvo, pasklido kalbos, kad nušovė, o, kaip matai, vis dar gyvas.

    – Tai gal todėl ir nei paskambinti, nei parašyti gali, – susirūpino Rytė.

    – Tai jau turbūt taip.

    Jonas atvažiavo po pietų, kai jau Rytė buvo pasiėmusi Gražiną iš ligoninės. Pastaroji jautėsi daug geriau, praėjo kamavęs dusulys, numetė šiek tiek svorio.

    – Tai jau dabar reikės dietų laikytis, – žiūrėdama į nukrautą maistu stalą liūdnai pareiškė Gražina. – Čia jau visos mano giminės bėda, esame linkusios pūstis visos: ir mama, ir senelė, ir tetos, pusseserės. Atrodo, net ir nuo oro storėjame. Žinai, kaime gyvenant nelabai ir išeina maistą taikytis, nustveri ką nors prabėgdama, o  kai šeimynai verdi, tai negi sau atskirai gaminsi. Nieko, susiimsiu dabar, matysi, po pusmečio liekna kaip nendrelė būsiu.

    – Neimk į galvą, viskas susitvarkys, žinau, kokia tu stipri ir užsispyrusi. Beje, buvo Aras užsukęs, sakė girdėjęs gandus, kad Martynas kalėjime Ispanijoje. Tačiau nieko tikro nežino, sako, kad tai tik gandai.

    – Vaje, – išpūtė akis Gražina. – Tai svarbiausia, kad gyvas, kad kokie gangsteriai nenudėjo. Beje, o iš kur čia Aras atsirado? – įtariamai žvilgtelėjo.

    – Mes seniai su juo susitikom, – raustelėjusi nusisuko Rytė, – pasirodo, jis toje pačioje laiptinėje gyvena, kur ir mano globojama bobutė, prisimeni tau pasakojau, kaip kapinėse susipažinom. Taip ir susitikom.

    – Tai tas rožių glėbys tavo miegamajame turbūt ir bus nuo jo, – smerkiamai palingavo galva Gražina. – Oi, būk tu atsargi su juo, nes ką žinai… Juk jis tau visada patiko, buvai tikra dūsautoja. Be abejo, išvaizdus vyras, tik kažkoks netikras.

    – Baik tu, – pasipiktino Rytė. – Gal buvo kelis kartus užsukęs, kavos pagėrėm, ir tiek. A, dar kartą pietavome kartu. Juk jis Martyno draugas, tai gal jam ir rūpi. Va, ir šiandien užbėgo pasakyti, ką sužinojo apie Martyną.

    Zita DZIDOLIKIENĖ

     

    Padėkos Marijampolės pareigūnams

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Birželio 6 dieną Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) viršininkas Skirmantas Andriušis gavo raštą iš Marijampolės kolegijos, kuriame direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Irena Sviliuvienė dėkoja policijos pareigūnams: „2014 m. gegužės 19-30 dinomis Marijampolės kolegijoje vyko „Erasmus“ intensyvi programa „DESI-3: Mokyklos tobulinimas, plėtojant inkliuzyvų ugdymą“. Joje dalyvavo studentai ir dėstytojai iš Sakarya universiteto (Hendek, Turkija), Kirikkale universiteto (Kirikkale, Turkija), Guarda Politechnikos instituto (Guarda, Portugalija), Valladoli universiteto (Palencia, Ispanija), Kristianstad universiteto (Kristianstad, Švedija) ir Marijampolės kolegijos.

    Įgyvendinant šią intensyvią programą, neišvengta ir nenumatytų probleminių situacijų: gegužės 19 d. viena studentė iš Turkijos, pasinaudojusi bankomato paslaugomis, paliko savo piniginę su pinigais prie bankomato. Apsižiūrėjusi nedelsdama kreipėsi į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Šią keblią problemišką situaciją profesionaliai ir sėkmingai padėjo išspręsti Marijampolės aps. VPK Kelių policijos skyriaus kelių policijos 2-ojo būrio vyresnieji patruliai Remigijus Samsanavičius ir Dovydas Venckauskas (paliktus pinigus pasisavinę trys jaunuoliai buvo operatyviai sulaikyti, visi pinigai grąžinti studentei iš Turkijos).

    Reiškiame dėkingumą už jūsų darbuotojų profesionalumą, veiksmingą veiklą ir supratingumą. Esame laimingi, kad kartu su mūsų svečiais patyrėme Lietuvos policijos atsakingumą, operatyvumą ir jaučiamės saugūs“.

    Birželio 12 dieną į Marijampolės aps. VPK policijos komisariate vykusį rytinį pasitarimą atvykusi Marijampolės kolegijos Tarptautinių ryšių ir marketingo skyriaus vedėja ir lektorė Vida Vilkienė dar kartą padėkojo visai policijos bendruomenei: „Esame labai dėkingi. Iš pradžių po šio įvykio buvo neviltis, vėliau – džiaugsmas ir pasididžiavimas, kuris iki šiol neišnyksta. Esame saugūs – patyrėme ne tik mes, bet ir Marijampolėje viešėję užsieniečiai studentai bei dėstytojai, kurie šia žinia pasidalins savo šalyse, o ypač Turkijoje“. V. Vilkienė įteikė padėkas Kelių policijos skyriaus pareigūnams Remigijui Samsanavičiui bei Dovydui Venckauskui.

    Marijampolės aps. VPK informacija

     

    1...263264265...278Puslapis 264 iš 278