„Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klavišais. Niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo… Bet kas iš tikrųjų moka groti?“
Sodyba, glostoma nepakartojamų saulėlydžių simfonijos
…Čia laikas teka tarsi dviem, viena kitai netrukdančiomis kryptimis: tolygiai alsuoja XXI amžiaus dabartimi, tuo pat metu bent šimtmečiu grįždamas praeitin, kurią čia pat, ant galingų savo šakų, sūpuoja didžiuliai medžiai. Atokioje sodyboje romantiškai skambančiame Vyšnialaukio kaime, esančioje vos 6 km nuo Marijampolės, užtūpusioje nemažą kalvelę, toks dvikryptis laiko tekėjimas – visiškai natūralus dalykas. Kitaip ir būti negali, mat jos šeimininkai, marijampoliečiai Stefanija ir Alius NAVICKAI, vos tapę šios didelės, tiesa, tuomet labai apleistos valdos savininkais, žinojo, jog praeities dvasios net nemėgins iš čia išguiti, atvirkščiai: savo rūpesčiu, nepaliaujamu darbu sieks, jog ji gražiai skleistųsi šiuolaikinio gyvenimo fone. Per beveik 12 metų (tiek laiko Navickai šeimininkauja sodyboje) čia daug kas pasikeitė, tačiau pagarba praeičiai, etnografiniam paveldui bei meilė gamtai ne tik nepasikeitė, bet net sustiprėjo. Šiandien erdvioji Navickų sodyba, kurios plotas – per 2 ha, – jaukus kampelis, kurio geroji aura priglaudžia kiekvieną, čia apsilankiusį. O kokie nuostabūs čia vakarai! Iš niekur kitur nepamatysi tokio saulėlydžio, koks atsiveria iš Vyšnialaukio sodybos ant kalno…
Savąją užmiesčio sodybą surado ne iš karto
Pabėgti nuo miesto, kasdienių darbų rutinos, turėti atokią erdvę tik sau ir savo šeimai – tokių minčių vedini Navickai, dar prieš įkeldami kojas į Vyšnialaukį, įsigijo sodybą Kazliškių kaime (Kazlų Rūdos sav.). Nors atstumas nuo Marijampolės buvo nemažas, šeima dėjo dideles pastangas, kad sodyba nušvistų jų darbo vaisiais: tvarkė kiekvieną kampelį, genėjo medžius, tujomis apsisodino sodybos ribas – bus gyva tvora. Entuziazmas ėmė blėsti, kai vieną dieną atvažiavę rado visas tujas išrautas ir pavogtas, o kai kitą kartą atvažiavę sužinojo, jog nužudytas netoliese gyvenęs mielas senukas, kaimynas, suprato, jog šios vietos jau negalės vadinti jaukiais namais. Žinoma, sprendimo sutuoktiniai priimti neskubėjo, tačiau kelionės į užmiesčio sodybą gerokai praretėjo.
Tačiau sprendimas juos pagavo pats! Tiesa, iš pradžių šeimos galvą. Alius, viešėdamas pas pusseserę Padovinyje, išgirdo, jog netoliese parduodama sodyba. Nieko niekam nesakęs, vyras numynė iki minėtos sodybos, daug nesvarstydamas, pirmojo impulso pagautas, sumokėjo rankpinigius, o tik po to žmonai pasakė, kad šeima turi naują sodybą, šįkart – Vyšnialaukyje, vos 6 km už Marijampolės.
Puoselėjant senąją sodybos dvasią
„Buvo ruduo, lapkričio pabaiga, kai pirmą kartą išvydau naująją mūsų sodybą, – pasakoja S. Navickienė. – Vyras tik tiek tepasakė, jog tai kažkas ypatingo“. Deja, Stefanijai, pirmąkart įkėlusiai koją į sodybą, „ypatinga“ buvo tai, jog buvo baugu: dideli medžiai lapkričio prietemoje vaitojo kaip pakirsti kariai, buvo nejauku, akis skaudžiai badė laiko ir jėgų, sveikatos stokos žymės: pastatų, netgi gyvenamojo, stogai persenę, viduje – viskas apleista, nuo laiko aptrūniję, sodas – didžiulis šabakštynas, o takai virtę tikrais šunkeliais… Bet buvo čia taip pat kažkas šviesaus šviesaus, kas teikė viltį, jog šioje sodyboje bus labai labai daug gyvybės (Kazliškių kaime turėtą sodybą Navickai netrukus ir pardavė).
Vos pasikeitus Vyšnialaukio sodybos šeimininkams, prasidėjo didieji darbai. Pirmiausiai – griovimas pastatuose: šalin lėkė supuvę rąstai, sutrūnijusios lentos, taip pat – didysis genėjimas lauke: diena po dienos nyko šabakštynai, o tvarkingai apgenėti medžiai ėmė skleistis tvirtu šimtamečiu grožiu, kurį ypač išryškino pirmaisiais sodybos įsigijimo metais iškastas gana didelis tvenkinys. Navickai sutarė be žodžių: sodybą tvarkys, kiek tik leis jėgos, tačiau jos senosios autentikos nepažeis. Šiam susitarimui Stefanija ir Alius ištikimi iki šiol. Raudonų senovinių plytų pastatai atsinaujino, šalia tvenkinio prieš ketverius metus Aliaus rankų darbo dėka atsirado jauki pirtelė, kurios savitu interjeru (kaip, beje, ir gyvenamojo namo) pasirūpino Stefanija.
Sodyba po daugiau nei dešimtmečio nuolatinio Navickų triūso liko ir tokia pati, ir pakito. Tokia pati – mat saugo ją tie patys šimtamečiai medžiai, mat senoji kaimo dvasia tebesklando po didžiules erdves, o natūrali kaimo pieva (Navickai užtikrina: angliškos vejos čia niekada nebus!) ir kruopščiai nušienauta išlaiko nepakartojamą garuojančios žemės ir rytmečio rasos kvapą. Viduje – ir gyvenamojo namo, ir erdvaus priepirčio – sodybos šeimininkės sukurta kaimo idilė, prabylanti pirmiausiai dailiais senaisiais namų apyvokos daiktais, antikvariniais mažmožiais ir, žinoma, labai didele meile, kieme pražystančia paprastomis kaimo gėlėmis (ko jau vertas vien pilnavidurių piliarožių, Stefanijos pasodintų prie pirties, švelnus žydėjimas!).
Gerąja aura dalijantis su kitais
Sodyba iki šiol kuriama, nors joje gyvenimas išties intensyvus. Jau ne tik Navickams ji priebėga nuo miesto rūpesčių, ramybės ir harmonijos oazė. S. Navickienė prisimena, kaip greitai šis dviejų hektarų plotas juos prisijaukino: darbų galo nesimatė, triūsdavo kiekvieną laisvesnę valandėlę, tačiau niekada nebuvo kilęs apmaudas ar apgailestavimas dėl tokio pirkinio. Atvirkščiai. Sodyba tapo ir poilsio vieta ne vien jos šeimininkams, bet ir jų artimiesiems, draugams, bičiuliams. O vėliau ši vieta, kaip geroji erdvė, lyg magnetas ėmė žmones traukti gražiems kultūriniams susibūrimams. Čia, po šimtamečiais klevais, vyko Navickų dukters Rugilės pirmosios poezijos knygos pristatymas, taip pat tapytojų pleneras ,,Paglostyk katę“, baikerių susitikimas (Alius Navickas savęs be motociklo neįsivaizduoja), čia ne kartą vakarojo teatralai, jaunieji politikai… Geroji sodybos aura apgaubdavusi kiekvieną tokį susibūrimą, tad natūraliai kilo mintis šia erdve dalintis su visais, kurie ieško autentiškos aplinkos pobūviams, konferencijoms, susitikimams, mokymams, plenerams, knygų pristatymams, bendraklasių susitikimams, fotosesijoms, mergvakariams, bernvakariams ir t.t. Verslo idėja? „Kada nors – taip“, – neslepia Stefanija, juolab kad ši vieta ir gražus šeimininkų rūpestis bet kokį susibūrimą gali paversti tikra švente su nepakartojama saulėlydžių simfonija…
Laima GRIGAITYTĖ
Navickų asmeninio albumo nuotraukos.
Pro pirties terasą - į plačias sodybos erdves.
Šeimininko rankomis pastatyta jauki pirtelė.
Erdvus, dailus priepirtis.
Ko jau vertas vien pilnavidurių piliarožių, Stefanijos pasodintų prie pirties, švelnus žydėjimas!
Ko jau vertas vien pilnavidurių piliarožių, Stefanijos pasodintų prie pirties, švelnus žydėjimas!
Sodybą pamėgę ir gandrai.
Gyvenamasis namas.
Gyvenamojo namo viduje.
Senovnių raudonų plytų pastatai sodybai suteikia ypatingo žavesio.
Kam darbas, kam - pramoga.
Stefanija Navickienė sodybos kluone, tapusiame senųjų automobilių muziejumi.
Šeimininkas ruošiasi kurti pirtį.
Stefanija ir Alius Navickai. Po sunkių darbų.
Rugilės Navickaitės pirmosios poezijos knygos pristatymo akimirkos.
Rugilės Navickaitės pirmosios poezijos knygos pristatymo akimirkos.
Rugilės Navickaitės pirmosios poezijos knygos pristatymo akimirkos.
Rugilės Navickaitės pirmosios poezijos knygos pristatymo akimirkos.
Plėšikas, pakenkęs policijos įvaizdžiui
Bedarbis, sveikatos problemų turintis ir su artimaisiais beveik nebendraujantis jaunuolis buvo sumanęs gyventi išmaldai ištiesta ranka, tačiau praeiviai nebuvo linkę dalintis su juo savo pinigais, tad vaikinas tapo pensininkių persekiotoju ir plėšiku.
Tykojo šventoriuje
Tokią savo suplanuotų nusikaltimų versiją teisme pateikė pats Marijampolės pensininkių siaubu pramintas dabar jau 6 kartus už įvairius nusikaltimus teistas Vitas Kemežys. Neseniai, savo 26-ojo gimtadienio išvakarėse, jis išgirdo gavęs Marijampolės apylinkės teismo „dovaną“ – vienerių metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tiek laiko šis „gatvės plėšikas“ nebetrikdys garbaus amžiaus marijampoliečių.
Pensininkių siaubu V. Kemežys buvo pramintas po šių metų gegužę Marijampolėje, Šv. Vincento bažnyčios šventoriuje, įvykdyto nusikaltimo. Įžūlus plėšikas vidury šviesios dienos patykojo pro bažnyčią einančią 89 metų marijampolietę ir, prišokęs prie jos, sugriebė už kaklo, pradėjo smaugti, grasino papjauti atsuktuvu ir reikalavo pinigų. Išsigandusi močiutė pradėjo rėkti ir iškart sulaukė pagalbos: atbėgo jaunas vyras, ėjęs gatve. Jis pats sulaikė paauglio išvaizdos plėšiką, tuo metu įžūliai krausčiusį savo aukos drabužių kišenes.
Atvykę policininkai sulaikytąjį pažino – tai buvo netolimo Liudvinavo seniūnijos kaimo gyventojas Vitas Kemežys, prieš pustrečio mėnesio analogiškai užpuolęs kitą garbaus amžiaus pensininkę prie kitos miesto bažnyčios taip pat pačiame Marijampolės centre. Bet tuokart įtariamasis, pripažinęs savo kaltę ir kartojęs, kad labai gailisi, nebuvo suimtas – iki teismo dienos buvo išleistas iš areštinės.
Tokia teisėsaugininkų užuojauta jaunuoliui, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nė motais – jis vėl medžiojo prie kitos bažnyčios.
Antras nuosprendis
Po antrojo atvejo V. Kemežys už tai buvo nuteistas pagreitinto proceso tvarka ir užsidirbo vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to iškart buvo pasiųstas kalėti.
O ankstesnįjį V. Kemežio įvykdytą nusikaltimą, kurio metu šis plėšikas prie kitos bažnyčios užpuolė 78 metų marijampolietę ir, apglėbęs ją bei suspaudęs kaklą, nuplėšė nuo peties rankinę su daiktais ir puolė bėgti, pareigūnai dar tebetyrė.
Beje, ir anuokart V. Kemežiui nepasisekė – jį sulaikė prisivijusi praeivė, kuriai tuoj pat padėjo keli gaudynes pastebėję vyrai. Neabejinga marijampolietė prirėmė plėšiką prie bažnyčios tvoros, atėmė rankinę ir atidavė ją močiutei. O plėšiką netrukus išsivežė atvykę policininkai.
Už šį nusikaltimą V. Kemežys sulaukė teismo nuosprendžio tik dabar. Jau minėta, kad vaikinui paskirta metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, subendrinus naująją bausmę su ankstesniąja.
Plėšti vertė badas?
Teisme V. Kemežys aiškino, kad plėšikauti jį privertė sunki materialinė padėtis ir priverstinis badavimas. Esą jis tuo metu buvo susipykęs su vieninteliu savo broliu Valdu (28 m.), šis jį net buvo išvijęs iš namų. Todėl Vitas bandęs prašyti išmaldos prie prekybos centrų Marijampolėje, tačiau žmonės į jį esą tik pasižiūrėdavę ir pravydavę.
Tuomet V. Kemežiui ir kilusi mintis pačiam „pasiimti“ tą išmaldą. Teisme pasakodamas apie pirmosios pensininkės apiplėšimą, kaltinamasis aiškino, kad šią nepažįstamąją sekė dar prekybos centre, kai prie kasų pamatė, kad garbaus amžiaus moteriškė savo piniginėje turi nemažai pinigų. Tuomet vaikinas nusekė paskui savo auką iš parduotuvės ir po poros minučių, priartėjus prie bažnyčios, užpuolė.
Jeigu ne pilietiška praeivė, V. Kemežys tuokart būtų praturtėjęs maždaug 160 litų – tiek pinigų buvo močiutės piniginėje. „Būčiau iškart varęs į kokią nors kavinę ir normaliai pavalgęs“, – teisme savo žargonu dėstė kaltinamasis.
Tuokart policininkai neturėjo duomenų, kad V. Kemežys – išmaldos prašinėtojas, bet kai vaikinas buvo sulaikytas antrą kartą, jo turėtame maišelyje pareigūnai surado bemaž dvi saujas smulkių centų. Vaikinas paaiškino rankiodavęs monetas gatvėse, prie parduotuvių, rausdavęsis šiukšlių dėžėse.
Galima dar pridurti, kad anksčiau teistam plėšikui grėsė iki 6 metų nelaisvės, tačiau jis teisme elgėsi kaip įstatymų naujoves akylai sekantis kalinys. Mat pernai liepą įsigaliojo įstatymas, pagal kurį skiriama trečdaliu mažesnė bausmė, jeigu kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltę, gailisi ir sutinka, kad byla teisme būtų išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka – sutrumpinus įrodymų tyrimą. V. Kemežys, kaip ir dauguma kaltinamųjų pastaruoju metu, tuo ir pasinaudojo. Užtat ir bausmė švelni šiam senučių siaubui.
Kas sulaikė plėšiką?
Šioje byloje yra dar vienas įdomus niuansas. Galima sakyti, kad V. Kemežys savo pirmuoju nusikaltimu „dėjo“ per Marijampolės policijos įvaizdį.
Kai tuokart plėšikas buvo sulaikytas, Marijampolės policija tuoj pat išplatino informaciją apie pareikštą padėką pilietiškai pasielgusiai marijampolietei Gintarei G. (20 m.), kuri, tuokart būdama netoli bažnyčios, pasivijo ir sučiupo senutę apiplėšusį V. Kemežį, atėmė iš jo rankinę, grąžino ją nelaimėlei ir, laikydama sučiuptąjį, iškvietė policininkus. Drąsi mergina buvo apdovanota, ją daug kas vadino didvyre, jos nuotrauka buvo išplatinta žiniasklaidoje.
Tačiau po šių publikacijų į Marijampolės policiją atėjo marijampolietė Alma B. (46 m.) ir pranešė, kad apdovanotoji buvo tik įvykio liudytoja, jos pačios paraginta skambinti į policiją, o plėšiką sulaikiusi ji, Alma. „Aš nelaukiau jokių padėkų, bet per tas porą savaičių apie įvykį papasakojau ne vienam iš savo pažįstamųjų, – žurnalistei teigė Alma. – Dabar išeina, kad esu melagė! Nereikia man jokių dovanų ar pripažinimo, bet negaliu tylėti, kai platinama netiesa, ir negaliu suprasti, kodėl merginai prireikė meluoti. Juk ji po įvykio priėjo prie manęs ir sakė: „Kokia jūs drąsi – aš tai pagalvojau, kad tas plėšikas gali turėti peilį“. Bet kai jau buvo apdovanojama, tai ji sakė, kad „baimės nejautė, nes nebuvo laiko apie tai svarstyti“.
Marijampolės apskrities policijos vadovas Skirmantas Andriušis, tuokart paprašytas pakomentuoti susiklosčiusią situaciją ir paklaustas, ar nepaskubėta liaupsinti jauną marijampolietę, padėtį pavadino „tik intrigomis“ ir pyktelėjęs pareiškė, kad „ne žurnalistai vadovauja policijai“. Viršininkas paaiškino, kad plėšiko sulaikymo vietoje, kai atvyko patruliai, buvo tik Gintarė ir vienas jai padėjęs vyras, o ir pagalbos šauktasi iš Gintarės telefono. Gi Almos B. ten nebuvo, tad esą pati kalta, kad nuėjo.
Alma B. žurnalistei paaiškino, kad tuokart išties nebelaukė – nuskubėjo į savo darbą, vos tik suvokė, kad močiutė apsaugota, o rankinė – jau jos rankose. „Neneigiu, kad mergina buvo įvykio vietoje, bet prisiimti tai, ko ji nepadarė, yra negražu ir nepilietiška, nors dabar ji apdovanota būtent už pilietiškumą, – stebėjosi prekybininkė Alma. – Nežinau, ar toks iki galo neišrištas įvykis prideda balų geram policijos įvaizdžiui.“
Alma B. labai tikėjosi, kad teisme paaiškės, jog tikrai ji sulaikiusi plėšiką. Tačiau teismo procesas, kaip minėta, vyko sutrumpinus įrodymų tyrimą, tad liudytojai net nebuvo kviečiami – taip yra leistina. Teisme prokurorė bandė sužinoti iš nuteistojo, kas jį sulaikė, tačiau šis tepasakė: „Kažkokia moteris ar mergina“. Nukentėjusioji taip pat teigė neįsidėmėjusi „tos geradarės“ išvaizdos. Be to, kaip įsitikino žurnalistė, nors abi minėtas liudytojas skiria 20 metų amžiaus skirtumas, jos abi nepažįstamiesiems gali atrodyti panašios – panašaus ūgio, panašių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo.
Kadangi tuoj po įvykio niekas policijoje nepanoro išaiškinti tikrąją tiesą, tai taip ir liko, kad pilietiškai tuokart pasielgė jaunesnioji marijampolietė.
„Nežinau, ar dabar žmonės, kurie žino apie šį įvykį, nes aš daug kam pasakojau, gali džiaugtis, kad mūsų policija dirba gerai? – dvejojo Alma B. – Juk jeigu pareigūnai nesugeba išaiškinti tokios smulkmenos, tai kaip jie išaiškina rimtus nusikaltimus?..“
Irena ZUBRICKIENĖ
Šioje vietoje V. Kemežys sekė pensininkę, nusižiūrėtą dar prekybos centre. Policijos archyvo nuotrauka.
Prie šios bažnyčios V. Kemežys buvo sulaikytas antrąjį kartą ir nuo to laiko tebegyvena už grotų. Autorės nuotrauka.
„Nieko baisaus, kad paskatinta neabejinga mergina, tad jokių aiškinimųsi, kuri iš dviejų marijampoliečių esą melavo, nebus. Na, o jeigu per plėšimo tyrimą paaiškės, kad pagarbos buvo verta ir antroji, jai bus padėkota“, – prieš porą mėnesių teigė Marijampolės apskrities policijos vadovas S. Andriušis. Bet tikroji tiesa niekam neberūpėjo. Policijos archyvo nuotrauka.
242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)
7 diena (liepos 2-oji): …kuprinė visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas
„Sterilųjį“ albergą paliekame vos prašvitus. Geltonų rodyklių kelyje iškart palengvėja, apima pažįstamas jaukumo jausmas: jau kelias – mūsų namai… Žingsnis po žingsnio, ir už nugaros lieka Pontevedra, geltonos rodyklės puikuojasi ant miestelių, kaimų akmeninių sienų, stulpų.
O štai ir Mos sutikta portugalų maldininkų grupelė. Pasisveikiname lyg seni bičiuliai, persimetame keliais žodžiais, pasidalijame šypsenomis ir – aplenkiame juos. Netoli tenueiname, kai išgirstame, jog mus šaukia. Atsigręžiame – taip, mūsų portugalai. Jie moja sugrįžti. Paklūstame. Visa grupelė sustojusi prie kaimo puošmenos – šv. Jokūbo paveikslo. Vos mums prisiartinus, nuskamba prašymas: sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ savo gimtąja kalba – lietuviškai. Mums garsiai tariant maldos žodžius, portugalai pagarbiai tyli. Kai baigiame, kreipiasi angliškai į mus. „Dabar – mes“, – sako. „Sveika, Marija“ skamba jau portugališkai, dabar mes pagarbiai tylime…
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Šiandien meldėmės kartu su portugalų grupele: jie portugališkai ,,Ave, Marija“, mes – ,,Sveika, Marija“. Lietuviškai. Iš visos širdies. Taip, kaip mus tėvai mokė. Akimirką apėmė keistas palaimos jausmas: tarsi pats dangus būtų prasivėręs, tarsi ištiesta nematoma ranka ir besišypsantys angelai būtų laiminę visus, pasiryžusius pasiekti savosios kelionės tikslą. Iš karto lengviau pasidarė, atsirado jėgų.“
Maldos galia keletą kilometrų neša kaip ant sparnų, o paskui jau įprastas kelio ritmas su nuovargio, kojų skausmų prieskoniais. Einant mišku ir sustojus prie sraunios akmenuotos upės atsikvėpti, mus paveja keturi dviratininkai. Ilsimės dabar jau šešiese. Įsikalbame. Jie – šeima iš Švedijos (tėvai su 8 ir 10 metų sūnumis), dviračiais į Santjagą de Kompostelą keliaujantys iš Porto kaip ir mes. Šiam žygiui „įkvėpė“ šeimos „galva“, dviračiu į Santjagą numynęs vadinamuoju prancūziškuoju keliu daugiau nei 900 kilometrų! Deja, vaikams tėčio idėja, numynus daugiau kaip šimtą kilometrų ir dar nepasiekus kelionės tikslo, atrodė visiškai niekam tikusi. „Tai jiems pačios blogiausios atostogos“, – juokdamasi kalbėjo vaikų mama, visiškai nesigailėdama vis besiskundžiančių savo atžalų.
Trumpas atokvėpis baigiasi, įprastas atsisveikinimas su palinkėjimu „Bon camino!“ – ir vėl į kelią. Švedai, sėdę ant dviračių, mus palieka su mūsų kažkodėl vis sunkėjančiomis kuprinėmis ir skaudančiomis kojomis.
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Na, ką gi – iš BON CAMINO jau liko tik CAMINO. Sunku, skauda kojas, jos degte dega, bet einu, šypsausi, mėgaujuosi kiekviena akimirka.
PŪSLIŲ – NĖ VIENOS! Ecco ir Ispanijoj yra Ecco. Protingas pasirinkimas. O kuprinė (kad ją kur galas, rodos, tokia sunki nebuvo!) – visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas“.
Diena sparčiai eina į vakarą. Kavos pertraukėlei sustojame kaimo kavinukėje, kurioje mes – vienintelės lankytojos. Miela senutė, stovinti už baro, išverda puikią kavą ir prisėda prie mūsų pakalbėti. Ji nė žodžio nesupranta angliškai, tačiau to ir nereikia: greitakalbe ispaniškai ji ne tik papasakoja viską, ką žino apie Kelią, bet išdėsto ir visą savo gyvenimą (gal dar geriau, kad klausytojos nekalba tavo kalba – tam jos ir yra klausytojos!). Mums išeinant, kavinės šeimininkė palinki savo kalba gero kelio ir palydi labai nuoširdžia globėjiška šypsena.
Temstant šiaip ne taip pasiekiame Valgos albergą – naują, gražų, jaukų. Pasitinka mus prie albergo ant akmens sėdintis pavargęs piligrimas, skaičiuojantis savąsias pūsles. Nerealiai gera skulptūra. Visame alberge – mes keturiese: vokiečių iš Ulmo šeima ir mes. Šv. Jokūbo keliu šis vokietis keliauja jau aštuntą kartą, žmona – ketvirtą. Puikūs žmonės. Pabendraujam, išsimaudom ir krentam į lovą, nes rytą – vėl kelias. Nedaug to kelio jau teliko… Jau labai nedaug…
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Iki Santjago – tik 40 km. Negaliu patikėti: nuėjom per 200 kilometrų! Ačiū Dievui ir visiems kelyje sutiktiems piligrimams, kurie dalijosi su mumis savo energija, ryžtu, ramybe, tikėjimu ir viltimi.
Kur dabar ta panelė iš Vokietijos? Dievuliau tu mano, jau antrąją kelionės dieną – pūslėtos kojos. Bet laiminga. O kur Eduardas iš Venesuelos? Dievas duos, nueis jie savo KELIĄ. Sunkiai, bet nueis.
Ir aš nueisiu. Gal rytojaus vakarą išvysiu Santjago katedros bokštus. Išvysiu. Neabejoju. Ir ačiū už tai, ką leidai man patirti. Ačiū už KELIO pamokas.“
(Bus daugiau)
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Su portugalais maldininkais.
Kelias tęsiasi...
Ispanų kapinės.
Ispanų kapinės.
Ispanų kapinės.
Atokvėpis.
Pakeliui...
Artėja dviratininkai!
Sraunus gaivus upokšnis miške.
Sraunus gaivus upokšnis miške.
Bambukų giraitė.
Iki Santjago - vos 40 kilometrų!
Žavioji Valgos albergo skulptūra.
Po angelo sparnu: optimizmo ir gyvenimo meilės netgi vėžiu neįbauginsi
Diagnozė – „vėžys“ – bent jau iš pradžių visada sukelia stresą, o vėliau, prasidėjus gydymui, daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo vidinės stiprybės, neleidžiančios palūžti, verčiančios iš visų jėgų kabintis į gyvenimą.
„Kiekvienas iš mūsų turime kažkokią ligą, pagaliau nė vienas amžinai negyvensime“, – sako mūsų krašto dainininkė Danė JURKŠAITYTĖ, savo gyvenimo būdu šaukte šaukianti, jog net ir susirgus vėžiu galima nenuleisti rankų ir gyventi visavertį gyvenimą. Toks Danės, daugiau nei prieš 10 metų po operacijos įveikusios šią sunkią ligą, optimizmas ne tik jai pačiai suteikia daugiau jėgų, bet ir kitiems įkvepia daug vilties suvokti paprastą išmintį: jei pats žmogus savyje neras prasmės ir optimizmo, nieko nebus.
Liga išlindo nežymia raukšlyte ant krūtinės
Marijampolietė Danė Jurkšaitytė, dainininkė, Vilkaviškio vaikų popchoro „Abėcėlė“ vadovė, klastingojo vėžio pirmuosius pėdsakus pastebėjusi prieš daugiau nei dešimt metų. Stresinis darbas, nuolatinis lėkimas, įtampa, koncertai, nepakankamas rūpinimasis savimi, ko gero, turėjo įtakos ligai „išlįsti“. Moteris pastebėjo ant krūtinės mažytę raukšlytę. Pirmoji mintis – negražu, juk, žinia, scenoje esantis žmogus visada turi būti pasitempęs, atrodyti nepriekaištingai. Vis dėlto D. Jurkšaitytė nuėjo pas gydytoją onkologę – tik dėl to, kad būtų ramiau. Kone profilaktinis pasitikrinimas baigėsi siuntimu į Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninę. Ten medikai, atlikę tyrimus, tarsi nuramino: nieko piktybinio esą nėra, tačiau liepė ruoštis operacijai, kurios metu buvo pašalinta trečdalis krūties, limfmazgiai. „Žirnio tipo augliukas – nieko baisaus“, – sakė pacientei ją operavęs gydytojas. Nerimą sukėlė 25 seansai švitinimo, tačiau guodė viltis, jog labai laiku apsižiūrėta.
Vėžys atsinaujino po trejų metų
Po švitinimo kurso Danė jautėsi visiškai pasveikusi. Vėl pasinėrė į įprastą intensyvaus gyvenimo ritmą, vėl kūrė planus ateičiai, sukosi nesibaigiančių darbų maratone. Pavojaus varpai ėmė skambėti praėjus trejiems metams po operacijos. Šįkart simptomai buvo visiškai kitokie. Moteriai vis imdavo skaudėti krūtinkaulį, net apsirengti skausmas neleisdavo. Vėl kelionė į Kauno onkologijos ligoninę, tyrimai ir… išvada: vėžys pažengė į kaulus…
2007 metų birželį D. Jurkšaitytė dingo iš scenos. 15 švitinimo seansų, kuriems pasibaigus medikai pasakė, kad šįkart be chemoterapijos jau neįmanoma apsieiti (buvo skirti 6 kartai)… „Tuomet supratau, kaip viskas rimta, – pasakoja dainininkė. – Iš paskutinių jėgų dar rugpjūčio pradžioje dalyvavome „Laumės juostos“ festivalyje, o paskui atsidaviau tik gydymuisi. Mano būklė buvo iš tiesų sunki, plaučiuose buvo vandens atsiradę, dėl to mane dusindavo (du kartus iš plaučių tą vandenį traukė). O jau vėliau – ir chemoterapija. Kas tai yra, gali suprasti tik tas, kas tai patyrė… Ir visai ne dėl to, kad nuslinko plaukai (Danės muzikos gerbėjai turbūt prisimena jos vešlius plaukus – tikrą moters pasididžiavimą), dešimčia kilogramų nukrito svoris… Chemija, kaip mes vadiname šią terapiją, iš tiesų nelengvas išbandymas.“ Nelengvus gydymo išbandymus padidino ir didelė nelaimė šeimoje: tuomet 32 metų buvęs sūnus Nerijus, patyręs sunkią avariją, vos išliko gyvas apskritai (šeima iki šiol nuoširdžiai dėkoja Marijampolės ligoninės gydytojui Gediminui Akelaičiui, ištraukusiam jauną vyrą iš mirties nagų). Dėl jo gyvybės grūmęsi medikai atsiduso negreitai, o dar ilgiau truko jauno vyro kelias atgal į gyvenimą: du mėnesius jam buvo lemta išgulėti ligoninėje. Laimei, likimas Nerijui buvo maloningas: jis vėl gali gyventi visavertį gyvenimą, buvusią avariją prisimindamas kaip sunkų išbandymą.
„Dirbk arba mirk“
2007 metų lapkričio pabaigoje Danė atlaikė paskutinį – šeštąjį – chemoterapijos seansą. „Visą laiką sirgdama nuolat planavau, ką dirbsiu, apskritai, ką veiksiu“, – sako dainininkė, kuri prieš Kalėdas jau buvo pasirengusi scenai. „Pusę metų išbuvusi pogrindyje, į kalėdinius koncertus pasinėriau su visa energija“, – neslepia ji. Ir ne tik į koncertus. Pasinėrė ir į darbus, kurių ji ir dabar nebesuskaičiuoja. Po to – penkeri metai kiekvieną dieną gerti vieną tabletę, kuri neleidusi vėžiui plisti, kas trys mėnesiai lankytis onkologijos ligoninėje tyrimams… Šalia šios ligos moterį tuomet kamavo ir kiti negalavimai: stuburo išvarža, naktimis tirpstančios rankos, tačiau ji neaimanavo dėl savo sveikatos, atvirkščiai: pilna jėgų ir optimizmo žadėjo kalnus nuversti. „Mums, turintiems tokią bėdą, – kalba D. Jurkšaitytė, – galioja vienintelis credo: dirbk arba mirk.“ Ir ji dirbo, dirba… Daug, labai daug. Ypač daug planų, sumanymų moteris sieja su anūkėle Paulina. „Tai mano žvaigždutė, – didžiuojasi senelė. – Ji, jau panelė, užaugusi mano vadovaujamoje „Abėcėlėje“, su ja kartu mudvi dainuojame jau labai seniai: Paulytei nė trejų metukų nebuvo, kai ji pradėjo savo solinę karjerą. Ji toks gabus, unikalus vaikas!“
Po angelo sparnu
2008 m. kovo 10-ąją LNK televizijos surengtame labdaros telemaratone „Gerumo diena“, skirtame vėžiu sergantiems žmonėms, televizijos laidų herojams buvo dalijamas renginio simbolis – dailininko Valmanto Gutausko sukurtas stiklinis paukščio sparnas. Laida „Nuo… iki…“ už dvasios stiprybę ir optimizmą Gerumo sparnus skyrė tuomet visai neseniai Anapilin išėjusiam Vytautui Kernagiui ir Danei Jurkšaitytei – žmonėms, kuriuos netikėtai ši klastinga liga taip pat palietė. Tiesa, maestro V. Kernagis tuomet jau neatvyko atsiimti apdovanojimo: jam skirtą Gerumo sparną atsiėmė jo dukra. Danė Jurkšaitytė, švytėjusi šypsena ir tryškusi optimizmu, apdovanojimą atsiėmė su anūkėle Paulina, renginio metu su ja kartu Vilniaus katedros aikštėje dainavo visai Lietuvai.
Po angelo sparnu dabar sukasi visas Danės Jurkšaitytės gyvenimas. Ji nelinkusi koneveikti likimo, skyrusio jai tokį išbandymą – vėžinį susirgimą. Ši liga, kita vertus, privertė pajusti gyvenimo grožį ir vertę, privertė atsirinkti žmones: atsijoti tikrus draugus nuo apsimetėlių, įvertinti giminystės ryšių svarbą, pakeitė požiūrį į save pačią: ėmė savimi labiau rūpintis, labiau vertinti kiekvieną akimirką, žmones, kurie yra šalia, kurie ją palaiko, padrąsina (ypač dainininkė šiltai atsiliepia apie gydytoją Iloną Padvelskienę ir ją operavusį gydytoją Feliksą Markucką), vardan kurių norisi kalnus versti ir kurti kurti kurti. Pastaraisiais metais Danė pajuto, jog jos kūryba tapo brandesnė (sukurta daug gražių dainų), o darbas tapo vienu iš didžiausių malonumų.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukose – optimizmu trykštanti Danė Jurkšaitytė.
Obuolių pyragas (štrudelis)
Marijampolietė Stefanija Navickienė rudenį siūlo pasitikti su ypatingu obuolių pyragu.
Tešlai reikės:
250 g kepinių margarino arba sviesto;
8 didelių šaukštų (ir daugiau) miltų;
250 g grietinės;
1 kg obuolių;
1 kiaušinio;
cinamono;
1- 2 šaukštų cukraus.
Paruošimas: margariną arba sviestą sutarkuokite (stambiai burokine tarka), dėkite miltus, grietinę ir minkykite tešlą (miltų dėkite tiek, kad tešla neliptų prie rankų). Tešlą padalinkite pusiau, dėkite pusvalandžiui į šaldymo kamerą.
Obuolius supjaustykite skiltelėmis, apibarstykite cinamonu ir cukrumi. Vieną pusę tešlos iškočiokite, tieskite į kepimo indą (iškočiota tešla turi būti šiek tiek didesnė nei kepimo indas), tada sudėkite paruoštus obuolius. Kočiokite kitą pusę tešlos ir užklokite ja obuolius. Kraštus užlankstykite (panašiai kaip darant koldūnus arba kibinus). Pyragą subadykite šakute ir aptepkite kiaušinio plakiniu. Apibarstykite cukrumi ir kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 40 min. Iškeptą pyragą patiekite su ledais. SKANAUS!
Stefanija NAVICKIENĖ
Autorės nuotraukos.
Kurtas Vonegutas
„Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti.“
Rugsėjis – išbandymas mokiniams ir kelių policijai
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Marijampolės aps. VPK) Kelių policijos skyrius atkreipia dėmesį, kad rugsėjo pradžioje transporto srautai neišvengiamai išauga, o kartu padidėja ir nelaimių rizika.Vairuotojai raginami būti itin atidūs gatvėse, ypač netoli mokyklų, kur galima rizika, jog į gatvę išbėgs po vasaros atostogų išsiblaškę vaikai.
Rugsėjo 1 -ąją kartu su policijos pareigūnais Jūsų ir vaikų saugumu rūpinsis policijos bičiulis Amsis. Jis nuo 8.30 iki 11.30 val. lankysis mokyklose, dovanos vaikams atšvaitus ir knygeles.
Policija ne tik pirmąją rugsėjo savaitę, bet ir visą mėnesį ypatingą dėmesį skirs eismo saugumui gerinti.
Mažieji eismo dalyviai kartais neįvertina, kokį pavojų gali kelti artėjantis automobilis, todėl prie Marijampolės mokyklų, pagrindinėse perėjose ir sankryžose patruliuos policijos pareigūnai ir Marijampolėje visada pirmosiomis rugsėjo dienomis į pagalbą ateinantys Šaulių sąjungos atstovai.
Prevencinės priemonės rugsėjo mėnesį
- Policijos pareigūnai iki rugsėjo 14 d. kontroliuos, kaip tamsiuoju paros metu naudojami atšvaitai, kiti šviesą atspindintys elementai;
- rugsėjo 1–2 d. bus tikrinamas transporto priemonių vairuotojų blaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų;
- rugsėjo 1–7 d. bus atliekama transporto priemonių važiavimo greičio, pavojingo ir chuliganiško vairavimo kontrolė;
- rugsėjo 8–14 d. bus vykdoma privalomų saugos priemonių naudojimo kontrolė (saugos diržai, vaikų vežimas automobiliuose);
- rugsėjo 22–28 d. vyks pavojingo ir chuliganiško vairavimo, transporto priemonių važiavimo greičio kontrolė.
Pagal galimybes rugsėjo 1–12 dienomis bus organizuojamas policijos pareigūnų budėjimas prie bendrojo lavinimo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Į pagalbą bus pasitelkti policijos rėmėjai, jaunieji policijos rėmėjai, Šaulių sąjungos atstovai, kiti pilietiški bendruomenės nariai. Prie mokyklų (prieš pamokas ir po jų) numatoma organizuoti trumpalaikius reidus, skirtus tikrinti transporto priemones, kurias vairuoja mokiniai (vairuotojo pažymėjimų, kitų būtinų dokumentų patikrinimas, saugos diržų, saugos šalmų naudojimas).
Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nuoširdžiai sveikina su Rugsėjo 1-ąja ir linki Jums būti saugiems keliuose.
Marijampolės aps. VPK Kelių policijos skyriaus informacija
Kunigas Juozas Mieldažys: „Žodžiai uždega – pavyzdžiai patraukia“
„Nieko, Viešpatie, nepadariau per savo gyvenimą, tik visą laiką tavęs ieškojau“, – prieš keletą metų „Mūsų savaitės“ žurnalistei sakė buvęs ilgametis Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas, Marijampolės dekanato vicedekanas, vėliau – Kalvarijos parapijos altarista – kunigas jubiliatas, kanauninkas emeritas Juozas MIELDAŽYS, kuriam buvo suteiktas Kalvarijos garbės piliečio vardas už ilgametį sielovados darbą Kalvarijos parapijoje.
Daugelis Kalvarijos krašto žmonių atvira širdimi iki šiol dėkoja garbingam kunigui, didelę savo gyvenimo dalį atidavusiam Kalvarijos krašto žmonėms, jų pamaldumui, sakramentams, dvasiniam tobulėjimui. Jo, kaip žmogaus, dvasinė šiluma, kurią jis dosniai visiems skleidė, šildė visus, kuriems teko su šiuo gerbiamu žmogumi pabendrauti, liko daugeliui kaip širdyje šviečiantis žiburys, į kurį siela visada atsigręš, kai kasdienybė vargins iki išsekimo.
„Mylėk be išskaičiavimo, dvejones, abejones, sunkumus priimk kaip išbandymus, tikėk dvasia, žinodamas, kad tavo, kaip žmogaus, kelias yra nuostabus, o Dievo prašyk, kad parodytų žiburėlį“, – tokia paprastutė kunigo J. Mieldažio išmintis ir buvusi jo gyvenimo kredo, gyvenimo, kupino išbandymų, nutvieksto žmogiškumo bei meilės… O kadangi šis žmogus pasirinko kunigo kelią, pasirinko ir nuostatą, kuriai iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos liko ištikimas: kunigas niekada neturi išeiginių, žmonėms turi tarnauti visada.
Šiandien, rugpjūčio 28 d., gerbiamam kunigui būtų sukakę 89 metai. Būtų, tačiau 2014 m. sausio 21 d. Vilkaviškio vyskupijos kanauninkas jubiliatas Juozas Mieldažys Marijampolės ligoninėje mirė…
Žmogiškumo apraiškos – viso gyvenimo šviesa
J. Mieldažys gimė 1925 m. Prienuose, mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko Kauno kunigų seminariją. Kaip sakė J. Mieldažys, dėl savo pasirinkimo, kuris kilo iš vidinių paskatų, niekada nebuvo suabejojęs. Be Juozo, vyriausio sūnaus, šeimoje augo dar keturi vaikai, kuriais rūpinosi viena mama, anksti likusi našle. Mama nuoširdžiai tikėjo ir šį tikėjimą natūraliai, be jokios prievartos įskiepijo savo vaikams.
„Kunigo gyvenime pagrindinis dalykas – aukotis, – sakęs J. Mieldažys. – To išmokau iš savo mamos, matydamas kitiems, rodos, nesuprantamą jos pasiaukojimą.“ Sunkiai besiverčianti našlė, auginanti tris mažamečius savo vaikus, net nesudvejojo, kaip pasielgti, kai penki tolimų giminaičių vaikai po tėvų mirties buvo tiesiog į gatvę išmesti: du mažiausius ji parsivedė namo ir užaugino juos kaip savo vaikus. Mamos autoritetas J. Mieldažiui buvo stiprus akstinas pasirinkti gyvenimo kelią, kurio esmė – dalinti save kitiems. „Mama mūsų niekada nebaudė fizinėmis bausmėmis, – sakė gerbiamas kunigas. – Jos didžiausia paskatinimo ir bausmės priemonė buvo… ašara. Tai veikė labiau nei bizūnas.“
Žmogiškuoju jautrumu maitintas nuo pat kūdikystės, J. Mieldažys ne kartą buvo susidūręs su situacijomis, kada tas pats žmogiškumas triumfuodavo nugalėdamas biurokratines sistemas, žmonių sugalvotus varžtus.
Dalijęsis prisiminimais: Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius kanauninkas F. Martišius prie gimnazijos buvo įsteigęs medelyną – vien tam, kad jame dirbdami gimnazistai galėtų užsidirbti (gi žinia: ne visi gimnazistai buvo iš turtingų ar bent pasiturinčių šeimų). Šis medelynas ir gimnazistui Juozui buvo tikra atgaiva: jis ten ne tik šluodavo, grėbdavo, bet net ir medelius skiepydavo. „Labai gerai mokėdavo už tuos darbus, – sakęs J. Mieldažys, – vienu metu, būdamas mokinys, šitokiu būdu užsidirbdamas, net savo šeimą galėjau išlaikyti.“
Kitas atvejis, kada paprastas žmogiškumas padarė tai, kas, rodos, neįmanoma, buvo besimokant seminarijoje. Seminaristas Juozas gavo iš mamos telegramą, kad šiltine serga vienintelė jo sesuo: 21 m. amžiaus mergina jau buvusi prie mirties slenksčio. Palikti bent trumpam seminariją ir lėkti spręsti asmeninių problemų tuomet buvo tiesiog neįmanoma, bet… jį ne tik suprato, išleido, tačiau netgi jautė tvirtą palaikymą. Sesutę, kuri buvusi visiškai smulkutė, įvyniojo į paklodę ir, lyg kokį ryšulį nešdamas, puolė pagalbos ieškoti. Ir čia sekėsi: lyg geroji Apvaizdos ranka pamėtėjo sunkvežimį, kuris seminaristą su gyvu ryšuliu nugabeno į Kauną, Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia taip pat – visai netikėtai – gydytojai „ryšulį“ paėmė, padarė tyrimus, paguldė į ligoninę, ir po trijų savaičių ji jau buvo sveika. „Tokie žmogiškumo pavyzdžiai lieka visam gyvenimui, – reziumavęs J. Mieldažys. – Juk iš tiesų žodžiai uždega, o pavyzdžiai patraukia.“
„Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų būtų skirtos atostogos“
1948 m. spalio 31 d. Juozas Mieldažys vysk. K. Paltaroko buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas tarnauti Lankeliškių parapijoje. Joje klebonavo trejus metus, po to buvo paskirtas į Gudelius, iš kurių po vienerių metų paskirtas į Aukštosios Panemunės parapiją Kaune. Po trejų metų perkeltas į Aleksotą. Tuometinei sovietų valdžiai jaunas ir energingas kunigas, atsidavęs Bažnyčiai ir tikinčiųjų dvasiniams reikalams, nelabai patiko. Valdžios pareigūnai pasistengė, kad kunigas, klebonavęs Aleksote aštuonerius metus, būtų iškeltas į atokesnę parapiją, kuo toliau nuo Kauno – į Šlavantus. O ten prasidėjo jauno kunigo „egzaminavimas“. J. Mieldažys neslėpė: į Lazdijus jį išsikvietęs saugumo viršininkas ėmęs tyčiotis, bet jaunas kunigas į visus įžeidinėjimus teatsakęs: „Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų man būtų skirtos atostogos“. Viršininkas supykęs trenkė kumščiu į stalą. „Paieškosim tau atostogų“, – iškošė pro sukąstus dantis. Pažadą saugumietis tesėjo: trejus metus kunigas gyveno be elektros, netgi buvo suniokotas jam skirtą sklypą. Buvo birželis, kai visą pasėlį, jau sudygusį ir suvešėjusį, traktoriumi sumaitojo – žemelę kaip lentą sulygino…
Daugiau nei keturi dešimtmečiai – Kalvarijai
Saugumo persekiojamas J. Mieldažys po aštuonerių metų, 1969 -aisiais, buvo paskirtas Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonu. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius, praleistus Kalvarijoje, jis stropiai rūpinosi tikinčiųjų dvasios reikalais. Jo turiningi pamokslai, patarimai prie klausyklos, lankant ligonius ligoninėje ar namuose, paguosdavo ir stiprindavo tikinčiuosius. Daugybę vaikų jis parengė Pirmajai Komunijai, daugybei jaunavedžių suteikė Santuokos sakramentą. Globojo prelatą prof. P. Kuraitį paskutinius jo gyvenimo metus.
Sovietų laikais tikėjimas į Dievą buvo nepageidaujamas ir dažnai netoleruojamas, lankymasis bažnyčioje varžomas, kunigų ėjimas į ligonines lankyti ligonių ar suteikti sakramentus buvo labai ribojamas, tačiau J. Mieldažys, kviečiamas pas ligonį, nepaisydavo jokių apribojimų, draudimų ar net pagrasinimų. Visada apsilankydavo pas ligonį, kad ir kokiu laiku būdavo kviečiamas – dieną ar naktį. Neretai jis aprūpindavo reikiamais sakramentais savo parapijiečius, netgi besigydančius tolimiausiose krašto ligoninėse. Ligoninės gimdymo skyriuje gimus silpnam arba neišnešiotam kūdikiui, jo motinai ar abiem tėvams pageidaujant, jį krikštydavo. Dažniausiai krikštą atlikdavo naktį.
Parapijose, kuriose teko darbuotis, kun. J. Mieldažys neapsiribodavo vien tikinčiųjų dvasiniai reikalais, ne mažiau jam rūpėjo ir bažnyčių pastatų būklė. Jis jas taisė ir gražino.
„Dievo veidą pamačiau… globojamame našlaityje“
Kunigas Juozas Mieldažys savo pašaukimui visada liko ištikimas. Dievo malone jam pavyko išvengti sąžinės konfliktų, o sielvartauti tekdavo dėl kitų kunigų, kuriems, deja, per sunkus būdavo ir celibato laikymasis, ir kurie pasiduodavo pasaulietinėms vilionėms. „Jeigu nebūtų celibato, ko gero, nebūčiau buvęs kunigu, – sakęs J. Mieldažys. – Laikydamsis celibato, išvengi stipraus prisirišimo prie vieno žmogaus, o meilę daliji visiems.“
Kunigas neneigė: žmogiškosios vienatvės jausmas jam taip pat buvo pažįstamas, tačiau tikino, jog ilgai jame niekada nepasilieka: šalia tikėjimo kelio paslapčių jį visada domino matematika. Juk Dievo valia reiškiasi ne vien per Šventąjį Raštą: viskas vyksta tik per Dievą ir Dievuje, o Jo veidas, ne veltui sakoma, turi būti įžvelgiamas kiekviename žmoguje. „Kryžiaus kelio VI stacijoje Veronika skepetaite nušluosto Viešpaties veidą, – priminęs šventąją istoriją J. Mieldažys, – o Jis atsilygindamas jai palieka toje skepetaitėje savo atvaizdą. Aš Dievo veidą išvydau, kai savo globon paėmiau trejų metų našlaitį, kurį auginau, rūpinausi juo iki jam sukako 21 metai. Nebuvo man lengva su juo, tačiau kai mano artimieji man priekaištaudavo, jog jį myliu labiau nei juos, to neneigdavau, o į prognozes, jog jis neatsidėkosiąs man, atrėždavau: „Ne tam jį auginau, kad jis užaugęs mane karšintų.“ Ir iš tiesų tuomet – kam? Ogi vėlgi – kad vykdytų Dievo valią: skleisti meilę, nereikalaujant už tai jokio atlygio. Tokia kunigo pareiga. Toks žmogaus pašaukimas…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotrauka.
Apie klastingąjį insultą – iš ilgametės gydytojo neurologo darbo patirties
Šia liga susirgus, viskas vyksta vos ne loterijos principu. Daugybė „jei“ ir tūkstančiai „kodėl“, į kuriuos dažniausiai atsakoma ne vienu įprastu „todėl“, o daugybe „galbūt“. Juk tik prieš akimirką ėjo žmogus, mąstė, planavo ir staiga – krito… Atsipeikėjęs (nelygu kokio dydžio ir kurioje vietoje kraujagyslė užkimšta) jau ligoninėje daug ko neprisimins, laimė, jei galės vaikščioti, kalbėti – paprastai komplikacijos susijusios su paralyžiumi, net, jei dešinė pusė paralyžiaus apimta, su kalbos praradimu. Dažnai ši liga ilgam prikausto prie patalo (neretai ir visam likusiam laikui),o jei ir pavyksta pakilti, nėra garantijos, jog tai nepasikartos. Ir vėl – netikėtai, nespėjus pasiruošti…Taigi insultas. Liga, kuria susergama vis daugiau žmonių, kurių amžius, deja, vis pastebimiau jaunėja…
Apie šios ligos ypatumus, jos gydymą bei profilaktiką kalbamės su Marijampolės ligoninės Neurologijos skyriaus gydytoju Bronislavu MIŠINIU, kurio daugiametė praktika leidžia klastingąjį insultą pažinti iš esmės.
Insulto statistika bauginanti, tačiau ne be prošvaisčių
Pasak gydytojo Bronislavo Mišinio, kiekvienais metais Europoje dėl insulto, arba galvos smegenų infarkto, miršta apie vienas milijonas žmonių. Po kardiovaskulinių ir onkologinių ligų insultai užima trečią vietą tarp mirties priežasčių ir sudaro apie 10 proc. visų vyrų mirčių ir apie 16 proc. visų moterų mirčių. Tai pagrindinė vyresnių kaip 60 m. žmonių invalidumo priežastis. Insultų kaina žmonijai labai aukšta. Pažymėtina, kad insultai linkę kartotis. Pirmaisiais ligos metais pakartotinio insulto rizika sudaro 10 – 12 proc. ir didėja 5 – 8 proc. kasmet. (60 metų sulaukusį Vaidos tėtį insultas pakirto tiesiog namuose. Energingas, gyvybingas vyras akimirksniu virto paralyžuotu lovos ligoniu, praradusiu netgi kalbos dovaną: vos keli žodžiai, nesusidedantys į rišlų sakinį, išsprūsdavo iš ligos perkreiptų ligonio lūpų. Apie pusę metų tęsėsi tokia vyro būklė – nei geriau, nei blogiau, kol vėl insultas pasikartojo. Šįkart – nusinešdamas žmogaus gyvybę…)
Didžiausias sergamumas – Rytų Europoje (taigi ir Lietuvoje) bei Suomijoje. Žemiausias – Vakarų ir Pietų Europoje. Vakarų Europoje mirštamumas nuo insulto mažėja, tuo tarpu Rytų Europoje ir Lietuvoje išlieka aukštas ir stabilus ar net kyla. (Rimas, atsiliepęs į nepažįstamo numerio telefono skambutį, suprato tik tiek, jog jo vienintelė sesuo Milda, kuriai neseniai buvo sukakę 38 metai, ligoninėje. Skubiai nuvykusį į ligoninę vyrą pasitiko kraupi žinia: sesuo mirė – insultas. Milda, neturėjusi rimtų sveikatos problemų, automobiliu važiavo į prekybos centrą apsipirkti. Ją, jau sustojusią prekybos centro aikštelėje ir susmukusią prie automobilio vairo, pastebėjo praeiviai ir iškvietė greitąją. Deja, medikai moteriai jau negalėjo padėti…)
Vis dėlto nereikia manyti, jog insultas, ši klastinga liga, – neatšaukiamas nuosprendis. Yra daugybė atvejų, kai žmonės, patyrę insultą, toliau gyvena išmokę susidoroti ir su šios ligos pasekmėmis. (Nijolė (45 m.) insultą patyrė, kaip vėliau sakys, dėl nesibaigiančių stresų. Jautri moteris, atsipeikėjusi ligoninėje, pajuto, jog stringa kalba, sunkiai valdoma jos dešinė kūno pusė, ypač dešinioji ranka. Žingsnis po žingsnio moters būklė ėmė gerėti, tačiau insulto pasekmės neišnyko be pėdsako: dešinioji ranka liko gerokai silpnesnė… Nijolei daug laiko prireikė priimti šį pakitimą, bet vėliau, susitaikius, užliejo ir optimizmo banga: „Ne insultas mane, o aš jį nugalėjau!“ Moteris teigia gyvenanti visavertį gyvenimą, nors ir dešinioji ranka jau nebe tokia, kokia buvusi. Patirta liga pakeitė ir jos požiūrį: gyvenime yra daug daugiau dalykų, dėl kurių verta džiaugtis labiau nei liūdėti…)
Kas sukelia insultą?
„Galvos smegenų insultas – tai ūmus nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia galvos smegenų deguonies badas arba kraujosrūva į smegenis. Pagrindinė galvos smegenų insulto priežastis, – sako gydytojas B. Mišinis, – dažniausiai yra kraujagyslių sienelėse vykstantys ateroskleroziniai procesai. Aterosklerozės etiologija nėra visiškai aiški, ir mes iki šiol nežinome visų šio proceso smulkmenų. Aterosklerozė yra susijusi su daugeliu kitų ligų bei gyvensenos veiksnių“.
Insultai būna išeminiai (kraujagyslių užkimšimas) ir hemoraginiai (kraujo išsiliejimas į smegenis). Išeminiai insultai sudaro apie 75 proc. visų galvos smegenų insultų. Išeminį insultą sukelia kraujagyslių užsikimšimas, dėl kurio nutrūksta deguonies ir gliukozės tiekimas smegenims, ir tai nulemia medžiagų apykaitos procesų sutrikimą pažeistoje smegenų audinio zonoje. Tuomet įvyksta kokybiniai pakitimai netgi ląsteliniame lygmenyje: ląstelės krūvis, paprastai neigiamas, dėl deguonies ir gliukozės stokos virsta teigiamu, ir tai lemia negrįžtamus pakitimus.
Insultą (galvos smegenų išemiją), anot gydytojo, gali sąlygoti galvos smegenų kraujagyslių trombozė. Dažniausia trombo formavimosi priežastis – aterosklerozė. Taip pat – galvos smegenų kraujagyslių embolija. Embolai atkeliauja iš kairiųjų širdies ertmių. Pagrindinės priežastys – širdies ritmo sutrikimai, prieširdžių virpėjimas, Miokardo infarktas. Pastaruoju metu ypač didelis dėmesys kreipiamas į aortos lanko aterosklerotinius pokyčius kaip embolų į smegenis šaltinį. Trombai gali susidaryti ir išopėjusių aterosklerotinių plokštelių vietose ir gali sąlygoti emboliją į smegenis.
Aterosklerozė yra reta jaunų žmonių smegenų infarkto (insulto) priežastis. Migrena su aura gali būti reikšmingas būsimojo smegenų infarkto ženklas, ypač rūkantiems žmonėms bei moterims, vartojančioms geriamųjų kontraceptikų ar pakeičiamųjų hormonų terapiją.
Draudžiamų vaistų vartojimas yra reikšmingas smegenų insulto rizikos veiksnys. Kitos priežastys: skysčių netekimas, operacija, nėštumas, mobilizacija (po kaulų lūžių), gydymo kraujo krešėjimą mažinančiais vaistais pradėjimas bei nutraukimas, ūminė infekcija ir didelio alkoholio kiekio suvartojimas per trumpą laiką.
Dažniausi smegenų infarkto rizikos veiksniai yra vyresnis amžius (prailgėjo gyvenimo trukmė), arterinė hipertenzija (didėja sergamumas), cukrinis diabetas, rūkymas, nustatytas smegenų kraujotakos sutrikimas bei kitos kraujagyslių ligos.
Apie pusė ligonių, kuriems greitosios pagalbos medikai įtaria insultą, serga kitomis, dažnai labai sunkiomis ligomis.
Įtarus insultą…
Todėl, anot gydytojo B. Mišinio, įtariant insultą pirmiausia turi būti taikomos bendrosios gydymo priemonės, kvėpavimo ir kraujotakos užtikrinimas. Hipotenzija (žemas kraujospūdis) nėra būdinga ūminio periodo smegenų insultui. Hipertenzija (aukštas kraujospūdis) paprastai laikina, ir kraujospūdžio koreliacija ikihospitalinėmis sąlygomis nebūtina.
Gydytojas pateikia ikihospitalinę insulto gydymo taktiką: kvėpavimo ir kraujotakos užtikrinimas, galimos traumos įvertinimas (jei insulto ištiktas žmogus krito ir susižalojo) ir, įtariant traumą, kaklo srities imobilizacija, deguonies skyrimas, širdies ritmo sekimas, ligonio, jei jis sąmoningas, nuraminimas.
Insulto prevencijai daugiau dėmesio turėtume skirti visi
„Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, – sako gydytojas, – vieni dažniausių ir ekonomiškai nuostolingiausių susirgimų, kurių reikšmė ir svarba visuomenės sveikatingumo struktūroje yra akivaizdi“.
Ypač opus klausimas, anot B. Mišinio, siekiant sumažinti sergamumo insultu riziką, – nesubalansuota mityba, per daug riebus ir sūrus maistas. Labai reikšminga blogai kontroliuojama arterinė hipertenzija, diabetas, nesaikingas rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu bei jo surogatais. Sergamumas mažėja, kai ligoniui efektyviai taikomi prevenciniai gydymo metodai.
Norint sustabdyti sergamumo insultu didėjimo tendenciją, reikalingas naujas strateginis tiek gydytojų, tiek respublikos gyventojų mąstymas.
Šiuo metu visuomenėje ir tarp medicinos darbuotojų labai įsigalėję šie mąstymo stereotipai:
ignoravimas (kas yra insultas? kada atsiranda insulto rizika? kur kreiptis pagalbos?), fatalizmas (insultas – amžiaus pasekmė, jo neįmanoma išvengti, šiaip ar taip tai nelabai dažnas susirgimas, geriau numirti negu likti invalidu), nihilizmas (nėra efektyvių prevencinių priemonių, bet kuris gydymas mažai efektyvus, intensyvaus insulto gydymo skyrių išlaikymas per brangus, išsaugota gyvybė paverčia žmogų augalu, reabilitacijos svarba neįrodyta), abejonės dėl gydymo (vaistai arba neefektyvūs, arba sukelia komplikacijas, arba per brangūs, chirurgija naudinga tik tada, jei tu išgyveni operaciją), abejonės dėl taktikos (kur skubėti, jei nėra efektyvaus gydymo, ką keičia brangūs tyrimai, dažniausiai pasveikstama spontaniškai, daugybė mokslinių tyrimų davė menkus rezultatus).
„Šios įsigalėjusios, bet iš esmės ydingos nuostatos, – sako B. Mišinis, – trukdo kurti veiksmingą diagnostinę – profilaktinę gydomąją insulto bazę. Kiti medicinos struktūrų reorganizavimo tempai, adekvataus finansavimo stoka taip pat iš dalies lemia nepalankią galvos smegenų kraujotakos sutrikimų situaciją tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse“. Vis tik jau ir Lietuvoje sukurta Lietuvos insultų (galvos smegenų kraujotakos sutrikimų) asociacija.
Viena esminių krypčių, keičiant pasenusias tendencijas, – visuomenės švietimas.
Apie 40 proc. žmonių, pasak gydytojo, nežino įspėjamų insulto simptomų. Apie 42 proc. ligonių kreipiasi medicinos pagalbos pirmą parą po įvykusio insulto.
„Visuomenė turi išmokti kuo greičiau atpažinti insulto simptomus, suprasti, kad būtina skubi pagalba, naudotis skubaus transportavimo priemonėmis vežant ligonį į atitinkamą ligoninę“, – teigia gydytojas.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukoje – gydytojas Bronislavas Mišinis.
Vyrai dirba noriai!
Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ komanda pradėjo pasiruošimą artėjančiam sezonui. Klubo krepšininkai į pirmąją treniruotę susirinko rugpjūčio 18 dienos rytą. Pirmąsias dvi savaites, treniruotėms vykstant lauke, žaidėjai klausys fizinio pasirengimo trenerio Aivaro Pranckevičiaus nurodymų.
„Smagiausia yra tai, kad jie dirba su noru. Nieko nereikia versti per prievartą – jie žino, ko nori, siekia ir kokio rezultato mums reikia. Be abejo, tarp žaidėjų yra tokių, kurie šiek tiek labiau pasiruošę fiziškai, tačiau šios treniruotės tam ir vykdomos, kad įžengus į salę visi būtume vienodai gerai pasiruošę“, – teigė fizinio rengimo treneris Aivaras Pranckevičius.
„Sūduvos-Mantingos“ vyriausiasis treneris Giedrius Žibėnas prie komandos prisijungs rugsėjo pirmą dieną, kada sugrįš iš Europos vaikinų jaunučių čempionato. Ten jis darbuojasi Lietuvos rinktinės trenerių štabe.
Trečius metus iš eilės Marijampolės ekipoje rungtyniausiantis Marius Valukonis taip pat pasidžiaugė gera atmosfera komandoje.
„Kol kas viskas gerai, komanda linksmai nusiteikusi, visi išsiilgę sporto, treneris yra sudaręs treniruočių programą, todėl stengiamės. Prieš prasidedant treniruotėms, treneris paskambino, įspėjo, kad sportuosime aukštais tempais, todėl dabar šiek tiek lengviau“, – kalbėjo marijampolietis.
„Raktas į pergales visada būna komandinis žaidimas ir gera atmosfera komandoje, manau, kad kol kas viskas eina gera linkme, todėl jei tokie išliksime – viskas bus gerai“, – pagrindines sėkmės priežastis vardino M. Valukonis.
Į pirmąsias komandos treniruotes susirinko visi ekipos žaidėjai. Šiuo metu „Sūduvos-Mantingos“ treniruotėse prakaitą lieja Rokas Čepanonis, Paulius Petrilevičius, Ignas Labutis, Tautvydas Kliučinykas, Paulius Abramavičius, Domantas Senda, Donatas Sabeckis, Paulius Kleiza, Matas Sapiega, Marius Valukonis, Matas Ragauskas ir Valentinas Mitalauskas.
Vytautas SKUČAS
Nuoroda į video reportažą:
https://www.youtube.com/watch?
Deividas Raselas
„Sunkiausia gyvenime yra nuspręsti, kuriuos tiltus pereiti, o kuriuos sudeginti“.
,,Mediniai stebuklai“ Liudvinave
Prie Šešupės ir Dovinės upių santakos, pietinėje Marijampolės savivaldybės dalyje, įsikūręs 1180 gyventojų turintis Liudvinavo miestelis, toli apylinkėse garsėjantis vasaromis vykstančiomis Joninių ir Oninių šventėmis, įvairiais koncertais ir, žinoma, Šv. Liudviko atlaidais, kasmet paskutinį rugpjūčio sekmadienį vykstančiais šio miestelio Šv. Liudviko bažnyčioje. Miestelis garsus ne tik rengiamomis šventėmis, bet ir žymiais žmonėmis, tokiais kaip generolas Jurgis Kubilius, profesorius Petras Radzvickas ir kt. Tačiau pats žymiausias ir labiausiai nusipelnęs iš jų yra rašytojas ir poetas Kazys Boruta. Rašytojo garbei jo vardu pavadinta Liudvinavo vidurinė mokykla.
Mums, suvalkiečiams, ypač brangi Kazio Borutos asmenybė: žymus poetas ir rašytojas yra gimęs netoli Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime, Liudvinave prabėgo gražiausi jo vaikystės ir jaunystės metai. Kazio Borutos kūryba – jo poezijos rinkiniai A-lo! (1925); ,,Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927); ,,Kryžių Lietuva“ (1927); ,,Duona kasdieninė“ (1934); ,,Eilės ir poemos“ (1938); apsakymai ,,Drumstas arimų vėjas“ (1928); apysaka ,,Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ (1940); pasakų rinkinys ,,Dangus griūva“ (1955); humoristinė apysaka ,,Jurgio Paketurio klajonės“ (1963) – garsino ir tebegarsina Suvalkijos kraštą iki šiol. Patys žinomiausi šio rašytojo kūriniai yra romanai „Baltaragio malūnas“ (1945; pagal šį romaną 1974 m. sukurtas filmas „Velnio nuotaka“) ir „Mediniai stebuklai“ (1938).
Nuo šiol Liudvinavas taps dar garsesnis: jau kuris laikas apylinkėse sklando žinia, jog miestelyje vyksta stebuklai. Ne bet kokie, o mediniai… Liudvinavo miestelio žmonės, norėdami pagerbti Kazio Borutos atminimą ir pradžiuginti vietinius gyventojus, prieš keletą metų pastatė spektaklį „Baltaragio malūnas“. Šis spektaklis sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo, kadangi tokie renginiai kaimo vietovėse yra labai reti. Spektaklis buvo rodomas ne tik Marijampolės savivaldybės gyventojams, bet ir kitų Lietuvos apskričių žmonėms. Jame vaidino liudvinaviečiai ir aplinkinių kaimų žmonės. Gyventojai patys, iš savų lėšų, kurių niekas nekompensavo, kūrė scenografiją, siuvo kostiumus, nuomojosi įrangą.
Įkvėpti didelio žmonių susidomėjimo ir tęsdami spektaklių ciklą, Liudvinavo bendruomenės žmonės sumanė pastatyti dar vieną spektaklį pagal rašytojo ir poeto Kazio Borutos romaną ,,Mediniai stebuklai“ ir jį parodyti Liudvinavo bei kitų bendruomenių ir kaimų žmonėms. Įgyvendinant projektą (sutarties Nr. LEADER-12-MARIJAMPOLĖ-02-016) „Mediniai stebuklai“, finansuojamą pagal ,,Marijampolės savivaldybės kaimo plėtros strategija“ prioriteto ,,Gyventojų iniciatyvumo skatinimas“ priemonės ,,Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ veiklos sritį, tokia galimybė atsirado. Jau antras mėnuo Liudvinavo laisvalaikio salėje vakarais po darbų renkasi aktoriai, kuriuos čia sukvietė spektaklio ,,Mediniai stebuklai arba dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai“ scenarijaus autorė bei režisierė Vita Gvazdaitienė. Ji džiaugiasi, jog į šio spektaklio pastatymą įtraukti įvairaus amžiaus žmonės, kurie sutikę vaidinti šiame spektaklyje čia atėjo iš idėjos, per vaidmenį tikėdamiesi išreikšti save. Tokia veikla labai skatina bendruomeniškumą, aktyvina bendruomenę: kaip Vinco Dovinės darbai suvienijo romane vaizduojamo kaimo žmones, taip ir ši mūsų teatrinė veikla suvienijo Liudvinavo bendruomenės narius, nutiesė tiltą iš širdies į širdį. Kaip Vincas Dovinė sugebėjo prakalbinti medį ir įkvėpti jam dievišką dvasią, taip ir šis spektaklis, tikiu, pabudins tauriausius žmogaus jausmus: pagarbą, tikėjimą, viltį ir meilę. Režisierės Vitos Gvazdaitienės įkvėpti 23 artistai negailėdami nei laiko, nei jėgų ruošiasi spektaklio premjerai, kuri įvyks per Šv. Liudviko atlaidus – rugpjūčio 30 dieną.
Liudvinavo miestelio bendruomenės pirmininkas Žydrūnas Čekauskas, pristatydamas šį projektą, išvardijo pagrindinius jo uždavinius: vystyti kultūrinę veiklą, skatinti bendruomeniškumą, skatinti įvairių amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonių bendravimą, ir, svarbiausia, garsinti Liudvinavo miestelį. Jis apgailestavo, jog pastaruoju metu kaimo žmonės yra atitolę nuo kultūrinių renginių, be to, didžioji dalis renginių vyksta šiltuoju metų laiku, o būtent tokiu laiku kaime yra pats darbymetis ir ne visi norintys turi galimybę juose dalyvauti. Spektaklis yra iš tokių renginių, kuriuos galima rodyti ne tik vasaros, bet ir rudens, žiemos ar pavasario metu, todėl labai tikėtina, kad jį pamatys didžioji dalis kaimo žmonių. Pastatytą spektaklį per projekto įgyvendinimo laikotarpį planuojama rodyti 5 kartus, tačiau ir pasibaigus projekto įgyvendinimo laikotarpiui šis spektaklis bus rodomas kitose bendruomenėse ir gyvenvietėse. Spektaklyje vaidinantys įvairių amžiaus grupių Liudvinavo miestelio bendruomenės nariai ir kiti gyventojai susitelkė bendram darbui, o juk kiekvienas žinome, kad būtent bendras darbas ir yra bet kurios bendruomenės gyvavimo ir išlikimo garantas.
Kilnus Liudvinavo bendruomenės tikslas – ne tik įtraukti vietinius gyventojus į visuomeninę veiklą, skatinti jų užimtumą, bet ir per vykdomas įvairias veiklas visapusiškai skleisti informaciją apie Liudvinavo seniūniją ir miestelį: kokie žymūs žmonės čia užaugo, dirbo ar gyveno, kokios šventės ir renginiai čia vyksta, kokie projektai padaryti, daromi ar planuojami padaryti ir t.t. Siekiamybė yra ir ta, kad Liudvinavas taptų pavyzdiniu miesteliu ne tik Marijampolės savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje.
Stefanija NAVICKIENĖ
Autorės nuotraukose – scenos iš spektaklio.
Tapybos paroda „Kasdienybės erdvės“ Kalvarijoje
Rugpjūčio 11 dieną Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta Violetos Liaudenskienės tapybos darbų paroda „Kasdienybės erdvės“.
Violeta Liaudenskienė gimė Karaliaučiaus krašto Kalinovkos kaime, netoli Nesterovo. Mokėsi Višakio Rūdos pradinėje, vėliau – Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje. Kaip ji teigia, piešti pradėjo vaikystėje, kiek save atsimena, o paauglystėje prisijaukino poezijos paukštę – kuria eiles. Violeta Liaudenskienė priklauso Kazlų Rūdos literatų klubui „Girių versmė“, yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos bei dailininkų draugijos „Smėlis“ narė. Parodos autorė yra iliustravusi ne vieną poezijos ir prozos knygą.
„Kasdienybės erdvės – tai visa, kas manyje ir aplink mane. Tai neatsiejamas žmogaus ryšys su gamta, buitimi, gyvūnais…“ – sakė parodos autorė. Dailininkė pristatė savo darbus, pasakojo jų gimimo istorijas, svarbą jos gyvenime. Renginį vedė Aušrytė Ramanauskienė.
Paroda „Kasdienybės erdvės“ Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje veiks iki rugsėjo 15 dienos.
Asta JANKELIŪNIENĖ
Autorės nuotraukos.
Kun. Algirdas Toliatas – apie policijos madas ir jų naudą
Šią savaitę Marijampolėje lankėsi Policijos departamento kapelionas kun. Algirdas TOLIATAS. Jaunas, charizmatiškas kunigas bendravo su policijos vadovais ir darbuotojais bei skleidė svarbią žinią – policija, išsikėlusi aukštus tikslus ir vertybes, tikrai gali juos pasiekti – tereikia nedaug, bet svarbių dalykų. Svarbu, kad miesto bendruomenė palaikytų policiją ir jos siekius. Mūsų pažiūros gali būti skirtingos, partijos, nuomonės nesutapti, netgi tikėjimas skirtis, tačiau yra vertybių, kurios bendros ir jungia visus.
– Kodėl jaunas, Prancūzijoje, Italijoje mokslus baigęs jaunas kunigas pradėjo dirbti policijoje?
– Bažnyčioje tarnavau kartu su policijos kapelionu, kuriam kaip tik artėjo 3-ejų metų kadencijos policijoje pabaiga. Daug kalbėdavomės apie jo darbą. Pagalvojau, kad tai vieta, kur galima sutikti tiek įvairių žmonių – skirtingai mąstančių, puoselėjančių įvairias vertybes. Taigi pasiprašiau pats – sakau, norėčiau, jei būtų galima. Mano kandidatūrai pritarė vyskupas, neprieštaravo ir generalinis komisaras.
– Dirbate nuo praėjusių metų lapkričio. Nuo altoriaus – tiesiai į vadinamąją jėgos struktūrą. Ir…?
– Maniau, kad bus labai sunku, kad bus daug atšiauresnis požiūris: „Ką kunigas gali veikti valstybinėje institucijoje?“. Tačiau buvau maloniai nustebintas – čia tiek daug geranoriškumo! Policijoje matau labai gražių iniciatyvų, sutinku daug šviesių žmonių. Su jais, sujungus jėgas, galima padaryti svarbių darbų, naudingų ne tik pačiai policijai, bet ir visai Lietuvai.
– Esate vienas iš jaunų kunigų, kuris aktyviai išnaudojate naująsias technologijas Dievo žodžiui skelbti. Turite savo asmeninį tinklaraštį, kuriame publikuojami audio ir video pamokslai bei dalinamasi kita su tikėjimu susijusia informacija. Ar darbas policijoje netrukdo dvasininko darbui?
– Atvirkščiai – atsivėrė dar platesnės perspektyvos. Policija – labai didelė struktūra, joje įvairūs žmonės su įvairiomis patirtimis. Jaučiuosi labai praturtintas. Vyksta gražūs mainai – tuo, ką turiu, dalinuosi su kitais, taip pat ir pats daug gaunu. Todėl norisi rasti daugiau įvairių bendradarbiavimo formų, kurio rezultatas – saugus žmogus – turėtų būti realiai naudingas Lietuvai.
– Populiarinate kultūrą keliuose, kalbate apie problemas – prekybą žmonėmis, jų organais, organizuojate policijos darbuotojams ir jų šeimoms apmąstymo valandas. Koks žvilgsnis į ateitį, kokie planai?
– Yra bendri tikslai (saugoti gyvybę keliuose, tausoti žmogų ir pan.), tačiau man visada atrodė svarbiausia – drauge kurti policijos vienybę, akcentuojant jos vertybes. Kartais nepagalvojame, kad nereikia didelių biudžetų, norint sužadinti vidinį žmonių potencialą – tereikia pasistengti, kad pareigūnui darbe būtų saugu ir gera. Norėtųsi, kad išnaudotume savo vidinius resursus darbuose – būtume vieni kitiems mieli, paslaugūs, geri. Darbas užima per daug laiko mūsų gyvenime, kad galėtų būti BET KAIP.
– Manote, tai lengva? Įmanoma?
– Įmanoma. Daugelis gražių dalykų gimsta neformalioje aplinkoje. Turiu svajonę – sekmadieniais suburti pareigūnus su šeimomis – ne tik Dievo žodžio pasiklausyti, bet ir dalyvauti kultūros programoje, pabendrauti. Taip galėtume sukelti gražių idėjų bangą, aktualizuoti, sujungti gerą praktiką. Tačiau geriems darbams reikia palaikymo – be to jie nudžius, nunyks. Tik piktžolės pačios auga.
Turbūt nėra darbo kolektyvų, kuriuose nebūtų konfliktų, pavydo, apkalbų. Matau ir policijoje – pradedantys dirbti jauni pilietiškai nusiteikę pareigūnai ketina pakeisti pasaulį, ir jei susiduria su nepalaikymu, tas noras gali labai greitai praeiti. Geros iniciatyvos tiesiog užsidirvonuoja.
Žmogus turi savybę manyti, kad kažkas (bet ne aš) ims ir pakeis pasaulį, padarys jį geresnį. Tačiau tai daryti turi kiekvienas asmeniškai ir visi kartu – kalbėdamiesi, bandydami pakeisti tai, ką reikia keisti, sujungdami puikias, bet pavienes iniciatyvas, į visumą. Policija turi išsikėlusi labai aukštas vertybes. Reikia dirbti, kad tos vertybės taptų realybe kasdienybėje.
– Kas nustebino dirbant policijos kapelionu?
– Manęs niekas nestebina – normalu, kad didelėje sistemoje visko yra. Sterilumas ne visada yra gerai. Gerosios bakterijos mums priverčia tobulėti, gali išprovokuoti gerumą! Dažnai mąstau apie tai, kaip kurti policijos madas, kaip vertybes padaryti madingas. Prieš 20 metų muzika, dainavimas, šokiai buvo tema „apie nieką“, o dabar tai tapo madinga. Kodėl nepasistengus, kad madinga taptų mandagiai elgtis keliuose? Mandagiai elgtis bet kur – parkuose, parduotuvėse, darbe. Iškelti vertybes, kurios svarbios ne tik policijai – visai mūsų visuomenei, kiekvienam žmogui. Tačiau norint kažką vertybiško duoti kitiems, reikia vidinės stiprybės, motyvacijos. O tai reikia susikurti viduje. Nenuostabu, kad ne visada žmonėms tai pavyksta. Todėl mano tikslas – gražias idėjas suvienyti, kad gražūs idealai, surašyti popieriuje, taptų kūnu. Tai darysime kartu – provokuodami gerumą, iškeldami, vienydami gražias iniciatyvas, suburdami policijos darbuotojų šeimas. Bet mums labai svarbu sulaukti daugiau pasitikėjimo iš visuomenės. Tai įkvėptų kurti naujas policijos „madas“ – patikimumo, noro saugoti, ginti, padėti.
– Ačiū už Jūsų mintis.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Algirdas Toliatas Marijampolėje.
Algirdas Toliatas su Marijampolės PK darbuotojais.
Algirdas Toliatas su Marijampolės PK vadovais.
Dailininkas Vytautas Kalinauskas: kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas
Ne viena personalinė paroda Kalvarijoje, Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje, Alytuje, taip pat ne viename Lenkijos mieste, jau šimtais skaičiuojami sukurti paveikslai – tai dalis nueito kalvarijiečio dailininko Vytauto Kalinausko gyvenimo kelio. Kalvarijos gimnazijos dailės mokytojas, turintis čia ir keramikos būrelį, jau pelnė pripažinto dailininko vardą ne vien Sūduvos krašte: jo darbai, traukiantys ne tik akį spalvų derme – verčiantys kartu ir susimąstyti, išgyventi katarsį, ne vienas – nusišypsoti, netgi nusijuokti, kalba pačia universaliausia – meno – kalba, kuriai visiškai nerūpi, kur ji girdima: didžiausiose pasaulio galerijose ar nedideliame provincijos miestelyje. Būtent ji, meno kalba, kaip galima įskaityti ir V. Kalinausko paveiksluose, ir yra tai, kas įprasmina būtį, jos ieškojimus ir, perfrazuojant filosofą M. Haidegerį, atskleidžia visa ko prigimtį – parodo, kas yra kas iš tikrųjų…
Literatūriniai bandymai baigėsi jaunystės meilės eilėraščiais
V. Kalinauskas – kalvarijietis nuo pat gimimo: čia užaugo, čia mokėsi, vėliau, baigęs tuometinį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, čia grįžo tam, kad pasiliktų – kurtų gyvenimą ir gyventų kūryboje. Visą gyvenimą, kaip pats prisimena, likimas jam neleido atsiplėšti nuo kūrybos. Pirmieji pradai menui, kūrybai, ko gero, buvo perimti iš tėčio, kuris taip pat nuo pat mažens iš molio lipdydavo švilpukus, avinukus, kitokius suvenyrus, kuriuos pardavinėdavo per atlaidus esančiose mugėse.
Mokykloje mokydamasis, kaip pamena dailininkas, iš rankų ne tik nepaleisdavo pieštuko, mielai lipdė iš molio įvairiausius „niekučius“, bet jautė ir didžiulę trauką žodžio menui. Žavėjo garsių autorių literatūros kūriniai, kuriuos tiesiog ryte rydavo (ypatinga trauka – vadinamiesiems „prarastosios kartos“ rašytojams: E. Hemingvėjui, E.M. Remarkui, sąmonės srauto literatūroje virtuozui M. Prustui), norėjosi ir pačiam save išbandyti, pajusti, ką reiškia mintį įvilkti į žodžio rūbą. V. Kalinauskas, mokydamasis mokykloje, garsėjo savo rašiniais, literatūriniais bandymais: apsakymais, vaizdeliais, eilėraščiais, netgi vadovavo mokyklos literatų būreliui, tačiau kai po mokyklos baigimo atėjo tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo metas, su kūrybiniais bandymais literatūroje atsisveikino – nugalėjo noras piešti, tapyti, lipdyti: mintį išreikšti vaizduojamuoju menu. O ir vėliau prie literatūrinės kūrybos nebegrįžo – ji pasiliko kažkur ankstyvoje jaunystėje, pasislėpusi tarp tuomet rašytų meilės eilėraščių…
Kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas
V. Kalinauskas, baigęs dailės studijas, dirbo pačius įvairiausius su menu susijusius darbus: apipavidalintoju, paminklų kalėju, dabar, kaip minėta pradžioje, – dailės mokytoju. Iš Kalvarijos niekur ilgesniam laikui ir nebuvo pasitraukęs. Tiesa, po technikumo baigimo, kaip perspektyvus absolventas, gavo paskyrimą stoti į Vilniaus dailės akademiją (labai jau retai kuriam tokie paskyrimai tuomet buvo dalijami), tačiau šių studijų, kurios galbūt būtų pakreipusios dailininko gyvenimą visiškai kita vaga, ragauti neteko: nuvežęs dokumentus, V. Kalinauskas sužinojo, jog tiesiog pavėlavo (vėliau iki jo atėjo gandai, jog akademija tokiu būdu atsikratydavo „žukiečių“, esą priimdavo juos kaip „sugadintus“ meno prasme). Taigi nieko kito nebeliko, kaip būti sau pačiam tolesniu mokytoju, ieškančiu, kad kūryba su kitais galėtų dalintis atradimo džiaugsmu.
O tas atradimo džiaugsmas liejosi drobėse, popieriuje ir aliejumi, ir akvarele, ir pastele… Kokių tik technikų dailininkas nebandęs, kad mintį įkūnytų vaizdu!
„Paveikslo kūrimas man niekada nebuvo spontaniškas aktas, – teigia dailininkas. – Tai – dažniausiai pastojimas kažkokia idėja, išnešiojimas, ieškojimas sprendimo, darbas ir dažnas nepasitenkinimas rezultatu – visada galima padaryti įdomiau, kitaip ar tobuliau… Kaip rasti alegoriją, netikėtą požiūrį, turinio ir formos darną, sudominti protą ir sielą? Amžinos temos… Milijonus kartų kūrėjų protai, širdys ir rankos jas gvildeno, bet tik originalus individualus požiūris dar gali būti įdomus. Svarbiausia, kad darbo procesas teiktų malonumą ir mažą apgavystę, kad tai, ką darai, be tavęs, dar kažkam įdomu.“
Jo paveikslų tematika – būties prasmės ieškojimai, krikščionybės idėjos (populiariausia – Kristaus pasiaukojimo apmąstymas), žmonių (daugiausia – vyro – moters) tarpasmeninių santykių gvildenimas, taip pat humoristinis požiūris į kasdienio gyvenimo, buities realijas.
Bet tegu kalba pats kūrėjas.
„Nulipęs nuo vaikystės sūpyklių, džiaugęsis, dainavęs ir šokęs, šimtus kartų gyvenimo teatre vaidinęs tą patį, kartais sau pačiam nepatinkantį vaidmenį, buvęs sužeistas ir žeidęs kitus, mūrytas į savo įpročius, gyvenimo būdą, su savo baime likti nuogas, nesugebantis priversti save daryti būtinus, o ne norimus, darbus, dar vis tikiu, – dalijasi apmąstymais apie būtį V. Kalinauskas, – kad paskutinę akimirką mano angelas sargas mane užtars…
Laikas tampa vis svarbesnis ir svarbesnis… Kaip ir kūryba…“
Apie gamtą: „Gamta, kaip pagrindinis aktorius, retai „užlipa“ į paveikslo pirmą planą. Kaip prieš trisdešimt metų pasakė mano pirmas tapybos mokytojas: „Už motulę gamtą tobuliau – niekas niekada…“.
Tobuliau ir nereikia. O objektyviau už objektyvą tikrai nepadarysiu. Taigi vėl – alegorijos, simboliai…
Gamta tampa ir jaukiais namais, ir svetimu, žiauriu pasauliu – mano pasauliu: su žuvimis ir paukščiais, žolynais ir bėgančiomis upėmis, besisukančiu laiko ratu, kur kiekviena diena – pradžia naujo gyvenimo, o vakaras – padėka už tai, kad ją nugyvenai…“
Apie fantaziją, mitologiją ir religiją: „Kai besnūduriuojant įsižaidžia fantazija, visada keliauju praeitin… Kuriamų istorijų personažai, pilių ir pelkių gyventojai – realūs ir fantastiniai – vynioja siužeto siūlą… Skaitytos knygos, matyti filmai, nežinia iš kokių atminties ar pasąmonės klodų lendantys personažai. Pats neparašyčiau, bet mielai iliustruočiau. Religija ir mitologija – niekada taip ir neatskyriau vieno nuo kito. Motina, Madona, Moteris – prasmė, estetika, sakralumas. Nukryžiuoto Dievo sūnaus įvaizdis – visada bus tik bandymas ieškoti, nes neįmanoma sukurti to, kurio vietoje įsivaizduoti savęs nesugebi.“
Apie humorą: „Kartais esu labai nepatenkintas savo elgesiu. Būsiu objektyvus – supratau, kad pasitaisyti nesugebėsiu, jau per vėlu, o iš artimiausios aplinkos retai kas į užpakalį įspiria. O kaip aš save „per dantį patraukčiau“!.. O gal tai ir darau… Ir nesiskiriu per daug nuo kitų, nes kai ką iš jumoristinių kūrinėlių ir nuperka… Viena kuo džiaugiuosi – tokius paveiksliukus „kepti“ – vienas malonumas. Kas mane stebina – per daug dažnai vaizduoju moteris, nenusprendžiu, ar jos man taip patinka, ar vyksta kažkoks virsmas… Juk su moterimis ir bendrauju dažniau. Viskas, kaip sakoma, gyva palyginimu. Palygini ir nusišypsai.“
Ir – apie moterį: „Kas gali būti žmogui gražiau už kūdikį? Kas gali būti vyrui gražiau už moterį – slėpiningą, iškylančią iš amžių glūdumos, fantastišką, pagimdytą vaizduotės, dermę nuostabių formų ir daugiaprasmio turinio, labai labai įvairialypę, evoliucionuojančią grožio kanonais amžių bėgyje. Vyras ir moteris… Susipinančios, prisiderinančios kūnų formos, visuma ir harmonija. Ir – trapus pažeidžiamumas, globojamas fiziologinio vyriško ego.“
V. Kalinausko kuriamas menas labai iliustratyvus, tačiau jame dominuoja simbolizmas. Štai kodėl, žvelgiant į dailininko paveikslus, jaučiamas ir sportinio žirgo šuoliais lekiančio laiko bėgsmas, ir žmogaus akistata su pačiu savimi, ir suvokimas, jog laikinumo, nepastovumo bei trapumo persunktame pasaulyje visada amžinas yra grožio, tiesos, meilės ilgesys. Kita vertus, pats menininkas sako, jog netiki nė viena dogma, netgi krikščionybė, kuria jis buvo ugdytas nuo pat kūdikystės, jam tėra metafora kūrybiniam ieškojimui.
…ir – kaip malonumas
Šių metų pradžioje, įgyvendinant Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos projektą „Mano kaimas – tapybos kūrinys“, buvo išleista knyga „Kalvarijos krašto kūrėjai: Vytautas Kalinauskas“, kurioje – iliustruota dailininko kūrybos apžvalga, prisodrinta anksčiau cituotomis jo paties įžvalgomis.
V. Kalinauskas nėra iš tų menininkų, kurie vardan kūrybos tiesiog atsiriboja nuo viso pasaulio. Komunikabilus dailininkas neužsidaręs vien tarp drobių ir palečių: mielai bendrauja su žmonėmis (dalyvauja įvairiuose projektuose, ypač Kalvarijos TAU, kur kitiems dažnai perduoda savo patirtį, dailininkų pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje), keliauja (aplankęs ne vieną užsienio šalį), aktyviai sportuoja, žvejoja, savo malonumui šaudo iš lanko.
Vis dėlto pats mieliausias dalykas – kūryba: tai be galo didelis malonumas, tiesa, su didele doze kančios, tai galingas vidinis impulsas, kuris tik stiprėja, kai pradedi matyti, jog kažkas gaunasi. Štai tuomet, dirbant, pagauna įkvėpimas, didžiulis „užsikabinimas“, kai jau nebesvarbu nei laikas, praleidžiamas prie paveikslo, nei nuovargis, visa esybę užvaldo atradimo džiaugsmas, kuris paprastai vadinamas kūrinio gimimu…
Laima GRIGAITYTĖ
V. Kalinausko asmeninio albumo nuotraukos.
V. Kalinausko knygos pristatymas Kalvarijos viešojoje bibliotekoje.
V. Kalinausko knygos pristatymas Kalvarijos viešojoje bibliotekoje.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Dailininko darbai – iliustratyvus simbolizmas.
Fotografijų konkursas „Dviese“
Visą vasarą ir iki pat pirmųjų rudens šalnų „Mūsų savaitė“ kviečia Jus fotografuoti ir dalyvauti fotografijų konkurse „Dviese“. Išlaisvinkite savo vaizduotę, užfiksuodami tai, ką, Jūsų manymu, sako konkurso pavadinimas, o nuotraukas siųskite el. paštu redakcija@mususavaite.lt, nurodydami savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą. Nuotraukas vertins autoritetinga komisija, atsižvelgdama į temos išpildymą, originalumą, techninį atlikimą, kūrybiškumą. Vertinsite ir Jūs patys, savo simpatijas išreikšdami socialinio tinklalapio „Facebook“ „Mūsų savaitės“ paskyroje.
Konkurso nugalėtojams atiteks skaitomiausi šiuolaikinių autorių kūriniai (tarp jų – ir E L James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“) apie meilę.
Taigi fotografuokite, dalyvaukite konkurse, laimėkite!
„Mūsų savaitės“ redakcija
Debesų technologijos
Sodyboje užaugintas gandras jau paliko „tėvų“ namus
Tikri tėvai ketino atsikratyti mažyliu
2014 m. gegužės 29 dieną pamačiau, kaip kiemo gandras iš savo lizdo pačiupo vieną gandriuką, išskraidino ant žemės ir pradėjo tąsyti. Pribėgęs paprašiau: „Atiduok man!“ Gandras pasišalino. Neapsiplunksnavęs gandriukas turėjo tik nedidelį nubrozdinimą nugaroje. Po valandos svečias pradėjo valgyti smulkiai supjaustytą žuvį. Įsikūrė pintinėje. Keletą dienų gyveno svetainėje, vėliau savaitę vonioje. Kvapui stiprėjant, buvo perkeltas į garažą.
Neapsiplunksnavęs kūnelis drebėjo nuo šalčio, todėl nuolat šildėme elektros lempa.
Augo greitai
Kasdien paukštelis darėsi didesnis, valgė daug. Rijo jau nesmulkintas žuvytes, kai kada ir visai dideles žuvis, net kaklas pasidarydavo kampuotas. Apsiplunksnavo. Aplink pintinę atsirado kalkingų išmatų ratas…
Su sūnum pagaminome gandralizdį – 1,5m aukštyje įrengėme platformą. Kad mylima mamytė, tėvelis ar koks praskrendantis plėšikas nenuskriaustų, primontavom apsauginį tinklą.
Per dieną sumaitindavome iki 800 g žuvies. Kai kada nukeldavome į pievutę, tačiau stovėti gandras dar nemokėjo – nuolat klūpojo… Vėliau, pasiremdamas sparnais, trumpam atsistodavo ant drebančių kojų. Panašiu tempu augo ir lizde likę du broliukai.
Išmoko skristi
Kaip ir priklauso, pradėjo plasnoti sutvirtėjusiais sparnais, trumpam pašokdavo į orą, tačiau dar neskraidė. Nuo platformos pintinę perkėlėme ant šuns voljero. Temstant niekada neskraidęs gandras energingai suplasnojęs sparnais pakilo, perskrido kiemo medžius ir nuskrido neaiškia kryptimi. Puolėm ieškoti – juk tamsoje galėjo tapti lengvu lapės ar kito plėšrūno grobiu, deja, nesėkmingai. Miegoti ėjome pilni juodų minčių, tačiau ryte pamatėme įnamį tupintį ant stogo…
Broliukai lizde skraidyti pradėjo tik po savaitės, matyt, mūsiškis maitinosi geriau.
Sunkios savarankiškumo pamokos
Atėjo laikas mokytis rasti maisto savarankiškai, deja, mokslai buvo visiškai nesėkmingi. Žuvis išmėtydavau toli pievoje, tačiau sulesęs jas paukštelis tuoj pat grįždavo į kiemą ir įkyriai žviegdamas prašydavo dar. Bandėm kartu vaikščioti po pievą ir ieškoti žiogų – kai kada visai sėkmingai, tačiau vos pasukus namo kartu grįždavo ir augintinis, vis prašydamas maisto.
Pradėjau mažiau maitinti, šerdavau kas antrą diena, tačiau be nuolatinio žviegimo prašant maisto daugiau nieko negirdėdavau.
Skyrė savus nuo svetimų
Nutarėme, kad turėsime naminį gandrą. Svetimus atskirdavo, kai kada puldavo, užsisukus svečiui kirsdavo į užpakalį.
Nors atrodo grėsmingai, gandras visiškai nepavojingas – gali bakstelėti snapo galu, ne daugiau. Tačiau dėl agresyvios išvaizdos jo bijojo katinas, kai kada ir vaikai. Broliukas iš tikro gandralizdžio keletą kartų atskridęs bandė bendrauti, tačiau mūsiškis vydavo jį šalin. Per karščius mėgdavo turkštis kibire vandens, kai kada ir visiškai panerdamas galvą, leisdavo jį apipilti vandeniu.
Išskrido…
Taip sulaukėme rugpjūčio 15 -osios ryto. Gandro ant stogo nebuvo, tikrą
lizdą paliko ir broliukai. Praėjo keletas dienų, tačiau augintinis nepasirodė. Reikia galvoti, kad vis tik pajuto gamtos šauksmą ir prisijungė prie gandrų bendrijos.
Gaila, kad nepadarėme fotosesijos, iškilmingai neatsisveikinome, ant kojos neuždėjome žiedo – visai buvo nepanašu, kad ruošiasi mus palikti. Ir džiugu, ir truputį liūdna.
Noriu tikėti, kad kitą pavasarį jis grįš, sukalens snapu ir nusileidęs kieme glaustydamasis paprašys žuvytės.
Rolandas KALINAUSKAS
Autoriaus nuotraukos.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkame eurą?
Likus mažiau nei pusei metų iki euro įvedimo Lietuvoje, žmonės pamažu pratinami prie naujos valiutos: iki rugpjūčio 22d. visose parduotuvėse privalo būti surašytos kainos ne tik litais, bet ir eurais. Nauja valiuta visada sulaukia ir paskatinimų, ir kritikos. Laukiant euro, daugeliui iškyla klausimas: o kaip bus toliau? Nežinomybė žmonėms sukelia baimę prarasti tai, ką jau turi, arba suteikia vilties pasiekti daugiau, nei galima dabar. Bet kelio atgal nebėra: įstatymas jau priimtas, beliko euro laukti ir sulaukti. Taigi „Mūsų savaitė“ savo pašnekovų teiraujasi: kokiomis nuotaikomis pasitinkame euro įvedimą?
Laima KARPAVIČIENĖ, Kalvarijos viešosios bibliotekos direktorė:
– Eurą pasitinku įprastomis, galbūt net neutraliomis nuotaikomis. Nesitikiu nei nusivilti, nei įgauti daug teigiamų emocijų po euro įvedimo. Žinoma, kaip viešosios įstaigos vadovė, žinau, jog tai suteiks daugiau darbo nei jo būna įprastai – reikės naujai įvertinti tai, ką turime, ir šį darbą atlikti mums neįprasta valiuta. Tačiau nemanau, kad tai suteiks daug permainų ar sunkumų. Jau dabar atkreipiu dėmesį į parduotuvėse surašytas kainas tiek litais, tiek eurais. Pastebiu, jog kainos po truputį kyla. Kaip ir buvo, yra su litu, taip ir su euru bus: pinigus reikės uždirbti. Todėl nemanau, kad kasdienybėje pasijaus dideli pokyčiai.
Rūta RAŠKAUSKIENĖ, vadovė kultūrinei veiklai (Vilkaviškio raj., Gižai):
– Tik geromis! Valdžia daro savo, mes jau nieko negalime pakeisti. Šiaip ar taip kirtis per kišenes pasijaus daugumai, bet tai keistenybių ar didelio pasipiktinimo nesukelia. Juk priklausome Europos Sąjungai, nesame atsilikusi, skurstanti šalis. Turime judėti pirmyn, o euro įvedimas – didelis ir svarbus žingsnis į priekį. Manau, ir kitos Europos Sąjungos šalys po euro įvedimo Lietuvoje į mus pradės žiūrėti kitaip, galbūt net palankiau. Negalime stovėti vietoje, visada turi atsirasti tam tikrų pokyčių, kurie vieniems išeina į gerą, kitiems – į blogą. Galbūt žmonėms išliks nuoskauda, kad jau nebeturėsime savo nacionalinio piniginio vieneto, ir laiko reikės daug, kol susidraugausime su euru. Bet juk ir dabar žmonės pamažu yra pratinami prie euro: žiniasklaida vis dažniau užsimena apie eurą, parduotuvėse jau surašytos kainos abiem valiutomis. Esame teisingame kelyje, kuris leis valstybei tobulėti.
Vytautas ŠIMKONIS, Šakių raj. savivaldybės administracijos žemės ūkio specialistas:
– Bus, kaip bus. Mes esame maži eiliniai žmonės, nuo kurių valios ir norų niekas nepriklauso. Asmeniškai man nėra didelio skirtumo, su kokia valiuta gyvename. Jau esame pergyvenę kelis valiutų keitimus, tad ir šis nuostabos nekelia. Po euro įvedimo kainos daug nekils, bet iki to laiko jos sparčiai auga, ir tai jau dabar galima pastebėti. Duok, Dieve, kad ir atlyginimus pakeltų! Nors didelių vilčių į šią idėją nededu. Jau dabar dirbdamas atsakingą darbą uždirbu beveik tiek pat, kiek eilinis darbininkas. Juk minimalus atlyginimas jau buvo keliamas keletą kartų, o manasis kaip stovi vienoje vietoje, taip stovi. Kai apsipirkinėju, vis užmetu akį ir į kainą, parašytą eurais, bet didelio dėmesio tam dar neskiriu ir tos kainos dar neužsifiksuoja. Gali kilti sunkumų dėl litų perskaičiavimo į eurus. Pavyzdžiui, latviams buvo kur kas lengviau ir paprasčiau, kai latas buvo svaresnis už eurą ir santykis buvo 1:100. Mums bus sunkiau susiskaičiuoti, bet juk esame protingi žmonės, ypač jaunimui dėl to neturėtų kilti didelių problemų. Be to, yra ir daugybė pliusų. Vienas iš jų – bus kur kas paprasčiau keliauti po Europą: nereikės palikti įprastos porcijos bankams už valiutos keitimą. Kitas privalumas – pasaulis pamažu žengia vieningumo link. Bendra valiuta suteiks vieningumo, bendrumo, žmonėms bus paprasčiau susigaudyti. Esu už tai, jog ne vien Europa, bet ir visas pasaulis turėtų bendrą valiutą – eurą. Prireiks pusmečio, o gal užteks ir kelių mėnesių, kol susigyvensime ir priprasime prie euro. Kiek Lietuvėlė jau yra valiutų pakeitusi. Buvo talonai, meškutės, rubliai, atėjo litas, o dabar šį turime pakeisti euru. Pamenu, senesni žmonės ir po rublio pakeitimo litu, litą ilgą laiką rublio vardu vadino…
Saulius VIKERTAS, futbolo klubo „Šilas“ treneris (Kazlų Rūda):
– Nesu už eurą, bet kartu ir nieko neturiu prieš jį. Nemėgstu spėlioti, kaip bus ateityje, ji pati greitai ateis ir viską parodys. Jei būtų mano valia, palikčiau litą. Litas – nacionalinė mūsų valiuta, vienas iš nepriklausomybės ir savarankiškos Lietuvos simbolių. Nors šį simbolį jau prarandame, visa laimė, kad dar išsaugome kitus: herbą, himną, vėliavą, kalbą. Viena jau dabar aišku: paprastiems žmonėms finansine prasme pradžioje bus sunku. Juk kiekvienas pokytis turi įtakos. Nemėgstu parduotuvių, retai jose lankausi, todėl nekreipiu dėmesio į kainas, surašytas eurais. O kokią įtaką euro įvedimas suteiks mano futbolo komandai, galėsiu pasakyti tik po metų, kai jau matysime pasekmes.
Emilija BENDORIENĖ, pensininkė (Marijampolės sav., Želsvos km.):
– Liūdna. Kai perskaičiau laikraštyje žinią, jog bus įvestas euras, per naktį neužmigau, įvairiausios mintys nedavė ramybės. Kyla klausimas: kodėl naikina Lietuvą? Kai gyvenome rusiškos valdžios okupacijoje, buvo rubliai, vokiškos – markės, visada laukėm ir kovojom dėl nepriklausomos Lietuvos. Susikibę už rankų giedojome Tautišką giesmę, gynėme Televizijos bokštą, verkė žmonės, ir aš verkiau, kad tik turėtume laisvę, nepriklausomybę, kad tik turėtume savo litą. Sulaukėm, išsikovojom, o dabar patys netenkame ne tik lito, bet ir pačios Lietuvos. Juk litas yra padengtas auksu! Tad kur visa tai dingsta? Milijonieriams ir su euru bus gerai, o ką reikės daryti paprastam žmogui? Kaip reikės toliau gyventi? Jau dabar euras į mano kasdienybę įnešė daug nerimo, liūdesio ir nežinomybės.
Raminta GRIGAITYTĖ
Redakcijos archyvo ir asmeninių albumų nuotraukos.
Laima Karpavičienė.
Vytautas Šimkonis.
Rūta Raškauskienė.
Saulius Vikertas.
Emilija Bendorienė.
Karlas Gustavas Jungas
"Žmogus, nepraėjęs per savo aistrų pragarą, niekada jų ir nenugalės".
Apie padorumo filosofiją
Marijampolės policijos pareigūnai ir benzino kolonėlės „Statoil“ darbuotojas sužavėjo suomę Niną Kariną T. – jos pamesta piniginė sąžiningumo ir naujųjų technologijų dėka su visu turiniu buvo grąžinta savininkei.
Vyras su žmona iš Suomijos, keliaudami po Europą, savo nameliu ant ratų aplankė ir Marijampolę. Būtume to ir nežinoję, jei ne Ninos Karinos apsilankymas policijoje. Moteris atėjusi paaiškino, kad pametė piniginę, kurioje, kaip dažnai būna, yra pusė mūsų gyvenimo: pinigai, mokėjimo kortelės, kelionės dokumentai, draudimai, nuolaidų kortelės ir daugelis kitų svarbių dalykų. Marijampolės aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Aušrys Kvederevičiusiš karto patarė kuo skubiau blokuoti mokėjimo korteles, tačiau įžvalgi moteris jau buvo suspėjusi tai padaryti. Ji teiravosi, ką jai toliau daryti, kaip elgtis praradus visus dokumentus.
Policijoje yra speciali vieta, kur laikomi rasti daiktai. Pareigūnas Aušrys Kvederevičius nusprendė patikrinti, ar šio radinio niekas neatnešė į policiją. Atsinešantis dėželę su radiniais, pamatė kad moters emocijos pratrūko – ji ėmė ploti rankomis ir šokinėti iš džiaugsmo – matanti savo piniginę! Patikrinus dokumentus, buvusius piniginėje, tapo aišku, kad Nina Karina iš tiesų yra jos savininkė. Joje, be dokumentų, buvo ir 5 mokėjimo kortelės, draudimo polisaibei apie 1000 zlotų. Nedingę niekas, nė centas. Keliautoja buvo labai laiminga, teiravosi, kas ją rado, kam galėtų padėkoti.
O buvo taip
Naktį apie 4 val. patruliuodami pareigūnai užvažiavo į Kauno g. esančios „Statoil“ degalinės teritoriją. Degalinės darbuotojas, kuris buvo radęs šią piniginę, pamatęs pareigūnus, ją perdavė jiems. Marijampolės aps. VPK Viešosios tvarkos skyriausMobilaus būrio vyresnysis patrulis Gvidas Liudvinavičius, iš piniginėje buvusių dokumentų supratęs, kad savininkė yra suomė Nina Karina, facebookjos paskyroje parašė jai žinutę, kad savo piniginę ji galinti atsiimti Marijampolės policijoje.
Pareigūnai nespėjo paklausti džiaugsmu trykštančios moters, ar ji apie savo surastą piniginę anksčiau perskaitė išmaniajame telefone įsijungusi FB, ar „Statoil“ darbuotojai patarė užsienietei, tebeieškančiai pamesto daikto, atvykti į policiją.
Reziumė
Amžinosios vertybės – sąžiningumas, atsakingumas – nieko nekainuoja. O naujosios technologijos, vartojamos pagal padoraus žmogaus gyvenimo filosofiją, turi savybę jas sustiprinti.
Marijampolės aps. VPK informacija
Laida „Marijampoliečiai.lt“ buria naują komandą
Jaunimo laida „Marijampoliečiai.lt” sugrįžta! Jau ketvirtą sezoną žygiuojanti laida vėl stebins miesto gyventojus naujomis idėjomis ir įdomiais reportažais. Nepavargstanti asociacijos „Marijampoliečiai” komanda žada nestokoti gerų emocijų, entuziazmo ir – svarbiausia – praskaidrinti Marijampolės miestą ir jo gyventojus didelėmis iniciatyvomis bei gera nuotaika.
Per keturis sezonus laida „Marijampoliečiai.lt” Marijampolėje užsitarnavo gerą vardą kaip jaunų, drąsių ir veržlių jaunuolių kūrinys. ,,Laida ir aplink ją vykstančios veiklos išugdė talentingų jaunų žmonių komandą, šiandien jie jau dirbantys studentai, kurie ir toliau prisideda prie veiklų nuotoliniu būdu taip ir toliau augdami ir tobulėdami,” – sako asociacijos ,,Marijampoliečiai“ vadovė Vaida Kelerytė.
Per keturis gyvavimo sezonus laida „Marijampoliečiai.lt”, o kartu ir visa kūrybinė komanda augo ir po truputėlį stiebėsi tobulėjimo link. Laidoje nuskambėjo interviu su žinomais marijampoliečiais, tokiais kaip Ugnė Galadauskaitė, Saulius Prūsaitis iš Happy Endles, ir kitais jaunaisiais meno ir verslo atstovais.
,,Laida ,,Marijampoliečiai.lt“ per dvejus metus pristatė ne vieną dešimtį jaunimo iniciatyvų, darbų ir idėjų, kvietė į įvairias jauniems žmonėms aktualias veiklas, dalinosi sėkmingomis iš mūsų miesto kilusių žmonių istorijomis. Kitaip tariant – tapo platforma, viešinančia jaunų žmonių veiklą, o kartais net ir atstovaujančia jų interesus”, – vertina V. Kelerytė
Kiekvienas laidos „Marijampoliečiai.lt“ kūrybinės grupės narys turi galimybę susidurti akis į akį su televizijos gyvenimu ir pažvelgti į laidų gaminimo virtuvę šiek tiek iš arčiau. Kiti komandos nariai mokosi žurnalistinio straipsnio darbo, rašo straipsnius ir dirba socialinės komunikacijos srityje. Asociacijos „Marijampoliečiai“ nariai įgyvendina dideles iniciatyvas mieste: forumus ir diskusijas, Kovo 11 – osios minėjimą, Tautiškos giesmės giedojimo akciją, visą Lietuvą apskriejusį video klipą „Happy from Marijampolė“, iki šiol buvusį didžiausią bėgimą mieste „Bėgam už Marijampolę 2014“, gerai žinomą renginių ciklą Poezijos parke „Parkas gyvai“, dėl idėjų ir iniciatyvų gausos jauni žmonės čia save gali realizuoti įvairiose srityse.
„Naujai į komandą prisijungę nariai turės visas galimybes mokytis iš patirtį sukaupusių jaunuolių bei nacionalinėse televizijose dirbančių ekspertų, kurie konsultuoja įvairiais klausimais,” – apie naujai atsiversiančias galimybes kalba Vaida Kelerytė. Taip pat būsimiems nariams V. Kelerytė primena, kad laidos kūrybinis procesas jaunuoliams leidžia tobulėti ne tik profesinėje srityje, bet ir augti kaip asmenybėms.Jaunuoliai, kuriantys laidą „Marijampoliečiai.lt”, yra ne tik komanda, bet ir didelė šeima. Jie dirba, mokosi ir kartu leidžia laisvalaikį, mini šventes bei padeda vienas kitam įvairiais klausimais.
O tu, jaunuoli? Vis dar svarstai, ar tavo vieta čia? Nebegalvok! Tiesiog prisijunk prie šaunios komandos! Jei moki montuoti, fotografuoti, rašyti arba turi iškalbos dovaną, o gal tiesiog trykšti begaliniu noru išmokti, tuomet tikrai atrasi save asociacijos „Marijampoliečiai“ komandoje. Siųsk savo CV ir motyvacinį laišką el.paštu tvjaunimolaida@gmail.com ir jau rugsėjį pamatysi save Marijampolės televizijoje.
Urtė KORSAKOVAITĖ
Paroda „O tėviške, laukų drugeli margas“
Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje iki rugpjūčio 31 d. veikia fotografijų paroda „O tėviške, laukų drugeli margas“, kurią surengė to paties pavadinimo plenero dalyviai, kurie savo darbuose įamžino neseniai Amžinybėn išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus, kilusio iš Prienų rajono, Važatkiemio kaimo, vaikystės ir jaunystės žemę.
Gilindamiesi į dvasinį poeto palikimą, mes keliame klausimą; „Kas yra toji žemė, kuri subrandino ir išaugino poetą?“. Ieškodami atsakymo 2012 m. Lietuvos neįgaliųjų draugijos fotografai rinkosi į plenerą Birštone „O tėviške, laukų drugeli margas“. Plenero įkvėpėja poeto gimtajame krašte dirbusi girininkė Teresė Murauskaitė. Fotografams vadovavo birštonietis Vytautas Klimavičius.Su juo keliaudami po Justino Marcinkevičiaus gimtinę fotomenininkai užfiksavo daugybę įdomių akimirkų. Jie lankėsi Alksniakiemyje, Važatkiemyje, Kampiškiuose, Birštone, Prienuose.
Plenero vadovas Vytautas Klimavičius, atidarydamas keliaujančią fotografijos parodą Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, pastebėjo, kad Lietuvoje yra daug įžymių vietų, kurias būtų galima įamžinti. Tik reikėtų negailėti laiko ir jėgų, be to, sunkoka rasti rėmėjų, ne visada lengva pateikti galutinį rezultatą.
Šiame plenere savo fotografijas demonstravo šie kūrėjai: Vladas Alsys (Klaipėda), Zita Antanavičienė (Marijampoė), Nelia Britova (Vilnius), Šarūnas Butėnas (Pakruojis), Petras Demikis (Marijampolė), Vytautas Klimavičius (Birštonas), Rimtautas Knyza (Marijampolė), Teresė Murauskaitė (Birštonas), Danguolė Plečkaitytė (Marijampolė), Paulius Kriūkas (Kaunas).
Lietuvos neįgaliųjų fotografų parodos dalyvius ir svečius sveikino Marijampolės savivaldybės meras Sigitas Valančius, savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Marijampolės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lina Cvirkienė, garbus fotografas Romas Linionis.
Svarbiausia tai, kad atsiliepdami į šias iniciatyvas, susiburia žmonės, pamiršdami savo vienatvę ir liūdesį. Jie, nors ir mažais darbeliais, kuria ir įamžina fotografijose svarbius ir įdomius visuomenės gyvenimo reiškinius. Pasak prancūzų rašytojo Antoine De Saint – Exupery : „ Žmogus – tai visų pirma tasai, kuris kuria. Ir vieninteliai broliai – tie žmonės, kurie bendradarbiauja“.
Janina LEBSKIENĖ
Autorės ir Jūratės Gasparavičienės nuotraukos.
Plenero vadovą V. Klimavičių sveikina Marijampolės savivaldybės vicemeras Sigitas Valančius.
Bibliotekos darbuotoja Aušra, marijampolietis fotografas Petras Demikis ir Vytautas Klimavičius.
Svečiuose fotografas Romas Linionis.
Danguolė Plečkaitytė „Tėviškės kelelis“.
Vytautas Klimavičius „Gimtinė“.
Zita Antanavičienė „Laiko atspaudai“.
Petras Demikis „Žvilgsnis per Nemuną“.
242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)
6 diena (liepos 1-oji): kelias – kaip gyvenimo metafora
Rytas. Pirmasis kavos puodelis, kuprinės ant pečių ir – į kelią. Vos tik žengusios pirmuosius žingsnius, susiduriame su keliaujančių portugalų grupele. Jie keliauja nuo Valencos (Portugalijos), perpus trumpesnį kelią nei mes.
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Susipažįstame: vienas iš jų – bankininkas, į Santjago de Kompostelą keliaujantis gal 20 kartą. Nustembu: ko jis taip atkakliai ieško šiame kelyje? Ramybės? Dievo? Savęs? Jis klausia, koks mūsų kelionės tikslas. Aš nekalbu angliškai, bet labai noriu pasakyti, jog einu dėkodama už tai, ką man likimas skyrė: už gabumus, už talentus, už šeimą, už puikius vaikus, už tai, kad esu, kad galiu dirbti, keliauti, tobulėti. Laima vos spėja versti…“
Kelias nuostabus, dinamiškas: žiūrėk, čia akį vilioja žalios vynuogių kekės, o ten – kukurūzų laukai, kalnuose ir jų papėdėse išsibarsčiusius miestelius su bekyšančiais bažnyčių bokštais keičia didesni miestai… Ir gaivus miško kvapas… Ir kalnų upės vėsa, taip viliojanti ir taip reikalinga pavargusioms piligrimėms… Ir akmenys akmenys… Ir vandenyno kraštelis, nuo kalno matomas per miško ūksmę. Rojus, ne kitaip.
Atokvėpio sustojame aikštelėje, prie pat šniokščiančios, pilnos įvairaus dydžio nugludintų akmenų kalnų upės. Išsineriame iš drabužių – ir į sraunų vandenį. Ledinis upės vanduo nuplauna dienos nuovargį. Vos spėjam apsirengt, žiūrim: keliu, tiesiai į mus, artėja aukštas, atletiškas vyras, kažką abiem rankom priglaudęs prie krūtinės. Vyras priartėja. Į akis krenta ne tiek tobulas jo sudėjimas, ypatingo grožio taisyklingi veido bruožai (tokie vyrai paprastai matomi garsiausiuose reklaminiuose siužetuose), o tai, kad jo rankose – mažas bejėgis kačiukas, kurį vyriškis prie savęs glaudžia su ypatingu švelnumu, atsargumu. Jis priėjęs pasisveikina. Ispanas, deja, kaip ir dauguma ispanų, nekalbantis angliškai. Bet to ir nereikia. Puikiausiai susikalbame gestais: kad mes einame į Santjagą, o jis – skuba pasirūpinti bejėgiu pamestinuku. Atsisveikindamas išbučiuoja mus abi ir tradiciškai palinki: ,,BON CAMINO!“ Na, ar tai – ne stebuklas? Didelis, stiprus vyras, prie širdies glaudžiantis mažą bejėgį padarėlį? Toks tai jau tikrai nepavojingas, širdis jaučia – patikimas. Nors aplink – nė gyvos dvasios, nors esame vienos ir vidury kalnų, jokios baimės, jokio nerimo.
Ištrauka iš Laimos dienoraščio:
„Rodos, trumpas epizodas su dideliu vyru, globojančiu mažytį bejėgį padarėlį, atveria akis įžvalgai: stiprus, tvirtas mažą globos, skriaus tik silpnas, pats nuskriaustas ir iš nuoskaudų nepakilęs…“
Įgaunam jėgų ir pirmyn. Vakaras ne už kalnų. Turim pasiekti šiandienos tikslą – Pontevedrą. Nors ir sunkiai, bet pasiekiame. Vakarėja. Šiandien jau nupėdinom apie 30 kilometrų. Einant Pontevedros gatvėmis ir ieškant nakvynei vietos, prieš pat akis – pastatas, ant kurio užrašas skelbia, jog čia ir yra albergas. Užeiname. Čia viskas balta balta, švaru, net sterilu (vėliau paaiškės, jog tai visiškai naujas piligrimų prieglobstis, veikiantis vos pora savaičių). Sumokam po 10 eurų ir –karaliaujame dviese. Laukiam pasirodant piligrimų, o jų kaip nėr, taip nėr. Kur jie visi dingo? Džiaugsmą keičia liūdesys. Gailimės, kad čia apsistojom. Abi lyg susitarusios konstatuojame: šis albergas negyvas. Jam trūksta juoko, šurmulio, piligrimų prakaito kvapo…Na, bet ką padarysi: bus gerai ir čia, nes toliau nebepaeiname.
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Laimai ant padų – didžiulės pūslės, toks jausmas, lyg būtų uždėti du įkaitinti lygintuvai. Kojos degte dega, sutinusios. Gaila man jos – labai labai. Jei tik galėčiau, pasidalinčiau tą skausmą perpus… O aš einu be problemų. Kažkoks nedidelis mozolis, bet jau ir to nejaučiu. Lyg kas neštų ant rankų. Iki Santjago dar liko 66 km. Paskaičiuokim: 242 – 66 = 176. Reiškia: jau nuėjome 176 km. Negaliu patikėt! NEREALU! Aš nuėjau! Kad ir sunkiai, bet – nuėjau! Myliu šitą KELIĄ. Jis man kalba, pasakoja, pataria, šnabžda. Nuolat. Kiekvieną akimirką. Esu laiminga. Jau galvoju apie kitą kelią – kelią, besidriekiantį vandenyno pakrante. Aš nueisiu. Būtinai. Kada nors. Meldžiuosi už jus visus ir už save. AŠ BŪTINAI NUEISIU Į SANTJAGĄ. BŪTINAI.
Naktis. Iš širdies gelmių liejasi mintys. Jas surikiuoju ir užrašau.
Kai tu ateisi į Santjagą,
Kai KELIAS tarsi brolis ištikimai už rankos ves,
Pavargusia širdim pajusi,
Jog šiam pasauly daug svarbesnis žodis mes, ne aš.
Kai tu tenai ateisi
(Tikrai žinau, ateisi vienąsyk),
Nors abejonės tarsi akmenys po kojom kris, –
Savęs nė svetimo neteisi…
Vėliau… Ieškosi geltonų rodyklių,
Ilgėsies sutiktų kely žmonių…
Nors sunkiai, bet sugrįši. Į skubančių gyvenimą sugrįši,
Kur viskas skrieja 100 km/h greičiu.
Ilgėsies tu dangaus ir KELIO –
Kaip valkata kad ilgis šilumos,
Kaip šuo benamis – duonos.
Akis aukštyn pakėlus seksi skrydį tu erelio…
O šiandien – KELIAS. Mano KELIAS.
Tavasis bus vėliau. Kur kas vėliau.
Einu aš juo, o angelai vis vejas, –
Kad būtų man saugiau, kad būtų jums ramiau…“
Iš Laimos dienoraščio:
„Naktis tame „steriliajame“ alberge (didžiulėje patalpoje, kurioje yra bent penkiasdešimt lovų, užimtos tik dvi) beveik bemiegė: 4 valanda ryto, o aš – atviromis akimis. Mintimis vis sugrįžtu prie diskusijų su portugalais, su kuriais pradėjome šios dienos kelionę ir dar kartą susitikome jau netoli Pontevedros. Vienas iš tos grupės – didelis P. Koeljo gerbėjas. Galbūt natūralu, jog daugiausiai kalbėjome apie šio brazilų rašytojo romaną „Piligrimas“, dalindamiesi mintimis, kodėl mažiausiai savaitei palikome namus, darbus. Ar tik tam, kad eitume? Kas gi tas kelias mums? Vienareikšmiškai diskutuodami pritarėme P. Koeljo minčiai, jog šis kelias iš juo einančio žmogaus atima tai, ko jam jau nebereikia, ir duoda tai, ko jau išties reikia. Paskutinį kartą su minėtais portugalais išsiskyrėme jau prie pat Pontevedros. Ir daugiau nebesusitikome. Dar viena įžvalga atėjo gulint sterilioje albergo lovoje gūdžią naktį atmerktomis akimis ir mąstant: šis kelias – tai gyvenimo metafora. Tai kelias, kuriuo eidamas praeini daugybę žmonių (jie tuomet kažkur savo buityje ar šventėje paskendę), daugybė žmonių praeina pro tave, ir tik su nedaugeliu iš jų eini kartu (bet irgi – tik tam tikrą atstumą), o dažniausiai – vienas…“
(Bus daugiau)
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Vaizdingos kelio atkarpos.
Vaizdingos kelio atkarpos.
Ispanijos, kaip ir Portugalijos, miestelius puošia įstabūs akmeniniai kryžiai.
Piligrimai.
Lauramedis - kaip gyvatvorės dalis.
Mažutėje pakelės koplyčioje.
Atminimo ir pagarbos šv. Jokūbo keliui kampelis.
Kelias tęsiasi.
Atminimo ir pagarbos šv. Jokūbo keliui kampelis.
Nuo kalno, per miško ūksmę, – "gabalėlis" vandenyno.
Nuo kalno toli r plačiai matyti.
Nuo kalno toli r plačiai matyti.
Tradicinė Šiaurės Ispanijos kukurūzų džiovykla.
Tradicinė Šiaurės Ispanijos kukurūzų džiovykla šiais laikais tampa ir tik sodybos dekoro elementu.
Nuėjus daugiau nei pusę kelio.
Nuėjus daugiau nei pusę kelio.
"Steriliajame" alberge.
"Steriliajame" alberge.
Save realizavusi tarp žolių žolelių, arba Kai įstabusis vaistingųjų augalų pasaulis tampa šeimos verslu
Neretai gyvenime tenka tik patvirtinti seniai žinomą tiesą, jog žmogus laimingas jaučiasi tuomet, kai dirba darbą, prie kurio linksta visa širdimi, o proto padiktuoti sprendimai tik prailgina kelią, kuriuo vis tiek galiausiai ateinama prie tokio pasirinkimo, kurį lemia širdies balsas. Dvyliktus metus turinti ekologinį ūkį Klevinių kaimo (Marijampolės sav., Sasnavos sen.) gyventoja Liudmila VASILIAUSKIENĖ dabar ne tik pati sau pripažįsta, jog vaistingųjų augalų auginimas, rinkimas, džiovinimas, paruošimas vartojimui – ne tik šeimos verslas, besiplečiantis kaip ekologinis ūkininkavimas, bet ir dvasios atgaiva, prie kurios buvo eita daugybę metų, nors būtent tai buvo tiesiog su motinos pienu įaugę, giminėje perduodama iš kartos į kartą…
Perėmė mamos ir močiutės žinias apie vasitinguosius augalus
L. Vasiliauskienei, kilusiai iš Šilutės rajono, iki šiol akyse stovi daugybė ryšuliukų, dėžučių, kur močiutė bei mama laikydavo sudžiovintus vaistinguosius augalus. Puikiai pamena ir močiutės namus: viduryje miško stūksančią trobelę, kurioje mamos mama, užauginusi septynis vaikus, vaistažoles, gerai jas pažinodama, naudojo viskam ir visur, buvo savotiška žiniuonė, tik žolelėmis gydanti sergančius savo vaikus, išmokiusi ir juos pažinti žoleles, jų naudingąsias savybes. Ypač imliai šį meną perėmusi Liudmilos mama, kuri žolelių pažinimo paslaptis natūraliai perdavusi ir Liudmilai, nuo pat vaikystės tokiu būdu žinančiai, ką kokia žolelė gydo, kada ją, sukaupusią daugiausiai veiksmingųjų medžiagų, geriausia rinkti.
L. Vasiliauskienė, išėjusi iš vaikystės pasaulio į savarankišką gyvenimą, su vaistingaisiais augalais nieko bendro neturėjo. Vilniaus pedagoginiame institute baigė lituanistikos studijas, keletą metų mokytojavo, tačiau kadangi pedagoginis darbas nebuvo prieš širdies, vos tik atsirado galimybė jį pakeisti – pakeitė. Sukūrusi šeimą ir apsigyvenusi netoli Marijampolės, L. Vasiliauskienė su vyru Valentinu iš pradžių tiesiog sukosi įprastame buities rate: darbas, namai (šeima gyveno bute), kol pajuto troškimą turėti savo sodybą su savo kiemu, žeme, garantuojančią didesnę erdvę ir laisvę.
Štai taip Vasiliauskai ir atsidūrė Klevinių kaime, nusipirkę viensėdį su žemę, kurį iškart pradėjo versti savo svajonių sodyba. Atgimė ir Liudmilos vaikystės nostalgijai vaistingiesiems augalams, kuri žingsnis po žingsnio virto šeimos verslu. Juolab kad moteris apie augalus žino išties labai daug (ne tik augalais nuolat domisi pati, bet dalyvauja įvairiausiose mokslinėse – praktinėse tokio pobūdžio konferencijose, lanko paskaitas), nors pripažįsta, jog žinojimo ribų niekada nėra. Mielai studijuotų ką nors panašaus, tačiau tik apgailestauti belieka, kad Lietuvoje nėra mokslo apie augalus.
Vaistažoles ir pati augina, ir miške renka
Tiesa, stimulą kurti ekologinį vaistingųjų augalų ūkį L. Vasiliauskienei davė, rodos, atsitiktinė pažintis su Janina Senkuviene, tuomet jau auginusia vaistažoles ir buvusia viena iš septynių žmonių Marijampolės krašte, besiverčiančių būtent tokia veikla. Tad pirmaisiais metais netgi hektaro plote žemės pasėjo medetkų, ežiuolių, ramunėlių, vaistinių čiobrelių… Sėklų parduotuvėse beveik nepirko: įsigydavo botanikos soduose, taip pat iš žinomos šalyje žolininkės Jadvygos Balvočiūtės.
Liudmila, įregistravusi ekologinį ūkį, vien tik jam ir atsidavė, o štai jos vyras Valentinui, tolimųjų reisų vairuotojui, teko žmonai talkinti visuose darbuose, kuriuose reikia jėgos: žemę apdirbti, vaistažoles ravėti, tiesa, nevengia žmogus ir vaistažolių rinkimo, tik čia jau klusniai vykdo žmonos nurodymus.
Sekėsi neblogai. Pasistatė laukuose didelę džiovyklą, kurioje surinktas vaistažoles iki šiol apvytina, kad būtų išgarinta apie 70 proc. drėgmės, o jau namų teritorijoje esančioje modernioje džiovykloje procesas užbaigiamas – daugiau nei 80 proc. drėgmės išgarinama. Jau paruoštas vaistažoles iš pradžių parduodavo ir Švenčionių vaistinei, ir pavieniams žolininkams.
Kiekvienais metais L. Vasiliauskienė didindavo auginamų vaistingųjų augalų asortimentą, o vaistažoles realizacijai jau ir miške ėmė rinkti. Šiuo metu Vasiliauskų vaistažolių laukas užima apie hektaro plotą arų, o laukines vaistažoles rinkti važiuoja net į Dzūkiją – ten, kur dar yra natūralių, civilizacijos nepaliestų pievų, miškų. Nusistovėjo tokia tvarka, jog realizacijai skirti augalai jau daugiausiai iš miško surenkami, savo užaugintiems tenka mažesnė dalis. Iš viso Vasiliauskai renka per 200 pavadinimų vaistinguosius augalus.
Liudmilos vaistažolės garsėja kokybe
Vasiliauskų ekologinis ūkis – vien šeimos verslas. Liudmila turėjo minčių plėstis, įkurti tokio pobūdžio įmonėlę, tačiau pagavo save, jog taip ji atitoltų nuo pagrindinės savo idėjos – viską daryti savo rankomis. Liestis prie augalų, juos rinkti, paruošti džiovinimui, džiovinti, sutvarkyti sudžiovintus – tai Liudmilos gyvenimo būdas, todėl mintis tapti administratore, samdančia visiems darbams kitus, moters nežavi.
Vaistinguosius augalus Liudmila jau tiekia ištisus metus: ir vaistažoles, kaip žaliavą, parengia, ir arbatų mišinius daro.
Pasak L. Vasiliauskienės, problemų su realizacija niekada nebūna (netgi tenka daug kam atsakyti): moteris savo paruoštų vaistažolių kokybe jau „užsidirbusi“ vardą, kuris leidžia ir užsakovus rinktis, ir savo kainą diktuoti. Kur slypi kokybės paslaptis? Anot Liudmilos, tereikia laikytis dviejų reikalavimų: laiku kokybiškai augalus surinkti (vaistažolių rinkimas, ruošimas džiovinimui – tik rankų darbas) ir kokybiškai išdžiovinti.
Kaip minėta, L. Vasiliauskienė pardavinėja ir arbatų mišinius (šiuo metu – per 20 rūšių arbatų mišinių), kurių receptūras kuria specialistai – samdomi provizoriai. Vasiliauskų ekologiniame ūkyje gaminamas arbatas galima būtų skirstyti į dvi pagrindines grupes: gydomosios ir… šiaip skanios, tinkamos vartoti be apribojimų. Arbatas realizuoja įvairiausiose mugėse, daug nuperka tiesiog iš namų, užsako restoranai, sanatorijos.
Kai žolelės atstoja vaistines
Liudmila, kaip minėta, nuo mažens gerai pažįstanti vaistinguosius augalus, įsitikinusi, jog kiekvienas savo namuose turėtų pasidžiovinti vaistažolių, kad kuo mažiau tektų lakstyti į vaistines, gerti tabletes, tokiu būdu ir pinigus taupyti, ir šalutinio poveikio išvengti (Vasiliauskų šeimoje vaistažolės labai vartojamos, gal todėl ir šios šeimos nariai didelių problemų dėl sveikatos neturi, netgi Liudmilos mama, garbaus amžiaus moteris, išsiverčia be pirktinių vaistų, džiaugiasi palyginti gera sveikata, energingumu). Ypač siaučiant peršalimo ligoms pirmoi pagalba yra būtent vaistingieji augalai. Žalioje namų vaistinėje reikėtų turėti džiovintos ežiuolės (stiprina imunintetą, labai veiksminga gerti ežiuolės arbatas profilaktiškai prieš masinius gripo protrūkius), šalpusnio, gysločio, beržo lapų (nuo kosulio), geltonosios raktažolės, čiobrelio (nuo peršalimo). Nuo peršalimo ligų ypač veiksmingi yra vaistažolių mišiniai, kur lygiomis dalimis dedame čiobrelio ir šalpusnio, čiobrelio ir raktažolės, čiobrelio ir gysločio, o aviečių ir šalpusnio arbata apskritai labai efektyviai šalina peršalimą, gerina savijautą. Vaistažolininkė pataria pasidžiovinti ir paprastosios takažolės, kurios arbata padeda atstatyti žarnyno mikroflorą (ypač tai aktualu pavartojus antibiotikų), dilgėlės, kuri yra tiesiog nepamainomas geležies šaltinis sergant mažakraujyste, jonažolės, kaip patikimo vaisto nuo nervų ligų, depresijos, taip pat ji tinka kraujotakos gerinimui (netinka vartoti esant aukštam kraujospūdžiui), melisos (lengvai ramina, gerina miegą), apynių spurgų (ramina nervus). Derėtų turėti ir džiovintų šaknų: pienės (labai skani, daug vitaminų turinti arbata, be to, tinka nuo kosulio, atstato organizmo gyvybines jėgas), valerijono (širdies darbą gerina, raminančiai veikia), ir erškėčių vaisių (imuninę sistemą stiprina, gydo vitaminozę, mažakraujystę). Energijai, gerai nuotaikai palaikyti labai tinka džiovintų vaisių arbatos (aviečių, šermukšnių, sedulos, aktinidijos, žemuogių, laukinės obels), kurias gaminame kaip mišinius, džiovintus vaisius maišant su bruknių, juodųjų serbentų, šaltalankio, žemuogių lapais. Tokios arbatos geriamos netgi šaltos, išlaiko gerą skonį, puikiai tinka ir vaikams, daug geriau gerti jas nei, tarkime, kokakolą.
90 proc. augalų džiovinimui, pasak L. Vasiliauskienės, renkami I – oje žydėjimo pusėje, kai žydėjimas yra vos įpusėjęs (šita taisyklė galioja tik natūraliai gamtoje augančių augalų rinkimui, namuose auginamoms vaistažolėms ši taisyklė negalioja, mat kultūrines vaistažoles kuo labiau skini, tuo jos labiau atsinaujina), tinkamiausias paros laikas – rytas, tačiau reikia palaukti, kol išgaruos rasa. Augalų šaknys renkamos arba anksti pavasarį, arba vėlai rudenį, kai vegetacijos laikas arba dar neprasidėjęs arba jau pasibaigęs. Surinkti augalai namų sąlygomis geriausiai išdžiūsta nuskynus su stiebeliais, surišus ir tiesioginiams saulės spinduliams nepasiekiamoje, gerai vėdinamoje patalpoje pakabinami žiedais žemyn. Jei augalai smulkūs, džiovinti dedami ant paprasto popieriaus, tinka ir kartonas, tačiau jokiu būdu negalima jų dėti ant laikraščio (prisigeria švino).
Trijų kartų firminis receptas
L. Vasiliauskienė ir pati geria, ir šeimos narius girdo, ir svečius vaišina arbata, kurios receptą paveldėjo iš savo mamos bei močiutės, tad vadina jį trijų kartų receptu. Norint paruošti šią arbatą, reikia lygiomis dalimis dėti melisos, čiobrelio ir jonažolės. Arbata būna raudonos spalvos, skani, aromatinga. Ji pagerina nuotaiką, suaktyvina kraujotaką, suteikia žvalumo, energingumo, todėl ją galima reguliariai vartoti vietoj kavos.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Valentinas ir Liudmila Vasiliauskai.
Vaistažoles Vasiliauskai ne tik renka natūraliose prievose, miškuose, bet ir augina patys.
Vaistažoles Vasiliauskai ne tik renka natūraliose prievose, miškuose, bet ir augina patys.
Vaistažoles Vasiliauskai ne tik renka natūraliose prievose, miškuose, bet ir augina patys.
Vaistažoles Vasiliauskai ne tik renka natūraliose prievose, miškuose, bet ir augina patys.
Vaistažoles Vasiliauskai ne tik renka natūraliose prievose, miškuose, bet ir augina patys.
Viską Liudmila daro savo rankomis. Tuo jai šis verslas ir žavus.
Žolelės džiūsta.
Žolelės džiūsta.
Žolelės džiūsta.
Žolelės džiūsta.
Liudmila rodo, kaip turi būti padžiauti žydintys augalai.
Sudžiovinti vaistingieji augalai laukia realizacijos momento.
Sudžiovinti vaistingieji augalai laukia realizacijos momento.
Sudžiovinti vaistingieji augalai laukia realizacijos momento.
Liudmila demonstruoja savo daromus arbatų mišinius.
