Kad prasideda pavasaris? Kai pražysta žibuoklės, kai kalendorius parodo kovo pirmąją, ar kai nudunda pirmasis griaustinis? Čia jau kiekvienam skirtingai. Man pavasaris prasideda kai girioje sužaliuoja žolė. Anksčiau pavasaris prasidėdavo pradėjus rimčiau tirpti sniegui, bet tos žiemos paskutiniu metu kažkokios keistos – baigiu pamiršti, kaip tikra pūga atrodo. O žaluma nemeluoja.
Plačiau
Tas gyvenimo virsmas... Čia dar tik supaisi nerūpestingos vaikystės sūpuoklėse, o jau žiūri – anūkėliai jose krykštauja... Rodos, nepastebimai nušarmojo sidabru plaukai, ir atkeliavo ruduo ne vien tik gamton, bet ir širdin... Bet gal kaip tik dabar stipriai pajunti tą gamtos kitimą, tą trapų laikinumą šioje žemėje ir imi viską kitaip
Plačiau
Pamažu, saulės spindulėlis po spindulėlio, lietaus lašas po lašo į Buktos girią ateina pavasaris. Neskubėdamas, apsidairydamas, kartkartėmis net pasukdamas atgal. Ir visai nesvarbu, kad kalendorius jau baigia skaičiuoti paskutines kovo mėnesio dienas... Po tokios rudeniškos žiemos akys labai pasiilgo žalumos, o jos vis nėra. Nuo pat rudens skabomų skanių ir
Plačiau
Net nepajutau, kaip žiema pamažėliais persirito į antrąją pusę. Nors tokia ten ir žiema – nei rimtesnio šalčio, nei sniego patalų. Netgi naktimis retai rimčiau pašaldavo, o dienos beveik visos pliusinės. Saulės mažai, ūkanotas miškas viskuo primena vėlų, užsitęsusį rudenį... Palaukėse pasižnaibo visai nedraugiškas vėjelis, o pliki pažliugę arimai taip pat
Plačiau
O kuo gi čia dėtos pelėdos? Na, su jomis prasidėjo mano 2015–2016 metų žiema Buktos miške. Taip jau susidėjo, kad per visą gruodį taip ir nepavyko sutikti jokio girios gyventojo. Žinoma, tai nereiškia, kad žvėrys mišką apleido – tiesiog po šiltojo metų sezono viskas aprimo, nutyko. Be į šiltuosius kraštus
Plačiau
Tai, ką išgirdau iš „geradarių“ gyvūnų globėjų, buvo... ne tik kad sveiku protu nesuvokiama, tai buvo mirtinas smūgis mano tikėjimui, kad kažkur, šioje besivaidijančių politikų, žudikų, prievartautojų, vagių ir smulkių vagišių privisusioje žemėje, yra gerumo, nesavanaudiškumo ir atjautos oazė, ten, kur ir pats mažiausias, silpniausias bus išgelbėtas, priglaustas... Po vėjuotos nakties
Plačiau
Teko prie kūdros ilgai stebėti žalčio vakarienę: varlė didelė, atrodė, kad jam tikrai neįmanoma jos įveikti, bet jos žaltys ilgai nepaleido – vis mėgino ir mėgino, visaip stengėsi visą iškart praryt. Sunku įsivaizduoti, kaip ir nutverti už galvos ją pavyko. Kaip panorau fotografuoti, telefono blykstė pabaidė: ištrūko varlytė ir šoko
Plačiau
Taip jau atsitiko, kad kartą sustojęs su fotoaparatu prie uogomis apkibusio šaltalankio krūmo, viename kadre sugebėjau „pagauti“ net tris skirtingas zylių rūšis. Atvėsus orams, į būrelius susijungia didžiosios, mėlynosios, paprastos ir šiaurinės pilkosios, kuoduotosios, ilgauodegės zylės...Tada ir pagalvojau – o kiek gi iš mūsų jas pažįsta? Taip ir gimė šio
Plačiau
Kaip ir žadėjau, ankstesnės istorijos tęsinys. Jau ne taip ir mažai laiko praėjo, bet fotoaparato užfiksuotos akimirkos atmintyje be vargo atgaivina beveik dviejų mėnesių senumo įvykius. Taigi po pietų vėl sėdame į automobilį ir riedame miško keliukais. Pats vidurdienis, žvėrys turėtų būti neaktyvūs, lindėti tankmėje, tačiau gamta nenuspėjama. Nors grybų beveik
Plačiau
Dar rugpjūčio 10 dieną FB paskyroje pamačiau tokį skelbimą: „Naujas leidyklos „Lututė“ žaidimas įspūdingam prizui laimėti. Laimėtojui padovanosime nepakartojamus įspūdžius iš tauriųjų elnių rujos Lietuvos laukinėje gamtoje rugsėjo mėn. (trukmė – 1 para, 2–3 asmenims). Stebėti elnių rują Jums padės geriausias Lietuvoje elnių žinovas Romualdas Barauskas. Turėsite ne tik unikalią
Plačiau
Dabar plačiau. Atėjo vasaros pabaiga, po jos neišvengiamai prasidėjo ruduo. Ką tai reiškia? Ogi prasidėjo didžiausias laukinės gamtos kasmetinis spektaklis – elnių ir briedžių ruja. Štai jau trečią rytą iš eilės saulę pasitinku miške, juk sėkmei irgi reikia duoti šansą. Apčiuopiamų fotorezultatų nėra, bet užtat kiek įspūdžių... Vieną rytą dar tamsoje
Plačiau
Rudenėja... Nenumaldomai ilgėja vakarai, o dienomis žvarbus vėjas kedena plaukus, rausvina skruostus... Ir gamta pamažu visomis vaivorykštės spalvomis sužėri... Pašešupio parku su fotoaparatu rankose vaikštinėju įvairiu metų laiku: ir žiedams skleidžiantis, ir paukščių vestuvių giesmių pilname parke, ir rudens šalnų nubalintomis pievomis. O koks paslaptingas parkas rūko pataluos... O kai paspaudžia
Plačiau
Slėptuvėje su tilvikais palydėjęs pavasarį, vėl prisiminiau senus planus – surasti Buktos girios elnius. Praeitą rudenį vieną šiokį tokį buvau matęs, bet po to jau geras pusmetis praėjo... Tad apsiginklavęs maskuote ir fotoaparatu išsiruošiau į mišką. Dienomis karšta, žvėrys lindi tankmėje, tad geriausias laikas – saulėtekis. Ir nekaršta, ir apšvietimas
Plačiau
Gražus trešnių, vyšnių derlius, džiuginęs šią vasarą netoli Šunskų esančių Domeikų kaimo sodų, išsidėsčiusių Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Vilkaviškio rajono sankirtoje, šeimininkus ir netrukus būsimas lazdyno riešutų derlius – atpildas už šių žmonių ryžtą išsaugoti didžiulius trešnių, vyšnių bei lazdyno riešutmedžių sodus, užimančius beveik 30 hektarų, nuo pražūties. Kęstutis
Plačiau
Viskas prasidėjo balandžio mėnesio viduryje, kai grįždamas iš pavasario giesmininkų fotomedžioklės visai netikėtai iš apsemtų pamiškės laukų išbaidžiau porelę šaukštasnapių ančių. O kai joms įkandin pakilo ir pypsėdami tolyn nulėkė ir du tilvikai, per keletą sekundžių gimė ir planas. Grįžęs namo, literatūroje pasitikslinau tilvikų rūšį – tai buvo brastiniai tilvikai. Lyg
Plačiau
Pasibaigus nelabai šaltai ir neypatingai snieguotai žiemai, vieni po kitų iš šiltesnių kraštų pasirodė smulkieji giesmininkai. Miškas dar sapnavo žiemos sapną, o jie vos tik grįžę vienas už kitą garsiau traukė savo giesmeles, pranešdami savo gentainiams apie tai, kad vienas ar kitas miško, lauko ar pelkės kampelis jau turi šeimininką. Vienos
Plačiau
Rašau miške. Taip jau yra, kad laiko čia turiu. Ilgokai užtrunka, kol miške prasisklaido praėjusio žmogaus kvapas. Miškas – ne miestas, ir žmogus jam svetimas. Geriausiu atveju svečias. Įsivaizduokite lapę Laisvės alėjoje Kaune. Taip atrodo žmogus miško glūdumoje. Šiais metais pavasaris labai ankstyvas, jau žiemos pabaigoje grįžo pavasariniai paukščiai. Gamta skuba
Plačiau
Gražią kovo 17-osios popietę Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkos valdymo skyrius sukvietė vaikus ir visus kitus gamtos mylėtojus į paukščių sutiktuvių šventę Marijampolės miesto Ramybės parke. Čia surengtoje inkilų kėlimo akcijoje į parko medžius sukelta kelios dešimtys mokinių tėvų ir senelių sukaltų inkilų. Apie pusšimtį namelių paukščiams akcijai pagamino Marijampolės pataisos
Plačiau
Dar vasariui nesibaigus, į Buktos girią atėjo pavasaris. Na, gal ne visai atėjo, greičiau jau atskrido ant gervės sparnų... Vos brėkštant naujai dienai, išgirdau ilgesingą gervės klyksmą. Buvo dar tik vasario 21 dienos rytas. O dabar - apie viską iš eilės... Nuo viduržiemio orai miške buvo gana permainingi: tai prisnigdavo, tai
Plačiau
Prasidėjus tikrai kalendorinei žiemai, gyvenimas miške apmirė. Pasikeitė žvėrių maitinimosi, nakvynės vietos, giria pakeitė ne tik rūbą, bet ir visą nusistovėjusią tvarką. Išskrido visi migruojantys paukščiai, liko tik tiek, kurie gali išsimaitinti per žiemos pasninką. Veltui keletą rytų laukiau „savo“ žvėrelių įprastinėje vietoje. Teko iš naujo apvaikščioti plotus. Pasižiūrėjau namuose
Plačiau