„JONAS REITELAITIS. SASNAVOS BRUOŽAI (kai kas iš Sasnavos srities praeities)“, – rašomąja mašinėle atspausdinto teksto įrištų lapų šūsnis su tokiu užrašu tituliniame puslapyje visiškai atsitiktinai pateko į rankas istorijos (ypač savojo krašto) mylėtojui Petrui Šapalui.
„Prieš 4 metus lankiausi pas savo buvusį bendraklasį Valdą Zygmantą, – pasakoja P. Šapalas. – Mano dėmesį patraukė jo namuose buvusi didžiulė krūva įvairiausių popierių, o jos viršuje – jau susegti popieriaus lapai – tie patys J. Reitelaičio istorijos tyrinėjimų užrašai. Pastebėjęs mano susidomėjimą šiais „popieriais“, bendraklasis man juos atidavė. Manau, liūdnas būtų buvęs jų likimas – paprasčiausiai būtų per krosnies kaminą išrūkę…“ Kaip spėja J. Reitelaičio „Sasnavos bruožų“ „išgelbėtojas“, minėtas segtuvas į bendraklasio namus pateko, matyt, iš buvusio, bet panaikinto Sasnavos mokyklos (beje, jau taip pat panaikintos) kraštotyros muziejaus, kurį puoselėjo ir mokytoja Zygmantienė, P. Šapalo bendraklasio mama.
Kone iš ugnies ištraukti Sasnavos istorijos tyrinėjimai P. Šapalą paskatino pasidomėti ir iš Navasodų kaimo (Sasnavos valsč.) kilusiu kunigu Jonu Reitelaičiu, netgi apsilankyti J. Reitelaičio muziejuje Krikštonyse (Lazdijų raj.), kur daug metų kunigas ne tik klebonavo, bet ir pastatė kryžiaus formos bažnyčią, kurią pats ir suprojektavo.
„Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su šiuo darbu“, – sako P. Šapalas, neabejodamas, kad Jono Reitelaičio (1884–1966), katalikų kunigo, istoriko ir kraštotyrininko, Krikštonių miestelio kūrėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo, publicisto, lietuvybės žadintojo, žolininko, statybininko, architekto, dailidės, audėjo, tautosakos rinkėjo bei plačių demokratinių pažiūrų žmogaus, istorinės įžvalgos apie Sasnavos kraštą bus įdomios ne vienam skaitytojui.
Taigi skaitytojų dėmesiui – J. Reitelaičio „Sasnavos bruožai“.
JONAS REITELAITIS
SASNAVOS BRUOŽAI
(kai kas iš Sasnavos srities praeities)
Žinias rinkau nuo 1906 metų.
Čia dalį to rinkinio sueiliuoju
Gal turėsiu laiko ir kitas
į popierį sueiliuoti.
1906–1950
KVIETIŠKIS
Kai 1655 metais rudenyje švedų ir caro Aleksiejaus kariuomenės atvyko pasivaikščioti po Lietuvą, tai toje vietoje, kurioje dabar stovi Kalvarija, Kapsukas ir Sasnava, žaliavo neliesti, nepereinami, raistingi miškai. Švedų kariuomenė pro šią girią praėjo vakarų šonu: per Virbalį, Gražiškius, Vištytį ir t.t. Caro Aleksiejaus kariuomenė praėjo rytų šonu: per Kauną, Prienus, Alytų, Simną, Lazdijus. Šios vietos jau buvo apsodintos gyventojais, tai per gyvenamas vietas ir kariuomenė praėjo, bet praėjo labai siaubingai: kaimus ir miestus išdegino, daugelį žmonių į nelaisvę paėmė ar išžudė. Gretimieji šito miško gyventojai, sužinoję, kas vyksta kariuomenei užėjus, palikę namus ir laukus su gyvuliais ir kitokiu turtu pabėgo į šito miško raistus. Kadangi tai buvo ruduo ir atėjūnai javus arba jau kluonuose sukrautus, arba dar likusius laukuose sunaikino ir triobas plėnimis pavertė, tai pabėgėliams nebeliko ko grįžti į senąsias gyvenvietes ir daugelis jų įsikūrė naujas būklas miške. Tuo būdu atsirado gyvenviečių pašešupiais. Čia kalbėsiu tik apie Prienų didgirio, Prienų seniūnijos pašešupį. 1700-1709 metų laikotarpyje vėl tų pačių kaimynų kariuomenės švaistėsi šiose apylinkėse, darydamos gyventojams tuos pačius nuostolius. Galop 1710 metais užėjo didžiulis maras, kuris daugiau trijų ketvirtadalių gyventojų išmarino. Jau ir taip čionai kaimas kaimo per mišką nematydavo, o po maro beveik tuščia pasiliko. Neturiu dokumentinių žinių iš šio laikotarpio. Buvo Prienų seniūnijos inventorius, surašytas 1710 metais /gal apskaičiuoti maro padarinius?/. Jis buvo saugojamas Varšuvos archyvuose, bet vokiečiai, bombarduodami 1939 metais Varšuvą, tuos archyvus sudegino ir tas inventorius ten sudegė. Turiu Prienų inventorių iš 1738 metų, iždo surašytą mokesčių išrinkimo reikalu. Jame Prienų seniūnijos pašešupio gyvenviečių štai kiek įrašyta. Pats dvaras KVIETIŠKIS, Prienų seniūnų Butlerių įkurtas ramiausioje seniūnijos vietoje, vien turi įrašyta tiktai kiek tame dvare javo pasėjama. Visi buvusieji kaimai pagrindinę žemę turi sumatuotą valakais valakine tvarka ir turi prieduose pievų margais sumatuotų. Kaimuose gyventojų, jau 28 metams po maro praėjus, gyvena mažai ir valakinės žemės liko labai mažai: po vieną dvyliktąją, vieną dvidešimt ketvirtąją dalį valako /maždaug po 1 ha/ ir po kelis margus prieduose. Nebeturėjo traukiamosios jėgos žemės apdirbimui. Mokėjo į Kvietiškio dvarą činšo už valaką po 8 kapas grašių, o už priedinį margą po 24 grašius. Be to, mokėjo už pievas „pievinį“ mokestį ir dar „karninį“ mokestį, nes miške augo daug liepų, tad gyventojai lupdavo pardavimui ir savo reikalams liepų žievę / karnas/, vydavo virves, pindavo sietus ir vyžas ir t.t. Už tai mokėjo dvarui mokestį. Darbo prievolių nėra įrašyta. Ir taip:
Kaimas Netičkampis turi 4 valakus, 18 šeimų, kurios naudoja 1 ir 5/12 valako ir marguose 36 margus.
Nartelis 2 valakai, 8 šeimos naudoja 1 ir 1/24 valako ir marguose 35 margus.
Nartas 2 valakai, 10 šeimų, naudoja 23/24 valako ir 110 margų.
Triobiškiai 2 valakai 5 šeim., naud. 5/8 val. Ir 16 “
Degučiai 2 su 1 / 2,6 “ “ 13/24 “ “ 27 “
Puskelniai 2 val. 5 “ “ 1/3 “ “ 18 “
Surgučiai 3 “ 5 “ “ 5/8 “ “ 21 “
Trakiškiai 4 “ 2 “ “ 1 / 2 “ “ 0 “
Stara Buda 2 “ 11 “ “ 15/24“ “
Smilgiai turi tik margus 3 šeimos naudoja 19 margų
Raišupys “ 2 “ “ “ 12 “
Pabukonys “ 7 “ “ “ 29 “
Daugiau kaimų Kvietiškio rakte nėra. Valakinės pradirbtos žemės čia yra 25 valakai, bet jos nei pusės nenaudoja. Šeimų čia yra 70.
Visoje Prienų seniūnijoje 15 kaimų / 157 valakai / visai be gyventojų, mišku užžėlę. Seniūnijos valstiečiai privalo sumokėti hibernos mokesčio 7540 zlotų. Visoje seniūnijoje tik 60 valakų yra paimtų laikyti, tai jei už kiekvieną valaką mokėtų po 100 zlotų, tai sudėtų tik 6000 zlotų. Seniūnija turi mokėti ir kitokių mokesčių. Taigi viso mokesčių turi mokėti 9335 zlotus 26 grošus. O viso visokiomis pajamomis iš seniūnijos gaunama 6837 zlotai 12 grošų. Seniūnas prašo iždo komisijos atkreipti dėmesį į tokią sunkią padėtį.
Stara Buda – būsimosios Marijampolės pavadinimas, tuo metu tik mažas kaimelis.
(Bus daugiau)
