„Kai jau peržengi 50-mečio ribą, išsivaduoji iš visų kompleksų, gali skirti laiko sau“, – sako marijampolietė ne vien šiame mieste žinoma drabužių modeliuotoja Ilona ABRAMAVIČIENĖ, šiuo metu pasinėrusi būtent į saviraišką. Nors jos įkurta siuvimo studija veikia kaip ir veikusi, pati Ilona vis daugiau laiko skiria tam, kas ilgus metus kasdienybės verpete būdavo nustumta į antrą planą arba išvis uždaryta į nerealizuojamų svajonių narvą: tapybai, teatrui. Moteris, kuriai duota dovana – skonio pajautimas, mėgaujasi darydama tai, kas patinka. O patinka viskas, kas moteriška. Gal todėl jos namų aplinka pilna gėlių, o prabangus praėjusių šimtmečių dvasia alsuojantis vidaus interjeras – jos pačios tapytų paveikslų.
„Niekada savęs nekeisčiau į 20-metę“, – sako moteris, visas gyvenimo spalvas jaučianti kaip niekada ryškiai, mat metų bėgsme sukaupta patirtis ir išlaisvina, ir sparnus suteikia, ir vidinę ramybę dovanoja, tad amžiaus vidurio perkopimas – išties geras laikas: materialinis pagrindas sukurtas, santykiai šeimoje nusistovėję, vaikai užauginti (viena dukra ištekėjusi, kita – studentė), tad jau galima vis dažniau įsiklausyti į save, ne vien vertinant praeities pasiekimus (kiek sukurta ypatingų drabužių, kiek dalyvauta jų kolekcijų pristatymuose!), bet ir mėgaujantis dabarties akimirka, kurioje lyg pačios nutapytame paveiksle – visos gyvenimo spalvos!
Visas gyvenimas – „ant adatos“
Ilona Abramavičienė – viena iš tų moterų, kuri jau nuo pat vaikystės žinojo, jog blaškytis dėl profesijos pasirinkimo nereikės. Nors jos giminėje nebuvo siuvėjų (tiesa, šiek tiek siuvo mama, namuose buvo ir rankinė siuvimo mašina), adata bei skiautė audinio ją traukė nuo mažens: kiek save prisimena, siūdavo ir siūdavo. Pirmiausia lėlėms, o vėliau, įžengusi į paauglystę, – ir sau (norėdavosi juk pasipuošti!). Ji, būdama moksleivė, tuometiniuose Marijampolės pionierių namuose kurį laiką lankė siuvimo – modeliavimo būrelį, tačiau gana greitai jį metė, kaip dabar mano, būrelis nepatenkino jos, turinčios dideles ambicijas, lūkesčių. Modeliavo, siuvo Ilona toliau kaip išmanydama: persisiūdavo sau mamos drabužius, o ką nors naujo siūdama modeliuodavo pagal gatavus drabužius arba „iš akies“. Dabar tai prisiminus net šypsnį kelia: jau mergina buvo, kai pasisiuvo sau tikrai puošnų sijoną, tik bėda, jog į autobusą, tuo drabužiu vilkėdama, vos įlipdavo –toks siauras buvo, o išlipti neišlipdavo – tiesiog iššokdavo (nieko keisto – nežinojo juk konstravimo technologijos…). Vis dėlto, nepaisant vieno kito kuriozo, siūti sekėsi. Ir ne vien sau. Netgi vakarinę suknelę, kuria kaip pamergė vilkėjo vestuvėse, ne tik sau pasisiuvo, bet ir trejais metais vyresnei seseriai pasiuvo!
Taigi, baigusi vidurinę mokyklą, Ilona įstojo į tuometinį Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. „Siuvu nuo 7 klasės, tad stodama mąsčiau: mamai diplomą parnešiu – juk pati viską moku: siuvu net paltus, striukes, taigi ką aš ten veiksiu! Tačiau pradėjus mokytis tas savo begalinis pasitikėjimas savimi ėmė mažėti – daug ko nežinojau… Reikia ne tik talento, bet ir mokslo“, – sako Ilona.
Technikumą ji baigė su pagyrimu ir įgijo viršutinių drabužių konstruktorės modeliuotojos specialybę. Diplomą Ilona gavo ir grįžo į gimtąją Marijampolę kaip tik neramiuoju permainų laiku: jos specialybės niekam nereikėjo, buitinio aptarnavimo kombinatai, priglaudžiantys tokias jaunas specialistes, buvo masiškai uždarinėjami, tad nebeliko nieko kito kaip siūti namuose. Štai taip likimas Iloną suvedė su Audrone Malinauskiene, kuri talentingą siuvėją atrado kaip klientė, o vėliau, Marijampolėje įkūrusi saloną „Audra“, pakvietė ten dirbti. I. Abramavičienė „Audroje“ išdirbo daugiau kaip 10 metų. „Geras tai buvo laikas, – prisimena, – ne tik siūdavome reiklioms individualumą bei originalumą vertinančioms klientėms, bet taip pat rengdavome kolekcijas, madų fiestas.“
Į drabužio gamybą – kaip į meną
Būti gražiai, spindinčiai, nepakartojamai – tai tiesiog užkoduota kiekvienos moters genuose. Būtent dėl šios priežasties visais laikais, ko gero, nuo pat civilizacijos pradžios grožio industrija – viena iš sėkmingiausių žmonijos veiklos sričių. Kitaip ir negali būti: juk visais amžiais moterys troško atrodyti originaliai, patraukliai, stilingai.
Štai taip Ilona ir pagarsėjo kaip modeliuotoja – menininkė, į kurią moterys kreipdavosi norėdamos išsiskirti iš minios, juolab kad modeliuotojos kredo – klientei sukurti tokį drabužį, kuris ant jos gulėtų kaip nulietas, išryškindamas visus privalumus. Juk šiuolaikiniame pasaulyje, kai žmonėms labiau pateikiamas masinis ir serijinis drabužis, pamirštama, kad rūbas turi savo neverbalią kalbą, kad kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra unikalus ir nepakartojamas, tad ir apranga turi savo kalbą, ir kiekvienam gali būti sukurtas vienas ir nepakartojamas drabužis.
2003 m. I. Abramavičienė atsidarė savo siuvimo saloną (jau 10 metų jis vadinasi „Ilonos siuvimo studija“), nuoširdžiu darbu bei kūrybiškumu pelnė gerą vardą. Pagaliau atėjo metas savo gebėjimus pademonstruoti ir platesnei publikai. Pirmas toks viešas kaip dizainerės pasirodymas įvyko Kaune, kur UAB „Šilko tekstilė“ organizavo madų fiestą „Ant adatos“. Ilona žiūrovų teismui tuomet pateikė kolekciją iš vilnos. Po to tokie pristatymai (savo kurtus drabužius demonstravo įvairiose šventėse, pramoginiuose renginiuose) tapo įprasti: modeliuotoja menininkė savo kurtus drabužius pristatydavo visuomenei, juk individualių netiražuojamų drabužių iš natūralių medžiagų kolekcijos visada buvo ir bus ypatingo stiliaus ir kokybės ženklas.
Ilona neslepia: jos siuviniai priklauso vadinamajai prabangos linijai, ją supa savas bendraminčių ratas. Ilona, kuri šioje srityje dirba nuo 24 metų amžiaus, prie kiekvieno siuvinio dirba lyg jis būtų vienintelis, be to, siūdama ir sau, ir klientėms laikosi pagrindinio principo: drabužis – tai pagarba ne tik sau, bet ir kitiems. Drabužio modeliavimas, siuvimas I. Abramavičienei yra menas, kuriam turi atiduoti visą save – kitaip negalima!
Tiesa, šiais laikais, kai klesti greita prekyba, kai pasiūla yra labai didelė, rankų darbas tarsi nustumiamas į antrą planą, nors visame pasaulyje jis yra vertinamas ir labai brangus.
Ilona linkusi orientuotis ne į madą, bet į stilių, mat žodis „mada“ dabar labai niveliavosi, be to, šiais laikais mada keičiasi labai greitai, tad suspėti su ja koja kojon praktiškai neįmanoma. Kita vertus, mada dabar – tik labai turtingų žmonių „pasižaidimas“.
Per gyvenimo apžvalgą – į teatrą
Paskutinį kartą savo kurtų drabužių kolekciją Ilona viešai demonstravo pernai, kai šventė 50-mečio jubiliejų. Tai nebuvo vien kolekcijos pristatymas, tai buvo ir naujasis jos amplua. Marijampolės dramos teatre vykęs reginys pranoko visus žiūrovų lūkesčius. Čia buvo ne tik demonstruojama drabužių kolekcija „Veidai“, Ilonos tapyti paveikslai – į sceną jubiliatė įžengė ir kaip aktorė. Teatralizuota jos viso jau nueito gyvenimo apžvalga vadinosi „Gulbės giesmė“, režisierės Mildos Antanaitienės pagalba sukurta pagal Ilonai įspūdį palikusią A. Čechovo „Mešką“. Tas spektaklis buvo lengvas pasijuokimas iš savęs, mat „Gulbės giesmė“ susipynė faktais ir iš jos pačios gyvenimo.
Iš tėčio paveldėjusi meilę scenai (mokykloje vesdavo renginius, o vėliau – ir šeimos šventes), šios traukos taip niekada ir nepamiršo, tad kai po jubiliejinio pasirodymo scenoje Ilona sulaukė iš Marijampolės dramos teatro pasiūlymo bendradarbiauti, net nesudvejojo. Štai taip gimė spektaklis „Čia ne arklidė“, jau gerai pažįstamas žiūrovui (scenoje pasirodęs apie 10 kartų ne tik Marijampolėje), o našlės Popovos vaidmuo, žinoma, atiteko Ilonai, sukūrusiai ir kostiumus tam spektakliui.
Paveikslas – kaip interjero detalė
Teatras – ne vienintelė Ilonos saviraiškos arena, miela širdžiai. Savęs moteris jau neatsieja ir nuo tapybos. Peizažai, natiurmortai, nors pastaruoju metu – tik natiurmortai, flamandiško stiliaus gėlių paveikslai – visa tai atskleidžia taip pat autorės asmenybę, orientuotą į grožį, harmoniją. Štai kodėl jai taip patinka jos pačios rankomis sukurtas namų vernisažas – gėlių, paveikslų ir gero skonio oazė.
Ilona piešdavo nuo mažens, o mokykloje, žinodama, jog mokysis drabužių modeliavimo, apie dvejus metus lankė dailės mokyklą (mokėsi pas šviesios atminties dailininką J. Tumą), bet mokėsi tik su pieštuku piešti, prie tapybos net neprisilietė.
Tame pačiame name, kur Ilona užaugo, gyveno ir dailininkė Milda Stonkuvienė. Artimesnė pažintis su šia menininke prasidėjo 1992 m., kai Ilona, augindama dukrą ir būdama motinystės atostogose, gyveno pas mamą, savo vaikystės name. Pamažu ėmė bendrauti su menininke, su nuostaba žvelgė į jos paveikslus, o kai dailininkė paprašė parodyti Ilonos piešinius ir pasakė, jog ji taip pat galinti tapyti, džiaugsmui nebuvo ribų. Lėtai, žingsnis po žingsnio, dailininkės paskatinta, Ilona stojo prie drobės. M. Stonkuvienė jai išaiškino tapymo technikos subtilybes, parodė, kaip tai daroma, ir procesas užsisuko. Ilona prisimena: jos pirmasis tapytas paveikslas buvo Gedimino pilis (dabar jis nukeliavęs net į JAV). Paskui – peizažai: miškas, jūra, kaimo idilė…
Pagavusi azartą, be pertraukos tapė 6 metus. Tai buvo ir papildomas uždarbis: gražūs meistriškai ant drobės perteikti vaizdai rasdavo sau pirkėją. Tuo metu dirbo „Audroje“ drabužių modeliuotoja, o piešimas, tapymas buvo kaip pomėgis. O paskui – darbai, kasdieniai rūpesčiai, ir šis pomėgis buvo nustumtas į šoną.
Bet prieš kokius 7–8 metus Ilona pajuto, jog kažko stinga, dabar žino: tiesiog trūko meninės išraiškos. Tą metą ji dabar prisimena su šypsena. „Arba pas psichologą eiti, arba kažkuo užsiimti“, – taip įvardija tuometinę būseną Ilona. Bet pas psichologą nenuėjo, užtat griebėsi seniai nustumto į šoną pomėgio – vėl pradėjo tapyti. Ėmusi flamandišku stiliumi tapyti gėles, natiurmortus, pajuto, kaip vėl gyvenimas tapo pilnas pilnas, o naktys, praleistos prie molberto, atnešdavo daug vidinio džiaugsmo. „Nelaikau savęs dailininke, nesu baigusi dailės mokslų, – sako Ilona, – mano paveikslas – interjero detalė.“ Ir išties toji interjero detalė labai puošniai gyvina jos pačios namus, o ir kitiems tokių paveikslų norisi turėti, tad Ilona turi nemaža ir užsakymų.
Auginant žmogų savyje
„Patinka viskas, kas turi išliekamąją vertę“, – sako besidalijanti savo gabumais su kitais Ilona. Nors būdama iš prigimties nekonfliktiška, visus žmones priimanti atvira širdimi, pati sau yra labai reikli. Gal dėl to ir svajoja nedrąsiai, visada siekia pirmiausiai sau įrodyti, kad geba, o nori kažko labai atsargiai, tačiau tai visiškai netrukdo išlikti romantike, galinčia savo moteriškąją energiją nukreipti ten, kur reikia – į saviraišką, į kūrybą.
Apžvelgdama savo gyvenimą, Ilona neslepia: būta ir didelių išbandymų, sukrėtimų, kai visą pagrindą gyvenimui reikėjo kurti nuo vadinamojo nulio. Galbūt ir praeities pamokos, patirtys ją vedė ne tik į saviraišką, bet ir į dvasingumo kelią, kuris šiuo metu jai ypač svarbus. „Stengiuosi savo klaidas pripažinti, atleisti kitiems, – sako daug dirbanti pirmiausiai pati su savimi Ilona. – Dabar man svarbiausia – žmogiškumo ženklas žmoguje, kaip tu užsiaugini žmogų savyje. Ir pati savyje žmogų auginuosi. Aš galiu pasakyti, kad kitas žmogus geriau padarė – tada aš augu!“ O šiame augime nuolatinis lietimasis prie meno – didysis gyvenimo džiaugsmas.
Nuotraukos autorės, asmeninio Ilonos Abramavičienės archyvo ir Gabrielės Abramavičiūtės.
