26.
Dienos slinko vienodos, bet Rytė nenuobodžiavo. Šarūnas iš kažkur atgabeno nenaują kompiuterį, ir ji vakarus dabar praleisdavo atkakliai baksnodama klaviatūrą, nardydama po internetą. Mokėsi sparčiai, nes padėjo pusseserės ir retkarčiais prišokdamas Šarūnas. Ancė neapsikentusi atėjo ją apibarti.
– Vaikeli, ar jau visai nupušai? Kur matyta, kad iki paryčių sėdėtum prie to prakeikto kompiuterio. Man sakė, kad pas tave šviesa dega iki ryto. Visai sveikatą pabaigsi, juk dar nesutvirtėjai, – barėsi teta. – Jau ir pas mus neturi kada užbėgti. Jei nesiliausi, pasakysiu Šarūnui, kad išsivežtų tą savo velnio aparatą. Ir mergoms namie neleidžiu ištisai vėpsoti į ekraną.
– Nepykit, aš noriu kuo greičiau išmokti, – teisinosi Rytė. – Nedirbsiu gi visą gyvenimą gėlių pardavėja, mokytis noriu.
– Suprantu, meregele, viską suprantu, – atsiduso Ancė. – Tik viską su protu daryti reikia. Kaip tavo sveikata dabar, ar nesvaigsta galva?
– Kad lyg ir praėjo, apetitas žvėriškas atsirado, matot, kaip pasitaisiau, tuoj svorį mesti reikės, – ant vienos kojos prieš ją pasisuko Rytė.
– Na, na, tik nepersistenk. O iš tikrųjų šiek tiek pasitaisei, – kritiškai ją nužvelgė Ancė. – Laikykis, meregele, viskas bus gerai. Išeitum kur nors vakare su mano mergom, prasiblaškytum.
– Kad netraukia, teta, dar nenoriu, gal kada vėliau, – gynėsi Rytė.
27.
Vieną dieną visai netikėtai į parduotuvę visas švytėdamas užsuko Gražinos Jonas.
– Labas, Rytele! – dar nuo durų sušuko. – Sveikink, sūnų turiu! Vakar gimė, beveik keturių kilogramų, tikras galiūnas. Parink didelę puokštę, nešiu Gražinutei, prisikankino ji vargšė.
Rytė apsidžiaugusi net į veidą pakštelėjo prišokusi. Patiko jai tas paprastas žmogelis, kupinas gerumo ir atjautos.
– Aš jums, Joneli, padarysiu gražią puokštę, prisėskit, atsipūskit kol kas…
Jonas, dribtelėjęs ant klientams skirtos sofutės, kalbėjo kaip užsuktas: ir kaip Gražina gimdė, ir koks sūnus gražus, pnašus į motiną, ir koks jis laimingas, gavęs tokią žmoną.
– Žinotum, kaip man ją peikė, – palingavo jis galva, – ir šiokia, ir tokia, bet aš pats mačiau, kad jos širdis labai gera, neklausiau nieko. Ir šeimininkė gera, tokios paieškoti reikia. O ką žmonės šneka, man nusispjaut, – numojo jis ranka.
– Neįsivaizduoju, ką blogo apie Gražiną galima pasakyti, – nustebo Rytė, – va, jos draugės tai jau tikrai gero žodžio nevertos. Išskyrus Betą.
– Tai kad jos draugės daugiausia ir kalbėjo, vis protino mane, kad ji tik dėl pinigų su manim, kad su visais vyrais už pinigus…
– Eikit, Joneli, eikit, tai tik jos draugės taip ir galėjo, tikriausiai iš pavydo.
Gražina dora moteris, ne kokia aferistė, kaip kitos. Juk jai daug kas pavydėjo – populiari kirpėja, gerai uždirbdavo, tai ar ne pikta toms plevėsoms.
– Tai jau tikrai, – atsiduso Jonas. – Varge augusi, vargą pažino, bet nepasidarė nei pikta, nei nemaloni. Džiaugiuosi, kad tokią žmoną gavau, ir visa mano giminė džiaugiasi, prie visų pritapo.
– Na, va, – Rytė padavė puokštę, sudėstytą iš orchidėjų, – manau, jai tikrai patiks. Ir būtinai perduokit nuo manęs sveikinimus, kai tik galėsiu, užbėgsiu aplankyti.
– Ačiū tau, toks grožis, – apsidžiaugė Jonas. – Tu geriau pas mus į kaimą atvažiuok. Pasiprašyk išeiginių ir atlėk nors porai dienų. Gražina labai apsidžiaugs.
„Iš tikrųjų nuvažiuosiu į kaimą, paprašysiu Šarūno, gal nuveš. Ieva tikrai išleis“, – mintyse džiaugėsi Rytė.
28.
Po truputį, labai lėtai Rytė kapstėsi iš savo būsenos. Atrodė ir linksma, ir šneki, tačiau kartais ją apimdavo tokie panikos priepuoliai, kad net kojas pakirsdavo, drebėdavo rankos ir jai rodėsi, kad už kiekvieno kampo tyko kažkas baisaus ir pavojingo. Tada užsirakindavo namuose, išjungdavo šviesą ir susirietusi į kamuolėlį gulėdavo lovoje, klausydamasi menkiausio krebždėjimo, gaudydama kiekvieną nakties garsą, virpėdama laukdavo ryto.
– Gal jau iš proto kraustausi? – vis dažniau iškildavo į paviršių mintis, bet nenorėjo su niekuo nei kalbėtis apie tai, nei tartis. Tikėjo, kad viskas praeis, kad pati išsikapstys iš savo baimių. Darbe Rytei sekėsi, atsirado daug klientų, šeimininkė buvo patenkinta, vis pridėdavo prie algos vieną kitą dešimtį litų. Patiko jos sukurtos puokštės, pirkėjai prašydavo, kad ji parinktų gėles. Pagaliau gavusi atlyginimą nusipirko ir išsvajotą siuvimo mašiną. Tą patį vakarą sėdo prie jos ir iš dviejų senų suknelių sukurpė sau naują rūbą. Apsivilkusi pasisukinėjo prieš veidrodį ir liko labai patenkinta. Pamačiusi Ancė apsidžiaugė.
– Na ir rankas turi auksines, – nuoširdžiai gėrėjosi jos rūbu. – Vaikeli, didelius pinigus gali uždirbti vien siūdama. Sėdi sau namuose kaip ponia ir siuvi, žinoma, su laiku ir buto didesnio reikės.
– Ką jūs, teta, dar toli iki to, mokytis dar daug reikia.
– Mokytis tai, žinoma, reikia, kas dabar žmogus be mokslo, bet kas jau įgimta, tai įgimta. Regina irgi geras rankas turėjo – ir mezgė gražiai, ir siuvo, tik kad per gerklę viskas nuėjo, – liūdnai atsiduso Ancė. – Paveldėjai iš mamos gabumą rankų darbui.
Rytei pasisekė – vietinėje kolegijoje buvo papildomas priėmimas į siuvimo specialybę, ir jai visai lengvai pavyko įstoti į neakivaizdinį skyrių. Žinoma, teks pakloti nemažus pinigus už mokslą, bet Rytė buvo pasiryžusi net nevalgyti, kad tik galėtų mokytis. Ir čia su Ieva pavyko sutarti, kad išleis reikalui esant į paskaitas ar sesijos metu.
Vieną savaitgalį susiruošė pas Gražiną į svečius. Šarūnas nuvežė ir pasakė atvažiuosiantis, kai tik ji paskambins.
– Būk, kiek tau reikia, džiaugiuosi, kad pagaliau iš namų ištrūkai, o tai vis namuose ir namuose, – draugiškai papriekaištavo. – Nei draugių turi, nei kur eini, negalima šitaip. Ir į bažnyčią galėtum nueiti, laikas jau…
– Nueisiu, būtinai nueisiu, – neprieštaravo Rytė.
Gražina sėdėjo sode obels pavėsyje, greta vežimėlyje miegojo jos baltaplaukis sūnelis. Apsidžiaugusi viešnia, Gražina stvėrė Rytę į glėbį.
– Taip laukiau, taip laukiau! – beveik apsiašarojusi šūkavo Gražina. – Jonelis sakė, kad žadėjai atvažiuoti. Kaip tu dabar gyveni, pasakok viską. Nepaleisiu tavęs greitai. Kada tau reikia į darbą? – susirūpinusi klausė.
– Tik poryt, Šarūnas atvažiuos manęs, – šypsojosi Rytė. – Greičiau rodyk tą savo stebuklą, – įgrūdusi Gražinai į rankas didžiulį pliušinį meškiną, Rytė puolė prie vežimėlio.
– Viešpatie, kaip lėlytė, – atsargiai pradengė vežimėlį dengiančią marlę. – Koks vardas?
– Mykoliukas, – pasididžiuodama tarė Gražina. – Nenorėjom įmantrių vardų. Norėjom ko nors lietuviško, Jonelio tėvo vardu pavadinom.
– O jam tinka šis vardas, – žiūrėdama į pūstažandį tvirtą rubuilį šypsojosi Rytė. – Ar atsigavai jau po gimdymo, Jonas sakė, kad nebuvo taip lengva.
– Ką čia… vieni juokai. Pati matai, kad visos kančios atsiperka, kai šalia toks džiaugsmas. Ir gimdysiu, kiek galėsiu, noriu didelės šeimos. Va, ir tėvelis mūsų pareina.
Pro sodo kampą su šypsena ligi ausų pasirodė Jonas. Atrodė ir sulieknėjęs, ir pajaunėjęs.
– Mergaitės, eikite į vidų, mano mamytė jau stalą padengė. Ir Mykoliuką padabos, o judvi pasišnekėkite. Aš irgi dar vieną darbelį pabaigsiu ir prie jūsų prisidėsiu.
– Kai pagalvoju, tai net nežinau, už ką man tokia laimė, – šypsojosi Gražina. – Vyras tiesiog ant rankų nešioja, anyta, nors senutė, bet vikri, neleidžia dar prie jokių darbų, o Mykoliuką tiesiog dievina.
– Laiminga tu, Gražinut, – atsiduso Rytė, žiūrėdama į pagražėjusią jaunąją mamą, kuri jau buvo be savojo baisaus makiažo, įsmukusi į lengvutę gėlėtą suknelę, basomis kojomis braukė per baltų dobiliukų pievelę.
– Rytele, žinau, kas tau atsitiko, man Ancė pasakė. Turi susiimti ir toliau gyventi. Man panašiai atsitiko, kai vos penkiolikos buvau, bet, kaip matai, išgyvenau ir laimę suradau. Ir man vyrai ne vienus metus tik pasišlykštėjimą kėlė. Paskui nieko, apsipratau, buvo ir vienas, ir kitas, bet nė vienas nenorėjo šeimos. Kaip tuščia žirnio ankštis jaučiausi, – Gražina stabtelėjusi pažvelgė Rytei į akis. – Pažadėk man, kad dėl šios nelaimės visų vyrų nekaltinsi. Pamatysi, ir tarp jų žmonių yra, – linksmai nusijuokė.
– Ačiū tau, – pro ašaras pratarė Rytė. Jai atrodė, kad nuo nuoširdžių Gražinos žodžių ir saulė linksmiau suspindo. – Ilgą laiką norėjau tik mirti, o ir Zuzana taip pasityčiojo, vagimi padarė…
– Neimk į galvą, šuo loja, o karavanas ir toliau sau eina. Dar surasi savo laimę, kartais ji tūno ten, kur visai nesitiki. Užteks mums verkšlenti, einam prie stalo, nes turbūt jau ir išalkai.
Rytė tylėdama palingavo galvą.
– Dar niekaip negaliu pamiršti, – nurijo ašaras tarsi sprangų kąsnį. – Kaip tik prieš akis tas baisus veidas su dideliu randu…
– Sakai, randas, – sukluso Gražina. – Toks raudonas, per visą dešinį skruostą?
– Na, taip, – nustebusi sužiuro Rytė.
– Juodaplaukis, stambokas, rankos kaip kastuvai, – susimąstė Gražina. – Aš manau, kad žinau, kas jis. Paklausyk, tai vienas iš Alvinos bernų, atrodo. Prieš trejetą metų Alvina su juo tampėsi, ne kartą ir sumušta, bet paskui buvo dingęs. Ko gero, bus jisai. Žinai, ką manau, kad gal Alvina jį ant tavęs ir užsiundė. Nepamenu vardo, lyg Silvijus ar Savelijus, baisus žmogus.
– Eik sau, negali būti, netikiu, – Rytės akyse pasirodė išgąstis. – Žinau, kad ji paskutinė kiaulė, bet kad šitaip galėtų, netikiu… Kuo aš jai nusikaltau?
– Tai tu dar jos nepažįsti, – nelinksmai šyptelėjo Gražina. – Nusikaltai, kad tu esi graži, kad žmonės tave myli, kad Arui patinki, kad Martynas tave užtaria.
– Nereikia man nei to jos Aro, nei Martyno, – beveik sukūkčiojo Rytė. – Jeigu tai ji padarė, tada ir už žvėrį baisesnė, – užsidengė veidą rankomis.
Gražina apkabinusi, tarsi mažą vaiką glostė glėbyje čiūčiuodama:
– Jei gali, tai ir verk, paverkus palengvėja. Blogiau, kai žmogus ašaras viduje kaupia, nereikia jų bijoti.
Iš už namo išlindo Jonas ir net stabtelėjo su rūpesčiu veide, pamatęs abi moteris. Gražina tylomis mostelėjo, kad eitų ir netrukdytų, todėl Jonas skersomis vėl nutykino už namo.
– Bet tardytojas Paukštys sakė, kad neįmanoma nustatyti, kas toks buvo tas vyras, sakė aš pati kalta, kad sėdau į tą mašiną, – vėl sukūkčiojo Rytė.
– A, Paukštys, – negražiai vyptelėjo Gražina. – Vaikel, jau viskas ten seniai pinigais užpilta, be to, Paukštys Alvinos draugės Donatos brolis. Nors kokios jos ten draugės, tik tol, kol pinigų yra. Taip kad teisybės gali neieškoti, nerasi. Ne pirmą kartą Alvina taip keršija, ir visai nesvarbu, kad tu nieko nepadarei jai, bet gal tiesiog jaučia malonumą, kai kitam blogai. Man atrodo, esu jį mačiusi Martyno kompanijoje, – susimąstė Gražina, – bet negaliu garantuoti.
– Netikiu, kad Martynas galėtų su tokiu susidėti, – pakėlė galvą Rytė. – Jis toks žmoniškas, mandagus.
– Naivumėli, tu, naivumėli, – kreivai šyptelėjo Gražina. – Nepažįsti tu dar žmonių. Taigi visi žino, kad jis priklauso vienai didesnių gaujų Lietuvoje, ir rankelės ne kartą sukruvintos.
Rytė išplėtusi akis be žado spoksojo į Gražiną.
– Taigi buvo atvažiavęs vasaros vidury pas Zuzaną ten prie ežero. Viena buvau, plaukti mokinau…Galėjo… – Rytė net sukrūpčiojo.
– Būk rami, jis tau nieko niekada nepadarys. Martynas visiems yra sakęs, kad tu labai primeni jo avarijoje žuvusią seserį. Pareiškė, kad niekas nekištų nagų prie tavęs, nes baigsis blogai. Laikosi kažkokio savo garbės kodekso. Ką aš žinau, gal ir mafijozų būna garbingų, – patraukė pečiais Gražina. – Nors aš taip nepasitikėčiau…
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.