,,Boksas – tai džentelmeniška kova vienas prieš vieną, kur užauga tikri vyrai, nugalintys save, nebijantys gyvenimo“, – taip šią sporto šaką apibūdina Marijampolės sporto mokyklos bokso treneris Kazimieras DAKNYS, išauginęs ne vieną garsų boksininką ir pats ilgą laiką ėjęs bokso keliu. Dabar K. Daknys turi 28 auklėtinius, kurie kiekvieną dieną (kartais net savaitgaliais) uoliai treniruojasi, ruošiasi Lietuvos, Europos ir net pasaulio čempionatams. Nenuilstančio trenerio bendradarbiavimas su vaikais, jų tėveliais, mokyklomis, kuriose mokosi jaunieji boksininkai, atveda vaikus į bokso čempionų titulus.
Neabejingas boksui
K. Daknys savo kaip boksininko karjerą pradėjo Kretingoje, būdamas 12 metų. Savo gyvenime turėjęs net 170 kovų, 1985 m. K. Daknys nusprendė šio meno mokyti kitus – tapti treneriu. Po to kurį laiką buvo atitolęs nuo bokso, tačiau tai ilgai neužsitęsė – netrukus treneris buvo vėl įkalbintas sugrįžti treniruoti vaikus.
Stiprūs tarpusavio ryšiai
Apsilankius bokso salėje vykstant treniruotei tampa akivaizdu, kad tarp trenerio ir jo auklėtinių yra užsimezgęs ypatingas ryšys. Pirmiausia yra pabrėžiamas kultūringas bendravimas. Kaip pats treneris teigia, tikras, geras boksininkas niekada pirmas neužpuls silpnesnio, jaus pagarbą vyresniam. Treneris su savo mokiniais turi ir išskirtinį pasisveikinimą: rankų paspaudimą (simbolizuoja ryšį) ir kumščių sutrenkimą (jėgos simbolika). Ryšys jaučiamas ir išskirtinėje K. Daknio ir jo treniruojamų vaikų tradicijoje: kiekvienais metais per kiekvieno vaiko gimtadienį komandos nariai surenka šiek tiek pinigų, nuperka dovaną ir visi kartu nuvyksta pas jubiliatą į namus jo pasveikinti. K. Daknį galima pavadinti ne tik bokso treneriu, bet ir žmogumi, kuris plečia vaikų akiratį. Kasmet treneris kartu su savo auklėtiniais vyksta į Druskininkų vandens parką, į ledo areną Kauno ,,Akropolyje“. Dažnai po varžybų, vykstančių kitame mieste, aplanko to miesto įžymias vietas: piliakalnius, istorijos ar sporto muziejus. Treneris labai džiaugiasi tėvų palaikymu. Jie remia ir skatina savo vaikus sportuoti. Be to, K. Daknys bendrauja ir su mokyklomis, kuriose mokosi jo treniruojami boksininkai. Treneriui yra svarbus ir vaiko asmeninis gyvenimas. Jis nori žinoti, kaip vaikas elgiasi ne tik bokso ringe, bet ir mokykloje, namuose. Bokso treneris netreniruoja rūkančių ar nekultūringai besielgiančių vaikų. ,,Kaip tėvai viską žino, taip ir aš viską žinau: ką veikia, kuo užsiima mano auklėtiniai“, – pasakoja savo treniruojamais boksininkais nuoširdžiai besirūpinantis K. Daknys.
Viskas yra išugdoma
Norint tapti boksininku nereikia ypatingų savybių, nes viskas yra išugdoma sporto salėje. Svarbu, kad vaikas būtų sveikas ir turėtų tvirtą charakterį. Treneris sako, kad priima sportuoti ir jaunesnius vaikus, bet geriausia yra pradėti nuo 12 metų. Bokse ištreniruojami ne tik raumenys, čia tobulėja ir kitos savybės: valia, ištvermė, kultūringumas. ,,Boksininkui daug lengviau nugalėti visus gyvenimo sunkumus“, – teigia K. Daknys. Didelio skirtumo tarp kaimo ir miesto vaikų jis nepastebi, tačiau, trenerio nuomone, kaimo vaikai dažnai yra stipresni ir sveikesni dėl savo gyvenimo būdo. Kuo daugiau vaikas juda – tuo jis stipresnis.
Kasdienis darbas duoda vaisius
Bokso salėje vaikai praleidžia net 5 dienas per savaitę. Jei reikia, kartais treneris su vaikais dirba net savaitgaliais arba per šventes. Paprastai treneris nusistato ciklą dviem savaitėms. Kasdienės pusantros valandos trukmės treniruotės eiga: apšilimas, raumenų tempimo, smūgio lavinimo pratimai, darbas su maišais, svarmenimis, sunkiais kamuoliais, šokdynėmis, darbas porose. Du kartus per savaitę rengiamos kontrolinės kovos.
Kiekvieną vasarą K. Daknio auklėtiniai kartu su savo treneriu ir tėvais važiuoja į Palangą stovyklauti (stovykla trunka apie 10 dienų). Jų stovyklavimas toli gražu neprilygsta eiliniam pasibuvimui prie jūros. Vaikai stovyklose intensyviai tris kartus per dieną treniruojasi. Treneris teigia, kad, jei ne stovyklos, negalėtų pasiekti tokių aukštų rezultatų.
Visas šis ,,juodas darbas“ atveda vaikus į pergalę. Kai kurie K. Daknio treniruojami vaikai gali pasigirti, kad per penkerius metus sukaupė jau po 37 medalius. Trenerio auklėtiniai neslepia noro tapti Europos ar net pasaulio čempionais. Tačiau jau ir dabar yra boksininkų, kurie pasiekė aukštumų. K. Daknys gali pasigirti šių auklėtinių: Manto Morkūno, Emilio Storpirščio, Osvaldo Juškevičiaus, Ernesto Lisausko, Povilo Pečkio – pasiekimais, garsinančiais ne tik Marijampolę, bet ir Lietuvą. Šiuo metu pasaulio ir Europos čempionatams ruošiasi du K. Daknio treniruojami boksininkai: Deividas Mikalauskas ir Lukas Plikaitis. Taip pat net penki trenerio aukėtiniai: Mantas Morkūnas, Emilis Storpirštis, Osvaldas Juškevičius, Deividas Mikalauskas ir Lukas Plikaitis – pateko į Lietuvos jaunių rinktinę.
Rėmėjai – žmonės, be kurių nebūtų pasiekta to, kas užsibrėžta
,,Labiausiai trūksta inventoriaus ir transporto. Laimė, kad turime rėmėjus, be kurių pagalbos nebūtume pasiekę užsibrėžtų tikslų, tokių gerų rezultatų“, – pasakoja treneris. Vienas iš boksininkų remėjų yra Žilvinas Petruškevičius, taip pat buvęs boksininkas, 1985 m. iškovojęs Lietuvos čempiono titulą. Suprasdamas, koks svarbus vaidmuo tenka boksui vaikų ir trenerio gyvenime, Ž. Petruškevičius paremia K. Daknio treniruojamą komandą transportu: pats vairuoja autobusą, nuveža jaunuosius boksininkus į varžybas, juos palaiko, stebi varžybas, padeda treneriui. Kiti rėmėjai yra Algis Gumauskas ir jo sūnus Arnoldas Gumauskas. Taip pat didelio palaikymo boksininkai sulaukia ir iš Marijampolės apskrities bokso federacijos prezidento Gintauto Statkevičiaus.
Visuomenė ,,prisirišusi“ prie krepšinio ir futbolo
Atrodo keistas tas faktas, kad traumos bokse patiriamos daug rečiau nei futbole, krepšinyje ar daugelyje kitų sporto šakų. Boksuojamasi su minkštomis pirštinėmis, dėvimi šalmai, kitos apsaugos priemonės. Bokse priešininkas išrenkamas pagal amžiaus grupę ir svorio kategoriją, todėl būna apylygės jėgos. Dažnai boksas yra klaidingai apibūdinamas kaip muštynės. ,,Iš tikrųjų tai yra menas“, – teigia K. Daknys. Šiandienė visuomenė yra ,,prisirišusi“ prie krepšinio ir futbolo. ,,Nors dabar jau boksininkų yra visose pasaulio šalyse (anksčiau to nebuvo), boksas ir kitos mažiau žinomos sporto šakos per mažai populiarinamos televizijoje ir spaudoje“, – savo tvirtą nuomonę išdėsto treneris.
Ne tik sunkus darbas ir vaikų noras padeda pasiekti didelių laimėjimų. Iš K. Daknio galime pasimokyti atkaklaus tikslo siekimo, nepasidavimo ir rūpestingumo. Nuoširdus bendravimas, rūpinimasis vieni kitais padaro vaikus, jų tėvus ir trenerį viena didele šeima, turinčia bendrų tikslų: siekti aukštumų bokso srityje ir išauginti kultūringus žmones, kurie teisingai integruotųsi į visuomenę. To rezultatas – pagarba vyresniam, drausmingas elgesys, tvirti fiziniai, dvasiniai gyvenimo pamatai. Visa tai suteikia gyvenimo laimės pojūtį – juk reikia pradėti nuo savęs, tada pasaulis nusidažo ryškesnėmis spalvomis.
Raminta GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.