Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > „Napoleonmetis“ Marijampolės krašte

„Napoleonmetis“ Marijampolės krašte

 

Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807 m. jis įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į ku­rios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta ir baudžiava. Valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės. 1807–1808 metais Napoleono kodeksas „iškraipė“ nusistovėjusius santykius tarp dvarininkų ir baudžiauninkų; pastarieji įgijo „judėjimo“ laisvę ir galėjo samdytis dirbti pas kitą dvarininką ar savarankiškai ūkininkauti. Prancūzų administracija, jau prieš ruošdamasi žygiui į Rusiją, ėmė ieškoti sąjungininkų ir lietuvių bei lenkų dvarininkų tarpe. Kai kurie dvarininkai netgi atgavo dvarus.  Taip buvusio Prienų seniūno Kazimiero Sapiegos sūnus Aleksandras Sapiega atgavo Kvietiškio dvarą, bet „užmiršo Marijampolės miestiečių laisves“. 

Į Lomžos departamento sudėtį įėjo ir Marijampolės miestas. 1810 m. mieste stovėjo 153 namai, kuriuose gyveno 1311 gyventojų. Netrukus prasidėjo administraciniai pertvarkymai, per kuriuos, be abejo, kai kuriuos reikšmingus postus gavo ir prancūzai, nors daugelis pareigūnų buvo skiriami iš vietinių tarpo.

Iškart 1807 m. liepą į Marijampolę buvo įvestas Prancūzijos armijos korpusas, kuriam vadovavo maršalas Mišelis Nėjus. Jau tapo tradicija pabrėžti, kad šis karvedys apsistojo Kvietiškio dvare, tačiau pasvarstykime, ar tikrai taip buvo.  Šio drąsaus ir pernelyg savarankiško karininko vadovaujamame korpuse tarnavusių adjutantų prisiminimuose apie lankymąsi Kvietiškyje ar Marijampolėje nieko nesakoma, nors minimos kitos Rytprūsių ir Užnemunės vietovės.

Pasekime maršalo keliais. 1807 birželio 14 d. prancūzai prieš rusus laimėjo Frylando mūšį  (dabar Pravdinskas) – kaip tik lemiamą smūgį priešininkams sudavė paskutiniu metu į mūšį atvykusi 65000 karių M. Nėjaus armija. Po to prancūzai be pasipriešinimoįžengė į Karaliaučių. O liepos 7 d. maršalas jau buvo ties Tilže. Jo armijoje kovęsis šveicarų baronas A. A. Žomini prisiminimuose įvardijo dar kai kurias dabartinės Kaliningrado srities vietoves,  aplankytas maždaug liepos mėnesio viduryje. Iš kitų prisiminimų sužinome, kad liepos 27 d. maršalas Lietuvos teritorijoje pasiekė Nemuną (atrodo, ties Prienais). Taigi, jei Kvietiškiui ir teko garbė matyti šį kariūną, tai tik labai epizodiškai. Atrodo, kad istorikai šį faktą tiražuoja neturėdami jokių įrodymų. Napoleono amžininkų prisiminimuose 1807 m. vasarą neminima nei Marijampolė, nei Kvietiškis.

Istorikas Jonas Totoraitis teigia, kad M. Nėjaus adjutantas apsistojo marijonų vienuolyne. Tvirtų įrodymų irgi nėra. Kyla klausimas, kodėl prancūzų kariškiai „netilpo” Kvietiškio dvare? Jų gyvenimas vienuolyne grindžiamas geromis maitinimo sąlygomis. Bet juk Kvietiškio dvaras nebuvo ekonomiškai silpnesnis ūkinis vienetas! Teigiama, kad pačių vienuolių marijono V. Volungevičiaus rašytoje kronikoje (ji nerasta) yra pasakyta, jog prancūzai, išeidami iš vienuolyno, pasiėmė tri sarklius.

Taip pat sunku faktais pagrįsti pasakojimą apie miesto centre apsistojusius kavaleristus. Tvirtinama, kad jie sodininko name, nugriautame jau šiais laikais (marijampoliečiai jį vadino Rygiškių Jono gimnazijos fligeliu). Iš tikrųjų, tas statinys ten stovėjo – tai paliudija miesto planai. Ir žirgams sode ganytis buvo vietos.

Patriotinį pakilimą parodo marijonų mokyklos mokytojų ir moksleivių užrašai bei atskiri kūriniai, kuriuose šlovinamas ne tik imperatorius Napoleonas, bet ir žemesnio rango karininkai. Tyrinėtojams pavyko aptikti spektaklio, garbinančio prancūzus, scenarijų. Vienas patriotinis eilėraštis, prisodrintas riteriško patoso, 1809 m. netgi buvo padeklamuotas Marijampolės seimelyje; šis kūrinys parašytas lenkų kalba, bet pridėta ir gudiškų posakių bei lietuviškų komentarų. Tuo metu marijonai surinko ir užrašė nemažai liaudies sukurtų dainų, kuriomis peikiami ankstesni užkariautojai. „Marijampoliečių dainoje“ irgi atsispindi pagerėjusios žmonių nuotaikos.

Prancūzams statybos Marijampolėje nerūpėjo. Atvirkščiai – būta tik praradimų. 1809 m. rugsėjo 5 d. naktį užsidegė karstadirbio namas, o ugnies liežuviai persimetė ir į bažnyčią, kuri visiškai sudegė. Nukentėjo ir vienuolyno stogas. Teko statyti laikiną bažnyčią.  Atrodo, kad per šį gaisrą, prancūzų kariai ar miestiečiai, neatsargiai ėmė vandenį iš šalia buvusio Jevonio tvenkinio; taip sugriovė ne tik užtvanką, bet ir malūną. Kitą pavasarį buvusio tvenkinio žemės buvo išdalintos miestiečiams. Atsilygindami miestiečiai įsipareigojo pastatyti tiltą per Jevonį.

1812 m. birželio 22–23 dienomis iš Kalvarijos atvyko ir pro miestą praėjo 3 ir 4-asis italų korpusai, vadovaujami Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Boharnė, ir 6-asis bavarų korpusas, vedamas generolo G. Sen–Siro. Mieste jie nepasiliko ir patraukė link Prienų keltis per Nemuną. Tuo metu imperatorius, būdamas prie Jiesios piliakalnio, gavo svarbų pranešimą iš žvalgų, dislokuotų Marijampolėje: jis negalėjo patikėti, kad rusai be kovos pasitrauks iš Vilniaus. Pasirodo, kad tai buvo tiesa.

Po pusmečio miestiečiai vėl regėjo prancūzus – alkanus ir piktus. Šį kartą, gruodžio 7 d., (matyt, nepagrįstai pateikiamos ir kitos dienos, pvz. 5 bei 6) mieste stabtelėjo ir pats imperatorius. Jo svita, susidedanti iš 3–4 ekipažų, gausiai prisnigtu keliu pajudėjo iš Kauno. Žygio dalyviai mini ir Surgučių plytinę, ir pro ją pašešupiu ėjusį senąjį kelią. Vienas ekipažas atvyko rogėmis, o kiti, taip pat ir Napoleonas, karietomis. Nors garsius svečius ir pasitiko pašto viršininkas (kai kur jis vadinamas ir miesto burmistru) Bogumilas Mikuličius, tačiau jis prancūzų tolesnei kelionei reikiamų rogių skaičiaus mieste nerado. Berods, vienintelis Napoleonas ir toliau iškeliavo karieta.

Iš B. Mikuličiaus ir generolo Armano de Kolenkūro prisiminimų paaiškėja, kad Marijampolėje bėgliai galutinai nusprendė, kuriuo keliu trauktis į vakarus.  Prancūzas, prisimindamas buvimą Kaune, rašė: „Keliuose sniego buvo tiek daug, o pašto stočių tiek mažai, kad mes galėjome labai vėluoti. Tai vertė abejoti, ar yra tikslinga vykti per Varšuvos kunigaikštystę, nors kitais pranešimais tas kelias buvo saugiausias. Reikėjo laiku užsakyti ir arklius. Daug arčiau buvo iki sąjungininkų žemių Prūsijoje. Apsvarstę abu variantus, galų gale mes apsisprendėme. Sakau „mes”, nes imperatorius nepareiškė savo nuomonės ir primygtinai norėjo, kad aš priimčiau sprendimą. Aš pasirinkau kelią per Karaliaučių, o Marijampolėje pasilikau galimybę pakeisti pasirinkimą ir vykti Varšuvos kunigaikštystės keliais.“

Atsižvelgdama į gamtos sąlygas ir gautus pranešimus, bėglių virtinė Marijampolėje persigalvojo ir pasuko link Seinų. Šio miestelio arbatinėje dar kartą pakoregavo maršrutą.

Marijampolės pašto viršininkas taip prisiminė tas dienas: „Napoleonas, pamatęs mane tarp žmonių, užsiimančių arklių transportu, pakvietė prieiti ir kai sužinojo, kad aš suprantu prancūziškai, pavedė pulkininkui Vonsovičiui (turimas omeny grafas leitenantas Stanislovas Dunin–Wasowicz, tarnavęs vertėju Napoleono armijos kanceliarijoje. – B.M.) perduoti man tokius žodžius: „Napoleonas tikisi, kad aš būsiu toks ištikimas kaip ir visi lenkai.” Dar tarė, kad savo likimą perduoda man ir pageidauja, kad jam vykstant į Varšuvą visose pašto stotyse užsakyčiau arklius. Tiesa, tai turėjau daryti A. de Kolenkūro vardu – reikėjo neišduoti Napoleono. Esant pavojui, tuojau pranešti svitos dalyviams. Kai Napoleonas išgirdo, jog esu pasiruošęs paaukoti ir gyvenimą, ištiesė man ranką, kurią pabučiavau. (…) Varšuvoje imperatorius paprašė pulkininkoVonsovičiaus man padėkoti ir patikinti, kad mano paslaugos nepamirš ir įpareigojo Prandtą (turimas omeny Prancūzijos ambasadorius Lenkijoje  vienuolis Dominyko de Prado – B.M.) įteikti man 25000 frankų.” Grįžęs į Marijampolę, B. Mikuličius jau rado rusų kareivius. Tuoj valdžioje įsitvirtinęs apygardos karinis viršininkas, sužinojęs apie šio pareigūno neseną poelgį, įsakė jį areštuoti. B. Mikuličius buvo nuvežtas į Vilnių, o  vėliau dvejus metus „atpylė” Sibire. Jis, matyt, tapo pirmuoju marijampoliečiu, priverstinai pabuvojusiu tremtiniu.

Išgalvotus pasakojimus pakartoja tie rašinių autoriai, kurie tvirtina, kad imperatorius Marijampolėje nakvojo. Anot B. Kviklio, garsusis prancūzas čia valgė vakarienę, o po to išvyko į Seinus. Deja, iš tikrųjų, netikėtas svečias negavo net arbatos. Panašiai po 40 metų nutiko ir Rusijos carui. Nesvetingai marijampoliečiai priimdavo tokius „ciesorius”!

 Ne kažin ką įamžinti galime ir mes. Gal žingeidiems svečiams parodykime dar vienu aukštu „ūgtelėjusį” marijonų vienuolyną, jau perstatytus Kvietiškio dvaro rūmus, bevardžius Narto Naujienos kaimo prancūzkapius ir papasakokime kokią nors legendą apie užkastus prancūzų lobius, pvz. Mikalavo dvare. Napoleono armijos arklių šėrikai į mūsų kraštą užnešė ir kiaulpienių sėklas – jų geltonuose žieduose galime įsivaizduoti kaitrią Korsikos salos saulę. Lietuvių kariai, tarnavę pas šį imperatorių, grįžo kišenėse slėpdami cukrinių runkelių sėklas. Ne veltui Užnemunėje ir buvo pradėti auginti šie cukringi šakniavaisiai. Napoleonas nukariautuose kraštuose, taip pat ir Sūduvoje, įsakymu įvedė eismą dešiniąja kelio puse. Net lauko tualetus suvalkiečiai irgi nusižiūrėjo nuo panašių statinių, stovėjusių prancūzų lauko stovyklose. Tik vadinamasis Napoleono tortas į Lietuvą atkeliavo daug vėliau iš Rytų pusės!

Benjaminas MAŠALAITIS

Autoriaus nuotraukos.

 

Prancūzkapiai senosiose Naujienos Narto kapinaitėse. Paminklas M. Nėjui Metco mieste. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite