…Fėjų slėnyje ąžuolai nunokino savo sėklas ir didžiulės gilės papsėjo ant žemės. Tą dieną iš vienos mielos, linksmos ir smalsios mergytės šypsenos ąžuolo pavėsyje gimė nauja fėja, vardu Gilė. Daugelis fėjų paaugę iškeliauja pasižvalgyti, o ši didžiaakė niekaip nenorėjo palikti savo gražuolio ąžuolo. Ši vieta jai buvo pati mieliausia ir net buvo teigiama, kad Gilė galėjo kalbėtis su galiūnu medžiu. Laikui bėgant, iš gilių ji susikūrė papuošalų, susimeistravo rankinuką ir pasigamino kepuraitę. Jos dėmesys supančiam pasauliui buvo begalinis. Fėja pažinojo, rodos, kiekvieną medžio gilę, aplankydavo po juo kiekvieną išdygusį grybą, ištyrinėjo šalia tekantį upelį ir nebuvo vabalo, kurio ji nebūtų pakalbinusi. Kažkada ji panorėjo patikrinti bičių avilius, tačiau bitės sukėlė tokį triukšmą, jog Gilė neišdrįso kišti savo smailos nosies į avilius. Kai, rodos, jau nebeliko ką tyrinėti, vieną dieną ąžuolas jai tarė:
– Mieloji Gile, tu pati geriausia mano draugė ir su tavimi gyventi labai linksma. Bet aš žinau, kad pasaulyje vyksta daug gražių dalykų. Matydamas, kokia tu smalsi ir kaip tau norisi daug sužinoti, noriu patarti tau palikti mane ir pakeliauti po pasaulį.
Didelės Gilės akys visai išsipūtė.
– Tai tu nori, kad aš tave palikčiau? Aš tau nereikalinga ?
– Priešingai, – nusijuokė ąžuolas. – Matai, aš jau daug metų stoviu vietoje ir žinau tik tai, ką man papasakoja kartais nutūpę paukščiai. O štai tu gali pamatyti, kas dedasi pasaulyje. Taip pati visko sužinosi ir man papasakosi.
– Jei taip , tada aš sutinku, – patrynė ji delniukais, nes smalsumas buvo begalinis. Tada fėja, atsisveikino su ąžuolu, atsispyrė ir purptelėjo nuo šakos.
Ąžuolas tolo, greitai visai išnyko iš akių. Galime išduoti paslaptį, jog ši mažylė Gilė išskrido ne kitą upelio pusę aplankyti, o netgi paliko Fėjų slėnį. Greitai visi pamatysime, kur ji apsilankys ir apie ką papasakos mums ir ąžuolui…
„Rail Baltica“… Šis pavadinimas iki šiol kaitina aistras Marijampolės gyventojams (ko vertas vien Užribio respublikos įkūrimas!), nors taip pavadintas projektas jau baigtas (šių metų birželio mėn. Marijampolėje oficialiai atidarytos – dalyvaujant garbiems svečiams, grojant orkestrui, šokant dailioms mergaitėms – ir svarbiausios miesto Gedimino-Stoties-Geležinkelio ir Aušros gatvių sankryžos, kurių grandioziniai rekonstrukcijos darbai buvo susiję su per miestą besidriekiančios europinės vėžės projektu „Rail Baltica“). Vis tik per daug džiūgauti nėra ko, arba, anot marijampoliečio mediko, Marijampolės tarybos nario Gedimino AKELAIČIO, šis projektas ne tik kad miestui neatnešė jokios naudos, pridarė papildomų problemų, bet ir puikus didelių europinių pinigų išgrobstymo pavyzdys. Taigi jūsų dėmesiui – pokalbis su G. Akelaičiu, „Rail Baltica“, ko gero, labiausiai besidominčiu žmogumi Sūduvos krašte.
– …2010 –ųjų m. gegužės mėn. Šeštokuose iškilmingai pradėti pirmieji europinės vėžės geležinkelio projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimo darbai – geležinkelio linijos rekonstrukcija ruože Mockava-Šeštokai. Statybos darbų pradžia – tikros iškilmės, kuriose dalyvauja tuometinis LR susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimo sėkme suinteresuoti aukšto rango svečiai, AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybė bei kiti tiesiogiai su projekto įgyvendinimu susiję asmenys. Kodėl nuo pat pirmųjų pabėgių ištiesimo nedžiūgaujate jūs?
– „Rail Baltica“, kaip skambiai oficialiai tuomet kalbama apie projektą, – pirmasis realus geležinkelių transporto plėtros projektas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, skirtas spręsti itin svarbius augančių krovinių srautų Šiaurės-Pietų kryptimi klausimus, tam panaudojant ekologiškiausią ir ekonomiškiausią transporto rūšį – geležinkelius. „Rail Baltica“, tikinama, ne tik įgyvendins svajonę Lietuvą geležinkeliu sujungti su Vakarų Europos šalimis naujų geležinkelio linijų plėtimu (greitųjų traukinių prognozuojamas greitis – 240 km/val.), bet ir esamų geležinkelio linijų modernizavimu Baltijos šalyse bei Lenkijoje. Skelbiama, jog europinio standarto geležinkelio „Rail Baltica“, sujungsiančio Varšuvą, Kauną, Rygą, Taliną ir Helsinkį, įgyvendinimo nacionalinėje atkarpoje Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena – Šeštokai – Marijampolė – Kaunas darbų vertė – projekto pradžioje skelbiama apie 850 mln. litų, kuri vėliau išauga iki 1 mlrd 350 mnl litų.
Tačiau euforija baigiasi, kai „Rail Baltica“ statybos rengiasi įžengti į Marijampolę. Proto balsas tvirtina, jog europinė vėžė per Marijampolę skirta turėtų būti tik miesto stotyje sustosiantiems traukiniams, pravažiuojantys keleiviniai, kaip ir krovininiai, traukiniai privalo dundėti aplinkkeliu, pro Marijampolę, kurio statyba turėtų prasidėti vienu metu kaip ir europinės geležinkelio vėžės per Marijampolę (per Marijampolę važiuotų tik tie krovininiai, kurie būtų susiję su Marijampolės įmonėmis, verslu: atvežtų žaliavas, išvežtų produkciją). Skamba gražiai? Juolab, kad ir 1999 metų Vyriausybės europinės vėžės geležinkelio specialiajame plane bei 2002 m. Seimo nutarime ateities geležinkelis atrodo panašiai – krovininiams traukiniams jokiu būdu nesiekiant miesto. Tokie planai atsispindėjo Marijampolės miesto savivaldybės ir visos šalies bendruosiuose planuose. Tai reiškė, jog specialiajame ir bendrajame plane numatyta, jog iš Kauno pusės einantį geležinkelį nuo Būdviečių pasitinka atsišakojimas į Baraginės krovinių perkrovimo stotį, daro lanką aplink miestą ir į seną vėžę grįžta prieš Meškučius.
Bet visa tai tik svajonės…
– Kas ne taip?
– Projekto rengėjams, vykdytojams visiškai neįdomi Marijampolė, nors į protestuojančių miestiečių susirinkimus jie atvyksta ir seka pasakas, koks nuostabus gyvenimas laukia Marijampolės, per miestą nutiesus europinę geležinkelio vėžę (krovinius gabenant traukiniais, gerokai sumažės vilkikų, tad tokiu būdu bus sumažinti avaringumo rodikliai, miesto gyventojai kvėpuos švaresniu oru – traukiniai ekologiškesnė transporto priemonė nei automobiliai, be to, dėl naujos geležinkelio konstrukcijos sumažės ir neigiamas triukšmo poveikis). Medum tepami ir Marijampolės verslininkai: jų verslo patogumui būsianti čia pat ir krovinių stotis. Marijampolės savivaldybės valdžia nutaria: per miestą žalia šviesa tik čia stojantiems keleiviniams ir su miesto verslu bei pramone susijusiems krovininiams traukiniams, visą kitą traukinių srautą nukreipiant aplinkkeliu.
Deja… Vos meras V. Brazys apsilanko Vilniuje, tyliai ramiai pradedami darbai – per miestą, o projektas „Rail Baltica“ – tik senojo geležinkelio rekonstrukcija… Teigiama: naująja geležinkelio vėže per miestą važinės ir keleiviniai, ir krovininiai traukiniai. Iki 2025 m. numatoma iki 4 mln tonų krovinių per metus, o nuo 2025 m. – iki 8 mln. tonų.
– Tuometinės verslo prognozės atrodė patrauklios. Kas sėjo nerimą?
– Buvo prognozuojama, kad krovininių traukinių srautas iki 2020 m. padidės daugiau kaip 3 kartus, tačiau triukšmo slopinimo sienutės bei uždarytos esamos pervažos padalins miestą į dvi dalis. Vakarinėje dalyje yra koncentruotos visos mokyklos, prekybos objektai, sveikatos ir socialinės įstaigos, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, teisėsaugos ir kitos institucijos, nuo kurių priklauso gyvenimo kokybė. Rytinės miesto dalies gyventojams sujaukta susisiekimo su vakarine miesto dalimi sistema ypač pablogins gyvenimo kokybę. Ką tai reiškė, „Rail Baltica“ statybų dėka įkurta Užribio respublika (rytinė miesto dalis) pajuto ypač uždarius pagrindines tris sankryžas.
– Kodėl iki šiol domitės projektu „Rail Baltica“?
– Man , kaip piliečiui, kaip gydytojui, rūpi, kaip naujos statybos įsilies į gyventojų buitį. Jau nuo pat projekto pradžios matėsi, jog „Rail Baltica“ neša tik daugybę, švelniai tariant, nepatogumų. Viso projekto eigoje buvau teisus, o dabar, jam pasibaigus, ką turime: nuo Lietuvos–Lenkijos sienos iki Kauno nėra pėsčiųjų perėjų, signalizacijos, izoliacinių sienelių Marijampolėje (tik apsaugos sienelės), langai nekeisti, kaimuose pervažos nereguliuojamos, iešmų, šviesoforų nėra, tik „Stop!“ ženklas pastatytas.
– Kas, jūsų akimis, „Rail Baltica“ Marijampolei?
– Nuo pat pradžių, 2011 m., kai „Lietuvos geležinkeliai“ atvyko į Marijampolės savivaldybę pristatyti projekto, man buvo aišku, jog vykdytojai visai nesuinteresuoti Marijampolės gerove. „Rail Baltica“ pastatyta ant senos „rusiškos“ vėžės: posūkis ant posūkio, gyvenvietė prie gyvenvietės, taigi aišku, kad 240 km/h greitis niekaip nebus įmanomas. Taip pat buvo akcentuotas krovinių pervežimas Marijampolės verslo gerovei, bet panaikinus Marijampolės krovinių stotį tolesni veiksmai patvirtino, jog visi Marijampolės kroviniai atiteko Kaunui, vadinasi, ir ekonominės naudos jokios nėra, mums lieka tik keleivinis traukinys, iki Bialystoko puškuojantis 40 km/val. greičiu…
– Jūs, kaip kovotojas prieš „Rail Baltika“ vykdymą tokia linkme, kokia yra dabar, jam pasibaigus, buvote nuo pat pradžių. Kodėl?
– 2011-06-10 aplinkkelis numatytas, bet jis egzistuoja tik 2011 m. pasitarimuose. Taryba priima sprendimą, kurį Brazys veža į Vilnių. Brazys į susisiekimo ministeriją nuveža sprendimą, o ten išbraukiama, kas jiems nenaudinga. Visi sprendimai buvo priimti Vyriausybės, Susisiekimo ministerijos ir Seimo kabinetuose. Buvo surinkta 1,5 tūkst. parašų, prieštaraujančių projektui. Rekonstruoja rusišką vėžę plius du bėgius prideda. Ekonominiu požiūriu Lietuvai pakanka „Rail Baltica“ vėžės iki Kauno (Palemono). Kalba apie „Rail Baltika‘ 2“. Mistika. ES tam pačiam projektui lėšų neskiria.
– Vadinasi, tai buvo tik oro burbulas?
– Tai projektas į niekur: darbo vietų nesukurta, infrastruktūra – iš savivaldybės biudžeto lėšų. Ką turime: traukinys rieda tik į Bialystoką – ir tai – tik 30–40 km/val greičiu… Projekto nauda – kapitalinis „rusiškos“ vėžės remontas. Marijampolėje projektas įvykdytas – viskas. Krovinių iš Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano pagrindinė kryptis – Klaipėdos uostas. Daugiau krovinių nėra. Keleivių srautų nėra, krovinių – irgi. Lenkai Minsko, Bresto kryptimi geležinkeliu važiuoja 240 km/val., o apie Šeštokus – jokių kalbų.
Reziumė – daugiau kaip 100 milijonų eurų išvogta, pasidalyta, o mūsų krašto žmonėms – naudos jokios… Štai kad ir elementarus dalykas – izoliacinės sienelės – jos bus statomos iš savivaldybės biudžeto lėšų…
– O kaip su atsakomybe?
– Šis projektas demonstruoja valdžios abejingumą savo žmonėms ir korupciją. Rugsėjo mėnesį turi atvažiuoti ES komisija, kuri tikrins „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimą, taip pat susitiks su vietos gyventojais. Tada turėtų būti įvardinti dėl nesąžiningumo ir neracionalumo kaltieji.
O viso to išvada liūdna: didelių pinigų Lietuvai toliau duoti negalima, mat visas skolas turime grąžinti mes, eiliniai mokesčių mokėtojai…
– Dėkoju už pokalbį.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Numatytas aplinkelis dabar – nukirstos galvos svajonė…
Rugsėjo 7 dieną Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko poezijos vakaras „Kita gyvenimo pusė“. Jo metu buvo pristatyta nauja Vlado Burago ir Vytauto Šiaudyčio knyga „Mūsų kūrybos keliuose“. Šioje knygoje pateikiama ne vien minėtų autorių kūryba – pagal nusistovėjusią malonią tradiciją yra nemažai ir jų kolegų eilėraščių bei prozos. Knygoje galima susipažinti su Aldonos Dudonytės-Širvinskienės, Nijolės Jadvygos Kulnickienės, Aldonos Mankutės-Kursevičienės, Juozapo Mickevičiaus, Dalios Milukaitės-Buragienės ir AlgimantosPabedinskienės kūryba.
Vakaro metu savo kūrybą skaitė Vladas Buragas ir AlgimantaPabedinskienė, muzikinius kūrinius atliko akordeonistų duetas Irina ir Arūnas Šerpyčiai. Poezijos vakaro dalyviai turėjo galimybę pasigrožėti bibliotekos sienas puošusia AlgimantosPabedinskienės asmeninių fotografijų paroda „Kita gyvenimo pusė“. Nuotraukose jautriai užfiksuota gamtos ir kazdienybės akimirkos, kurių savo gyvenimuose nuolat skubėdami dažniausiai nepastebime. Tai: nerangi sraigė ar lengvutis pienės pūkas, jūros atodūsis ar ilgaamžiškumu alsuojanti kiemo tvora, paukščio šokis ar tiesiog pamesta jo plunksna. Ši paroda – sustabdytos akimirkos, kviečiančios stabtelėti, apsižvalgyti ir džiaugtis gyvenimu čia ir dabar.
Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas Kalvarijos savivaldybės viešajai bibliotekai padovanojo savo kūrybos knygas: „Po kipariso ženklu“, „Mūsų gyvenimo keliuose“, „Vilties brasta“.
2000 m. pradėta vykdyti Europos iniciatyva „Diena be automobilio“.
Dienos be automobilio iniciatyvai sulaukus sėkmės, nuo 2002 m. pradėta rengti EUROPOS JUDUMO SAVAITĖ. Ji vyksta kasmet rugsėjo 16-22 d. Jau pirmaisiais metais prie iniciatyvos prisijungė daugiau kaip 400 vietos valdžios institucijų iš 23 šalių.
EUROPOS JUDUMO SAVAITĖ suteikia žmonėms galimybę apsvarstyti, kam išties skirtos miestų gatvės, aptarti būdus, kaip būtų galima spręsti oro ir triukšmo taršos problemas, eismo įvykių gausos ir sveikatos problemas. Nurodomos trys pagrindinės darniosios transporto priemonės – viešasis transportas, dviračių transportas ir vaikščiojimas – jų tarpusavio ryšiai (įvairiarūšiškumas) suformuoja daugelio veiklų pagrindą.
2016–ųjų metų Europos judumo savaitės tema „Pažangus judumas. Stipri ekonomika“. Pastaraisiais metais žymiai išaugo motorinių transporto priemonių srautai, o kelių transportas yra pagrindinė žmogų veikiančios aplinkos, triukšmo bei oro taršos priežastis. Oro kokybė – vienas svarbiausių Europos šalių gyventojų rūpestis. Kiekvienam žmogui tenka dalis atsakomybės už pasaulio aplinką, kiekvienas gali prisidėti išsaugant sveikesnę planetą, savo miestą, o tuo pačiu ir savo sveikatą.
Marijampolės savivaldybėje Europos judumo savaitės metu numatoma organizuoti šiuos renginius:
Rugsėjo 18 d. (sekmadienis) – tradicinis dviračių žygis po Marijampolės apylinkes (planuojamas maršruto ilgis – apie 19 km). Renginio pradžia 10.00 val. J. Basanavičiaus aikštėje.
Pasirengimo žygiui metu vyks:
dviračių žymėjimo akcija (visų norinčiųjų dviračiai bus pažymėti)
žygio dalyvių registracija
mankšta – tempimo pratimai
11.00 val. dviračių žygio startas
12.30 – 13.30 val. sustojimas Triobiškių kaime
15.00 val. dviračių žygio finišas J. Basanavičiaus aikštėje
Dviračių žygyje dalyvauti leidžiama tik tiems dalyviams, kurie atitinka Kelių eismo taisyklėse nurodytus reikalavimus ir kurių dviratė transporto priemonė yra techniškai tvarkinga. Organizatoriai už dalyvių pasirengimą akcijai bei saugumą neatsako ir pasilieka teisę priklausomai nuo oro sąlygų keisti žygio maršrutą.
Rugsėjo 19 d. (pirmadienis) – Pėsčiųjų žygis „Marijampolė – susitikime čia“. Žygio pradžia 18.00 val. J. Basanavičiaus aikštėje (gidė Jurgita Bubnienė).
Rugsėjo 20 d. (antradienis) – 8.00 – 17.00 val. Automobilių išmetamųjų dujų profilaktinis tikrinimas. Tikrinimai bus atliekami prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (Dariaus ir Girėno g. 4, Marijampolė).
Rugsėjo 21 d. (trečiadienis) – Naktinis dviračių žygis. Startas 20.00 val. J. Basanavičiaus aikštėje. Būtina išankstinė registracija el. paštu i.lementauskiene@marijampolesvsb.lt. Dalyvių skaičius ribotas (20 dalyvių). Išsamesnė informacija www.marijampolesvsb.lt
Rugsėjo 22 d. (ketvirtadienis) – vyks Akcija „Diena be savo automobilio“. Marijampolės miesto viešojo transporto autobusai (2, 3, 3A, 4, 6, 9, 10, 11, 16) keleivius vežios nemokamai.
Kviečiame visus marijampoliečius aktyviai dalyvauti iniciatyvoje ir nors vieną savaitę metuose tapti judresniais, o rugsėjo 22 dieną – „Mieste be savo automobilio!“ rinktis draugiškas aplinkai susisiekimo priemones – keliauti pėsčiomis, nemokamai naudotis miesto viešuoju transportu ar važiuoti dviračiu ir prisidėti prie švarios aplinkos išsaugojimo ir gyvenimo mieste kokybės gerinimo.
Akcijos organizatoriai: Marijampolės savivaldybės administracija, Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuras.
Prasidėjus naujiems mokslo metams rugsėjo 8 dienos popietę į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau apskr. VPK) Vilkaviškio rajono policijos komisariatą vėl rinkosi „Jaunųjų policininkų mokyklėlės“ dalyviai. Susitikimo laukė visi, nes šią dieną 47 mokyklėlės dalyviams, sėkmingai baigus pilietiškumo programą „Jaunųjų policininkų mokyklėlė“ 2015-2016“, buvo įteikti diplomai bei „Jaunojo policijos rėmėjo“ pažymėjimai.
Praėjusių metų gruodį 29 mokiniai iš įvairių rajono mokyklų panoro lankyti Vilkaviškyje „Jaunųjų policininkų mokyklėlę“. Mokyklėlė netikėtai tapo rimta didele mokykla, nes ją lankė net 49 jaunuoliai. Ši mokykla – tai bendras pilietiškumą skatinančios asociacijos „Novi Homines“ ir policijos projektas, skirtas 14-18 metų moksleiviams, besidomintiems karjeros galimybėmis ir norintiems daugiau sužinoti apie policijos, teismų, prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų veiklą.
Mokymosi laikotarpiu jaunimas turėjo galimybę artimiau susipažinti su pareigūnais bei tarnybų vadovais iš įvairių policijos padalinių ir pamatyti, kaip jie dirba, sėmėsi administracinės ir baudžiamosios teisės pagrindų, buvo daug kalbama apie vaikų teises, pareigas ir atsakomybę. Juonuoliams tai buvo nauji potyriai, neišdildomi įspūdžiai kurie bus dar ilgai prisimenami ir gal būt padės jaunimui apsispręsti renkantis profesiją.
Vilkaviškio „Jaunųjų policininkų mokyklėlės“ auklėtiniams, sėkmingai išlaikiusiems žinių patikrinimo egzaminą, gegužės pabaigoje buvo suorganizuota išvyka į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulinės rinktinės Raitojo būrio žirgyną ir šiame policijos komisariate įsteigtą ekspozijos muziejų bei Lietuvos Policijos Kinologijos ir Odorologinių tyrimų centrą. Nuo šių metų lapkričio mėnesio „Jaunųjų policininkų mokyklėlė“ Vilkaviškyje tęs savo veiklą ir norinčius joje mokytis kviečiame atvykti. Pasiteiravimui kreiptis į Vilkaviškio r. PK bendruomenės pareigūnę Viliją Grybauskienę tel. (8 342) 66 088; mob. tel. 8 656 58354 ar el. p. vilija.grybauskiene@policija.lt.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Rugsėjo 8 – ąją Marijampolėje įvyko pirmojo Lietuvos cukraus fabriko 85 – mečio veiklos jubiliejaus minėjimas. Iškilmingoje šventėje cukraus angare buvo pagerbti Lietuvos žemės ūkiui ir kaimui nusipelnę žmonės.
Šeštą kartą teikiamus ordinus ir medalius „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“ įsteigė Aleksandro Stulginskio universitetas, ARVI, Baltijos agroverslo institutas bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT).
„Lietuvos kaime nuoširdžiai dirbo ir dirba daug valstybingumo ir tautinio identiteto idėjai atsidavusių žmonių – nuo žemdirbių, pramoninkų iki švietimo, medicinos, kultūros ir kitų sričių iškiliausių veikėjų, kuriuos vienija troškimas ištikimai tarnauti gimtajam kraštui, garsinti Tėvynę Lietuvą ir skatinti jos žinomumą ir klestėjimą pasaulyje, dėl to buvo įsteigti visuomeniniai ordinai ir medaliai“, – sakė ARVI prezidentas dr. Vidmantas Kučinskas.
Ordinu apdovanotas prof. Dr. Viktoras Pranckietis, eilės mokslo leidinių autorius bei sodo kultūrų selekcininkas. Romaldas Abugelis LR Seimo kanceliarijos Kaimo reikalų komiteto biuro vedėjas, rengęs ir tobulinęs svarbiausius Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginius dokumentus ir įstatymus.
Ordinai už rūpestį Lietuvos kaimu ir atsidavimą taip pat buvo įteikti UAB „Arvi cukrus“ agronomui Jonui Skirkai, LŽŪKT gyvulininkystės konsultantei Bronei Vaičiulienei ir LŽŪKT ekonomikos konsultantei Zitai Vaišvylienei, 33 savo gyvenimo metus skyrusiai žemės ūkiui.
Medaliais įvertinti doc. dr. Vytauto Liako, daugelio tyrimų iniciatoriaus, rengiančio šiuolaikines augalų auginimo technologijas, vykdančio mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą nuopelnai, taip pat ilgamečių „Arvi cukrus“ darbuotojų VilenosPrasauskienės ir Romutės Daugėlaitės, LTŽŪK ekonomikos konsultantės Aušros Petronytės ir „Mano ūkis“ redaktorės Jurgitos Zaleckienės svarus indėlis Lietuvos kaimui.
Marijampolės savivaldybė šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliais apdovanojo bendrovės „Arvi cukrus“ cukrinių runkelių laboratorijos vedėją Vydą Petrauskienę bei gamybos ir technikos direktorių Vidą Piepolį.
Renginio metu tradiciškai buvo įteikti aukso ženklai ilgamečiams įmonės „Arvi cukrus“ darbuotojams. „Tai kad galime dirbti ir puoselėti Lietuvos cukraus tradicijas reikia dėkoti fabriko darbuotojams, kurie niekuomet nenuleido rankų, demonstravo tvirtą charakterį ir garbę, tai darydami dėl ateities, nes Lietuvos pramonė yra mūsų ateitis. Ačiū už Jūsų darbus, iniciatyvas ir gerumą“, – kalbėjo dr. V. Kučinskas.
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka skaitė pranešimą apie cukraus reikšmę Lietuvai. Originalioje erdvėje – cukraus fabriko angare koncertavo ansamblis „Lietuva“ bei solistė mecosopranė Jovita Vaškevičiūtė.
85 – mečio veiklos proga atidaryta Cukraus fabriko paroda. Joje unikalūs, pačiame fabrike gaminti istoriniai baldai, istorinius įvykius menantys raštai, įrankiai, metraščiai, fotografijos. Parodoje atkurtas autentiškas pirmojo Lietuvos cukraus fabriko direktoriaus kabinetas.
Ekspozicijoje pristatyti net ir su cukriniais runkeliais į fabriką patekę II-ojo pasaulinio karo laikų sprogmenys, artilerija, prieštankiniai pabūklai, pasagos ir kiti įdomūs radiniai. Kiekvienas atvykęs į „Arvi cukrus“ fabriko teritorijoje veiksiančią ekspoziciją galės sau nusikaldinti unikalią 85 – mečio monetą.
Unikali paroda bus atvira lankymui nuo rugsėjo 9 d. iki 14 d., 12.00 -17.00 val. Ekskursijoms ir grupėms registruotis skambinant „Arvi cukrus“ aplinkos apsaugos projektų vadovui Giedriui Šlekiui, tel.: 865516006.
Įmonės istorija prasidėjo 1931 metais, kada Marijampolėje pradėjo veikti pirmasis Lietuvos cukraus fabrikas, pastatytas padedant Čekijos bendrovei „Škoda“. Fabrikas išgyveno karą, sovietmetį, o 1999 metais įmonę ištiko bankroto grėsmė, nuo kurios išgelbėjo cukrinių runkelių augintojai ir naujasis akcininkas – ARVI, kuri fabriką modernizavo pagal Vokietijos specialistų parengtą projektą. Šiuo metu įmonės produkcija keliauja į Europos šalis.
Antrasis tarptautinis medinių pučiamųjų festivalis „Medynės“ vėl kviečia muzikos mylėtojus susitikti jaukiose koncertų salėse. Šių metų „Medynių“ tema – „Etno sąskambiai šiuolaikiniuose muzikos kontekstuose“. Marijampolėje ir Vilniuje vyksiančiame festivalyje aidės ir itališkų Piffero, Siglot,Piva, Ciaramella, Friscalettu, ir ukrainietiškų sopilkų, ir lietuvių mediniais instrumentais atliekama muzika bei speciali festivalio programa „Hindewhu – skambanti Afrika“.
Festivalis rugsėjo 24 d. prasidės italų Donato Sansone ir Daniele Boccaccio programa „Piva piva“ – tai savita muzikinė kelionė su tenykščiais pučiamaisiais instrumentais, jungianti renesanso, baroko ir vis dar gyvas Sicilijos, Lombardijos, Ligurijos, Venecijos regionų folkloro ir senosios muzikos tradicijas. „Medynių“ koncertinę estafetę spalio 1 d. perims viena žymiausių tradicinio ukrainiečių instrumento – sopilkos – virtuozių Božena Korčynska ir jos suburtas sopilkininkų konsortas. Sopilkų skambesį ir tembrines instrumento galimybes atspindės muzikantų atliekami ukrainiečių kompozitorių kūriniai, specialiai sukurti ansambliui, bei įvairios transkripcijos sopilkai nuo senosios iki šiuolaikinės XXI a. muzikos.
„Hindewhu – skambanti Afrika“ – tai speciali festivalio programa, skirta instrumentinėms kompozicijoms, sukurtoms žymiausių Pietų Afrikos šiuolaikinės muzikos kompozitorių Michaelʼio Blakeʼo ir Justiniano Tamusuza tradicinių Afrikos genčių dainų pagrindu. Hindewhu – pigmėjų genties, gyvenančios Centrinėje Afrikoje dainavimo-švilpavimo stilius, skirtas pranešti apie grįžtančius iš medžioklės genties vyrus. Spalio 8 d. klausytojai išgirs išskirtinę M. Blakeʼo, Hindewhu kūrinį, atliekamą paties į festivalį atvyksiančio kompozitoriaus. Šio koncerto intriga –lietuviškos birbynės (solistai – Darius Klišys ir Eugenijus Čiplys) skambesys, pritaikytas šiai kompozicijai ir transkripcijos, adaptuotos Roberto Bliškevičiaus vadovaujamam styginių kvartetui „Chordos“.
Spalio 15 d. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis drauge su Marijampolės meno mokyklos skudučių ansambliu „Tūto“ leis klausytojams mėgautis šiuolaikinėmis žymių Lietuvos kompozitorių Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Jurgio Juozapaičio liaudies dainų ir sutartinių aranžuotėmis, persmelktomis giliu poetiškumu ir emociniu poveikiu.
Po praėjusių metų sėkmės „Medynės“ plečiasi: festivalis tradiciškai vyks Marijampolėje, tačiau lapkričio 13 dienos finaliniam koncertui persikels į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus Vilniuje. Čia bus pristatomas specialus Lietuvos ir Lenkijos muzikantų projektas, kartu su skaitmeniniu albumu „Lietuviška birbynė: Lenkijos ir Lietuvos XVII a. muzika“. Koncertuos žymūs Lenkijos ir Lietuvos virtuozai: klavesininkas Marek Toporowski, vienas garsiausių viola da gamba atlikėjų Krzysztof Firlus, vargoninkė Irmina Obonska, birbyninkai – Darius Klišys ir Eugenijus Čiplys. Klausytojai išgirs netikėtas, rezidavusių Zigmanto Vazos dvare, M. Mielczewskio, T. Merulos, A. Jarzębskio kūrinių interpretacijas, taip pat muziką iš Braunsbergo tabulatūros, Kražių vargoninko sąsiuvinio ir Sapiegų albumo.
Festivalio sumanytojas D. Klišys ir organizatoriai teigia, kad šių metų koncertinės programos akcentas – ne tik pažintis su įvairių šalių medinių pučiamųjų skambesiu, kurį demonstruos profesionalūs atlikėjai, bet ir įspūdinga garsų ir muzikos šventė jaukioje kamerinėje aplinkoje.
Vienintelis licencijuotas Lietuvoje pokerio kambarys „TonyBet“ Lietuvos žaidėjams pasiryžo pristatyti ir aukščiausios kokybės kazino žaidimų asortimentą. Bendrovė planuoja trijų žingsnių pasiūlos plėtimą, kurių pirmasis jau įvykdytas.
Rugpjūčio 12 d. „TonyBet“ savo žaidėjams Lietuvoje pristatė pirmuosius 20 kazino žaidimų, tarp kurių yra ruletė, blekdžekas bei video automatai. Visus kazino žaidimus „TonyBet“ įsigijo iš vieno rinkos lyderių – gausybę lošimų apdovanojimų gavusios kompanijos „Nyx“.
Bendrovė yra nusiteikusi savo žaidėjams pasiūlyti platų kokybiškiausių azartinių lošimų asortimentą. Jau įvykęs pasiūlos praplėtimas – tik pirmasis iš trijų žingsnių, po kurių „TonyBet“ tikisi įsitvirtinti kokybiškų lošimų rinkos lyderio pozicijoje.
Šiuo metu bendrovės pasiūloje galima rasti tokius žaidimus, kaip „Foxin‘ Wins“, kuriame vyrauja animuota tematika ar „Jackpot Jester“, kuriame yra didysis prizas. Taip pat čia galima rasti nemažai automatų, kurie sukurti remiantis įvairiais klasikiniais mitais ir legendomis – pavyzdžiui, „Medusa“, „Miss Midas“ ir kiti.
Lietuvos žaidėjai entuziastingai priėmė šį naują bendrovės išsiplėtimą ir naujajį kazino jau išbandė daugiau nei keli tūkstančiai susidomėjusių lošėjų. Sulaukta ir didelių laimėjimų – pasak „TonyBet“ atstovo spaudai, žaidime „Cash Stampede“ vienas klientas šią savaitę jau laimėjo daugiau kaip 11 000 €.
„Artimiausiu metu planuojame savo žaidėjams pasiūlyti gerokai didesnį žaidimų pasirinkimą,“ teigė „TonyBet“ atstovas. „Šiuo metu jau derinami planai dėl didesnės pasiūlos kuri turėtų sudominti tiek esamus, tiek naujus klientus. Taip pat žadame neatsilikti nuo pasaulinių žaidimų rinkos tendencijų ir „TonyBet“ žaidėjus toliau dominti įvairiomis naujovėmis bei pasiūlymais.“
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu neabejotinai sparčiai populiarėja verslo bei paslaugų sektoriaus veikla internetu, logiška ir iš lietuviškų bendrovių tikėtis tokio profilio plėtros. „TonyBet“ taip pat žinoma dėl savo inovatyvios veiklos, tokios kaip pirmasis pasaulyje „OFC“ pokerio internetinis kambarys. Ši nauja kazino integracija taip pat suteikia potencialią tikėtis ir daugiau pasaulinį lygį atitinkančios kokybės bei šiuolaikiškumo.
Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ieško nepilnametės Samantos Juozapavičiūtės (g. 1999 m.), kuri 2016-09-03 pasišalino iš Marijampolės vaiko tėviškės namų.
Mergina apie 154 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, plaukai šviesūs iki pečių, apsirengusi džinsinėmis kelnėmis ir džinsiniu švarkeliu, baltais sportiniais bateliais.
Policija prašo gyventojų pagalbos: ką nors žinančius, mačiusius ar turinčius kitos vertingos informacijos apie šio asmens buvimo vietą, prašome informuoti Marijampolės apskr. VPK tel. 8- 343-91260 arba bendruoju pagalbos centro telefonu 112.
Rugsėjo 3 d. Marijampolės sporto centre „Sūduva“ vyko tradicinis tarptautinis 24-asis galiūnų turnyras. Dešimt stipruolių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Olandijos, Ukrainos, Slovėnijos, Norvegijos, Lenkijos ir Gruzijos varžėsi šešiose ypatingai sunkiose rungtyse. Jie kėlė vis sunkesnius rąstus, nešė Lietuvos formos akmeninį 180 kg skydą, atliko pritūpimus specialiame prietaise, nešė svarmenis, kilnojo apvalius akmenis nuo 120 iki 180 kg, įveikė estafetinę rungtį, kuri šį kartą susidėjo net iš trijų dalių. Šių metų naujiena ir iššūkis galiūnams buvo didžiojo rekordinio Suvalkijos šaukšto traukimas. Beveik 5 m ilgio šaukštas svėrė 400 kg ir sunkiai pasidavė net stipriausiems vyrams. Antros rungties ritmą sutrikdė latvių galiūnas Aivars Šmaukštelis, neišlaikęs Lietuvos formos skydo, kuris paleistas iš rankų suskilo pusiau. Tačiau tai nesumažino 29 m. latvio ryžto – pagrindinį prizą „Marijampolė 2016“, surinkęs 44 taškus, iškovojo būtent jis. Antruoju liko lenkas Gžegožas Šymanskis (Grzegorz Szymanski) (43 taškai), o trečioji vieta su 40-čia taškų atiteko lietuviui birštoniečiui Vidui Blekaičiui, tik prieš kelias dienas grįžusiam su čempiono titulu iš 2016-ųjų tarptautinio čempionato Šiaurės Airijoje Belfaste ir nespėjusiam tinkamai atgauti jėgų.
Šiemet turnyras prasidėjo ne tik galiūnų pristatymu, bet ir iš Rio de Žaneiro į tėviškę grįžusio olimpiados prizininko Aurimo Didžbalio pagerbimu. Jį pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Albinas Mitrulevičius ir Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Aurimas žiūrovams pademonstravo bronzos medalį ir savo firminius salto. Aurimas padėkojo savo pirmajam treneriui Alvydui Kirkliauskui, savo krašto žmonėms ir savivaldybei. Po to dvi valandas fotografavosi su visais norinčiaisiais, dalijo autografus.
Puikiai turnyrą pradėjo vienas iš dviejų Lietuvos stipruolių birštonietis V. Blekaitis, visada Marijampolei skiriantis daug simpatijų ir tarsi norėdamas paneigti mintį, kad sunkiasvoris sportininkams gali savo jėgas bandyti kartais virš galimybių ribų. Jis iškėlė 3 sunkėjančius rąstus: 130 kg – 3 kartus, 150 kg – 2, 170 kg – 1 per 44,93 sek. ir apsivilko geltonus lyderio marškinėlius. Aštuoniomis sekundėmis nuo jo atsiliko lenkas G. Šymanskis. Kito mūsų šalies galiūno marijampoliečio Sauliaus Brusoko rezultatas buvo penktas.
Startuodamas antruoju po slovėno Matjažo Belšako (82,10 m), Latvijai atstovaujantis A. Šmaukštelis (ūgis 190 cm, svoris 137 kg) Lietuvos formos akmeninį skydą nunešė apie 87 metrus ir neišlaikęs paleido jį iš rankų. Svarmuo nukrito ir netikėtai suskilo pusiau. Varžybų organizatoriui A. Kirkliauskui pagelbėjo birštonietis K. Urbanavičius. Skydas buvo pakeistas metaliniu, o rungtis perkelta į varžybų programos pabaigą.
Pradėjusiems pritūpimų rungtį dviem galiūnams – olandui Jitsei Krameriui ir estui Gunarui Gimbutui – nepavyko atsistoti su specialiame prietaise (330 kg) stovinčiomis penkiomis merginomis. Tuo tarpu trečiuoju startavęs V. Blekaitis su svarmeniu pritūpė ir atsistojo net 12 kartų. Jį aplenkė tik 24 metų 186 cm ūgio ir 143 kg svorio Slovėnijos sportininkas M. Belšakas, atsistojęs 13 kartų.
Emocingoje estafetės rungtyje dalyviai pirmiausia nešė 350 kg medinį rentinį 25 metrus, po to kėlė ant pakylos 100 kg statinę, 160 kg akmenį ir 160 kg priekalą, o pabaigai traukė visiems susidomėjimą kėlusį medinį 400 kg svorio ir 480 cm ilgio šaukštą. Buvo parengta 25 metrų trasa. Įspūdingo dydžio šaukštą Marijampolės miesto dienų proga išdrožė medžio meistras Klemencas Kvainauskas su Marijampolės profesinio rengimo centro moksleiviais. Ištvermės ir jėgos rungtį iki galo įvykdė vienintelis A. Šmaukštelis per 1 min. ir 26,68 sek. ir užėmė pirmąją vietą. Antras rungtyje buvo G. Šymanskis (22,30 m), trečias – jauniausias turnyro dalyvis iš Ukrainos Aleksejus Novikovas (20 metų, 186 cm, 120 kg).
Svarmenų 2×130 kg 25 m nešimo rungtyje V. Blekaitį (15,66 sek.) aplenkė 6 dalyviai, tarp jų ir „lagaminus“ poroje nešęs S. Brusokas (13,81 sek) bei rungtį laimėjęs G. Šymanskis (10,54 sek.). Pastarasis atsilikimą taškais nuo pirmaujančio V. Blekaičio sumažino iki minimumo. Lyderį vijosi ir A. Šmaukštelis, nes atnaujintoje skydo nešimo rungtyje, jau ne atstumui, bet 50 metrų laikui, latvis pademonstravo neįtikėtiną greitį. Svarmenį nunešė per 17,04 sek.. Antroje vietoje – A Novikovas (18,31 sek.), trečioje – S. Brusokas (19,70 sek.), o V. Blekaitis – septintas. Po šio rezultato lyderio marškinėlius apsivilko lenkas G. Šymanskis (35 taškai). Į nugalėtojo titulą be lenko ir birštoniečio dar pretendavo A Šmaukštelis (34 taškai), A. Novikovas (34 taškai), S. Brusokas (33 taškai). Taškus sudėliojo paskutinioji, 5 apvalių akmenų (110, 120, 140, 160, 180 kg), sukėlimo į skirtingo aukščio pakylų taures, rungtis. V. Blekaitis, sukėlęs visus akmenis per 28,52 sek., liko ketvirtas. Tačiau to neužteko, kad atsistotų ant trečios vietos pakylos laiptelio. Priešpaskutinis startavęs A. Šmaukštelis, emocingai palaikomas žiūrovų, akmenis sukėlė per 21,82 sek., o teisėjai paskelbė, kad latvis pagerino prieš 10 metų Marijampolėje startavusio amerikiečio T. Ortmajerio turnyro rekordą (22,39 sek.). Rekordinio laiko nesugebėjo pagerinti lyderis G. Šymanskis (24,92 sek.). Jis rungtyje iškovojo trečiąją vietą, o turnyre liko antras.
Šį kartą be ypatingų rezultatų liko Gruzijos galiūnas Ivanas Makarovas (23 taškai) ir norvegas Ole Martinas Kristiansenas, surinkęs tik 8 taškus.
Kadangi oras buvo palankus, stadiono „Sūduva“ padangę papuošė pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempiono Roko Kostiuškevičiaus pilotuojamas balionas su Marijampolė savivaldybės simboliu. Pertraukose tarp rungčių koncertavo atlikėjas Radži. Su naujais šokių elementais pasirodė sporto klubo „Žalgiris“ šokėjos. Turnyrą vedė ilgametis jo organizatorius sunkiosios atletikos tarptautinis treneris Alvydas Kirkliauskas.
„Lietuva… Nuostabiai gražus kraštas, puikūs žmonės, tačiau daug čia ir vargo, reikia daug pokyčių, kuriuos, manau, turėti įnešti būtent iš savo gimtosios šalies emigravę lietuviai: pasisėmęs svetur patirties, įgavę išminties, jie puikiai tai pritaikytų savo krašte, tačiau, kiek man tekę susidurti su lietuviais, gyvenančiais Vokietijoje (o jų teko pažinti išties daug), jie nesirengia grįžti, nors jų širdys čia, Lietuvoje…“ – sako vokietis Danielis Kriščiūnas (g. 1975 m.), lietuvišką pavardę nešiojantis ne nuo gimimo – tik po to, kai vedė lietuvę Liną Kriščiūnaitę (g. 1979 m.).
Lina ir Danielis KRIŠČIŪNAI – šiuo metu Pietvakarių Vokietijos, Schontal (gražus slėnis),gyventojai, toje šalyje auginantys ir savo atžalas: 2015 m. gimusią Leliją bei 2012 m. gimusį Samuelį. Vis tik ryšys su Lietuva šią šeimą sieja ne vien dėl pavardės, dėl Linos gimtųjų namų Menštrakio kaime (Igliaukos sen., Marijampolės sav.), artimųjų, kuriuos šeima aplanko bent kartą per metus. Lietuva yra savastis, jausmas, tikėjimas net ir Danieliui, čia besilankančiam nuo 1995 m… Be to, Kriščiūnai kategoriškai netvirtina, jog kada nors neįsikurs čia, Lietuvoje…
Lemtinga pažintis tūkstantmečių sandūroje
Lina Kriščiūnaitė, besimokydama Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje, ketindama tapti bendrosios praktikos slaugytoja, 1999 m. Kūčių vakarą išvažiavo į Vokietiją, dirbti aukle. Sprendimas buvo itin skubus ir spontaniškas: reikėjo greitai pakeisti ten dirbusią merginą. Lina dabar džiaugiasi, jog ilgiems apmąstymams laiko nebuvo, tad nebuvo kada ir abejoti. Vokietijoje, Tuebingeną, ji prižiūrėjo du mažamečius vaikus (su ta šeima ryšiai iki šiol išlikę: berniukas – Linos krikštasūnis, mergytė – Linos dukters Lelijos krikštamotė!).
Laikas bėgte bėgo, ir štai – amžių (netgi tūkstantmečių!) sandūra: Naujieji metai! Lina gavo pasiūlymą po 2000-ųjų sutikimo šventę pratęsti Valdenburge bendraamžių būryje – kodėl gi ne? Štai toje naujojoje tūkstantmečio sutikimo šventėje ir įvyko lemtingas (kaip matyti dabar) susitikimas. Naujuosius tuomet šventė mišri kompanija: ir lietuviai, ir vokiečiai, tarp jų – ir Danielis, gyvenęs tame pačiame mieste.
Tiesa, tuomet jie vienas į kitą ypatingo dėmesio neatkreipė, nors ryšys, pasibaigus šventei, išliko: retkarčiais susiskambindavo, susirašydavo trumposiomis žinutėmis, taip pat ir susitikdavo puodeliui kavos – nereguliariai, kartais tik porą kartų per metus, tiesa, kartais ir dažniau. Danielis, tuomet turėjęs lėktuvo pilotavimo licenciją, tokį darbą ir dirbo, tad, be kitų keleivių, paskraidindavo ir draugus. Liną – taip pat.
Lietuvė Vokietijoje įsitvirtino
Lina Vokietijoje įsitvirtino. Gyvendama Tiubingene, vadinamajame studentų mieste, sugebėjo baigti mokslus Šiauliuose, taip pat Tuebingene baigė Rytų slavistikos ir naujosios vokiečių kalbos bei literatūros studijas (prisipažįsta: kalbų niekada nemėgusi, norėjusi studijuoti psichologiją, tačiau dėl ribotų vietų užsieniečiams turėjusi savo noro atsisakyti, pasirinko minėtą sritį ir neapsiriko: studijos labai patikusios, džiaugiasi, jog jas pasirinko). Lina neslepia: Vokietijoje, kol surado savo nuolatinę nišą, teko dirbti pačius įvairiausius darbus. „Tik prostitute ir duobkase nedirbau“, – sako moteris, paskutinius aštuonerius metus dirbanti psichosomatikos klinikoje Bad Mergentheime bendrosios praktikos slaugytoja – pagal specialybę, įgytą Lietuvoje.
Neįvykusio „kavagėrio“ pasekmės
…Jie vienas kitą vadino draugais. Kartais – netgi geriausiais, nors vienas kitam nieko nežadėjo ir nieko nereikalavo vienas iš kito: susitinka – gerai: išgeria po kavos puodelį, pasikalba, nesusitinka – irgi gerai. Tai tęsėsi kone dešimtmetį. Viskas pasikeitė po vieno Danielio „neatidaus“ poelgio: būdamas netoli miesto, kuriame buvo įsikūrusi Lina, jis nesiteikė savo draugei paskambinti ir susitarti dėl susitikimo – vėlgi – tai pačiai kavai… Linos reakcija – priekaištai, kuriems „nuplauti“ užtektų… na, tegu bus koncerto. Sutarta! Lina ir Danielis rengiasi į klasikinės muzikos koncertą kaip kompensaciją už neįvykusį „kavagėrį“. Nesitardami išsipusto: į koncertą Lina atvyksta vilkėdama ilga vakarine suknele, kurią po savaitės panaudos į vestuves eidama kaip piršlienė, o Danielis – iškilmingu klasikiniu kostiumu.
…Dabar jau jie ir patys nesuvokia, kaip tai atsitiko, tačiau minėtąjį koncertą jie vadina savo abipusės meilės pradžia.
Gal tai meilė?
2010 m. Kūčių vakaras ypatingas. Lina su Danieliu šią ypatingą dieną praleidžia pas Linos draugę Vilmą, taip pat lietuvę, jos vyro vokiečio restorane. Kadangi restoranas lankytojams uždarytas, lietuvės moterys savo vyrams surengia Kūčias su lietuviškais patiekalais. Tai, matyt, suveikia. Danielis Linai pasiperša padovanodamas dėlionę tarsi aliuziją į mylimosios papasakotą anekdotą apie nuobodžiaujančią blondinę, kuriai vyras pataręs nusipirkti dėlionę. Ši taip ir padariusi, tačiau užduoties neįveikusi, verkusi, kantrybės netekusi, paskambinusi dėlionės dovanotojui ir išreiškusi savo neviltį. Blondinės gerbėjas patarė žvilgtelti į dėlionės viršelį (ten – gaidelis). Blondinė nudžiugusi: atplėšusi sausų pusryčių pakuotę ir pabarsčiusi!
Lina pamena: Danielio dėlionės rezultatas – ne, ne gaidelis, o prisipažinimas meilėje. „Jei negaliu nė dienos išbūti be tavęs, gal tai meilė?“ – sudėjusi dėlionę perskaitė Lina.
Lietuvė ir vokietis – Kriščiūnai!
Nuo sužadėtuvių iki vestuvių – pusantrų metų laiko tarpas. Vestuves pora šventė Lietuvoje. Prieš abiem pasakant lemtingąjį „taip“, iškilo pavardės klausimas. Lina būsimajam prasitarė, jog savo mergautinės pavardės visiškai neatsisakysianti: nešiosianti dvigubą pavardę. Danieliui tokia mintis – dėl dvigubos pavardės – pasirodė visiškai niekam tikusi. Vyras truputėlį pasvarstęs nutarė: „Būsiu Kriščiūnas – tavo tėtis labai nuostabus!“ (Šlovė lietuviams vyrams, sugebantiems ir žentus užsieniečius pakerėti!). Kaip nusprendė, taip ir buvo: sode, Lazdijų metrikacijos biuro darbuotojams forminant santuoką, skambant romantiškai muzikai, Kriščiūnaitė virto Kriščiūniene, o Priem – Kriščiūnu (metrikacijos biuro darbuotojai, sutuokę laimingą porą, dėl poros pavardės sprendimo vėliau sakys, jog tokio atvejo per beveik 40 įstaigos gyvavimo metų nebuvę…).
Ten, kur saugu
Laimingoje šeimoje, kaip minėta anksčiau, auga du vaikai, turintys dvigubą – Lietuvos ir Vokietijos – pilietybę. „Tautybė nesvarbu, svarbu – žmogus“, – sako Danielis, kuriam dėl sveikatos nebuvo pratęsta piloto licencija, tad pastaruoju metu dirba IT architektu banke.
Gyvenimas Kriščiūnų namuose teka pagal jų pačių nustatytas taisykles: vieno lyderio nėra, tam tikrais atvejais „paradui vadovauja“ Lina, kitąkart – Danielis. Su vaikais Lina bendrauja kaip galima daugiau lietuviškai, moteris stengiasi, kad vaikai jos gimtąjį kraštą pažintų ir per tradicijas, tad Kriščiūnų namuose lietuviškumui duoklė išties atiduodama.
„Vokietijoje subrendau kaip asmenybė, – sako Lina. – Ten esanti sisteminga tvarka labai palengvina gyvenimą. Taip pat ši šalis – tai terpė, kurioje jautiesi saugus. Man, kaip medicinos darbuotojai Vokietijoje, nesuvokiama, jog čia, Lietuvoje, močiutė, neturinti už ką dorai net duonos nusipirkti, paskutinį pinigėlį atiduos gydytojui – vien už tai, jog išklausys ją…“
Vis dėlto, anot Linos vyro, pokyčiai Lietuvoje labai dideli, nors mes, čia gyvenantys, to galbūt taip aiškiai nematome. „Lietuvoje žmonės gyvena šia diena, – pastebi Danielis, – ir gal tai yra gerai. Štai Vokietijoje žmonės taupo, gyvena ateičiai, kurios gali ir nebūti…“
***
Galbūt darni Kriščiūnų šeima sugalvos savo gerąja patirtimi dalintis čia, Lietuvoje? Laikas parodys…
Marijampolės profesinio rengimo centro sporto salėje rugsėjo 3-ąją vyko jau penktosios respublikinės sporto varžybos „Cukrinis diabetas – ne kliūtis sportuoti“, kuriose 65 dalyviai iš 8-ių Lietuvos rajonų patys sau ir kitiems įrodinėjo, kad ši lėtinė liga negali užkirsti kelio sergančiajam judėti ir džiaugtis kitų draugija. Šalies diabeto klubų nariai iš Plungės, Jonavos, Šakių, Vilkaviškio, Rokiškio, Kauno, Mažeikių ir Marijampolės, iš viso 12-a komandų, varžėsi Bočios, smiginio, baudų metimo ir judriosios estafetės rungtyse. Šiemet taikliausi Bočios rungtyje buvo rokiškėnai, antri – jonaviškiai, trečia – Marijampolės klubo „Diabetas ABC“ komanda. Šį rungtis nulėmė, kad kitais metais varžybos vyks Rokiškyje.
Jau trečią kartą varžybos organizuojamos Sūduvos sostinėje. Tokią garbę ir atsakomybę Marijampolės klubas „Diabetas ABC“ pelnė trejus metus iš eilės laimėjęs simbolinę Bočios rungtį. „Noriu padėkoti Marijampolės savivaldybės Sporto skyriui ir ypač savivaldybės tarybos nariui, sunkiosios atletikos treneriui Alvydui Kirkliauskui, be kurio patirties ir pagalbos nebūtume taip sklandžiai surengę varžybų“, – sakė klubo „Diabetas ABC“ pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė. Šįkart varžybų dalyviai sulaukė gausaus svečių būrio. Prieš pradedant varžytis juos pasveikino LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, mero pavaduotoja Irena Lunskienė, Sporto skyriaus vedėjas Vytautas Papečkys, LDA prezidentė Vida Augustinienė. Nors tą pačią dieną Marijampolės sporto centre „Sūduva“ vyko tradicinis galiūnų turnyras, kurio pagrindinis organizatorius yra A. Kirkliauskas, jis rado laiko susitikti ir su šių sporto varžybų dalyviais bei pakviesti juos visus į popietę pradėtą 24-ąjį tarptautinį galiūnų turnyrą.
Varžybos prasidėjo nuotaikingomis neįgaliųjų ansamblio „Girnos “(vad. Gintaras Difartas) melodijomis. Vėliau dalyvių laukė sporto rungtys. Smiginio rungtyje tarp moterų taikliausia buvo L. Baranauskienė iš Šakių, tarp vyrų – marijampolietis E. Kuliešius. Baudų metimo rungtis geriausiai sekėsi: tarp moterų B. Jančaitienei (Šakiai), tarp vyrų – V. Jablonskiui (Vilkaviškis). Judriojoje estafetėje 1 vieta atiteko Plungės sportininkams, 2-oji iškeliavo į Šakius, o 3-oji – į Rokiškį. Kadangi Bočios rungtyje nenugalimi buvo Rokiškio sportininkai, kitais metais sporto varžybas visos šalies diabeto klubų sportininkams organizuos jie.
Bočios ir judriosios estafetės laimėtojai buvo apdovanoti taurėmis, medaliais ir diplomais, kitų rungčių nugalėtojai – diplomais ir medaliais. Varžyboms teisėjavo Tomas Kiveris (Marijampolės krašto žmonių su negalia sporto klubas „Siekis”) ir jo sudaryta teisėjų komanda.
Varžybas rėmė Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Marijampolės savivaldybė.
Marijampolės klubas „Diabetas ABC“ dėkingas už pagalbą ir paramą Marijampolės profesinio rengimo centrui, UAB ,,Mantinga“, UAB „Šaluva“, UAB „Interlux”, UAB „Abovita”, UAB „Microlife”.
Pamažu, saulės spindulėlis po spindulėlio, lietaus lašas po lašo į Buktos girią ateina pavasaris. Neskubėdamas, apsidairydamas, kartkartėmis net pasukdamas atgal. Ir visai nesvarbu, kad kalendorius jau baigia skaičiuoti paskutines kovo mėnesio dienas… Po tokios rudeniškos žiemos akys labai pasiilgo žalumos, o jos vis nėra. Nuo pat rudens skabomų skanių ir lengvai pasiekiamų šakelių sumažėjo, todėl žvėrys vis dažniau užsuka į šviežias kirtavietes. Kartais medkirčiai dar tik ruošiasi baigti darbus, o briedžiai jau stovi, laukia. Stirnos taip pat naudojasi kiekviena pasitaikiusia proga, o štai elniai kirtavietes lanko tik tada, kai įsitikina, kad žmonių ten jau seniai nebėra.
Kirtavietėse daug šviesos, toli matyti, todėl fotografuoti, bent jau iš tolo, labai paprasta. Vienoje nedidelėje kirtavietėje pamačiau net penketą briedžių. Apsidžiaugiau, bet labai trumpai. Kaip tik tuo metu atvažiavo medvežė ir tikėjausi nufotografuoti, kaip briedžiai ganosi šalia dirbančios technikos, bet jos operatorius tuo metu specialiai maksimaliu galimu greičiu privažiavo kuo arčiau prie stovinčių žvėrių. O kai mostelėjo į juos hidraulinio manipuliatoriaus „ranka“, briedžių nervai neatlaikė ir visi spruko į gretimą jaunuolyną… Vos spėjau keletą kadrų padaryti jiems šokant per miško griovį. Nujaučiau, kur pasuks išvyti briedžiai, tad apsukęs nedidelį lanką palaukiau jų miške. Vienas jų praėjo gana netoli, bet mane vis tik pajuto ir pasitraukė.
Bestovint šalia nedidelės miško aikštelės, pamačiau į ją įeinančią stirną. Nejudėjau, tad manęs nepastebėjusi ši neskubėdama apuostė malkautojų ant provėžų paliktas pjuvenas ir labai pamažu pasislėpė už medžių. Girdėjau ją, bet nemačiau. Savo vietos pakeisti negalėjau, nes aplink telkšojo polaidžio vandens balos, todėl nusprendžiau tiesiog palaukti. Jos nesulaukiau, bet užtat atėjo jaunas stirninas. Šis mane ilgai stebėjo, galiausiai apsisuko ir pasitraukė. O aš jau nebegalėjau daugiau tupėti – kojos nutirpo nuo nepatogios pozos. Atsistojau, norėdamas nors kiek prasimankštint, bet laimėjau tik tiek, kad pabaidžiau visai šalia besiganiusią stirną, tą pačią, kurią prieš tai fotografavau. Tada ir jaunėlis suprato, kad iš manęs nieko gero…
Po keleto dienų briedžių trijulę pamačiau vos ne tolimiausiame kitos, jau gerokai didesnės, kirtavietės gale. Ilgai prie jų slinkau, bet… nepastebėjau pakeliui pasimaišiusių besiganančių stirnų. Visi pasitraukė į mišką. Stirnos – lengva ristele, o briedžiai (kaip ir priklauso karaliams) – koja už kojos, pastoviniuodami. Kai tik manęs nebematė, užėjau ant spėjamo jų tako. Ir man pavyko – pamačiau visus tris sukant į neseniai išretintą jaunuolyną. Gerą valandą buvau jų regėjimo lauko pakraštyje, kol jie pasimėgaudami lupo nuo drebulinių malkų žievę. Kai besimaitindami nutolo, iš paskos nebesekiau – per nugenėtų šakų patalą be triukšmo eiti nesugebu…
Vėl į mišką patekau jau tik po savaitės. Buvo kovo 13 diena. Iš namų iškeliavau pėsčiomis. Juk miškas tiesiog už tvoros prasideda, negi žvėrys tik miško glūdumoje gyvena? Taip gaubiamas tamsos ir išėjau miškų keliais. Na, data lyg ir turėtų būti nelaiminga, bet man viskas apsisuko atvirkščiai. Vienoje kirtavietėje pamačiau stirnaitę, kitoje stebėjau porą briedžių. Toli, tamsu, einu toliau. Vos praėjęs kelio posūkį, už kurio jau rengiausi pasėdėti valandėlę – kitą, pamačiau tolumoje kažkokį judesį. Stirna, pagalvojau. Net per fotoaparato akutę nelabai ką prieblandoje temačiau, tad padariau keletą kadrų ir pasididinau vaizdą ekranėlyje. Net nutirpau visas – pagaliau VILKAS! Padariau dar keletą kadrų, bet atstumas per didelis. Laimei prisiminiau, kad šįryt pirmą kartą į mišką pasiėmiau nedidukę, bet ypatingai stipriai vaizdą priartinančią videokamerą (tėčio dovana!). Bandžiau filmuoti, bet su tokiu priartinimu vargiai beišlaikiau kelią ekranėlyje, o apie žvėrį net kalbos nėra. Kuo greičiau nuo fotoaparato nusuku trikojo kaladėlę, prisuku ant kameros, kamerą ant trikojo – ir štai jau turiu keletą nepaprastai brangių man sekundžių, kaip vilkas bėga link manęs, po to nusuka į mišką…
Tą dieną siurprizai nesibaigė. Vos valandai tepraėjus, tykodamas sulaukiau savo reikalus betvarkančios lapės. Nors ir tolokai buvo, bet didžiulis malonumas buvo stebėti ir filmuoti žvėrį, kuris net neįtaria tavo buvimo. Kai lapė nuėjo savais keliais, ant kelio nusileido pora prieš tai gretimoje kirtavietėje krykštavusių gervių… Ilgėliau pasėdėjęs truputį sušalau, tad susirinkęs „žaislus“ nuėjau tiesiog paklajoti po mišką. Ir pamačiau pirmąją tais metais žydinčią žibuoklę. Atrodytų, ko dar norėti? Kojos jau pradėjo jausti nuovargį, namai toli, įspūdžių – per kraštus, tad paskambinau namo ir paprašiau, kad parsivežtų. Kad neprailgtų laukti, ėjau namų pusėn. Ir gavau dar vieną dovaną – Ant kelio išbėgo ir sustojo prieš mane stirna. Taip ir nufotografavau ją atvažiuojančio manęs pasiimti automobilio fone. O tuo metu kitapus pakelės griovio stirnos signalo laukdami neramiai trypčiojo du stirniukai. Ir jie pakliuvo į fotoaparato kortelę. Taip, rytas buvo tiesiog puikus…
Kaip bebūtų, po tiek potyrių jau nebegalėjau nusėdėti namuose, taigi į mišką išėjau dar ir vakarui. Ir miškas nenuvylė. Mačiau iš jaunuolyno mane stebinčią stirną, vakarėjant proskynoje sutikau vienišą šerną. Toks meškutis man pasirodė. Net nežinau, ar mane pastebėjo, tiesiog atviroje vietoje jam nebuvo ką veikti. Tuo tarpu mišką apgaubė greitai tirštėjanti prieblanda… Išėjęs į pamiškę ilgai, iki pat sutemų, stebėjau želmenyse besiganančias stirnas. Fotografuoti jas judančias nebuvo prasmės, bet užtat nufilmavau, kaip jos vaikšto po pažliugusį lauką su didžiuliais molio gumulais ant kojų. Atrodė lyg batuotos…
Dar savaitė praėjo. Aš vis laukiau elnių, o jie vis vaikščiojo kitais takais. Taip kartą besėdit pakelėje, pamačiau proskyna artėjančią gervę. Ir nutik tu man taip, kad sugalvojo nusileisti ant kelio tiesiai prieš mane. Vis tik paskutiniu momentu, kai buvo likę ne daugiau dešimties metrų, šiek tiek „pakoregavo“ kryptį ir nusileido ant kelio jau už manęs. Po kiek laiko prie jos prisijungė dar viena, o aš turėjau progą stebėti gervių poravimosi ritualą. Pakilus virš medžių saulei, kelią tarp manęs ir gervių kirto vienišas šernas. Laukiau likusios bandos, bet… tos dienos limitas baigėsi. Dar kurį laiką pasėdėjęs kiek pavaikščiojau po mišką, mačiau čiulbančią geltonąją startą, keletą ilgauodegių zylių, bet žvėrių nesutikau. Po savaitės elnių patelių būrį pastebėjau, bet tik iš tolo ir dar brūzgynuose. Raguočius pamatyti jau nebesitikėjau, nes net ir jauni elniai jau beveik visi numetė ragus. Daug kilometrų miško takais prasukau jų ieškodamas, bet – veltui.
Balandis jau kur kas dosniau dalino saulės šviesą ir šilumą, miškas rytais skambėdavo nuo vis gausiau grįžtančių giesmininkų. Kartą pakelėje pavyko nufotografuoti ir čiulbančią liepsnelę. Stirninai jau nešiojo naujas, bet vis dar pūkuotas ragų karūnėles. Vieną tokį sutikau visai šalia savo namų. Miške jau nedrąsiai lapelius skleidė plukių kilimai, išbrinko medžių pumpurai. Balandis man įteikė dar vieną pavasarinę dovaną – antrąjį susitikimą su vilku. Vieniša vilkė iššoko ant kelio, ilgokai dairėsi, uostinėjo, galiausiai pasitraukė. Kitapus manęs girdėjau kažkokį traškesį, kai neiškentęs po pusantros valandos nuėjau pažiūrėti, skersai kelią nuskuodė du šerniokai. Apsisukęs jau ėjau link namų, kai pamačiau tiesiai į mane keliu ateinančią lapę. Tereikėjo tik palaukti, kol priartės. Gaila, kelio viduryje visiškai nebuvo kur slėptis, tad pakankamai geram kadrui taip ir nepriėjo. Dar ten pat, pasirodo, buvo ir pora stirnų, jos mane stebėjo per šakas iš jaunuolyno brūzgynų ir jautėsi visai saugios… Kitas stirnų būrelis pasitiko visai prie pat namų.
Pavasaris prasidėjo. Dar savaitė, kita – ir miškas sužaliuos, apsirengs naujutėlį sodriai žalią rūbą ir vėl pasikeis. Kaip keičiasi kas metai, vis taip pat, ir vis taip pat mane džiugina.
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 3 d., Sasnavos aerodrome (Kuzų k., Marijampolės sav.) lankėsi Lenkijos aeroklubų, aviacijos žygin suburtų Kentčino (Lenkija) aeroklubo „Krainy Jezior“ prezidento Stanislavo Tolvinskio, atstovai. Sasnavos aerodrome tądien nusileido 13 lėktuvų, o čia įsikūrusį Marijampolės aeroklubą aplankė apie 30 žmonių, neabejingų aviacijai, iš Lenkijos.
Marijampolės aeroklubas ne tik svetingai priėmė svečius iš Lenkijos Sasnavos aerodrome, bet ir surengė jiems ekskursiją po Marijampolę. Lenkų įspūdžiai apie Sūduvos sostinę liko išties geri: kaimyninės šalies atstovus sužavėjo miesto švara, gražiai sutvarkytos viešosios erdvės, ypač Poezijos parkas.
Iš Sasnavos aerodromo pakilę lenkų lėktuvai, prieš tai tūpę Druskininkuose, tęsė savo trijų dienų žygį po Pietų Lietuvos aerodromus toliau: aplankė Paluknio, Kauno Dariaus ir Girėno aerodromus.
Lenkų ir Lietuvos aviatorių bendradarbiavimas jau turi tradicijas. Minėtas lenkų aviatorių žygis – savotiška tąsa 2010 m. Lietuvos (Marijampolės ir Kauno aeroklubai) ir Lenkijos (aeroklubas „Krainy Jezior“) vykdyto projekto „Aviacinio turizmo inauguracija abipus sienos“. Tuomet vykęs šių trijų bendradarbiaujančių Lietuvos ir Lenkijos aeroklubų projektas turėjo tikslą propaguoti aviaturizmą. Ir tai pasiteisino: Sasnavos aerodrome jau dažnai leidžiasi turistai, keliaujantys oru. 2010 metais taip pat buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Ežerų krašto (Lenkija) ir Marijampolės aeroklubų. Jau ne vienus metus trunkančią šių klubų draugystę patvirtino oficialus dokumentas su klubų vadovų Stanislavo Tolvinskio ir Alvydo Danilaičio parašais bei klubų antspaudais.
„Tiesa, tai, kad šiame gyvenime tenka nuolatos susidurti su bjaurastimi, yra bene geriausias įrodymas, kad už čia patirtus malonumus tikrai nereiks atsiskaityti kur nors ten, amžinybėje. Mes atsiskaitome čia. Už viską. Su kaupu.“
Nuo 2007 metų Vekeriotiškės kaime vyksta dainuojamosios poezijos vakarai prie laužo. O nuo 2008 metų šie renginiai įgavo labdaros renginio veidą. Atlikėjai muzikuoja neatlygintinai, o klausytojai turi galimybę laisva valia paaukoti Vytauto Kernagio fondui.
Šįkart vakaras tradiciškai prasidėjo organizatoriaus Rimanto Lekecko, kuris vakaro pabaigoje muzikavo su Viliumi, atliekama daina „Prisėskime mėnulio pilnaty”. Į vakaro programą gražiai įsiliejo Romo Nadzinavičiaus kūryba (Kaunas), energingai skambėjo jaunatviškos kompanijos iš Alytaus dainos, tradiciškai uždainavo Juozas Burba, Artūras Grinevičius su draugais, Agnė Burbulienė su kolega, taip pat šiais metais į programą įsijungė Antanas Maziliauskas su kompanija, Artūras Petraška, o vakarą „pagardino“ Irinos ir Arūno Šerpyčių charizmatiškai atliekama akordeono muzika. Šiemetis vakaras buvo išskirtinis savo įvairove ir muzikos gausybe. Labdaros vakaro dalyvius organizatoriai tradiciškai vaišino arbata ir sriuba (šiais metais – kremine moliūgų sriuba, ankstesniuose renginiuose buvo žuvienė, grybų, ypatingoji Baliukevičių ir netgi jūros gėrybių sriubos).
Muzika, nuostabus oras, jauki atmosfera ir bičiulystėje lėmė vakaro harmoniją ir geras emocijas. Renginio metu buvo suaukota viena iš didžiausių labdaros sumų – 366,1 Eur. Organizatoriai dėkoja už muzikantų ir klausytojų gerą valią. Mes stiprūs tada, kai mokame atverti savo delną, ištiesti pagalbos ranką, pakelti suklupusį…
Ruduo prasideda gražia švente – Mokslo ir žinių diena. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariatas kartu su Visuomenės ir sveikatos biuru ir Vilkaviškio kultūros centru vaikams ir jų tėveliams surengė mokslo metų pradžios šventę „Būk sveikas ir žvalus visus metus“.
Šventės metu vaikai nuoširdžiai bendravo su Vilkaviškio rajono bendruomenės pareigūnėmis Vilija Grybauskiene ir Rūta Kairiene, policijos bičiuliu Amsiu ir jiems uždavė begalę klausimų. Pareigūnai, norėdami įsitikinti ar vaikai atostogų metu nepamiršo pėsčiųjų saugaus elgesio reikalavimų, atšvaitų dėvėjimo svarbos, patikrino jų žinias. Į pareigūnų klausimus vaikai atsakinėjo noriai ir entuziastingai. Teisingai atsakiusieji buvo apdovanoti atšvaitais, dviratininkai – šviesą atspindinčios liemenės, kuriuos įsteigė Visuomenės ir sveikatos biuras. Renginio organizatoriai dalino vaikams lankstinukus ir spalvingas vaikiškas knygeles apie saugų eismą.
Vaikai mielai fotografavosi su juos kalbinusiu policijos bičiuliu Amsiu bei policijos pareigūnais. Ši mokslo metų pradžios šventė suteikė daug gerų emocijų visiems.
Bendruomenės pareigūnės mielai dalyvaus Jūsų renginiuose ir paskaitys paskaitą, patars saugios gyvensenos klausimais ar pakonsultuos teisine tematika. Tad mokyklos, bendruomenės, seniūnijos, įmonės ar gyventojai drąsiai skambinkite, rašykite, juk kartu galime daugiau! Vilkaviškio bendruomenės pareigūnių kontaktai: Vilija Grybauskienė tel.8 342 66088, mob. 8656 58354, el. p. vilija.grybauskiene@policija.lt ir Rūta Kairienė, mob. tel. 8655 47272, el. p. ruta.kairiene@policija.lt Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Marijampolėje su vasaros pabaiga baigėsi ir trečiasis klasikinės ir džiazo muzikos vasaros festivalis „Marijampolė music park“, dovanojęs žiūrovams daug įspūdingų akimirkų. Festivalyje skambėjo šeši koncertai Marijampolės Poezijos ir Vytauto parkuose bei Kačių kiemelyje. Prasidėjęs rugpjūčio 25-ąją ir užbaigtas 31 dieną, šis renginių ciklas pažėrė originalių, niekur iki tol neskambėjusių, muzikos patirčių nuo klasikos iki džiazo ir flamenko. Dar vienas išskirtinis festivalio programos aspektas – tai netikėtai susikūrę Lietuvos ir užsienio muzikų tandemai, todėl neatsitiktinai ir buvo sugalvota festivalio paantraštė – „Lietuva plius“!
Jau festivalio atidarymo koncertas patvirtino „Lietuva plius“ idėją. Poezijos parke nuskambėjusiame koncerte apsijungė aukščiausio meistriškumo Lietuvos ir Vokietijos pajėgos – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas M. K. Čiurlionio styginių kvartetas, kuris parengė programą kartu su solistais iš Vokietijos – sopranu Viktorija Kaminskaite ir tenoru Paulu Kaufmannu. Viktorija beveik prieš 15 metų išvyko studijuoti į Vokietiją ir ten sėkmingai tęsia dainininkės karjerą. Paul Kaufmann žinomas Vokietijos tenoras, kuris kuria vaidmenis reikšmingiausiuose Vokietijos operos teatruose. Kartu atlikėjai Marijampolei pristatė nuotaikingai gaivią ir romantiškai šmaikščiai programą „Arte Operette“.
Vytauto parke sutemus karaliavo unikalūs festivalio džiazo koncertai – „Aš jaučiu meilę…“ ir „Via Baltica Jazz“. Pirmoje džiazo naktyje širdis virpino gruzinų kilmės džiazo dainininkė Katiko Purtseladze ir jos vyras, ukrainietis pianistas Pavel Ignatyev. Skambėjo žinomos ar mažiau atpažįstamos, tačiau kupinos meilės, romantinės ir ne tik džiazo baladės. „Pianistą Pavelą Ignatyevą su mūsų šalimi sieja sentimentai. Jis, būdamas septyniolikos metų, pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir susidraugavo su mumis – Kauno J. Naujalio muzikos mokyklos pianistais, vėliau mūsų keliai susikirto Austrijoje, Zalcburge, žinomo pianisto D. Baškirovo fortepijono kursuose Mozarteumo muzikos mokykloje“ – pasakoja festivalio organizatorė E. Kasteckaitė. Rengdama festivalio programą, Eglė susisiekė su buvusiu studijų draugu ir atrado nuostabų duetą, kurį galėjo pakviesti ir į „Marijampolė Music Park“ festivalį. Antroji džiazo naktis buvo ekspresyvi ir „su jėga“, kadangi apsijungė trijų Baltijos šalių vyrų muzikų pajėgos – Lietuvos, Latvijos ir Estijos, todėl neatsitiktinis ir koncerto pavadinimas – „Via Baltica Jazz“. Čia klausytojai galėjo mėgautis aukščiausio lygio instrumentiniu džiazu.
Sekmadienio popietę festivalis „Marijampolė Music Park“ klausytojams pasiūlė originalų muzikos ir žodžio dialogą „JOS vizij-JOs“. Sceninį aktorinį meistriškumą skleidė nacionalinės premijos laureatė aktorė Nelė Savičenko ir jaunosios kartos talentingasis aktorius Ainis Storpirštis, muzikinę dalį kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir pianistė Eglė Kasteckaitė. Tai mamos ir sūnaus pokalbiai – vizijos apie svarbiausius būties reiškinius. Pokalbiai parengti pagal K. Džibrano poemą „Pranašas“. Šių muzikos ir žodžio dialogų režisierė Eglė Storpirštienė.
Priešpaskutinė festivalio diena buvo pavadinta „Gitaros atradimų“ diena, kurioje skambėjo įvairiaspalvė vilniečių gitaristų (Vilnius Guitar Trio) programa nuo klasikos iki flamenko. Gitaristų pasirodymą papildė flamenko šokėjos iš grupės „Solea“. Organizuodama šį vakarą E. Kasteckaitė sakė: „Norėčiau, kad nuo šių metų festivalyje būtų koncertas, skirtas kokiam nors vienam muzikos instrumentui, kurį mes galėtumėme visi iš naujo ir iš naujo „atrasti“.
Festivalio uždarymo koncertas padovanojo originalų ir iš dalies premjerinį projektą. Originalų ir premjerinį todėl, kad su belgų gitaristu Chris Ruebens ir Marijampolės talentingiausiais vaikais Vilhelmo Čepinskio vadovaujamas „Senosios Cameratos“ orkestras dar nėra grojęs, o ir tokio klasikinio koncerto nėra dar vedęs žinomas režisierius Vytenis Pauliukaitis. Orkestras ir solistas atliko šokių muzikos programą nuo klasikos iki tango, todėl neatsitiktinai pavadintą „Pas de deux“ – „Žingsniai dviem“. Ypatingai šiltai buvo sutikti Marijampolės muzikos mokyklos jaunieji muzikantai, respublikinių konkursų laureatai Povilas Stonkus (trimitas) ir Karolis Šerpytis (violončelė), kuriems yra didelis iššūkis ir garbė groti su pripažintu profesionalų orkestru.
Festivalio organizatorė E. Kasteckaitė tikisi, kad festivalis savo premjeromis ir muzikiniu išskirtinumu turi potencialo skatinti kultūrinį turizmą į Marijampolę – pritraukti melomanų ir kultūringų turistų iš visos Lietuvos ir galbūt net iš užsienio. Festivaliui artėjant jau buvo sulaukta interesantų skambučių iš Vokietijos.
Kiek daugiau nei prieš du mėnesius kolegijoje praūžė iškilminga diplomų įteikimo šventė. O štai vakar, Rugsėjo 1-ąją, it trumpai akimirkai prabėgus gaiviai vasarai, skambūs muzikos garsai kvietė kolegijos studentiją, akademinę bendruomenę ir miesto garbius svečius paminėti Mokslo ir žinių dieną. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, į šventę susirinko gausus būrys šventės dalyvių.
Antrus metus Rugsėjo 1-oji kolegijos Iškilmių salėje prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo kolegijos kapelionas prof. Dr. Kęstutis Žemaitis. Kapelionas laimino visą kolegijos bendruomenę, jai linkėdamas santarvės, vienybės ir neišsenkančios išminties. Po Šv. Mišių prasidėjo Naujųjų mokslo metų iškilmė, į kurią gausiai rinkosi pirmakursiai, dar nedrąsiai ir nerimastingai besižvalgantys aplink, bei žengė jau kupini pasitikėjimo savimi vyresnieji studentai. Marijampolės kolegiją savo apsilankymu pagerbė daug socialinių partnerių, kolegų, alumnių ir valdžios atstovų. LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Marijampolės savivaldybės vicemeras Povilas Isoda, LR susisiekimo viceministras Algis Žvaliauskas, LR Vyriausybės atstovas Marijampolėje Karolis Padolskis, Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas, Marijampolės kolegijos studentų atstovybės (MKSA) Alumni klubo prezidentas Martynas Andriukevičius ir kt.
Šventinių kalbų ir sveikinimų pradžią, jau tradiciškai, pradėjo Marijampolės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas, ragindamas pirmakursius jaustis kolegijoje gerai ir nebijoti kelti klausimų. Kolegijos vadovas palinkėjo studentams įsilieti į čia esančią bendruomenę, siekti bendrų tikslų – mokslo, žinių ir išminties. „Studijų metu „nekalkite“ studijų medžiagos, bet išmokite suprasti reiškinius ir aplinkui vykstančius procesus, išmokite mokytis visą gyvenimą ir svarbiausia, nebijokite klysti“ – sakė dr. Vaidotas Viliūnas. Kiti garbūs svečiai beveik sutartinai kolegijai linkėjo vienybės, santarvės, bendrų tikslų siekimo, optimizmo, sėkmės įveikiant kylančius iššūkius ir siekio likti Marijampolės miesto bei regiono intelektualiniu židiniu.
Šventiniai studentų sveikinimai studentams tai jaunatviškumo gurkšnis ir jau patirtis: ja dalinosi MKSA Alumni klubo prezidentas Martynas Andriukevičius ir MKSA prezidentė Algirdė Adomaitytė, bičiuliškai ramino ir skatino pirmųjų kursų studentus. Simboliška, jog būtent po studentų atstovės Algirdės sveikinimo kalbos, šventės kulminacija įvyko giedant studentų himną „GaudeamusIgitur“, kuris skamba įvairiuose pasaulio kraštuose per visas studentiškas šventes.
Iškilmingai ceremonijai einant į pabaigą, kolegijos bendruomenė, garbūs svečiai, socialiniai partneriai ir studentija būriavosi kiemelyje prie Naujųjų mokslo metų sutiktuvių torto, papuošto šventiniais fejerverkais, kuriuos įžiebė kolegijos vadovas dr. Vaidotas Viliūnas. Visi turėjo smagų laiką: pirmo kurso studentai neformalioje aplinkoje galėjo susipažinti vieni su kitais bei grupių kuratoriais, o vyresnieji dalijosi vasaros metu sukauptais įspūdžiais.
Renginį vedė MKSA prezidentė Algirdė Adomaitytė ir viceprezidentas Tautvydas Mackevičius.
Programą gitaros melodija ir daina paįvairino Laisvosios muzikos studijos vadovas Tomas Makluševičius.
Nuoširdus ačiū visiems!
Viešosios komunikacijos ir marketingo skyriaus vedėjas
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriuje tiriamas eismo įvykis įvykęs 2016 rugpjūčio 22 d., 23.43 val., Marijampolėje, Vytauto g. – Vytenio g. sankryžoje. Įvykio metu automobilis „Hyundai Getz“, valst. Nr. HGZ 781, atsitrenkė į apšvietimo stulpą ir jį nuvertė. Atvykus policijos pareigūnams vairuotojas buvo pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, su kuria yra susijęs, pažeisdamas Kelių eismo taisykles.
Asmenis, mačiusius šį eismo įvykį ar turinčius kitos tyrimui vertingos informacijos, prašome kreiptis į Kelių policijos skyrių, esantį Marijampolėje Kudirkos g. 61 (1 kab.), arba paskambinti tel. (8 343) 51 090.
Marijampolės apskr. VPK Kelių policijos skyriaus informacija
Šiemet mano sūnus įstojo į vieną Vilniaus aukštąją mokyklą, ten nuomoja butą. Kur jis gali deklaruoti gyvenamąją vietą? Nuomojamo buto savininkas nesutinka, kad ją deklaruočiau šiame bute.
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Šių metų pradžioje pasikeitusi gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka reikalauja, jog gyventojai deklaruotų gyvenamąją vietą būtent ten, kur realiai ir gyvena. Deklaruoti gyvenamąją vietą konkrečiu adresu iki šių metų pabaigos turėtų tie asmenys, kurie iki šiol buvo, buitine kalba šnekant, „prisiregistravę prie savivaldybės“.
Tie, kas gyvena ne nuosavame būste, turėtų pateikti savininko sutikimą arba nuomos sutartį. Būsto savininkai gali nustatyti datą, iki kurios leidžia gyventi bei deklaruoti gyvenamąją vietą nurodytame name ar bute nuomininkams ar įnamiams. Suėjus nustatytam terminui, laikinų gyventojų gyvenamosios vietos duomenys Gyventojų registre bus panaikinami automatiškai.
Atsakant į šį klausimą, studentą galima nuraminti – studentai studijų laikotarpiu nelaikomi pakeitusiais gyvenamąją vietą ir naujos gyvenamosios vietos deklaruoti neprivalo, tad asmuo, įstojęs į aukštąją mokyklą, gali likti deklaravęs gyvenamąją vietą su tėvais ar kitur, kur iki tol gyveno.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Šakiuose ir Jurbarke dvi dienas vyko geriausio 2016 metų šalies viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno ir geriausio policijos patrulio konkurso I-asis etapas, kuriame dalyvavo Marijampolės apskr. VPK pareigūnai.
Pareigūnams teko pademonstruoti žinias ir įgūdžius įvairiose rungtyse – šaudymo, taktikos, figūrinio vairavimo, kliūčių ruožo, dėmesingumo bei atlikti žinių patikrinimo testą. Pirmą kartą buvo varžomasi plaukimo baseine rungtyje. Renkant geriausią prevencijos pareigūną, vyrai ir moterys rungėsi vienodomis sąlygomis, o policijos patruliai vyrai bei moterys rungėsi atskirose grupėse.
Moterų patrulių grupėje I vietą laimėjo Ramunė Dubininkaitė, Šakių r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausioji patrulė, II vietą pelnė Lina Augustaitytė, Jurbarko r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausioji patrulė, III vietą – Agnė Pranaitytė, Jurbarko r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausioji patrulė.
Geriausio policijos patrulio konkurse I vietą laimėjo Mantas Lapienis – Marijampolės apskr. VPK Kelių policijos skyriaus kelių patrulių 2-ojo būrio vyriausiasis patrulis, II vietą – Deividas Stulgys, Kalvarijos PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būtio vyriausiasis patrulis, III vietą – Mindaugas Gerdžiūnas, Kazlų Rūdos PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiasis patrulis.
Prevencijos padalinio pareigūno konkurso I-jame etape laimėtoju tapo Deividas Bagdonas, Marijampolės apskr. VPK Viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjas, II vietą laimėjo Saulius Jurkšas, Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas, III vietą – Artūras Trečiokas, Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas.
Pirmąsias vietas užėmę pareigūnai dalyvaus respublikiniame konkurse, kur sudarys vieną patrulio vienetą ir bus vertinami bendrai. Tačiau, kaip, pasibaigus konkursui, dalyvius sveikindamas minėjo Marijampolės apskrities VPK viršininko pavaduotojas atliekantis viršininko funkcijas Harimantas Poškevičius, visi dalyvavusieji konkurse yra laimėtojai – juk kasdieninėje tarnyboje svarbiausia – iniciatyvus, aktyvus, sportiškas, profesionalus pareigūnas.
Linkime saviškiams sėkmės respublikiniame konkurse.
Pirmasis Lietuvos cukraus fabrikas šiais metais minės 85 -erių metų jubiliejų. Rugsėjo 8 – ąją Marijampolėje bus pristatoma Lietuvos cukraus muziejaus ekspozicija, išskirtinį koncertą cukraus fabriko angare surengs legendinio ansamblio „Lietuva“ šokėjai ir dainininkai. Pranešimą apie Cukraus fabriko reikšmę Lietuvos istorijai padarys garsus istorikas ir žurnalistas Rimvydas Valatka.
Lietuvos cukraus fabriko muziejaus ekspoziciją sudarys autentiški baldai, įrankiai, metraščiai ir net istoriniai kariniai sviediniai bei kita karinė amunicija. Parodos pristatymo svečiai bus vaišinami džiovintais runkelių traškučiais, saldžiais gėrimais ir runkelių sriuba.
Iškilmingo renginio metu bus teikiami ordinai ir medaliai „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“. Jų steigėjai yra Aleksandro Stulginskio universitetas, ARVI, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba ir Baltijos agroverslo institutas.
„Cukraus fabrike buvo sukurta tūkstančiai darbo vietų, susiformavo regiono agrokultūros tradicijos. Pirmasis Lietuvos cukraus fabrikas šiandien tapo net tik pramonės, bet ir edukacijos, mokslo ir kultūros erdve“, – sakė ARVI prezidentas Vidmantas Kučinskas.
85 – mečio renginius 16.00 val. vainikuos įspūdingas ansamblio „Lietuva“ koncertas kartu garsia soliste Jovita Vaškevičiūtė, kuri savo giliu mecosopranu užburia pasaulio scenas. Klausytojus pakvies neeilinė salė – „Arvi cukrus“ fabriko sandėlis, kuris talpina tūkstantį klausytojų. Šis koncertas yra dovana visiems darbuotojams, miestiečiams ir miesto svečiams. Į atvirą koncertą veš autobusai nuo viešbučio „Mercure Marijampolė“ aikštelės 15.00 val. ir 15.30 val. ir parveš po koncerto.
Jau 75 metus ansamblis „Lietuva“ reprezentuoja Lietuvą, pristatydamas pasauliui mūsų šalies kultūros paveldą – lietuvių muzikinį folklorą, stilizuotus liaudies šokius, autentiškus tautinius kostiumus ir unikalias lietuviškas sutartines. Unikali cukraus fabriko erdvė leis atskleisti ansamblio novatoriškumą ir meistriškumą.
Nuo pat veiklos pradžios pirmasis Lietuvos cukraus fabrikas įgijo nepaprastai didelę ekonominę, kultūrinę ir socialinę reikšmę ne tik Sūduvos kraštui, bet ir visai Lietuvai. Tuometinis ekonominis regiono sustiprėjimas sudarė sąlygas atstatyti Rygiškių Jono gimnaziją, išauginusią ne vieną iškilią Lietuvos asmenybę. Fabriko pastatai matė klestėjimą ir tarpukario taiką, patyrė priespaudos ir tamsumo laikotarpius, išgyveno sunkumus ir atgimė darbui, kultūrai ir edukacijai.
…Rudenėjanti. Dar tebešvytinti brandžios vasaros spalvomis, bet jau ir lyg ryto rasos laše atspindinti medžių lapų vaivorykščių šviesas. Rudenėjanti… Moteris, lapkričio vėtrų kauksme sutiksianti jau eiliniu tapusį gimtadienį. Moteris, iš savo rankų paleidžianti paukščius, netikrus, bet kaip tikrus. Moteris, didžiąją savo gyvenimo dalį besigrūmusi su likimu dėl truputėlio laimės. Sunkios kovos rezultatas – margaspalvė rudeninė puokštė, kurioje – menininkės rankos, motinos meilės kupina širdis, močiutės saldus rūpestėlis, skausmo ir kančios pakąsta siela ir beprotiškas gyvenimo džiaugsmo jutimas.Kalbame apie Danutę SAUKAITIENĘ, gyvenančią Gulbiniškių kaime (Marijampolės sav.).
…Ji rudenėjanti. Nesigailinti savęs. Neraudanti dėl išslydusios iš rankų meilės paukštės: širdį ir sielą glosto vaikų laimė, anūkų čiauškėjimas ir kūryba – nuo pat vaikystės brandinta, įgaunanti formas iš, rodos, tokių netikėtų medžiagų – paties paprasčiausio šieno ir medvilninių siūlų.
Ji, rudenėjanti, gyvena vedina iki skausmo paprastos filosofijos – yra taip, kaip reikia, kad būtų, ir ramybe alsuojančia širdimi laukia pirmųjų šalnų, sniego tyrumo. Kad vėliau sulauktų vyturio giesmės ir gervių trimitų. Pavasarinių, atnešančių trapią viltį ir naivų tikėjimą – tokį, kokį tik moteris išpažinti tegali. Ir dar daugiau ramybės nuo to laukimo į širdį priplūsta, o tuomet ir eilės liejasi, ir gyvenimui bunda šieniniai stebuklai…
Neįmanoma sudėti kuriančios moters gyvenimo ir likimo į įprastus rėmus – jos būties mozaikoje viskas juda beprotišku greičiu ir kartu nepajudinama, atrodo, net amžina…
Nuo vaikystės – tuose pačiuose namuose
Savo namus Gulbiniškių kaime Danutė Saukaitienė gali vadinti tėviške, bet ne gimtine. Ji – tremtinių vaikas, gimęs tolimame Sibire. Nedaug teprisimena ankstyvosios kūdikystės Danutė, tik žino, kad kai jai buvo penkeri, šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Gulbiniškiuose, tuose pačiuose namuose, kur ji gyvena dabar, kur lakstė vaikystės takeliais, kur godojo jaunystės godas, kur viltį keitė juoda neviltis, kur klupo ir tiesėsi naujai svajonei, naujam dvasios skrydžiui… Štai čia ji, kaip menininkė, pajuto ir pirmuosius kūrybinius impulsus. Prisimena, kaip vaikystėje mėgdavo peiliuku drožinėti medinius pagaliukus, kol jie įgaudavo formą. Mėgdavo ir molį minkyti (netoliese tekančio upelio krantas – tikra molio karalystė – tik imk ir lipdyk!), kol jis virsdavo puodeliu ar negudriu gyvūnėliu. O ką jau kalbėti apie piešimą! Smagiausia būdavo, kai močiutė virdavo vadinamąsias zacirkas iš miltų. Tuomet Danutė labai norėdavo padėti. Ji iš tešlos lipdydavo paukštelius, kurie vėliau nukeliaudavo į verdantį puodą…
Likimas pagailėjo paprastos moteriškos laimės
Meniškos prigimties vaikas išaugo į moterį, kurią likimas, atrodytų, gausiai apdovanojo: graži, mokanti su bet kuo rasti bendrą kalbą, darbšti, valinga, stipri… O pagailėjo paprastos moteriškos laimės. Tie patys vaikystės namai regėjo Danutės skrydžio į laimę svaigumą ir nuopuolio dugną. Ir ne kartą, ne du… Danutės Saukaitienės biografijoje – trys nelaimingos santuokos, kurios paliko vienintelę paguodą – šešis vaikus. Keistas dėsningumas! Dabar atsigręžusi atgal, moteris pastebi, jog nė viena jos santuoka nėra trukusi ilgiau nei šešerius metus (psichologai teigia, jog santuoka, atlaikiusi septynerius metus, būna jau stabili – mat tiek reikia laiko, kad du žmonės apsigludintų, įveiktų krizes, susigyventų). Po to – daugiau ar mažiau dramatiškos skyrybos, vienatvės godos ir naujas bandymas nutverti nors už uodegos laimės paukštę… „Turėjau keistą „talentą“, – pasakoja Danutė, – prie savęs pritraukti visokio plauko netikėlius. Ir dabar nesuprantu, kas tuomet uždeda ant akių žaliuzes, po to užkrauna ant pečių žmogų, kuris vos po vedybų tampa tikru niekšu, nežinančiu nei pareigos, nei atsakomybės, nei elementariausios pagarbos kitam žmogui…“ Su visais moters teisėtaisiais gyvenimas – lyg toj pasakoj: nuo vilko bėga, ant meškos užšoka. „Esu patyrusi visas moteriai įmanomas ir neįmanomas patirti nuoskaudas, – guodžiasi Danutė, – žinau, ką reiškia būti terorizuojamai teisėto vyro, nebyliai klykti iš skausmo, puikiausiai žinant, jog niekas į tavo šauksmą neatsilieps…“
Po pirmosios nelaimingos santuokos, likusi be vyro ir su dviem mažais vaikais ant rankų, patraukli moteris nestokojo vyrų dėmesio. Atrodytų, nepuolė ir į pirmą pasitaikiusį glėbį, bet… „Norėjau nors truputėlio laimės, ramybės tikroje šeimoje, namų, kuriuose yra ne tik moteris, bet ir vyras“, – taip aiškina moteris laimės bandymą antrąja santuoka, vėliau – ir trečiąja. Po antrųjų skyrybų Danutė liko jau su trimis vaikais, po trečiųjų – su visais šešiais… Viena (tiesa, padedama savo mamos) jau išleido vaikus į gyvenimą (jau ir 8 anūkų sulaukusi), Gulbiniškiuose gyvena tik su mama…
Paskutinė meilė – ypač skaudus likimo kirtis, privertęs prabilti eilėmis
Paskutinį kartą likimas su Danute „va bank“ sužaidė daugiau nei prieš trejus metus. Žmogus, atėjęs į jos gyvenimą, buvo visiška priešingybė visų jos širdį trypusių vyrų. Tik jam šalia būnant ji sužinojo, ką reiškia atverti sielos gelmes, vaikščioti naktimis po žvaigždėtą dangų ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis… Ji, subrendusi moteris, jau stebėjusi savo vaikų meilės istorijas, dalijusi jiems patarimus, pasijuto lyg paauglė – maža, trapi, nieko neišmananti… „Tai buvo tikra meilė, – atsidūsta Danutė, – tokiame amžiuje sužinoti tai, kas vadinama platoniška meile, gyventi išsipildžiusiu stebuklu, patirti visa apimančią laimę… Pagaliau likimas davė tai, ko taip trūko visus nugyventus metus…“ Deja. Tai buvo žiauri likimo mesta korta. Nepalanki moteriai. Finalas – sudaužyta širdis, depresijos kamuojama siela ir nusivylimas. Ne vien vyriška gimine – ir pačia meile. Nepajuto Danutė, kaip savo skausmą, vėl neišsipildžiusią meilę ėmė lieti eilėmis, skirtomis tam žmogui. Tiesa, niekada jam neperskaitytomis, tačiau saugojančiomis jų artumo įžiebtą ugnį: Lai suvirpės širdis,/ išgirdus varpo dūžius,/ ir ašara riedės/ per skruostą vieniša./ Juk niekad nepamirši tu,/ kad buvom dviese,/ nors laikas dar ilgai/ ir tau, ir man metus skaičiuos…
Depresiją gydė… grožiu
Susitaikiusi su paprastos moteriškos meilės šykštinčiu likimu, Danutė gyveno toliau. Slinko dienos, gramzdinusios moterį kasdienybėje, septynių hektarų ūkelyje, kur ne vien gėlynus reikėjo puoselėti: reikėjo (ir reikia!) ir kiaules šerti, ir karves bei ožkas melžti, ir daržus ravėti, ir šieną grėbti… – argi suvardinsi visus kaimo žmogaus darbus. Reikėjo ir vaikų neapleisti – rūpesčiu apgaubti ne tik namuose esančius, bet ir savąjį gyvenimą susikūrusius… Danutė, nors skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su vienintele tikrąja gyvenimo meile, nepalūžo. Depresijai gydyti nerireikė nei gydytojų, nei medikamentų – ji pati rado vaistus. „Visiems, puolusiems į depresiją, patariu naudoti patį patikimiausią vaistą, – tikina moteris. – Darykite kažką gražaus sau, ir pamatysite – veikia.“ Grožį pirmiausia ėmė kurti savo aplinkoje – gėlynus formuodama, rankdarbiais užsiimdama. Vėliau – neįprastas menas, gan greitai moteriai atnešęs pripažinimą…
Didysis atradimas – skulptūros iš šieno
Prieš 13 metų Danutės draugė, žinodama šios polinkį į meną, pasiūlė pagal kartono šabloną pagaminti žuvėdrą iš šieno. Kodėl gi nepabandžius? Nesunkiai moteris atliko draugės pasiūlytą darbą, tačiau per daug juo nesusižavėjo. Tuomet net neįtarė, jog sukurta iš šieno pagal šabloną žuvėdra bus didžiojo atradimo pradžia. Lemties ženklu tapo 2004 m. rudens vieną žvarbų vakarą… dingusi elektra namuose. Danutė užsidegė žvakę ir, nesumodama ką galima būtų dar veikti, paprašė, kad vaikai parsineštų glėbelį šieno į kambarį iš tvarto. Vaikai ir atnešė gniūžčiodami pečiais dėl to keisto mamos pageidavimo. Pasiėmusi medvilninio siūlo ritę, gniūžtę šieno, Danutė ėmė sukti siūlą apie šieną. Suko tol, kol ėmė ryškėti kontūrai: ilgo laibo kaklo, lenkto liemens, gracingų sparnų… Žvakė degė, o jos prieblandoje pasaulį išvydo nematytas neregėtas paukštis – gražuolė šieno gervė. Netrukus šalia jos puikavosi ir kita – tokia pat gracinga, tokia pat šieninė.
Taip prasidėjo didžioji aistra šieno skulptūroms. Elektra atsirado, bet aistra savotiškam pynimui nedingo. Danutė atrado visiškai naują pasaulį. Jos rankose paprasčiausias šienas ir medvilninis siūlas virsdavo įvairiausiais gyvūnais, mitologinėmis būtybėmis, šieno kūną įgavusiomis abstrakcijomis. Nereikėjo ir nereikia jokių šablonų – pačios rankos „pagauna“ formą ir labai patvariai ją siūlu užfiksuoja.
Tapo pripažinta menininkė
Atradusi naują aistrą, per beveik metus Danutė Saukaitienė sukūrė per 40 skulptūrų iš šieno. Atsitiktinai parodžiusi savo darbų menotyrininkei L. Kriaukšlienei, moteris buvo maloniai nustebinta, jog šioji ne tik pagyrė, bet ir pasiūlė surengti parodą. Taigi jau 2005 metų pradžioje D. Saukaitienė suskato rengtis pirmajai parodai. Gegužės pabaigoje šieno skulptūras jau galėjo apžiūrėti visi tautodailės gerbėjai: Marijampolės P.Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, šalia kitų tautodailininkų darbų, puikiai įsikomponavo ir šieniniai D. Saukaitienės paukščiai, Zodiako ženklai, pasakų personažai ir kt. Toliau viskas vyko su dideliu pagreičiu: vienas po kito tautodailės darbų eksponavimai švenčių metu, vėliau ir personalinės parodos (per daugiau nei 10 metų jų surengta per 50) visoje Lietuvoje, daugybė darbų (ypač gervių, laimės paukščių) iškeliavo į užsienį. Šiandien D. Saukaitienė – pripažinta menininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.
Stebuklui – siūlas, kantrybė ir… nuo karvių likęs šienas
Danutė džiaugiasi, kad jos kuriamas menas materialiai jai labai pigiai atsieina (tiesa, siūlą reikia pirkti): šiek tiek parduotuvėje pirkto medvilninio siūlo, šiek tiek kantrybės, šiek tiek šieno (beje, Danutė, kaip tikra suvalkietė, skulptūroms iš pradžių naudojo tik tą šieną, kuris likdavo nuo karvių: margės nesuėsdavo, Danutė išsiimdavo iš ėdžių ir panaudodavo kūrybai). Taigi medžiagos kūrybai moteris nesunkiai „gaudavo“: kai ūkyje mykė dvi karvės, dvi telyčios, mekeno dvi ožkos, vasarą nori nenori, o turėdavai pasirūpinti šienu (dabar šiek tiek kitaip: jau tik viena karvė belikusi – ir su ta pačia moteris rengiasi atsisveikinti). Tiesa, „aksesuarams“ – gervelių uodegoms, pempių kuodeliams ir kt. – medžiagos jau specialiai tenka pasiieškoti. Tad Danutė metai iš metų vasaromis uoliai džiovina įvairiausius žolynus (menininkės nuojauta iškart suvokia, ką rinkti, numato, kaip tie žolynai atrodys išdžiūvę), javų varpas, švendres.
Plačiasparnės vaizduotės kryptimi
Moteriai, iš naujo atradusiai save, dabar tiesiog trūksta laiko norint realizuoti save. Nors šienas, kaip kūrybinė medžiaga, menininkės niekaip nepaleidžia, jos rankų prašyte prašosi ir molis (štai Veisiejuose, skulptūrų konkurse, neseniai už šv. Jurgio skulptūrą, nulipdytą iš baltojo molio, Danutė pelnė garbingą III vietą). Su moliu smagu, lengva: čia, kaip sako Danutė, tereikia išprašyti nereikalingą masę ir turi tai, ką buvo nupiešusi plačiasparnė vaizduotė!
Kūrybinių sumanymų daug. Danutę labai domina simbolika, mitologija – tai atsispindi ir kūryboje: baigiamas kurti baltiškųjų dievybių ciklas iš šieno, savo eilės laukia angelai…, o kur dar eilėraščiai! Juk kūryba niekada neišduoda ir nenuvilia, tik joje visas pasaulis įsikūnija savo trapumu, amžinumu ir… sustabdytos akimirkos paslaptimi, kuria alsuoja gyvenimas – švystelėjęs kaip rugpjūčio pilnaties meteoritas ir tuoj pat panyrantis į pačią juodžiausią lapkričio naktį…
* * *
P.S. Ta pati žurnalistė Danutę kalbino du kartus: pirmąjį kartą – 2005 m. spalio pabaigoje.„Virš mano galvos, aukštai danguje, gal dešimt minučių sukosi gervės – jos atsisveikino. Paskui susirikiavo trikampiu ir nuskrido. Stovėjau ir verkiau linkėdama joms sugrįžti, kad vėl pavasarį galėčiau išgirsti jų nuostabų trimitavimą…“ – tuomet atsiduso Danutė, kalbėdama apie beprotišką laiko bėgsmą. Šįkart, 2016 m. rugpjūčio pabaigoje, šitaip su ja atsisveikino gandrai. „Žvelgiau į jų sparnų paskutinius mostus, – sakė ji, – ir vėl galvojau apie laiko bėgsmą…“ To paties laiko, likimo brolio, bėgsmą, kuriame ir laimės trupinėliai, ir skausmo kepalai, ir neaprėpiami kūrybos laukai…
