Kino teatras „Spindulys“ skelbia džiugią naujieną savo žiūrovams. Jau nuo vasario 2 dienos bilietus į vasario 5 d. 20 val. filmo „Penkiasdešimt juodų atspalvių“ seansą bus galima įsigyti internetu, o nuo vasario 10 dienos ir į visų kitų kino teatre rodomų filmų seansus.
Kiekvienais metais Lietuvoje bilietų įsigijimas internetu auga, o tai rodo vis didėjantį pasitikėjimą internetine prekyba ir besikeičiančius žmonių įpročius – taupant laiką apsipirkti neišeinant iš namų. Tad kino teatras „Spindulys“, atsižvelgdamas į žiūrovų poreikius ir patogumą, jau nuo vasario 2 dienos taip pat suteiks galimybę bilietus įsigyti internetu.
Dvi kino sales turinčiame kino teatre prieš populiarių filmų seansus dažnai susidaro eilės, kuriomis žiūrovai tikrai nėra patenkinti. Kino teatre „Spindulys“ yra 2 bilietų kasos, todėl kasininkės ne visuomet spėja laiku aptarnauti žiūrovus. Nemažai žiūrovų, kurie atvyksta į kino teatrą likus vos kelioms minutėms iki filmo pradžios, nerimauja, ar liks bilietų ir ar spės jų nusipirkti. Kartais būna ir taip, kad žiūrovai nepatenka į norimą populiaraus filmo seansą. Įdiegta naujoji bilietų prekyba internetu padės spręsti šią problemą.
Kino teatras „Spindulys“ įsidiegė mokėjimų sistemos „Paysera“ įmokų surinkimo sprendimą, kuris leis įstaigai sutaupyti nemažai laiko ir savo klientams pasiūlyti jų labiausiai pamėgtus atsiskaitymo būdus. „Paysera“ bendradarbiauja su visais pagrindiniais Lietuvos bankais, todėl kino teatrui „Spindulys“ nereikėjo su kiekvienu banku sudaryti sutarčių ir atlikti integracijos, atsidarinėti sąskaitų.
Kino teatre taip pat bus įrengti nauji bilietų pardavimo bei tikrinimo įrenginiai, pritaikyti internetu parduotų bilietų identifikacijai bei patikrai. Iki sistemos įdiegimo daugelis funkcijų buvo atliekamos rankiniu būdu, o ją įdiegus jos taps kompiuterizuotos, bilietų tikrinimas bus atliekamas naudojant populiarųjį QR žymėjimą. Bilietus į kiną žiūrovai galės įsigyti apsilankę adresu www.spinduliokinas.lt, kuris bus skelbiamas kino teatre, vietinėje spaudoje, kino teatro „Facebook“ paskyroje ir www.cinema.lt puslapyje.
Elektroninį bilietą, kuris bus pateikiamas interneto svetainėje bei išsiųstas el. paštu, žiūrovas galės atsispausdinti ant balto A4 formato popieriaus lapo arba tiesiog išsisaugoti išmaniajame telefone ir pateikti prie įėjimo į kino salę. Bilietą kopijuoti draudžiama, kadangi unikalus QR kodas leis bilietu pasinaudoti tik vieną kartą.
Nusipirkti bilietus internetu žiūrovai galės vasario 2-5 dienomis į vasario 5 d. 20 val. filmo „Penkiasdešimt juodų atspalvių“ seansą, o nuo vasario 10 dienos ir į visų kitų kino teatre rodomų filmų seansus. Vasario 6-9 dienomis vyks sistemos trikdžių šalinimas, todėl šiomis dienomis bilietai internetu nebus parduodami.
Perkant bilietus internetu į vasario 5 d. 20 val. filmo „Penkiasdešimt juodų atspalvių“ seansą vasario 2-5 dienomis, bilietas į kiną kainuos tik 3 eurus, pigiau nei perkant kino teatro kasoje.
Pradėjus elektroninę bilietų prekybą internetu, nuo vasario 2 dienos bilietai telefonu nebus rezervuojami.
trumparegiška nauda. Bet vartojimas padaro nepataisomą skriaudą lietuviškame mentaliniame genofonde. Jis pagadina žmogų visoms ateinančioms kartoms. Pinigai ir daiktai tampa aukščiausia moraline vertybe. Ir pinigas tampa vienu iš Lietuvos Olimpo dievu. Tai bene pagrindinis dievaitis, atitinkantis graikiškąjį Dzeusą. Tai dievų dievas. Visa Lietuva jau kelios dešimtys metų parklupdyta ant kelių it viešnamio merga ir atlikinėja „litinį“, o šiomis dienomis – „eurinį“ aktą – dvidešimt keturias valandas per parą. Pažiūrėkite į reklamas per televiziją. Išvien reklamuoja trumpuosius ar ilguosius kreditus. Visa Lietuva tapo kaip ta blondinė iš anekdotų su visais būdingais blondinėms atributais: vienoms patinka „trumpi“, kitoms „ilgi“ … kreditai, bet visų jų paskirtis viena: užkamšyti visas fantazijų skyles. Šis aktas atneša penkias minutes orgazmo ir po to dešimtis metų vargo, kančios ir vergovės.
Už viską šiame gyvenime reikia mokėti. Tokia politika žmones gadina nepataisomai. Ji pratina imti čia ir dabar – ir iš karto viską patirti. O po to mokėti. Tai prieštarauja Dievo ar gamtos dėsniams. Šis pasaulis taip sutvertas, kad pirmiau reikia padirbėti, o po to mėgautis darbo vaisiais. Na, tarkim, gamtoje liūtas pirmiausiai turi gerokai pabėgioti paskui antilopes ir išlieti kibirus prakaito, valandų valandas džiūti saulėje, tykodamas grobio, ir tik tada (ir tai jei pavyks!) pasigauna kokią vieną, ir tada pelnyta puota. Pažiūrėkim į gamtą – visur pirmiau darbas, o po to atlygis. Vartojimas keičia amžių amžiais buvusią natūralią gamtos harmoniją, keičia požiūrį ją. Žmones daro paviršutiniškais. Jie nenori dirbti, o kam? Prisiimu kreditų, prisiskolinu, palėbauju, po to bankrutuoju ir viskas. Vėl dairausi kokių socialinių išmokų ar dar ko nors. Vartojimas augina parazitų, kurie tampa nepajėgūs kurti, kartą. Tokia esybė praranda teisingą mąstymą, nes pasikeičia požiūris į viską. Vietoj klausimo „kaip užsidirbti?“ pas juos atsiranda klausimas „kur gauti?“. Žmonės praranda stuburą, ir juos labai lengva valdyti. Tai naujoji vergų karta. Būtent vergų. Juos pagavo ant meškerės kabliuko užmovę jauką – trumpalaikį malonumą. Ir dabar su juo daro, ką nori. Nori pakelia palūkanas, nori padaro infliaciją, nori – defliaciją, nori – recesiją. Kaip nori, taip valdo vargšą norų narkomaną. Ir tie vergai laisvais tampa tada, kada gyvybinės energijos jiems nelieka. Kai jau 
vergvaldžiui nereikalingi. Labai gerai tai iliustruoja meninis filmas „Jie gyvi“ („They Live“, 1988 m.). Štai kokiu būdu pavergiami žmonės ir valdomi, verčiami dirbti viršvalandžius ir nertis iš kailio, kad sumokėtų kasmėnesinę įmoką. Tai panašu į narkomaniją, kai būtybė pasiruošusi padaryti bet ką, kad gautų kasdieninę dozę. Štai kaip valdomi šių dienų vergai. Nenaudojant bizūno, nemušant jų, bet laikant sukaustytus ekonominėmis grandinėmis. Visiems vergams yra pučiama migla – laisvė: tu laisvas, demokratija, pasirinkimo laisvė ir t.t. Iliuzija. Seniai jau nėra jokios laisvės – nei žodžio, nei politinės. Čia iš karto sunku suvokti mano filosofiją, tad pailiustruosiu. Na, tarkim, aš didelis ir pinigų pilnas dėdė. Ir mano tikslas valdyti visą vergovinėje santvarkoje gyvenančią šalį ir dar taip, kad visi būtų vergai ir ne bet kokie, o patenkinti vergai. Tai paprastas darbelis – lengviau nieko nėra. Pasikviečiu pažįstamą Petrą ir sakau: „Tu būk „dešinysis“. Toliau kviečiu Antaną ir sakau: „Tu būk „kairysis“. Dar Vytas užima „centro“ poziciją, dar dėl įvairovės pasikviečiu kokią Petrutę ir pasakau, kad ji būtų „žalioji“. Na, štai: visi mano ir visi man priklauso, nes vienaip ar kitaip aš juos esu padaręs priklausomais. Ir duodu jiems uždavinį – kovoti tarpusavyje, konkuruoti, žaisti politiką. Taip pat ir rinkėjai suskaldomi į kairę, dešinę, viršų, apačią, centrą, spalvas, ir t.t. Visi galvoja, kad tai demokratija. Nieko panašaus. Visos partijos yra vieno lizdo paukščiai, visi jie šeriami kirminais iš vieno snapo. Tad žaidžiame demokratiją. Kuriame partijas, judėjimus ir t.t. O rezultatas koks? Štai jau dešimtys metų nepriklausomos Lietuvos. Paprasčiausiai pažiūrėkime į statistinį lietuviškąjį individą: ar jis kuo pasikeitė? Ar pasikeitė žmogiškumo indeksas ir į kurią pusę? Biblijoje parašyta, kad gerą ar blogą medį sunku pažinti – jie visi atrodo vienodi, bet jie atskiriami tik iš vaisių.
Kaip įtikinti žmones, kokios vertybės yra tikros, kokios – ne? Įtikinėjimai čia nepadės. Visa žmonija jau įskiepyta nuo įtikinėjimų. Ji turi imunitetą, kurio pagrindas yra toks: jei kas nors įtikinėja, tai turi iš to kažkokią naudą. Politikoje per daug įtikinėjimų, o ypač – prieš rinkimus. Gražu klausyti tų retorinių vėmalų. Taip papasakoja ir taip įtikina, kad tik balsuok, ir po rinkimų ciklonas iš Vakarų ar nuo Atlanto atneš aukso lietų. Palis ir prasidės komunizmas. Niekas iš protingesnių tuo netiki. Absoliuti apatija. Bet tuo pasiekiamas vergų stabilumas, ir vergai apsaugomi nuo bet kokių naujų idėjų. Kad tik niekas nesikeistų. Manau, kad bet kokie žodžiai, moralizavimai nieko nekeičia, ir kuo toliau, tuo mažiau jie prasmės beturi. Visa ši melo ir visokiausių išvedžiojimų politika pakeitė net tikrąsias žodžių reikšmes, kad žmonės nesusišnekėtų. Dabar „taip“ reiškia „ne“, žodis „gerovė“ reiškia „vergovė“, frazė „jūsų labui“ reiškia „mūsų naudai“, žodis „gaidys“ reiškia tikrai ne paukštį. Ir t.t. Tad nežinau, ką žmogus gali suprasti, kai bandoma jam pamokslauti. Natūralu: supras netinkamai, nes žodžių prasmės pakitę. Tad kokia išeitis, jei žodžiais nieko padaryti neįmanoma? O išeitis paprasta: reikia įtikinėti savo darbais ir veiksmais, savo gyvenimu, savo poelgiais. Tai didelė ir keičianti jėga. Visi labai gerai žino, kad kiek beauklėtum savo vaikus, kiek bemoralizuotum juos, kiek bemokytum, vis vien jie elgsis taip, kaip tu elgiesi, ir visiškai nekreips dėmesio į „pasakas“, bambėjimus ar kitokius moralinius skiedalus. Visoje gamtoje jaunikliai (kad ir paukščių) iš savo gimdytojų perima elgsenos modelius. Aišku, perima ir čiulbėjimo melodijas. Taigi čiulba kaip tėvai ir elgiasi kaip tėvai. Tad Dievo sukurtas įtikinėjimo būdas tiek senas, kad mena pasaulio sutvėrimo laikus ir vienaląstes gyvybės formas. Nori pakeist pasaulį – pradėk nuo savojo.
namo „gandrus išskridusius“. Bet jie grįš su nauja patirtimi su naujoms technologijoms, išmokę daug naujų ir pažangių dalykų. Gi nevažiuoja mūsų „ekonominiai“ migrantai į atsilikusias šalis – važiuoja į turtingus kraštus. Ir jaunimas važiuos studijuoti kitur. Mokysis, gal ir šeimas kurs. Kai kurie pasiliks. Bet jie pasmerks save nepilnavertiškumo kompleksui. Juos ilgesys kankins ir smaugs. Vos išgirdę kažką apie Lietuvą, kažką, kas primena vaikystę, turės nusukti akis, kad neparodytų ašarų. Taigi visa tai – natūralus gamtos dėsnis ir taip sutverta Dievo. Pažiūrėkite į paukščius. Jie išskrenda, kai Lietuvoje atšąla, kai pasidaro mažiau palankios sąlygos gyventi ir maitintis. Jie skrenda, kur šilčiau, kur geriau. Ir būna ten. Tai ko tada jie grįžta, jei taip ten gerai? O jie grįžta vedami to ilgesio, to jausmo, gimtos žemės kvapo, vietų, kur gimė nostalgija. Na, gi ne partijos ir ne įstatymai verčia paukščius grįžti į gimtas žemes! O žmogus yra visos gamtos dalis. Jam būdingi ir visi gyvūnijai pritinkantys bruožai. Sniegas traukiasi, išlenda pirmosios žibutės, prasimuša pirmi želmenijos lapeliai, ir mūsų migruojantys skrajūnai jau sukioja ratus, besižvalgydami gimtojo lizdo.
t.t. Bet kieno sąskaita? O… už visus šiuos malonumus atsiskaitome kortele, ant kurios užrašyta „Sveikata“. Trumpam galima – taip, pavargsti, užsidirbi ir namo. Tada gerai. Gimta žemė ilgainiui išgydo, pataiso klaidas, vėl pripildo sveikatos „kortelę“. O jei ten būti ir gyventi taip, kaip vietiniai gyvena, iš to nieko gero nėra. Jei atlyginimai dideli, tai atitinkamai ir pragyvenimo kainos didelės. Viskas taip suskaičiuota, kad užtektų pakenčiamai pragyventi – ir tiek. Na, dar neblogoms atostogoms vieną kartą metuose užsidirbti gali ir – viskas. O dirbti visur reikia. Aš atlikau paskaičiavimus: jei statybininkas dirbtų čia, Lietuvoje, tokiu tempu, tokiu efektyvumu ir tiek, kiek užsienyje, tai jis uždirbtų čia, Lietuvoje, tik gal kokiais 5 procentais mažiau nei užsienyje. Čia kalbu apie darbus su verslo liudijimais ir statybos srityje. Paradoksas? Keista? Bet tai tiesa. Galiu skaičiais įrodyti. Kada dar Lietuvoje buvo statybų bumas, aš svarsčiau galimybę pradėti naujų kotedžų statybą Lietuvoje ir atlikau skaičiavimus. Skaičiai parodė, kad man panašiai kainuotų, jei samdyčiau norvegus ir komandiruočiau juos į Lietuvą statyti namų su jų technologijomis ir darbo efektyvumu bei įrankiais ar samdyčiau tuometinę lietuvišką firmelę.
It animacinis filmukas mano vaizduotėje susidėliojo viena pasaka. Čia ją ir paseksiu. Lietuva, maža, įsikūrusi it kokia vila prie jūros kranto. Tai patrauklus kąsnelis bet kam. Per amžius tai lenkus viliojo, tai rusus, tai vokiečius, tai prancūzus. Mes gi žinome, kad pasakiško gražumo mergina ilgai nevaikšto laisva. Ją kas nors greit įtraukia į santuokos sąjungą. Taip ir su mūsų gintarine princese: anuomet jaunikiai ir iš Rytų, ir iš Vakarų tik rėžė sparną. Ilgai maivytis neišeina: nesutiksi gražiuoju – paims jėga. Tad vienas princas jėga bandė paimti, palaužti ir priversti nuolankiai atsiduoti be jokios draugystės. Net laikė ją pusę amžiaus uždarytą pilies bokšte. Ilgus metus ji gremžė tinką tarp tos pilies akmenų. Ir prasigremžė. Išlaukusi tinkamos progos ir progai pasitaikius, nuožmi ir aikštinga karalaitė pabėgo iš pilies, palikdama pilies sienoje skylę, per kurią išsmuko dar daugiau kalinamų gražuolių. Tai kaip galvojate, kokia Rytų princo reakcija turėjo būti pamačius visa tai? Čia ir išsipildė išminties žodžiai, kurie byloja, kad nuo didelės meilės iki neapykantos – tik žingsniukas. Tad teko vargšei princesei nuo su persekiotojo princo, turinčio polinkių į smurtą, bėgti į kitą glėbį. Nebuvo iš ko rinktis – reikėjo veikti greitai (pliusas tas, kad bent nemuša, aišku, verčia daryti įvairiausius ištvirkusius veiksmus, bet nemuša!). Aišku, papuolė į haremą, čia viskas nauja, reikia išmokti to haremo taisykles, reikia įsisavinti naujos pilies koridorių sistemą, sužinoti, kas už kokių durų slepiasi, išsiaiškinti visas rūmų damų intrigas ir t.t. – naujuose rūmuose naujos taisyklės. Princesė turi išmokti šios karalystės kalbą, išmokti rašyti ir skaityti jų kalba. Savaime suprantama, nutekėjusiai jaunajai į kitus namus, pagal tų namų įstatymus, privaloma prisiimti tų namų kalbą ir kultūrą. Aišku, princesė pradėjo protestuoti sakydama, jog nenori kalbėti anglų kalba. Tada princas jai atrėžė: „Nekalbėsi angliškai, kalbėsi rusiškai!“ Ir ką jai, vargšei, daryti? Štai tada atėjo vyresnė haremo moteris ir bandė priversti ant jos kambario durų šalia ir taip jau iškraipyto vardo „Lithuania“ prikabinti lentelę su užrašu „Lietuwa“, mat pastaroji nesugeba kitaip teisingai perskaityti ir nenori būti apkaltinta prasivardžiavimu. Kiek beprotestuotų vargšė princesė, o haremo šeimininkas net girdėti nenori jos dejonių, kad ji praras savo charakterį, žavumą ir išskirtinumą. Šeimininkui nė motais jos grožis, galva, plaukai. Jam svarbu kitos, reprodukcinės, kūno dalys. Ir jei tos kūno dalys nesugeba tinkamai reprodukuoti, tai tada ji privalo priimti jau pagimdytus už karalystės ribų įvaikius ir auginti juos kaip savus…
Karas yra baisus dalykas. Lietuviai – geri žmonės, bet ir visoje Europoje žmonėse yra daug atjautos. Bėgantiems nuo karo ir tikrai persekiojamiems žmonėms padėti tikrai reikia – tai mūsų pareiga, tai krikščioniškos vertybės. Ne taip seniai Lietuva išgyveno tuos karus ir karų bjaurastis. Mums irgi padėjo, priėmė didelius pulkus emigrantų įvairios šalys. Mes tą patį turime daryti, nes tik vienas Dievas žino, kada patiems gali tekti susikrauti lagaminus. Taigi, mano nuomone, priimti tikrus karo pabėgėlius reikia. Tik štai neturi būti ir jiems išimties čia: turi jie priimti Lietuvos įstatymus ir konstituciją. Turi išmokti lietuvių kalbą ir raštą. Nori čia gyventi – jokių problemų, bet turi priimti ir šios šalies kultūrą. Kaip ir mūsų visų laikų emigrantai priėmė tų šalių gyvenseną. Jokių išimčių jiems daryti nereikia. Nenori priimti mūsų kultūrinių vertybių – lai grįžta į savo gimtinę ir toliau mėgaujasi ta taip branginama jų kultūra. Reikia atskirti tikrus pabėgėlius nuo apsimetėlių. Apsimetėlius reikia grąžinti namo. Girdėjau pasakas, kad sunku atpažinti kur apsimetėlis o kur tikras pabėgėlis. Nejaugi? Tai kokį galą veikia mūsų institutai, kurie rengia įvairius psichologus? Tai jei jau šiuo klausimu negali padėti visi Lietuvos psichologai su visokiais savo testais ir analizėms, tai tada visas psichologijos mokslas yra bevertis ir parazitinis. Jei taip, tada reikia uždaryti visus psichologijos mokslų fakultetus, duoti tiems profesoriams po kastuvą ir lai kelia Lietuvos BVP. Nejaugi neįmanoma atskirti. Nesąmonė. Atskirti yra paprasta. Aš, kaip buvęs darbdavys, per pirmą darbo valandą matydavau, ar dirbs tas pilietis pas mane, ar ne. Tik pažiūri, kaip dirba, ir viskas aišku. Tad ir šiems emigrantams reikia pasakyti: „Tu važiuoji į Estiją, tu – į Lietuvą. Nenori?“ Ir be ceremonijų siųsti namo. Užtenka žmogaus, mokančio arabų kalbą, kuris pasiklausytų pabėgėlių centruose jų pokalbius, ir viskas taps aišku. Aš tik vieną žinau: kad jei aš iš tikro bėgčiau nuo karo, tai sutikčiau su viskuo, ką siūlo, sutikčiau dirbti bet ką, gyventi bet kur. Prašyčiau darbo, o ne pašalpų. 
negerbia jų, nes šie – prasti meluotojai. Taigi, jei parodai kietumą ir su juo pradedi kalbėti jo komunikacijos forma, iš karto susilauki pagarbos. Pavyzdžiui, jei ateini pas prekeivį ir nesiderėdamas nuperki prekę, jis tave niekins. Jei pasideri, nuleidžia kelis procentus. Irgi nieko ypatingo. Kai aš gilinausi į jų kultūrą, man labiausiai patiko lankytis Egipto turgeliuose. Tada dar būdavo daug lauko palapinių vienoje vietoje (panašiai kaip pas mus Kaziuko mugėse). Aš derėdavausi su jais gan ilgai. Man tai patikdavo, nes derybos su jais – tai psichologinis karas. Ir viename turguje, perkant batus, pavyko nuderėti žymiai žemiau savikainos. Tada akimirksniu susirinko aplinkinių palapinių prekeiviai lyg į spektaklį ir pradėjo ploti. Baltasis, besielgiantis pagal jų principus, – tikras fenomenas. Tada tas prekeivis padovanojo man tą prekę, paspaudė ranką ir palydėjo su šypsena kaip artimą giminaitį.
Rytietiška kultūra… Tai specifinė kultūra. Mus šokiruojanti kultūra. Pavyzdžiui, jie visiškai netausoja gamtos. Jie nepripažįsta šiukšlių dėžių, nes pas juos yra smerktinas darbas dirbti šiukšlių vežėju arba atliekų tvarkytoju – tokių paprasčiausiai ten nėra. Pakelti šiukšlę nuo žemės jiems – susitepti. Jiems tai normalu. Todėl paskui juos visur seka kalnai šiukšlių. Ir labai bus sunku šią savybę jiems pakeisti. Yra begalės ir kitų jų kultūrinių ypatumų, tokių kaip smurtiniai šeimyniniai santykiai, moterų teisės ir t.t.
Įdomus paradoksas, kad tie pabėgėliai bėga iš šalies, kur vyrauja jų kultūra ir tos kultūros vaisiai: karai, neramumai, sugriovimai ir amžini žmogaus teisių pažeidimai. Jie plūsta į netikėlių kraštus, kur ten jiems rojus. Bet tik atvykę bando įdiegti tą pačią kultūrą, kuri sugriovė jų šalį ir jų gyvenimus ir nuo kurios taip pasiaukojančiai pabėgo…
Aš nebijau būti nepopuliarus: nesiekiu nei politikos, nei kažkokios kitokios kėdės. Aš laisvas kalbėti tai, ką galvoju. Nebijau būti išvadintas nei homofobišku, nei pedeofobišku. Tai tik mano nuomonė. Mane visa tai labai šokiravo. Negalėjau patikėti spaudoje parašytomis rašliavomis. Griebiau ir susiradau tą skandalingąją „Estrelos rezoliuciją“. Niekaip negalėjau patikėti, kad Europa nusirito iki tokio lygio, kad svarsto tokius klausimus. Kiek kalbėjau Lietuvoje, tai nedaugelis mano pašnekovų apie tai žino. Žmonės net neįsivaizduoja, kokią negandą užtrauktų Europai tokios rezoliucijos priėmimas. Pacituosiu paprasta suprantama kalba kai kurias jos vietas. Tas nuodėmpopieris teigia:
teisės pažeidžiamos, na, ir serijiniai žudikai irgi turi turėti savo teises, o kaip su kanibalų teisėmis? Kaip toli galima eiti su tokia „teisių“ filosofija? Mano manymu, tai ne teisės, tai – nuodėmė. Vadinkime daiktus savais vardais. Šiems veiksmams yra tam skirti žodžiai, kurie yra, ko gero, jau įtraukti į Europos Raudonąją knygą. Štai tie senoviniai žodžiai: nuodėmė, nusikalstama veika, ištvirkimas, pasileidimas, sodomizmas ir t.t.
Istorija nuo pat Biblijos laikų (o gal ir anksčiau) siekia įamžinimo – paminklų, kurie vėliau, deja, daužomi. Na, kas tie paminklai? Tai kažkada daryti kažkokio atsidavusio menui žmogaus darbai. Kokią skulptūrą užsako, tokią dailininkas ir lipdo. Aišku, visos sovietinės, liaupsinančios okupantų kariuomenę skulptūros, nors jos nieko blogo nedaro, šiuo metu ne laiku ir ne vietoj. Bet ne dėl mūsų, o dėl Lietuvos įvaizdžio užsienio svečių akyse. Nes tie gi formuoja savo nuomonę iš to, ką atvykę mato. Bet ne tik skulptūros formuoja jų nuomonę. Meno kūriniai sudaro gal 5 procentus visos nuomonės. O kitas išorinės nuomonės dalis sudaro tvarka, keliai, vairavimo kultūra, žmonių veidų išraiškos ir t.t. Lietuva išsivadavo iš Rusijos, bet žmonių veiduose vis dar gyvena rusiškos mimikos, ir veido laikysena, atitinkanti pykčio, depresijos bruožus. Užkabink netyčia tokį „lietuvį“, ir akimirksniu jis tau išdėstys rusų kalbos pamokėlę. Tad šie veidai ir veido išraiškos, elgsena, kalba man didesni sovietiniai paminklai nei tos akmeninės ar geležinės skulptūros. Tų skulptūrų nedaug, daugelis jų suvežtos į specialius getus. Bet ką daryti su keletu milijonų sovietmetį menančių kalbančių ir judančių paminklų? Štai čia – medžiaga apmąstymui…
Pakalbėkime apie kitą paminklą – šiuolaikinį, „Kultūros vamzdį“ Vilniuje, Neries krantinėje. Tas „vamzdis“ – visai kitokios rūšies meno kūrinys. Ir pasakyčiau vienas iš geriausių mano matytų čia, Lietuvoje. Mano atsakymas šokiravo? Ir vėl netradicinis atsakymas. Tuoj argumentuosiu savo nuomonę. Pirmiausia tai visai kitokio meno sritis. Visai kitokius tikslus tas menininkas kėlė. Ir tie tikslai atsipirko su kaupu. Aš pavadinčiau tą „vamzdį“ tikruoju jo vardu – ne „Krantinės arka“, o „Kablys su masalu“. Dar jokia skulptūra autoriui neatnešė tokio populiarumo, kaip ši. Ji tiesiog sukėlė diskusijų laviną. Visa spauda mirgėjo nuo to kūrinio nuotraukų. LATGA autoriui už visa tai atseikėjo nemažus pinigėlius, neskaitant to, kad už kūrinį autorius gavo sutartą atlygį. Tas kūrinys buvo sukurtas šokiruoti. Jo vienintelė paskirtis buvo atkreipti dėmesį ir šokiruoti. Jis su kaupu atliko savo misiją. Autorius ant to „Kablio su masalu“ pagavo visą Lietuvą. Jis priklauso filosofinei vaizduojamajai dailei. Kur pats objektas nėra toks svarbus, kaip filosofija ir idėja. Kiek teko girdėti, tai visa Vilniaus dailės akademija orientuota į tai. Būtent daugiau į filosofiją nei į meną. Visa tai man primena vieną istoriją, kur vaikas žiūri į baltą lapą su nupieštu debesėliu ir džiaugiasi. Prieina mokytojas ir sako: „Ką čia nupiešei?“ O vaikas atsako: „Na štai: čia vasara, žalia pieva, karvė ganosi, saulė šviečia.“ Mokytojas klausia: „O kur žolė?“ Vaikas: „Kad karvė suėdė…“ Mokytojas: „Tada kur karvė?“ Vaikas: „Nuėjo vandens ieškoti.“ „O kur saulė?“ „Debesėlis užstojo.“ Taigi ir tas „vamzdis“ priklauso šiai meno rūšiai. Jei menininko paklaustum, tai jis tiek visko pripasakotų, kiek visko nesimato aplinkui tą arką, kad visa knyga išeitų…
Mūsų žemelėje tikrai per daug yra baimių. Bet kad tokia visa sistema, taip viskas funkcionuoja. Kas yra baimė? Ogi blogio įrankis. Prisiminkime „didžiuosius tautų vadus“. Kuo jie valdė? Baime. Žmonės priprato prie to ir be to gyventi negali. Todėl žurnalistai priversti rašyti ir rodyti visa tai, kas gąsdina, nes reitingai geri. Liaudis baimes gerai reitinguoja. Todėl baimės tapo antroji valiuta.
Bet žmogui bręstant, su amžiumi ateina ir išmintis. Galvon įsismelkia ir visai kitoks viso pasaulio suvokimas. Iš kažkur atsiranda klausimai apie gyvenimo prasmę. Pradedi mąstyti, kokia viso to, ką čia veiki, prasmė. Nejaugi ateini į šį pasaulį tik valgyti, veistis ir tuštintis? Nejaugi taip sudėtingai sutvertas žmogus, kuriame įdėtas loginis mąstymas, kuris sugeba save suvokti kaip individą, turi tik vieną paskirtį: tręšti organinėmis trąšomis gimtąją žemę? Man „nesusiveda galai“. Čia skamba panašiai, kaip kombaino paskirtis yra daryti gražias vėžias laukuose. Gal taip ir galvoja paukščiai ar šernai, bet mes gi žinome, kad tas sudėtingas mechanizmas su visais inžineriniais agregatais turi kitą paskirtį. Taip ir su žmogumi. Visokių yra tų žmonių. Yra brandžios sielos, kurios sau užduoda egzistencialistinius klausimus ir yra ir kitos sielos – „trečia karta nuo beždžionės“ (pagal Darvino teoriją). Juslinės sielos. Tai šios sielos rūpinasi tik daiktais, materialiniu turtu, yra be galo godžios, mėgsta žudyti. Jei žmonių negali žudyti, tai bent gyvūnus dobia, tokiu būdu patenkindamos jose dar gyvą laukinį gyvūną. Šios sielos negali gyventi be gamtinių instinktų. Joms neįveikiama šių instinktų kontrolė. Į tokias sielas reikia žiūrėti atlaidžiai: jos – besivystančios jaunutės sielos, tad nepajėgios mąstyti apie gyvenimo prasmę, jų prasmė prisiryti, atlikti gaminius poreikius ir veistis. Aš panirau į būties dilemas gan seniai. Man kvaršinant savo galvą panašiais klausimais žemė apsisuko apie saulę daugiau nei 25 kartus. Pradėjau domėtis, kokiu būdu sprendžia šias problemas kiti žmonės. Kokiu būdu randa išeitis viso pasaulio žmonės. Aišku, tas temas daugiausia gvildena įvairios religijos. Tad ir pradėjau studijuoti ir gilintis ten. Daug metų liko už nugaros, beieškant šių atsakymų. Ir su pirmais sidabriniais plaukais pradėjo aiškėti, kas, kur ir kaip. Besidomint paaiškėjo, kad žmogus turi neribotas galimybes, kad yra tam tikri dėsniai, kuriuos žinant gyvenimas palengvėja dešimtis kartų. Suvokiau, kas yra laimė ir kur ji gaunama, kaip rasti begalinę vidinę ramybę ir pasilikti joje. Kaip rasti gyvenimo džiaugsmą – ir ne prie taurelės ar su švirkštu rankoje, ar apsižiojus rūkstančią žolių vyniotinę, bet tikrą, nieko materialaus nereikalaujantį džiaugsmą. Radau atsakymus, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Ilgainiui pradėjau suvokti savo paskirtį ir ko aš čia atsiradau šioje žemėje. Suradus save ir savo kelią, gyvenimas tampa įdomus, linksmas ir ramus. Kiekviena diena vis kitokia ir viena už kitą įdomesnė. Man asmeniškai su kiekviena diena gyvenimas gerėja. Čia nekalbu apie materialinius dalykus, o kalbu apie vidines būsenas. O nuo jų viskas ir prasideda.
Dzūkiško humoro dozę dovanos legendiniai DZYVŲ DZYVAI iš Lazdijų (vad. Birutė Vanagienė). Programoje „Socialinės pašaipos“ juokiamasi iš netikusių valdžios ir paprastų žmonių santykių, iš sumaterialėjimo, iš veltėdžių noro gyventi dirbančių sąskaita. Be kitų artistų, žiūrovai vėl išvys populiarųjį kaimietės Apolonijos ir miestietės Kunigundos duetą. Lazdijiečiai džiugina originaliais scenarijais, aštriu, bet geranorišku humoru. Du puikūs kolektyvai atvyks iš Varėnos rajono. 
SPANGUOLĖ iš Marcinkonių (vadovės Rimutė Avižinienė ir Natalija Čeplikienė) programoje „Tik nešauki!“ ironiškai žvelgs į mažo žmogaus pastangas kaip nors išgyventi. MTV iš Matuizų (vad. Irena 
Čeplikienė) ragins: „Nebūk pesimistas!“, kvies visas problemas spręsti linksmai, su dainomis… Abu šie kolektyvai žavi temų aktualumu, raiškia, šaržuota vaidyba, skambia dzūkų tarme.
Mockevičienė). Šis skaitlingas ir spalvingas kolektyvas pristatys „Stebuklingą kėdę“. Gausiai muzikiniais šlageriais perpintoje programoje vykusiai pašiepiamas žmonių dviveidiškumas, abejingumas, susvetimėjimas.
„Pirmojoje savo knygoje, – sako J.Šeimys, – pateikiau senųjų raštų skaitymo užuominas, kad žmonės susipažintų, susidomėtų. Antrojoje knygoje kortas daugiau atvėriau: skaitytojams iki galo pateikiau tris senųjų raštų skaitymo raktus.“ O tokių raktų, kaip teigia tyrinėtojas, iš viso yra septyni: pirmasis raktas – Senovės Egiptas, antrasis – etruskai-tirėnai, trečiasis – hetitai, ketvirtasis – skitai (taurai), penktasis – hetutai (tehitai), šeštasis – trakai ir septintasis – litai, t.y., mes, lietuviai. Mintį eiti šiuo keliu „pakišo“ Šiaurės Lietuvoje, milžinkapyje, rastas sidabrinis ankaklis, kurio forma, raštai J.Šeimiui – toli gražu ne puošybiniai elementai. Didysis laivelis (tokia forma sidabrinio antkaklio, turėjusio puošti krūtinės dalį), anot senųjų raštų skaitytojo, – tai ta pati prokalbė, kurios paslaptys glūdi dabartinėje lietuvių kalboje. „O tu, hetutų hetuta“, – savotišką raudą perskaitė J. Šeimys, dėliodamas „laivelio“ ženklus, kurie niekas kitas kaip runos (runų etimologija, anot tyrinėtojo, – įpjovimas, žaizda, „rona“). Šis papuošalas buvo ir savotiškas naujosios knygos įkvėpimo šaltinis: mat, tyrinėdamas laivelį, J. Šeimys pastebėjo jame užkoduotus visus septynis anksčiau minėtus raktus. Nors, kaip teigia, jam jau žinomi visi septyni, skaitytojui pateikia tik tris, tačiau ne atsitiktinai pasirinktus. Tyrinėtojas atrinko kraštutinius ir vidurinį – taip išlaikydamas tobulą simetriją. Taigi naujojoje knygoje – viskas, ką mena senieji Egipto, skitų ir litų (lietuvių) raštai…
„Turėtų šiuolaikinės istorijos samprata keistis, – mano mūsiškis tyrinėtojas, – kiek jie gali tas pasakas sekti, legendas, pradėtas Šampoljono, kurti?“ Be to, esą neteisingai ir tekstus mokslininkai skaitę: nuo viršaus į apačią – toks skaitymo būdas tik po krikščionybės įsigalėjęs, iki tol viskas buvę atvirkščiai. 
Žvelgiant į tokią, rodos, tolimą istoriją, nuo mūsų laikų per tūkstantmečius nubėgusią praeitin, hipotetiniai klausimai: kas mes, iš kur, kaip ir kt. dažnai, neturint realaus, faktais matuojamo pagrindo, atrodo tiesiog neatsakytini. J. Šeimys taip nemano. Lietuvių tautos istoriją, žinoma, pačią žiliausią, pasak tyrinėtojo, drąsiai galime vadinti nepaprastai garbinga, mat lietuvių tauta dalyvavusi praktiškai viso dabartinio pasaulio kūrime. Lietuvių skausmą ir neviltį apraudojęs netgi antikos genijus Homeras garsiojoje „Iliadoje“. „Juk mes, – sako J.Šeimys, – tie patys trojėnai, per dešimtį metų nukariauti graikų, sudeginti, išvaryti iš gimtojo miesto…“ O mūsų raštai? Argi ne keista, kad tokią istoriją turinti tauta beveik neturi savo akivaizdžių senovinių rašytinių paminklų? Ir čia J. Šeimys turi atsakymą: „Mūsų raštai, deja, sunaikinti… Garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje, kurią sunaikino tyčia pasėta ugnis, ir buvo mūsų raštai…“ Kas liko? Tik įrašai ant akmenų, įkapių papuošalų, ginklų… Liko ir kitų tautų rašytiniuose paminkluose dabartinės lietuvių tautos žodžio įspaudas – juk beprasmių piešinėlių niekur ten nėra…
